Paauglystė

VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS

SOCIALINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS

TEORINĖS PSICHOLOGIJOS KATEDRA

PAAUGLYSTĖ

Dėstytoja: dr. doc. Bronislava Grigaitė

2004 m.

Kaunas

TURINYS

Požiūriai į paauglystės krizę……………………..3

Fizinis vystymasis…………………………4

Pažintinė raida…………………………6

Psichosocialinė raida…………………………9

Išvados…………………………14

Literatūros sąrašas…………………………15

POŽIŪRIAI Į PAAUGLYSTĖS KRIZĘ

Paauglystės amžius – savotiškas perėjimas iš vaikystės į jaunystę – pirmąją brandos pakopą. Tai – audringo ir prieštaringo vystymosi laikotarpis, pakeičiantis palyginti gana ramų jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų augimo ir jėgų kaupimo laikotarpį. Įvairios teorijos pateikia skirtingus paauglystės krizės paaiškinimus.

R. Pilkauskaitė (1999) pateikia Freudo požiūrį, kad paaugliui vėl atsinaujina Edipo situacijos konfliktai. Sustiprėjus seksualiniam potraukiui, jis turi iieškoti jį atitinkančio objekto. Padėtį komplikuoja tai, kad visuomenėje egzistuoja griežti draudimai, ribojantys paauglių seksualinį aktyvumą. Pagal psichoanalizės teoriją paauglystė yra neišvengiamai audringas ir konfliktiškas amžiaus tarpsnis, kurio metu svarbu padėti paaugliui kuo kryptingiau siekti savarankiškumo ir visapusės nepriklausomybės nuo šeimos. Jeigu paauglystės krizė sprendžiama nevykusiai, paauglys neatsiskiria nuo šeimos, jis ima jausti menkavertiškumą ir kaltę. Paauglystei būdingas triukšmingas šeimos nuomonės, įpročių, tikslų ir pan. neigimas. Paauglys, kuriam pavyksta savarankiškai įsitvirtinti ir nukreipti savo seksualinius poreikius į aplinką, esančią už ššeimos ribų, gali normaliai bendrauti su šeima.

Kultūrinės antropologinės krypties atstovai teikė gerokai mažesnę svarbą biologinių veiksnių įtakai paauglystės, kaip stresų ir audrų periodui. Jų nuomone, paauglio biologiniai pasikeitimai ne visada pasireiškia psichiniais konfliktais ir emocine sumaištimi, nerimu. (R. Žukauskienė, 11998)

Rogersas raidą vertino kaip galimybę susiformuoti visiškai funkcionuojančiai asmenybei. Sėkmingumas visiškai funkcionuojančiai asmanybei pasiekti iš dalies priklauso nuo asmens pasiryžimo būti atviram patirčiai, save suvokti ir pasitikėti savo paties sugebėjimais. (R. Žukauskienė, 1998)

Pagal E. Eriksoną, paauglystė yra svarbiausias raidos etapas formuojantis žmogaus tapatumui. Paauglys, kuriam nesiseka sėkmingai išspręsti tapatumo krizės, būna visiškai sutrikęs, aiškiai nesupranta, kas jis yra, kuo norėtų būti ir koks yra kitų žmonių akimis. (R. Pilkauskaitė, 1999)

R. J. Havighurst (cit. pagal R. Pilkauskaitę, 1999) mano, kad paauglys savo gyvenime susiduria su daugeliu pokyčių ir užduočių ir yra priverstas prie jų prisitaikyti. Sėkmingai besiformuojantis paauglys sugeba prie jų prisitaikyti ir įvykdyti jam keliamas užduotis. Teorijos autorius teigia, kad paauglystėje susiduriama su tokiomis užduotimis:

1. Suformuoti naujus ir bbrandesnius santykius su abiejų lyčių vienmečiais.

2. Įsisąmoninti vyrišką ar moterišką socialinį vaidmenį.

3. Priimti savo fizinės išvaizdos pokyčius ir išmokti veiksmingai naudotis savo kūnu.

4. Tapti emociškai nepriklausomam nuo tėvų ir kitų suaugusiųjų.

5. Siekti ekonominės neriklausomybės pagrindų.

6. Pasirinkti profesiją ir jai ruoštis.

7. Rengtis santuokai ir šeimyniniam gyvenimui.

8. Ugdyti intekektualinius gebėjimus ir formuoti savybes, būtinas visuomeniniai kompetencijai įgyti.

9. Išmokti socialiai atsakingai elgtis.

10. Suformuoti vertybių ir etinę sistemas, kuriomis būtų vadovaujamasi gyvenime.

Psichologinių sunkumų turintys paaugliai įvaldę daug mažiau problemų įveikimo strategijų, yra nerimastingesni ir pažeidžiamesni. Jų savęs vertinimas dažnai neigiamas ir nestabilus. JJie taip pat yra mažiau pragmatiški ir mažiau orientuoti į realybę, paprastai vengia socialinės sąveikos, neieško socialinės paramos. Galbūt todėl tokie paaugliai konfliktiškesni, patiria daugiau stresų, baimės ir kitų neigiamų emocijų.

