Konfliktų ir nesutarimų šeimoje poveikis vaikams
TURINYS
Įvadas…………………………2
1. Šeimos funkcijos, santykiai šeimoje, emocinės šeimos narių sąveikos……..3
1.1. Šeimos funkcijos…………………………3
1.2. Šeima vaiko gyvenime…………………………9
2. Konfliktai ir nesutarimai šeimoje……………………….10
2.1. Konfliktai šeimoje – kokie jie?…………………….10
2.2. Konfliktų šeimoje šaltiniai……………………..13
3. Kaip skirtingos konfliktų tarp tėvų rūšys, konfliktų dažnumas bei sprendimo rezultatai įtakoja vaiką…………………………14
3.1. Konfliktų dažnumas ir jų poveikis vaikui……………….16
3.2. Pykčio išraiškos būdai ir jų poveikis vaikui……………..17
3.3. Konfliktų stiprumas…………………………18
3.4. Konfliktų turinys…………………………19
3.5. Konfliktų atomazga…………………………19
4. Vaiko pažeidžiamumas, emociniai išgyvenimai konflikto metu…………19
4.1. Pyktis šeimoje ir vaiko pažeidžiamumas konflikto metu………..19
4.2 Problemos, su kuriomis vaikas susiduria konfliktiškose šeimose…….21
4.3. Vaiko amžiaus įįtaka jo pažeidžiamumui………………. 22
4.4. Vaiko lyties reikšmė jo pažeidžiamumui………………..23
4.5. Ilgalaikių nesutarimų ir konfliktų šeimoje galima pasekmė – skyrybos. Jų poveikis vaikui…………………………24
5. Konfliktų ir nesutarimų šeimoje įtaka vaiko vystymuisi…………….28
Išvados, galimi problemos sprendimo keliai………………….30
Literatūros sąrašas…………………………32ĮVADAS
Niekas neapdraustas nuo nesėkmių, nelaimių, jaudulio. Pats atėjimas į šį pasaulį tiek motinai, tiek kūdikiui yra nemenkas stresas ir taip tęsiasi visą gyvenimą – kiekvienas žmogus su juo susiduria. Galima teigti, kad ir patys maloniausi ir ne tokie malonūs patyrimai dažniausiai prasideda šeimoje. Tačiau ypač jautriai į nesėkmes, ssunkumus ir problemas šeimoje bei kasdienėje aplinkoje reaguoja vaikai bei paaugliai. Jie yra tik jauni daigeliai ir neigiamas aplinkos poveikis juos gali paveikti visam gyvenimui. Vaikui nuolat girdint barnius šeimoje jam klojami neigiamo patyrimo pamatai į ateitį. Jiems niekas nedingsta bbe pėdsako: konfliktai bei nesutarimai, girtavimas šeimoje – visa tai gali būti tolesnių nesėkmių šaltinis. Manom, kad tai labai aktuali problema šiuolaikiniame dinamiškame pasaulyje. Vaikų ir paauglių psichikos sveikata – viena svarbiausių sveikatos apraiškų. Į ją reikia jautriai įsiklausyti ir akylai įsižiūrėti. Reikia stebėti vaiko dvasinio komforto lygį, jį valdyti. Apie fizinę ir seksualinę prievartą prieš vaikus jau prabilta. Apie psichologinį smurtą, konfliktų šeimoje poveikį vaikams – dar ne. Manom, kad šią temą tikrai būtina plačiau išnagrinėti.
Savo darbe mes plačiau aptarsim šeimos funkcijas, jų įtaką vaikui. Taip pat aptarsim kokių tipų konfliktai šeimoje būna, kokios jų atsiradimo priežastys ir žinomą kaip skirtingos konfliktų rūšys, dažnumas bei sprendimo rezultatai įtakoja vaiką. Daug dėmesio skirsim vaiko pažeidžiamumui, bei emociniams išgyvenimams konfliktų šeimoje mmetu, taip pat tų konfliktų įtakai tolesniam vaiko vystymuisi.
1. ŠEIMOS FUNKCIJOS, SANTYKIAI ŠEIMOJE, EMOCINĖS ŠEIMOS NARIŲ SĄVEIKOS
1.1 Šeimos funkcijos
Pagal Lietuvos respublikos konstitucijos 38 straipsnį šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Tėvų teisė ir pareiga – auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti [9].
Šeima yra „lyg asmuo”, vieta, kur žmogus susipažįsta su gyvenimu ir jo socialine dimensija. Ji tebėra stipraus emocinio ryšio vieta. Tai vieta, kur tikimasi būti asmeniškai pripažintam [18].
Tačiau kuriant šeimą retai dominuoja vienas pporeikis, dažniausiai jų būna keliolika. Nesudėtinga juos suskirstyti į svarbiausias grupes:
tėvystės ir motinystės arba giminės tęsimo;
emocinio bendravimo, savojo “aš” išsaugojimo;
seksualiniai;
bendro ūkio ir buities [1].
Šios poreikių grupės atitinka žmogaus gyvenimui reikšmingiausias šeimos funkcijas.
Šeimos funkcijas suprantame kaip sutuoktinių ar kitų jos narių (vaikų, senelių) poreikių tenkinimą ir pareigų vienų kitiems (tėvų vaikams, vaikų tėvams ir t. t.) atlikimą. Bendriausia šeimos funkcija yra laimės siekimas [12]. Dar galima išskirti šias šeimos funkcijas:
1. Žmonių giminės tęsimas. Vaikų gimdymas yra moralinė būtinybė, nes vaikai teikia daug džiaugsmo, stiprina šeimą ir tautą, be to glaudžiai siejasi su emociniu poreikiu pratęsti save savo vaikuose. Šeimoje atsiradus vaikams, praturtėja jos narių dvasiniai ryšiai, tėvai pakartoja savo vaikystę ir jaunystę savo vaikų vaikystėje ir jaunystėje, papildo savo gyvenimo prasmę ir per savo vaikus pažįsta patį gyvenimą giliau ir pilniau.
2. Vaikų auginimas, socializacija ir auklėjimas. Vaikų auginimas – viena iš svarbiausių šeimos dvasinio gyvenimo funkcijų. Ji patenkina emocinius motinystės ir tėvystės poreikius bei visuomenės reikmes,- kad gimtų daugiau vaikų ir jie geri užaugtų. J.Gutauskas rašo: “Mažai tautai yra tik vienas tikras kelias, tai veržlumas ne tiek į plotį, kiekį aukštį, į kūrybinius laimėjimus. Horizontalinę slinktį dažniausiai sulaiko gausesnės ir stipresnės tautos. Kilimas vertikalia kkryptimi visada yra laisvas ir nevaržomas. Tuo kilimu apsaugoma ir tautybė”[2]. Lietuvių tautos dvasinio atgimimo laikotarpiu tai ypač svarbu. Sustiprėtų mūsų dvasia ir dorovė. Taptų humaniškesni žmonių tarpusavio santykiai.
Plačiai auklėjamoji šeimos funkcija suprantama taip [2] :
garantuoti pilnavertį ir teisingą vaiko fizi.nį vystymąsi;
sudaryti tinkamas sąlygas vystytis vaiko interesams bei intelektualiniams poreikiams ir
išugdyti nuolatinio mokymosi motyvus;
supažindinti su visuomenėje priimtinomis elgesio normomis, formuoti etines sąvokas, mokyti suprasti kito žmogaus elgesį, suvokti jo individualumą bei skirtumus ir interpretuoti tą elgesį laikantis visuomenėje priimtų bendravimo taisyklių;
formuoti patriotinę nuostatą į savo tautybę, ugdyti jausmingą pažiūrą į idėjines tradicijas, pagarbą tautos simboliams, tradicijoms ir didvyriams;
supažindinti vaiką su kultūros ir meno pasauliu, išmokyti aktyviai dalyvauti kultūrinėje veikloje, naudingai praleisti laisvalaikį;
išugdyti aktyvią pažiūrą į darbą, sužadinti domėjimąsi tėvų darbu, paruošti vaiką darbui ir profesijos pasirinkimui;
išugdyti poreikį bendrauti su žmonėmis, plėtoti tuos kontaktus su giminėmis, artimaisiais, rodyti įvairaus pobūdžio iniciatyvą, skatinančią bendrauti su aplinka;
išugdyti teigiamą pažiūrą į tėvų ir sutuoktinių santykius, formuoti globėjiškas pozicijas jaunesniųjų ir silpnesniųjų atžvilgiu, palaikyti draugiškus santykius tarp tėvų ir vaikų nepažeidžiant tėvų autoriteto;
ruošti savarankiškam gyvenimui ugdant kūrybišką bendradarbiavimo poziciją šeimos gyvenime, paruošti gyvenimo sunkumams ir problemoms;
sudominti vaikus globalinėmis (ekologinėmis, demografinėmis, energetinėmis, lygiateisio tautų bendravimo iir bendradarbiavimo ir kt.) problemomis ir ruošti juos aktyviam įsijungimui į šių problemų sprendimą.
Vaiko auklėjimo šeimoje tikslas gali būti suprastas trejopai: a) ateities meilė – aukščiausias auklėjimo tikslas (be jo negalėtume pasiekti kitų kilnių tikslų); b) harmoningos asmenybės išugdymas – programinis tikslas; c) žmogaus, Lietuvos piliečio, patrioto, internacionalisto išauklėjimas.
Ateitis motyvuoja mūsų poelgius. Tėvai, augindami vaikus, tarsi sąveikauja tarp ateities, dabarties ir praeities. Ateities meilė yra lyg sintezė įvairių funkcijų. Ji bręsta drauge su žmogaus dorovingumu ir jo išsilavinimu. Išsilavinęs ir kultūringas žmogus tolesnės ateities siekia labiau ir rūpestingai derina su ja savo poelgius [2].
Harmoningos asmenybės ugdymas savo ruožtu padeda išsaugoti visos visuomenės sveikatingumą, jos dvasingumą bei dorovingumą. Be to neįmanoma šeimos ir tautos laimė [2].
3. Ūkinė ekonominė šeimos funkcija. Ji susijusi su šeimos materialinių poreikių tenkinimu, namų ūkio, šeimos biudžeto tvarkymu. Šeimoje vaikai išmoksta įvairių buitinių darbų, taupyti, išsiugdo darbštumą ir pareigingumą. Įsitraukę į ūkinę ekonominę šeimos veiklą sutuoktiniai ir vaikai stiprina tarpusavio ryšius, gerina šeimos mikroklimatą. Tai vyksta tuo atveju, kai tarp šeimos narių sąžiningai paskirstomos pareigos, nežeminant vienas kito.
Šeimos ekonomika lyg vandens lašas atspindi sudėtingą jausmą, norų, poreikių spektrą, kuriuo vadovaujasi šeimos nariai. Ūkiniai poreikiai neretai vadinami vitališkaisiais, t. y. gyvenimiškais. Jų tenkinimo
būdai būna protingi arba neprotingi, egoistiški ir altruistiniai, dirbtiniai ir iškreipti. Poreikius sunku valdyti, nes pasak graikų išminčiaus, žmonės paprastai ne tiek džiaugiasi tuo, ką jie turi, kiek sielvartauja dėl to, ko jiems neduota. [1]
Šeimos (namų) ekonomikos tvarkymo atžvilgiu šeimas sąlyginai galima suskirstyti į šiuos septynis tipus [2]:
1) Dažniausiai sutinkamas tradicinis šeimos tipas.
