ASMENYBĖS TEORIJA
PANEVĖŽIO KOLEGIJOS
VERSLO IR TECHNOLOGIJŲ FAKULTETO
MOKSLO VADYBOS KATEDRA
Buhalterinės apskaitos programos studentės Kristina Jurevičiūtė
ASMENYBĖS TEORIJA
Referatas
Dėstytojas: L. Vasilevičius
Panevėžys,2004
Turinys:
1. Įvadas 2
2. Psichodinaminės krypties asmenybės teorijos 3
3. K. Jungo analitinė asmenybės teorija 4
4. A. Masluo poreikių hierarchija 5
5. A. Adlerio individualioji asmenybės teorija 6
6. K. Horni socialinė kultūrinė asmenybės teorija 8
7. E. Eriksono asmenybės raidos teorija 9
8. E. Berne transakcinės analizės teorija 10
9. Bruožų krypties asmenybės teorijos 10
10. Bihevioristinės (elgesio) krypties asmenybės teorijos 12
11. Kognityvinės (pažinimo) asmenybės teorijos 13
12. Lauko teorija 13
13. Motyvacijos teorija 14
14. Savisuderinamumo teorija 14
15. Egzistencinės krypties asmenybės teorijos 15
16. Išvados 18
17. Literatūra 19
Įvadas
Asmenybės esmė – tai kiekvienam būdinga savita mąstysena, jausena,
veiksena.
Žymus asmenybės tyrėjas G. Allportas sako, kad kiekvienas žmogus tam
tikru atžvilgiu yra:
1. Toks pat kaip ir kuris kitas – jis turi visiems žmonėms būdingų
universalių ypatumų.
2. Toks pat kaip kai kurie žmonės – tai yra jis turi grupinių
ypatumų. Dauguma jaunuolių panašūs tuo, kad jiems labiausiai
rūpi atsakyti į klausimus: Kas aš esu? Ko aš noriu siekti?
3. Kitoks negu visi kiti – jis pasižymi individualiais ypatumais.
Kiekvienas yra nepakartojamas. Dar niekada Žemėje negyveno toks
žmogus kaip aš iir niekada negyvens.
Asmenybės psichologija stengiasi tirti žmogų visais šiais aspektais.
Asmenybės tyrėjai šį darbą dažnai pradeda nuo siekimo suprasti save, nuo to
kas jiems aktualu, įdomu, skaudu. Pradėję nuo aktualių problemų, tyrėjai
vėliau ieškojo universalumo, tikrina faktus, bet kiekviena teorija atspindi
tik kurį nors vieną asmenybės aspektą ir neišsemia viso jo turtingumo. Kita
vertus, kiekviena mus ko nors moko ir padeda suprasti save ir kitus žmones.
Psichodinaminės krypties asmenybės teorijos
Šiai krypčiai atstovaujantys autoriai teigia, kad asmenybės jausmus,
mąstymą ir veiklą sąlygoja vidiniai veiksniai, vidinių jėgų sąveika , t.y.
sąveika tarp sąmonės ir pasąmonės, tačiau ypatingas dėmesys skiriamas
pasąmonės įtakai.
Ši kryptis vadinama psichodinamine, nes nagrinėja asmenybės raidą
ilgesnį laiko tarpą – nuo asmenybės gimimo iki tikėtinos tapsmo brandžia
asmenybe.
Z. Froidas buvo pirmasis šios pakraipos asmenybės teorijos autorius.
Jis mmanė, kad žmogaus elgesiui didelę įtaką daro biologiniai instinktai ir
ypač pabrėžė seksualinių potraukių vaidmenį normaliai ir pataloginei
asmenybės raidai. Jis paskelbė asmenybės teoriją, paremtą stebėjimų
rezultatais su tam laikmečiui itin neįprastomis idėjomis. Pagrindinė šios
teorijos mintis buvo ta, kad žmogaus elgesį lemia pasąmonė, kurios žmogus
negali kontroliuoti ir dažnai net nesuvokia jos turinio. Žmogaus psichikoje
Froidas išskyrė 3 lygius:
• Sąmonę (tai tarsi matoma ledkalnio viršūnė, nedidelė psichikos dalis,
kurią žmogus gali kontroliuoti)
• Priešsąmonę (joje yra informacija, kurią pastangų dėka galima perkelti
į sąmonės llygį)
• Pasąmonę (pati reikšmingiausia dalis, primenanti neribotos apimties
saugyklą, į kurią patenka visa, kada nors gauta informacija, į kurią
išstumiami visi nemalonūs prisiminimai, kuriuos žmogus manas užmiršęs;
būtent pasąmonėje reikia ieškoti įvairių sapnų, apsirikimų, užmiršimų,
nesąmoningų poelgių priežasčių, žmogus nekontroliuoja savo pasąmonės
ir net nežino jos turinio; į pasąmonę patekusios neišspręstos
problemos niekur nedingsta, o toliau kelia pasąmoninius konfliktus,
griaunančius žmogaus asmenybę iš vidaus)
Minėti psichikos lygiai pasireiškia žmogaus asmenybėje, kurią taip
pat sudaro 3 dalys:
• Id
• Ego
• Superego
Id – seniausias, didžiausią reikšmę turintis asmenybės sluoksnis,
kuris yra pasąmonės energijos šaltinis, teikiantis ją asmenybei iš įgimtų
instinktų maistui, orui, giminės pratęsimui, agresijai. Ši asmenybės dalis
vadovaujasi malonumo siekimu, ignoruodama aplinkos reikalavimus, visuomenės
normas. Jeigu asmenybėje vyrauja šis pradas, žmogus išgyvena konfliktus sus
visuomene, jos normomis. Pagrindiniai instinktai, teikiantys gyvybinę
energiją (libido), nuolat prieštarauja tarpusavyje ir sąlygoja asmenybės
veiklą. Tai gyvybės, giminės pratęsimo (eros)ir mirties, į save arba į
aplinką nukreiptos agresijos, destrukcijos (Thanatos) instinktai. Jie gali
būti patenkinami tiesioginiu būdu, išstumiami į pasąmonę, (kurs būdami
kelia vidinius konfliktus ir įtampą) arba netiesiogiai – sublimacijos būdu
(pasirenkant visuomenei priimtiną jų patenkinimo formą, perkeliant juos į
kokią nors veiklą)
Ego – sąmoningoji asmenybės dalis, besivadovaujanti realybės principu.