Paauglystės amžiaus ribos yra labai sąlygiškos ir individualios. Pagal tarptautinį susitarimą, paauglystė apima 12 – 16-us žmogaus gyvenimo metus. Amžiaus tarpsnis nuo aštuonerių iki dešimties metų, pagal amerikiečių psichologą Stenli Chol, yra priešpaauglystės laikotarpis. Kitas amerikiečių psichologas A. Gazelo teigia, kad vaikystė baigiasi 10 metų, o vienuolikos – prasideda organimo persitvarkymas ir vaikas tampa lengvai pažeidžiamu paaugliu. (cit. pagal O. Kulikovskich, 1998) A. Gučas (1990) rašo, kad lytinis brendimas gali prasidėti apie 7- us, vėliausiai apie 14-us metus. Skiriasi mergaičių ir berniukų perėjimo į paauglystę ribos: mergaitės – 12 – 15 m.; berniukai – 13 – 16 m..

Paauglystės laikotarpiu vykstantys žymūs pokyčiai vaiko organizme ir psichikoje reikšmingi formuojantis žmogaus asmenybei.

FIZINIS VYSTYMASIS

Paauglio organizme vyksta dideli pasikeitimai, be to, jie vyksta labai greitai, ir tuo skiriasi nuo kitų žmogaus gyvenimo etapų. Fiziologiškai paauglystės laikotarpiui būdingas intensyvus augimas, spartėjanti medžiagų apykaita, didėjanti vidinės sekrecijos liaukų veikla – tai lytinio brendimo pradžios periodas. (O. Kulikovskich, 1998) A. Gučas (1990) pažymi, kad dabar lytinio ir fizinio brendimo požymiai atsiranda maždaug ddviem metais anksčiau, lyginant su tuo kaip yra buvę prieš keliasdešimt metų. Tai vadinama akceleracija.

Paauglystėje intensyviai auga kūnas, tobulėja raumenų aparatas, toliau vyksta skeleto kaulėjimo procesas. Šiame periode fizinis vystymasis pasižymi netolygumu: ypač intensyviai auga skeletas ir galūnės į ilgį, o krūtinės lastos vystymasis atsilieka. (B. Grigaitė, 2004) Todėl paauglio išvaizda tampa neroporcinga. Paaugliai tai suvokia, todėl drovisi, stengiasi slėpti savo trūkumus, kartais nenatūraliai, įmantriai pozuoja, dėmesį nuo savo išvaizdos bando atitraukti apsimestiniu šiurkštumu. Neretai net švelni ironija, apibūdinanti figūrą, laikyseną ar eiseną, sukelia audringą reakciją. (R. Pilkauskaitė, 1999)

Vyksta širdies ir kraujagyslių sistemos pakitimai: padidėja širdies apimtis, ji tampa stipresnė, dirba galingiau, o kraujagyslių diametras reikiamai nepadidėja. Tai dažnai sukelia laikinus kraujo apytakos sutrikimus, padidėja kraujospūdis, širdis verčiama dirbti įtemptai. (B. Grigaitė, 2004)

Pats svarbiausias paauglio amžiuje fizinio vystymosi faktas yra lytinis brendimas, lytinių liaukų funkcionavimo pradžia. Intensyviausias šis laikotarpis būna mergaičių 11 – 13 m. ir berniukų 13 – 15 m. (A. Gučas, 1990)

Paauglystės laikotarpiu intensyvią pertvarką patiria vidinės sekrecijos liaukos. Tyrinėtojai šiuos pokyčius vadina ,,hormonų audra‘‘. Pirmam lytinio brendimo etapui būdingi organizmo būklės nukrypimai, centrų aktyvumas auga, bet lytinių liaukų veiklos pertvarka dar nevyksta, nėra bendrų organizmo būklės pokyčių. Centrinė nervų sistema, hipotaliamas, hipofizė yyra didesnio negu būtina aktyvumo būsenoje, o neretai yra ypač įaudrinta. Tai pasireiškia tuo, kad paaugliai pernelyg reaguoja į išorinį poveikį – į santykius su suaugusiais bei bendraamžiais, į supančio pasaulio reiškinius. Lytinio brendimo periodu pastebimas požievinių struktūrų veiklos pagyvėjimas, paauglio elgesyje išryškėja padidėjęs nervingumas, nesitvardymas, emocinių reakcijų nepastovumas. Kartais paauglys tampa abejingas viskam, net sau, jo niekas nejaudina, nedžiugina, tas pats paauglys gali nereaguoti į jam svarbius įvykius, bet pasipiktinti dėl niekų. Pasireiškia negatyvumo reiškiniai: į suaugusiojo prašymą atsako grubiai, nors vėliau dėl to labai apgailestauja. Mergaitėms dažniausiai būdingi emociniai pažeidimai – jos pernelyg greitai įsižeidžia, gali ,,nei iš šio, nei iš to“ pravirkti, nuolat keičiasi jų nuotaika. Berniukai tampa triukšmingesni: negali ramiai sėdėti, nuolat ką nors sukioja rankose. Ir berniukams, ir mergaitėms atsiranda judesių koordinacijos pažeidimai: judesiai kampuoti, nevikrūs. Pablogėja braižas raidės krypsta tai į vieną, tai į kitą pusę, stebima daugiau vadinamųjų ,,akies klaidų“ taisymų. Paaugliai tampa mažiau vikrūs, kalbos tempas tampa lėtesnis, ne visada pakankamai greitai sureaguojama į suaugusiojo kreipimąsi. Krinta darbingumas, blogėja darbo kokybė. Padidėja klaidingų veiksmų procentas. Be to pastebimas nuovargis: pirmiausia atsiranda nerimastingas judėjimas (kadangi nervų sistemos centrai nepajėgūs sustabdyti nepageidaujamų judesių, kurie ir išryškina padidėjusį nervų sistemos jaudrumą); vėliau nerimastingą judėjimą keičia

