ASMENYBĖS TEORIJA

PANEVĖŽIO KOLEGIJOS

VERSLO IR TECHNOLOGIJŲ FAKULTETO

MOKSLO VADYBOS KATEDRA

Buhalterinės apskaitos programos studentės Kristina Jurevičiūtė

ASMENYBĖS TEORIJA

Referatas

Dėstytojas: L. Vasilevičius

Panevėžys,2004

Turinys:

1. Įvadas 2

2. Psichodinaminės krypties asmenybės teorijos 3

3. K. Jungo analitinė asmenybės teorija 4

4. A. Masluo poreikių hierarchija 5

5. A. Adlerio individualioji asmenybės teorija 6

6. K. Horni socialinė kultūrinė asmenybės teorija 8

7. E. Eriksono asmenybės raidos teorija 9

8. E. Berne transakcinės analizės teorija 10

9. Bruožų krypties asmenybės teorijos 10

10. Bihevioristinės (elgesio) krypties asmenybės teorijos 12

11. Kognityvinės (pažinimo) asmenybės teorijos 13

12. Lauko teorija 13

13. Motyvacijos teorija 14

14. Savisuderinamumo teorija 14

15. Egzistencinės krypties asmenybės teorijos 15

16. Išvados 18

17. Literatūra 19

Įvadas

Asmenybės esmė – tai kiekvienam būdinga savita mąstysena, jausena,

veiksena.

Žymus asmenybės tyrėjas G. Allportas sako, kad kiekvienas žmogus tam

tikru atžvilgiu yra:

1. Toks pat kaip ir kuris kitas – jis turi visiems žmonėms būdingų

universalių ypatumų.

2. Toks pat kaip kai kurie žmonės – tai yra jis turi grupinių

ypatumų. Dauguma jaunuolių panašūs tuo, kad jiems labiausiai

rūpi atsakyti į klausimus: Kas aš esu? Ko aš noriu siekti?

3. Kitoks negu visi kiti – jis pasižymi individualiais ypatumais.

Kiekvienas yra nepakartojamas. Dar niekada Žemėje negyveno toks

žmogus kaip aš iir niekada negyvens.

Asmenybės psichologija stengiasi tirti žmogų visais šiais aspektais.

Asmenybės tyrėjai šį darbą dažnai pradeda nuo siekimo suprasti save, nuo to

kas jiems aktualu, įdomu, skaudu. Pradėję nuo aktualių problemų, tyrėjai

vėliau ieškojo universalumo, tikrina faktus, bet kiekviena teorija atspindi

tik kurį nors vieną asmenybės aspektą ir neišsemia viso jo turtingumo. Kita

vertus, kiekviena mus ko nors moko ir padeda suprasti save ir kitus žmones.

Psichodinaminės krypties asmenybės teorijos

Šiai krypčiai atstovaujantys autoriai teigia, kad asmenybės jausmus,

mąstymą ir veiklą sąlygoja vidiniai veiksniai, vidinių jėgų sąveika , t.y.

sąveika tarp sąmonės ir pasąmonės, tačiau ypatingas dėmesys skiriamas

pasąmonės įtakai.

Ši kryptis vadinama psichodinamine, nes nagrinėja asmenybės raidą

ilgesnį laiko tarpą – nuo asmenybės gimimo iki tikėtinos tapsmo brandžia

asmenybe.

Z. Froidas buvo pirmasis šios pakraipos asmenybės teorijos autorius.

Jis mmanė, kad žmogaus elgesiui didelę įtaką daro biologiniai instinktai ir

ypač pabrėžė seksualinių potraukių vaidmenį normaliai ir pataloginei

asmenybės raidai. Jis paskelbė asmenybės teoriją, paremtą stebėjimų

rezultatais su tam laikmečiui itin neįprastomis idėjomis. Pagrindinė šios

teorijos mintis buvo ta, kad žmogaus elgesį lemia pasąmonė, kurios žmogus

negali kontroliuoti ir dažnai net nesuvokia jos turinio. Žmogaus psichikoje

Froidas išskyrė 3 lygius:

• Sąmonę (tai tarsi matoma ledkalnio viršūnė, nedidelė psichikos dalis,

kurią žmogus gali kontroliuoti)

• Priešsąmonę (joje yra informacija, kurią pastangų dėka galima perkelti

į sąmonės llygį)

• Pasąmonę (pati reikšmingiausia dalis, primenanti neribotos apimties

saugyklą, į kurią patenka visa, kada nors gauta informacija, į kurią

išstumiami visi nemalonūs prisiminimai, kuriuos žmogus manas užmiršęs;

būtent pasąmonėje reikia ieškoti įvairių sapnų, apsirikimų, užmiršimų,

nesąmoningų poelgių priežasčių, žmogus nekontroliuoja savo pasąmonės

ir net nežino jos turinio; į pasąmonę patekusios neišspręstos

problemos niekur nedingsta, o toliau kelia pasąmoninius konfliktus,

griaunančius žmogaus asmenybę iš vidaus)

Minėti psichikos lygiai pasireiškia žmogaus asmenybėje, kurią taip

pat sudaro 3 dalys:

• Id

• Ego

• Superego

Id – seniausias, didžiausią reikšmę turintis asmenybės sluoksnis,

kuris yra pasąmonės energijos šaltinis, teikiantis ją asmenybei iš įgimtų

instinktų maistui, orui, giminės pratęsimui, agresijai. Ši asmenybės dalis

vadovaujasi malonumo siekimu, ignoruodama aplinkos reikalavimus, visuomenės

normas. Jeigu asmenybėje vyrauja šis pradas, žmogus išgyvena konfliktus sus

visuomene, jos normomis. Pagrindiniai instinktai, teikiantys gyvybinę

energiją (libido), nuolat prieštarauja tarpusavyje ir sąlygoja asmenybės

veiklą. Tai gyvybės, giminės pratęsimo (eros)ir mirties, į save arba į

aplinką nukreiptos agresijos, destrukcijos (Thanatos) instinktai. Jie gali

būti patenkinami tiesioginiu būdu, išstumiami į pasąmonę, (kurs būdami

kelia vidinius konfliktus ir įtampą) arba netiesiogiai – sublimacijos būdu

(pasirenkant visuomenei priimtiną jų patenkinimo formą, perkeliant juos į

kokią nors veiklą)

Ego – sąmoningoji asmenybės dalis, besivadovaujanti realybės principu.