Jos dėka žmogus gali suderinti savo poreikius su visuomenės normomis,
bendrauti su aplinka. Ego ssuderina Id principą “noriu” su superego principu
“reikia”.
Superego – viršutinis asmenybės sluoksnis, suformuotas visuomenės
normų ir taisyklių, kurį žmogus įgyja patirties ir auklėjimo dėka. Tai pati
nepastoviausia asmenybės dalis, nes normos tarsi primetamos iš šalies, ir
geriausiu atveju žmogus jas internalizuoja, t.y. įsisavina ir ima jomis
vadovautis kaip savomis. Gali būti situacijų kai žmogus lengvai atsisako
šių taisyklių ir ima vadovautis instinktais.
Asmenybės dalys nuolat konfliktuoja tarpusavyje, dažni ir asmenybės
konfliktai su aplinka dėl poreikių patenkinimo. To pasekoje žmogus nuolat
gyvena įtampoje, veikiamas vidinių ir išorinių konfliktų. Asmenybė gali
sėkmingai funkcionuoti, tik išsprendusi savo vidinius ir išorinius
konfliktus. Į pasąmonę perėję konfliktai trukdo žmogui gerai jaustis, todėl
tokiais atvejais reikalinga terapija. Jeigu asmenybė išsprendžia savo
vidinius konfliktus, ji tampa psichiškai sveika ir brandžia. Pagal Froidą
brandi asmenybė yra asmuo, sugebantis palaikyti gilius, ilgalaikius ryšius
su savo artimaisiais ir atliekantis visuomenei reikalingą darbą.
K. G. Jungo analitinė asmenybės teorija
K. G. Jungas buvo Friodo mokinys ir bendradarbis. Jis tyrinėjo
neįsisąmonintų dinaminių potraukių įtaką žmogaus veiklai ir elgesiui.
Jungas manė, kad pasąmonėje glūdi žymiai daugiau nei seksualumo ir
agresijos potraukiai. jis buvo įsitikinęs, kad žmogų veikia pasąmonės
vaizdiniai, kurie yra kilę iš žmonijos evoliucijos ir istorijos. Jie yra
įgimti ir išsamesniam jų paaiškinimui Jungas panaudojo kolektyvinęs
pasąmonės terminą. Asmenybėje Jungas išskyrė tris, iš dalies susijusias
sistemas: Ego, asmeninę pasąmonę ir kolektyvinę pasąmonę.
Ego –– tai sąmonės centras, jungiantis mintis, jausmus, atsiminimus,
pojūčius, kurių dėka mes suvokiame save kaip žmogų, kaip visumą. Į ego
įeina ne tik vidinio, bet ir išorinio pasaulio suvokimas, bei žinios apie
jį. Iš esmės, tai yra sąmonė.
Asmeninė (individualioji) pasąmonė. Ją sudaro aukščiau įsisąmoninti
išgyvenimai, tendencijos, siekimai, kurie buvo pamiršti. Asmeninei
pasąmonei priklauso ir tie išgyvenimai, kurie buvo nemalonūs, keliantys
skausmą, ir buvo išstumti. Asmeninės pasąmonės turinys nesunkiai vėl gali
pereiti į sąmonę. Ego ir asmeninė pasąmonė yra įgyjami žmogui gyvenant.
Kitaip yra su kolektyvine pasąmone. Ji išeina iš individualios psichikos
ribų.
Kolektyvinė (transpersonalinė) pasąmonė atspindi žmonijos evoliucijos
elementus ir yra bendra visiems žmonėms. Tai gilesnis pasąmonės sluoksnis,
kuris sudaro savotišką psichikos lauką, jungiantį visą žmoniją ir
egzistuojanti už atskiro individo ribų. Kolektyvinėje pasąmonėje glūdi
slaptas polinkis būtent taip, o ne kitaip suvokti tikrovę.
Kolektyvinės pasąmonės pažinimui Jungas skyrė ypatingą dėmesį.
Svarbiausi jos komponentai ra archetipai – universalios minties forma,
idėja, turinti savyje emocinę galią. Jungas manė, kad archetipų negalim
pažinti tiesiogiai, o tik per jų įvaizdžius, kurie pasireiškia ankstesnių
kartų mituose, mene, pasakose, sapnuose, fantazijose.
A. Masluo poreikių hierarchija
Daugelis vadovų mano, kad darbas gali patenkinti visus žmogaus
poreikius. Tačiau tyrimai parodė, kad darbas daugeliui žmonių reiškia
daugiau nei pinigus, todėl, nors ir gauna didelį atlyginimą, bet
nepatenkintas darbu, žmogus gali tapti blogu darbuotoju.
A.Maslou pirmasis pasiūlė poreikių klasifikaciją
ir nustatė jų
tarpusavio ryšius. Jis matė galimybę sudaryti poreikių hierarchiją, kurioje
aukštesnieji poreikiai nepasireiškia, kol nėra patenkinami žemesnieji.
Žemiausias lygis- fiziologinis, kuris apima visas pagrindines
normalaus Žmogaus funkcionavimo ir gyvenimo sąlygas (maistą, poilsį,
gyv.vietą ir pan). Kai patenkinami fiziologiniai poreikiai, atsiranda
saugumo samprata. Šiame lygyje žmogus stengiasi užtikrinti asmeninį saugumą
ir fiziologinių poreikių patenkinimo garantijas.Būdamas saugus, žmogus
pereina į kitą lygį ir patenkina atsiradusius socialinius poreikius
(statuso, pripažinimo siekimą). Kai visi prieš tai minėti poreikiai
patenkinami, žmogus rūpinasi saviraiška ir potencialių galimybių
realizavimu, talento atskleidimu. A. Maslou poreikių hhierarchija pateikta 1
paveiksle.
Maslou teigimu, pateikta hierarchijos struktūra nėra visiems vienoda.
Poreikių lygiai persidengia vienas su kitu, be to, esant tam tikroms
situacijoms, visa hierarchija gali išsikreipti, net apsiversti. Pavyzdžiui,
lenktynių nugalėtojui žymiai svarbiau jo statusas nei saugumas, o
poliarinių sričių tyrinėtojas pirmiau dėmesį skirs saviraiškai, nei
fiziologiniams poreikiams.
A. Maslou poreikių hierarchija
Labai svarbu suvokti poreikių hierarchijos reikšmę vadovams.