mieguistumas ar atvirkščiai – stiprus susijaudinimas, sujudimas. Visa tai neigiamai atsiliepia pažangumui ir elgesiui. Pastebimi somatinio pobūdžio nukrypimai, ypač pasireiškia intensyvaus augimo laikotarpiu. Šiuos nukrypimus lemia dvi priežastys: 1-oji – pažeistas bendras atskirų organų ir sistemų darbas; 2-oji – organizmas negauna pakankamai įvairių medžiagų būtinų šiam periodui. Pirmieji šio poveikio pavyzdžiai: alpimas, galvos svaigimas, temsta akyse. Šie požymiai atsiranda todėl, kad reguliavimo sistema, kuri palaiko pastovų arterinį kraujo spaudimą, vystydamasi laikinai atsilieka ir todėl atsiranda galvos smagenų anemijos požymiai. Antros ppriežasties poveikio pavyzdžiai – laikysenos pažeidimai, stuburo iškrypimai dėl mineralinių druskų stokos; ligos šiuo laikotarpiu trunka ilgiau. Organizme vykstantiems pakitimams priklauso ir temperatūros pakilimas, nes pažeidžiama termoreguliacija. Temperatūros pakitimai yra trumpalaikiai, bet reikšmingi. (O. Kulikovskich, 1998)

Lytinis brendimas pasireiškia intensyviais kūno konstitucijos pokyčiais, išryškėja antriniai lytiniai požymiai. Todėl paauglystėje būdingas padidėjęs rūpinimasis savo kūno išvaizda. (V. Sikorskytė – Voišnienė, 1997) Paaugliai patiria didelį stresą, jei nepateikiama informacija apie lytinį bei fizinį brendimą, jo reikšmę. (R. Pilkauskaitė, 1999)

Paauglystėje atsiranda ddideli išgyvenimai dėl per ankstyvo lytinio brendimo (mergaitėms) ir per vėlyvo fizinio brendimo (berniukų). (V. Sikorskytė – Voišnienė, 1997) Tyrimai rodo, kad augimo tempas turi įtakos socialiniam ir emociniam paauglių prisitaikymui. Vaikinai, kurių akceleracija prasideda anksti, tampa pranašesni už savo bbendraamžius. Suaugusieji ir bendraamžiai į juos žiūri kaip į nepriklausomus, pasitikinčius savimi ir fiziškai patrauklesnius. Paaugliai, kurie fiziškai augti pradeda vėlai, dažnai vertinami kaip nemėgstami, nerimastingi ir siekiantys dėmesio. Panašūs tyrimai, atlikti su merginomis, rodo priešingus rezultatus. Anksti pradėjusios augti ir bręsti merginos neturėjo jokių socialinių pranašumų. Jų populiarumas tarp bendraamžių buvo mažesnis už vidutinį, jos atrodė nepasitikinčios savimi, nebuvo grupės lyderės. Lėtai pradedančios augti ir bręsti merginos buvo laikomos gražiomis ir socialiomis. Šie skirtumai turi įtakos savivaizdžiui bei socialiniai adaptacijai. (R. Pilkauskaitė, 1999)

PAAUGLIO PAŽINTINĖ RAIDA

Perėjimas į paauglystės laikotarpį sutampa su perėjimu iš pradinės mokyklos grandies į viduriniąją. Jėga, nuliamenti psichinius vaiko pasikeitimus, priklauso nuo realios vietos gyvenime pasikeitimo. Tarp vaiko gyvenimo būdo ir jo galimybių kyla preištaravimai, todėl iir jo veikla persitvarko, pereinama į naują gyvenimo vystymosi stadiją. Keičiasi sąlygos mokykloje – vaiką moko ne vienas mokytojas, kaip buvo pradinėse klasėse, bet daug. Tenka prisitaikyti prie mokytojų keliamų įvairių reikalavimų – atsiranda galimybė lyginti. Mokomoji medžiaga sudėtingėja, skatinamas jų suvokimas. Mokiniams būdingas tampa tiriamasis požiūris: jie linkę pateikti klausimus apie reiškinių priežastis, įdomu patiems daryti išvadas ir apibendrinimus, domina praktiniai ir laboratoriniai darbai. (O. Kulikovskich, 1998) Labiau domimasi procesu negu rezultatu. (V. Sikorskytė – Voišnienė, 1997) Pastebimai auga ssavarankiškai įgytų žinių lygis. Jaunesniojo mokyklinio amžiaus pabaigoje turėtų būti suformuoti nauji daviniai: valingumas, savireguliacija, refleksija. Visa tai sudaro sąlygas tolesniam vystymuisi. Vaikas tampa pajėgesnis sudėtingesniam analitiniam – sintetiniam daiktų ir reišinių suvokimui. Išaugęs proto smalsumas iš paauglio reikalauja aukštesnės ir labiau organizuotos veiklos. Vykstant tolesniam smegenų bei jų aukščiausiųjų struktūrų – kaktos sričių žievės vystymuisi, išsiplečia paauglio galimybės, auga sąmoningas suvokimas, jam lengviau sutelkti dėmesį.