Jos dėka žmogus gali suderinti savo poreikius su visuomenės normomis,

bendrauti su aplinka. Ego ssuderina Id principą “noriu” su superego principu

“reikia”.

Superego – viršutinis asmenybės sluoksnis, suformuotas visuomenės

normų ir taisyklių, kurį žmogus įgyja patirties ir auklėjimo dėka. Tai pati

nepastoviausia asmenybės dalis, nes normos tarsi primetamos iš šalies, ir

geriausiu atveju žmogus jas internalizuoja, t.y. įsisavina ir ima jomis

vadovautis kaip savomis. Gali būti situacijų kai žmogus lengvai atsisako

šių taisyklių ir ima vadovautis instinktais.

Asmenybės dalys nuolat konfliktuoja tarpusavyje, dažni ir asmenybės

konfliktai su aplinka dėl poreikių patenkinimo. To pasekoje žmogus nuolat

gyvena įtampoje, veikiamas vidinių ir išorinių konfliktų. Asmenybė gali

sėkmingai funkcionuoti, tik išsprendusi savo vidinius ir išorinius

konfliktus. Į pasąmonę perėję konfliktai trukdo žmogui gerai jaustis, todėl

tokiais atvejais reikalinga terapija. Jeigu asmenybė išsprendžia savo

vidinius konfliktus, ji tampa psichiškai sveika ir brandžia. Pagal Froidą

brandi asmenybė yra asmuo, sugebantis palaikyti gilius, ilgalaikius ryšius

su savo artimaisiais ir atliekantis visuomenei reikalingą darbą.

K. G. Jungo analitinė asmenybės teorija

K. G. Jungas buvo Friodo mokinys ir bendradarbis. Jis tyrinėjo

neįsisąmonintų dinaminių potraukių įtaką žmogaus veiklai ir elgesiui.

Jungas manė, kad pasąmonėje glūdi žymiai daugiau nei seksualumo ir

agresijos potraukiai. jis buvo įsitikinęs, kad žmogų veikia pasąmonės

vaizdiniai, kurie yra kilę iš žmonijos evoliucijos ir istorijos. Jie yra

įgimti ir išsamesniam jų paaiškinimui Jungas panaudojo kolektyvinęs

pasąmonės terminą. Asmenybėje Jungas išskyrė tris, iš dalies susijusias

sistemas: Ego, asmeninę pasąmonę ir kolektyvinę pasąmonę.

Ego –– tai sąmonės centras, jungiantis mintis, jausmus, atsiminimus,

pojūčius, kurių dėka mes suvokiame save kaip žmogų, kaip visumą. Į ego

įeina ne tik vidinio, bet ir išorinio pasaulio suvokimas, bei žinios apie

jį. Iš esmės, tai yra sąmonė.

Asmeninė (individualioji) pasąmonė. Ją sudaro aukščiau įsisąmoninti

išgyvenimai, tendencijos, siekimai, kurie buvo pamiršti. Asmeninei

pasąmonei priklauso ir tie išgyvenimai, kurie buvo nemalonūs, keliantys

skausmą, ir buvo išstumti. Asmeninės pasąmonės turinys nesunkiai vėl gali

pereiti į sąmonę. Ego ir asmeninė pasąmonė yra įgyjami žmogui gyvenant.

Kitaip yra su kolektyvine pasąmone. Ji išeina iš individualios psichikos

ribų.

Kolektyvinė (transpersonalinė) pasąmonė atspindi žmonijos evoliucijos

elementus ir yra bendra visiems žmonėms. Tai gilesnis pasąmonės sluoksnis,

kuris sudaro savotišką psichikos lauką, jungiantį visą žmoniją ir

egzistuojanti už atskiro individo ribų. Kolektyvinėje pasąmonėje glūdi

slaptas polinkis būtent taip, o ne kitaip suvokti tikrovę.

Kolektyvinės pasąmonės pažinimui Jungas skyrė ypatingą dėmesį.

Svarbiausi jos komponentai ra archetipai – universalios minties forma,

idėja, turinti savyje emocinę galią. Jungas manė, kad archetipų negalim

pažinti tiesiogiai, o tik per jų įvaizdžius, kurie pasireiškia ankstesnių

kartų mituose, mene, pasakose, sapnuose, fantazijose.

A. Masluo poreikių hierarchija

Daugelis vadovų mano, kad darbas gali patenkinti visus žmogaus

poreikius. Tačiau tyrimai parodė, kad darbas daugeliui žmonių reiškia

daugiau nei pinigus, todėl, nors ir gauna didelį atlyginimą, bet

nepatenkintas darbu, žmogus gali tapti blogu darbuotoju.

A.Maslou pirmasis pasiūlė poreikių klasifikaciją

ir nustatė jų

tarpusavio ryšius. Jis matė galimybę sudaryti poreikių hierarchiją, kurioje

aukštesnieji poreikiai nepasireiškia, kol nėra patenkinami žemesnieji.

Žemiausias lygis- fiziologinis, kuris apima visas pagrindines

normalaus Žmogaus funkcionavimo ir gyvenimo sąlygas (maistą, poilsį,

gyv.vietą ir pan). Kai patenkinami fiziologiniai poreikiai, atsiranda

saugumo samprata. Šiame lygyje žmogus stengiasi užtikrinti asmeninį saugumą

ir fiziologinių poreikių patenkinimo garantijas.Būdamas saugus, žmogus

pereina į kitą lygį ir patenkina atsiradusius socialinius poreikius

(statuso, pripažinimo siekimą). Kai visi prieš tai minėti poreikiai

patenkinami, žmogus rūpinasi saviraiška ir potencialių galimybių

realizavimu, talento atskleidimu. A. Maslou poreikių hhierarchija pateikta 1

paveiksle.

Maslou teigimu, pateikta hierarchijos struktūra nėra visiems vienoda.

Poreikių lygiai persidengia vienas su kitu, be to, esant tam tikroms

situacijoms, visa hierarchija gali išsikreipti, net apsiversti. Pavyzdžiui,

lenktynių nugalėtojui žymiai svarbiau jo statusas nei saugumas, o

poliarinių sričių tyrinėtojas pirmiau dėmesį skirs saviraiškai, nei

fiziologiniams poreikiams.

A. Maslou poreikių hierarchija

Labai svarbu suvokti poreikių hierarchijos reikšmę vadovams.