2) Šeimos, kurių nariai visų pirma susirūpinę plėtoti kūrybinius sugebėjimus.
3) Šeimos, kurios siekia gyventi visą gyvenimą be materialinių trūkumų, turtingai savo malonumui.
4) Šeima, kurios pagrindinis ttikslas – sukaupti kuo daugiau pinigų, brangių daiktų.
5) Šeimos, kuriose materialiniai interesai minimalūs, nėra garbėtroškiškų siekių.
6) “Bohemiška” šeima.
7) Šeimos, kurios neturi savo nuomonės ir gyvenimą planuoja ne pagal savo išgales.
4. Rekreacinė šeimos funkcija. Rekreacinę (lot. recreatio – atstatymas) šeimos funkciją suprantame kaip laiką, skirtą turiningam poilsiui, fizinių ir. dvasinių jėgų atstatymui, sveikatos atgavimui. Tai dvasinio komforto šeimoje kūrimas, naujų jėgų darbui, mokymuisi, kūrybiniams sumanymams kaupimas. Rekreacija nėra beprasmis laiko leidimas[2].
Laisvalaikis – viena svarbiausiųjų socialinių vertybių, žmogaus kkaip asmenybės brandumo veidrodis. Į šeimos laisvalaikį įeina: televizijos laidų žiūrėjimas, radijo klausymas, skaitymas, susitikimai su giminėmis, draugais, pažįstamais, lankymasis bibliotekose, teatruose, koncertų salėse, atostogos, išvykos į gamtą, turistiniai žygiai, ekskursijos, sportas, kolekcionavimas, šeimos šventės, pasivaikščiojimai gamtoje, darbas sode, darže [[1].
Šeima geriausiai atpalaiduoja, sušvelnina ir paties žmogaus vidinius konfliktus bei psichinę įtampą. Čia susiklosto palankios sąlygos reikštis simpatijai, pagarbai, užuojautai, švelnumui, galima išsikalbėti, “išsikrauti” – neutralizuoti neigiamas emocijas.
Šeima gali labiausiai atpalaiduoti nervinę-psichinę įtampą, kylančią už šeimos ribų, ypač darbe. Tačiau, kaip nurodo V.Justickis, šeima tik tada sugeba sumažinti darbe kilusią nervinę-psichinę įtampą, jeigu šeimoje ta įtampa yra mažesnė nei aplinkoje.
Šeima savo rekreacinės funkcijos neatlieka, kai jos nariai negali persiorientuoti iš darbo atmosferos į šeimos aplinką, kai kiekvienas laukia atidos, paguodos ir supratimo iš kito, kai nemoka turiningai organizuoti laisvalaikio. Tada poilsio ir atsipalaidavimo ieškoma ne šeimoje. Prasideda susvetimėjimas, blogėja tarpusavio santykiai. Taip atsitinka, visų pirma, todėl, kad sutuoktiniams trūksta dvasinės darnos, tolerancijos, bendrosios kultūros [1].
5. Komunikacinė (bendravimo) ššeimos funkcija. Komunikacija (lot. communicatio – pranešimas) – šeimos bendravimas, išgyvenimai, keitimasis patyrimu, mintimis jos nariams palaikant kontaktus su masinėmis informacijos priemonėmis (televizija, radiju, periodine spauda), literatūra, menu ir vienas kitu [2].
Bendravimas šeimoje – tai dialogas, kurio metu kitas sutuoktinis suvokiamas kaip partneris, panašus savo pojūčiais, mintimis, svajonėmis. Tai kartu gestų, judesių, kūno kalba ir jos suvokimas [1].
Emociniam sutuoktinių kaip partnerių pasitenkinimui, – rašo Z.Tyška, – nebūtina “didžioji” arba “tikroji” meilė. Pakanka žmogiško sentimentalumo, mokėjimo vienas su kitu eelgtis, tarpusavio supratimo ir pasitikėjimo. Tačiau gili meilė yra laukiamas santuokoje veiksnys. Ne mažiau svarbus yra intelektualinio bendrumo jausmas. Jis padeda sutuoktiniams geriau bendrauti vienas su kitu, kai jie vertina vienas antro asmenybę, kai žmona laiko vyrą pranašesniu šiuo požiūriu už save, o vyras – žmoną. Tada jie dažniau esti vienas kitu patenkinti [2].
Vienas iš poreikių, už kurį žmogus, anot Aristotelio, sutiktų atiduoti auksą ir kitas brangenybes, yra tikra draugystė. Turėti tikrą draugą – tai jausti gyvenimo pilnatvę, būti laimingam.
Dabar ypač aktualus emocinis ir jausminis tėvų bei vaikų prieraišumas šeimai. Sutuoktinių emocinis prieraišumas taip pat svarbus gyvenimo šeimoje reiškinys. Manoma, kad emocinė sutuoktinių elgsena turi penkias pagrindines stadijas [2]:
1) aistringo ir gilaus įsimylėjimo periodas, kai žmogus yra visiškoje teigiamų emocijų įtakoje (jis ar ji – vaivorykštės spalva);
2) atšalimo pradžia, kai pamažu mylimojo (mylimosios) paveikslas, jam (jai) nesant, vis rečiau iškyla sąmonėje, o kai jis (ji) pasirodo, vėl viskas pagerėja;
3) didesnis emocijų atšalimas, kai mylimojo nėra šalia, lenda “juodos mintys” į galvą, blogai jaučiamasi, o jo pasirodymas nebesuteikia – reikia, kad jis pasakytų, jog myli, ištartų švelnų žodį, paglamonėtų ir įteiktų dovanų;
4) susierzinimų dėl smulkmenų (išorės, įpročių ir kt.) periodas, kai į žmogų žiūrima kaip į ““nusikaltėlį”, kai kiekvienas sutuoktinio žodis, gestas suvokiamas kaip kerštas, piktadarybė;
5) visiškas neigiamų emocijų įsigalėjimas, kai į sutuoktinį žvelgiama kaip į “šlykštų ir apdairų piktadarį” ir manoma, jog su juo gyventi jau nebeįmanoma.
Svarbu kad tarp sutuoktinių visiškai neišnyktų .emocinis prieraišumas ir pagarba. Jie turi stengtis vyti šalin nerimą, abejones, nusivylimą, vietoj to turi stengtis suteikti džiaugsmo šeimoje.
Sėkmingai bendraudami šeimos nariai jaučia vienas kito pagalbos ranką, tikisi sulaukti ir neretai sulaukia materialinės ir dvasinės paramos. Jie yra saugūs ir žino, kad vienas kito neiškeis [2].
6. Reguliuojančioji šeimos funkcija. Šeima atlieka jos narių emocijų ir elgesio kontrolės funkciją. Ji skatina arba neskatina priimti visuomenės propaguojamas vertybes ir elgesio pavyzdžius. Šeimos nariai kontroliuoja vieni kitų elgesį. Tai sutuoktinių veiklų tarpusavio kontrolė, kad jie nekenktų vaikų auklėjimui ir sandraugai. Tai vaikų elgesio kontrolė, kad atitiktų šeimos, mokyklos ir visuomenės pagrindinius tikslus. Tai ir jautri vaikų kontrolė tėvų atžvilgiu reguliuojant jiems, kaip sutuoktiniams, tarpusavio santykius bei elgesį. Tai ir visos šeimos emocijų ir elgesio kontrolė kiekvieno jos nario atžvilgiu. Tai ir šeimos giminių įtaka vienų kitiems. Jos turinys ir formos priklauso nuo bendrosios pačių šeimos narių ir visuomenės kultūros.
Pasak P.Steinhauerio, šeima, kaip pusiausvyros sistema, gali būti suvokta trijuose tarpusavyje susijusiuose lygiuose [2].
1) VVidinis psichologinis lygis
2) Tarpasmeninės sąveikos lygis
3) Socialinio poveikio šeimai lygis
Steinhaueris taip pat nustatė šešis pagrindinius principus, kurie nulemia šeimos lygsvarą [2]:
1) Kiekvienoje šeimoje visi nariai turi nustatytus ir priimtus vaidmenis, kurie yra jų pačių priimti ir kitų šeimos narių jiems paskirti.
2) Kiekvienas šeimos narys ir visa šeima turi tikslius ir neapibrėžtus vaidmenis bei taisykles. Juos nustato pati šeima.
3) Vadovaudamasi tam tikrais vaidmenimis ir taisyklėmis, šeima turi jai būdingą užduočių – problemų sprendimo būdą.
4) Kiekvienas šeimos narys išlaiko pusiausvyrą vienas su kitu.
5) Šeimos lygsvara reguliuojasi pati savaime. Kuo sveikesnė šeimos psichika, tuo ji palankiau atsakys į pasikeitimus šeimos viduje.
6) Šeimos lygsvara yra susijusi su pačios šeimos savigyna.
Svarbu yra ne tai, kaip vaidmenys yra nustatyti, bet žinoti, ar yra tarp jų vidinis darnumas, t. y. ar kiekvienas šeimos narys mato save tokį, kokį jį mato kiti [2].
7. Seksualinių poreikių tenkinimas. Tėvai, atlikdami jau minėtas šeimos funkcijas, kartu tvarko ir savo seksualinį gyvenimą. Vaikų gimimas šeimose dabar dažniausiai yra reguliuojamas. Seksualiniuose reikaluose moteris ir vyras yra lygūs, savarankiški. Reprodukcija nebėra vienintelis svarbiausias sutuoktinių seksualinių kontaktų motyvas. Seksologų nuomone, praktiniame gyvenime, žmonių santykiuose nėra seksualumo už dorovės ribų, nes nėra seksualinių santykių, nepriklausomų
nuo konkrečių visuomenės santykių.
Sveikas seksualinis gyvenimas praturtina sutuoktinius, teikia daug malonių emocijų, mažina nervinę įtampą, išsklaido rūpesčius, stiprina draugystės, saugumo jausmą, kelia nuotaiką ir darbingumą. Lytinio gyvenimo harmonija taip pat gerina sutuoktinių tarpusavio santykius [1].1.2. Šeima vaiko gyvenime
Šeima – daugiau nei teisinis, visuomeninis ir ekonominis vienetas. Tai meilės ir solidarumo bendruomenė, unikaliai suderinta mokyti ir perduoti kultūrinėms, etinėms, visuomeninėms, dvasinėms bei religinėms vertybėms, kurios yra esminės jos narių ir visuomenės vystymuisi ir gerovei.