Pagal J. Piaget, paauglystė yra paskutinė kognityvinės raidos stadija, kai vaiko ankstesnės kognityvinės struktūros pasikeičia kokybiškai. (R. Žukauskienė, 1998) Paauglystės slenkstį vaikai pereina turėdami įvairią patirtį, įpročius, polinkius, individualias ypatybes. Psichinių procesų – mąstymo, atminties, vaizduotės – vystymosi tempai skirtingų vaikų yra skirtingi.

Suvokimas darosi planingesnis, nuoseklus, visapusiškas. Didėja suvokimo apimtis. Atmintis darosi valinga. Medžiagos įsiminimui išmokstama naudoti įvairias įsiminimo priemones: lyginimą, sisteminimą, klasifikavimą ir pan. Platėja atminties apimtis, gerėja produktyvumas. Mechaninis įsiminimas keičiamas loginiu įsiminimu. Paauglių atmintis pasižymi sudėtingesnėmis asociacijomis, gebėjimu susieti naują medžiagą su jau žinoma, naujas žinias įtraukti į jau turimų žinių sistemą. Paauglys pasižymi turtinga vaizduote, kurios dėka gali kurti įvairius ateities planus. Formuojasi patvarus, valingas dėmesys. Paauglystės metais ryškus dėmesio atrenkamumas. Didėja dėmesio apimtis, gebėjimas perkelti dėmesį nuo vienos operacijos prie kitos, nuo vienos veiklos rūšies prie kitos. SStiprūs išgyvenimai, gausūs įspūdžiai paauglystėje yra dėmesio nepatvarumo, greito atitraukimo priežastis. Dėmesiui, kaip ir atminčiai, suvokimui didelės reikšmės turi jo interesai, aplinkybės, motyvacija ir pan. ( B. Grigaitė, 2004)

Žymiausi pakitimai vyksta mąstymo procesų vystymesi. J. Piaget nustatė, kad paauglystėje mąstymas pereina į formalių operacijų stadiją. Formaliam operaciniam mąstymui būdingas sugebėjimas abstrakčiai mąstyti, neatsižvelgiant į konkrečius faktus. Skiriamasis paauglio mąstymo bruožas – pagrindinis dėmesys skiriamas ne realybei, o galimybei. Abstrakčiai mąstyti pradedama maždaug vienuoliktais gyvenimo metais ir šis mąstymas galutinai susiformuoja dažniausiai 15 metų vaikui. Abstraktus mąstymas pasireiškia gebėjimu sukurti naujas, bendresnes logines taisykles, naudodamas vidinę refleksiją ir manipuliuodamas mintimis. Prasidėjus formalaus operacinio mąstymo stadijai, paauglys sugeba samprotauti taip, kaip mokslininkas, ieškantis sprendimo. (R. Žukauskienė, 1998) Gali analizuoti savo mintis, kalbėti apie tai, ko niekada nepatyrė, daryti prielaidas; žvelgti į situaciją kitu požiūriu; suvokti priežasties pasekmės ryšį, metaforas, dviprasmybes. Formuojasi sugebėjimas suprasti praeitį, planuoti ateitį, numatyti. Suvokia daugelį alternatyvų, kai priima sprendimus. (V. Sikorskytė – Voišnienė, 1997) Pradėję logiškai mąstyti, paaugliai pastebi kai kurių žmonių mąstymo prieštaringumą, supranta, kad kartais nesiderina žmonių idealai ir jų veiksmai. Naujai atsiradęs mokėjimas atpažinti veidmainystę skatina karštai ginčytis su suaugusiais. (D. Myers, 2000) Vystosi kritinis mąstymas. Būdingas kritiškumas suaugusiųjų atžvilgiu. (V. Sikorskytė – Voišnienė, 11997)

Paaugliui būdingas formalus operacinis mąstymas pasižymi pagrindiniais požymiais: hipotetiniu – dedukciniu ir propoziciniu (teoretiniu) mąstymo būdu. Hipotetinis – dedukcinis mąstymo būdas pasižymi tuo, kad susidūrus su problema vadovaujamasi bendra teorija, apimančia visus galimus veiksnius, nuo kurių priklauso rezultatas. Ja remiantis, sukuriamos specifinės hipotezės, kurios gali būti pritaikomos tai situacijai, ir po to sistemingai tikrinamos, ieškant, kuri iš jų pasireiškia konkrečiu atveju. Problemų sprendimo strategijos prasideda nuo galimybės ir nuo jos pereinama prie realybės. Teorinis (propozicinis) samprotavimo būdas pasireiškia gebėjimu nukreipti dėmesį į žodinį tvirtinimą ir vertinti jo vidinį loginį validumą, neatsižvelgiant į realaus pasaulio aplinkybes. Gebama samprotauti ne tik apie atskirus teiginius, bet tap pat apie tarpusavio ryšius, kurie yra tarp dviejų ar daugiau teiginių, ir tai, kaip vienas teiginys gali patvirtinti ar paneigti kitą. Be to, tvirtinamieji teiginiai gali būti visai neparemti realiais objektais ir įvykiais, ir jie iš tikrųju visai neturi būti teisingi. (R. Žukauskienę, 1998) Mąstymas tampa labiau probleminis, mažiau egocentriškas – po truputį tampa priimtinos kitų nuomonės. (V. Sikorskytė – Voišnienė, 1997)