Hierarchija rodo, kad greta pinigų- vieno pagrindinių darbo variklių-

svarbūs stimulai yra nepatenkinti poreikiai. Tyrimai rodo, kad aukštas

gamybos lygis ir mažas darbuotojų kintamumas išsilaiko tada, kai nėra jokių

garantijų dėl darbo vietų arba yra plačios saviraiškos galimybės.

Patenkintas poreikis netenka šio privalumo. Žemiausiam hierarchijos

lygiui ši taisyklė teisinga tik iš dalies, kadangi sotus žmogus greitai

išalksta ir jam vėl reikia tenkinti tuos pačius poreikius.

Keldama darbo našumą vien tokiais metodais vvadovybė turi žinoti, kad

netinkamų socialinių ir saviraiškos poreikių tenkinimas gali prieštarauti

darbo reikalavimams, jam kenkti. Iškilusios problemos sprendžiamos

maksimaliai pritaikant darbo sąlygas prie poreikių. Pavyzdžiui, pradinė

situacija gamykloje buvo tokia, kad ten dirbančios merginos negalėjo

bendrauti darbo metu dėl tarp jų stovinčių dėžių.

Kad patenkintų bendravimo poreikį, jos palikdavo darbo vietas. Kai dėžės

buvo pašalintos, merginos galėjo laisvai kalbėtis, konsultuotis. Darbo

našumas padidėjo, o broko sumažėjo pusantro karto.

A.Adlerio individualioji asmenybės teorija

A. Adleris – austrų gydytojas, psichiatras, buvo Z. Froido bendradarbis.

Tačiau laikui bėgant, jų pažiūros išsiskyrė. Adleris nors ir neneigė

seksualinio potraukio vaidmens asmenybės gyvenime, tačiau neteikė jiems

lemiamos reikšmės. Į žmogaus psichiką žiūrėjo kaip į nedalomą visumą ir

stengėsi atskleisti socialinio konteksto reikšmę žmogaus individualumui.

Adleris pabrėžė visuomeninę žmogaus prigimtį ir įgimtą bendrumo jausmo

poreikį, kurį jjis pavadino socialiniu interesu. Jis labiau orientavosi į

asmenybės ateitį, į jos susidarytą gyvenimo planą ir jos įgyvendinimą,

siekiant savo tikslų. Adlerio nuomone, žmogus visą gyvenimą siekia to

paties tikslo ar laikosi pastovios elgesio krypties. Visa tai jis

pavadino gyvenimo stiliumi.

Jo nuomone asmenybės veiklos motyvu ir varomąją jėga yra jos

augimo, pranašumo, tobulumo siekimas, o šis neatsiejamai susijęs su

žmogui įgimtu menkavertiškumo jausmu. Siekdama pranašumo asmenybė

kompensuoja susiformavusį vaikystėje menkavertiškumo jausmą. Vaikas nuo

pat gimimo jaučia esąs silpnesnis, priklausomas nnuo kitų, mažai galintis,

šis jausmas ypač sustiprėja, jeigu vaikas jaučiasi mažiau sugebantis už

bendraamžius. Būtent čia pasireiškia noras įgimtas noras tobulėti,

pirmauti ir kompensuoti savo silpnumą. Bet oAdleris manė, kad

menkavertiškumo jausmo formavimuisi turi įtakos gimstamumo seka – žmogaus

elgesys ir siekiai priklauso nuo to, kelintas iš eilės vaikas buvo

šeimoje ir kiek dėmesio bei meilės gavo.

Menkavertiškumo jausmas kiekviename asmenybės raidos lygmenyje yra

santykinai pastovus, ir galima teigti, yra specifinė asmens buvimo

pasaulyje jausena. Tai yra todėl, kad visuomet atsirandą kas nors

pranašesnis už ją, o galiausiai žmogus nebegali būti pranašesnis ir

tobulesnis už Gamtą ir Visatą.

Taigi asmenybė siekdama tobulumo, stengiasi kompensuoti savo

menkavertiškumo jausmą ir nuo to, kaip jai pavyksta, priklauso žmogaus

psichinė sveikata ir subrendimo lygis. Asmenybė siekdama savo tikslų,

individualų gyvenimo stilių. Gyvenimo stiliui būdingos savitos idėjos,

aktyvumo lygis, nuostatos, kurios atsispindi santykiuose sus aplinka.

Gali būti, kad žmogus sąmoningai nesuvokia savo gyvenimo stiliaus ir

gyvena ne pagal jį. Tada ir kyla įvairūs konfliktai, problemos. Gyvenimo

stilius suformuoja ir savitus problemų sprendimo būdus. Tai išryškėja,

kai žmogus susiduria su sunkumais.

Optimistas elgiasi drąsiai ir realiai, o pesimistas, nepakankamai

kompensavęs menkavertiškumo jausmą, stengiasi išvengti socialiai būtinų

veiksmų. Taigi norint suprasti asmenybę, reikia žinoti jos gyvenimo

stilių. Adleris ypač pabrėžė, kad asmenybė, orientuota į ateitį, siekia

savo tikslų iš kurių vienas aukščiausių yra „idealusis Aš“, tai yra toks

žmogus, kokiu asmuo norėtų tapti.

Adleris daugiausia nagrinėjo asmenybes, turinčias tam tikrus

psichinius sutrikimus ir asmenybės subrendimą matė iš tos pozicijos, kad

subrendusi asmenybė šių sutrikimų neturi. Brandi asmenybė turi būti

pakankamai kompensavusi savo menkavertiškumo jausmą vidutiniškai stipriu

pranašumo siekimu. Be to brandi asmenybė turi turėti aukštus gyvenimo

tikslus, kurie neprieštarauja visuomenės tikslams ir turi surasti savo

socialinius uždavinius. Subrendęs žmogus turi būti suinteresuotas ir kitų

žmonių gerove. Jis turi įsijausti į kitą ir matyti jo akimis.

K. Horni socialinė kultūrinė asmenybės teorija

K. Horni neneigė pagrindinių Z. Froido principų, tačiau daug ką

matė kitu aspektu. Horni nesutiko, kad moters psichinė raida priklauso

nuo lytinių organų anatomijos. Taip pat ji nesutiko su teiginiu, kad

egzistuoja universalios psichoseksualinio vystimosi stadijos, kurios

nulemia asmenybės raidos kryptingumą. Jos nuomone, normaliam vaiko

vystimuisi svarbiausia yra patenkinti jo saugumo poreikį. Šiuo atveju

pagrindinis motyvas yra būti mylimu, norimu, priimtinu žmogumi, apsaugotu

nuo pavojaus ir priešiško pasaulio. Horni teigė, kad nerimas kyla dėl to,

kad tarpasmeniniuose santykiuose trūksta saugumo jausmo. Jeigu vaikui

trūksta dėmesio, tėvų meilės ir šilumos, vaikas jaučiasi atstumtas,

nerimauja, jo elgesys ggali tapti neurotinis.