Šeima yra tobuliausias vaiko auginimo institutas. Svarbiausią vvaidmenį socializuojant vaiką atlieka tėvai, nes šeimoje vaikas stebi, suvokia ir perima šeimos gyvenimo būdą, jos narių dorovinę ir dvasinę kultūrą, elgesį, vertybines orientacijas. Ji padeda įveikti vienišumą, nepasitikėjimą savimi, nerimą, atstatyti emocinę pusiausvyrą, niveliuoja stresus. Šeimoje labai individualiai tenkinami vaiko materialiniai ir dvasiniai poreikiai. Joje vaikai, perimdami vyresniųjų gyvenimo ir auklėjimo patyrimą, formuojasi kaip būsimieji tėvai. Kartu su tėvais tvarkydami šeimos ūkį, jie išmoksta šeimyniškai ūkininkauti. Šeimoje vaikas mokosi vykdyti jos ir visuomenės užduotis. Jis išbando savo jėgas ir ggalimybes. Dažniausiai šeima apsaugo vaiką nuo brutalaus susidūrimo su tikrove. Šeima palankiausiai veikia vaiko psichiką, skatina jo protinį ir dorovinį vystymąsi. Čia jis visiškai patenkina savo emocinius poreikius (prieraišumas artimiesiems, tėvų dėmesys vaikams ir kita). Sakoma, jog žmogus “stovi ant kketurių kolonų: intelekto, emocijų, valios ir doros, kurios ir apibūdina žmogaus esmę, jo vertę, jo gyvenimo būdą.” Pirmose amžiaus pakopose, vaikystėje, kol vaiko patirtis nedidelė, kol neišsivystęs vaiko abstraktus mąstymas, vaikas kupinas emocijų, kurios jo gyvenime turi ypatingą reikšmę. Todėl įvedant vaiką į šeimos, visuomenės gyvenimą, ypač svarbu veikti jo emocinį pasaulį, kuris jį artina prie aplinkos, padeda pažinti save ir kitus. Ir, jeigu šeimoje bus neigiami patyrimai, nuolatinės konfliktiškos situacijos tarp tėvų, tai gali labai neigiamai paveikti tolesnį vaiko vystymąsi. Labai svarbu formuoti teigiamas vaiko emocijas ir jomis remiantis vesti vaiką į visuomenę. Tačiau turint omenyje vaiko egocentriškumą (Ž.Piaže), svarbu, kad vaikas pirmiausia pažintų ir suprastų pats save, savo jausmus, norus, nuotaikas ir išmoktų valdyti save. Vaikas, nesuvokdamas pats ssavęs, nesupras ir kitų. Taigi, socializuojant vaiką šeimoje, tenka jį vesti į šeimą, į visuomenę per jį patį, per jo vidinį, ypač jo emocinį pasaulį. Vaikas turi išmokti valdyti savo jausmus, reikalui esant juos derinti prie kitų žmonių nuotaikos. Tai padės suprasti kitus žmones, orientuotis situacijoje, pritapti visuomenėje [17].
2. KONFLIKTAI IR NESUTARIMAI ŠEIMOJE2.1. Konfliktai šeimoje – kokie jie?
Lotynų kalbos žodis conflictus reiškia susidūrimą. Konfliktas – tai maždaug vienodo stiprumo, bet priešingos krypties jėgų sąveika, susidūrus nesuderinamiems motyvams, interesams, nnuomonėms ar nuotaikoms [10].
Viena iš bendravimo funkcijų – sumažinti konfliktą ir atstatyti pažeistą sąvąją vertę. Konfliktai sukelia stiprius emocinius išgyvenimus, nes žmogus nenori prarasti savąjį Aš.
Santuokinis bendravimas yra intensyvus, todėl nenuostabu, jog jame yra konfliktų. Sakoma, jog sutuoktiniai gali nesiginčyti su kaimynu dėl kokio nors nereikšmingo dalyko, bet būtinai ginčysis tarpusavyje.
Literatūroje apie konfliktus dažniausiai analizuojamos konfliktų kilimo priežastys ir pretekstai. Konfliktai ne visuomet staiga prasideda. Manoma, jog yra tam tikra nesutarimų ar nuomonių skirtumo seka [10] :
Artimo žmogaus vengimas. Be abejo, esama pagrindo konfliktui, bet dar nėra ryžtingo nusiteikimo pradėti aiškintis situaciją.
Problemos dikusija. Bandoma pakankamai taikiai aptarti susidariusią situaciją, bet dar nerodoma pykčio ir nekeliamas balsas.
Argumentų ieškojimas. Intensyviai aptariama susidariusi padėtis, kiekvienas stengiasi pateikti svaresnius argumentus, tačiau nešūkauja, neįžeidinėja.
Kova 1. Problema bandoma spręsti pakeltu tonu, apsikeičiama lengvo pobūdžio įžeidinėjimais, besikonfliktuojančiųjų išvaizda – pikta.
Kova 2. Problemos sprendimui pasitelkta veiksmas, šauksmas, partnerio asmens įžeidinėjimas.
Kova 3. konfliktas virsta tikru mūšio lauku – mėtomi daiktai, stumdomasi, smūgiuojama, sakomi ypatingai įžeidžiantys žodžiai, šaukiama, verkiama.
Tokia konflikto seka įmanoma, bet nėra būtina sutuoktinių tarpasmeniniame bendravime. Be jokios abejonės, bendravimo kultūrai poveikį daro sutuoktinių išsilavinimas. Kai kurių konfliktų tyrinėtojai galvoja, jog kuo aukštesnis sutuoktinių išsilavinimo lygis, tuo rečiau jų konfliktai įgauna mūšio pobūdį.
Statistiniai tyrimai rodo, kad įįvairūs kūno sužalojimai, net nužudymai, įvyksta dėl buitinių nesutarimų ir nepriklauso nuo įvykdžiusiojo socialinės bei visuomeninės padėties, jo pareigų, amžiaus, išsilavinimo, tautybės. Pagarbos, pakantumo kito nuomonei stoka, menki buitiniai ginčai virsta nuolatiniais barniais, vaidais. Drama dažniausiai prasideda spontaniškai. Kokios nors smulkmenos tampa didelės tragedijos priežastimi. Šeimose, kuriose dažnai kilnojamas stikliukas, reta diena be ginčų, kivirčų, barnių, pavydo scenų, priekaištų [23].
Taigi konfliktas konfliktui nelygus. Nuomonių skirtumas arba nesutarimas gali skatinti geriau apmąstyti savąją nuomonę ir teisėtai gali būti intelektualinio gyvenimo varikliu. Kaip teigia K. G. Jungas : „sveika ir normali visuomenė yra tokia, kur žmonės, kaip įprasta, nesutaria, nes visuotinis sutarimas yra gan retas dalykas anapus instinktyvių žmogiškų savybių sferos“. Jeigu kelioms valandoms sutuoktiniai lieka vienas ar viena – garantuota ramybė, bet, jei tas kelias valandas praleidžia su savo sutuoktiniu, yra konflikto tikimybė.
Labai svarbu, kad santykiai šeimoje būtų šilti, paremti pagarba, užuojauta, tarpusavio supratimu, tolerancija ir meile. Tačiau tokie santykiai šeimoje šiandien yra gana sunkiai sukuriami, nes šeimą veikia pasaulyje vykstantys ekonominiai, politiniai, socialiniai ir kultūriniai procesai. Pavyzdžiui, imant ekonominį aspektą, ketvirtadalis šeimų dėl nepakankamo materialinio aprūpinimo negali gyventi visapusiškai prasmingai. Joms sunku tinkamai maitintis, mokyti vaikus, lankyti kultūrinius renginius, keliauti, bendrauti su visuomene. Suprantama, jog visa tai daro įtaką šeimos vvidiniams ryšiams – šeimos tarpusavio santykiams.
Kiekvienoje šeimoje neišvengiamai kyla nesutarimai, kuriuos kartais palydi neapykanta ir pyktis. Tačiau konfliktai – tai ne visada tai, kas neteisinga, agresyvu ir pan. Jie gali atlikti ir teigiamą vaidmenį. Kartais konfliktai padeda žmonėms išsikrauti ir po to jie dar labiau ima vienas kitą vertinti, dar smarkiau vienas prie kito prisiriša,tai gali būti ir santykių, procesų vystym.osi šaltinis. Tačiau šiaip konfliktai žmones slegia, o ypač tada, kai vienas jėga ir smurtu nori priversti kitą paklusti.
Pasak R.Lekavičienės, konfliktas – tai priešingų tikslų, interesų, pozicijų, nuomonių ar požiūrių susidūrimas, rimti nesutarimai, kurių metu žmogų užvaldo nemalonūs jausmai arba išgyvenimai. A.Suslavičius konfliktą apibrėžia kaip socialinį reiškinį, kurio metu tarp 2-jų ar daugiau asmenų (tarp asmens ir grupės, tarp grupių) vyksta priešingų interesų, nuostatų, tikslų ar tikslo siekimo būdų susidūrimas [14].
Tarpasmeninių konfliktų problemą dauguma psichologų sprendžia vadovaudamiesi viena iš koncepcijų – motyvacijos arba kognityvine. Pirmosios požiūriu, individų ketinimų ir interesų nesuderinamumą (konfliktą) sukelia subjektyvūs veiksniai. Pasak L.Kouzerio ir kt., konfliktas yra neišvengiamas socialinės būties, individų grupių ir sąveikos reiškinys.
Tuo tarpu kognityvinė koncepcija teigia, kad konfliktą sukelia nesuderinamos konfliktuojančių žmonių žinios, nuomonės, pažinimo strategijos.
M.Doičas (M.Deutch) konfliktus skirstė į produktyviuosius ir destruktyviuosius. A.Suslavičius savo veikale „Socialinė psichologija“ aiškiai išdėsto esminius
destruktyvių konfliktų bruožus ir ypatybes: toks „konfliktas orientuotas ne į problemos išsprendimą, o į oponento sunaikinimą. Po destruktyvaus konflikto problema lieka neišspręsta, o konfliktą sukėlusi priežastis išlieka“ [14]. Tokioje situacijoje jos dalyviai paprastai elgiasi gynybiškai. Šis gynybiškumas gali pasireikšti labai įvairiai: nuo psichologinio ir emocinio spaudimo, ignoravimo, iki agresijos ir fizinės jėgos panaudojimo.
Viena efektyviausių konflikto sprendimo strategijų laikoma konstruktyvus konflikto sprendimas, kuris kaip rašo A.Suslavičius, prasideda problemos pripažinimu, vykstančiu pirmiausia asmens viduje ir tik po to pateikiamu aplinkiniams. Tokiu būdu iišsiaiškinamos iškilusių problemų priežastys, jų aktualumas (svarba), bei pašalinimo galimybės [14]. Be to, vadovaujantis šia konfliktų sprendimo strategija, sėkmingas problemos išsprendimas leidžia patenkinti konfliktuojančių asmenų poreikius, išspręsti jų interesų „kovą“ bei sukurti pilnaverčius tarpusavio santykius, pagrįstus pasitikėjimu, pagarba ir tarpusavio supratimu. Stiprus ir tvirtas tarpusavio ryšys tarp tėvų ir vaikų skatina pastarųjų sėkmingą tolimesnį psichologinį vystymąsi, leidžia patenkinti saugumo poreikį (Maslow poreikių piramidė), vaiko pasitikėjimą savimi ir jį supančia aplinka.