Hierarchija rodo, kad greta pinigų- vieno pagrindinių darbo variklių-
svarbūs stimulai yra nepatenkinti poreikiai. Tyrimai rodo, kad aukštas
gamybos lygis ir mažas darbuotojų kintamumas išsilaiko tada, kai nėra jokių
garantijų dėl darbo vietų arba yra plačios saviraiškos galimybės.
Patenkintas poreikis netenka šio privalumo. Žemiausiam hierarchijos
lygiui ši taisyklė teisinga tik iš dalies, kadangi sotus žmogus greitai
išalksta ir jam vėl reikia tenkinti tuos pačius poreikius.
Keldama darbo našumą vien tokiais metodais vvadovybė turi žinoti, kad
netinkamų socialinių ir saviraiškos poreikių tenkinimas gali prieštarauti
darbo reikalavimams, jam kenkti. Iškilusios problemos sprendžiamos
maksimaliai pritaikant darbo sąlygas prie poreikių. Pavyzdžiui, pradinė
situacija gamykloje buvo tokia, kad ten dirbančios merginos negalėjo
bendrauti darbo metu dėl tarp jų stovinčių dėžių.
Kad patenkintų bendravimo poreikį, jos palikdavo darbo vietas. Kai dėžės
buvo pašalintos, merginos galėjo laisvai kalbėtis, konsultuotis. Darbo
našumas padidėjo, o broko sumažėjo pusantro karto.
A.Adlerio individualioji asmenybės teorija
A. Adleris – austrų gydytojas, psichiatras, buvo Z. Froido bendradarbis.
Tačiau laikui bėgant, jų pažiūros išsiskyrė. Adleris nors ir neneigė
seksualinio potraukio vaidmens asmenybės gyvenime, tačiau neteikė jiems
lemiamos reikšmės. Į žmogaus psichiką žiūrėjo kaip į nedalomą visumą ir
stengėsi atskleisti socialinio konteksto reikšmę žmogaus individualumui.
Adleris pabrėžė visuomeninę žmogaus prigimtį ir įgimtą bendrumo jausmo
poreikį, kurį jjis pavadino socialiniu interesu. Jis labiau orientavosi į
asmenybės ateitį, į jos susidarytą gyvenimo planą ir jos įgyvendinimą,
siekiant savo tikslų. Adlerio nuomone, žmogus visą gyvenimą siekia to
paties tikslo ar laikosi pastovios elgesio krypties. Visa tai jis
pavadino gyvenimo stiliumi.
Jo nuomone asmenybės veiklos motyvu ir varomąją jėga yra jos
augimo, pranašumo, tobulumo siekimas, o šis neatsiejamai susijęs su
žmogui įgimtu menkavertiškumo jausmu. Siekdama pranašumo asmenybė
kompensuoja susiformavusį vaikystėje menkavertiškumo jausmą. Vaikas nuo
pat gimimo jaučia esąs silpnesnis, priklausomas nnuo kitų, mažai galintis,
šis jausmas ypač sustiprėja, jeigu vaikas jaučiasi mažiau sugebantis už
bendraamžius. Būtent čia pasireiškia noras įgimtas noras tobulėti,
pirmauti ir kompensuoti savo silpnumą. Bet oAdleris manė, kad
menkavertiškumo jausmo formavimuisi turi įtakos gimstamumo seka – žmogaus
elgesys ir siekiai priklauso nuo to, kelintas iš eilės vaikas buvo
šeimoje ir kiek dėmesio bei meilės gavo.
Menkavertiškumo jausmas kiekviename asmenybės raidos lygmenyje yra
santykinai pastovus, ir galima teigti, yra specifinė asmens buvimo
pasaulyje jausena. Tai yra todėl, kad visuomet atsirandą kas nors
pranašesnis už ją, o galiausiai žmogus nebegali būti pranašesnis ir
tobulesnis už Gamtą ir Visatą.
Taigi asmenybė siekdama tobulumo, stengiasi kompensuoti savo
menkavertiškumo jausmą ir nuo to, kaip jai pavyksta, priklauso žmogaus
psichinė sveikata ir subrendimo lygis. Asmenybė siekdama savo tikslų,
individualų gyvenimo stilių. Gyvenimo stiliui būdingos savitos idėjos,
aktyvumo lygis, nuostatos, kurios atsispindi santykiuose sus aplinka.
Gali būti, kad žmogus sąmoningai nesuvokia savo gyvenimo stiliaus ir
gyvena ne pagal jį. Tada ir kyla įvairūs konfliktai, problemos. Gyvenimo
stilius suformuoja ir savitus problemų sprendimo būdus. Tai išryškėja,
kai žmogus susiduria su sunkumais.
Optimistas elgiasi drąsiai ir realiai, o pesimistas, nepakankamai
kompensavęs menkavertiškumo jausmą, stengiasi išvengti socialiai būtinų
veiksmų. Taigi norint suprasti asmenybę, reikia žinoti jos gyvenimo
stilių. Adleris ypač pabrėžė, kad asmenybė, orientuota į ateitį, siekia
savo tikslų iš kurių vienas aukščiausių yra „idealusis Aš“, tai yra toks
žmogus, kokiu asmuo norėtų tapti.
Adleris daugiausia nagrinėjo asmenybes, turinčias tam tikrus
psichinius sutrikimus ir asmenybės subrendimą matė iš tos pozicijos, kad
subrendusi asmenybė šių sutrikimų neturi. Brandi asmenybė turi būti
pakankamai kompensavusi savo menkavertiškumo jausmą vidutiniškai stipriu
pranašumo siekimu. Be to brandi asmenybė turi turėti aukštus gyvenimo
tikslus, kurie neprieštarauja visuomenės tikslams ir turi surasti savo
socialinius uždavinius. Subrendęs žmogus turi būti suinteresuotas ir kitų
žmonių gerove. Jis turi įsijausti į kitą ir matyti jo akimis.
K. Horni socialinė kultūrinė asmenybės teorija
K. Horni neneigė pagrindinių Z. Froido principų, tačiau daug ką
matė kitu aspektu. Horni nesutiko, kad moters psichinė raida priklauso
nuo lytinių organų anatomijos. Taip pat ji nesutiko su teiginiu, kad
egzistuoja universalios psichoseksualinio vystimosi stadijos, kurios
nulemia asmenybės raidos kryptingumą. Jos nuomone, normaliam vaiko
vystimuisi svarbiausia yra patenkinti jo saugumo poreikį. Šiuo atveju
pagrindinis motyvas yra būti mylimu, norimu, priimtinu žmogumi, apsaugotu
nuo pavojaus ir priešiško pasaulio. Horni teigė, kad nerimas kyla dėl to,
kad tarpasmeniniuose santykiuose trūksta saugumo jausmo. Jeigu vaikui
trūksta dėmesio, tėvų meilės ir šilumos, vaikas jaučiasi atstumtas,
nerimauja, jo elgesys ggali tapti neurotinis.
