Asmenybė psichologija

1.Laisvė – determinizmas. Tai vidinės laisvės laipsnis. Kiek žmogaus mintys, poelgiai, ir elgesio kontrolė priklauso nuo jo paties ir kiek tai yra nulemta kitų veiksnių. Determinuojantys veiksniai gali būti įvairūs, pvz., neįsisąmoninti motyvai, išorinis paskatinimas, ankstyvos vaikystės patirtis, fiziologiniai procesai, genetiniai veiksniai, kultūrinė aplinka.

G.W.Allport.

Vidinės laisvės žmogus turi nedaug. Asmenybės poelgiai ir elgesys yra labiau nulemti kitų veiksnių. Tiesiog žmogus turi galimybę tapti vienokia ar kitokia asmenybe. Jis gali pasirinkti, susikurti savo gyvenimo stilių. Nemažai įtakos elgesiui turi ir vaikystės patirtis. ““Charakterio pamatai klojami iki žmogui sueina treji, ketveri, ar penkeri metai”.”Pažinęs akceptaciją meilioje aplinkoje, jis lengviau išmoksta akceptuoti save, toleruoti gyvenimo taisykles ir sėkmingiau spręsti vėliau pasitaikysiančius konfliktus”. “Interesų ir tikslų formavimesi pėdsaką įspaudžia kultūra ir aplinka”. “ Asmenybę valdo ne tik žmogaus rūšiai bendrų potraukių negausų paveldą veikiantys stimulai. Asmenybės tapsmo procesą valdo dar ir dispozicija suprasti savo galimybes, t.y. visuose savo raidos etapuose tapti būdinga žmogiška būtybe.o vienas pačių būtiniausių sugebėjimų – tai individuacija, individualaus gyvenimo būdo formavimas. TTiems , kas to stiliaus laikosi, būdinga save įsisąmoninti, kritiškai vertinti ir ugdyti.”

C.G.Jung.

Jung’as teigė kad žmogaus elgesį, jo poelgius valdo ne tik biologinės reikmės (oras, vanduo, maistas, seksualiniai instinktai) bet ir dvasiniai poreikiai, savęs realizacija, individuacija. “Žmogus gimsta ne tabula rrasa, bet atsineša su savimi protėvių patirtį, taip kaip kūnas atsineša evoliucijos atspindžius savyje. Asmuo turi ne tik asmeninę patirtį ir asmeninę istoriją, jo gyvenime dalyvauja ir protėvių patirtis, ir istorija. Anot Jung’o, žmogus gimsta jau kaip užbaigta visuma, turinti savyje ne tik fiziologinės, bet ir psichologinės savireguliacijos funkciją. Jau gimdamas žmogus atsineša su savimi parengtį jausti elgtis, suprasti kaip tam tikra visuma”. Komplekso įkyrumas taip pat veikia žmogaus elgesį. “Juo mažesnis individo sąmoningumas, tuo didesnį energinį potencialą turi jo kompleksai. Būtent šis potencialas ir lemia tai, kad kompleksai, visai nesiskaitydami su Ego intencijomis, įkyriai veikia individo elgesį, nuotaikas, patį realybės suvokimą”.

2. Racionalumas – iracionalumas. Kiek žmogaus protas turi įtakos jo elgesiui. Ar žmogus racionalus ir jo elgesys yra valdomas mmąstymo, ar jį valdo iracionalios jėgos. Ar žmogus yra protingas savo likimo šeimininkas, ar jis yra kontroliuojamas giluminių iracionalių jėgų, apie kurių egzistavimą nieko nežino.

G.W.Allport.

Anot Allport’o žmogus yra racionali butybė, nors daug išorinių ir vidinių veiksnių lemia jo elgesį. “Propiumo racionalus funkcionavimas irgi sugeba teikti teisingus sprendimus, tinkamus prisitaikymus, tikslų planavimą ir santykinai neklaidingą gyvenimo lygčių sprendimo būdą. “Tai aš turiu fizinius pojūčius , tai aš diena dienon atpažįstu savo identitetą, tai aš pastebiu ir mąstau apie savo savikliovą, ssavęs išplėtimą, savo racionalizacijas, interesus ir atsidėjimus. Kai tokiu būdu mąstau apie savo propriačias funkcijas, galbūt pavyksta suvokti, kad jos visos viena su kita susijusios, ir pajusti, kaip jos kažin kokiu būdu siejasi su pačia žinojimo funkcija”.