Kritikai teigia, kad J. Piaget pervertino skaičių žmonių, kurie pasiekia formaliąją logiką. Kia kurie jaunuoliai ir suaugę žmonės, nesimokę mokslo logikos ir matematikos, nepasiekia formaliųjų operacijų mąstymo stadijos. (D. Myers, 2000)

Paauglys sugeba mąstyti apie tai, kaip viskas turėtų būti, užuot apsiribojęs tuo, kas yra, taip jis tampa idealistu ir visuomenės reformatoriumi. Piaget mano, kad paauglio reikalavimas, kad realybė visiškai paklustų jo idealistinėms konstrukcijoms, rodo atsiradus naują egocentrizmo formą. Formalus operacinis egocentrizmas pasireiškia tuo, kad paauglys rigidiškai tvirtina, jog tik įgyvendinus jo idealistinę pasaulio sistemą, pasaulis taps geresne vieta gyventi. Kitas paauglių egocentrizmo tipas kyla dėl naujo abstraktaus mąstymo galimybių. Paauglys supranta, kad kiti žmonės gali turėti skirtingą nuomonę, tačiau ddėl ribotų sprendimų ir ribotos logikos pradeda manyti, jog jis yra visų aplinkinių psichologinio pasaulio centre. D. Elkidinas (cit. pagal R. Žukauskienę, 1998) teigia, kad paauglys dažnai susikuria įsivaizduojamą auditoriją, kai svarsto, kaip aplinkiniai galėtų reaguoti į jo išvaidą ir elgesį. Ta įsivaizduojama publika atspindi paauglio tikėjimą tuo, kad aplinkiniai žmonės yra taip susidomėję jo išvaizda, kritiškai vertina jo elgesį kaip jis pats. Paauglys, būdamas tarp kitų žmonių, elgiasi taip, tarsi būtų aktorius, vaidinantis scenoje, o visi kiti – juo llabai susidomėję žiūrovai. Nors paauglys žino, kad kiti žmonės gali turėti kitokią nuomonę apie jo išvaizdą ar elgesį, negu jis pats, tačiau kartais labai apstulbsta supratęs, kad kiti žmonės išvis apie jį negalvoja. Kai kurie raidos specialistai teigia, kad paaugliai yyra pernelyg susirūpinę tuo, ką apie juos mano kiti žmonės.

Psichologų teigimu, paauglystė yra sensityvi kūrybinio mąstymo vystymuisi. Ieškoma galimybių diskutuoti, tyrinėti, išradinėti, kelti hipotezes, ieškoti realių problemos sprendimo galimybių. A. Gučas (1990) rašo, kad paauglystėje plečiasi interesai, gilinamasi į įvairias tikrovės bei bei veilos sritis. Pažiūros, interesai lemia pagrindinius asmenybės struktūros komponentus ir jo veiklos motyvų turinį.

Naujas gyvenimo etapas lemia vaiko požiūrio į mokyklą, mokymąsi pasikeitimus. Paauglystės pradžioje mokomoji veikla netenka vadovaujančios reikšmės psichiniame mokinio augime, bet tebelieka pagrindinė ir turi įtakos intelektualinės ir motyvacinės sferų lygių plėtojimui. Deja, dažnai mokykloje mokymasis neužima reikiamos vietos, mokinių pažintinis procesas dar silpnai išvystytas, o pažimys yra svarbiausias stimulas ir mokymosi galutinis rezultatas. (O. Kulikovskich, 1998) Vėliau, pažintinę motyvaciją keičia eemocinė – poreikis bendrauti. Tuomet noras mokytis stipriai sumažėja, krenta pažangumas. Svarbiausia veikla paauglystėje tampa bendravimas.

Vykstantys žymūs pažintinės intelektinės sferos pokyčiai įtakoja socialinį – emocinį asmenybės vystymasi.

PAAUGLIO PSICHOSOCIALINĖ RAIDA

Paauglystėje intensyviai formuojasi dorovinė asmenybė, dorovinė sąmonė, dorovinių elgesio normų įvaldymas. Pagal L. Kohlbergo (cit. pagal D. Myers, 2000) moralinės brandos stadijas, ankstyvoje paauglystėje socialinių taisyklių ir įstatymų laikomasi vien todėl, kad tai yra įstatymai bei taisyklės. Kai susiformuoja abstraktus mąstymas formaliomis operacijomis, moralė remiasi abstrakčiais principais. Tai moralė, kkai tvirtinama apie žmonių teises, dėl kurių visuotinai susitarta arba remiamasi tuo, ką kiekvienas asmeniškai laiko pagrindiniais etiniais principais. Kritikai teigia, kad tokį aukštą moralės išsivystymo lygį pasiekia tik išsilavinę aukštesnio socialinio sluoksnio žmonės, gyvenantys šalyse, kur vertinamas individualizmas.