Horni įveda bazinio nerimo sąvoką. Bazinį nerimą ji apibūdina kaip
asmens nereikšmingumo, pasimetimo, bejėgiškumo pavojingame pasaulyje
jausmą. Pasaulis įsivaizduojamas pilnas melo, skriaudos, įžeidimų,
užpuolimų ir išdavysčių. Bazinio nerimo ištakos slypi nesaugioje
vaikystėje. Be to jis turi įtakos žmogaus santykiams su aplinkiniais ir
yra potencialaus konflikto tarp noro pasitikėti, pasikliauti kitais ir
giluminio nepasitikėjimo bei priešiškumo kitais priežastimi.
Dėl savo realaus ar įsivaizduojamo nepakankamumo žmogus norėtų
perduoti atsakomybę kitiems, bet dėl nepasitikėjimo ir priešiškumo
nesugeba to įgyvendinti ir veltui eikvoja psichinę energiją ramindamas
save.
Norėdamas apsaugoti save nuo bazinio nerimo ir susijusio su juo
bejėgiškumo ir nesaugumo jausmo, asmuo susikuria įvairias gynybines
strategijas. Horni šias strategijas pavadino neurotiniais poreikiais.
Neurotiniai poreikiai sukelia vidinius konfliktus. Horni sugrupavo
neurotinius poreikius ir išskyrė tris asmenybės orientacijas, kurios
pasireiškia bendraujant su kitais žmonėmis. Šios orientacijos padeda
sumažinti nerimą ir siekti patenkinamo gyvenimo lygio.
Orientacija į žmones (nusileidžiantis tipas) numato asmenybės
bendravimo ir bendradarbiavimo stilių, kuriam būdingas neryžtingumas,
bejėgiškumas ir meilės poreikis. Nusileidžiantis tipas vadovaujasi
iracionalia nuostata: “Jeigu aš nusileisiu, tai man niekas nekenks“.
Nusileidžiančiam tipui reikia, kad jį mylėtų, gintų ir kad jis būtų
reikalingas kitiems. Tačiau po išoriniu mandagumu gali slėptis pyktis ir
priešiškumas.
Orientacija „nuo žmonių“ (atsiskyręs tipas).šis tipas vadovaujasi
nuostata
neleisti savęs įtraukti į meilės romanus, draugystę, aktyvų
darbą ir pan. tokie žmonės klaidingai mano: „Jei aš atsiskirsiu, tai su
manimi viskas bus gerai“. Jie nenori artimų santykių, vengia žmonių,
siekai nepriklausomybės ir be emocijų slysta gyvenimo paviršiumi.
Orientacija „prieš žmones“ (priešiškas tipas) orientacija „prieš
žmones“ – tai toks elgesio stilius, kuriam būdinga dominavimas,
priešiškumas ir kitų eksploatavimas. Priešiškas tipas įsitikinęs, kad
žmonės yra agresyvūs ir gyvenimas, tai kova prieš visus. Horni pastebėjo,
kad priešiškas tipas sugeba elgtis taktiškai ir draugiškai, tačiau
visuomet siekia kontroliuoti ir valdyti kitus, siekia aukštesnio prestižo
ir savo asmeninių ambicijų patenkinimo.
Horni mano kad šias strategijas daugiau ar mažiau taiko kiekvienas
žmogus. Sveikas žmogus išsprendžia savo vidinius konfliktus, naudodamasis
visomis strategijomis, o neurotiškas suvokia tik vieną iš šių orientacijų
ir neigia ar visai atsisako kitų. Priklausomai nuo situacijos, jis
nesugeba pasirinkti tinkamos strategijos ir visą laiką naudojasi tik
viena strategija.
Neurotiniai poreikiai sukelia vidinius konfliktus, kuriuos žmones
gali įveikti, jeigu vaikystėje patyrė meilę, pasitikėjimą, rūpestį,
toleranciją ir šilumą. Taigi, Horni mano, kad konfliktus sukelia
socialinės sąlygos. Potencialus neurotikas yra tas, kuris vaikystėje
jautriai pergyveno sunkumus, kuriems įtakos turėjo kultūra ir socialinės
sąlygos. Tai kad Horni atkreipė dėmesį į socialinio konteksto įtaką
asmenybės vystimuisi, davė pagrindo jos teorijos vadinti socialine
kultūrine asmenybės teorija.
E. Eriksono asmenybės raidos teorija
E.Eriksonas buvo Froido mokinys ir pasekėjas. Jis sukūrė asmenybės
nuolatinio keitimosi gyvenimo teoriją. Eriksonas neatmetė pagrindinių
Froido teiginių apie sąmonę ir pasąmonę, asmenybės komponentus ir
psichoseksualinės raidos stadijas, tačiau asmenybės vystymąsi skirstė ne
pagal kūno dalis ir su jomis susijusį malonumo jausmą, o pagal asmenybės
ryšį su socialine aplinka. Eriksonas įvertino somatinių (kūno),
asmeninių, socialinių ir kultūros veiksnių įtaką asmenybės vystymuisi.
Jis akcentavo, kad kiekvienoje vystymosi stadijoje, kuri tęsiąsi tam
tikrą amžiaus tarpsnį, žmogui iškyla specifinės problemos (raidos krizė),
nuo kurių išsprendimo priklauso tolimesnis asmenybės vystymasis.
Norėdamas pabrėžti socialinių ir kultūros veiksnių įtaką žmogaus
vystymuisi, Eriksonas savo teoriją pavadino psichosocialine asmenybės
vystymosi teorija, o vystymosi kiekvienoje stadijoje krizes –
psichosocialinėmis krizėmis.
