Smurto reikšmė asmenybės radai

Turinys:

1. Smurtas – kas tai?…………………………3

2. Smurto problema…………………………4

3. Vaikų apsaugos būdai…………………………9

4. Vaikų patiriamas smurtas ir prievarta: kas, kam ir kaip teiks pagalbą Lietuvoje?…14

5. Literatūra…………………………17

Smurtas – kas tai?

Smurtas – tai pavojingas reiškinys, kurio dėl staigumo ir netikėtumo ne visada įmanoma išvengti, nes smurtautojo ketinimai neteisėtu būdu pasipelnyti apiplėšiant, prievartaujant turtą, pinigus, kitas materialines vertybes, būna iš anksto suplanuoti.

Smurtas prieš vaikus vertinamas įvairiai: dažniausiai jis smerkiamas, tačiau kartais ši problema visai ignoruojama. Daugumas suaugusiųjų netiki, kad kiti suaugę žmonės gali skriausti vaikus, tačiau fizinis smurtas yra ddažnas daugelyje Lietuvos šeimų.

Smurtas įvyksta tada, kai stiprus silpnesniojo atžvilgiu rodo savo pranašumą. Smurto prieš vaikus atvejai dažnai kartojasi, tai nėra išskirtinių aplinkybių sutapimas (nors tėvai tai aiškina būtent taip).

Smurtas prieš vaiką yra bet koks fizinis bei emocinis jo įskaudinimas, seksualinė prievarta, nesirūpinimas vaiku, galintis sukelti ligą. Taip pat, vaikas, būdamas smurto šeimoje liudininkas, tampa nuskriaustu vaiku, t.y. turi tokių pačių simptomų, kaip ir smurtą patyręs vaikas.

Smurtas prieš vaikus gali būti:

fizinis smurtas – tai veiksmai, kai tyčia žalojamas vaiko kūnas, ddažnai tose vietose, kurias slepia drabužiai,

nesirūpinimas vaikais; kai tėvai ar globėjai nepatenkina pagrindinių vaiko fizinių bei emocinių poreikių, galime teigti, kad vaikas patiria smurtą. Vaikas, kuriuo nesirūpinama, yra nuolat alkanas, sulysęs, nešvarus, apžiūrėjus jį matyti medicinos pagalbos stokos požymių, netinkamai aapsirengęs,

emocinis smurtas – tai toks tėvų arba globėjų elgesys, kuriuo jie stengiasi sunaikinti teigiamą vaiko požiūrį į save. Suaugusieji abejingi vaikui, atstumia jį, verčia daryti daugiau nei jis gali (pvz., mokytis), neleidžia bendrauti su kitais vaikais, nors žino, kad tai būtina vaiko vystymuisi, niekada jo nepriglaudžia, nenešioja ant rankų,

lytinis smurtas – tai fizinio ar emocinio pranašumo naudojimas prieš vaiką, siekiant lytinio pasitenkinimo. Tai yra kraujomaiša, prievarta, gundymas, vaikų išnaudojimas pornografijos ir prostitucijos tikslais. Net švelnus išnaudojimas, be fizinės ar žodinės agresijos, yra vaiko teisių pažeidimas ir jo silpnumo ir nekaltumo išnaudojimas.

Galima išskirti keletą priežasčių, sudarančių sąlygas skriausti vaikus. Daugiausia įtakos tam turi tėvų gyvenimo istorija, asmenybės tipas, socialinė ir kultūrinė tėvų gyvenimo aplinka. Yra pastebėta, kad gana dažnai tėvai ,,skriaudėjai” vvaikystėje patys buvo skriaudžiami. Dėl to nukentėjo ir sulėtėjo jų socialinis ir emocinis vystymasis, jie nežinojo, ką reiškia būti mylimais ir globojamais. Taigi nė kiek nekeista, kad, matydami žiaurų tėvų elgesį, jie ėmė priimti jį kaip natūralų, savaime suprantamą, o vėliau patys pradėjo elgtis lygiai taip pat su savo vaikais.

2003 m. rudenį VšĮ ,,Vaiko namas” ir Vilniaus miesto Baltupių vidurinės mokyklos bendruomenė atliko apklausą, kurioje dalyvavo 336 (4-12 klasių) moksleiviai, 144 tėvai ir 26 mokyklos darbuotojai.

Net 36 % moksleivių nurodė, kkad iš jų tyčiojasi, šaiposi arba juos užgaulioja bendraklasiai; 20% moksleivių (6-12 klasių) nurodė, kad iš jų šaiposi, tyčiojasi arba juos užgaulioja mokytojai; net 47% mokinių prisipažino, kad jie patys užgaulioja kitus vaikus arba iš jų šaiposi.

18% mokinių nurodė, jog jiems grasino kiti mokyklos mokiniai; 6,5% moksleivių teigė, kad bendraklasiai yra atėmę iš jų pinigų ar kokį nors daiktą.

13,4% apklaustų mokinių atsakė, kad juos yra mušę bendraklasiai. Apklausa parodė, kad 12% mokinių bent kartą yra mušęs mokytojas. 27,1% mokinių prisipažino, kad jie patys yra mušę kitus vaikus. Net 97% apklaustų moksleivių nurodė, kad yra matę, kaip kiti mokiniai mušasi.

29% 4-5 klasių moksleiviai yra įsitikinę, kad galima trenkti kitam per veidą, jeigu šis trenkė pirmas ir 31% mano, kad galima trenkti berniukui su knyga, jeigu pastarasis skaudžiai patempė mergaitei už kasų.

10 (4,3%) 6-12 klasių mokinių anketose nurodė, jog juos yra vertę užsiiminėti seksu, kad taip įrodytų savo meilę. Pusė iš atsakiusiųjų – vaikinai.

Smurto problema

Apie smurtą šiandien mes vis dažniau ir dažniau kalbame. Kasdien apie tai perskaitome spaudoje, sužinome iš televizijos. Smurtas egzistuoja ne tik gatvėse, jis demonstruojamas videofilmuose, žurnaluose ir net kompiuteriniuose žaidimuose.

Nors dauguma vaikų auga laimingose šeimose, yra rizikos grupė vaikų, kurie patiria smurtą savo namuose. Mūsų visų tikslas &– sustabdyti grėsmę ir sukurti saugią aplinką.

