vaikyste

TURINYS

Įžanga…………………………3

Teorinė dalis Bendravimas ir jo įtaka asmenybės vystymuisi vaikystėje………………..5

Praktinė dalis. Bendravimas ir jo įtaka mano asmenybės vystymuisi vaikystėje…………….12

Išvados…………………………14

ĮŽANGA

Vaikystė yra gražiausias ir dažnai geriausias žmogaus gyvenimo laikotarpis. Ji kupina emocijų, ieškojimu ir atradimu, neužmirštamu minučių ir įspūdžiu. Vaikystė prabėga kaip trumpa akimirka, bet palieka ryškų pėdsaką žmogaus gyvenime. Mažylis mokosi žengti pirmuosius žingsnius, tarti pirmuosius žodžius, suprasti aplinkinį pasaulį jame vykstančius reiškinius, save, žmones.

Vaikystė – tai asmenybės psichiniu, dvasiniu ir fiziniu galiu formavimosi laikotarpis. Literatūros klasikas L. Tolstojus rašė, jog nuo 55 metų vaiko iki senatvės – vienas žingsnis, o nuo vaiko gimimo iki 5 metu -neišmatuojami toliai. Vaiko organizmas sparčiai auga ir bręsta, didėja fizinis aktyvumas, įgyjami pirmieji įgūdžiai, ugdoma sveikata.

Vaiko gyvenimas turtingesnis už suaugusiųjų. Tai natūralus ir nenugalimas veržimasis į pasaulio pažinimą, į tobulėjimą. Vaikas aktyvus ir nenurimstantis, kupinas naujos energijos ir nuolat siekiantis pasinerti į pažinimo paslaptis. Jis mokosi būti suaugęs, savarankiškas, mokosi elgtis su artimaisiais, gyvąja gamta. Vaikas toks pat žmogus kaip ir, suaugusieji, tik jis dar mmažas, jo emocijos stipresnės, įspūdžiai gilesni, vidinis pasaulis spalvingesnis bei tyresnis ir nepalyginti turtingesnis negu suaugusiųjų. Kiekvienas iš mūsų jaučiame vaikystės dvasią ir į ją sugrįžtame. Taip nuostabios vaikystės akimirkos ateina į mūsų gyvenimą kiekvieną kartą kitaip. Skirtumas tas, kad vvaikas pats tai išgyvena, o suaugusysis sugrįžta į savo praeitį- vaikystę ir tik tada suvokia jos romantiškumą, paslaptingumą, tyrumą ir autentiškumą. Suaugęs žmogus mokosi sugrįžti įvaikystę, nes jo požiūris į žmogų ir aplinkinį pasaulį jau gerokai pakoreguotas, patikslintas, įgijęs kitokį atspalvį.

Labai sunku žodžiais išreikšti tą ryšį tarp vaiko ir tėvu. Suaugęs žmogus turėtų kartais atitolti nuo savęs, lyg ir iš šalies pasižiūrėti į savo veiksmus, elgesį, jausmus, įsiklausyti į savo žodžius. Ką galime nuslėpti nuo savęs, to negalime nuslėpti nuo vaiku. Vaikui labai svarbu, „ką pasakys, padarys jo tėtis ir mama“. Vaikai perima šeimos gyvenseną, vertybines nuostatas, požiūrį.

Vaikai ir tėvai – neatskiriami visą gyvenimą. Tai šeima. Ji leidžia artimai bendrauti, sukurti psichologinį komfortą, padėti vienas kitam, patirti savo reikšmingumą, artimo mmeilę, užuojautą ir pagarbą. Šeimoje daug vietos doriniam tapsmui, motinos, tėvo ir vaikų meilei, gerumui, tarpusavio pagarbai ir dorinei elgsenai. Dabartiniu laiku šeimos problemos tapo ypač opios: tėvai ir vaikai vis dažniau atsiskiria vieni nuo kitų, jie vis daugiau užsiėmę, kaskart vis mažiau laiko lieka bendravimui, bendram darbui ir poilsiui. Dar ir dabar gaji ilgą laiką vyravusi nuomonė, kad tėvai, išleidę vaiką į darželį ar mokyklą, visą atsakomybę už jo ugdymą perduoda auklėtojams ir mokytojams. Tėvų ir pedagogų atsakomybė abipusė. MMes gyvename didelio tempo laikais. Motinoms ne visada užtenka laiko padainuoti vaikui dainelę, pabūti kartu, o dabartinės senelės dažniausiai gyvena atskirai ir nemoka pasakų. Paveikti vaiko vidinį pasaulį per meną, literatūrą, dailę, kaip kažką aukšto, tyro, gražaus, kaip žmogaus dvasingumo ir dorinio augimo versmę, artimą vaikystei, – kiekvienos motinos pareiga. Ne viską galima perduoti bendraujant vien žodžiais. Yra pasaulyje minčių jausmų, kurių perduoti žodžiais neįmanoma. Jie tokie sudėtingi, kad juos reikia pajusti, nes žodžiais pasakyti jie tampa tiesmuki ir lėkšti. Kad ir kokias gražias pasakas besektume, apie kokius gražius dalykus bekalbėtume ar išgyventume, turime atskleisti vaikui, kad šalia jo yra ir blogis, šalia džiaugsmo – skausmas, nusivylimas, liūdesys.

Žmogaus gyvensenos formavimuisi labai ryškią įtaką daro ankstyvosios ir pirmosios vaikystės tarpsnis („kodėlčiuko“ amžius). Intensyviai rutuliojasi šio amžiaus vaiko psichika, motorika, tikrovės pažinimas, kaupiasi socialinė patirtis. Vaikams būdingas imlumas, nervu sistemos labilumas, didelis prisirišimas prie tėvu Jų elgesio ir gyvensenos vaizdavimas žaidimais. Žaisdami jie įgyja žinių apie artimiausios aplinkos reiškinius ir daiktus, žmogų jo gyvenimą. Visas žinias vaikas į gyja bendraudamas su artimaisiais, stebėdamas jų gyvenimą ir pats dalyvaudamas jame. Reikšminga, kad visos žinios įgyjamos natūraliai, žaidžiant, sąveikaujant su žmonėmis ir aplinkiniu pasauliu. Pasekta pasakėlė, užminta mįslė, pasakyta patarlė, patarimas ilgam išlieka vaiko ppasąmonėje. Vaikystės įspūdžiu niekas negali pakeisti.

