Referatas apie dėmesį

Turinys

1. Kas yra demesys? ………….. 1-2 psl.

2. Demesio funkcijos ………….. 2-3 psl.

3. Demesio lavinimas …………. 3-4 psl.

Kiekvieną organizmą pasiekia labai daug nuolat kintančios informacijos. Kad būtų galima susiorentuoti tame sraute, neišvengiamai reikia apriboti informacijos pasirinkimo alternatyvas. Kiekvienas gyvas organizmas, o ypač žmogus, nėra neutralus, abejingas jį pasiekiančiai informacijai. Tai palengvina jos pasirinkimą. Psichikoje (sąmonėje) aktualizuojama tik tai, kas svarbu organizmui, o į tai, kas nereikšminga, nekreipiama dėmesio.

Organizmo judesiai ir veiksmai, atsakant į įvairių dirgiklių poveikius, nėra chaotiški. Jie nuosekliai, tam tikru dėsningumu sseka vieni paskui kitus. Nervų sistema atrenka ir filtruoja tai, kas individui reikšminga, slopina reakcijas į nereikšmingus įvykius. Atrankos, filtracijos, susitelkimo funkcijas vykdo dėmesys – savitas individo nervų sistemos mechanizmas, užtikrinantis jam efektyvų psichinės veiklos organizuotumą. Taip galima apibūdinti gyvūno ir žmogaus dėmesį. Būtinai reikia pabrėžti, kad žmogaus dėmesys, palyginti su gyvūno dėmesiu, turi specifinių bruožų. Žmogus gali sąmoningai organizuoti psichinę veiklą, kad galėtų geriau pajusti ir suvokti išorinius poveikius, ryškiau įsivaizduoti prisimintą įvykį, greičiau išspręsti uždavinį ir t. t.

Dėmesys –– santykio su objektu formos, reikalaujančios didesnių ar mažesnių pastangų. Dėmesio funkciją skirtingos teorijos nusako nevienodai:

1) Kaip pavojaus signalo funkcija dėmesys reiškiasi susitelkimu į objektą, pasirengimu reaguoti, tikslingo susijaudinimo būsena.

2) Kaip selektyvios funkcijos pagrindas yra dėmesio paskirstymas ir svarbiausių stimulų iišskyrimas.

3) Kaip apercepcinė funkcija dėmesys reiškiasi sąmoningu susikaupimu, domėjimusi tam tikra tema ir impulsu pažinti tai, kas nauja (D. E. Berlyne).

Dėmesį reguliuoja tiek vidiniai, tiek išoriniai veiksniai, t. y. asmeniniai motyvai, požiūriai ir interesai siejami su objektų valentingumu. K. Levinas valentigumu vadina objektų, asmenų, situacijų savybę atkreipti į save dėmesį (figūros ir fono skyrimas).

Kokybinė analizė išskiria tokias dėmesio savybes: kryptingumas (pastovus: fiksacija; kintamas: išsiblaškymas; netikslingas: difuziškumas), apimtis (objektų išplitimo zona, jutimo organų fiksavimo pajėgumas), stiprumas (įtampa, sužadinimo laipsnis), trukmė (trumpalaikis ir ilgalaikis dėmesys), selektyvumas (pvz., gebėjimas išgirsti triukšmo fone; Ch.Cherry), temiškumas (susikaupimas ir gebėjimas prisitaikyti abipusiam bendravimui).

Klinikinėje psichologijoje aprašomi trejopi dėmesio funkcijų sutrikimai: reaktyvumo sutrikimas (nedėmesingumas), selektyvumo sutrikimas (selektyvumo trūkumas arba perdėtas selektyvumas – negebėjimas susikaupti) ir kognityvinis sutrikimas ((pvz., nuolatinis nesidomėjimas).

Informacijos teorija ir kibernetika dėmesį traktuoja kaip tam tikrą signalų apdorojimo normą (duomenų įvedimą, išvedimą).