C.G.Jung.

Žmogus, anot Jung’o, yra ir racionali ir iracionali butybė. Asmenybės funkcijas Jung’as suskirstė į racionalias (mąstymas, jaumai) ir į iracionalias (pojūtis, intuicija). Viena kuri nors iš šių funkcijų yra dominuojanti. Žmogaus elgesį nulemia ir neįsisąmoninti kompleksai. Žmogus juos gali įsisamoninti, tada jo elgesys taps racionalesnis, jo poelgio priežastys jam taps žinomos. “ Kompleksų pažinimas gali nukreipti energiją konstruktyvesne kryptimi, o patį individo elgesį daro mažiau kompulsyvų, mažiau automatišką ir mažiau regresyvų. Realybės suvokimas, galimybių įžiūrėjimas yra aiškesnis, kai išsilaisvinama iš autonomiškos kompleksų įtakos”. Komplekso įsisąmoninimas sąlygą “turime” pakeičia į sąlygą “galime”.

3. Holizmas – elementalizmas. Žmogaus elgesį galima suprasti tik tyrinėjant individą kaip visumą (holizmas), arba atvirkščiai – tik tyrinėjant kiekvieną elgesio aspektą atskirai (elementalizmas).

G.W.Allport.

Tyrimo objektas – žmogaus asmenybė. Allport’as teigia, kad žmogų tyrinėti reikia apskritai, o ne išskiriant kokią vieną savybę. Allport’as pateikia tokį pavyzdį: “negalima teigti, kad psichologo nedomina asmuo Jonas. Tik iš įpročio taip, o ne kitaip mąstyti psichologas išrėžia iš Jono prigimties kokius segmentus, kad juos išstudijuotų. Ši chirurginė operacija atliekama rraižant Joną tam tikrais universaliais pjovimo įrankiais. Vienas pjūvis, tarkim, susijęs su sėkmės reikme, kitas – su intelekto koeficientu. Į tuos pjūvius nežiūrima kaip į Jone susikertančius pjūvius, į juos žvelgiama daugiau kap į atitinkamas susikertančias kitų asmenų savybes. Viskas baigiasi tuo, kad paprastai į Jono asmenybę žiūrime kaip į įšorinių koordinačių sistemoje nubrėžtą diagramą – be tarpusavio ryšių, be trukmės, be judesio, be gyvybės, be kintamumo ir be unikalumo. Analizės metodai neatsako į klausimą , ką Jonas turi joniško. Didžiąją dalį mūsų rūpečių sudaro tai, kad analizuodami naudojamės tokiais elementais, kurie iš tikrųjų nėra unikalios visumos dalys”.

C.G.Jung.

Asmenybė yra sudaryta iš kelių diferencijuotų, bet tarpusavyje susijusių sistemų. Jung’as iš asmenybės išskyrė ir daugiausia tyrinėjo kompleksus, archetipus. Archetipus Jung’as tyrinėjo remdamasis mitologija, pasakomis, religiniais vaizdiniais, bei meno kūriniais. Jung’as teigė, kad žmogaus elgesį lemia kompleksai, bei archetipai, kurie slypi kolektyvinėje pasąmonėje. Tad juos labiausiai ir reikia tyrinėti, norint suprasti žmogaus elgesį.

4. Konstitucionalizmas – invaironmentalizmas.

G.W.Allport.

Prie sporadiškų, arba atsitiktinių, veisknių priskiriame su genais siejamas dispozicijas, kurias siejame su paveldėjimu. Jos formuoja temperamentą, judrumą, kūno sudėjimą ir intelektą – visas pagrindines asmenybės dalis, kurių, kiek mums žinoma, negalima nei tiksliai numatyti, nei kontroliuoti. Prie atsitiktinių dar priskiriamos išorinės gyvenimo aplinkybės: konkreti aplinka, kurioje gimsta vvaikas, jo kultūra, klimato ar ligos sukelti neitkėtumai – visa, kas veikia jo tapsmą, bet yra tapsmo proceso išorėje.

