Motyvacijos samprata, teorijos

TURINYS

ĮVADAS…………………………2

MOTYVACIJOS SĄVOKA…………………………3

ANKSTYVIEJI POŽIŪRIAI Į MOTYVACIJĄ…………………..4

PAGRINDINĖS MOTYVACIJOS TEORIJOS………………….4

IŠVADOS…………………………9

LITERATŪROS SĄRAŠAS…………………………10

ĮVADAS

Kiekviena žmogaus veikla, kiekvienas poelgis turi tam tikrą tikslingumą net kai mes jo pakankamai aiškiai nesuvokiame. Labai dažnai žmogaus veiksmų kryptį lemia pasąmonės procesai, kurių viena svarbiausių dalių yra tam tikras rezultatas, tikslas arba motyvas. Veiklos tikslo buvimą, jo siekimą ir nusako motyvacijos sąvoka. Frazė “jis arba ji turi gabumų, tačiau jų nepanaudoja” virto kliše ir nedaugelis individų visiškai arba iš dalies išnaudoja savo potencialą. Tomas Edisonas pabrėždavo atkaklaus darbo svarbą siekiant sėkmės, ssakydamas: “Genijus yra vienas procentas įkvėpimo ir 99 procentai prakaito”. Tai, kad vieni žmonės dirba daugiau už kitus arba labiau stengiasi, yra faktas. Dėl to menkesnių gabumų žmonės gali pasiekti geresnių rezultatų nei jų labiau apdovanoti kolegos. Dėl šios priežasties žmogaus darbas priklauso ne tik nuo gebėjimų, bet ir nuo motyvacijos. Mus auklėja įvairi aplinka (mokykla, bažnyčia, šeima, darbas, organizuotas sportas), kur neįmanoma gerai jaustis, jei neturi motyvų (Stoner ir kt., 1999). Motyvacija jau seniai domisi vadovai ir vadybos teoretikai iir ją sieja su organizacijos tikslų pasiekimu, veikiant jos darbuotojus. Motyvų šaltiniai gali būti įvairūs, pradedant elementariais ir dažnai net neįsisamonintais fiziologiniais poreikiais, geismais, norais ir baigiant sąmoningai suvokiamais interesais, vertybėmis bei įsitikinimais (Dialogas, 1999).

1. MOTYVACIJOS SĄVOKA

Motyvaciją galime apibrėžti, remdamiesi tam ttikromis išorinio elgesio sąvokomis. Suinteresuoti žmonės labiau stengiasi pasiekti geresnių veiklos rezultatų nei nesuinteresuoti. Motyvacija yra noras kažką padaryti ir jį lemia veiksmo galimybė patenkinti poreikį (poreikis reiškia fiziologinį ar psichologinį deficitą, dėl kurio tam tikri rezultatai ir atrodo patrauklūs). Nepatenkintas poreikis sukelia įtampą, kuri skatina tam tikras žmogaus paskatas. Šios paskatos sužadina konkrečius tikslus, kurie, jei įgyvendinami, patenkina poreikį ir sumažina įtampą (1 pav.) (Robbins, 2003).

1 paveikslas. Elementarusis motyvacijos procesas

Motyvaciją galima apibūdinti kaip “rezultatų iš žmonių gavimą” arba kaip “išgavimą iš žmonių visa, kas įmanoma” (Everard, Morris, 1997).

Motyvacija – psichologinė savybė, lemianti asmens įsipareigojimo laipsnį. Į ją įeina veiksniai, sukeliantys, nukreipiantys ir palaikantys žmogaus elgesį tam tikra įsipareigojimo kryptimi. Motyvaciją visuotinai priimta laikyti geru dalyku. Motyvacija – vienas iš kkeleto veiksnių, sąlygojančių asmens veiklos rezultatus. Taip pat svarbūs tokie veiksniai kaip sugebėjimai, ištekliai ir sąlygos, kuriomis tai atliekama. Tačiau motyvacija nėra pastovi būsena, todėl ją reikia periodiškai papildyti. Motyvacija – priemonė, kurios pagalba vadovai gali sutvarkyti darbo santykius organizacijose (Stoner, Freeman, Gilbert, Jr., 1999).