TEORINĖ DALIS

Vaiko asmenybę, jo „Aš“ tiesiogiai veikia tėvų bei kitų artimiausių žmonių elgesys.

Tėvai kartais skundžiasi, kad vaikai suryja visą jų laiką. Tačiau gana dažnai jie nejaučia skirtumo tarp laiko, kurį praleidžia kartu su mažuoju tylomis žiūrėdami televizorių, ir laiko, kada kalbasi ir mokosi naujų dalykų. Kartais į kodėlčiaus klausimus suaugusieji atsako vienu žodžiu: tik „Taip“, „Aha“ arba „Nežinau

Vaikui reikia dėmesio: kartais svarbiau ne informacija, o paprasčiausia pagarba pašnekovui. Vaikas auga ne dienomis, o valandomis. Jis gaudo, kaupia ir stengiasi suvokti naujoves. Kartais susidaro įspūdis, kad informaciją jis gauna tarsi iš oro, ypač jeigu neturi kitokios galimybės. Žinių suteikia televizoriai, kompiuteriai, radijas, afišos, reklamos, aplinkiniai žmonės. Svarbu, kad augantis vaikas šioje jūroje nepaskęstų, atrinktų, kas tikrai reikalinga, o kas ne. Bendrauti išmokstama iki 4-5 metų. Jeigu kodėlčius bendraus tik su televizoriumi ar kitokia technika, vargu ar ateityje bus švelnus ir nuoširdus pašnekovas.

Žmogus iš prigimties yra sociali būtybė. Ką tik gimusiam kūdikiui jau reikia ne tik maisto, šilumos, bet ir aplinkinių dėmesio, bei meilės. Manoma, kad kūdikiai jau ateidami į pasaulį, jau yra pasiruošę socialinei interakcijai. Mažyliai siunčia nesudėtingus to paties pobūdžio socialinius signalus, kaip ir bendraujantys suaugusieji. Tai garsas, judesys, žvilgsnis, šypsena – tai žmogaus neverbalinio bbendravimo pradžia.

Vos gimęs vaikas ima kaupti informaciją apie jį supantį pasaulį. Pirmieji teigiami arba neigiami kontaktai su aplinka sukelia pirmuosius pojūčius, kurie nulemia pačią ankstyviausią informaciją apie save, savo vertingumą. Vaikai, kurie švelniai glaudžiami prie krūtinės, kuriems šypsomasi, kurie šnekinami,kaupia visai kitokią informaciją, negu tie, kurie paimami į rankas su nerimu, priešiškumu ar baime.Šiuolaikinių psichologų nuomone (pvz., E. Berne, J. Gray ir kt.), pirmieji vaiko išgyventi jausmai greičiausiai ir yra toji galinga jėga, kuri įtakoja jo viso gyvenimo planą, užimamą psichologinę poziciją bei vaidmenis gyvenime.

Kai bandome prisiminti savo vaikystę, šeimos santykius, pirmiausia iš atminties išplaukia to meto šilta, šviesi, džiaugsminga, saugi, skaidri nuotaika arba mus žeidusi neapykanta, baimė, stresas, abejingumas, nusivylimas, rūpesčiai, nepasitenkinimas. Pirmiausia prisimename jausmus, kurie mus siejo su tėvais, broliais, seserimis. Jie mus mylėjo, lepino arba nekreipė dėmesio, elgėsi neteisingai, mūsų nesuprato ar nekentė.

Nuo tėvų elgesio, bendravimo su vaiku priklauso, kaip šis elgsis su savo broliais ir seserimis – vaiko asmenybė ir savigarbos jausmas daro įtaką visiems šeimos santykiams ir savo ruožtu šie santykiai taip pat daro įtaką vaiku

Daugelis žmonių mažai atsimena savo vaikystę, todėl dažnai vadina ją gražia, šviesia, netgi visiškai užmiršta patirtus pažeminimus, neteisybes, paniekinimus. Tačiau tokia vaikystė niekada nepraeina be pėdsakų, užaugę vėliau

patys negali suprasti, kodėl jiems malonu žeminti ir niekinti kitus žmones.

Alisa Miler (Alice Miller) savo knygoje „Gabaus vaiko drama“ vaizduoja, kokių pasekmių vėlesniam gyvenimui turi neigiami vaikystės išgyvenimai. Jų išraiška gali būti agresija arba kitokia destruktyvi elgsena. Tačiau jei žmogus savarankiškai arba padedant specialistui pradeda nagrinėti savo biografiją, jis gali išsivaduoti iš šių neigiamų pasekmių.

Vaikystės prisiminimus pažadina įvairūs dalykai. Tai gali būti knyga arba pokalbiai apie vaikystę ar jaunystę. Bet ne visada norima savo vaikystę matyti tokią, kokia ji buvo iiš tikrųjų. Kai sąmoningai atmintyje atgaiviname praeitį, iš didelio laiko nuotolio ją vertiname daug objektyviau, žiūrime tarsi iš šalies. Tai naudinga, nes praeitis gali nemažai išmokyti. Kas vaikystėje patyrė tėvų abejingumą, nejautrumą arba buvo nemylimas vaikas, gali pasižadėti su savo vaikais elgtis kitaip, negu buvo su juo elgiamasi, kad šie to nepatirtų. Kartais net neigiami vaikystės prisiminimai gali būti naudingi ateičiai.