Horni įveda bazinio nerimo sąvoką. Bazinį nerimą ji apibūdina kaip

asmens nereikšmingumo, pasimetimo, bejėgiškumo pavojingame pasaulyje

jausmą. Pasaulis įsivaizduojamas pilnas melo, skriaudos, įžeidimų,

užpuolimų ir išdavysčių. Bazinio nerimo ištakos slypi nesaugioje

vaikystėje. Be to jis turi įtakos žmogaus santykiams su aplinkiniais ir

yra potencialaus konflikto tarp noro pasitikėti, pasikliauti kitais ir

giluminio nepasitikėjimo bei priešiškumo kitais priežastimi.

Dėl savo realaus ar įsivaizduojamo nepakankamumo žmogus norėtų

perduoti atsakomybę kitiems, bet dėl nepasitikėjimo ir priešiškumo

nesugeba to įgyvendinti ir veltui eikvoja psichinę energiją ramindamas

save.

Norėdamas apsaugoti save nuo bazinio nerimo ir susijusio su juo

bejėgiškumo ir nesaugumo jausmo, asmuo susikuria įvairias gynybines

strategijas. Horni šias strategijas pavadino neurotiniais poreikiais.

Neurotiniai poreikiai sukelia vidinius konfliktus. Horni sugrupavo

neurotinius poreikius ir išskyrė tris asmenybės orientacijas, kurios

pasireiškia bendraujant su kitais žmonėmis. Šios orientacijos padeda

sumažinti nerimą ir siekti patenkinamo gyvenimo lygio.

Orientacija į žmones (nusileidžiantis tipas) numato asmenybės

bendravimo ir bendradarbiavimo stilių, kuriam būdingas neryžtingumas,

bejėgiškumas ir meilės poreikis. Nusileidžiantis tipas vadovaujasi

iracionalia nuostata: “Jeigu aš nusileisiu, tai man niekas nekenks“.

Nusileidžiančiam tipui reikia, kad jį mylėtų, gintų ir kad jis būtų

reikalingas kitiems. Tačiau po išoriniu mandagumu gali slėptis pyktis ir

priešiškumas.

Orientacija „nuo žmonių“ (atsiskyręs tipas).šis tipas vadovaujasi

nuostata

neleisti savęs įtraukti į meilės romanus, draugystę, aktyvų

darbą ir pan. tokie žmonės klaidingai mano: „Jei aš atsiskirsiu, tai su

manimi viskas bus gerai“. Jie nenori artimų santykių, vengia žmonių,

siekai nepriklausomybės ir be emocijų slysta gyvenimo paviršiumi.

Orientacija „prieš žmones“ (priešiškas tipas) orientacija „prieš

žmones“ – tai toks elgesio stilius, kuriam būdinga dominavimas,

priešiškumas ir kitų eksploatavimas. Priešiškas tipas įsitikinęs, kad

žmonės yra agresyvūs ir gyvenimas, tai kova prieš visus. Horni pastebėjo,

kad priešiškas tipas sugeba elgtis taktiškai ir draugiškai, tačiau

visuomet siekia kontroliuoti ir valdyti kitus, siekia aukštesnio prestižo

ir savo asmeninių ambicijų patenkinimo.

Horni mano kad šias strategijas daugiau ar mažiau taiko kiekvienas

žmogus. Sveikas žmogus išsprendžia savo vidinius konfliktus, naudodamasis

visomis strategijomis, o neurotiškas suvokia tik vieną iš šių orientacijų

ir neigia ar visai atsisako kitų. Priklausomai nuo situacijos, jis

nesugeba pasirinkti tinkamos strategijos ir visą laiką naudojasi tik

viena strategija.

Neurotiniai poreikiai sukelia vidinius konfliktus, kuriuos žmones

gali įveikti, jeigu vaikystėje patyrė meilę, pasitikėjimą, rūpestį,

toleranciją ir šilumą. Taigi, Horni mano, kad konfliktus sukelia

socialinės sąlygos. Potencialus neurotikas yra tas, kuris vaikystėje

jautriai pergyveno sunkumus, kuriems įtakos turėjo kultūra ir socialinės

sąlygos. Tai kad Horni atkreipė dėmesį į socialinio konteksto įtaką

asmenybės vystimuisi, davė pagrindo jos teorijos vadinti socialine

kultūrine asmenybės teorija.

E. Eriksono asmenybės raidos teorija

E.Eriksonas buvo Froido mokinys ir pasekėjas. Jis sukūrė asmenybės

nuolatinio keitimosi gyvenimo teoriją. Eriksonas neatmetė pagrindinių

Froido teiginių apie sąmonę ir pasąmonę, asmenybės komponentus ir

psichoseksualinės raidos stadijas, tačiau asmenybės vystymąsi skirstė ne

pagal kūno dalis ir su jomis susijusį malonumo jausmą, o pagal asmenybės

ryšį su socialine aplinka. Eriksonas įvertino somatinių (kūno),

asmeninių, socialinių ir kultūros veiksnių įtaką asmenybės vystymuisi.

Jis akcentavo, kad kiekvienoje vystymosi stadijoje, kuri tęsiąsi tam

tikrą amžiaus tarpsnį, žmogui iškyla specifinės problemos (raidos krizė),

nuo kurių išsprendimo priklauso tolimesnis asmenybės vystymasis.

Norėdamas pabrėžti socialinių ir kultūros veiksnių įtaką žmogaus

vystymuisi, Eriksonas savo teoriją pavadino psichosocialine asmenybės

vystymosi teorija, o vystymosi kiekvienoje stadijoje krizes –

psichosocialinėmis krizėmis.