Žmogaus motyvacija susideda iš įvairiausių veiksnių, stimulų ir įtakų – sąmoningų ar nesąmoningų – sukeliančių žmogaus norą pasiekti tam tikrus tikslus. Vadovai/mokytojai turėtų žinoti veiksnius, sukuriančius motyvaciją, tam, kad paskatintų darbuotojus/mokinius dirbti efektyviau, greičiau, sunkiau, su ddidesniu entuziazmu. Paprastai darbuotojai yra suinteresuoti užsidirbti pragyvenimui, iš dalies patenkinti savo poreikius pačiu darbu, socialiniu saugumu, kolegų pagarba ir pan. Organizacijos atlyginimų sistema pirmiausia akcentuojama kaip motyvacija ir tik paskui kaip atsiskaitymo už darbą būtinybė. Daugybė tyrimų bandė surasti motyvacijos priežastis darbe, bet pati motyvacijos teorija yra lyg eksperimentinė ir jokios konkrečios išvados dar nėra padarytos.

Motyvacijos teorija vystėsi dviejomis kryptimis:

· Turinio (poreikių) teorija, bandanti atsakyti, kodėl tam tikri tikslai yra svarbesni vieniems žmonėms nei kitiems;

· Proceso teorija stengiasi išsiaiškinti individų elgesį tam tikrais atvejais.

Tokiu būdu turinio teorija atsakinėja į klausimą: “kokie yra poreikiai, kuriuos žmogus nori patenkinti ir kaip jie sąlygoja motyvaciją?”; tuo tarpu procesų teorija nagrinėja mąstymo procesus, kurie žmogų paprastai užvaldo prieš jam pradedant ką nors veikti (Bennett, 1997).

2. ANKSTYVIEJI POŽIŪRIAI Į MOTYVACIJĄ

Motyvacijos teorijos susiformavo XIX-XX amžiaus sandūroje. Pradininkas – F. Taylor’as, atlikęs bandymą, akcentavo darbo proceso ir poreikių svarbą (Jucevičienė, 1996). Filosofai Jeremy Bentham ir John Stewart Mill motyvaciją apibrėžė hedonistiniu požiūriu. Jie teigė, kad žmonės yra valdomi troškimo pasiekti malonumą ir išvengti skausmo. Psichologijos mokslas ištyrė, kad ši nuomonė davė pradžią požiūriui, jog įgimti instinktyvūs skirtumai motyvuoja individus elgtis skirtingai. Buvo tikėta, kad žmonės gimsta su unikaliais polinkiais į skirtingus motyvacinius veiksnius (Bennett, 1997).

S.Freud’as pateikė mintį, kad iindivido motyvacija yra ryškiai sąlygojama jo pasąmonės. Individai dažnai nieko nežino apie savo tikruosius norus ir jėgas, kurios priverčia skirtingai elgtis. B.F.Skinner’io teorija pagrįstai teigia, kad motyvacija kyla iš skatinimo ir atsakomybės sąveikos. Pavyzdžiui, skurdas verčia ieškoti darbo, o kai tik individas jį gauna, yra skatinamas sunkiai ir atsakingai dirbti tam, kad padidintų savo pajamas. Šiuolaikinės teorijos susikoncentruoja ties motyvacijos ir žmogaus poreikių santykiu (Bennett, 1997).

3. PAGRINDINĖS MOTYVACIJOS TEORIJOS

Visos šiuolaikinės motyvacijos teorijos įtraukia žmonių poreikių iki tam tikro laipsnio koncepciją, kadangi pastangos patenkinti šiuos poreikius parodo, kada ir kaip atsiranda žmogaus aktyvumas. Pagrindiniai žmogaus poreikiai yra fiziologiniai: maistas, gėrimai, miegas ir pastogė. Dauguma žmonių dar jaučia prisirišimo ir bendravimo su kitais poreikį; jie nori jaustis reikalingais ir naudingais visuomenei, kurioje jie dirba ir gyvena. Aukštesnio lygio poreikiai apima socialinio statuso ir asmeninio vystymosi poreikį (Bennett, 1997).