Taip atsitinka gana dažnai. Žmonės, kurie vaikystėje buvo griežtai baudžiami, gąsdinami ar žeminami, sąmoningai nenori taip elgtis su savo vaikais. TTačiau pasitaiko ir kitaip, kai nesąmoningai vadovaujamasi keršto motyvais. Tada žmonės jaučia malonumą, kad jų vaikai ar sutuoktiniai patiria tai, ką jie išgyveno vaikystėje. Jei vaikas patyrė tėvų žiaurumą, vėliau jis nesąmoningai nori žiauriai elgtis su kitais. Taip vaikystėje labai kkentėjusios aukos tampa nusikaltėliais. Todėl vaikai, patyrę žiaurumą ar prievartą, gali visą gyvenimą stengtis nebūti tokie arba atvirkščiai – su malonumu versti kentėti kitus, nes patys tai patyrė, ir dabar – sąmoningai ar nesąmoningai – džiaugiasi proga „atsilyginti tuo pačiu“. Kaip bus reaguojama, priklauso nuo to, kokie jausmai veikia šio žmogaus savimonę.

Prisimenant praeitį, svarbus vaidmuo tenka tėvui ar motinai. Kartais su motina, tėvu ar kitu drauge gyvenančiu asmeniu visiškai susitapatinama arba atvirkščiai – šeima vertinama labai nepalankiai. Tada nusprendžiama: „Jeigu santuoka atrodo šitaip, aš niekada nekursiu šeimos!“ Tačiau kitas tos šeimos vaikas, brolis ar sesuo gali elgtis kitaip, pavyzdžiui, jis labai anksti veda ir išeina iš tėvų namų, norėdamas pradėti kitokį gyvenimą, negu matė tėvų namuose.

Tėvų įtaka vėlesnį mūsų gyvenimą llemia tiek, kiek ją priimame, leidžiame, kad ji paveiktų, ir kiek mes patys save sąmoningai ugdydami ją keičiame. Tėvų norai reiškia stebėtinai mažai. Vaikas pats pasirenka, kas jam bus pavyzdys, pagal ką jis gyvenime orientuosis. Ar jis susitapatina su tėvu, ar motina, tai visiškai nepriklauso nuo to, kuris iš jų vaikui rodo daugiau simpatijų. Svarbiausia, kam pats vaikas jaučia daugiau simpatijų. Ir jeigu kartais sakome, kad motina ar tėvas jam perdavė gerų ar blogų dalykų, tai reikia sąžiningai pripažinti, kad vvaikui jie galėjo perduoti tik tiek, kiek tas norėjo perimti. Todėl pasitaiko nuostabių atvejų, kai vaikai auga labai sunkiomis sąlygomis ir nuo to nenukenčia. Atvirkščiai, jie užauga labai veržlūs, energingi, stiprūs. Kada nors gyvenime jie atsitiktinai sutinka vieną žmogų, kuris jiems padaro didžiulę teigiamą įtaką, pasuka jų gyvenimą kita linkme. Visos neigiamos įtakos ilgainiui nublanksta, ir žmogus gyvena visavertį gyvenimą. Sunki vaikystė gali paskatinti anksti susidomėti dvasiniais dalykais, taigi, toli gražu, ne vien aplinkos veiksniai (tarp kurių ir bendravimas) veikia vaiko asmenybės vystymąsi. Net du vaikai, augę vienoje šeimoje ir vienodai auklėti, gali būti stebėtinai skirtingi.

Sudėtinga vaikystė arba skausmingas praeities įvykis taip pat gali pažadinti naujus gebėjimus ar charakterio savybes. Jei šie žmonės būtų augę darnioje šeimoje be jokių rūpesčių, jie nebūtų išvystę šių savo gebėjimų ir pasiruošę kitam gyvenimo laikotarpiui. Deja, daugelis žmonių sunkiomis aplinkybėmis palūžta, pradeda svaigintis alkoholiu, narkotikais, žlunga jų asmenybės, nes jie iš vaikystės neatsinešė pakankamos atramos. Juos ugdyti, deja, jau per vėlu ir nieko negalima pakeisti. Todėl reikia rūpintis vaikais nelaukiant, kol jie patys susiras tai, ko jiems labiausiai reikia. Žinoma, vaikas ieškos pats, bet suaugusieji privalo jam siūlyti įvairių galimybių, kad jis turėtų iš ko rinktis. Kaip jis mūsų pasiūlymu pasinaudos, niekas iš anksto nnegali pasakyti. Kuo asmenybė stipresnė, tuo savarankiškiau ji elgiasi. Kuo Aš struktūra silpnesnė, tuo labiau ji taikosi prie visokių aplinkybių – ir gerų, ir blogų.

Prisiminę savo praeitį, visada svarstome, kas mane labiausiai auklėjo. Nelengva atsakyti į šį klausimą. Dažniausiai manome, kad gyvenome normaliai, kaip ir visi, nieko blogo neatsitiko ir nežinome, kokiais metodais buvome ugdomi. Tarpusavio ginčai, susitaikymas, meilė ir pyktis visada ugdo vaikus.

Vaiko asmenybę, jo Aš tiesiogiai veikia tėvų ir artimiausių žmonių elgesys, bendravimas. Svarbiausios pedagoginės priemonės vaiko asmenybės vystymuisi yra jiems sakomi taip arba ne. Kai suaugusieji nustato per daug ankštas ribas, jie riboja vaiko Aš. Tada vaikas užsidaro ankštame pasaulėlyje ir išsiugdo stiprią bei skausmingą savimonę. Kai ribos per daug laisvos, vystosi silpna savimonė, kurios kontūrai sunkiai apčiuopiami. Užaugę tokie vaikai neretai klausia savo tėvų, kodėl jų neauklėjo griežčiau. Jiems labai trūko stiprios rankos (stiprios valios). Užaugę jie lengvai pasiduoda įtakoms, nes vaikystėje neišmoko susidurti su kliūtimis, aštriau pajusti ribas. Jei vaikai buvo ugdomi per griežtai, jie taip pat gali priekaištauti tėvams: „Tu mane taip spaudei, kad aš niekada negalėjau mylėti savęs, nuolat buvau nepatenkintas, jaučiau spaudimą, vis atrodė, kad privalau būti kitoks“. Abu kraštutinumai vaikui kenksmingi, jie neleidžia vaiko Aš sveikai įsitvirtinti organizme. Sveikiausia vaikui, kai rribos tarp taip ir ne nėra griežtai nubrėžtos, kai draudimai ir leidimai, pritarimai ir atmetimai ritmingai keičiasi. Tada geriausiai vystosi sveika savimonė. Pritarimai, leidimai, taip ugdo savimonę, o neigimai, draudimai, ne – žadina. Pagyrimai, pritarimai teikia jėgų, skausmas – budina. Skausmui pakelti reikia jėgų, bet taip pat reikia skausmo, kad mus pažadintų ir žinotume, kam skirti savo jėgas.