E. Berne transakcinės analizės teorija

E. Berne, amerikiečių psichiatras, nagrinėdamas asmenybės sandarą,

išskyrė tris lygius: Tėvo (moraliniai vertinimai, normos, kritika,

globa), Suaugusiojo (racionaliai objektyviai aplinką vertinantis paradas)

ir Vaiko (emocijos, kūryba, žaismingumas, malonumo siekimas). Minėtieji

lygiai egzistuoja jau vaikystėje, tačiau vystantis jų santykis asmenybe

kinta. Vaikas renkasi savo gyvenimo scenarijų ir poziciją veikiamas

auklėjimo, šeimos kultūros bei tėvų elgesio. Daugialypė asmenybės

struktūra ypač pasireiškia bendravime. Bendraudami mes dažnai patys to

sąmoningai nesuvokiame, užimame tėvo, suaugusiojo arba vaiko ppoziciją.

Tėvo pozicija bendravime remiasi žiniomis ar įsitikinimais, kuriuos

gavome iš kitų ir patys netikrinome.

„Suaugusiojo“ pozicija – tai išsakytos mintys, kurios yra paremtos

patyrimu ir apmąstymais.

Iš „Vaiko“ pozicijos kilę pasakymai išsireiškia tiesiog dabar

atsiradusius norus, išgyvenimus, pojūčius.

E. Berne savo teoriją pavadino transakcine analize, norėdamas

pabrėžti, kad žmonių bendravimą galima analizuoti kaip tam tikros rūšies

mainus, kurių metu vienas kitam perduodame kokią nors informaciją, o

pačią transakciją galima traktuoti kaip bendravimo vienetą.

Transakcinę analizę Berne taikė psichoterapijoje, o jo tikslas buvo

padėti žmogui suvokti, iš kurios pozicijos bendrauja, išsivaduoti nuo jam

primesto vaidmens ir tapti autentiška asmenybe.

Bruožų krypties asmenybės teorijos

Asmenybės bruožų teorijos remiasi prielaida, kad asmenybės bruožai

yra pastovūs, išreiškia jos nuostatas, ir pasireiškia beveik visose

situacijose. Įvairiausi bruožai gali būti skirtingai išreikšti, todėl

gali sudaryti daug derinių ir tuo paaiškinamas kiekvieno žmogaus

skirtingumas ir unikalumas.

Tai seniausia asmenybės teorijų grupė. Nuo senų laikų buvo bandoma

suskirstyti žmones į tipus pagal jų išorines savybes, charakterio

bruožus, elgesio etapus. Šiai asmenybės tyrinėjimu krypčiai suklestėti

paskata tapo psichoanalitinė teorija, kuri dažnai dar vadinama gelmių

psichologija. Samprotaudami apie psichoanalizę, kai kurie asmenys tyrėjai

ėmė teigti, kas ji siekia per daug giliai. Psichoanalizė pernelyg viską

komplikuoja – ieškodama paslėptų motyvų, tirdama pasąmonės reiškinius,

mėgindama suprasti giluminius procesus. Tai nepadeda pažinti žmonių

įvairovės.

Reikia žiūrėti paprasčiau. Kiekvieną žmogų galima kaip nors

apibūdinti. Vienas linksmas, kitas piktas, trečias – nekalbus ir taip

toliau. Keičiasi aplinkybės, bet jis dažniausiai išlieka savimi. Galima

išskirti įvairius žmonių tipus, o kiekvieną žmogų įmanoma apibūdinti

pagal tai, kokiam tipui jis priklauso.

Psichoanalizė mėgina paaiškinti, kokios yra žmogaus elgesio

paskatos ir giluminiai nesąmoningi motyvai. Bet psichologija turi rasti

būdą ir aiškiems, matomiems, žmonių savitumams apibūdinti. Bruožų

teorijos kūrėjai siekė ne paaiškinti, o nusakyti paskirus asmenybės

ypatumus.

Nuo seno žmonės ieškojo būdų apibūdinti asmenybes. Senovės graikai

tai darydavo klasifikuodami žmones į keturis tipus. Jie vadovavosi

prielaida, kad žmogaus organizme nevienodai pasiskirstę kūno skysčiai,

taigi nuo to, kuris, jų nuomone, vyrauja, priklauso žmogaus charakteris.

Jie skyrė tokius asmenybės tipus:

1. Choleriką, kurio organizme vyrauja tulžis. Jis yra greit ir

stipriai reaguojantis, dirglus, veiklus.

2. Sangviniką (vyrauja kraujas). Tai linksmuolis, greitas,

nepastovus, paviršutiniškas žmogus.

3. Melancholiką (vyrauja juodoji tulžis). Tai liūdnas, gilus,

uždaras žmogus.

4. Flegmatiką (vyrauja gleivės). Tai lėtas, abejingas, pasyvus

žmogus.

Dabar į šią kvalifikaciją rimtai nebežiūrima, bet psichologijos

istorijoje prie idėjos apibūdinti asmenybę priskiriant ją kokiam nors tipui

būdavo grįžtama ne kartą. Vokietis E. Kretschmeris paskelbė ryšį tarp

paveldėto kūno sudėjimo iir charakterio:

➢ Pikantiškas tipas – apvalaus veido, trumpo kaklo,

apvalių kūno formų – tikriausiai bus geraširdiškas,

linksmas, savim patenkintas žmogus.

➢ Atletiškas tipas yra raumeningas, proporcingo kūno

sudėjimo, aktyvus, ryžtingas.

➢ Leptosomiškas tipas – liesas, ilgom galūnėm, pailgo

veido – paprastai jautrus, linkęs svajoti, uždaras

žmogus.

C. G. Jungas išskyrė du žmonių tipus:

1. Intravertus

2. Ekstravertus

Intravertai yra uždari žmonės, savo energiją jie dažniausiai nukreipia

į vidinį savo pasaulį. Jie daug laiko skiria išgyvenimams, mintims,

vaizdiniams. Kiti žmonės ir aplinkos įvykiai juos mažai domina.

Ekstravertai, priešingai, yra atviri, domisi tuo, kas vyksta pasaulyje,

mėgsta bendrauti, būti tarp žmonių.

Visos tipologijos, nors ir turi tiesos grūdą, yra per daug paprastos

ir pernelyg schematiškos, todėl negali išsamiau atskleisti kiekvieno

žmogaus ypatingumo. Dažniausiai žmonės turi įvairiems tipams būdingų

bruožų.

Bruožų teorijos kūrėjai vadovaujasi mintimi, kad reikia rasti būdų,

kaip tiksliau apibūdinti asmenybę nusakant svarbiausius jos polinkius,

bruožus. Pagrindinė jų prielaida buvo ta, kad esama pamatinės asmenybės

dimensijos, vadinamos bruožais. Bruožai – tarytum statybiniai blokai, iš

kurių įvairiai komponuojasi skirtingi statiniai – asmenybės.