Vaikystėje vaikas priimdavo elgesio taisykles, kurias jam diegė suaugusieji. Tačiau vienuolikos metų jis ima abejoti šiomis taisyklėmis, suaugusiųjų autoritetu, elgiasi su jais šiurkščiai, iššaukiančiai, ginčijasi, įrodinėja. Pažeidžiamos anksčiau nusistovėjusios elgesio normos, nes jaučia didesnes savo galimybes (,,aš jau nebe vaikas“), tačiau ,,suaugusiųjų“ elgesio formų susidarymas – sunkus ir skausmingas procesas. Tai ieškojimų, nepastovumo laikotarpis. L. Pulkinen (cit. pagal R. Žukauskienę, 1998) paauglio raidos pagrindu laiko socialinius lūkesčius tapti suaugusiuoju, kurie skatina formuotis suaugusiojo elgesį. Ankstesnėse vytymosi stadijose vaikas kažką įgijo. Dabar to netenkama, o naujo dar nesukurta, todėl šiame amžiaus tarpsnyje yra būdingi nemalonūs elgesio ,,zigzagai“ – polinkis pažeisti taisykles ir poreikis įtvirtinti savo ,,Aš“. (O. Kulikovskich, 1998)

Svarbiausias naujas paauglio psichologijos bruožas yra aukštesnio lygio savimonės formavimasis. Visų pirma tai savęs suvokimas, savo vertybių ir trūkumų supratimas. Savimonė peržengia asmenybės ribas. Paauglys pajunta, kad jis bendražmogiškų santykių dalyvis. Jis pažįsta save nuolat lygindamas su kitais, orientuodamasis į socialinius etalonus. Naujas savęs ir aplinkinių matymas ir yra tai, kas vaiką daro ppaaugliu. Poreikis vertinti savo galimybes atsiranda augant aplinkinių reikalavimams. Paauglys pamato, kad jis dabar daug ką gali pats, kad jis bręsta. Paauglys yra tarsi dviejuose asmenyse: jis ir pažįstantis, ir kaip pažinus. (O. Kulikovskich, 1998)

Psichologas R. J. Alapack (cit. pagal J. Sondaitę, 1998) paauglystės laikotarpį apibūdina kaip būties revoliucija, kurios metu prabunda asmeninis ,,aš“. Būtent šiame amžiuje bręstantis žmogus atranda savo unikalų vidinį pasaulį, kuris skiriasi nuo jo tėvų, brolių, seserų, draugų ar mokytojų pasaulio. Įvyksta reikšmingas poslinkis žmogaus gyvenime: iš vaikiškos priklausomybės nuo tėvų ir autoritetų į nepriklausomą savąjį ,,aš“.

Pagal E. Eriksono (cit. pagal Myers, 2000) teoriją, paaugliai paprastai išbando savo skirtingus ,,Aš“ skirtingomis situacijomis – galbūt vienokie būdami namie, kitokie būdami su draugais, dar kitokie mokykloje. Tai vadinama vaidmenų maišatis, kuri įveikiama tik pamažu keičiantis savivokai, kuri susieja įvairius ,,Aš“ į vientisą asmeniui priimtiną sampratą apie save – tapatybę. E. Eriksonas (cit. pagal A. Petrulytę, 2003) teigia, kad svarbiausias paauglystės amžiaus tarpsnio uždavinys yra savo tapatumo kūrimas – lyties, tautybės, gebėjimų, karjeros, ideologijos ir pasaulėžiūros, tikėjimo ir vertybių sistemos. Paauglys tyrinėja savo ribas ir galimybes tam, kad atrastų savo elgesio stilių. Kai kurie paaugliai anksti suranda savo tapatybę, paprasčiausiai perimdami tėvų vertybes bei lūkesčius. Kitų ttapatybė gali būti negatyvi, tai yra priešinga tėvams ir visuomenei, bet atitinkanti bendraamžių grupę, pavyzdžiui, tokią, kur visi yra arba skustomis galvomis, arba dažytais plaukais. Treti niekada nesuranda savęs ir niekam tvirtai neįsipareigoja. Daugumai tapatybės paieškos tęsiasi ir po paauglystės bei atsinaujina vėliau gyvenimo permainų metu. (Myers, 2000)

Svarbi savimonės pusė yra savęs vertinimas: savo savybių, galimybių, ypatybių vertinimas. Savęs vertinimas yra kelių parametrų: jis gali būti adekvatus ir neadekvatus, atitinkamai aukštas ar žemas, pastovus ar nepastovus. Savęs vertinimui turi įtakos dvi skirtigų krypčių tendencijos: iš vienos pusės – nori būti panašus į draugus, iš kitos – saviraiškos siekimas, noras ,,turėti savo veidą“. Suprasti save, savo pažiūras, teisingai save vertinti – nelengvas uždavinys. Paauglystėje dažni savęs vertinimo nuostoliai. Vienam pasireiškia bereikalingas pažeidžiamumas, nepasitikėjimas savimi. Kitam atvirkščiai – per didelis pasitikėjimas savimi, pasipūtimas. Trečiasis – tampa prisitaikėlis. Paauglys kartais susikuria pramanytą savęs vaizdą ir taip kuria psichologinės savigynos sistemą. (O. Kulikovskich, 1998)

M. Claes (cit. pagal A. Petrulytę, 2003) teigimu, paauglystėje sprendžiami du svarbiausi socializacijos uždaviniai: 1) išsivadavimas iš tėvų globos, t. y. emocinio nepriklausomumo nuo tėvų siekimas, 2) brandesnių santykių su abiejų lyčių bendraamžiais kūrimas.