Tai, į ką sutelktas dėmesys (suvokiamas daiktas, jo vaizdas, veiksmas, mintis, emocinis išgyvenimas), vadinama dėmesio objektu, o visa, kas supa dėmesio objektą laike ir erdvėje (pvz., klausantis melodijos – gatvės triukšmas, skaitomą žodį supantys kiti žodžiai), vadininama dėmesio fonu. Dėmesio objektas dinamiškas – nuolat keičiasi. Dėmesys primena į įvairias nukreipiamo prožektoriaus šviesą: tai, kas apšviesta, – dėmesio objektas, kas tamsoje, – jo fonas. <

Dėmesys nėra atskiras psichinis procesas, bet konkrečių psichinių procesų, konkrečios veiklos organizuotojas. Pazyzdžiui, žmogus stebi parodoje paveikslą, stengiasi suvokti jo kompoziciją, suprasti turinį. Kitų paveikslų jis tuo metu nemato arba mato neaiškiai ne dėl to, kad tas vienintelis paveikslas jam reikšmingas, o dėl to, kad taip sudarytas žmogaus regėjimo organas: objektai, į kuriuos nukreiptas dėmesys, projektuojami į akių centrinę duobutę, o į tinklainės periferiją projektuojamų objektų suvokimas slopinamas. Vadinasi, regimojo suvokimo mechanizmas jau pats savaime įgalina atrenkamai išskirti vienus objektus ir prislopinti kitų poveikį. Specifinius selektyvumo mechanizmus turi atmintis, mąstymas, judėjimo sistema. Be šių specifinių, yra ir bendrų selektyvumo mechanizmų, kurie nustato įvykių, reiškinių ir minčių pastovų bei situacinį reikšmingumą. Šiam atrankos mechanizmui talkina emocijų ir motyvų sistema. Prioritetą turi suvokimo objektai, tenkinantys konkrečius poreikius, padedantys siekti veiklos tikslų. Alkanam žmogui tokį prioritetą turi maistas, žinių ištroškusiam – mokslinė naujiena ir t. t.

Iš visų motyvų svarbiausią selektyvumo vaidmenį atlieka interesai ir su jais susijusi bendra smegenų aktyvacija. Mintys, suvokiniai ir veiksmai, susiję su žmogaus interesais, žymiai lengviau virsta dėmesio objektu negu tokie reiškiniai, kuriais nesidomime.

Dėmesiui sąlygiškai priskirtinos šios funkcijos:

1) reikšmingų (relevantiškų) įvykių atranka ir nekreikšmingų (irelevantiškų) įvykių ignoravimas;

2) susitelkimas (koncentracija), kuris subjektyviai išgyvenamas kaip susikaupimas, įsijautimas ir įsigilinimas;

3) laikymas (čia dėmesys rreiškiasi kartu su atmintimi, kuri padeda sujungti atskirus įvykius į bendrą prasminę informaciją);

4) perkėlimas, t. y. sąmonės nukreipimas nuo vienų įvykių į kitus;

5) veiklos reguliacija ir kotrolė;

6) laukimas ir anticipacija – išankstinis pasirengimas objektų suvokimui.

Veiksniai, kurie skatina ar slopina psichinės veiklos selektyvumą, perėjimą nuo vienos vienos į kitą, susikaupimą ir paskirstymą, vadinami dėmesio veiksniais. Juos galima suskirstyti į dvi dideles grupes: į išorinius (priklausančius nuo situacijos) ir vidinius (priklausančius nuo individo) veiksnius.

Išoriniams veiksniams priskiriama stimulų ir jų sukeltų jutimo procesų stiprumas, neįpras-tumas, naujumas, spalva ir struktūringumas.

Vidiniams veiksniams yra priskiriamas asmenybės kryptingumas (poreikiai, interesai) ir su juo susiję veiklos tikslai.

Pagal išankstinį dėmesio krypties pasirinkimą ir valingą susikaupimo palaikymą dėmesys skirstomas į nevalingą ir valingą.Objekto išskyrimas iš aplinkos be išankstinio ketinimo ar valios pastangų vadinamas nevalingu dėmesiu. Įdomus dalykas tiesiog prikausto žmogaus dėmesį. Tačiau kai tenka atsitraukti nuo geros knygos, televizijos laidos, įdomaus pokalbio ir imtis reikalingo, bet šiuo metu nelabai malonaus darbo, reikia prisiversti, valios pastangomis palaikyti dėmesį. Tai vadinama valingu dėmesiu. Kiekvienas darbas, kad ir kaip jį žmogus mėgtų, kai kuo būna ir neįdomus. Todėl reikia mokėti valingai susitelkti, prisiversti įdėmiai sekti ir tai, kas šiuo momentu nepatraukia dėmesio.

Dėmesys pasireiškia įvairiomis formomis ir priklauso nuo daugelio veiksnių. Dėmesio reiškinių įvairovę lemia iir jo ypatybių gausumas. Dėmesio ypatybė – tai bendriausias jo pasireiškimo įvairiose psichinės veiklos srityse bruožas. Pagrindinės dėmesio ypatybės yra: platumas (apimtis, paskirstymas), perkėlimas, intensyvumas (koncentracija), patvarumas, atsparumas triukšmui ir svyravimai.

