E.V.Franklis “Zmogus iesko prasmes“

E.V.Franklis

„Žmogus ieško prasmės”

Knygos analize

V.E.Franklio pusiau memuarinė, pusiau analitinė knyga “Žmogus ieško

prasmės” yra, turbūt, viena iš įspūdingiausių ir įžvalgiausių mano skaitytų

tokio tipo kūrinių (apie koncentracijos stovyklas). Jau pirmomis minutėmis

paėmus iš pažiūros ploną knygutę, bet neapsakomai pilną savo turiniu, ir

vartant ją, į akis krinta unikali kūrinio struktūra: knyga sukomponuota iš

dviejų dalių, kurių pirmojoje “Vis vien gyvenimui sakyti TAIP”,

retrospektyviu žvilgsniu piešiama Aušvico (Lenkija) koncentracijos stovykla

ir jos gyvenimas. Gyvenimas, kurį teko gyventi ir pačiam autoriui. Salia to

V.E.Franklis kaip gydytojas-logoterapeutas, pagal savo sukurtą sistemą

analizuoja ir vertina šios egzistencijos aspektus. Antrojoje knygos dalyje,

kuri vadinama “Logoterapijos santrauka”, autorius, kaip pats teigia,

skaitytojų prašomas, pateikia logoterapijos kaip mokslo koncepciją,

sutrumpindamas ją iki minimumo, bet pakankamai aiškiai, dar kartelį

apibrėždamas (nes tai jau padarė pirmojoje dalyje) pagrindinius

logoterapijos tikslus, jos vaidmenį žmogaus gyvenime.

Grįžtant prie pirmosios knygos dalies, joje yra vaizduojamos trys

fazės: atvykimas, gyvenimas stovykloje ir išvadavimas iš stovyklos. Jos,

tarsi apibrėžia, to žiauraus mechanizmo, vadinamo koncentracijos stovykla,

esmę. Ir kas yra įdomu, tai kad autorius, tiek pirmojoje dalyje tiek

antrojoje, ne ttik išdėsto savo prisiminimus, išgyvenimus ir faktus, bet

juos praplečia ir savo logoterapine analize. Mano manymu, tikslesnis

apibrezimas būtų, jog analizė, paremta prisiminimais, iliustruojama faktais

ir išgyvenimais. O atrinktos iliustracijos puikiai atspindi tas tris fazes,

kurias teko V.E.Frankliui išgyventi nacių Aušvico koncentracijos

stovykloje.