Vaikai, augdami visuomenėje, kur egzistuoja smurtas ir prievarta, gali prarasti pasitikėjimą tiek suaugusiais, tiek savimi, išmokti tokių bendravimo būdų, kurie pagrįsti agresija bei prievarta. Jie tampa nesaugūs.

Nuo to, kokioje aplinkoje augs mūsų vaikai, priklausys, kokį pasaulį ateityje jie mums sukurs.

Smurtas yra ta problema, kuri turi rūpėti mums visiems, nepriklausomai, ar mes esame tėvai, ar ne.

Šiame straipsnyje kalbėsime apie tai, ką turėtumėme žinoti: • Apie smurto rūšis; • Apie tai, ką daryti, kad apgintumėme vaikus nuo smurto; • Apie tai, kaip išmokyti vaikus spręsti problemas taip, kad nebūtų naudojama agresija ir prievarta.

Smurto yra ne tik asocialiose, bet ir kitose šeimose. Tai ne tik Lietuvos fenomenas. Smurtaujama ir išsilavinusių žmonių šeimose. Nebūtinai ten yra skriaudžiami, mušami vaikai. Smurto yra įvairiausių formų. Šiandien Lietuvoje kiekviena šeima patiria tam tikrą įtampą, spaudimą ir tėvams vis sunkiau neprarasti savitvardos. Kada yra įtampa darbe, kada yra bedarbystė, kai reikia sukti galvą iš kur prasimanyti pinigų, kaip išlaikyti šeimą, tas susikaupęs pyktis neviltis atnešamas į namus ir išliejamas ant visiškai nekaltų šeimos narių. Pareina šeimininkas namo ir apspardo tuos, kurie pasitaiko po kojomis, pasitaikė vaikas ir tas gavo. Didėjant skyrybų skaičiui, ekonominei krizei, tuo pačiu vyksta švietimo kokybės smukimas. Nebepasitikima vadovais, oo tai atsiliepia ir dirbančiųjų emocinei sferai. Kai tėvai jaučiasi vis labiau išsekę fiziškai, emociškai ir dvasiškai, tampa nepakenčiamai sunku auklėti ir vaikus. O vaikai, kaip silpniausi šeimos nariai, ir nukenčia daugiausiai. Taip pat labai svarbu mokykloje atpažinti tuos vaikus, kurie patiria smurtą savo šeimose, mokykloje ir pastebėti elgesio pasikeitimus. Mokytojas irgi yra žmogus ir jis ateina iš tam tikros savo socialinės aplinkos ir turi vienas ar kitas nuostatas. Nereikia manyti, kad mokytojai savo vaikų nemuša, neterorizuoja. Mokytojas pirmiausia turi pamatyti tą nuliūdusį, nusiminusį vaiką ir pastebėti tuos bruožus, kurie turėtų kelti susirūpinimą. Ar jis nepaprastai tylus, ar užsisklendęs, nežaidžiantis, nedraugaujantis su kitais. Pagaliau pats mokytojas nežino kaip reaguoti, kaip tą vaiką prakalbinti ir kaip padėti ir kaip įvertinti permainas. Kiekvienas turime stogą virš galvos ir jeigu mums iškyla grėsmė, mes slepiamės po savo stogu, savo namuose. Vaikui irgi reikia namų, kuriuose jis jaustųsi saugus, bet ne kiekvienuose namuose vaikas jaučiasi saugus. Smurtas ir prievarta nėra naujas reiškinys. Jis egzistavo visose visuomenėse, visose šeimose visame pasaulyje. O prievarta yra vaiko, jo šeimos, draugų ir visos visuomenės problema. Bet kokio amžiaus berniukai ir mergaitės gali tapti prievartos aukomis ir aukai gali būti padaryta tiek fizinė, tiek psichinė žala. Žinia, kad yra