Didieji pagrindinių motyvacijos teorijų autoriai yra A.H.Maslow, C.P.Alderfer, F. Herzberg ir D.McGregor. Pagrindinės motyvacijos teorijos stengiasi nustatyti tikslų pasirinkimą, o taip pat ir priežastis, kodėl kai kurie dalykai yra svarbesni vieniems žmonėms nei kitiems. Bene įtakingiausias motyvacijos teorijų autorius yra A.H.Maslow, kuris teigia, kad individai yra motyvuojami penkiais poreikiais. Kai pirmasis poreikių lygis yra patenkintas, individai stengiasi patenkinti antrąjį poreikių lygį, vėliau trečią, ketvirtą ir ppagaliau penktą. Penki poreikių lygiai, kuriuos nuosekliai stengiasi patenkinti individas yra šie:

1. Fiziniai, kurie patenkinami tam, kad individas išliktų. Jie apima maistą, pastogę, apsirengimą, šilumą ir šviesą. Darbo užmokestis savo ruožtu visada leidžia žmonėms patenkinti šiuos pagrindinius poreikius.

2. Saugumo. Kai jau yra patenkinti fiziologiniai poreikiai, ieškomas saugumas namuose, darbe, apsisaugojimas nuo nelaimingų atsitikimų. Būsto įsigijimas, medicininis draudimas ir kolektyvinė veikla yra pavyzdys, kaip pasiekti saugumą.

3. Socialiniai. Dauguma žmonių trokšta bendravimo, jie nori priklausyti visuomenei, nori jaustis reikalingais.

4. Pripažinimo. Šis poreikis apima autoritetą ir įtaką kitiems. Lygiavertis yra tiek troškimas valdyti, tiek ir vidinis reikalavimas savigarbai.

5. Savirealizacijos. Šis poreikis užima aukščiausią vietą hierarchijos sistemoje. Jis apima kūrybinę veiklą ir asmeninės pilnatvės pasireiškimą. Patenkinęs visus poreikius iki šio aukščiausio poreikio, individas, be abejonės, norės patenkinti visus kitus įmanomus pasiekti poreikius: vystyti savo įgimtus sugebėjimus ir talentą. Vos keletas žmonių pasiekia penktąją pakopą (Bennett, 1997).

Nors Maslow teorija siūlo patogų būdą nuosekliai patenkinti būtiniausius poreikius, vis dėlto, išskiriama keletas problemų, susijusių su autoriaus požiūriu į motyvaciją. Kai kurie žmonės apskritai neturi Maslow įvardintų poreikių, žmonės gali būti motyvuoti patenkinti dviejų lygių poreikius tuo pačiu metu. Dauguma individų pirmiausia yra suinteresuoti aukščiausio lygio poreikiais, nors pagrindiniai fiziniai poreikiai toli gražu nėra patenkinti.