Be minėtos konfliktų sprendimo strategijos, egzistuoja dar viena, jai priešinga – nnekonstruktyvi, galinti pasireikšti kaip:
išorinio konflikto nuslopinimas (susijęs su autoriteto panaudojimu nutraukti konfliktą);
konflikto užglostymas (susijęs su savo pozicijos atsisakymu vardan gerų santykių išlaikymo);
konflikto vengimas (susijęs su nenoru pripažinti ir spręsti iškilusią problemą);
kompromiso strategija (susijusi su kai kurių dalykų atsisakymu vardan susitarimo). NNors ši strategija laikoma pačia konstruktyviausia iš nekonstruktyvių strategijų, ji leidžia tik iš dalies pašalinti konflikto priežastis. Šis konfliktų sprendimo būdas trukdo išsiaiškinti problemų priežastis, patenkinti konfliktuojančių asmenų poreikius, suderinti prieštaraujančių pusių motyvus bei sutvirtinti tarpusavio ryšius.
Nuomonių skirtumas arba nesutarimas gali netgi skatinti geriau apmąstyti savąją nuomonę ir teisėtai gali būti intelektualinio gyvenimo varikliu. Tačiau gana dažnai konfliktai vyksta spontaniškai, bet kokia kaina laikomasi savo nuomonės ir nenorima pripažinti kito partnerio išsakytų argumentų. Neanalizuojamas savos nuomonės teisingumas..2.2. Konfliktų šeimoje šaltiniai
Jų gali būti be galo įvairių, juk kartais šeimoje ginčijamasi dėl įvairiausių smulkmenų, kartais net pačių neįtikėtiniausių dalykų. Vieni iš dažniausiai pasitaikančių konfliktų šaltinių vedybiniame gyvenime yra šie:
1. Dominavimas tarpasmeniniuose santykiuose.
Kartais partneriai stengiasi savarankiškai priimti įvairius sprendimus. Taip jų santykiuose gali aatsirasti lenktyniavimas, kurio sprendimas turėtų būti vienintelis. Tokioje situacijoje tegali būti tik laimėtojas ir pralaimėtojas. Kai susitarimai yra aiškesni, tarpasmeniniai ryšiai lankstesni, tuomet yra mažesnė lenktyniavimo tarpusavyje tikimybė.
2. Skirtingos vertybės.
Tai labai dažnai pasitaikanti priežastis kilti konfliktui. Kiekvieno sutuoktinio vertybės yra individualios ir dažniausiai daugiau ra mažiau skiriasi. Nesutarimus gali sukelti skirtingi sutuoktinių požiūriai į materialines ir dvasines vertybes. Nesutarimus šeimoje didina skirtingi požiūriai į gyvenimo būdą, religiją, atsakomybę.
3. Stresas, nesėkmės darbe.
Dažnai darbe vyraujanti atmosfera yra perkeliama į namus. TTaigi, jeigu abu sutuoktiniai darbe jaučiasi gerai, jie labiau patenkinti būna ir grįžę namo. Nesėkmės darbe, sukelia susierzinimą, ir, grįžęs namo, toks suerzintas žmogus pradeda atakuoti kitą šeimos narį.
4. Nerašytų taisyklių pažeidimas.
Gyvenimas šeimoje numato tam tikras elgesio taisykles, tačiau pasitaiko, jog sutuoktiniai jas skirtingai supranta. Nežiūrint to, galimi nesutarimai, jeigu jos pažeidžiamos. Viena iš dažniausiai pažeidžiamų taisyklių gali būti namo sugrįžimo laikas.
5. Elgesys.
Kai vienas sutuoktinis elgiasi ne taip, kaip norėtų kitas.
6. Blogi bendravimo įpročiai.
Blogų bendravimo įpročių gali būti labai įvairių:
o kai pripažįstami tik savi argumentai ir nepaisoma kitų nuomonės;
o kai griebiamasi kankinio įvaizdžio, laikoma save nekalta auka ir kaltinamas tik kitas asmuo;
o kai neigiama, nenorima pripažinti kas iš tikrųjų jaučiama, kai būna pikta ar liūdna;
o dėmesio atitraukimas, kuomet užuot rūpinantis dabartine problema, vardijamos praeities skriaudos;
o kai atsisakoma pripažinti savo blogus darbus, poelgius;
o kai nenorima nei išgirsti, nei paklausti ko norėtų kitas sutuoktinis.
3. KAIP SKIRTINGOS KONFLIKTŲ TARP TĖVŲ RŪŠYS, KONFLIKTŲ DAŽNUMAS BEI SPRENDIMO REZULTATAI ĮTAKOJA VAIKĄ
Santuokinis konfliktas neabejotinai daro įtaką vaikams. Tačiau juk nei vienoje šeimoje jų neišvengiama. Tėvų konfliktas yra trumpalaikis stresorius. Kas įtakoja, jog kai kuriems vaikams tai atneša ilgalaikes pasekmes, psichologinius bei elgesio sutrikimus?
Tai daugiausia priklauso nuo to, kaip dažnai tėvai tarpusavyje pykstasi ir tikriausiai dar svarbesnis dalykas – kkokiais būdais jie pykstasi.
Pykčio ir konflikto išraiškos gali būti labai skirtingos. Netgi buitinėje kalboje galime aptikti įvairių konflikto apibūdinimų, tokių kaip „nebylus elgesys“, „karštas ginčas“, „apsižodžiuoti“, „perkasti vienas kitam gerklę“, „žiūrėti žudančiu žvilgsniu“, „pulti vienas kitą“ ir panašiai.
Tėvų konfliktų rūšys yra labai svarbios vaikui, tai gali būti net svarbiau nei santuokinio pasitenkinimo laipsnis šeimoje. Kiekvienoje šeimoje gali labai skirtis konfliktų išraiška, konfliktų reikšmė santuokai ir šeimai, sprendimo būdai bei rezultatai.
Kartais šeimoje sutuoktiniai retai kalbasi temomis, kurios yra svarbios tarpusavio santykiams, apie problemas, dalykus kurie erzina. Tai jie gali reikšti ne žodžiais, o gestais, žvilgsniu ir kitomis neverbalinėmis formomis. Taigi, konfliktas gali būti nebūtinai išreikštas verbaliai, jis gali atsispindėti ir kitomis formomis.
Kitais atvejais vedybinis konfliktas gali būti verbalinis, labai emocionalus ir „karštas“, kartais gali pasireikšti stiprus įtūžis. Tokių stiprių konfliktų metu kartais panaudojamas ir smurtas bei prievarta.
Šie labai skirtingi pykčio bei nepasitenkinimo būdai priklauso nuo daugelio faktorių. Vienas jų, be abejo, nepasitenkinimo lygis, kurį jaučia vyras ar žmona. Ski.rtingos konfliktų rūšys daro skirtingą poveikį vaikui ir jo vystymuisi.
Tačiau jei sutuoktiniai pykstasi gana dažnai, ar tai būtinai reiškia, jog jie jaučiasi nelaimingi? Kai kurios poros dažnai nesutaria, tačiau apskritai jaučiasi gerai ir nesutarimus išsprendžia pozityvia gaida.
Kyla klausimas, ar vaikai labai reaguoja įį kiekvieną konfliktą, ar jiems labiau svarbu santykių (tuo pačiu ir konfliktų) visuma bei konfliktų rezultatai?
Nesutarimai ir konfliktai yra įprastinis ir neišvengiamas reiškinys, normalus ir natūralus šeimos gyvenimo aspektas. Patarimai, jog sutuoktiniai išviso turėtų nesipykti yra paprasčiausiai nepraktiški, neveiksmingi ir netgi nėra geri. Šeimai svarbios problemos turėtų būti retkarčiais išreiškiamos emocionaliu būdu. Besikaupiančios užslėptos (neišreikštos) problemos gali labai pakenkti šeimos tarpusavio santykiams. Kaip žinoma, neišreikštas pyktis gali prasiveržti netgi ateityje ir destruktyvesniu būdu.
Kreipiant dėmesį į vaiką, yra svarbu žinoti kokios ginčų rūšys daro didžiausią neigiamą įtaką ir kurios yra ne tokios žalingos. Tikriausiai galima atrasti net ir teigiamų ginčo aspektų. Juk tėvų konfliktai gali būti vaikui naudingos pamokos apie tai, kaip išreikšti negatyvius jausmus ir kaip susidoroti su tarpasmeniniais skirtumais. Tėvai yra naudingi vaidmenų modeliai. Jeigu vaikui niekuomet nebūtų leidžiama patirti tėvų pykčio ar nusivylimo, išsivystytų nerealistiškas pasaulio ir santykių vaizdas, vėliau gali būti sunku spręsti savo nesutarimus bei konfliktus, išsivystytų menki gynybiniai įgūdžiai. Žinoma tėvų konfliktai gali duoti teigiamų rezultatų tik tokiu atveju, jei jie sprendžiami konstruktyviais būdais ir vaikai regi teigiamas išspręsto konflikto pasekmes. Kitais atvejais, kuomet vaikai užauga namuose, kuriuose nuolat stebi destruktyvius konfliktų sprendimo būdus, kur tėvai pykstasi nuolat, vaikai gali išmokti negatyvių pykčio reiškimo
būdų, agresijos.
Taip pat svarbu ne tik tai kaip tėvai pykstasi ar kaip dažnai jie tai daro, bet ir tai, kaip konfliktai baigiasi.3.1. Konfliktų dažnumas ir jų poveikis vaikui
Santuokinių konfliktų dažnumas, t.y., kuo dažniau jie pasireiškia, tiesiogiai įtakoja didesnius sunkumus, su kuriais susiduria vaikai. Labai dažnai konfliktų dažnumo pasekmės gali būti:
elgesio sutrikimai;
mokymosi problemos;
psichologiniai sutrikimai;
prisitaikymo problemos.
Kitas faktorius (pvz. žemas socialinis ekonominis statusas ir jo keliamas stresas) gali būti priežastis tiek stipresniems santuokiniams konfliktams, tiek skaudesnioms vaikų prisitaikymo problemoms atsirasti.
Naudodamas dienoraščio metodą, kuriuo ddevynis mėnesius motinos žymėjo bei skaičiavo šeimos konfliktus, Cummings ir jo kolegos pranešė, jog dažnesni konfliktai įtakojo stipresnį vaikų sielvartą, nesaugumo jausmą bei pykčio pasireiškimą. Pakartoti tyrimai laboratorijoje tai pat patvirtino padidėjusį vaikų sielvartą ir agresyvumą [5].
Taigi, yra įrodyta, jog konfliktų bei nesutarimų šeimoje dažnumas išties daro įtaką vaikui bei jo vystymuisi. Tačiau tai nereiškia, jog galima apsiriboti vien konfliktų dažnumu sprendžiant ir teigiant apie jų poveikį vaikui. Tai, kad konfliktų dažnumas turi neigiamų efektų gali būti įtakota platesnio šeimos kkonteksto. Dažnumas gali sąveikauti su kitomis šeimos konfliktų dimensijomis, tokiomis kaip:
konfliktų intensyvumas;
konfliktų aštrumas;
konfliktų destruktyvumas.