Užgimę disponuojame tik organizmu (arba individu), sukuriančiu nepakartojamus prisitaikymo prie aplinkos ir jos valdymo būdus. Ankstyvieji būdai negali turėti propriačiųjų funkcijų, nes šios atsiranda nuo dvejų ar trejų metų.

C.G.Jung.

Asmenybę ir jos vystimąsi labiausia lemia genetiniai veiksniai, protėvių patirtis. Paveldimas ne pats protėvių patyrimas, bet galimybė tą patyrimą pakartoti. Tai lyg polinkis į pasaulį reaguoti tam tikru būdu. Kolektyvinė pąsamonė yra įgimtas visos asmenybės struktūros pagrindas, iš kurio išauga ego ir asmeninė pasąmonė. Tai, ką žmogus priskiria savo patirčiai, iš tikro yra nulemta kolektyvinės pasąmonės, nuo pat gimimo darančios įtaką žmogaus elgesiui.

5. Kintamumas – pastovumas. Kiek asmenybės struktūra gali keistis gyvenimo eigoje ir ar asmenybės vystymasis yra būtinas.

G.W.Allport.

Ilgainiui asmeninių polinkių persvara ir intensyvumas mažėja, auga bei plėtojasi į kitus orientuoti sentimentai. Kitaip tariant, mažas vaikas, būdamas visiškai neocialus, negali turėti nė vienos iš galutinių asmenybės struktūrų, kurioms susidaryti reikalingas mokymasis. Jo gyvybinės reikmės susijusios tik su neatidėliotinais norais. Tiesa, vaikas turi vadinamąją dispoziciją pagaliau socializuotis, tačiau pirmuosiuose etapuose tirkai nerasime nė trupučio altruizmo. Randantis tarpinėms sąžinės, vaizduotės struktūroms ir plėtojantis ego, gali pasitaikyti ir tikrų motyvacijos transformacijų. Tiek, kiek individas demokratiškai socialėja, tiek

jam darosi nepakenčiama siekti laimės kitų sąskaita.

Sėkmingai užbaigęs vieną raidos etapą, jis nevaržomas gali atsikratyti tam tarpsniui būdingų įpročių ir įžengti į brandaus tapsmo plotus. Kad galėtų prasidėti tikroji plėtra, reikia, kad tarp tų reikmių ir pasaulio užsimegztų glaudus ryšys. Charakterio pamatai yra paklojami iki trejų ar penkerių metų taip, kad vaikas taptų laisvas tapti. Vaikas eis į nepaliaujamos ir netrukdomos plėtros vėžes.

Daugumos žmonių doroviniai jausmai ir gyvensena nusidriekia gerokai toliau už juos iš pradžių suformavusių namų ar bendruomenės ppapročių ribos. Tribinė moralė mums atrodo lyg ir ne tokia reikšminga, palygonus su asmeniniu integralumu. Gyvenseną didžia dalimi patys pasirenkame, performuojame ir praaugame. Visą gyvenimą būtybė mėgins sutaikyti dvi tapsmo formas – tribinę ir asmenine: tą, kuri iš jo daro veidrodį, ir tą, kuri įžiebia individualumo žiburį.

C.G.Jung.

Jung’o teorijoje svarbi sąvoka, kalbant apie asmenybės raidą, yra diferenciacija.

Žmogus pradeda savo gyvenimą kaip nediferencijuota visuma, turinti savyje užkoduotą ateities perspektyvą. Kaip iš sėklos išauga augalas, kurio struktūra yra sudėtinga, taip ir žmogų didesnė ddiferenciacija veda į sudėtingesnę asmenybės struktūrą.

Jung’as teigė, kad asmuo vystosi visą gyvenimą ir pakopų išskyrimas yra labai santykinis dalykas.