E. Berne transakcinės analizės teorija
E. Berne, amerikiečių psichiatras, nagrinėdamas asmenybės sandarą,
išskyrė tris lygius: Tėvo (moraliniai vertinimai, normos, kritika,
globa), Suaugusiojo (racionaliai objektyviai aplinką vertinantis paradas)
ir Vaiko (emocijos, kūryba, žaismingumas, malonumo siekimas). Minėtieji
lygiai egzistuoja jau vaikystėje, tačiau vystantis jų santykis asmenybe
kinta. Vaikas renkasi savo gyvenimo scenarijų ir poziciją veikiamas
auklėjimo, šeimos kultūros bei tėvų elgesio. Daugialypė asmenybės
struktūra ypač pasireiškia bendravime. Bendraudami mes dažnai patys to
sąmoningai nesuvokiame, užimame tėvo, suaugusiojo arba vaiko ppoziciją.
Tėvo pozicija bendravime remiasi žiniomis ar įsitikinimais, kuriuos
gavome iš kitų ir patys netikrinome.
„Suaugusiojo“ pozicija – tai išsakytos mintys, kurios yra paremtos
patyrimu ir apmąstymais.
Iš „Vaiko“ pozicijos kilę pasakymai išsireiškia tiesiog dabar
atsiradusius norus, išgyvenimus, pojūčius.
E. Berne savo teoriją pavadino transakcine analize, norėdamas
pabrėžti, kad žmonių bendravimą galima analizuoti kaip tam tikros rūšies
mainus, kurių metu vienas kitam perduodame kokią nors informaciją, o
pačią transakciją galima traktuoti kaip bendravimo vienetą.
Transakcinę analizę Berne taikė psichoterapijoje, o jo tikslas buvo
padėti žmogui suvokti, iš kurios pozicijos bendrauja, išsivaduoti nuo jam
primesto vaidmens ir tapti autentiška asmenybe.
Bruožų krypties asmenybės teorijos
Asmenybės bruožų teorijos remiasi prielaida, kad asmenybės bruožai
yra pastovūs, išreiškia jos nuostatas, ir pasireiškia beveik visose
situacijose. Įvairiausi bruožai gali būti skirtingai išreikšti, todėl
gali sudaryti daug derinių ir tuo paaiškinamas kiekvieno žmogaus
skirtingumas ir unikalumas.
Tai seniausia asmenybės teorijų grupė. Nuo senų laikų buvo bandoma
suskirstyti žmones į tipus pagal jų išorines savybes, charakterio
bruožus, elgesio etapus. Šiai asmenybės tyrinėjimu krypčiai suklestėti
paskata tapo psichoanalitinė teorija, kuri dažnai dar vadinama gelmių
psichologija. Samprotaudami apie psichoanalizę, kai kurie asmenys tyrėjai
ėmė teigti, kas ji siekia per daug giliai. Psichoanalizė pernelyg viską
komplikuoja – ieškodama paslėptų motyvų, tirdama pasąmonės reiškinius,
mėgindama suprasti giluminius procesus. Tai nepadeda pažinti žmonių
įvairovės.
Reikia žiūrėti paprasčiau. Kiekvieną žmogų galima kaip nors
apibūdinti. Vienas linksmas, kitas piktas, trečias – nekalbus ir taip
toliau. Keičiasi aplinkybės, bet jis dažniausiai išlieka savimi. Galima
išskirti įvairius žmonių tipus, o kiekvieną žmogų įmanoma apibūdinti
pagal tai, kokiam tipui jis priklauso.
Psichoanalizė mėgina paaiškinti, kokios yra žmogaus elgesio
paskatos ir giluminiai nesąmoningi motyvai. Bet psichologija turi rasti
būdą ir aiškiems, matomiems, žmonių savitumams apibūdinti. Bruožų
teorijos kūrėjai siekė ne paaiškinti, o nusakyti paskirus asmenybės
ypatumus.
Nuo seno žmonės ieškojo būdų apibūdinti asmenybes. Senovės graikai
tai darydavo klasifikuodami žmones į keturis tipus. Jie vadovavosi
prielaida, kad žmogaus organizme nevienodai pasiskirstę kūno skysčiai,
taigi nuo to, kuris, jų nuomone, vyrauja, priklauso žmogaus charakteris.
Jie skyrė tokius asmenybės tipus:
1. Choleriką, kurio organizme vyrauja tulžis. Jis yra greit ir
stipriai reaguojantis, dirglus, veiklus.
2. Sangviniką (vyrauja kraujas). Tai linksmuolis, greitas,
nepastovus, paviršutiniškas žmogus.
3. Melancholiką (vyrauja juodoji tulžis). Tai liūdnas, gilus,
uždaras žmogus.
4. Flegmatiką (vyrauja gleivės). Tai lėtas, abejingas, pasyvus
žmogus.
Dabar į šią kvalifikaciją rimtai nebežiūrima, bet psichologijos
istorijoje prie idėjos apibūdinti asmenybę priskiriant ją kokiam nors tipui
būdavo grįžtama ne kartą. Vokietis E. Kretschmeris paskelbė ryšį tarp
paveldėto kūno sudėjimo iir charakterio:
➢ Pikantiškas tipas – apvalaus veido, trumpo kaklo,
apvalių kūno formų – tikriausiai bus geraširdiškas,
linksmas, savim patenkintas žmogus.
➢ Atletiškas tipas yra raumeningas, proporcingo kūno
sudėjimo, aktyvus, ryžtingas.
➢ Leptosomiškas tipas – liesas, ilgom galūnėm, pailgo
veido – paprastai jautrus, linkęs svajoti, uždaras
žmogus.
C. G. Jungas išskyrė du žmonių tipus:
1. Intravertus
2. Ekstravertus
Intravertai yra uždari žmonės, savo energiją jie dažniausiai nukreipia
į vidinį savo pasaulį. Jie daug laiko skiria išgyvenimams, mintims,
vaizdiniams. Kiti žmonės ir aplinkos įvykiai juos mažai domina.
Ekstravertai, priešingai, yra atviri, domisi tuo, kas vyksta pasaulyje,
mėgsta bendrauti, būti tarp žmonių.
Visos tipologijos, nors ir turi tiesos grūdą, yra per daug paprastos
ir pernelyg schematiškos, todėl negali išsamiau atskleisti kiekvieno
žmogaus ypatingumo. Dažniausiai žmonės turi įvairiems tipams būdingų
bruožų.
Bruožų teorijos kūrėjai vadovaujasi mintimi, kad reikia rasti būdų,
kaip tiksliau apibūdinti asmenybę nusakant svarbiausius jos polinkius,
bruožus. Pagrindinė jų prielaida buvo ta, kad esama pamatinės asmenybės
dimensijos, vadinamos bruožais. Bruožai – tarytum statybiniai blokai, iš
kurių įvairiai komponuojasi skirtingi statiniai – asmenybės.