Visa tai gali būti net svarbiau nei konfliktų dažnumas.
Apskritai, dažni tėvų ginčai nebūtinai reiškia, jog daromas neigiamas poveikis vaikams. Santuokų pavyzdžiai, kuomet sutuoktiniai dažnai ir demonstratyviai ginčijasi, ttačiau išties stipriai myli vienas kitą, yra kasdieniškas reiškinys. Kai kuriose šeimose tėvų „ginčai“ gali būti daugiau žaismingi, juokais paerzinant vienas kitą, nei priešiški. Kai kada tėvai ginčijasi konstruktyviais būdais siekdami teigiamų tikslų sau bei šeimai. Taigi, išties negalima teigti, jog konstruktyvių nesutarimų dažnumo poveikis yra tapatus destruktyvių konfliktų dažnumo poveikiui.3.2. Pykčio išraiškos būdai ir jų poveikis vaikui
Paprastai konfliktas yra suvokiamas kaip verbalinis susidūrimas. Tačiau vaikams daro įtaką ne tik verbaliai išreikštas konfliktas, tačiau ir kitokios jo apraiškos. Vaikai taip pat yra jautrūs ir neverbalinėms pykčio išraiškoms, o ypač – fizinei agresijai.
Fizinė agresija tarp sutuoktinių
Fizinė agresija ir šiurkštus elgesys tarp tėvų yra ypatingai susiję su vaikų elgesio bei emocijų sutrikimais. Vaikai, kurie patiria smurtą tarp tėvų yra daug labiau pažeidžiami, nne tie, kurie to nepatyrė.
Nuolatiniai tėvų konfliktai pasitelkiant fizinę agresiją gali sąlygoti daugelio neigiamų pasekmių atsiradimą. Tokie vaikai gali išmokti patys naudoti smurtą kaip konfliktų sprendimo būdą, agresyviai elgtis su bendraamžiais. Tokiems vaikams gali būti būdinga prasta savikontrolė (staigūs pykčio, susierzinimo priepuoliai), taip pat neigiami emociniai išgyvenimai. Vidurinėje vaikystėje ir paauglystėje gali išryškėti vaikų bei paauglių prisitaikymo problemos. Tokie vaikai gali būti:
išsiblaškę;
hiperaktyvūs;
nepasitikintys kitais;
nedraugiški;
agresyvūs.
Vaikų agresyvumas gali būti paaiškinamas tuo, kad šeimoje vaikas dažniausiai mato tik prievartinius tarpasmeninės sąveikos būdus, todėl jis nneišmoksta prosocialių elgesio normų. Augdami tokiomis sąlygomis šeimoje, kuomet stebima tėvų agresija vienas kito atžvilgiu, vaikai gali susikurti agresyvios bei priešiškos aplinkos sampratą. Tai savo ruožtu gali skatinti nuolatinius grėsmės lūkesčius bei atitinkamus agresyvius veiksmus kitų atžvilgiu.
Neverbalinis pyktis
Neverbalinės pykčio išraiškos yra gana dažnas ir įprastas reiškinys, tačiau yra stebėtinai mažai tyrimų, kurie paaiškintų tokio pykčio poveikį. Taigi kyla klausimas, kokį poveikį vaikui turi „žudantys žvilgsniai“ ar „nekalbėjimo laikotarpiai“ tarp tėvų?
Paremto retrospektyviniais interviu tyrimo (Jenkins ir Smith, 1991) duomenimis, neįrodytas ryšys tarp vaiko elgesio problemų ir neverbalinio pykčio tarp tėvų. Vis dėlto, eksperimentiniai tyrimai pažymi, jog iš tiesų vaikai yra gana jautrūs neverbalinio pykčio tarp tėvų apraiškom. Vaikai netgi atsako pykčio ir sielvarto emocijomis į neverbalinį pyktį taip pat kaip ir į verbalinį.
Viena galima tokių tyrimų rezultatų nesutapimų priežastis gali būti tokia, kad dabartiniai retrospektyviniai metodai yra gana abejingi neverbalinio pykčio paplitimui, o taip pat tai, kad nepavyksta atskleisti tikrųjų ryšių tarp neverbalinio konflikto ir vaikų elgesio problemų. Neverbalinis pyktis yra subtilesnis, sunkiau pastebimas, neapibrėžtas nei verbalinis pyktis ir gali būti žymiai sunkiau jį priskirti ir prisiminti. Viena vertus, neverbalinis pyktis galbūt gali sukelti tik staigų, neilgalaikį stresą ir neturėti apčiuopiamų ilgalaikių pasekmių vaiko funkcionavimui. Kita vertus, pateikiamas vaiko reakcijų į nneverbalinį pyktį gausumas kontroliuojamų laboratorijų tyrimuose byloja, jog yra tikimybė, kad neverbalinis pyktis prisideda prie poveikio vaikui, ypač kai jis toks pyktis yra nuolatinis ir dažnai naudojamas.3.3. Konfliktų stiprumas
Kitas pykčio reiškimo aspektas yra jo stiprumas. Be abejo, stiprūs tėvų ginčai kelia didesnį stresą vaikams nei ramūs, racionalūs nesutarimai. Į intensyvius ginčus vaikai reaguoja su didesniu pykčiu, liūdesiu, susirūpinimu, susijaudinimu, apmaudu, bejėgiškumu. Be to, vaikai gali labiau kaltinti save [5].3.4. Konfliktų turinys
Kitas konflikto išreiškimo aspektas – tematinis turinys. Į kokius konfliktus vaikas reaguoja smarkiau?
Vaikai labiau linkę sielvartauti tokių konfliktų metu, kuomet konflikto tema yra jie patys. Pagal vieno tyrimo pranešimą, vaikai į su jais susijusius konfliktus reaguoja su stipresniu apmaudu, savęs kaltinimu ir baime būti įtrauktiems į konfliktą, nei tie, kurių tėvai pykstasi visiškai su jais nesusijusiomis temomis (Grych ir Fincham, 1993).
Girdėdami, kaip tėvai dėl jų pykstasi, vaikai išgyvena didesnį stresą, nes jaučiasi konflikto kaltininkais. Konfliktas jau pats savaime kelia stresą, o manydami esantys kalti, vaikai dar jautriau į jį reaguoja.
Taigi, konflikto turinys šiuo aspektu yra reikšmingas vaiko pažeidžiamumui. Tačiau lieka neaišku ar skiriasi vaikų reakcija į kitokio turinio konfliktus, pvz. susijusius su darbu, buitimi ir panašiai.3.5. Konfliktų atomazga
Konfliktų baigtis taip pat yra reikšminga vaikui. Ypač svarbu tai, ar konfliktai yra iišsprendžiami, išsiaiškinamos jo priežastys. Kaip jau minėta, tėvai, demonstruodami konstruktyvius konfliktų sprendimo būdus gali skatinti jį panašiai elgtis ir ateityje.
4. VAIKO PAŽEIDŽIAMUMAS, EMOCINIAI IŠGYVENIMAI
KONFLIKTŲ METU4.1. Pyktis šeimoje ir vaiko pažeidžiamumas konflikto metu
Šeimos gyvenime pyktis yra daugiausia problemų kelianti emocija. Jis gali privesti prie šeimyninio konflikto, prie žodinės ir fizinės prievartos vaikų atžvilgiu. Didžiosios dalies visuomenės problemų šaknys glūdi nesuvaldytame pyktyje. Pykčio pagauti žmonės dažnai nieko nepaiso ir pasielgia pražūtingai, o tai tik pablogina situaciją [4].
Jei tėvai į namus atneša stresą, įtampą, nuovargį – šeimos nariai dėl to kenčia. Ir didžiausios barnių šeimoje aukos yra vaikai. Pirma, jiems reikia gyventi visą laiką susiduriant su nevaldomu suaugusiųjų pykčiu. Antra, jie neišmoks valdyti savo pykčio ateityje. Ir trečia, konfliktus tarp tėvų vaikai labai skaudžiai pergyvena.
Taigi, dėl dažnų konfliktų šeimoje emociškai nukenčia vaikai – ypač kai konfliktinė situacija susijusi su šeimos irimo grėsme. Tokiose šeimose taip pat dažna fizinė prievarta.
Neadekvataus pykčio, kuris sukelia konfliktą šeimoje pavyzdys
Pavargęs po dienos darbų, ponas A. žiūri televizorių. Nuvargusi ponia J. Plauna indus. Nė vienas iš judviejų nėra laimingas. Ateina sūnus T. Ir paprašo mamos sausainių. Mama nėra nusiteikusi jų duoti, todėl sako: „Tu nebaigei valgyti vakarienės, taigi negausi nieko kito“. Tėvas iš kito kambario pradeda prieštarauti:
„Bent jau kelis saldainius vaikui, tai jau tikrai galėtum duoti! . T. nueina prie vazos saldainiu. „Ką darai? – klausia mama. – Juk girdėjai, jokių saldumynu!“ . Sūnus išeina iš virtuvės ir paėmęs krepšinio kamuolį pradeda jį mušinėti kambaryje. Po 5 minučių klausia tėvo: „Ar galiu eiti pas D.?“ – „Ne, negali, – šiurkščiai atsako tėtis. – Tu nebaigei ruošti namų darbų. Ir liaukis daužęs tą kamuolį“.
Berniukas pasiima kamuolį ir išeina. Po to tuoj pat grįžta, šįkart kamuolį mušinėja vvirtuvėje. Kaip tik tuo momentu kamuolys kliudo stalą, ir ant grindų nukrenta puodelis.
Išgirdęs triukšmą, A. atsikelia nuo sofos ir skuba virvę. „Juk liepiau liautis žaidus su tuo kamuoliu! Sugriebęs sūnų už rankos, nutempia jį į darbo kambarį ir ima perti kailį šaukdamas: „Kiek kartų tau reikia sakyti? Ar kada išmoksi klausytis manęs?“
J. virtuvėje verkia. „Liaukis. Nustok. Tu užmuši jį!“ – šaukia ji. „Taip negalima elgtis!“. Kai A. nustoja mušęs, T. verkdamas nubėga į savo kambarį. Tėtis vėl sudrimba ant sofos iir įsistebeilija į televizorių. Mama užsidaro miegamajame ir verkia [4].
Šis šeimos pyktis pasiekė destruktyvų tikslą. Šiuose namuose tvyrojo daug emocijų ir visi buvo pikti. Galima teigti, kad konflikto šaltinis buvo nesutarimas tarp tėvų, dėl vaidmenų pasiskirstymo šeimoje. Mama pyko ant ttėčio, kad jis nepadeda plauti indų ir nepritaria jos naudojamam vaiko auklėjimui. Tėtis pyko ant T., kad šis nesilaikė nurodymo – nežaisti su kamuoliu. O labiausiai supykęs buvo T., nes tėtis nubaudė jį toli gražu neatitinkančia jo nusikaltimo bausme. Mama pyko ant vyro ir už jo elgesį su sūnum.