prievarta prieš mylimą vaiką, tėvams kelia didelį nerimą ir skausmą. Tai liečia tuos tėvus, kurie prievartos netoleruoja. Prievarta sutrikdo visos šeimos gyvenimą, gali išprovokuoti kitus nusikaltimus, sukelti kūno ir sielos ligas. Be to gali atvesti ir prie savižudybės. Bet įdomiausia, kad prievartautojais tampa artimiausios aplinkos žmonės: giminaičiai, broliai, seserys, tėvai. Šiandien aš žinau iš laikraščių, kad dažnas reiškinys yra kai prievartautoju tampa patėvis. 2001 m. vasarą viena motina su šešiais vaikais pabėgo iš namų ir slėpėsi nuo labai žiauraus tėvo. IIr tokių rašinių gali rasti spaudoje kas antrą dieną. Yra šeimų, kur tėvai per vėlai sužino apie savo skriaudžiamus vaikus ir ilgai nepastebi pakitusio savo vaiko elgesio. Kažkodėl vaikai yra linkę slėpti prievartos faktus. Kad vaikas patiria mokykloje prievartą, patyčias gali liudyti įvairios kūno žymės, randai, mėlynės, suplėšyti rūbai, sutrikęs vaiko miegas, apetitas. Ypač sunku save įtvirtinti klasėje naujokui. Kaip ir suaugusieji bando savo kolegas, įvairiais būdais aiškina savo tarpusavio santykius, taip ir vaikai. Turi įrodyti, ką tu gali, ko ttu vertas. O po to būsi ar nebūsi priimta į klasės grupę. Vaikai labai greitai pamato silpnas kitų vietas ir tuo naudojasi, veikia į tas silpnąsias grandis. Jie mato kur vaikas yra labiausiai pažeidžiamas. Čia susipina psichologinė ir fizinė prievarta. JJos kaip taisyklė eina lygiagrečiai. Nebūna taip, kad priėjo ir trenkė kažkam į veidą. Viskas prasideda nuo psichologinio smurto: erzinimo, tyčiojimosi ir t. t. Ne kiekvienas vaikas pasiskundžia mokytojui ar pripažįsta, kad klasėje yra skriaudžiamas, stumdomas ar iš jo tyčiojamasi. Mokytojui nėra lengva padėti skriaudžiamam vaikui. Nepriglausi jo po savo sparnu, nepatalpinsi po gaubtu. Jis klasės narys, jis turi būti tarp vaikų. Visą laiką stebėti erelio akim ar jo neskriaudžia mokytojas nepajėgus, negali. Jis turi tūkstančius kitų rūpesčių. Tai kaip tam vaikui padėti? Silpnesnieji vaikai sunkiai apsigina prieš skriaudėjus. Paprastai terorizuojami silpnesni vaikai. Jie yra linkę pasitraukti, užleisti kelią negu duoti atkirtį tokiam skriaudėjui. Lengviau prievartą įveikti, jai užkirsti kelią pačioje pradžioje, vos pastebėjus pirmuosius bruožus. Tą ir turi daryti mmokytojai, pedagogai. Turi įsikišti tėvai. Prievartą patiriantys vaikai yra vadinami rizikos grupės vaikais. Tai vaikai su įvairiom negaliom, vaikai su fiziniais ar psichiniais skirtumais, hiperaktyvus, sergantys nutukimu, gimę neįprastose situacijose ar aplinkybėmis (pvz. iš trynukų šeimos), tamsiaodžiai, nelaukti, nenorimi. Jei tėvai laukė gimstant berniuko, bet gimė mergaitė, tai gali būti, kad su ja elgsis kaip su berniuku. Šiais laikais mokyklose muštynės, pinigų prievartavimas tapo įprasta mūsų visuomenės liga. Vaikai gąsdina vieni kitus, gadina kitų daiktus, tiesiog juos sunaikina. Dėl šio rreiškinio nėra kalta mokykla arba, pavyzdžiui, šeima. Šiandien jaunimo agresyvumą skatina ir visuomenės informacijos priemonės. Televizija rodo siaubo, smurto filmus, kovinius trilerius. Įvairios kovos formos, kur gausu smurto scenų. kad ir tie automatiniai žaidimai, kiek ten pabaisų iš kitų pasaulių, baisesnių ir vis naudojančių rafinuotesnius smurto variantus, naikinimo būdus. Vaikai mėgsta tuos žaidimus ir kompiuterinius žaidimus. Jie daug ko prisižiūri, o po to ir išmoksta, po to bando pritaikyti praktikoje. Matydami tai jie siekia tai pakartoti ir savo gyvenime. Smurto problemų negali išspręsti vien tik mokykla. Čia reikalinga aktyvi tėvų pagalba. Iš smurtaujančių šeimų atėję vaikai susikaupusį pyktį išlieja ant savo draugų. Agresyvesni yra berniukai nei mergaitės. Nors šiandien iš aprašymų spaudoje, šiaip pastebėjimų galima pamatyti, kad mergaičių tarpe yra labai rafinuotų smurto būdų. Mergaitės smurtauja prieš mergaites iki nužudymų. Kaip taisyklė tų agresyvesnių vaikų tėvai savo šeimose turi neišspręstų psichologinių problemų. Alkoholizmas, skyrybos, pinigų stygius šeimoje, nedarbas. Todėl mokyklai kartu su tėvais iškyla bendra problema kovoti prieš smurtą, bet rasti kontaktą su tokių šeimų nariais yra nepaprastai sunku. Nors sunku, bet reikia jį užmegzti. Tik kartu sprendžiant šią problemą galima nugalėti smurtą. Įvairiose mokyklose susiklosto įvairios netikėtos situacijos. Nepriklausomai nuo vaikų amžiaus, lyties, tautybės, odos spalvos, nei nuo to kkaip ir kur jie mokosi, net ir pradinėse klasėse smurtas yra ne mažesnis už smurtą paauglių klasėse. Agresyviai nusiteikę vaikai jaučia poreikį valdyti ir pasitenkinimą gauna tik skriausdami, žemindami, kankindami kitus. Pagrindinis skriaudėjas turi pora, trejetą jį palaikančių. Nors kiti tiesiogiai neprisideda prie prievartos, bet jie paskatina pagrindinį skriaudėją. O kai turi atramą, visada jautiesi drąsesnis. Jie patys bijo to skriaudėjo, neišduoda jo veiksmų ir nepasakoja jų nei tėvams, nei mokytojams. Liudytojų paprastai nelieka. Kodėl? Todėl, kad jie bijo atsidurti aukos vietoje. Viskas gali atsisukti prieš juos. Todėl iš tos baimės jie ir palaiko pagrindinį skriaudėją. Aukomis gali tapti kiekvienas vaikas, kuris yra nejudrus, neryžtingas, bailus, fiziškai silpnesnis už kitus. Ypač fizinė jėga yra aktuali berniukams. Kuo aukštesnis, petingesnis, stipresnis už kitus, tuo mažiau šansų, kad būsi skriaudžiamas. Taip, kaip ir gyvūnijos pasaulyje išlieka tik stipriausi. Jie kitus nustumia, jie būna bandos vedliais, jie diktuoja. Mergaitės savo konfliktus sprendžia daugiau žodžiais arba naudodamos psichologinį spaudimą. Jautresnes klasės drauges tai labai žaloja. Mokytojų ir tėvų pareiga suteikti vaikui dvasinę paramą. Šiandien paaugliai skundžiasi, kad tėvai nesugeba jiems perduoti moralinių ir etninių standartų sistemos, kuri jiems padėtų pereinamajame paauglystės amžiuje. Vieni paaugliai teigia, kad jiems būtina gyvenimo prasmė, kiti nori turėti pavyzdį, ppagal kurį galėtų modeliuoti savo gyvenimą. Turbūt mūsų visuomenėje, mūsų laikais nelengva sutikti jauną žmogų, kuris suvoktų savo gyvenimo tikrąją prasmę, darniai pritaptų prie besikeičiančio pasaulio ir suprastų, kad gyventi šitame keistame pasaulį reikia pagaliau išmokti. Iš pradžių vaikas visada laukia tėvų pagalbos. po to mokytojų pagalbos. O ar sulauks tos pagalbos priklauso nuo dviejų sąlygų: 1. Ar tėvai turi savo gyvenimo kryptį ir 2. Ar jų vaikai gali priimti jų šeimos vertybes kaip savas, nes dažnai vaikų vertybės skiriasi nuo šeimos vertybių. Ypač tai pastebima pastarojo meto šeimose. Ir sunkiausia yra tiems vaikams, kurie yra nemylimi savoje šeimoje.