G. Navaičio (1997) tyrimai rodo, kad iš svarbesnių problemų, dėl kurių paaugliai kreipiasi

į psichologus, apie 15 – 18% sudaro akivaizdžiai su šeima, kurioje paauglys gyvena, susiję sunkumai. R. Pilkauskaitė (1999) teigia, kad tėvų elgesys ir požiūris į vaikus lemia, kaip lengvai paauglys išsiugdys įvairius įgūdžius, įgis savarankiškumo, pasitikėjimo jėgomis, suformuos teigiamą savęs vertinimą. Tėvų grubumas ir nesupratingumas, savo pareigų nevykdymas, tolerancijos stoka gerokai apsunkina paauglių gyvenimą ir sukelia psichologinių sunkumų.

R. Želvys (1994) rašo apie tėvų vadovavimo ir kontrolės įtaką paauglių asmenybės formavimesi. Tyrimai rodo, kad vaikai iš tų šeimų, kur ggali laisvai išsakyti savo nuomonę, gavus tėvų pritarimą gali priimti sprendimus, jų nuomonė yra gerbiama ir vertinama, paauglystėje yra savarankiškesni, pasitikintys savimi, aukščiau save vertina. Paprastai jie labiau prisirišę prie tėvų, mano, jog šie teikia jiems pakankamai laisvės, kurios taip trokštama paauglystėje. Svarbiausia, kad tėvai neriboja paauglio teisių, bet reikalauja atlikti pareigas. Problemos kyla, jei tėvai reikalauja besąlygiško paklusnumo. Tuomet kyla paauglio priešiškumas, nesavarankiškumas, atsakomybės stoka. Pernelyg nuolaidūs ar viską leidžiantys tėvai savo vaikams neduoda atsakingo, suaugusio žmogaus elgesio modelio. TTokių šeimų paaugliams būdingos socialiai nepriimtinos elgesio formos, narkomanija. (R. Pilkauskaitė, 1999)

Paauglys pereina nuo sąjungos su šeima prie stipresnių ryšių su bendraamžiais, tokiu būdu įgydamas daugiau nepriklausomybės. (R. Žukauskienė, 1998) Psichologai nustatė, kad su bendraamžiais paauglys praleidžia dvigubai ddaugiau laiko negu su tėvais. Bendraamžių pasaulis turi savo subkultūrą, raidą, struktūrą, pripažįsta specifines vertybes ir elgesio normas, tradicijas. Bedraamžių lygybės principas teikia paauglių tarpusavio santykiams ypatingo patrauklumo. (A. Petrulytė, 2003) Bendraamžiai turi labai daug įtakos paauglio socialiniam gyvenimui ir adaptacijai. G. Navaitis (1997) nurodo, kad 34 – 46% į psichologinę konsultaciją besikreipiančių paauglių skundžiasi problemomis, kilusiomis dėl bendravimo su bendraamžiais ir draugais sukumų. Vienas svarbiausių paauglio buvimo bendraamžių grupėje psichologinių rezultatų yra socialinis priėmimas. Tai paauglio mėgstamumas ir laikymas geru socialiniu partneriu. R. Pilkauskaitė (1999) pastebi, daugumos psichologų sutarimą, kad bendraamžių grupės priėmimo rodiklis labai tiksliai leidžia numatyti socialinę bei psihologinę paauglio adaptaciją ar dezadaptaciją. Tie, kuriuos savoji grupė atmeta, dažniausiai turi didesnių ar mažesnių psichologinių nesklandumų. A. Petrulytė ((2003) rašo, kad bendraamžių grupėje paaugliai mokosi to, ko negali išmokti iš suauguiųjų: bendrauti su draugais ir lyderiais, reaguoti į agresiją bei prievartą, santykių lygiateisiškumo ir pan. R. Žukauskienė (1998) pastebi, kad bendraamžiai labai paveikia visą paauglio socialinį gyvenimą. Sėkmingi paauglio santykiai su bendraamžiais lemia jo psichinę sveikatą (R. Želvys, 1994)

Pasak R. Žukauskienės (1998), paauglystėje didėja pažinčių ratas, draugystė tampa vis pastovesnė. Draugystėje svarbią vietą užima emocijos ir sąmonė. Šiuo laikotarpiu svarbiausias draugystės požymis yra abipusis pasitikėjimas. Berniukų draugiškumas ddažniau išryškėja didelėse grupėse. Mergaitės, priešingai, buriasi į mažesnes grupeles ar poras, jų ryšiai riboti. Emocijos būdingesnės mergaičių draugystei. Jos, apibūdindamos draugystę, dažnai pasakoja apie įtampą, pavydą, konfliktus; taip pat dažniau negu berniukai mini atstūmimą. Berniukų draugiški santykiai oreintuoti į bendrą veiklą, o mergaitėms svarbiau socialinis pasitenkinimas ir abipusis artimumas.