C.P.Alderfer perorganizavo Maslow teoriją į tris pagrindinių poreikių

grupes: egzistencijos, giminystės ir augimo. Šią savo poreikių teoriją pavadino ERG (lietuviškai – EGA). Ši teorija teigia, kad pirmoje pakopoje yra egzistencijos poreikiai, kurie atitinka ir Maslow fiziologinius poreikius, materialinę saugumo poreikių dalį. Antra pakopa – giminystės poreikiai. Ji apima saugumo (žmonių tarpusavio santykius) ir socialinius poreikius. Viršuje yra augimo poreikiai, kuriuos sudaro pagarbos ir saviraiškos poreikiai. Pagal ERG teoriją, žmogų gali veikti ne vienas, o keli poreikiai vienu metu. Be to, ši teorija teigia, kad nėra tokios griežtos poreikių hhierarchijos, kad žemesniojo lygio poreikiai turėtų būti patenkinti, prieš patenkinant aukštesniojo lygmens poreikius. Individas gali siekti augimo poreikių patenkinimo, net jei ir nepatenkinti egzistencijos ar giminystės poreikiai. Alderfer teigia, kad visos 3 poreikių grupės gali veikti vienu metu. ERG teorija teigia, kad patenkinus žemesnio lygio poreikius, jie tampa mažiau svarbūs ir nebemotyvuoja individo, o aukštesniojo lygmens poreikiai tampa dar svarbesni (Gordon, 1993).

Pagal F.Herzberg’ą, žmogaus elgesį sąlygoja 2 skirtingos veiksnių grupės:

· Žmonės linkę vengti skausmo ir patenkinti pagrindinius savo poreikius;

· Žmonės linkę tobulinti iir vystyti savo asmeninius sugebėjimus bei įgūdžius.

Herzberg’as tyrinėjo profesionalius darbuotojus, klausdamas jų, kas labaiusiai didina ar mažina pasitenkinimą darbu. Tarp veiksnių, sukeliančių nepasitenkinimą, buvo nurodyti šie: neatitinkamas atlyginimas, blogi tarpusavio santykiai su kolegomis, silpna vadovaujančio personalo priežiūra, nemalonios fizinės darbo ssąlygos bei papildomos naudos darbuotojams iš organizacijos nebuvimas. Šie veiksniai vadinami higieniniais arba pagrindiniais faktoriais (dažnai akcentuojama, kad higieniniai faktoriai nepagerina sveikatos, bet apsaugo nuo ligų), nesukeliančiais darbuotojų pasitenkinimo darbu, bet jiems nesant, neišvengiamai didėja darbuotojų nepasitenkinimas.

Pastebima, kad higieniniai faktoriai labiau yra sietini su darbo salygomis nei su pačiu darbu, be to, tam tikro higieninio faktoriaus pagerinimas nebus įsimintinas ilgam laikui. Darbo sąlygų pagerinimas apsaugos nuo nepasitenkinimo, bet nesukels pasitenkinimo darbu ilgam laikui.

Veiksniai, sukuriantys darbuotojų pasitenkinimą darbu (pagal Herzberg’ą – motyvuojantys faktoriai) yra šie:

· Pasiekimo jausmas, galutinai atlikus tam tikrą darbą;

· Pripažinimas ir pagarba iš kitų darbuotojų;

· Paskirta atsakomybė;

· Darbų įvairovė, apimanti įdomių darbų pasirinkimą;

· Paaukštinimo perspektyva.

Motyvuojantys veiksniai sąlygoja geresnės kokybės darbą, tačiau higieniniai faktoriai to negarantuoja: darbuotojas gali atsisakyti nuo sunkaus darbo, kadangi tam ttikras higieninis elementas darbe buvo tik patenkinantis, bet neadekvatus jam. Panašiai ir tinkamų motyvuojančių veiksnių nebuvimas neskatins darbuotojo atsisakyti nuo tam tikro darbo, bet motyvuojančių veiksnių įtakos darbuotojų elgesiui padidinimas pagerins darbuotojų pastangas bei darbo atlikimą. Šios teorijos esmė glūdi pasitenkinimo darbu įtakoje darbuotojų motyvacijai (Bennett, 1997).

D.McGregor’as pasiūlė du aiškiai skirtingus požiūrius į žmogų: vienas iš esmės neigiamas ir vadinamas teorija X, antrasis iš esmės teigiamas ir vadinamas teorija Y (Robbins, 2003). Remiantis teorija Y, vadovai ieško būdų, kaip motyvuoti ppavaldinius per pasiekimo tikslus, savigarbą bei realizacijos perspektyvą. Tuo tarpu teorijos X vadovai, priešingai, dažniausiai apriboja pavaldinių asmens veikimo laisvę ir naudoja raginimą bei bausmes kaip pirminį būdą padidinti darbuotojų pastangas (Bennett, 1997).