Vaiką žalojanti skalė yra labai plati. Ji apima veiksmus nuo mušimo ranka ar kokiais nors daiktais, spardymo, stumdymo, tyčiojimosi, orumo žeminimo iki aplaidumo ir nepriežiūros, iki negebėjimų tenkinti pagrindinių vaiko norų. Ir tos asocialios šeimos, kuriose amžinas pinigų stygius, jie vykdo savotišką prievartą prieš vaikus. Į ją įeina emocinė, fizinė, seksualinė prievarta ir nesirūpinimas. Tai pagrindinės keturios vaiką žalojančios elgesio rūšys. Jas visas smulkiau ir panagrinėsiu. Šios prievartos rūšys gali sukelti žymius fizinės bei psichinės sveikatos sutrikimus ir žlugdyti normalų asmenybės vystymąsi. Tėvų fizinis smurtas prieš vaikus dažnai būna labai netikėtas vaikui. Tai įvyksta, Pavyzdžiui, parnešus į namus blogą pažymį, neatlikus tėvų

pavedimų, paskyrimų, neišplovus indų, neišnešus šiukšlių, ne vietoje palikus batus, ištepė drabužius, sudaužius indus ar pan. Ir kaip taisyklė prievarta ne visada kyla iš blogo vaiko elgesio. Ją daugiau iššaukia suaugusio žmogaus asmeninės ypatybės, jo savijauta, kintančios nuotaikos. Mes žinome, kad tėvai ne visada imasi prievartos. Jeigu jam gera nuotaika, jis gali vietoj to, kad pabartų, tiesiog pajuokauti ar išviso nekreipti dėmesio. Tai priklauso nuo jo savijautos, nuo nuovargio, nuo blaivumo. Jau nuo mažų vaikų tėvai šeimose turėtų kalbėti apie žžmonių skirtumus, jų bendrumus, parodyti šių skirtumų privalumus, ugdyti bendražmogiškas savybes.

Ne tik skriaudžiamam vaikui, bet ir skriaudėjui taip pat reikalinga psichologinė parama. Ar laimingesni tie tėvai, kuriems mokytoja mokykloje pasako, kad jūsų vaikas smurtauja prieš kitus? Deja, ne. Sunkiau, jei jų vaiką skriaudžia, jeigu jis yra kenčiančiojo pozicijoje. Bet nė kiek nelengviau, jei žinai, kad tavo vaikas taip elgiasi prieš kitus. Vaikui dažnai prireikia ir psichologo pagalbos. Skriaudikai visada turi psichologinių problemų, bet jie yra aktyvūs ir terorizuodami kitus bando aatrasti save. Jie nebūna tiek jautrūs, kad civilizuotai ieškotų kontakto su kitais vaikais, būtent per savo jausmus, jų išraiškos būdus. Turbūt neteisingai galvoja tie tėvai, kad jei mano vaiką skriaudžia, vienintelė išeitis jį perkelti į kitą mokyklą. Deja, tas vaikas kkitoje mokykloje irgi bus skriaudžiamas. Auka bus auka visur ir visose aplinkybėse. Ir palaipsniui tam vaikui, kad jį skriaudžia ir terorizuoja, tai taps jo gyvenimo norma. Pagaliau tų šeimų vaikai, kuriuos muša tėvai, jie kaip taisyklė sako: „Tai ir reikia mušti! Argi aš išaugsiu žmogumi?“ Jie taip sako, nes jų tėvai jiems taip sakydavo. Taigi matome, kad jiems taip įskiepyta. „Aš gi noriu, darau tai iš meilės.“ Reikia suprasti, kad žeminamo, skriaudžiamo vaiko padėtis yra visgi labai sunki. Nežiūrint to, kad jis ir perkeltas į kitą mokyklą, ten jis palaipsniui vėl tampa skriaudžiamo rolėje, vėl jis toliau terorizuojamas. Todėl jam reikalinga specialisto parama, psichologo konsultacija. Jei nekonsultuos psichologas, labai didelė tikimybė, kad ir kitur perkeltam vaikui lauks tie patys pažeminimai iir vargai. Vaikai yra žiaurūs. Jie visada patikrins iki kokio laipsnio tu gali leistis terorizuojamas ir išnaudojamas. Vienus išnaudoja fiziškai, kitus ir finansiškai. Aukai dar gali padėti tėvai. Tėvams, kurių vaikai mokykloje terorizuojami galima patarti visaip stiprinti vaiko pasitikėjimą savimi, išmokyti atsikirsti skriaudėjui žodžiais, patart pasirinkti tokias sporto šakas, kur lavina fizinę jėgą, miklumą, nes sportinis aktyvumas stiprina ir fizinį atsparumą. Dažnai aukomis tampama dėl bailumo, fizinio silpnumo. Mokykloje prievarta yra traktuojama kaip socialinė visuomenės liga, nes muštynės ir pinigų pprievartavimas šiandien įprastas reiškinys. Tarpusavyje vaikai naudoja visas smurto rūšis: prasivardžiuoja, vagia pinigus, daiktus, gąsdina, niokoja.

Skriaudžiami vaikai pasižymi menku savęs vertinimu, labai yra atsargūs suaugusiųjų atžvilgiu, krūpčioja po netikėtų, staigių suaugusio žmogaus judesių, sunkiai sutelkia dėmesį per pamokas, apatiški, abejingi, pasyvūs, per pertraukas ir fizinio lavinimo pamokas šalinasi draugų, stengiasi likti nuošalyje, bijo eiti namo (kai šeimoje gali tikėtis smurto), nešioja neatitinkančią oro sąlygų aprangą (į ją pažiūrėjus atrodo, kad su ja ir miegojo), kaip taisyklė nepažangūs, kai kurie save žaloja (bando persipjauti venas ar pervarinėja daiktus virbais, įsisega auskarus ir kt). Visi šie požymiai rodo vaiko psichologinę kalbą arba psichinę būseną. Tas ir leidžia atpažinti kenčiantį vaiką.