Meile ar baime auklėti vaikus?

Anksčiau buvo stengiamasi suvaldyti vaikus griežtumu, diegiant baimės ir kaltės jausmą. Skatinami gerai elgtis vaikai būdavo verčiami manyti, kad yra blogi, o jeigu neklauso tėvų, neverti, kad su jais būtų gerai elgiamasi. Stipri atgrasinimo nuo blogo elgesio priemonė buvo baimė netekti malonumų.Būdavo baudžiama vis smarkiau, kad vaiko valia būtų palaužta ir jis imtų labiau bijoti. Pozityvaus vaikų auklėjimo požiūriu yra priešingai: tvirta valia laikoma vaikų pasitikėjimo savimi, paslaugumo ir jautrumo kitiems pagrindu. Šiandien baime pagrįstas auklėjimas veikia vaikus destruktyviai.

Riksmai ir grasinimai nebeveikia vaikų, o tik bukina norą klausyti tėvų ir jiems padėti. Vaikai klauso tėvų, kai šie moka išklausyti savo vaikus. Vaikai turi jausti, jog jų klausotės taip, kaip jie klausosi jūsų.

Smurtą patyrę vaikai nekenčia kitų arba savęs. Kai vaikai nejaudrinami per televiziją rodomo smurto ir nepadoraus elgesio, jie jaučiasi kur kas saugesni, ramesni ir taikingesni.

Kai tėvai nuolaidžiauja, vaikai

negauna jiems reikalingos tėvų kontrolės. Pajutę galį valdyti tėvus, jie tampa įžūlesni, greitai išmoksta pasinaudoti suteikta laisve ir ima manipuliuoti tėvais. Jeigu vaikams leidžiama žaisti blogomis nuotaikomis, jausmais, pykčio priepuoliais, jie tampa padėties šeimininkais. Negalime duoti vaikams daugiau laisvės, kai nemokame jų suvaldyti ir priversti deramai elgtis. Vaikams reikia, kad vadovautų tėvai, antraip, kad ir kaip mylėtume savo vaiką, jis taps nesuvaldomas.

Jeigu tėvai elgiasi pagarbiai, vaikai išmoksta gerbti kitus. Kai tėvai sugeba išlikti ramūs ir mylintys bendraudami su įpykusiu vaiku, kkai sukrečia stiprios emocijos, vaikas ilgainiui išmoksta likti ramus ir mylintis.

Kad įveiktų asmeninius sunkumus, kiekvienas vaikas turi jaustis mylimas ir palaikomas. Jeigu to nepatiria, jo bėdos tampa dar didesnės ir kartais taip smarkiai deformuojasi, kad sukelia proto ligas ar skatina nusikalsti. Trukdydami ir stengdamiesi, kad jiems būtų lengviau, vaikus silpniname, bet jeigu jiems per sunku, o mes nepadedame, tuomet atimame iš jų tai, ko reikia jiems augti.

Štai, kaip požiūris į vaikus ir bendravimo stilius su jais gali įtakoti jų asmenybės vvystymąsi:

Vaiko asmenybė ir bendravimas.

Pagal 4 sąlyginai išskirtus vaikų asmenybės tipus galima pasirinkti vieną iš 4 bendravimo su jais principų. Paprastai vienas tipas būna dominuojantis, tačiau tai nereiškia, kad vaikui nebūdingos kitos savybės.

Jautrūs vaikai labiau pažeidžiami, greičiau susijaudina, būna jausmingesni. Jie ssuvokia, ko nori ir ko jiems reikia. Kad prisitaikytų prie gyvenimo, turi identifikuoti tai, ką jaučia, be to, jie labiau linkę keistis. Noras skųstis jiems yra įgimtas. Gavę truputį pritarimo, tokie vaikai vėl mato teigiamą gyvenimo pusę. Jiems reikia, kad suaugusieji pastebėtų vidinį jų skausmą ir kovą, juos atjaustų ir pripažintų. Skubindami jautrius vaikus, tik sukeliame didesnį norą priešintis – jie gyvena kitokiu vidaus laiku. Jeigu jautrus vaikas pasakė ką nors gera, tegu taip ir lieka. Užuojautos stoka, ignoravimas sukelia didesnį fizinį bei emocinį skausmą. Didžiausia tėvų klaida yra pastangos tokį vaiką pralinksminti. Akcentuodami teigiamas tokių vaikų puses ir siekdami supratimo bei pripažinimo, tėvai verčia juos pasukti priešinga linkme ir susitelkti ties neigiamais dalykais. Tėvai privalo atidžiai išklausyti, bet neguosti, sstengdamiesi išspręsti vaikų problemas. Jautrūs vaikai turi jausti, jog nėra vieniši ir kad jų tėvai taip pat kenčia, bet tėvai gali pasidalinti tik tomis nuoskaudomis ir nesėkmėmis, kurios su vaikais nesusiję (dėl oro, transporto kamščių ar pan.).