Bihevioristinės (elgesio) krypties asmenybės teorijos
Šios krypties atstovai daugiausia dėmesio skiria tam, ką žmonės daro
ir kokios aplinkybės priverčia juos vienaip ar kitaip pasielgti.
Bihevioristai taip pat nagrinėjo mokymo ir išmokimo įtaką gyvūnų bei žmonių
elgsenai. Kai kuriuose socialinės krypties teorijos aplinkos įtaka
asmenybei
savo suabsoliutina iki kraštutinumo. Tai pirmiausiai pasakyta
apie biheviorizmą.
Biheviorizmas – tai požiūris, kad psichologija turėtų būti objektyvus
mokslas, kuris tiria tik išorinį elgesį be nuorodų i psichikos procesus.
Dauguma dabartinių tyrimus atliekančių psichologų sutinka su pirmuoju
teiginiu, bet nesutinka su antruoju.
Bihevioristai mane priešingai negu kiti asmenybės psichologai. Jie
visai nesidomėjo asmenybės vidiniu pasauliu. Neįmanoma moksliškai ištirti
jausmų, minčių, nesąmoningų motyvų, nėra jokio būdo moksliškai tai stebėti
ir registruoti. Vienintelis dalykas, ką galima tirti, – žmonių elgesys. Tik
tai yra faktai, kuriuos galima stebėti, registruoti ir moksliškai
analizuoti.
Be to, anot pirmųjų bihevioristų, gilintis į žmogaus vidų nėra svarbu.
Asmenybė formuojasi ir veikia priklausomai nuo aplinkos sąlygų. Svarbu
tirti ir reguliuoti individų elgseną.
Moksliniams tyrėjams jie pateikė formulę S – R (stimulas reakcija).
Registruodami individą pasiekiančius stimulus ir stebėdami jo reakciją,
galima suprasti jo elgesį. Stimulas paveikia individą, šis reaguoja į
stimulą, tyrėjas užregistruoja ir aprašo reakciją.
Eksperimentuodami laboratorijose su gyvūnais, jie nustatė elgesio
išmokimo būdus:
1. Klasikinį sąlygojimą
2. Operantinį sąlygojimą
B. F. Skinneris tyrė, kokiomis sąlygomis galima išmokyti gyvūnus
atitinkamo elgesio. Sukonstravęs garsiąją SSkinnerio dėžę, jis nustatė, kad
tos sąlygos – tai vadinamasis teigiamas ir neigiamas pastiprinimas.
Uždaroje dėžėje patalpintas gyvūnas gauna maisto ir vandens (teigiamas
pastiprinimas) kiekvieną kartą, kai tik paliečia dėžėje esantį svertą ar
mygtuką (išmokta elgsena). Galima naudoti ir neigiamą pastiprinimą – už
atitinkamą elgesį vvis mažinti nemalonaus dirgiklio intensyvumą.
Šie principai dažnai vartojami dresuojant gyvūnus, juos galima taikyti
ir auklėjant vaikus, kai kuriuos psichoterapijos metodus specialistai taip
pat yra sukūrę remdamiesi šiais išmokimo dėsniais. Tačiau bihevioristai
buvo labai aštriai kritikuojami už tai, kad gyvūnų tyrėjų rezultatus taip
lengvai perkelia aiškindami žmonių elgesį.
Kognityvinės (pažinimo) asmenybės teorijos
Ši teorijų grupė taip vadinama neatsitiktinai – jai atstovaujantys
autoriai pabrėžė aplinkos reikšmę asmenybės funkcionavime. Asmenybė
pasireiškė per pažinimą, nukreiptą į ateitį.
JAV psichologas DŽ. Kelis teigė, kad žmogus pažįsta aplinką,
vertindamas jos detales per vertinimų sistemą, vadinamą asmeninis
konstruktorius. Šie konstruktoriai yra tarsi pažinimo ir vertinimo rėmai
– jie gali būti platūs arba konkretesni. Jų rėmuose apibendrinama viskas,
ką žmogus pažįsta. Konstruktų sistema yra individuali, ji atspindi
žmogaus nuostatas ir vertybes. KKai naujos žinios patvirtina jau turimus
konstruktus, žmogus jaučiausi gerai. Kai aplinka neatitinka konstruktų,
kyla įtampa. Žmogaus elgesys tikslingas ir nukreiptas į ateitį, nors jis
to gali ir nesuvokti. Norint pažinti asmenybę, reikia išsiaiškinti jos
konstruktus, per kuriuos ji vertina aplinką bei reguliuoja santykius su
kitais žmonėmis.
Lauko teorija
Tai viena perspektyviausių teorijų, tiriančių žmogaus elgesį;
geštaltinės psichologijos variantas, sukurtas 1935 m.
K. Levinas (K.Lewin), jos autorius, pagrindinę idėją pateikia taip:
asmenybė gyvena ir veikia nemetrinėje erdvėje ir yra sistemos arba lauko,
kuris ją veikia ir lemia jos elgesį, dalis. Asmenybės elgesį lemia
situacinės, arba lauko jėgos, ir jos pačios bruožai. Vienas elgesio tipas
labiau priklauso nuo asmenybės (pvz. manieros), kitas- nuo situacijos (
pvz., stereotipinis saliutavimas vėliavai).
Kiekviena svarbi žmogaus veikla tame lauke užima atskirą sritį, kuri
žymima tam tikru skaičiumi. Lauko sritys skirstomos į laisvo ir draudžiamo
judėjimo sritis. Pastarosios apima visuomenės neaprobuojamus arba iš viso
draudžiamus veiksmus. Lauko sritis skiria nevienodo griežtumo ir
pažeidžiamumo sienos. Asmenybė vystosi pertvarkydama leidžiamas ir
draudžiamas lauko sritis.
Dž. M. Jingeris ( Iynger ) panaudojo lauko teoriją aiškindamas kūrybą
ir teisės pažeidimus. Jis teigė, kad nusikaltimų negalima sieti tik su
asmenybe, nes juos veikia ir socialinė aplinka.
Lauko teorija suteikia vadovui daug galimybių veikti pavaldinius.
Pirma, galima keisti situacijas ar aplinką, kurios sukelia problemas.
Antra, veikti asmenybę. Trečia, naudoti aukščiau minėtų galimybių
kombinaciją.