Vaikų apsaugos būdai

Kaip jau minėjau prieš vaiką smurtauja jo artimiausios aplinkos žmonės. Gali būti ir mokytojas ir treneris ir šeimos draugai, giminaičiai. Aš jau nekalbu apie tėvus. O kodėl vaikai nepasakoja? Pirmiausia priežastys yra tokios, kad bijo prarasti tų žmonių meilę, bijo, kad nenubaustų, neatkeršytų. Per daug pasitiki suaugusiais ir nesupranta, kad jų elgesys yra neleistinas. Dar viena priežastis – netiki, kad kas nors patikės. Ir labai dažnai patys save kaltina, kad taip ir reikėjo, žinoma, aš buvau kaltas. Smurtautojų elgesys neprognozuojamas ir nėra taisyklių ar elgesio variantų, kurie padėtų išvengti to ssmurto. Visi smurtą patiriantys vaikai nepasitiki savo jėgomis, nejaučia savo vertės, paprasčiausiai savęs nemyli ir jaučiasi, kad yra blogesni už visus kitus, kad negražesni, neverti meilės, neturi draugų, yra labai vieniši. Ir patys skriaudžiami vaikai kitose sąlygose, kitose aplinkybėse įgyja kitą rolę – jie patys pradeda smurtauti prieš silpnesnius. Pavyzdžiui, jei mokykloje skriaudžia juos, tai namuose jie skriaudžia savo brolius ir seseris, kaimynų ir gatvės vaikus. Jie moka tik du vaidmenis: būti auka arba būti skriaudėju. Skriaudžiami vaikai mano, kad tai vyksta visuose namuose, tik kartais pasikalbėję su draugais sužino, kad draugo namuose taip nesielgiama, niekas jo neskriaudžia. Tada toks vaikas visiškai užsisklendžia. Jis niekam nieko nepasakoja, nekviečia į savo namus draugų ir tai tampa jo paties ir šeimos asmenine paslaptimi. Nereiktų vaikui priekaištauti, kad tu blogai mokaisi, kad su tavim kažkas darosi, kad tau niekas nerūpi išskyrus drabužius, draugus ar tavo meilės reikalus. Jei pats mokytojas nežino, negali, neturi laiko ar nenori, reikia ieškoti specialisto pagalbos. Pats mokytojas turi žinoti kur reikia nukreipti vaiką. Visos fizinės bausmės, kurias naudoja tėvai turi ir antrą pusę – tai ne tik tėvų įsivaizduojama drausminimo, auklėjimo priemonė, bet turi kitus psichologinius toliau einančius padarinius. Taip dažnai šiandien kalbama apie fizinių bausmių spąstus. Fiziškai nnubaustas vaikas visada yra pažeminamas. Kokius jausmus jis gali turėti tam savo skriaudėjui? Kad ir motinai ar tėvui? Pirmiausia tai neapykanta. Viena svarbiausių priežasčių kodėl fizinė bausmė yra pavojinga, todėl, kad ji smarkiai slopina ir kaltės jausmą. Mušamas vaikas gali giliau pajausti, kad pats mušimas yra didelė bausmė. Jei kūniškos bausmės šeimoje taikomos labai dažnai, tokiam vaikui yra prislopinamas kaltės jausmas, kuris būtinas vaiko sąžinės ugdymui. Nes tai, kas sąžininga vaikas sužino savo namuose. Mes dažnai girdime, kad vaiką reikia mylėti koks jis bebūtų, ką jis bepadarytų, kaip bepasielgtų. Vaikas turėtų būti šeimoje mylimas. Bet nepatirdamas tos besąlygiškos meilės, vaikas negali pereiti daugelio psichinės raidos tarpsnių. Jis neįgyja, pavyzdžiui, solidarumo šeimoje jausmo, solidarumo su broliais ir seserimis, solidarumo su tėvais. Tai vyliau turi įtakos vaiko požiūriui į šeimą ir į suaugusius. Be to tai turi įtakos teisingam savęs vertinimui. Skriaudžiami vaikai dažnai net nežino kas jiems gali padėti. Jie gėdijasi tai pasakoti mokykloje draugams, mokytojams. Vaikams reikia aiškinti kas yra prievarta, kaip ji suprantama, kaip traktuojama. Tokia informacija gali būti tiesiog bendriausiu saugaus elgesio taisyklių aiškinimu. Tai priklauso ir nuo amžiaus. Reikia paaiškinti kaip elgtis patekus į pavojų, patiriant suaugusiųjų bauginimą ar fizinę prievartą. Gal tai ir ne visada padės

vaikui išvengti fizinės prievartos, bet paskatins vaiką jos išvengti, pasisaugoti ar paprašyti ko nors įsikišti ir sustabdyti prievartą. Vaikas yra tiek nelaimingas ir tiek jaučiasi apleistas, kad jam būtina pirmiausia medicininė pagalba. Kai bėga kraujas ir didelės mėlynės, yra suteikiama pirmoji pagalba. Lygiai taip ir čia.

Turbūt neteisingai mano suaugusieji arba mokytojai, kad reikia, kad praeitų kažkiek laiko. „Tegul visa tai atvėsta. Tegul viskas užgyja. Tada apie tai pakalbėsim.“ Reikia kalbėti iš karto. Nes vėliau ir progų nebūna, tada lyg ir uužsimiršta. Tada atrodo, kad tos pagalbos jau ir nereikia. Nežiūrint to, kad tie vaikai slepia savo mėlynes, slepia savo smurto atvejus. jie labai nori, kad kas nors apie tai su jais pakalbėtų, kad kas nors užjaustų. Svarbiausia suaugusiųjų smurto priežastis yra pyktis. Tėvams labai sunku matyti savo vaikų pyktį ir negalėdami pakęsti matydami supykusio vaiko, jie patys ant jo išlieja visą tulžį. Patys supykę tą vaiką primuša ar kitaip žaloja. Bet kai pyksta tėvai, vaikai būna visiškai bejėgiai. Jie negali aapsiginti nuo įsisiautėjusio tėvo ar motinos. Jie tampa tėvų nuosavybe, su kuria tėvai gali daryti ką nori. Ir šaukdami, piktai jį pravardžiuodami, terorizuodami, tėvai atima iš vaiko bet kokią galimybę apsiginti pačiam. Jie nepriima vaiko kontrargumentų. „Jokių pasiteisinimų! Tu tik ttylėk, nes jeigu tik prieš, tai dar daugiau gausi.“ Taip vaikas priverstas sulaikyti savo pyktį, jį užgniaužti, kažkur nustumti į savo vidų, į savo pasąmonę. Bet ten jis niekur nedingsta. Kaip atspari bacila ji laukia savo valandos kada susidarys normalios sąlygos ir galės pradėt ten daugintis. Jis tą savo pyktį išleis kaip džiną iš butelio ir visiškai kitom formom. Kada vaiko pyktis išsiveržia veiksmu ar žodžiu, tėvai vaiką paprastai nubaudžia dažniausiai bardami ir mušdami. Ir kaip taisyklė daro ir viena, ir kita. Pyktis visada yra susijęs su smurtu. Ilgai gali tas pyktis kauptis ir būti neišreikštas.