Staigus atplėšimas nnuo tos aplinkos, kurioje esi praleidęs daugiau ar

mažiau laiko, visuomet yra šokiruojantis, o juolab, kai prasidėjus karui

dėl religinių ir socialinių aplinkybių esi paimamas nelaisvėn (kaip tai

atsitiko V.E.Frankliui, nes jis buvo žydas ir gydytojas), šis šokas tik

įgauna neapčiuopiamus mastus. O baimė, sukelta nežinomybės, tiesiog

žudanti. Patekęs į tą žudymo mechanizmą, esi priverstas ieškoti to prasmės,

o neradęs, gali ieškoti būdo kaip įvykdyti savižudybę. Kalinčių žmonių

skausmas buvo nepakeliamas .E.Franklis supratęs, kad prasmės siekimas yra

motyvuojanti jėga žmogaus gyvenime, niekada neprarado tikėjimo ir žinojo,

kad visa tai turi prasmę, tik reikia ją surasti, o jei nepavyktų, tuomet –

susikurti. Apatija – antroji stadija atsirandanti jau gyvenant stovykloje

“būtinas mechanizmas psichikos savisaugai. Tikrovė aptemdoma. Visi

troškimai ir jausmai susitelkia vienintelei užduočiai – savo ir kitų

gyvasties išsaugojimui”. Man labai patiko Goltholdo Ephraino Lessingo

mintis, kad :” kas dėl kai kurių dakykų nepraranda proto, tas jo ir

neturi”. Nenormaliai reaguoti į nenormalią padėtį yra normalu. Aš tik galiu

įsivaizduoti, kaip pati išgyvenčiau tokioje situacijoje, ar nepalūščiau,

ar nežudytų manęs artimųjų ilgesys, bejegiškumo jausmas? Žmogus nuolat

susiduria su likimo išbandymais ir kiekvienoje situacijoje jis turi

apsispręsti – paversti jam savo kentejimą vidine pergale ar ne. Žinoma,

galite paklausti, ar kalinys laisvas pasirinkti prasmę? Nors kentėjimas

koncentracijos stovykloje ir beprasmiškas, tačiau kiekvienas savo būties

įprasminimo momentas – darbas, pagalba nelaimės draugams ir k.t. – padėdavo

išvengti dujų kameros. Prasmės siekimas skyrė gyvenimą ir mirtį. Gyvendamas

stovykloje pagal tam tikras taisykles, kurios kai kada būna itin žiaurios,

matydamas tam tikrus vaizdinius, nesikeičiančią aplinką, žmogus, tiesiog

atbunka ir neprogresuoja, todėl karui pasibaigus ir žmogui išvydus laisvę,

jam tenka visko mokytis iš naujo, o taip pat ir ta prasmė ar tikslas, kuris

palaikė žmogaus egzistavimą netenka prasmės, nes reikia naujo. Aš sutinku

su V.E.Frankliu, kad žmogui reikia turėti prasmę, kad gyventų, bet manau,

jog tam tikrais gyvenimo tarpsniais žmogus tą prasmę ne tik turi, bet ir

privalo keisti, pritaikyti prie naujų savo gyvenimo aplinkybių.

Antrojoje knygos dalyje “Logoterapijos santrauka”, V.E.Franklis dėsto

savo sukurtos doktrinos – logoterapijos principus, tikslus, įtaką žmogaus

gyvenime. Logos (gr. l. – “prasmė”. Jo doktrina yra paremta Froido ir

Adlerio darbais, bet turi esminį skirtumą, “logoterapija nutolsta nuo

psichoanalizės tuo, kad ji laiko žmogų būtybe, kurios pagrindinis rūpestis

– siekti prasmės, o ne paprasčiausiai patenkinti savo instinktus bei

potraukius<.>”. Pati logoterapija nukreipta ne tiek į asmenybės keitimą,

kiek į savo gyvenimo gilesnį bei platesnį supratimą. Beje, skirtumas

pabrėžtas ir trimis pagrindiniais logoterapijos principais, išdėstytais jau

pirmojoje knygos dalyje: 1) gyvenimas yra besąlygiškai prasmingas; 2)

kiekvienam žmogui būdingas prasmės siekimas, kuris yra svarbiausias

gyvenimo variklis; 3) kiekvienas žmogus laisvas pasinaudoti galimybe

atrasti prasmę ar ne. Bet labiausiai šie principai yra taikomi antrojoje

dalyje, jie praplečiami ir buvo ttaikomi V.E.Franklio pacientams, kurių ne

vienam jis padėjo surasti gyvenimo prasmę ir jos siekti, beje, juk toks ir

yra logoterapijos tikslas – “teikti pagalbą pacientui ieškančiam gyvenimo

prasmės”. Pateikdamas ne vieną pavyzdį V.E.franklis sugeba parodyti, kaip

naudodamasis savo doktrina, sugebėjo “išplėsti paciento regėjimo lauką, kad

jis suvoktų ir matytų visą potencialios prasmės spektrą”. Beje,

V.E.Franklis prideda ir tai, kad gyvenimo prasmę galime atrasti trimis

skirtingais keliais: 1)kurdami arba nuveikdami darbą; 2)ką nors patirdami

arba ką nors sutikdami; 3)priimdami nuostatą neišvengiamos kančios

atžvilgiu.

Šį savo darbą norėčiau pabaigti Nyčės zodziais:„ Kas turi „KAM”

gyventi, ištvers ir bet kokį „KAIP”. Taigi, vargas tiems, kurie nemato

tikslo prieš save. Tik perskaitęs šią knygą, kiekvienas, remdamasis

V.E.Franklio sukurta logoterapijos doktrina, bei jos principais,

iliustruotais pavyzdžiais, individualiai galės nuspręsti kas jam yra

gyvenimo prasmė, gyvenimo tikslas, kurio jis privalo siekti, kad gyvenime

nejaustų “egzistencinio vakuumo”(beprasmybės ir nihilizmo), ši knyga,

būtent tai ir skatina.