Visuose Jung’o darbuose pagrindinis dėmesys skiriamas gyvenimo vidurio krizei. Šis amžiaus tarpsnis apibūdinamas kaip labai problematiškas, nes jo metu įvyksta patys svarbiausi žžmogaus gyvenimo pasikeitimai. Jung’as nurodo keturias pagrindines gyvenimo pakopas:

1. Vaikystė.

2. Jaunystė.

3. Amžiaus vidurys.

4. Senatvė.

6. Subjektyvumas – objektyvumas. Ar žmogaus elgesį lemia subjektyvi jo patirtis, jo vidinis pasaulis, ar objektyvūs aplinkos veiksniai.

G.W.Allport.

Žmogaus elgesį lemia subjektyvi jo patirtis. Jis prisimena mintis. Ir jis yra subjektyviai tikras, kad tos mintys priklauso vienam ir tam pačiam asmeniui. Socialinis bendravimas – irgi svarbus veiknys.

C.G.Jung.

Pagal Jung’ą, žmogaus elgesį lemia subjektyvi jo patirtis, jo vidinė patirtis. Tiksliau sakant kompleksai, protėvių patyrimas,arba galimybė tą patyrimą pakartoti. Kiekvienas žmogus yra unikalus ir jo asmeninė pasąmonė užpildyta jam būdingais kompleksais, nuo kurių priklauso to žmogaus pasaulio suvokimas bei elgesys.

7. Proaktyvumas – reaktyvumas.

G.W.Allport.

Pagal Allport’ą žmogaus elgesio priežastys priklauso nuo vidinių veiksnių. Kai tik asmenybė pasiekia ego plėtros etapą, susikuria savivaizdį ir savęs tobulinimo vizijas, tada, AAllport’o manymu, turime postuluoti kito laipsnio, t.y. propriačias pastangas atspindinčius motyvus. Eksperimentinė psichologija jau sukaupė daug įrodymų, kad vadinamuoju “ego dalyvavimu” pasižymintis (propriatus) elgesys smarkiai skiriasi nuo nepropriataus elgesio. Propriačios būsenos tikrai ne visados būna sujaudinimo būsenos.

C.G.Jung.

Jungas taip pat teigė, kad žmogaus elgesio priežastys priklauso nuo vidinių veiksnių. Labiausiai jos priklauso nuo psichinės energijos, bei jos tėkmės.

Kalbėdamas apie psichinę energiją, Jung’as bando įžiūrėti paraleles su fizinės energjos tėkme. Fizikos dėsnius jis bando pritaikyti psichologijai. Vienas iš jų – tai vadinamasis eenergijos išlikimo dėsnis. Jungas įvardija jį kaip energijos ekvibalentiškumo principą. Šis principas reiškia, kad psichimės energijos kiekis yra pastovus. Energija niekur nedingsta. Jei energijos sumažėjo viename elemente, tai toks pats kiekis atsirado kitame tos sistemos elemente.

Viena iš šio principo iliustracijų galėtų būti interesų kaita ontogenezėje. Tam tikru etapu kai buvo svarbu įsitvirtinti darbe, energija gali būti investuojama į profesinės kompetencijos įgijimą.

Taigi psichinė energija negali dingti iš patyrimo, nors kartais subjektyviai jaučiama, kad ji yra labai sumažėjusi arba net visai apleidusi asmenį. Anot Jung’o, šiuo atveju energijos kryptis yra pasikeitusi.

Kitas fizikos dėsnis , kurį Jung’as bando pritaikytipsichologijoje,-tai vadinamas entropijos principas. Jung’as teigia, kad šis dėsnis tinka psichinei energijai. Energijos pasiskirstymas visada siekia pusiausvyros tarp atskirų psichinių struktūrų. Entropija reiškia, kad psichinė energija teka taip, kad sistema būtų subalansuota.

8. Homeostazė – heterostazė. Ar žmogaus elgesį motyvuoja noras sumažinti įtampą ir išlaikyti vidinę pusiausvyrą (homeostazė) ar priešingai, naujų stimulų ieškojimas ir savirealizacijos siekimas (heterostazė).

G.W.Allport.