Nepatyrę užuojautos dėl to, kad turi vykdyti tėvų prašymą, užuot ėmęsi sau malonios veiklos, jautrūs vaikai jaučiasi aukomis ir ima savęs gailėtis Jie linkę galvoti apie savo kančias, o nejausdami, kad suaugusieji juos supranta, greitai pasiduoda kaltės jausmui. Išklausę jautrų vaiką, duokite jam truputį llaiko ir erdvės, kad jis nusiramintų. Kai pasijus geriau, nekreipkite į tai per daug dėmesio. Priimkite tai kaip normalų ir natūralų dalyką. Neleiskite suprasti, kad anksčiau reikalai klostėsi blogai, o dabar susitvarkė. Viskas buvo ir yra gerai. (Leisti susitaikyti su nuoskauda, kad teks tvarkytis ir paprašyti padėti jums.)

Sudarykite šiems vaikams progų susipažinti su kitais žmonėmis, nors jiems paprastai reikia daugiau laiko, kad susidraugautų. Jie būna labai ištikimi, o išduoti kenčia – turi išmokti atleisti ir pamiršti.

Šie vaikai būna mąslūs, labai įžvalgūs, kūrybingi, mokantys bendrauti, originalūs, švelnūs, linkę padėti kitiems.

Aktyvūs vaikai mažiau jaudinasi dėl vidinės savo reakcijos į gyvenimą, bet siekia turėti įtakos – jiems rūpi veikla, veiksmas ir rezultatai. Nestokoja motyvacijos ir labiausiai būna linkę padėti turėdami veiksmų planą. Jie visuomet turi žinoti nustatytas taisykles ir kas viskam vadovauja, kitaip greitai tampa nevaldomi. Aktyvūs vaikai mėgsta būti dėmesio centre ir veiksmų sūkuryje, visuomet siekia būti teisūs. Tėvai turi saugotis, kad neparodytų savo silpnumo neryžtingumo arba pažeidžiamumo.

Kad aktyvūs vaikai mažiau prieštarautų, geriausia, kad jie būtų tarp pirmųjų, ir/arba, jei tik įmanoma, reikia stengtis padaryti juos už ką nors atsakingus. Jie turi jaustis reikalingi ir žinoti, kad jais pasitikima. Jie trykšta energija, būtinai turi ką nors veikti, o pakliuvę į bėdą elgiasi nnegalvodami. Todėl jiems ir reikalinga veiklos struktūra. Kai viskas sekasi, aktyvius vaikus reikia įvertinti, o kai suklysta – atleisti, nes bijodami bausmės ir nepritarimo, jie savo klaidas slepia arba stengiasi pateisinti, todėl iš jų nepasimoko.

Ilgus pokalbius tokie vaikai laiko bausme. Pradėję dirbti kartu su jumis aktyvūs vaikai liaunasi prieštaravę.. Jiems reikia aiškiai leisti suprasti, ko norite – “noriu” prasidedantys teiginiai primena, kad šeimininkas esate jūs ir silpnina norą priešgyniauti. Negavę reikiamos paramos aktyvūs vaikai tampa nevaldomi, ima blogai elgtis ir užgaulioti kitus žmones. Jiems nepakanka veiklos struktūros ir priežiūros – dar reikia leisti aiškiai suprasti, kad klysti galima ir kad jūs žinote, jog jie iš visų jėgų stengiasi. Sėkmė jiems geriausia paskata. Reguliariai uždaryti kambaryje tokie vaikai sužino, kas yra šeimininkas, ir ima suvokti veiklos struktūrą. Aktyvūs vaikai jaučia didesnį poreikį būti teisūs ir nemėgsta, kai juos kas sumenkina, ypač pamokymų kitų akivaizdoje. Užuot jų elgesį taisę viešai, savo reakciją galite parodyti slaptais signalais – šitaip jiems ne tik padedame džiaugtis sėkme, bet netiesiogiai pripažįstame, jog klysti ir retkarčiais būti nevaldomam yra normalu. (Neliepti tvarkytis kitų akivaizdoje, būtinai pagirti, kai susitvarkys.)

Šie vaikai priima lėtesnius žmones tuomet, kai nurodoma, kaip jie gali padėti tokiems žmonėms. Kad pasijustų esą svarbūs, jiems reikia dduoti kokią ypatingą užduotį. Turėdami veiklos struktūrą, šie vaikai tampa jautresni, dosnesni, atjaučiantys kitus. Reguliariai paliekami uždaryti kambaryje pamažu išmoksta būti kantresni ir laukti atpildo, Tampa atsakingais, kompetentingais, puikiais lyderiais.

Reaktyvūs vaikai draugingi ir atviri, savo asmenybę ugdo reaguodami į aplinką ir ryšį su kitais žmonėmis. Kiekviena nauja patirtis atskleidžia vis naują jų asmenybės dalį. Nors mėgsta pokyčius, tačiau prieštarauja, raginami sutelkti dėmesį. Jiems labai reikia laisvės daryti tai, ką jie nori. Dažniausiai nebaigia pradėtų darbų, chaosas yra jų mokymosi dalis. Nurodymus pamiršta ne todėl, kad nori suerzinti ar prieštarauti, todėl niekuomet nederėtų dėl to gėdyti.

Polinkiu į išsiblaškymą galima pasinaudoti, siekiant susilpninti tokių vaikų norą priešintis, Kai reaktyvūs vaikai priešinasi prašymams, jų dėmesį svarbu nukreipti į kitą užsiėmimą arba leisti patirti ką nors nauja. Būtinus namų ruošos darbus galima paversti žaidimu ar praskaidrinti dainavimu. Idealiu atveju iki septynerių metų vaikai turėtų jausti, jog jais rūpinasi tėvai, o nuo 7 iki 14 metų turėtų mėgautis žaidimais, dainomis, rankdarbiais, piešimu, mokymusi groti, sportu, vaidyba, pamokų ruošimu ir mažiau užsiimti namų ruoša. Kai vaikai išmoksta būti laimingi, tapę paaugliais būna paslaugesni ir imasi sunkesnių darbų. Dauguma suaugusiųjų nemoka pramogauti ir džiaugtis gyvenimu. Taip yra todėl, kad negavę reikiamos paramos jie to neišmoko. Užkrovus vaikui