Smurtas šeimoje bet kokia forma gali išprovokuoti ir vaiko savižudybę. Savižudybė – sąmoningas gyvenimo nutraukimas, mirtis ištikusi save tyčia sužalojus. Taip jis apibrėžiamas juridiškai. Suaugusieji ddažniausiai linkę manyti, kad maži vaikai nesižudo. Šiandien yra žinoma ir darželinukų savižudybių. Sunku patikėti, kad vaikas gali taip smarkiai kentėti, kad ryžtųsi savižudybei. Nerasdamas išeities iš savo psichologinės problemos jis pasirenka savižudybę. Kas kasmet Lietuvoje nusižudo 7-9 dešimties-keturiolikos metų amžiaus vaikai. O dar du kart tiek yra bandžiusių nusižudyti. Šiandien sociologiniai tyrimai rodo, kad Lietuvos vaikai turi kelis kartus daugiau psichologinių problemų negu išsivysčiusių šalių vaikai. Žinoma, labai norėtųsi, kad vaikai savo šalyje būtų laimingi, kad jie neturėtų tiek pproblemų savo šeimose. Bet ką suaugusieji daro vaikų labui? Kokia mūsų visuomenės, mūsų valstybės, valdžios vyrų politika vaikų klausimu? Šiandien yra kuriamos įvairios prevencinės programos. Jose mokyklos Kaip jau minėjau prieš vaiką smurtauja jo artimiausios aplinkos žmonės. Gali būti ir mokytojas ir treneris ir šeimos draugai, giminaičiai. Aš jau nekalbu apie tėvus. O kodėl vaikai nepasakoja? Pirmiausia priežastys yra tokios, kad bijo prarasti tų žmonių meilę, bijo, kad nenubaustų, neatkeršytų. Per daug pasitiki suaugusiais ir nesupranta, kad jų elgesys yra neleistinas. Dar viena priežastis – netiki, kad kas nors patikės. Ir labai dažnai patys save kaltina, kad taip ir reikėjo, žinoma, aš buvau kaltas. Smurtautojų elgesys neprognozuojamas ir nėra taisyklių ar elgesio variantų, kurie padėtų išvengti to smurto. Visi smurtą patiriantys vaikai nepasitiki savo jėgomis, nejaučia savo vertės, paprasčiausiai savęs nemyli ir jaučiasi, kad yra blogesni už visus kitus, kad negražesni, neverti meilės, neturi draugų, yra labai vieniši. Ir patys skriaudžiami vaikai kitose sąlygose, kitose aplinkybėse įgyja kitą rolę – jie patys pradeda smurtauti prieš silpnesnius. Pavyzdžiui, jei mokykloje skriaudžia juos, tai namuose jie skriaudžia savo brolius ir seseris, kaimynų ir gatvės vaikus. Jie moka tik du vaidmenis: būti auka arba būti skriaudėju. Skriaudžiami vaikai mano, kad tai vyksta visuose nnamuose, tik kartais pasikalbėję su draugais sužino, kad draugo namuose taip nesielgiama, niekas jo neskriaudžia. Tada toks vaikas visiškai užsisklendžia. Jis niekam nieko nepasakoja, nekviečia į savo namus draugų ir tai tampa jo paties ir šeimos asmenine paslaptimi. Nereiktų vaikui priekaištauti, kad tu blogai mokaisi, kad su tavim kažkas darosi, kad tau niekas nerūpi išskyrus drabužius, draugus ar tavo meilės reikalus. Jei pats mokytojas nežino, negali, neturi laiko ar nenori, reikia ieškoti specialisto pagalbos. Pats mokytojas turi žinoti kur reikia nukreipti vaiką. Visos fizinės bausmės, kurias naudoja tėvai turi ir antrą pusę – tai ne tik tėvų įsivaizduojama drausminimo, auklėjimo priemonė, bet turi kitus psichologinius toliau einančius padarinius. Taip dažnai šiandien kalbama apie fizinių bausmių spąstus. Fiziškai nubaustas vaikas visada yra pažeminamas. Kokius jausmus jis gali turėti tam savo skriaudėjui? Kad ir motinai ar tėvui? Pirmiausia tai neapykanta. Viena svarbiausių priežasčių kodėl fizinė bausmė yra pavojinga, todėl, kad ji smarkiai slopina ir kaltės jausmą. Mušamas vaikas gali giliau pajausti, kad pats mušimas yra didelė bausmė. Jei kūniškos bausmės šeimoje taikomos labai dažnai, tokiam vaikui yra prislopinamas kaltės jausmas, kuris būtinas vaiko sąžinės ugdymui. Nes tai, kas sąžininga vaikas sužino savo namuose. Mes dažnai girdime, kad vaiką reikia mylėti koks jis bbebūtų, ką jis bepadarytų, kaip bepasielgtų. Vaikas turėtų būti šeimoje mylimas. Bet nepatirdamas tos besąlygiškos meilės, vaikas negali pereiti daugelio psichinės raidos tarpsnių. Jis neįgyja, pavyzdžiui, solidarumo šeimoje jausmo, solidarumo su broliais ir seserimis, solidarumo su tėvais. Tai vyliau turi įtakos vaiko požiūriui į šeimą ir į suaugusius. Be to tai turi įtakos teisingam savęs vertinimui. Skriaudžiami vaikai dažnai net nežino kas jiems gali padėti. Jie gėdijasi tai pasakoti mokykloje draugams, mokytojams. Vaikams reikia aiškinti kas yra prievarta, kaip ji suprantama, kaip traktuojama. Tokia informacija gali būti tiesiog bendriausiu saugaus elgesio taisyklių aiškinimu. Tai priklauso ir nuo amžiaus. Reikia paaiškinti kaip elgtis patekus į pavojų, patiriant suaugusiųjų bauginimą ar fizinę prievartą. Gal tai ir ne visada padės vaikui išvengti fizinės prievartos, bet paskatins vaiką jos išvengti, pasisaugoti ar paprašyti ko nors įsikišti ir sustabdyti prievartą. Vaikas yra tiek nelaimingas ir tiek jaučiasi apleistas, kad jam būtina pirmiausia medicininė pagalba. Kai bėga kraujas ir didelės mėlynės, yra suteikiama pirmoji pagalba. Lygiai taip ir čia.