Niekas neišsisprendė, pasidarė tik blogiau. Ką T. darys su savo pykčiu, išaiškės vėliau. Net jei išoriški jis atrodys susitaikęs ir elgsis taip, tarsi viskas būtų gerai, galima būti tikriems, kad pyktis pasireikš jo elgesyje vėliau.
Taip pat yra labai blogai, kad tėvai nesutaria vaiko auklėjimo metodų atžvilgiu. Dėl to ir kyla dažnai konfliktai. Tėvai, kurie neišmoko kontroliuoti savo pykčio, nelabai to išmokys ir savo vaikus.4.2 Problemos, su kuriomis vaikas susiduria konfliktiškose šeimose
Vaikai, aaugantys konfliktiškose šeimose, yra daug labiau pažeidžiami nei tie, kurie auginami palyginti darniose šeimose. Žinoma, šeimoje išvengti nesutarimų yra neįmanoma, tačiau kiekvienos šeimos santykiai skiriasi.
Dažniausiai vaikams iš konfliktiškų namų yra gali būti būdingi tokie bruožai bei elgesio savybės: agresyvumas, nepriimtinas vadovavimas, nenuolaidumas, polinkis į vandalizmą, nusižengimus, nusikalstamumą, neadaptyvus, situacijai neadekvatus bendravimas su bendraamžiais, sutrikusi mokymosi motyvacija (nenoras ir nesugebėjimas mokytis dėl priežasčių, nesusijusių su intelekto ar specifinių pažintinių funkcijų sutrikimais), visuomenėje įprastų elgesio normų nepaisymas. Susiduriama ir su emociniais vaikų ssutrikimais – nerimastingumu, slogia nuotaika, baimės jausmu.
Taip pat vaikai susiduria ir su socialinėmis bei tarpasmeninėmis problemomis. Konfliktiški sutuoktiniai padidina riziką, kad jų vaikas įgis netinkamų socialinių įgūdžių bei turės sunkumų santykiuose su kitais žmonėmis. Dėl dažnų konfliktų šeimoje gali susiklostyti ir neigiami vaikų – tėvų tarpusavio santykiai.
Kaip jau minėta, gali atsirasti ryškus pakenkimas mokslo pasiekimuose (sumažėję pažymiai, mokytojų nusiskundimai).
Aplinka, kurioje dažni konfliktai bei nesutarimai gali taip pat įtakoti vaikų socialinių situacijų interpretavimą bei tarpusavio santykius. Vaikai gali susikurti neigiamą savęs vertinimą, sumenkinti savo galimybes. Taip pat gali iškreiptai vertinti realybę, susikurti neigiamo ir priešiško pasaulio sampratą. Negatyvūs savęs ir pasaulio vertinimai savo ruožtu gali padidinti depresijos, emocinio prislėgtumo atsiradimą. Pvz. emocinį prislėgtumą gali slėpti tokie požymiai kaip neramumas, atsitraukimas, atsiribojimas, elgesio problemos. O vėlyvojoje paauglystėje gali įsivyrauti ir tokie dangstomieji požymiai kaip narkotikų, alkoholio vartojimas, netgi bandymai žudytis.4.3. Vaiko amžiaus įtaka jo pažeidžiamumui
Labai dažnai sutinkama nuostata, kad mažas vaikas yra nejautrus tėvų santykiams ir jų emocijoms. Laikomasi nuomonės, jog tėvai gali pyktis ar ginčytis vaikų akivaizdoje ir nepaisyti jų buvimo. Daugelis tėvų mano, kad jų maži vaikai to nepastebės.
Tačiau faktai įrodo šio požiūrio klaidingumą. Maži vaikai gali nesuprasti tėvų konflikto turinio, tačiau jie yra jautrūs tėvų emocijoms. Netgi 6 mmėnesių kūdikis geba atskirti tarp tėvų esantį pyktį nuo kitų emocijų. Vaikai į tai reaguoja kaip į stresorių visos vaikystės metu. Jie tampa akivaizdžiai liūdni ir išreiškia emocines sielvarto ir pykčio reakcijas.
Vaikų reakcijos keičiasi su amžiumi, ypač tarp ankstyvosios kūdikystės ir vaikystės vidurio. Pavyzdžiui, vos pradedantis vaikščioti kūdikis retai tiesiogiai įsitraukia į savo tėvų konfliktą. Ikimokykliniame – mokykliniame amžiuje polinkis įsitraukti smarkiai išauga. Aukščiausias taškas pasiekiamas paauglystės viduryje. Baimė taip pat kinta su amžiumi. Akivaizdžiausia baimė priešmokykliniame amžiuje ar anksčiau. Jautrumas konfliktų išsprendimui smarkiai sustiprėja maždaug 6 metų vaikams ir išlieka visos vaikystės metu.
Nelengva išsiaiškinti ir apibendrinti kurios amžiaus grupės yra labiausiai pažeidžiamos. Pirmiausia, kai kurios reakcijos sustiprėja, kitos – susilpnėja su amžiumi ir palyginti jų svarbą pažeidžiamumui yra nelengva. Pavyzdžiui, kuo vaikas tampa vyresnis, tuo labiau jis tampa emocionaliai jautrus ir įtrauktas į šeimos narių nesantaiką, kas gali atrodyti kaip padidėjusi psichinės sveikatos problemų rizika vaikui. Tačiau iš kitos pusės, augantys vaikai taip pat vysto platesnę ir efektingesnę apsisaugojimo būdų įvairovę, kas gali būti atsvara žalingiems didėjančio jautrumo efektams.
Taip pat svarbu, jog tai, kad vyresnis vaikas turi daugiau problemų gali priklausyti tiek nuo labiau pažeidžiamos jo vystymosi stadijos, tiek nuo ilgesnio konflikto buvimo laikotarpio. Taigi, šiuo atveju gali padėti ttik atidus vaiko vystymosi raidos nagrinėjimas.
Kitas dalykas, kad skirtingo amžiaus vaikai gali būti labiau pažeidžiami skirtingų psichinės sveikatos problemų tipų. Yra neįmanoma nustatyti, kuri psichinės sveikatos problema yra svarbesnė. Su amžiumi susijęs pažeidžiamumas neturėtų būti apibūdinamas bendrai. Mažesni vaikai labiau linkę reaguoti į stresą su agresija, nesutikimu ir pykčio priepuoliais. Vaikystės viduryje ir vėlyvojoje vaikystėje dažnai rodo tokį elgesį, kaip pasyvumas, disforija (nuotaikos, savijautos sutrikimas), o taip pat dažniau įsivyrauja depresija. Depresija ypač būdinga laikotarpiu tarp vėlyvosios vaikystės ir ankstyvosios paauglystės.
Apibendrinant, visi skirtingo amžiaus vaikai reaguoja į pyktį, nesutarimus, konfliktus šeimoje kaip į stresorių ir negalima teigti, jog kuri nors amžiaus grupė yra pažeidžiamiausia.4.4. Vaiko lyties reikšmė jo pažeidžiamumui
Ilgą laiką buvo manoma, jog nesutarimų bei vaidų metu berniukai yra labiau pažeidžiami nei mergaitės. Tačiau dabar dėl to ginčijamasi. Naujesni tyrimai daro prielaidą, jog mergaičių ir berniukų pažeidžiamumas skiriasi ne stiprumo laipsniu, o elgesio išraiška. Lytis įtakoja tai, kaip reaguojama į konfliktus. Berniukams dažniau pasireiškia agresija, o mergaitės dažniau linkę į užsisklendimą savyje, gilų nerimą, susirūpinimą. “Labai gero“ vaiko pavyzdys taip pat dažniau priklauso mergaitėms. Tai, kad dažniau iškeliamas berniukų pažeidžiamumas, gali paprasčiausiai atspindėti tai, kad berniukų reakcijos yra labiau matomos, ryškiau išreikštos (dažnas agresijos pasireiškimas).
Tačiau lyčių skirtumas pažeidžiamumui keičiasi su
amžiumi. Pavyzdžiui, išsiskyrusiose šeimose psichologinių sutrikimų dažniau atsiranda būtent berniukams ankstyvojoje vaikystėje bei vaikystės viduryje, tuo tarpu skirtumai vėlyvojoje vaikystėje ir paauglystėje yra mažiau ryškūs ir galbūt net priešingi.
Taigi, vaikystės metu, reaguodami į juos supantį pyktį, berniukai yra labiau linkę išreikšti priešiškas reakcijas, o mergaitės dažniau išgyvena sielvartą bei užsisklendimą. Tačiau, kai kurių tyrimų duomenimis [5], paauglystės metu pyktis būdingesnis jau mergaitėms, o berniukai šiuo laikotarpiu dažniau išraiškia liūdesį.
Taigi, daugiau skirtumų tikriausiai galima aptikti tos pačios lyties atstovų elgesyje skirtingais llaikotarpiais nei tarp lyčių. Tačiau vis gi skirtumų atrasta, nors itin ryškūs skirtumai pasireiškia retai.4.5. Ilgalaikių nesutarimų ir konfliktų šeimoje galima pasekmė – skyrybos. Jų poveikis vaikui
Nuolatiniai tėvų konfliktai daro išties neigiamą poveikį vaikui. Kyla klausimas, kas daro didesnę žalą – nuolatiniai barniai ir įtampa šeimoje ar santuokos nutraukimas? Įvertinti nelengva. Viena vertus, skyrybomis nutraukiami destruktyvūs poveikiai, kita vertus, jau pačios skyrybos turi destruktyvų poveikį, nes vaikui reikalingi abu tėvai.
Kaip teigia Jūra Daulenskienė [6], tėvų skyrybos veikia vaiko asmenybę visą jjo gyvenimą. Aišku, skyrybų poveikis vaiko psichikai daug priklauso nuo tėvų kultūros, nuo jų požiūrio vienas į kitą, nuo to, kokie tarpusavio santykiai lieka išsiskyrus. Vaikai lengviau pergyvena tėvų skyrybų krizę, kai tėvai palaiko ryšius tarpusavyje, kai vaikams nedraudžiama bendrauti ssu abiem tėvais. Tačiau retai kada tėvai skiriasi taikiai, gerbdami vienas kitą. Dažnai skyrybos vaikų akivaizdoje tampa itin dideliu konfliktu. Ypač traumuoja vaikus, kai vienas iš tėvų draudžia bendrauti su kitu, kai vaikai tampa įrankiu aršioje tėvų tarpusavio kovoje, kai tėvai skirdamiesi arba dalydamiesi turtą naudoja smurtą ir prievartą. Labiausiai destruktyvų poveikį tėvai daro vaikams, žemindami savo buvusį sutuoktinį, naudodami smurtą ir prievartą.
Iškart po skyrybų daugelis vaikų yra pikti, jaučiasi įžeisti, prislėgti. Gali pasidaryti agresyvesni ir nesukalbami. Apskritai, skyrybos padidina vaikų socialinių, psichologinių, elgesio bei mokymosi problemų riziką. Aišku, įvairių vaikų reakcijos yra skirtingos. Tai priklauso nuo pačių įvairiausių veiksnių, pvz., tėvų konflikto stiprumo, vaiko temperamento priklauso kaip jis susidoroja su stresu ir ar kyla elgesio problemų.