Dėmesys gali būti tuo pat metu nukreiptas įvairiomis kryptimis. Žmogus, dirbdamas kokį nors darbą, geba iš karto įdėmiai sekti kitus objektus ar svarstyti su šiuo darbu nesusijusius klausimus. Tai vadiname dėmesio skirstymu. Įvairių žmonių gebėjimas skirstyti savo dėmesį yra labai skirtingas. Neįpratus skirstyti dėmesio, sunku per pamoką užsirašyti, ką aiškina mokytojas. Užsirašinėdamas vieną mokytojo mntį, neįgudęs mokinys tuo metu daugiau nieko negirdi ir nepastebi. Įgudęs žmogus užsirašymui skiria visai mažai savo dėmesio ir tuo pat metu seka dėstomų minčių eigą.

Kita dėmesio ypatybė – tai dėmesio perkėlimas. Yra žmonių, kurie lengvai ir greitai gali pereiti nuo vienos veiklos prie kitos; kitiems reikia šiek tiek laiko ,,susigaudyti”, įsijungti į darbą.

Dėmesiui būdingas ir patvarumas. Patvarus yra toks dėmesys, kuris ilgesnį laiką nenutrūkstamai sutelktas į vieną dalyką ar darbą. Tačiau dėmesiui būdinga ir priešinga patvarumui savybė – dėmesio svyravimai, vykstantys savaime. Jų periodas trunka 1-5 sekundes.

Dvireikšmė figūra – koridorius ir nupjauta viršūne stačiakampis kūgis.

Dėmesio lavinimas

Dėmesio lavinimu vadinamas asmenybei ir jos veiklai reikšmingų dėmesio rūšių ir ypatybių formavimas specialiomis priemonėmis. Negalima išlavinti dėmesio,

izoliuoto nuo visos veiklos. Jis lavinamas konkrečioje veikloje. Štai kelios pagrindinės dėmesio lavinimo prielaidos ir priemonės:

1. Pagrindinė valingo dėmesio formavimo prielaida yra atsakomybės jausmo ir valios ugdymas. Būtina pratintis dėmesingai, nesiblaškant dirbti. Prieš atliekant bet kokią užduotį, gerai įsisąmoninamas tikslas ir numatomos sprendimo priemnės. Išankstinis pasirengimas palengvina dėesio sutelkimą.

2. Svarbi dėmesio lavinimo prielaida yra protinis aktyvumas ir suinteresuotumas. Dažni mokytojo priminimai mokiniui būti dėmesingam, įspėjimai ir nuobaudos niekada neatstos iš vidaus kilusio aktyvumo. Ir naujos medžiagos suvokimas, ir jos kartojimas, ir žinių ttikrinimas gali būti našūs tik tada, kai vaikas yra aktyvus. Protinio aktyvumo ir suinteresuotumo stimuliavimo būdai ir jų taikymas priklauso nuo pedagogo tškumas. Dėl to patys pedagogai kaitalioja dėstymo būdus, naũja – su jau žinoma ir pan.

3. Dėmesingumą lavina mokymasis stebėti, t. y. aplinkos reišiniuose aptikti naujus faktus, nustatyti tarp jų priežastinius ryšius.

4. Nors neretai rekomenduojama maksimaliai sumažinti pašalinio trikšmo įtaką, ,,šiltnamio sąlygos” irgi nėra geriausias būdas dėmesiui lavinti. Žmogus neišvengiamai turi ilgesnį laiką dirbti triukšme:tarp klasės draugų, darbo kolektyvo, ūžiant mašinoms, kkeičiantis apšvietimui ir t.t. Atsparumo triukšmui anksčiau ar vėliau jam prireiks.

5. Lavinti atskiras dėmesio ypatybes galima ir specialiu treniravimu. Netreniruotam žmogui sunku klausytis pasakojimo rašant laišką arba skaitant rašyti. Tačiau po kelių mėnesių treniruočių dvi veiklos rūšys lyg ir susiderina: susiformuoja ddėmesio paskirstymo ir perkėlimo įgūdžiai konkrečioms veikloms. Specialiu treniravimu galima lavinti visas dėmesio ypatybes.

Naudota literatūra: A. Jacikevičius, A. Gušas, E. Rimkutė ir kt. ,,Bendroji psichologija”, L. Molienė, S. Molis ,,Žmogaus biologija ir sveikata”, H. Behesch ,,Psichologijos atlasas” II tomas, vadovėlis ,,Psichologija”.