Allport’as sutinka, kad mūsų potraukiai (deguonies, maisto, lytinių kontaktų) iš tikrųjų yra neatidėliotinos, įtampą sumažinti verčiančios reikmės. Nors tikrai išmokstame sumažinti įtampą, daugelį anksčiau patirtų malonumų imame vertinti kaip išgaravusį gazuotą vandenį. Siekdami pastovumo, norime ir įvairumo. Kol mokomės per priklausomybę pasiekiamų įtampos mažinimo būdų, atsisakome senų įįpročių ir mėginame atrasti naujus elgesio metodus. Tačiau tie bandymai ir įvairovės siekimas kupini naujų ir dažnai neišvengiamų įtampų, kurių, beje, net nebandome išvengti išvengti. Kalbant Maslowo terminais, būna stokos ir plėtros motyvai. Stokos motyvai tikrai reikalauja sumažinti įtampą ir sugražinti pusiausvyrą. Tuo tarpu plėtros motyvai palaiko įtampą tolimų ir dažnai nepasiekiamų tikslų labui.

C.G.Jung.

Sąsajos su archetipų pasauliu yra svarbi asmenybės raidos sąlyga. Kai prisiliečiame prie universalių prasmių, prie galingų archetipinių ekspresijų, tai suteikia naują postūmį gyvenimui. Psichinis vystymasis bendriausia prasme, anot jungo, yra patiriamas kaip kažko “Kito” atradimas ir integravimas. To “Kito” atpažinimas, patyrimas ir priėmimas yra svarbūs momentai individo sąmoningumo plėtrai, o vėliau ir Self archetipo sąmoningam realizavimui.

Maksimalus dabarties išgyvenimas reiškia visybiškos asmenybės buvimą ir jos atvirumą. Analitinėje Jung’o psichologijoje simbolis – tai ryšio užmezgimas su kompleksais bei archetipų pasauliu, tai ryšys su asmenine, o kartu ir visos žmonijos istorija. Šis ryšys praplečia asmens pažinimo ir išgyvenimų pasaulį ir yra nesenkantis kūrybos šaltinis.

Individuacijos tikslas – savasties (Self) realizacija, kuri reiškia tiek savęs, kaip atskirybės , išgyvenimą, tiek geresnį kolektyvinių vertybių atlikimą.

Žmogus eidamas individuacijos keliu, turi savotiškai pakartoti pakartoti alchemiko darbą. Turi dirbti su savo prima materia, su savo pasąmone, kad išlaisvintų ir pasiektų savo psichikos viršasmeninę prigimtį.

Išmintis pasireiškia tada, kkai mes suprantame, kad nežinome,kai suvokiame savo pojūčių ir savo požiūrių ribotumą, kai kartu atsiveria galimybės, kurios yra beformės, dar nesuvoktos, nesukurtos. Kartu su ribotumo įsisąmoninimu atsiveria begalybė.

9. Pažinumas – nepažinumas. Ar žmogų galima pažinti moksliškai, ir jei neįmanoma dabar, galbūt tai bus galima padaryti ateityje, patobulėjus tyrimo metodams.

G.W.Allport.

Ypač reikėtų skatinti žmogaus asmenybės formavimosi ir raidos tyrimus. Būtent šioje srityje mūsų neišmanymas ir netikrumas patys didžiausi,-teigia Allport’as. Turimi metodai, nors gerai pritaikyti jutiminiams procesams studijuoti, gyvūnams ir patologiniams atvejams tirti, nėra visai panašūs. Niekuo daugiau, o tik šiais metodais grindžiamos interpretacijos būna nieko vertos.

Šiandien svarbiausia psichologijos užduotis – neprarandant laimėjimų, išplėsti psichologijos horizontus. Galime tik tikėti, kad ateities tyrimai, jei bus atliekami laikantis plačių pažiūrų, patikslins ar papildys mūsų laikinus sprendimus. Tai padaryti padės nauji tiklsūs faktai.

C.G.Jung.

Jung’as teigė, kad kolektyvinės pąsamonės turinys yra visiškai neprieinamas tiesioginiam pažinimui. Tai reiškia, kad ir ateityje, patobulėjus tyrimo metodams, kolektyvinės pasąmonės turinys vis tiek bus neprieinamas tiesioginiam pažinimui.

Naudota literatūra:

Gordon W. Allport. Tapsmas. Vaga, 1998.

Gražina Gudaitė. Įvadas į analitinę psichologiją. Vilniaus universiteto leidykla, 2002.