Bihevioristinės (elgesio) krypties asmenybės teorijos

Šios krypties atstovai daugiausia dėmesio skiria tam, ką žmonės daro

ir kokios aplinkybės priverčia juos vienaip ar kitaip pasielgti.

Bihevioristai taip pat nagrinėjo mokymo ir išmokimo įtaką gyvūnų bei žmonių

elgsenai. Kai kuriuose socialinės krypties teorijos aplinkos įtaka

asmenybei

savo suabsoliutina iki kraštutinumo. Tai pirmiausiai pasakyta

apie biheviorizmą.

Biheviorizmas – tai požiūris, kad psichologija turėtų būti objektyvus

mokslas, kuris tiria tik išorinį elgesį be nuorodų i psichikos procesus.

Dauguma dabartinių tyrimus atliekančių psichologų sutinka su pirmuoju

teiginiu, bet nesutinka su antruoju.

Bihevioristai mane priešingai negu kiti asmenybės psichologai. Jie

visai nesidomėjo asmenybės vidiniu pasauliu. Neįmanoma moksliškai ištirti

jausmų, minčių, nesąmoningų motyvų, nėra jokio būdo moksliškai tai stebėti

ir registruoti. Vienintelis dalykas, ką galima tirti, – žmonių elgesys. Tik

tai yra faktai, kuriuos galima stebėti, registruoti ir moksliškai

analizuoti.

Be to, anot pirmųjų bihevioristų, gilintis į žmogaus vidų nėra svarbu.

Asmenybė formuojasi ir veikia priklausomai nuo aplinkos sąlygų. Svarbu

tirti ir reguliuoti individų elgseną.

Moksliniams tyrėjams jie pateikė formulę S – R (stimulas reakcija).

Registruodami individą pasiekiančius stimulus ir stebėdami jo reakciją,

galima suprasti jo elgesį. Stimulas paveikia individą, šis reaguoja į

stimulą, tyrėjas užregistruoja ir aprašo reakciją.

Eksperimentuodami laboratorijose su gyvūnais, jie nustatė elgesio

išmokimo būdus:

1. Klasikinį sąlygojimą

2. Operantinį sąlygojimą

B. F. Skinneris tyrė, kokiomis sąlygomis galima išmokyti gyvūnus

atitinkamo elgesio. Sukonstravęs garsiąją SSkinnerio dėžę, jis nustatė, kad

tos sąlygos – tai vadinamasis teigiamas ir neigiamas pastiprinimas.

Uždaroje dėžėje patalpintas gyvūnas gauna maisto ir vandens (teigiamas

pastiprinimas) kiekvieną kartą, kai tik paliečia dėžėje esantį svertą ar

mygtuką (išmokta elgsena). Galima naudoti ir neigiamą pastiprinimą – už

atitinkamą elgesį vvis mažinti nemalonaus dirgiklio intensyvumą.

Šie principai dažnai vartojami dresuojant gyvūnus, juos galima taikyti

ir auklėjant vaikus, kai kuriuos psichoterapijos metodus specialistai taip

pat yra sukūrę remdamiesi šiais išmokimo dėsniais. Tačiau bihevioristai

buvo labai aštriai kritikuojami už tai, kad gyvūnų tyrėjų rezultatus taip

lengvai perkelia aiškindami žmonių elgesį.

Kognityvinės (pažinimo) asmenybės teorijos

Ši teorijų grupė taip vadinama neatsitiktinai – jai atstovaujantys

autoriai pabrėžė aplinkos reikšmę asmenybės funkcionavime. Asmenybė

pasireiškė per pažinimą, nukreiptą į ateitį.

JAV psichologas DŽ. Kelis teigė, kad žmogus pažįsta aplinką,

vertindamas jos detales per vertinimų sistemą, vadinamą asmeninis

konstruktorius. Šie konstruktoriai yra tarsi pažinimo ir vertinimo rėmai

– jie gali būti platūs arba konkretesni. Jų rėmuose apibendrinama viskas,

ką žmogus pažįsta. Konstruktų sistema yra individuali, ji atspindi

žmogaus nuostatas ir vertybes. KKai naujos žinios patvirtina jau turimus

konstruktus, žmogus jaučiausi gerai. Kai aplinka neatitinka konstruktų,

kyla įtampa. Žmogaus elgesys tikslingas ir nukreiptas į ateitį, nors jis

to gali ir nesuvokti. Norint pažinti asmenybę, reikia išsiaiškinti jos

konstruktus, per kuriuos ji vertina aplinką bei reguliuoja santykius su

kitais žmonėmis.

Lauko teorija

Tai viena perspektyviausių teorijų, tiriančių žmogaus elgesį;

geštaltinės psichologijos variantas, sukurtas 1935 m.

K. Levinas (K.Lewin), jos autorius, pagrindinę idėją pateikia taip:

asmenybė gyvena ir veikia nemetrinėje erdvėje ir yra sistemos arba lauko,

kuris ją veikia ir lemia jos elgesį, dalis. Asmenybės elgesį lemia

situacinės, arba lauko jėgos, ir jos pačios bruožai. Vienas elgesio tipas

labiau priklauso nuo asmenybės (pvz. manieros), kitas- nuo situacijos (

pvz., stereotipinis saliutavimas vėliavai).

Kiekviena svarbi žmogaus veikla tame lauke užima atskirą sritį, kuri

žymima tam tikru skaičiumi. Lauko sritys skirstomos į laisvo ir draudžiamo

judėjimo sritis. Pastarosios apima visuomenės neaprobuojamus arba iš viso

draudžiamus veiksmus. Lauko sritis skiria nevienodo griežtumo ir

pažeidžiamumo sienos. Asmenybė vystosi pertvarkydama leidžiamas ir

draudžiamas lauko sritis.

Dž. M. Jingeris ( Iynger ) panaudojo lauko teoriją aiškindamas kūrybą

ir teisės pažeidimus. Jis teigė, kad nusikaltimų negalima sieti tik su

asmenybe, nes juos veikia ir socialinė aplinka.

Lauko teorija suteikia vadovui daug galimybių veikti pavaldinius.

Pirma, galima keisti situacijas ar aplinką, kurios sukelia problemas.

Antra, veikti asmenybę. Trečia, naudoti aukščiau minėtų galimybių

kombinaciją.