Aukščiau išvardinti teoretikai ir jų teorijos yra priskiriamos poreikių teorijos krypčiai, o pagrindiniai proceso teoretikai yra V.H.Vroom, L.W.Porter ir E.E. Lawler. Jų veikla bendrai vadinama lūkesčių (vilčių) teorija. Teisingumo teorija taip pat priklauso šiai grupei, ją išvystė J.S.Adams’as. Proceso teorijos siekia nustatyti darbuotojų motyvaciją, išskirdami veiksnius, kylančius iš darbuotojų elgesio, po to, kai šie pasiekia trokštamus tikslus.

Teisingumo teorija tvirtina, kad darbuotojų įvertinimas, parodantis, ar teisingai ir sąžiningai su jais elgiamasi organizcijoje, yra labiausiai jų motyvaciją sąlygojantis veiksnys. Pagal teoriją, individai, tegul ir nesąmoningai, bet vis dėlto nuolat lygina darbui įdėtas asmenines pastangas su organizacijos teikiamu atlygiu. Jei darbuotojas tiki, kad atlygis už jo darbą sutampa su kitiems darbuotojams teikiamu atlygiu (atitinkamai pagal tai, kiek pastangų įdėta), jaučiama “padalinto teisingumo” būsena ir darbuotojai būna patenkinti. Kitu atveju atsiranda “pažinimo disonansas”, reiškiantis, kad darbuotojas nusiteikia darbui atitinkamai pagal tai, ar jo pastangų/atlygio proporcija organizacijos atžvilgiu yra išbalansuota, lyginant su kitų darbuotojų proporcijomis. “Pažinimo disonanso” sugriovimas, pavyzdžiui, pakeliant darbuotojo atlyginimą ar paaukštinant pareigose, yra aukštai įvertinamas paties darbuotojo.

Darbuotojai, lygindami savo įdėtas ppastangas su tuo, ką jie gauna iš organizacijos ir jausdami, kad atlygis nėra pakankamas, neišvengiamai sumažins savo pastangas.

Teisingumo teorija yra susijusi su 3 problemomis:

· Individo supratimas apie teisingumą yra subjektyvus, o jį išmatuoti yra be galo sudėtinga;

· Darbuotojas negali tiksliai nustatyti savo pastangų atitikimo gaunamam atlygiui;

· Daugybė kitų veiksnių, pavyzdžiui, grupės spaudimas bei jos įtaka, linkę taip pat sąlygoti darbuotojų motyvaciją (Bennett, 1997).

Lūkesčių (vilčių) teorija tvirtina, kad individo elgesį atspindi jo paties pasiekti tikslai ir tikėjimas tuo, kad tai, ką individas yra išmokęs, padės jo tolesnei sėkmei. Nors žmonės yra motyvuojami jų lūkesčių, vis dėlto tam tikras iš anksto apibrėžtas jų elgesys gali žymiai padėti tų lūkesčių išsipildymui (Bennett, 1997).

Galutinai lūkesčių teoriją suformulavo V.Vroom 1960m., o išvystė Porter ir Lawler 1968m. V.Vroom ištyrė, kad žmogaus motyvaciją lemia 3 veiksniai:

· Lūkesčiai (išreiškiami stipria viltimi, kad į darbą įdėtos pastangos leis jį sėkmingai atlikti);

· Instrumentalumas (išreiškia darbuotojo įsitikinimą, kad atlikus darbą atlygis bus gautas);

· Valentingumas (susijęs su noro pasiekti tikslą, gauti atlygį stiprumu).

Šie trys lūkesčių modelio veiksniai gali derintis įvairiose kombinacijose (Jucevičienė, 1996).