pernelyg daug teorijos, atsakomybės ir darbų iki paauglystės, vėliau jis nesugebės jaustis laimingas. Tokie paaugliai arba nenorės dirbti, ieškos pramogų ir nejaus atsakomybės, arba daug dirbs, tačiau, būdami pernelyg rimti, niekuomet nesijaus laimingi ir patenkinti. Vaikai išmoksta atsakomybės iš atsakingų tėvų, o dirbti įgunda matydami, kaip dirba jų tėvai. Skaitymas prieš miegą yra geriausia dovana, kokią tėvai gali padovanoti savo vaikui, tačiau ji ypač reikalinga reaktyviam vaikui – padeda greitai pamiršti gyvenimo sunkumus, neigiamą informaciją, nesaugumą. Iki 7 metų vaikams nnereikėtų leisti žiūrėti žinių. Jeigu vaikas žiūri per daug televizijos laidų arba filmų, jo vaizduotė gali susilpnėti.

Maždaug iki 8 metų vaiką nesunku išblaškyti trumpa pasakėle, kai jis priešinasi. Tik reikia pakeisti temą ir išraiškingai papasakoti. Kai pasakojate spalvingą pasakojimą, kuriame daugybė objektų, vaikas automatiškai pamiršta prieštarauti ir ima eiti su jumis išvien.

Nereikia tiesiai klausti, ko vaikas nori, kas jam patinka, ko jam reikia, ką galvoja arba ką jaučia. Geriau siūlyti, o jis priims arba prieštaraus jūsų pasiūlymui. Prieštaraudamas vaikas išsiaiškina, kko nori, ką jaučia ir mąsto. (Leisti kaitalioti užsiėmimus tvarkantis.)

Reaktyvūs vaikai daug kalba, lengvai susidraugauja, jiems patinka visi žmonės, jie ilgai nepyksta. Šie vaikai stipriai neprisiriša ir negreit įsižeidžia. Reaktyvūs vaikai būna išsiblaškę, užuomaršos ir nepatikimi, nemėgsta tvarkytis, jei jiems nniekas nepadeda.

Jeigu tėvai juos deramai palaiko, užauga tvirti, atsakingi, savarankiški, susitelkę, savimi pasitikintys, puikūs žmonės.

Imliems vaikams labiau rūpi gyvenimo tėkmė – jie nori žinoti, kas bus toliau ir ko galima tikėtis.Naujos situacijos, į kurias patekę nežino, ko galima tikėtis, skatina juos priešintis. Save šie vaikai pažįsta stebėdami savo lūkesčius – jei tikisi būti mylimas, ir jaučiasi mylimas. Tai nepaprastai geros širdies, nuovokūs vaikai. Jiems reikia daugiau laiko viską padaryti tvarkingai, neskubant, o pasikeitimai kelia didelį norą priešintis. Negali greitai apsispręsti, todėl nederėtų klausti, ko jie nori, ką galvoja ir jaučia. Jiems reikia pasakyti, ką jie turi daryti, viskas aplinkui turi būti nuspėjama, tačiau priešinasi verčiami arba skubinami.

Tokie vaikai džiaugiasi laiko tėkme, jie nėra savaime savarankiški, kūrybingi, novatoriški. Kad nesėdėtų ir nnesvajotų, jiems reikia sakyti: “Dabar laikas .” Imlūs vaikai dalyvauja stebėdami. Skatinkite jį ne klausimu “Ar norėtum prisijungti?”, o raginimu: “Dabar laikas prisijungti ir tau.” Jei priešinasi – leisti pasirinkti laiką, kai norės prisijungti. Tokiems vaikams reikia duoti užduočių, be tėvų pagalbos jų interesų ratas gali likti siauras.Kai jie ima pamažu rizikuoti ir griebiasi ko nors nauja, juos palaiko pastovumo, ritualų bei ritmo teikiamas saugumo jausmas. Dirba tol, kol padaro viską iki menkiausios smulkmenos. Jei mėginate juos sustabdyti, priešinasi, tačiau ddažniausiai tyliai. Jie labai bijo nuliūdinti savo tėvus arba būti atstumti. (Paruošti minčiai, kad įvyks pasikeitimas – tvarkysite kambarį, leisti tvarkytis dalimis ar pabaigti patiems tėvams.)

Kad pajustų savo vertę ir ypatingą ryšį su kiekvienu iš tėvų, jiems reikia meilumo ritualų. Dauguma suaugusiųjų neprisimena vaikystėje patirtos meilės ir džiaugsmo. Jei žmogus žino, ką reiškia būti mylimam ir palaikomam, jaučiasi kur kas saugesnis visą likusį savo gyvenimą. Kad sukurtume lengvai įsimenamą meilų ritualą, vaikui reikia ypatingos veiklos tam tikru laiku. Bet kokia pasikartojanti elgsena arba ritualai suteikia gyvenimui ritmo.

Kai imlūs vaikai gyvena pagal ritmą, tampa labai stiprūs ir organizuoti, gali įvesti ir palaikyti tvarką. Sugeba įveikti dideles kliūtis ir pasiekti savo tikslą, yra taikingi ir praktiški, moka paguosti ir nuraminti. Nors lėti, tačiau jaučia tvirtą pagrindą po kojomis.

Griežtumas ir švelnumas bendraujant su vaiku.

Griežtu auklėjimu skiepydami nuolankumą vaikams, neduodame jiems atramos. Laikydamasis taisyklių, gyvenime nepasieksi sėkmės. Laimė lydi tą, kas savarankiškai mąsto, vadovaujasi savo jausmais ir valia. Jeigu į vaikų priešinimąsi tėvai sugeba reaguoti ramiai, negrasindami bausmėmis arba nepritarimu, vaikas pamažu išmoksta įveikti savo aplinkos pasipriešinimą. Susidūręs su priešiškumu, žino kaip nepasiduoti esant tokiai situacijai ir nereikalauti to iš kito žmogaus. Pozityviai auklėjami vaikai supranta, jog gyvenime pasitaikančias kliūtis galima įveikti supratingumu ir mmokėjimu derėtis. Kai tėvai išklauso vaikus, to išmoksta ir jų vaikai. Griežto auklėjimo pasekmė yra mergaičių nepasitikėjimas savimi ir berniukų nejautrumas.