Kadangi keisti aplinkybes visuomet lengviau, negu keisti asmenybę,

todėl pirmiausia reikėtų peržiūrėti visus galimus tokius problemos

sprendimo variantus, įvertinant bendravimo su darbuotojais pobūdį,

darbuotojų fizinę būklę, įmonėje egzistuojančias taisykles ir pan.

Motyvacijos teorija

Sistemindami asmenybę stimuliuojančius veiksnius, D.Maklelandas

(Harvardo un- tas) ir Dž.Atkinsonas ( Mičigano un-tas) sukūrė specialią

motyvacijos teoriją, turinčią didelę reikšmę sprendžiant valdymo problemas.

Mokslininkai tyrė, kaip objektyviai, moksliškai įvertinti motyvaciją. Jie

išskyrė tris pagrindinius veiksnius: veržimąsi į sėkmę, norą susilaukti

pripažinimo ir valdžios siekimą.

Veržimąsi į sėkmę galima apibūdinti kaip norą išsiskirti, pasiekti

tam tikrus gyvenimo standartus. Toks žmogus mėgsta spręsti problemas, kelia

sau sunkis užduotis ir nori gauti konkrečius savo veiklos įvertinimus

Valdžios siekimas apibūdinamas kaip noras veikti kitus, priversti

daryti juos tai, ko kitu atveju jie nedarytų. Žmogus, besiveržiantis į

valdžią, nori valdyti kitus ir džiaugtis savo valdžios požymiais.

Pripažinimo troškimas – noras užmegzti draugiškus ryšius su

aplinkiniais. Toks žmogus mėgsta dirbti kolektyvinį darbą, jis gerai jaučia

kolegų nuotaikas ir stengiasi palaikyti atitinkamus santykius su jais.

Visi šie stimulai labai svarbūs versle. Maslou hierarchijoje jie taip

pat yra aukščiausiame poreikių lygyje. Todėl vadovai turi žinoti, kaip

sukelti pavaldiniai tam tikrą troškimą, kad darbuotojas ieškotų galimybės

patenkinti jį gamybinio proceso metu. Toks priartėjimas prie norimos

valdžios, pasiekimų, pripažinimo padarys darbuotoją laimingą.

Savisuderinamumo teorija

Trečioji asmenybės elgesio koncepcija – P.Lekio (Prescott Lecky)

sukurta savisuderinamumo teorija. Ši teorija ypač naudinga aiškinant save

griaunantį elgesį.

Pagrindinė savisuderinamumo teorijos tezė sako, kad kitiems

atrodantis nelogiškas asmens elgesys, tam žmogui iš tikrųjų atrodo esąs

teisingas ir suderintas su asmeninėmis nuostatomis. Taigi, P.Lekis

tvirtino, kad kiekvienas mūsų laikome save protinga, harmoninga ir

tikslinga asmenybe.

Vis dėlto, dėl atgalinių ryšių su išoriniu pasauliu, supratimas apie

save kinta. Vieni, gaudami prieštaringą informaciją apie save, lengvai

pakeičia nuomonę, kiti tai daro labai sunkiai ir skausmingai arba iš viso

laiko naujus faktus klaidingais. Pastarasis atvejis pasitaiko dažniau.

Kitaip žmogaus supratimas apie save nuolat kistų, dėl to labai

komplikuotųsi kasdieninis gyvenimas: asmuo netektų pasitikėjimo savimi,

savo galimybėmis, nežinotų aplinkinių nuomonės, nesuprastų, kuo galima

pasikliauti.

Kad būtų išvengta panašios situacijos, savimonė turi atsilaikyti

prieš išorės signalus. Dėl šios priežasties suklydęs žmogus linkęs kaltinti

visus ir viską, tik ne save (pvz., neigiamos kolegų pastabos dažnai

laikomos klaidomis ar pavydo apraiška, užuot jų paisčius ir bandžius keisti

savo elgesį).

Žmogaus susitaikymas su pastabomis priklauso nuo pačio asmens savybių

(subrendęs, pasitikintis savimi žmogus greičiau įsitikins kritikos

teisingumu), kritikos intensyvumo (daugeliui sunku ignoruoti nuolatines

pastabas, todėl anksčiau ar vėliau jas pripažįsta), taip pat nuo savęs

vertinimo adekvatumo ( kuo asmens savęs vertinimas labiau neatitinka

tikrovės, tuo didesnio pasipriešinimo susilaukia kritika).

Teorija labai neparanki vadovui: užuot baudęs už neteisingus

sprendimus, jis turi pagalvoti, kaip pats darbuotojas save įsivaizduoja,

kaip reaguos į išorinius signalus, kurie gali neatitikti darbuotojo

savimonei. Jei vadovas galės paaiškinti pavaldinio elgesį, jis turės realią

galimybę paveikti darbo procesą.

Egzistencinės krypties asmenybės teorijos

Šios krypties teorijų šaknys slypi filosofų egzistencialistų

darbuose ir idėjose. Didelę įtaką egzistencinės krypties teorijoms padarė

filosofai S. Kierkegard‘as, M. Jaspers‘as, M. Haidegger‘is, J. Sartre‘as,

P. Tilich‘as ir kt. Egzistencinė psichologija nagrinėja žmogaus būtį

pasaulyje ir pagrindinius jo egzistencijos klausimus: gyvenimo prasmės,

atsakomybės, laisvės, vienišumo, kančios, mirties.

Egzistencijos tipologija atskleidžia žmogaus buvimą pasaulyje ir

tai, kaip žmogus

suvokia ir priima tai, kas vyksta aplinkui, kas veikia

jo vidinį ir išorinį gyvenimą. Žmogus yra atsakingas už savo pasirinktą

egzistencijos būdą. Buvimas yra nuolatinis tapsmas ir supratimas kaip

sąmoninga sąveika su kitais žmonėmis, gamtos pasauliu ir kaip nuolatinis

siekis gyventi prasmingai.

Šveicarų psichiatras L. Binsvangeris aprašė žmoniškosios būties

pasaulyje lygmenis, kurie įtakoja žmogaus elgesį ir išskyrė tris

dimensijas:

1. Aplinkinis gamtos pasaulis – išorės pasaulis sąlygoja žmogaus, kaip

biologinio individo, elgesį. Šis pasaulis yra žmogui suteiktas,

(niekas nepasirenka kada iir kur gimti). Tai apriboja žmogų.