kad tos pagalbos jau ir nereikia. Nežiūrint to, kad tie vaikai slepia savo mėlynes, slepia savo smurto atvejus. jie labai nori, kad kas nors apie tai su jais pakalbėtų, kad kas nors užjaustų. Svarbiausia suaugusiųjų smurto priežastis yra pyktis. Tėvams labai sunku matyti savo vaikų pyktį ir negalėdami pakęsti matydami supykusio vaiko, jie patys ant jo išlieja visą tulžį. Patys supykę tą vaiką primuša ar kitaip žaloja. Bet kai pyksta tėvai, vaikai būna visiškai bejėgiai. Jie negali apsiginti nuo įsisiautėjusio ttėvo ar motinos. Jie tampa tėvų nuosavybe, su kuria tėvai gali daryti ką nori. Ir šaukdami, piktai jį pravardžiuodami, terorizuodami, tėvai atima iš vaiko bet kokią galimybę apsiginti pačiam. Jie nepriima vaiko kontrargumentų. „Jokių pasiteisinimų! Tu tik tylėk, nes jeigu tik prieš, tai dar daugiau gausi.“ Taip vaikas priverstas sulaikyti savo pyktį, jį užgniaužti, kažkur nustumti į savo vidų, į savo pasąmonę. Bet ten jis niekur nedingsta. Kaip atspari bacila ji laukia savo valandos kada susidarys normalios sąlygos ir galės ppradėt ten daugintis. Jis tą savo pyktį išleis kaip džiną iš butelio ir visiškai kitom formom. Kada vaiko pyktis išsiveržia veiksmu ar žodžiu, tėvai vaiką paprastai nubaudžia dažniausiai bardami ir mušdami. Ir kaip taisyklė daro ir viena, ir kita. Pyktis vvisada yra susijęs su smurtu. Ilgai gali tas pyktis kauptis ir būti neišreikštas.

Vaikų patiriamas smurtas ir prievarta:

kas, kam ir kaip teiks pagalbą Lietuvoje?

Žinutė iš laikraščio: “Kaune 11-15 metų jaunuoliai jėga į troleibusą įsodino 10 metų mergaitę ir nuvežė prie geležinkelio tilto šalia Nemuno. Ten vaikinai privertė mergaitę gerti alkoholį, po to ją išžagino. Maždaug po šešių valandų nukentėjusioji buvo paleista namo. Policijos pareigūnai teigia, kad mergaitė gyvena tik su tėvu, kuris dukterimi nesirūpina.”

Smurtas ir prievarta prieš vaikus – ne naujas reiškinys. Jis visada egzistavo ir, deja, egzistuos. Bet vaikai turi teisę būti ginami nuo smurto ir prievartos, o save gerbianti valstybė bei visuomenė privalo ne tik įsipareigoti, bet ir vykdyti konkrečias programas, kurių tikslas – kiek įmanoma apsaugoti vaikus nuo smurto ir prievartos, o nepavykus apsaugoti – mažinti skaudžias prievartos pasekmes.

Kalbėdami apie šios opios problemos sprendimo strategiją ir taktiką Lietuvoje, turime įvertinti pasaulio valstybių patirtį, tarptautinių dokumentų (visų pirma – vaiko teisių konvencijos) rekomendacijas ir realią situaciją Lietuvoje.

Pastaruoju metu ši problema Lietuvoje pajudėjo iš “mirties taško” – ssteigiamos vaiko teisių apsaugos tarnybos, seimas ratifikavo Vaiko teisių konvenciją smurtui ir prievartai prieš vaikus daug dėmesio skiria spauda, galime tvirtinti, kad faktiškai Lietuva jau pasiekė civilizuoto pasaulio pavyzdžiu ir pripažino turinti vaikų smurto ir prievartos (emocinės, fizinės, seksualinės) problemą. Vis dėl to tenka konstatuoti, kad kol kas ir pasaulyje naudojamais būdais spręsti problemą esant konkretiems prievartos atvejams iš tikro neturime jokių galimybių. Maža to, yra pavojus pasukti necivilizuotu sprendimo keliu.

Paveldėjome tarnybų sistemą, kurioje tarp vaikų sveikatos ir švietimo įstaigų plytėjo absoliuti tuštuma socialinės pagalbos infrastruktūroje. Lemtingas buvo komunizmo ideologų teiginys, esą socialinės problemos jau išspręstos. Štai kodėl iki šiol neturime socialinę pagalbą vaikams ir šeimoms teikiančių struktūrų (tarnybų) tinklo ir brangiausio šių struktūrų turto – specialistų (visų pirma – socialinių darbuotojų) , kurie turėtų dirbti su prievartos aukomis ir prievartautojais.

Grįžkim prie straipsnio, pradžioje minėto konkretaus seksualinės prievartos fakto.

Kyla klausimai:

1. Kokia pagalba bus suteikta mergaitei: kur, kas teiks ir kas atsakys, jei ši pagalba nebus suteikta?

2. Kaip bus elgiamasi su prievartos aktą atlikusiais paaugliais?

Tarp išprievartautos mergaitės ir prievartavusių paauglių reikėtų ieškoti ne juos skiriančios prarajos, o juos jungiančių panašumų. Panašūs jų tragiški likimai ir valstybės požiūris į savo piliečius. Mūsų valstybė kol kas visiškai abejingai sstebi plintančią prievartos ir smurto epidemiją ir nesiima civilizuotų priemonių jai sustabdyti.