Švelniu auklėjimu nuolaidžiaudami vaikams, tėvai leidžia jiems klaidingai manyti, jog viską, ko nori, jie gali pasiekti pykčiu ir reikalavimais. Išklausydami vaiką, jie išvengia prieštaravimų ir jį nuramina, o kartais nuolaidžiauja vaiko priešinimuisi stengdamiesi, kad jis būtų laimingas. Tokie tėvai nesupranta, kaip kitaip numalšinti jo pyktį. Stengdamiesi vaiką pradžiuginti, jam pataikauja. Jie leidžia suprasti, kad priešintis galima, tačiau neįtvirtina taisyklės, kad mama ir tėtis yra šeimininkai. Suteikdami vaikams galimybę rinktis, tėvai suteikia vaikui pernelyg daug galios ir susilpnina savąją. Galimybė rinktis silpnina norą priešintis, tačiau neskatina padėti tėvams. Iki 9 metų vaikui rinktis nereikia – jam sunku nuspręsti, ko jis nori. Nuolatos klausinėdami, ko vaikas nori ir ką jaučia, tėvai silpnina savo galimybę suvaldyti vaikus. Nuolaidžiavimas vaiko jausmams bei norams ir nuomonės pakeitimas smarkiai skiriasi. Įsiklausydami į vaikų prieštaravimus, galite daug ko pasimokyti. Savo požiūrį tėvai keičia tuomet, kai įsitikina, kad taip būtų geriausia. Imdami geriau suvokti savo norus ir poreikius, vaikai išmoksta puikiai derėtis, todėl gali įtikinti jus pakeisti savo nuomonę. Švelnaus auklėjimo pasekmė – menka mergaičių savigarba, dėl kurios vėliau jos per daug aukojasi kitiems, ir pernelyg aktyvūs, nepasitikintys ssavimi bei nedisciplinuoti berniukai.

Stiprūs tėvai žino, kas vaikams yra geriausia, tačiau moka išklausyti, kai vaikai priešinasi ir supranta bei įvardija jų norus bei troškimus. Išsiaiškinę tėvai gali spręsti, ar savo nustatytą kryptį keisti, ar tvirtai jos laikytis. Bet kuriuo atveju atsakingi lieka tėvai.

PRAKTINĖ DALIS.

BENDRAVIMO ĮTAKA MANO ASMENYBĖS VYSTIMUISI VAIKYSTĖJE

Savo vaikystę prisimenu visų pirma kaip gražų, šiltą, jaukų laikotarpį. Mama, tėtis, seneliai, draugai.

Aš vienturtė, todėl visas tėvų dėmesys buvo skirtas man vienai. Buvau „mamytės dukrelė“ – be jos niekur neidavau – net į kiemą pažaisti su bendraamžiais vaikais išeiti išdrįsau gana vėlai. Tėvai mane lepino, tačiau, nežiūrint į tai buvau gana savarankiška, imli ir draugiška ir labai nemėgstanti barnių. Tėvai daug su manimi bendravo, taip išmokindami mane kalbėti bei klausytis.

Testas, temperamento tipui nustatyti (nr. 1) parodė, kad dominuojantis mano charakterio tipas – sangvinikas, kitų tipų bruožai pasiskirstę apylygiai. Sangvinikas – aktyvaus žmogaus su pusiausvyra, tipas. Ir iš tiesų – tiek vaikystėje, tiek ir dabar dažniausiai esu linksma, energinga, aktyvi. Taigi, kaip jau anksčiau apibūdintas aktyvių vaikų tipas, mėgau (ir tebemėgstu) būti dėmesio centre ir veiksmų sūkuryje, o kadangi, aš vienturtė, šito tikrai nestokojau. Kaip bebūtų, nebuvau ir neesu gryna sangvinikė – nuo mažens mano jautrumas buvo gerokai padidėjęs. Dažnai verkdavau

net dėl menkniekių, pravirkusi labai sunkiai ir negreitai susitvardydavau, raminama paprastai dar labiau susijaudindavau, taigi, tėvai nesistengdavo kaskart manęs raminti – tiesiog nieko nesakydavo ir leisdavo nusiraminti pačiai. Visada buvau labai jausminga ir trapi. Tėvai kartais net ir nesuprasdavo, kas nutiko ir kodėl pravirkdavau. Dar ir dabar mama retkarčiais prisimena, kai vieną vasarą dviese vaikščiojome Šventosios miestelyje ir nei iš šio nei iš to pravirkau. Net neįsivaizduoju, kodėl galėjo taip nutikti, tačiau manau, kad kartais tėvai nemokėjo manęs suprasti ir pprakalbinti, kad sužinotų, kas gi neduodavo man ramybės. Tiesa, ir dabar esu gana jautri asmenybė, tačiau retas žmogus tai pastebi – paprastai būnu linksma, šypsausi ir bendrauju lyg niekur nieko net ir tada, kai kažkas mane slegia. Tačiau turiu kam išsipasakoti kai man reikia ir dažniausiai man pavyksta rasti aukso vidurį tarp perdėto atvirumo ir uždarumo (tai rodo ir testas nr. 10). Taigi, perdėtą jautrumą lyg ir išaugau, o jei kartais ir būna silpnumo akimirkų – tai tik įrodo, kad eesu gyvas žmogus.