Gražina Matulienė [10] ppažymi, kad skyrybos turi ilgalaikes pasekmes vaikams. Tos pasekmės gali įvairiai reikštis artimoje ir tolimoje ateityje: žemesniu išsilavinimo lygiu, mažesnėmis pajamomis, dažniau pasitaikančia bedarbyste, mažesnį prestižą turinčios veiklos pasirinkimu.
Yra pastebėta ir psichologinio pobūdžio sunkumų. Tie sunkumai siejami su sėkmės stoka gyvenime, nepasitenkinimu draugais bei šeima. Jie yra mažiau patenkinti gyvenimu. Suaugę dažniau skiriasi ir rečiau sako „esu labai laimingas“.
Kartais vaikai gali manyti esą jie kalti dėl tėvų skyrybų. Vaikai suvokia, kad jie asmeniškai nėra atsakingi už skyrybas, tačiau nepaisant to, kkai kurie kaltina save dėl tėvų santuokos žlugimo. Kartais vaikai motyvuoja tokią situaciją savo paties sukurtomis prielaidomis (tėvas išėjo, nes manęs nemėgo, aš buvau blogas ir pan.).
Skyrybos tradiciškai vyksta arba kai vaikai dar maži, iki trijų metų, arba, kai jie jau paaugliai – penkiolikos – aštuoniolikos metų. Taigi, vienu atveju vaikai būna dar per maži realiai suvokti skyrybų poveikį; kitu atveju – pakankamai suaugę įvertinti skyrybas kaip kažką itin neįprasto jų gyvenime [10]. Žinoma, būtent maži vaikai, nesuprasdami tikrųjų skyrybų priežasčių yra dažniausiai linkę kaltinti dėl to save.
Turėdami vaikų, tėvai įsipareigoja. Kol jie maži ir priklauso nuo jų, tėvai turi daryti viską, kas jų galioje, kad vaikai jaustųsi abiejų tėvų trokštami ir mylimi. Skyrybas vaikai dažniausiai išgyvena labai skaudžiai. Dažnai tėvai geriau sutaria, kai gyvena atskirai, – jie pasidalija užduotimis bei pareigomis ir leidžia vaikams laisvai lankytis abiejų namuose. Tačiau daug kam tai per didelis išbandymas, o ir vaikai galiausiai pajunta negalintys persiplėšti tarp dviejų namų: jie pasidaro išsiblaškę, pikti jaučiasi nuskriausti ir nelaimingi [8].
Vaikai nekalti dėl skyrybų ar tėvų barnių, nors daugelis jų mano taip atsitikus todėl, kad jie kažką ne taip padarė. Svarbiausia, tėvams nereikia daryti vienos klaidos – neįtraukite vaikų į savo barnius.
Tėvams reikia pasistengti įveikti sskyrybas lydintį kaltės jausmą, nerimą ir įvairius būgštavimus. Kad ir koks didelis būtų tėvų skausmas, reikia nepamiršti vaikų, reikia suprasti ir jų jausmus. Sakykim, vaiko bandymas apsimesti, kad nieko nevyksta, tėra laikinas problemos maskavimas. Reikia kaip nors įtikinti vaiką, kad namus paliekantis tėvas juo labai rūpinasi ir kad taip .susiklostę dalykai yra ne jo, o tėvų reikalas.
Kai kurie vaikai pabėga iš namų, jei tėvai pykstasi ir barasi, tikėdamiesi, kad tuo atves savo tėvus į protą. „Aš tik noriu, kad viskas būtų kaip anksčiau“, – sako jie liūdnai ir nuoširdžiai [8].
Kurio nors iš tėvų praradimas vaiko širdyje palieka tuštumos pojūtį. Įprastas saugus pasaulis, rodos, apsiverčia aukštyn kojom. Vaikus gali pradėt kamuot kaltės jausmas. Jie save gali įtikinėti, kad niekada nebūtų taip atsitikę, jeigu jie būtų buvę paklusnesni. Graužiami sąžinės jie sau priekaištauja.
Taigi tėvų problemos labai veikia šeimą, net jeigu vaikai ir apsimeta, kad jiems tai nė truputėlio nerūpi. Problemų šeimoje sprendimais ramiais, konstruktyviais būdais vaikams leidžia pasijusti saugesniais.
E. Kuebler-Ross atkreipia dėmesį į šiuos psichologinius netekties išgyvenimo dėsningumus, stadijas: 1) šokas ir (ar) neigimas; 2) derėjimasis; 3) pyktis; 4) depresija; 5) susitaikymas. Kiekviena iš šių stadijų yra fenomenali, jai būdingi saviti išgyvenimo aspektai.
Tėvų skyrybų poveikį vaikams savo disertaciniame darbe 2001 m. ttyrinėjo M. Dovydaitienė. Ji pažymi, jog vaikai, kurių tėvai išsiskyrę, yra emociškai labiau pažeidžiami ir sunkiau prisitaiko prie kitų ar užmezga kontaktus ir juos plėtoja. Edukologė A. Juodaitytė, kaip ir daugelis kitų vaikystės tyrinėtojų, teigia, jog ko nors netekimas vaikystėje vėliau paveikia net ir savojo identiteto ieškojimus: vaikas, išgyvenantis tėvo ar motinos mirtį, lyties atžvilgiu praranda identifikavimosi su kuo nors pagrindą. Sakykim, berniukas, netekęs tėvo, gali iš dalies prarasti savęs kaip vyro tapatumą. Šį procesą dar labiau sunkintų, jei kiemo ar klasės draugai vengtų bendravimo su tokiu vaiku. Dažnai berniukai, netekę tėvo, įgyja daug moteriškų, o mergaitės – vyriškų – bruožų: būna padūkusios, elgiasi kaip berniukai [20].
1 lentelė. Vedybos ir skyrybos Lietuvoje
Metai
Vedybos
1000 gyv.tenka vedybų, %
Skyrybos
1000 gyv.tenka skyrybų,%
1950 23 246 9,1 625 0,2
1970 29 915 9,5 6 918 2,2
1975 29 609 9,0 8 987 2,7
1979 31 820 9,3 10 788 3,2
1980 31 520 9,2 11 038 3,2
1985 34 211 9,7 11 464 3,2
1990 36310 9,8 12747 3,4
1992 30112 8.1 13981 3,8
1993 23709 6,3 13 884 3,7
1997 18796 5.1 11371 3,1
2000 16906 4,8 10 882 3,1
2001 15 781 4,5 11 031 3,2
2002 16151 4,7 10579 3,1
[24]
Pažiūrėjus į skyrybų ir vedybų statistinius duomenis Lietuvoje, matome, kad skyrybų skaičius vis didėja, o vedybų atvirkščiai labai dideliais tempais mažėja. Tokios tendencijos gali sąlygoti problematiškų vaikų skaičiaus didėjimą.
SKYRYBŲ MITAI:
Panašu, kad skyrybas laikome lengviausiu ir patogiausiu būdu išvengti nemalonių tarpusavio santykių jausmų ir susikurti asmeninę laimę. Toks klaidingas įsitikinimas apie skyrybas – ne vienintelis. Rutgerso universiteto (JAV) mokslininkas D. Popenoe nurodo tokius populiariausius skyrybų mitus [13]:
Mitas:
Žmonės linkę pasimokyti iš neigiamos patirties, todėl antrosios santuokos būna laimingesnės už pirmąsias.
Tiesa: Nemažai išsiskyrusiųjų sėkmingai sukuria antrą šeimą. Vis dėlto antrosios
santuokos išyra dažniau negu pirmosios.
Mitas: Tėvų skyrybos sukelia problemų daugumai jas patyrusių vaikų, bet didesnioji dalis šių problemų yra trumpalaikės, ir vaikai gana greitai atsigauna.
Tiesa: Tėvų skyrybos padidina jas patyrusių vaikų tarpusavio problemų tikimybę. Didelio masto ilgalaikiais tyrimais nustatyta, kad dauguma šių problemų išlieka ir vaikui suaugus. Tuomet jos gali kelti dar didesnių rūpesčių negu vaikystėje. <
Mitas: Bendri vaikai padeda porai pagerinti santykius ir išvengti skyrybų.
Tiesa: Laikotarpis, kai gimsta pirmasis vaikas, sutuoktinių porai yra sunkiausias. Tiesa, vaikas šiek tiek sumažina skyrybų riziką, palyginti su bevaikėmis šeimomis, bet ši rizika šeimoje, kuri nusprendžia išlikti tik „vardan vaikų“, yra tik šiek tiek mažesnė.
Mitas: Kai tėvai nesutaria, jų vaikams naudinges.nės skyrybos nei mėginimai toliau gyventi susituokus.
Tiesa: Tėvų nepasitenkinimas santuoka ir nesutarimai neigiamai veikia vaikų gerovę taip kaip ir skyrybos. Tik tuomet, kai konfliktai tarp tėvų yra ypač aaršūs ir skausmingi, skyrybos vaikams yra naudingesnės. Tačiau net du trečdaliai skyrybų įvyksta dėl vidutinių sutuoktinių nesutarimų, o šiuo atveju skyrybos vaikams turi labai neigiamos įtakos. Taigi vaikams naudingiau, kai šeima neišyra, o mėgina spręsti konfliktus ir ieškoti išeities iš kkrizės.
Mitas: Vaikai iš išsiskyrusių šeimų yra atsargesni santuokos ir galimų skyrybų atžvilgiu, todėl jų santuokos yra sėkmingesnės negu vaikų iš įprastų šeimų.
Tiesa: Tėvų skyrybas patyrusių vaikų santuokos išyra gerokai dažniau nei vaikų iš įprastų šeimų. Pagrindinė priežastis – stebėdami savo tėvų elgesį vaikai išmoksta įsipareigojimo ir pastovumo. Vaikai, patyrę tėvų skyrybas, neturėjo galimybės stebėti teigiamo pastovaus santuokos modelio.
Mitas: Po skyrybų vaikams geriau gyventi su patėviais negu su vienišu tėčiu ar mama.
Tiesa: Antrosios šeimos neturi privalumų, palyginti su likusiais vienišais tėvais, net jei naujosios šeimos didesnės pajamos ir yra „abu“ tėvai. Antrosioms santuokoms būdingos savitos problemos: konfliktai su patėviu/pamote ir didelė antrųjų skyrybų tikimybė.
Mitas: Jei sutuoktiniai kai kuriais aspektais šeimoje jaučiasi labai nelaimingi, santuoka veikiausiai iširs. <
Tiesa: Visos santuokos išgyvena „gerų“ ir „blogų“ periodų. Neseniai atliktas išsamus tyrimas atskleidė, kad 86% sutuoktinių, kurie 8-jo dešimtmečio pabaigoje teigė esą labai nelaimingi, po penkerių metų tvirtino priešingai. Trys penktadaliai tyrimo dalyvių porų savo santuoką vertino „gana gerai“ arba „labai gerai“.