Kadangi keisti aplinkybes visuomet lengviau, negu keisti asmenybę,
todėl pirmiausia reikėtų peržiūrėti visus galimus tokius problemos
sprendimo variantus, įvertinant bendravimo su darbuotojais pobūdį,
darbuotojų fizinę būklę, įmonėje egzistuojančias taisykles ir pan.
Motyvacijos teorija
Sistemindami asmenybę stimuliuojančius veiksnius, D.Maklelandas
(Harvardo un- tas) ir Dž.Atkinsonas ( Mičigano un-tas) sukūrė specialią
motyvacijos teoriją, turinčią didelę reikšmę sprendžiant valdymo problemas.
Mokslininkai tyrė, kaip objektyviai, moksliškai įvertinti motyvaciją. Jie
išskyrė tris pagrindinius veiksnius: veržimąsi į sėkmę, norą susilaukti
pripažinimo ir valdžios siekimą.
Veržimąsi į sėkmę galima apibūdinti kaip norą išsiskirti, pasiekti
tam tikrus gyvenimo standartus. Toks žmogus mėgsta spręsti problemas, kelia
sau sunkis užduotis ir nori gauti konkrečius savo veiklos įvertinimus
Valdžios siekimas apibūdinamas kaip noras veikti kitus, priversti
daryti juos tai, ko kitu atveju jie nedarytų. Žmogus, besiveržiantis į
valdžią, nori valdyti kitus ir džiaugtis savo valdžios požymiais.
Pripažinimo troškimas – noras užmegzti draugiškus ryšius su
aplinkiniais. Toks žmogus mėgsta dirbti kolektyvinį darbą, jis gerai jaučia
kolegų nuotaikas ir stengiasi palaikyti atitinkamus santykius su jais.
Visi šie stimulai labai svarbūs versle. Maslou hierarchijoje jie taip
pat yra aukščiausiame poreikių lygyje. Todėl vadovai turi žinoti, kaip
sukelti pavaldiniai tam tikrą troškimą, kad darbuotojas ieškotų galimybės
patenkinti jį gamybinio proceso metu. Toks priartėjimas prie norimos
valdžios, pasiekimų, pripažinimo padarys darbuotoją laimingą.
Savisuderinamumo teorija
Trečioji asmenybės elgesio koncepcija – P.Lekio (Prescott Lecky)
sukurta savisuderinamumo teorija. Ši teorija ypač naudinga aiškinant save
griaunantį elgesį.
Pagrindinė savisuderinamumo teorijos tezė sako, kad kitiems
atrodantis nelogiškas asmens elgesys, tam žmogui iš tikrųjų atrodo esąs
teisingas ir suderintas su asmeninėmis nuostatomis. Taigi, P.Lekis
tvirtino, kad kiekvienas mūsų laikome save protinga, harmoninga ir
tikslinga asmenybe.
Vis dėlto, dėl atgalinių ryšių su išoriniu pasauliu, supratimas apie
save kinta. Vieni, gaudami prieštaringą informaciją apie save, lengvai
pakeičia nuomonę, kiti tai daro labai sunkiai ir skausmingai arba iš viso
laiko naujus faktus klaidingais. Pastarasis atvejis pasitaiko dažniau.
Kitaip žmogaus supratimas apie save nuolat kistų, dėl to labai
komplikuotųsi kasdieninis gyvenimas: asmuo netektų pasitikėjimo savimi,
savo galimybėmis, nežinotų aplinkinių nuomonės, nesuprastų, kuo galima
pasikliauti.
Kad būtų išvengta panašios situacijos, savimonė turi atsilaikyti
prieš išorės signalus. Dėl šios priežasties suklydęs žmogus linkęs kaltinti
visus ir viską, tik ne save (pvz., neigiamos kolegų pastabos dažnai
laikomos klaidomis ar pavydo apraiška, užuot jų paisčius ir bandžius keisti
savo elgesį).
Žmogaus susitaikymas su pastabomis priklauso nuo pačio asmens savybių
(subrendęs, pasitikintis savimi žmogus greičiau įsitikins kritikos
teisingumu), kritikos intensyvumo (daugeliui sunku ignoruoti nuolatines
pastabas, todėl anksčiau ar vėliau jas pripažįsta), taip pat nuo savęs
vertinimo adekvatumo ( kuo asmens savęs vertinimas labiau neatitinka
tikrovės, tuo didesnio pasipriešinimo susilaukia kritika).
Teorija labai neparanki vadovui: užuot baudęs už neteisingus
sprendimus, jis turi pagalvoti, kaip pats darbuotojas save įsivaizduoja,
kaip reaguos į išorinius signalus, kurie gali neatitikti darbuotojo
savimonei. Jei vadovas galės paaiškinti pavaldinio elgesį, jis turės realią
galimybę paveikti darbo procesą.
Egzistencinės krypties asmenybės teorijos
Šios krypties teorijų šaknys slypi filosofų egzistencialistų
darbuose ir idėjose. Didelę įtaką egzistencinės krypties teorijoms padarė
filosofai S. Kierkegard‘as, M. Jaspers‘as, M. Haidegger‘is, J. Sartre‘as,
P. Tilich‘as ir kt. Egzistencinė psichologija nagrinėja žmogaus būtį
pasaulyje ir pagrindinius jo egzistencijos klausimus: gyvenimo prasmės,
atsakomybės, laisvės, vienišumo, kančios, mirties.
Egzistencijos tipologija atskleidžia žmogaus buvimą pasaulyje ir
tai, kaip žmogus
suvokia ir priima tai, kas vyksta aplinkui, kas veikia
jo vidinį ir išorinį gyvenimą. Žmogus yra atsakingas už savo pasirinktą
egzistencijos būdą. Buvimas yra nuolatinis tapsmas ir supratimas kaip
sąmoninga sąveika su kitais žmonėmis, gamtos pasauliu ir kaip nuolatinis
siekis gyventi prasmingai.
Šveicarų psichiatras L. Binsvangeris aprašė žmoniškosios būties
pasaulyje lygmenis, kurie įtakoja žmogaus elgesį ir išskyrė tris
dimensijas:
1. Aplinkinis gamtos pasaulis – išorės pasaulis sąlygoja žmogaus, kaip
biologinio individo, elgesį. Šis pasaulis yra žmogui suteiktas,
(niekas nepasirenka kada iir kur gimti). Tai apriboja žmogų.