Manau, kad sugebu bendraudama siekti užsibrėžto tikslo (juk būdama vienturtė privalėjau to išmokti – kas gi kitas pakalbės už mane su tėvais, kad ką nors gaučiau, jei ne pati?), taigi esu gana nebloga derybininkė ir esant tam tikroms ssituacijoms mielai imuosi iniciatyvos, tikiuosi, kad šios sangviniškos savybės pravers ir mano pasirinktai vadybininkės profesijai. Be to, sugebu gana lengvai susipažinti (net būdama maža be jokių problemų prieidavau prie kito vaiko ir prisistatydavau – iš pradžių mama mane paragindavo, o vėliau tai buvo savaime suprantamas dalykas ), todėl turiu daugybę bičiulių, su kuriais galima puikiai praleisti laiką,(tiesa, santykių nutraukimas taip pat nėra sunkus dalykas – aš be abejonės nekalbu apie tikrai artimiausi man žmones) . Taigi, turiu lyderiui būdingų savybių, tačiau tikrai mielai sutinku, kad man vadovautų kiti – viskas priklauso nuo aplinkybių ir tų vadovų. Tiesa, kartais per daug greitai užsidegu imtis kokios veiklos, tačiau neatlikus užduoties vienu ypu, taip pat greitai ir atvėstu, arba užsikraunu ant savo pečių pper didelę naštą, kurios vėliau negaliu pakelti. Tai, mano manymu taip pat gali būti susiję su vaikyste – būdama vieninteliu vaiku šeimoje, nesąmoningai stengiausi būti tobula dukra ir nemėgdavau prašyti pagalbos (nors pati mielai ją suteikdavau), pvz., beveik niekada neprašydavau tėvų pagalbos, spręsdama uždavinį, net jei man jis būdavo labai sunkūs ir žinodavau, kad tėvai tikrai gali man padėti. Tiesa, kartais toks mano užsispyrimas išeina ne į naudą (nors tikrai neretai būna ir atvirkščiai).

Sau ir kitiems žmonėms keliu gana didelius rreikalavimus (ypatingai artimiesiems) – tačiau kartu ir esu linkusi pateisinti kitų elgesį net ir tokiais atvejais, kokių sau niekada neleisčiau. Gal kartais mano norai ir lūkesčiai būna net nerealūs, tačiau nemoku ir nenoriu atsisakyti tobulos ateities vizijos (net jei tai neįmanoma), nes taip, mano manymu bent priartinu savo ateitį prie jos. Mano pačios vaikams kada nors veikiausiai bus sunku dėl šios mano savybės, jei nepasikeisiu, tačiau pati esu dėkinga savo tėvams, kad mane išmokė išpešti iš daugelio dalykų tai, kas geriausia.

Nors esu veikli asmenybė (kaip jau minėjau), neretai pasiduodu tingumui. Kiekvienam darbui atlikti man reikia ūpo – be jo man labai sunku gerai ką nors atlikti. Jei tėvai nebūtų išmokę laikytis bendros tvarkos, veikiausiai šiandien gyvenčiau baisiai netvarkingame kambaryje (nors būna, kad dar ir dabar nesitvarkau kambario gan ilga lauką, kol suprantu, kad reikia pagaliau susitvarkyti tuojau pat ir tai būna net malonu). Taigi, be ugnelės, sunku net būtinus darbus atlikti.

Gyvenime esu mąstanti asmenybė, tačiau dažniau galbūt pasikliauju jausmais ir nuojauta ir dažniausiai, tai manęs neapgauna.

Turėdama daug draugų ir bičiulių, nevengiu pabūti ir viena – net priešingai, kartais tai labai mėgstu ir praleidus ilga laiką tarp žmonių, būtinai noriu pabūti tik pati su savim.

Kalbant apie draugus – jie užima labai ssvarbią vietą mano gyvenime. Paprašiau keleto draugų mane apibūdinti ir išskyriau jų dažniausiai besikartojančius atsakymus: draugiška, linksma, guvi, suprantanti humorą ir nebijanti kartais pasijuokti iš savęs, kartais susimąsčiusi,. Vienas draugas, prisiminęs kaip man patinka juodos katės, pasakė: tu pati panaši į katę. Jis paaiškino: katės labai savarankiškos, nuo nieko nepriklausomos, mėgstančios pasikliauti savimi ir mažai kuo pasitikinčios, prireikus – kovingos ir mokančios apsiginti,. Jis dar daug panašių savybių tarp manęs ir katės surado, bet daugelį jų aš jau minėjau ankščiau. Manau, kad draugų nuomonė gana teisinga – negalėčiau ginčytis dėl nieko, ką jie paminėjo. Neabejoju, kad visoms šioms mano savybėms nemažos įtakos turėjo bendravimas vaikystėje – draugiškumo, švelnumo, juoktis, mokėjimo apsiginti ir kt. – kaip gi nebendraudama būčiau viso to išmokusi???

IŠVADOS

Asmenybės vystymasis – tai labai sudėtingas procesas, vykstantis visą žmogaus gyvenimą. Šį procesą įtakoja daugybė veiksnių, tarp kurių labai svarbus ir bendravimas.

Bendravimas stipriai takoja vaiko asmenybės vystymąsi, todėl kiekvieno suaugusiojo pareiga pasirūpinti, kad bendravimas būtų kuo efektyvesnis ir išmokytų vaiką surasti savąjį „Aš“.

Būtina prisiminti, kad net vienodo bendravimo įtaka skirtingiems žmonėms, šiuo atveju vaikams, gali turėti skirtingą įtaką, todėl reikia analizuoti besivystančią vaiko asmenybę ir bandyti pritaikyti kuo efektyvesnius bendravimo būdus, atsižvelgiant į daugybę susijusių aplinkybių.

Nevalia pamiršti, kad niekas nėra ttobulas, o vaikai dar tik mokosi. Jie turi klysti ir patirti nesėkmių. Jiems reikia problemų ir sunkumų, kad susiformuotų individualus jų charakteris ir išsiskleistų teigiamos savybės. Kad ir kaip jiems būtina parama, tačiau į šį pasaulį vaikai atsineša ir savo pamokas, kurias privalo išmokti, ir užduotį, kurią turės atlikti šiame gyvenime. Jie nesugebės pripažinti, jog nėra tobuli, jeigu negaus daugybės progų atleisti tėvams už klaidas ir netobulumą.