Prievarta gimdo prievartą. Prievartos ratas sukasi. Mes privalome neieškodami atpirkimo ožių išvardyti svarbiausiais prievartos ir smurto prielaidas bei priežastis. Visų pirma, tai – skurdas. Skurdas gimdo neviltį, pažeminimą, pyktį, skurde gyvenantys žmonės nebepajėgia mylėti ir gerbti savęs, vadinasi, ir kitų, o tai geriausia terpė prievartai ir smurtui. JAV Psichinės sveikatos instituto duomenimis, skurdas yra psichikos sutrikimų priežastis. Jis sukuria būtent tą socialinės aplinkos terpę, kai žmonės masiškai slysta, smunka, krenta žemyn. Mes – valstybė ir visuomenė, ta jos dalis, kuri save laiko padoriais piliečiais – stebime masišką smukimą į dugną, vadiname šio reiškinio rezultatą padugnėm ir asocialiaisiais, skaičiuojame socialinės katastrofos aukas – prievartautojus ir išprievartautuosius, nusikaltėlius ir aukas, savižudžius, pasigėrusius tėvus, motinas bei jų beglobiais likusius vaikus, kurie išeina į gatvę, patiria nuoskaudą, pažeminimą ir laukia “savo valandos” – kada galės kaip nors grąžinti skolą, t.y., atkeršyti visuomenei, pasukę nusikaltimų keliu arba bent jau liedami susikaupusį pyktį ir pagiežą dėl nenusisekusio gyvenimo ant savo vaikų.

Tūkstančiai Lietuvos žmonių, paslydę ant labai trapaus ekonominio pagrindo ir neatsilaikę prieš pereinamojo laikotarpio skurdą bei vertybių krizę, palūžę praranda gebėjimą tinkamai atlikti tėvo ir motinos pareigas. Neretai tai pasireiškia nepakankama vaiko priežiūra, emocinės

šilumos stoka, ir ne taip retai – tėvų elgesiu, sukeliančiu tiesioginį pavojų vaiko fizinei ir dvasinei sveikatai.

Universitetinis sutrikusio vystymosi vaikų centras, įkurtas 1991m. , sukaupė pakankamai patirties, kad turėtų savo poziciją konkrečiu klausimu: kas, kam ir kaip turi teikti pagalbą Lietuvoje, esant psichologinių ir socialinių vaikų bei šeimų problemų.

Kas? Pagalbą turi teikti valdžios institucijos, visuomenė ir kiekvienas save gerbiantis pilietis, bet ne tiesiogiai, o per specialias struktūras (tarnybas), valstybės tam tikslui įkurtas ir finansuojamas. Vaikų teisių apsaugos tarnyba ttėra tik viena iš grandžių, o realią pagalbos sistemą turi užtikrinti kitos grandys( vaikų ir šeimos psichinės sveikatos tarnybos, krizių intervencijų centrai, psichosocialinės reabilitacijos centrai vaikams ir paaugliams, turintiems socialinių problemų, su šeimomis dirbantys socialiniai darbuotojai, įvaikinimo tarnyba ir kt.), kurių, deja, neturime. Minėtos tarnybos ir įstaigos- ne prabanga, o elementari būtinybė. Jų didžiausias turtas – kvalifikuoti darbuotojai, kuriuos reikia paruošti. Šiandien mes priversti konstatuoti, kad šių įstaigų ir tarnybų vis dar nėra, ir kol kas nematyti požymių, kad valstybė rrimtai ruoštųsi jas steigti.

Kam? Atrodytų, aišku, kad vaikams, patiriantiems smurtą ir prievartą. Tačiau taip pat pagalbą turi gauti ir smurto ir prievartos kaltininkai – nebesusitvarkantys su pareigomis tėvai ir motinos, pilni pykčio ir pagiežos paaugliai bei jaunuoliai, alkoholio ar nnarkotikų nelaisvėn pakliuvę piliečiai.

Vis dažniau girdime karingus pasisakymus iš įvairių pusių: griežčiau kovokime su asocialiais elementais, įkalinkime, sterilizuokime, atimkime tėvystės ir motinystes teises, vaikus atiduokime auginti valstybei, nes valdiškose įstaigose jie bent bus apginti nuo žiaurių tėvų ir žiaurios tikrovės. Mūsų pozicija: tokiomis priemonėmis tik didinsime katastrofą; tai neišspręs problemos, o tik pagilins. Juk šiandien patiriame tokios ilgametės politikos rezultatus, kai iš internatinių mokyklų kasmet išeina į gatves šimtai našlaičių – nepasiruošusių savarankiškai gyventi, pilnų nuoskaudos ir pagiežos, o nuo šių jausmų iki prievartos – vienas žingsnis.

Kodėl nepabandžius eiti kitų valstybių praminti taku? Kodėl nepabandžius teikti įvairios pagalbos piliečiams pripažinus, kad jie nesugeba tvarkytis su savimi ir savo vaikais, kodėl nesukūrus psichosocialinės pagalbos tarnybų tinklo slystantiems ir pavojingai artėjantiems įį bedugnę žmonėms? Užuot tai darę, mes tik stumiame juos ta pavojinga kryptimi, ir pavadinę asocialiais, amoraliais, degradavusiais, prasigėrusiais, padugnėmis, atsiribojame nuo jų, atimame piliečio teises, įkaliname, o kartais ir nuteisiame mirties bausme.

Kaip? Tik ne represinėmis priemonėmis. Prievarta gimdo prievartą. Išeitis – tarnybų tinklas ir jo darbuotojai, turintys žinių ir praktinio darbo įgūdžių spręsti vaikų bei suaugusiųjų dvasines problemas. Šalyje pakanka gerų šios srities specialistų, galinčių jau dabar organizuoti specialistų tobulinimą, nekalbant apie nuolat siūlomą užsienio pagalbą. Trūksta tik aaiškumo, t.y., Vyriausybės politinių sprendimų. Kol kas tesužinome, kad nutarta “imtis priemonių darbui gerinti”.

Nereikėtų kritikuoti vienos kurios nors struktūros dėl situacijos beviltiškumo. Tai ne tokia problema, kurią galėtų išspręsti įstatymo priėmimas, vienkartinis ministerijos ar savivaldybės nutarimas, naujos specialistų laidos paruošimas ar naujos įstaigos įkūrimas.

Tik susivieniję – visi tie, kuriems iš tikrųjų rūpi šios problemos specialistai, nevyriausybinių organizacijų atstovai, ministerijos bei savivaldybės – galime sukurti konkrečių veiksmų strategijos ir taktikos programą.

Literatūra:

1. Haim G. Genott. Tarp tėvų ir vaiko

2. J. Gilligau. Smurto prevencija

3. Internetas : www.psichologija.lt