2. Pasaulis, kuriame žmogus egzistuoja drauge su kitais žmonėmis – šis
pasaulis apima visus tarpasmeninius santykius. Geri tarpusavio
santykiai yra labai svarbūs žmogui.
3. Savų išgyvenimų pasaulis – tai nuosavas pasaulis, tai santykių su
savimi būdas, tai žmogaus subjektyvus mastymas to, ką jam kas nors
reiškia pasaulyje.
V. Franklis ypač pabrėžė žmogaus „prasmės siekimą“, t.y. savo gyvenimo
tikslų misijos atradimą. Jis tvirtina, kad paprasto kasdienio gyvenimo
nepakanka, kad žmogaus egzistencija nyksta, jei jis nesiekia ko nors
aukščiau, jei įgimta „valia prasmei atrasti“ neišsivysto į sėkmingo
gyvenimo tikslo ir prasmės atradimą. Jis mano, kad gyvenimo įprasminimui
reikia gyvenimo tikslo, vertybių supratimo, savikontrolės ir vidinės vertės
jausmo. Savo dvasinio pasaulio gelmes asmenybė siekia atskleisti bręsdama,
kreipdamasi į dvasines vertybes. Apleidus dvasinį pasaulį, pajuntamas
egzistencijos vvakuumas – tuštuma, tampama tarsi lukštu be branduolio.
Prasmės ieškojimas yra pagrindinis žmogaus siekis. Prasmė motyvuoja
gyvenimą. Klaidinga yra teigti, kad pagrindinis žmogaus polinkis, tai
malonumo siekimas arba galios. Klaidinga taip pat yra laikyti savęs
aktualizavimą pagrindiniu žmogaus siekiu. Savęs realizavimas ateina
savaime, siekiant prasmės u save, save pamiršus ir save viršijant.
V. Franklis sukūrė naują psichoterapijos metodą, kurį pavadino
logoterapija. Logoterapija yra į prasmę orientuota psichoterapija,
telkiantį dėmesį į ateitį, kitaip sakant – į prasmes, kurias žmogui reikės
rasti ateityje. Žmogus, nematantis gyvenimo prasmės jaučia egzistencinį
vakuumą, tuštumą, patirią „egzistencinę frustraciją“. Tai gali sukelti
neurozes, kurias Franklis pavadino noogeninėmis. Noogenines neurozes
sukelia egzistencijos problemas, reikšmingiausia iš kurių yra prasmės
siekimo slopinimas. Logoterapijos tikslas – teikti pagalbą žmonėms,
ieškantiems gyvenimo prasmės. Absoliučios prasmės galima tik siekti, o
konkrečiai reikia surasti situacinę prasmę: gyvenime yra daug potencialių
prasmių. Logoterapija kaip tik ir padeda žmogui surasti savo uždavinius ir
situacinę prasmę. Kiekvienas turi savo ypatingą gyvenimo misiją, konkretų
pašaukimą, kurį reikia įgyvendinti. Todėl niekas negali jo pakeisti, niekas
negali jo gyvenimo pakartoti, ir todėl kiekvienas žmogus yra atsakingas už
gyvenimą, padarytus darbus, pagalbą, meilę kitiems žmonėms.
Logoterapija ne tik nurodo, kur ieškoti prasmės, bet ir kaip ją
surasti. Trys keliai veda žmogų į prasmingą gyvenimą. V. Franklis juos
vadina kūrybinėmis, patirybinėmis ir nuostatinėmis (elgesio) vertybėmis.
Jis mano, kad kiekviena sąžiningai atlikta pareiga yra savotiška kūryba.
Realizuodamas kūrybines vertes, žmogus kažką duoda pasauliui. Per
nesugrąžinamai praeinančius gyvenimo momentus žmogus gauna naują patirtį,
naujus jausmus. Patirdamas tiesą, grožį, gėrį, pergyvendamas gamtą,
kultūros kūrinius bei žmogaus meilę, žmogus gauna kai ką iš pasaulio ir
praturtina save. Bet kilniausia gyvenimo prasmė atsiskleidžia nusistatymo
vertybėse. Visiems skirta susitikti su tragiškais gyvenimo aspektais:
skausmu, kalte, mirtimi. Skausmas ir kančia nėra problema. Problema yra
įprastinti savo kančią, o tai siejasi sus drąsa, ir jeigu situacijos
negalima pakeisti, ją reikia priimti.
Franklis primena, kad kančios ir mirties prasmė gali būti surasta tik
kenčiančio žmogaus, tik transcendencijoje (nebūtinai religijoje). Vis dėlto
kraštutinėse situacijose religija darosi reikšminga, “religija žmogui
suteikia dvasinį inkarą, tokį saugumo jausmą, kurio jis negali rasti niekur
kitur”. Logoterapija nereikalinga religingiems žmonėms, ji reikalinga
beprasmybę kenčiantiems. Tokius žmones logoteparija siekia padaryti
atsakingais, gerai funkcionuojančiais ir ieškančiais gyvenimo prasmės.
Išvados
Apžvelgus pagrindines asmenybės teorijas galima teigti, kad kiekviena
teorija turi privalumų ir trūkumų, tačiau kiekvieną teoriją, iš dalies,
galima pritaikyti savęs ir kitų pažinimui. Tuo jos yra vertingos. Pilnesnį
asmenybės vaizdą padeda susidaryti teorijų integracija, t.y. įvairių
požiūrių apie asmenybę žinojimas ir sugebėjimas derinti žinias. Daug
autorių akcentuoja asmenybės brandą kaip asmenybės siekį ir jos raidos
rezultatą. Kiekvienam yra svarbu tapti brandesniu ir siekti vis pilnesnės
brandos. Tam, be abejo, reikia susikurti individualų savo asmenybės brandos
vaizdą.
Literatūra
1. KTU „Psichologija studentui“;
2. D. GGaigalienė, L. Bulotaitė, N. Sturlienė „Asmenybės ir
bendravimo psichologija“;
3. Internetas.
———————–
Savirealizacijos poreikiai
saviraiška, kūryba, talento atskleidimas
Savęs įvertinimo poreikiai
vidiniai išoriniai
savigarba statusas
pasitikėjimas prestižas
laisve pagarba
Socialiniai poreikiai
padėtis visuomenėje, draugystė,
meilė
Saugumo poreikiai
saugumas, fiziologiniu poreikiu
patenkinimo garantijos
Fiziologiniai poreikiai
maistas, poilsis, gyvenamoji vieta