Draugystė su priešingos lyties atstovais pradeda dominuoti paauglystės pradžioje, maždaug 11 – 12 metų amžiaus. (A. Petrulytė, 2003) A. Gučas (1990) teigia, kad domėjimasis priešinga lytimi skatina rūpintis savo išvaizda, patruklumu. Berniukų domėjimasis priešinga lytimi iš pradžių pasireiškia gana keistai – mergaičių ,,užkabinėjimu“. Mergaitės tai supranta ir rimtai neįsižeidžia. Kiek vėliau santykiai keičiasi: išnyksta nuoširdumas, atsiranda susikaustymas, nedrąsumas, varžymasis, jausų ambivalentiškumas, nepastovumas, įtampa. Paauglystės viduryje tarp berniukų ir mergaičių užsimezga romantiški ryšiai, simpatija, prasideda meilės eksperimentai. Domėjimasis priešinga lytimi mobilizuoja paauglio asmenybę, gebėjimus, žadina troškimą būti geresniam, paslaugesniam. Atsiradęs lytinis potraukis sukelia emocinę įtampą. (A. Petrulytė, 2003)

Paauglystėje būdinga labai greita ir dažna nuotaikų ir emocijų kaita, išgyvenama didelė emocinė įtampa. (V. Sikorskytė – Voišnienė, 1997) J. Pikūno ir A. Palujanskienės (2000) pateikti 14 – 16 metų paauglių savigarbos, nerimo lygio tyrimo duomenys rodo, kad net 36% apklaustųjų savo būseną įvertino kaip blogą ir tik 9,6% jautėsi esą saugūs ir ggerbiami. Vieną tokios savijautos priežasčių autoriai nurodo kaip žemą psichinį atsparumą. B. Grigaitės ir A. Palujanskienės 1997 m. atliktų tyrimų duomenys rodo, kad nerimo lygis didėja pereinant į aukštesnę klasę, be to, nerimas didesnis mergaičių tarpe. Žemos savivertės vaikai taip pat jaučia nerimą. (Pikūnas J., Palujanskienė A., 2000)A. Petrulytė (2003) rašo, kad paauglystės emocinei raidai būdingas jausmų nepastovmas, padidėjęs jautrumas, jaudinimasis dėl įvairių nelabai svarbių dalykų. Paaugliai dažnai esti iracionalūs, jų elgesiui būdingi neįsisąmoninti motyvai, aistringi pomėgiai, gasdinantys suaugusiuosius, ypač tėvus. Tačiau paauliams būdingas svajonių ir fantazijų pasaulis, kuris padeda nusiraminti ir atstatyti pusiausvyrą. A. Dževečka (cit. pagal A. Pertulytę, 2003) pažymi, kad svajonės savotiškai kompensuoja nepriteklių, skriaudas, netektis, ,,gydo“ sielą.

Paauglystėje dažnai susidedama su įvairiomis kompanijomis, taip stengiamasi atsiriboti nuo suaugusiųjų įtakos. Svyruojama tarp priklausomybės ir kraštutinės nepriklausomybės. Grupėse būna ryškūs lyderiai, bendravimas paremtas autoritetu. (V. Sikorskytė – Voišnienė, 1997)

Svarbiausias psichologinis darinys yra besiformuojantis subrendimo jausmas, t.y. subjektyvus požiūris į save kaip į suaugusįjį, paauglio pasirengimas būti suaugusiuoju išgyvenimas. Tai yra socialinio moralinio elgesio; proto ir interesų brandos elementai. Siekimas pripažinimo ir savarankiškumo veikloje, požiūriuose, vertinimuose ir pan.

IŠVADOS

· Paauglystės ribos sąlyginai apima 12 -16-us gyvenimo metus.

· Fizinis vystymasis paauglystėje intensyvus ir netolygus.

· Prasideda lytinis brendimas.

· Formuojasi abstraktus bei kritinis mąstymas.

· Atsiranda galimybė žvelgti įį situaciją kitu požiūriu.

· Sensityvus amžius kūrybiškumui vystytis.

· Didėja dėmesio, atminties, suvokimo apimtis.

· Didėja valios įtaka pažintinei veiklai.

· Pažintinę motyvaciją keičia emocinė motyvacija.

· Paauglystėje sprendžiasi asmenybės tapatumo klausimas.

· Būdinga didelė emocinė įtampa, dažna emocijų kaita.

· Tėvų įtaka mažėja.

· Vertinamos bendraamžių draugijos. Siekiamas bendraamžių pripažinimas.

· Intensyvus dorovinis brendimas.

· Savimonės formavimosi pradžia.

· Draugystė patvaresnė. Draugai pasirenkami pagal interesus.

· Domėjimasis priešinga lytimi.

· Formuojasi subrendimo jausmas.

LITERATŪRA

1. Cambel R. Kaip mylėti savo paauglį. – V., 1998.

2. Grigaitė B. Raidos psichologija // Paskaitų konspektas. – K., 2004.

3. Gučas A. Vaiko ir paauglio psichologija. – K., 1990.

4. Kulikovskich O. Dėmesio penktokas! – V., 1998.

5. Myers David G. Psichologija. – V., 2000.

6. Navaitis G. Psichologinė parama paaugliui. – V., 2001.

7. Navaitis G. Psichologinė parama vaikui. – V., 1997.

8. Petrulytė A. Jaunesniojo paauglio socialinė raida. – V., 2003.

9. Pikūnas J., Palujanskienė A. Asmenybės vystymasis. – K., 2000.

10. Pilkauskaitė R. Psichologinės paauglių problemos ir konsultavimas // Vaikų psichologinis konsultavimas. – V., 1999.

11. Sikorskytė – Voišnienė V. Klasės vadovo atmintinė. – V., 1997.

12. Sondaitė J. Paauglystė – savojo ,,Aš“ kūrimas // Psichologija tau. – 1998. Nr.5.

13. Želvys V. Paauglio psichikos vystymasis. – V., 1994.

14. Žukauskienė R. Raidos psichologija. – V., 1998.