5. KONFLIKTŲ IR NESUTARIMŲ ŠEIMOJE
ĮTAKA VAIKO VYSTYMUISI
Atmosfera šeimoje yra svarbiausias faktorius, formuojantis vaiko savęs vertinimą ir savojo „aš“ suvokimą. Kol vaikai dar maži, lengva dėti dideles viltis į ateitį. Jie nekalti, valdomi ir priklausomi [3]. Dažniausiai vaikų aagresyvumas kyla dėl blogo mikroklimato šeimoje. Vaiko agresyvumą gali sąlygoti įvairūs tarpusavio santykiai šeimoje [15]. Nesutvarkę tarpusavio santykių tėvai daro didelę žalą vaiko psichosocialiniam vystymuisi.
Naujausi psichologijos ir pedagogikos rezultatai sutampa su visuotine patirtimi tuo, kad akcentuoja lemiamą meilės kupinos aplinkos šeimoje reikšmę harmoningam ir veiksmingam vaiko vystymuisi, ypač pirmaisiais kūdikystės ir vaikystės metais ir galbūt jau laikotarpiu iki gimimo, kai formuojasi vaiko jausmų pasaulio dinamika bei gelmė. Pabrėžiama sutuoktinių pusiausvyros, palankumo bei supratingumo reikšmė. Taip pat akcentuojama giedro santykio tarp sutuoktinių, jų pozityvaus buvimo – ir tėvo, ir motinos – šiais tapatybės formavimuisi svarbiausiais metais ir pasitikėjimą žadinančios meilės kupino santykio su vaiku vertė.
Namai yra pirma bendruomenė, kurią vaikas sutinka.Vaikai iš disfunkcinių namų, taip pat ir iš namų, kuriuose trūksta suaugusio žmogaus priežiūros, dažnai neįgyja problemų sprendimų įgūdžių, kurie padėtų rasti socialiai priimtinus kasdieninių problemų sprendimus. Tėvai dažnai nėra pavyzdys formuojant įgūdžius arba neatpažįsta tinkamo elgesio ir jo nepaskatina. Žymiai dažniau vaikams yra modeliuojamas neadekvatus elgesys arba jis sulaukia negatyvaus dėmesio, kas emociškai alkanam vaikui dažnai yra geriau nei apskritai jokio dėmesio. Tėvai tinkamai neprižiūri vaikų, o pagrindinės disciplinavimo priemonės yra prievartinės, baudžiančios ir kraštutinės.
Auga vaikų skaičius, kurie patenka rizikos nuo jų pradėjimo momento. Žalingas medžiagas vartojančios nėščios moterys reikšmingai ppadidina tikimybę, kad gimę vaikai turės neurologinių ar fizinių problemų. Šie vaikai turi žymiai didesnę dėmesio sutrikimo tendenciją ir didesnį polinkį agresyviai elgtis.
Kaip vaikai išmoksta elgtis socialiai? Vaikai išmoksta socialaus elgesio taip pat kaip ir asocialaus elgesio- modeliavimo, treniravimosi ir pastiprinimo dėka. Matydami ir paka.rtodami tinkamą elgesį, gaudami tiek planingą (pagyrimas, apdovanojimas), tiek natūralų (problemų sprendimas) pastiprinimą, vaikai įgyja adekvačius socialaus elgesio įgūdžius. Išdidumo, laimės, saugumo jausmai, jausmas, kad esi mylimas ir priimamas- tai veiksniai, skatinantys tinkamą elgesį.
Dažnai skubotą ir nepagrįstą jaunuolio sprendimą nulemia konfliktai šeimoje, taip pat mokykloje ar tarp bendraamžių. Besikartojantys konfliktai su tėvais (dėl tėvų hiperglobos, poreikių nesuderinamumo su tėvais, baudimo ir barimosi ar kt.), su mokytojais (nuomonių nesutapimo, per žemo asmenybės vertinimo, neobjektyvaus mokymosi pasiekimų vertinimo ir kt.), su draugais (nepritapimas klasėje, prastas bendraamžių požiūris į jaunuolį ar kt.) priveda prie skuboto sprendimo pakeisti klasę, mokymosi įstaigą ir t.t. [19].
Tačiau tam tikri rimti trūkumai ar pusiausvyros stygius tėvų tarpusavio santykiuose (pavyzdžiui – konfliktai ir nesutarimai šeimoje, perdėtas griežtumas) yra pagrindiniai veiksniai, galintys ypatingai pažeisti vaikų emocijas bei jausmus. Tokie sutrikimai gali sujaukti jų paauglystę ir kartais lydėti juos visą gyvenimą.
PAVYZDŽIAI:
Psichosocialiniai faktoriai, sąlygojantys bronchinės astmos paūmėjimą ir mirtingumą, yra šie: depresija, nerimas, gyvenimo krizės, psichologinė ir socialinė iizoliacija, taip pat ir konfliktai šeimoje [21].
Hyperaktyvumo priežastys įvairios, bet tarp jų yra: blogi santykiai, konfliktai, neteisingas auklėjimas šeimoje [22].
Vaiko teisių konvencijoje minimas principas dėl vaiko teisės vystytis. Terminu „vystymasis“ šiai nuostatai suteikiamas kokybinis matas. Jis yra susijęs su kiekvienu vaiku ir turėtų būti aiškinamas plačiau, turint omenyje jo fizinę ir protinę sveikatą, dvasinę, moralinę, socialinę ir kultūrinę raidą [16]. Taigi tėvai ne tik smurtaudami tiesiogiai prieš vaiką, bet ir konfliktuodami tarpusavyje, esant šalia vaikui, iš dalies pažeidžia konvencijoje numatytą jo teisę į vystymąsi.
IŠVADOS, GALIMI PROBLEMOS SPRENDIMO KELIAI
Apibendrindamos visą nagrinėtą medžiagą, matome, kad konfliktai ir nesutarimai šeimoje daro labai didelį neigiamą poveikį vaikui. Todėl yra būtina stiprinti šeimos paramos – socialinės ir psichologinės – sistemą, diegti ankstyvosios intervencijos programas. Yra būtinas tėvų švietimas – apie normalų vaiko vystymąsi, teisingus disciplinavimo metodus ir būdus.
TĖVŲ ŠVIETIMO BŪDŲ PAVYZDŽIAI:
Paramos vaikams centre trečius metus veikia „Psichologinė mamų mokykla“. Tai kursai, kurių metu mamos sužino, kaip efektyviai disciplinuoti vaikus, kaip valdyti pyktį, kaip suvokti savo ir savo artimųjų jausmus.
Klaipėdos miesto „Dvasinės pagalbos jaunimui centras“ pastebėjo darbo su tėvais reikalingumą ir šeimos pedagoginio švietimo trūkumą. Tuo tikslu buvo pradėta programa „Už vaikus atsakingi visi“. Ši programa skirta tėvams, auginantiems 6-12 metų vaikus. Tėvams suteikiama
žinių, padedančių įtakoti jų elgesį, skatinama pripažinti abipusių bendruomenės ryšių reikalingumą auklėjant vaikus. Tėvai kviečiami savanoriškai burtis į grupes, kuriose dalijasi patirtimi ir išgyvenimais, ieško problemų sprendimo būdų.
Taip pat vyriausybės sprendimais realus prioritetas, mūsų nuomone, turi būti kuo greičiau suteiktas tarnyboms, kurios veikia bendruomenės lygiu ir visapusiškai stiprina šeimą. Visomis priemonėmis reikia padėti šeimai įveikti finansines, socialines, emocines ir sveikatos problemas todėl, kad:
tai atitinka svarbiausią vaiko poreikį – augti šeimoje,
tai valstybei kainuoja pigiau negu išlaikyti vaikų globos įstaigas,
tai gerokai ssumažina didžiausių socialinių katastrofų (nusikalstamumo, prievartos, alkoholizmo, savižudybių) plitimą,
mažės konfliktai ir nesutarimai šeimoje, kurių pasekmė dažnai yra skyrybos, tuo pačiu ir žala vaikui.
LITERATŪROS SĄRAŠAS
[1] Bikulčius J.. Šeimyninio gyvenimo darna ir jos išsaugojimo paslaptys. Panev.,1995.- 143 p.
[2] Bajoriūnas Z.. Š.eima ir jos funkcijos.- Vilnius.1989.- 41 p.
[3] Campbell R.. Vaikai pavojuje. Kaunas. 2000.- 27 p.
[4] Chapman G., R. Campbell.. 5 vaikų meilės kalbos. Kaunas. 2001. – 122-125 p.
[5] Cummings E.M., Davies P..Children and Marital Conflict. New York. 1994.
[6] Daulienskienė J.. Vaikų, tturinčių nervų sistemos pažeidimų, asmenybės raidos ypatumai. Šiauliai. 1998.
[7] Giedrienė J., Grudzinskas. G., Navaitis G.. Vaikų psichologinis konsultavimas. Vilnius. 1999.
[8] Grant W.. Nuo 13 iki 19. Kaunas. 1998. – 134-141 p.
[9] LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJA – 9 p .
[10] Matulienė G.. ŠŠeimos psichologija. Kaunas. 1997.
[11] Myers D. G.. Psichologija. Kaunas. 2000.
[12] Miškinis K. Šeimos pedagogika.- V.: Mokslo ir enciklop. l-kla, 1993.- 224 p.
[13] Pakalkaitė L.. Ne skyrybose laimė. Žurnalas „Psichologija Tau“. 2003 kovas.
[14] Suslavičius A.. Socialinė psichologija. Vilnius.
[15] Spokas B.. Pašnekesiai su mama. Vilnius. 1992. – 88-92 p.
[16] Vaikų teisės // Nuostatų įgyvendinimas. Vilnius. 2002. – 11 p.
[17] Vaitkevičius J.. Socialinės pedagogikos pagrindai.- V.: Egalda, 1995.- 307 p.
[18] Žurnalas „Bažnyčios žinios“. 2003 sausio 29,Nr2.
http://www.skyrybos.lt/main.php?menu=2&str=1-
[19] http://www.pprc.lt/profilinis/medziaga/13_skyrius.htm
[20] Butvilas T.. I-IV klasių moksleivių, išgyvenančių artimųjų netektį, socializcijos ypatumai ir pedagoginės pagalbos galimybės.
http://gimtasiszodis.w3.lt/butvil_03_5.htm
[21] Naudžiūnas A., Aleknavičius R.. Bronchine astma sergančių vaikų psichologiniai ypatumai. 1998 m. lapkritis, I tomas, Nr.2
http://www.pulmonologija.lt/1998_2.htm
[22] Rekomendacijos tėvams ir mokytojams: hiperaktyvus vaikas.
http://www.psichika.lt/pat7.html
[23] Vilniaus 7-asis policijos komisariatas. Smurto šeimoje aaukai.
http://www.policija.lt/7pk/main.php?cat=1&gr=1⊂=1
[24] http://www3.vdu.lt/life/pv/STsv.htm