2. Pasaulis, kuriame žmogus egzistuoja drauge su kitais žmonėmis – šis

pasaulis apima visus tarpasmeninius santykius. Geri tarpusavio

santykiai yra labai svarbūs žmogui.

3. Savų išgyvenimų pasaulis – tai nuosavas pasaulis, tai santykių su

savimi būdas, tai žmogaus subjektyvus mastymas to, ką jam kas nors

reiškia pasaulyje.

V. Franklis ypač pabrėžė žmogaus „prasmės siekimą“, t.y. savo gyvenimo

tikslų misijos atradimą. Jis tvirtina, kad paprasto kasdienio gyvenimo

nepakanka, kad žmogaus egzistencija nyksta, jei jis nesiekia ko nors

aukščiau, jei įgimta „valia prasmei atrasti“ neišsivysto į sėkmingo

gyvenimo tikslo ir prasmės atradimą. Jis mano, kad gyvenimo įprasminimui

reikia gyvenimo tikslo, vertybių supratimo, savikontrolės ir vidinės vertės

jausmo. Savo dvasinio pasaulio gelmes asmenybė siekia atskleisti bręsdama,

kreipdamasi į dvasines vertybes. Apleidus dvasinį pasaulį, pajuntamas

egzistencijos vvakuumas – tuštuma, tampama tarsi lukštu be branduolio.

Prasmės ieškojimas yra pagrindinis žmogaus siekis. Prasmė motyvuoja

gyvenimą. Klaidinga yra teigti, kad pagrindinis žmogaus polinkis, tai

malonumo siekimas arba galios. Klaidinga taip pat yra laikyti savęs

aktualizavimą pagrindiniu žmogaus siekiu. Savęs realizavimas ateina

savaime, siekiant prasmės u save, save pamiršus ir save viršijant.

V. Franklis sukūrė naują psichoterapijos metodą, kurį pavadino

logoterapija. Logoterapija yra į prasmę orientuota psichoterapija,

telkiantį dėmesį į ateitį, kitaip sakant – į prasmes, kurias žmogui reikės

rasti ateityje. Žmogus, nematantis gyvenimo prasmės jaučia egzistencinį

vakuumą, tuštumą, patirią „egzistencinę frustraciją“. Tai gali sukelti

neurozes, kurias Franklis pavadino noogeninėmis. Noogenines neurozes

sukelia egzistencijos problemas, reikšmingiausia iš kurių yra prasmės

siekimo slopinimas. Logoterapijos tikslas – teikti pagalbą žmonėms,

ieškantiems gyvenimo prasmės. Absoliučios prasmės galima tik siekti, o

konkrečiai reikia surasti situacinę prasmę: gyvenime yra daug potencialių

prasmių. Logoterapija kaip tik ir padeda žmogui surasti savo uždavinius ir

situacinę prasmę. Kiekvienas turi savo ypatingą gyvenimo misiją, konkretų

pašaukimą, kurį reikia įgyvendinti. Todėl niekas negali jo pakeisti, niekas

negali jo gyvenimo pakartoti, ir todėl kiekvienas žmogus yra atsakingas už

gyvenimą, padarytus darbus, pagalbą, meilę kitiems žmonėms.

Logoterapija ne tik nurodo, kur ieškoti prasmės, bet ir kaip ją

surasti. Trys keliai veda žmogų į prasmingą gyvenimą. V. Franklis juos

vadina kūrybinėmis, patirybinėmis ir nuostatinėmis (elgesio) vertybėmis.

Jis mano, kad kiekviena sąžiningai atlikta pareiga yra savotiška kūryba.

Realizuodamas kūrybines vertes, žmogus kažką duoda pasauliui. Per

nesugrąžinamai praeinančius gyvenimo momentus žmogus gauna naują patirtį,

naujus jausmus. Patirdamas tiesą, grožį, gėrį, pergyvendamas gamtą,

kultūros kūrinius bei žmogaus meilę, žmogus gauna kai ką iš pasaulio ir

praturtina save. Bet kilniausia gyvenimo prasmė atsiskleidžia nusistatymo

vertybėse. Visiems skirta susitikti su tragiškais gyvenimo aspektais:

skausmu, kalte, mirtimi. Skausmas ir kančia nėra problema. Problema yra

įprastinti savo kančią, o tai siejasi sus drąsa, ir jeigu situacijos

negalima pakeisti, ją reikia priimti.

Franklis primena, kad kančios ir mirties prasmė gali būti surasta tik

kenčiančio žmogaus, tik transcendencijoje (nebūtinai religijoje). Vis dėlto

kraštutinėse situacijose religija darosi reikšminga, “religija žmogui

suteikia dvasinį inkarą, tokį saugumo jausmą, kurio jis negali rasti niekur

kitur”. Logoterapija nereikalinga religingiems žmonėms, ji reikalinga

beprasmybę kenčiantiems. Tokius žmones logoteparija siekia padaryti

atsakingais, gerai funkcionuojančiais ir ieškančiais gyvenimo prasmės.

Išvados

Apžvelgus pagrindines asmenybės teorijas galima teigti, kad kiekviena

teorija turi privalumų ir trūkumų, tačiau kiekvieną teoriją, iš dalies,

galima pritaikyti savęs ir kitų pažinimui. Tuo jos yra vertingos. Pilnesnį

asmenybės vaizdą padeda susidaryti teorijų integracija, t.y. įvairių

požiūrių apie asmenybę žinojimas ir sugebėjimas derinti žinias. Daug

autorių akcentuoja asmenybės brandą kaip asmenybės siekį ir jos raidos

rezultatą. Kiekvienam yra svarbu tapti brandesniu ir siekti vis pilnesnės

brandos. Tam, be abejo, reikia susikurti individualų savo asmenybės brandos

vaizdą.

Literatūra

1. KTU „Psichologija studentui“;

2. D. GGaigalienė, L. Bulotaitė, N. Sturlienė „Asmenybės ir

bendravimo psichologija“;

3. Internetas.

———————–

Savirealizacijos poreikiai

saviraiška, kūryba, talento atskleidimas

Savęs įvertinimo poreikiai

vidiniai išoriniai

savigarba statusas

pasitikėjimas prestižas

laisve pagarba

Socialiniai poreikiai

padėtis visuomenėje, draugystė,

meilė

Saugumo poreikiai

saugumas, fiziologiniu poreikiu

patenkinimo garantijos

Fiziologiniai poreikiai

maistas, poilsis, gyvenamoji vieta