D.McClelland’as bei kiti pasiūlė tris aktualius pagrindinius darbo motyvus arba poreikius. Jie vadinami McClelland’o poreikių teorija (ši teorija skirtinguose literatūros šaltiniuose priskiriama skirtingai: galima rasti prie senųjų poreikių teorijų arba prie šiuolaikinių motyvacijos teorijų): 1.Pasiekimų poreikis –– siekimas pranokti, pasiekti vertinant tam tikrais standartais, pastangos išsikovoti sėkmę. 2.Valdžios poreikis – poreikis priversti kitus elgtis taip, kaip jie priešingu atveju nebūtų pasielgę. 3.Poreikis priklausyti – draugiškų ir artimų žmogiškų santykių troškimas (Robbins, 2003).

IŠVADOS

Motyvacija (iš lot.k.“movere” – judinti, skatinti) – tai žmogaus veiklos ir jo poelgių įsisąmonintos arba nevisai įsisąmonintos vidinės, t.y. psichinės, priežastys, žadinančios veiklos energiją ir suteikiančios jai kryptį.

A.Maslow išskiria 5 poreikių kategorijas: fiziologinius, saugumo, socialinius, pagarbos ir saviraškos poreikius, ir jas sujungia į griežtą hierarchiją.

C.Alderfer išskiria 3 poreikių tipus: egzistencijos, giminystės ir augimo. ERG teorija nesujungia poreikių į griežtą hierarchiją: individą gali motyvuoti keli poreikiai vienu metu, nepriklausomai nuo jų hierarchinio lygio.

McClelland tiki, kad žmonės turi trijų tipų poreikius – prisijungimo, pasiekimo ir valdžios – nuo kurių vieno iš dominavimo priklauso darbuotojo teikiama pirmenybė vienokiam ar kitokiam darbui.

F.Herzberg skirsto veiksnius, motyvuojančius individą, į 2 grupes: higienos ir motyvatorius. Herzberg teorijos higienos veiksniai atitinka Maslow teorijos fiziologinius, saugumo, socialinius, Alderfer teorijos – egzistencijos ir giminystės, McClelland – prisijungimo poreikius.

Motyvatoriai atitinka Maslow teorijos pagarbos ir saviraiškos, Alderfer teorijos augimo, McClelland teorijos pasiekimo ir valdžios poreikius.

Herzberg teorija, lyginant su kitomis poreikių teorijomis, yra labiausiai ištirta ir lengviausiai pritaikoma, tačiau su kai kuriomis išlygomis.

McGregoras pasiūlė dvi teorijas X ir

Y, kur pagal teoriją X daroma prielaida, kad žmonėse dominuoja žemesnio lygio poreikiai, o pagal teoriją Y – žmonėse dominuoja aukštesnio lygio poreikiai.

Proceso teorijos (lūkesčių ir teisingumo) skiriasi nuo poreikių teorijos tuo, kad jos apibrėžia kintamųjų (veiksnių) pažinimo procesą, kuris skirtingai motyvuoja individą. Proceso teorijos nebando aprašyti, kokie poreikiai yra, ar kuo individai skiriasi. Kiekvienas individas turi savo unikalią kintamųjų (veiksnių) kombinaciją.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. AUŠKELIS, R. Kaip stiprinti poreikį mokytis? Dialogas, 1999, lapkričio 12d., Nr. 40, p. 5.

2. BENNETT, R. Organizational Behavior. – PPitman Publishing, Great Britain, 1997. 102-125p.

3. EVERARD, B.; MORRIS G. Efektyvus mokyklos valdymas. Kaunas,1997. 320p.

4. GORDON, J.R. A Diagnostic Approach to Organizational Behavior. Allyn & Bacon, 1993. 155p.

5. JUCEVIČIENĖ, P. Organizacijos elgsena. Kaunas, 1996. 284p.

6. ROBBINS, S.P. Organizacinės elgsenos pagrindai. Kaunas, 2003. 374p.

7. STONER, J.A.F., FREEMAN, E.R., GILBERT JR., D.R.Vadyba. Kaunas, 1999. 647p.