KRISTAUS MIRTIS IR ANTRASIS ATĖJIMAS

Kristaus antrasis atėjimas yra bažnyčios palaimintoji viltis, didinga Evangelijos kulminacija. Išgelbėtojo atėjimas bus tiesioginis, asmeniškas, matomas ir pasaulinis. Jam sugrįžus, bus prikelti teisieji mirusieji ir, kartu su gyvaisiais Dievo vaikais, bus pašlovinti ir paiimti į dangų. Bedieviai mirs nuo Jėzaus šloves. Daugumos paranašysčių išsipildymas ir esamo pasaulio būsena rodo, kad Kristaus atėjimas jau netoli. Šio įvykio laikas nėra atskleistas. Todėl mes esame raginami būti visada pasiruošusiais. (Titui 2,13; Hebr 9,28; Jn 14,1-3; Apd 1,9-11; Mt 24,14; Apr 1,7; Mt 26,43.44; 11Tes 4,13-18; 1Kor 15,51-54; 2Tes 1,7-10; 2,8; Apr 14,14-20; 19,11-21; Mt 24,1-51; Mk 13,1-37; Lk 21, 1-38; 2Tim 3,1-5; 1Tes 5,1-6).

Mirtis ir prisikelimas. Nuodėmės alga yra mirtis. Tačiau Dievas, vienintelis nemirtingasis, suteiks amžinąjį gyvenimą Savo atpirktiesiems. Kristui atėjus, prikelti ir gyvi esantys teisieji bus pašlovinti ir pakylėti pasitikti savo Viešpaties. Antrasis prisikėlimas, neteisiųjų prisikėlimas, įvyks praėjus tūkstančiui metų po pirmojo prisikėlimo. (Rom 6,23; 1Tim 6,15.16; Eklez 9,5.6/Koheleto 9,6.7; Ps 146,4; Jn 5,28.29; 11,11-14; Kol 3,4; 1Kor 15, 51-54; 1Tes 4,13-17; AApr 20,1-10)

Biblija teigia, kad pasaulis vieną kartą baigsis. Susirūpinimas dėl ateities, savaime suprantama, kelia daug klausimų. Kas įvyksta mirštant? Ar žmogus pereina į kitą egzistencijos būvį, ar gyvenimas visiškai baigiasi? Ir jeigu žmogaus siela po mirties egzistuoja toliau, kas jos llaukia? Gal visa kūrinija juda į vieną dieviškos pilnatvės tašką, Dievo nulemtąją „baigtį“? Ar šioje didingoje kulminacijoje dalyvaus visos per šimtmečius gimusios ir mirusios kartos?

Klausimams, susijusiems su ateitimi ar paskutinių laikų studijomis, teologai taiko eschatologijos terminą. Ateities įvykiais domisi ne vien krikščionybė. Klausimai apie atskiro žmogaus likimą bei kryptį, kuria juda visa žmonija, rūpi daugeliui didžiųjų pasaulio religijų. Kad suprastume krikščionišką pabaigos interpretaciją, pirmiausia turime suprasti įvairias eschatologijas.

Graikų kalboje žodį „paskutinis“ atitinka eschatos, kurio pagrindu ir sukurtas terminas eschatologija. Eschatologijos koncepcija remiasi tomis Šventojo Rašto dalimis, kurios kalba apie „paskutines dienas“ (Iz 2,2; Mch 4,1; Apd 2,17; 2 Tim 3,1; 2 Pt 3,3), „laikų pabaigą“ (1 Pt 1,20), „paskutinius laikus“ (Jud 18) ir „paskutinę valandą“ (1 Jn 2,18).

Jėzus iišpildė Senojo Testamento mesijines pranašystes, savo prisikėlimu nugalėjo nuodėmę bei mirtį, ir prasidėjo naujosios sandoros metas. Vis dėlto Šėtono valdžia dar nepanaikinta, ir netvarka puolusiame pasaulyje yra istorinė tikrovė, kuri meta iššūkį krikščioniškai egzistencijai.

Krikščionys istoriją mato ne kaip nesibaigiantį ciklą, o veikiau kaip apibrėžtą procesą, kuris juda į Dievo nulemtą baigtį. Pabaiga, kurią turi omeny Dievas, yra ne evoliucinis perėjimas, o esminis persilaužimas. Šiuo ypatingu metu į žemę galybėje ir šlovėje grįš Jėzus, mirusieji kelsis, įvyks paskutinis teismas, Dievo BBažnyčios nariai, „pašauktieji“ iš kiekvienos tautos, gyvens ir valdys su juo naujame danguje ir naujoje žemėje, kurie niekada nesibaigs. Dievas atskirs nepaklusniuosius ir netikinčiuosius nuo savo vaikų, ir tie atskirtieji bus visiems laikams pašalinti iš jo akivaizdos. Kūrinija bus išvaduota iš nuodėmės valdžios bei įtakos ir blogis bus išvytas už visatos ribų. Galiausiai, kai Dievas bus viską sutaikęs su savimi Kristuje, šio pasaulio karalystė taps mūsų Viešpaties ir jo Kristaus karalyste, kurią jis valdys per amžių amžius (1 Kor 15,24. 28; Ef 1,10; Apr 11,15).

Ar Jėzaus mirtis ant kryžiaus buvo didžiausias Dievo Valios siekis? Pirmiausia panagrinėkime Biblijoje pateiktus mokinių žodžius ir darbus. Po Jėzaus mirties jo mokiniai jautė ta patį: jie sielojosi ir piktinosi. Pavyzdžiui, Steponas piktinte piktinosi žydų seniūnų ir kunigų nežinojimu bei netikėjimu ir pasmerkė jų veiksmus vadindamas juos žudikais ir maištininkais. (Apd 7, 51 – 53). Nuo to laiko krikščionys jautė tą patį, ką ir anuomet Jėzaus mokiniai. Jei Jėzaus mirtis būtų buvęs iš anksto nulemtas Dievo valios išsipildymas, tuomet būtų buvę natūralu mokiniams sielotis dėl jo mirties, bet jie nebūtų taip piktinęsi tuo ar griežę dantį ant žydų seniūnų ir kunigų, kaltų dėl jo mirties. Iš to, kaip skaudžiai jie reagavo į tai, mes galime daryti iišvadą, kad Jėzaus mirtis buvo neteisinga ir nelaukta. Jėzus žinojo, jog žmonijos vargai nesiliaus iki pat jo Antrojo Atėjimo.

Jėzus sakė: „Kaip Mozė dykumoje iškėlė žaltį, taip turi būti iškeltas Žmogaus Sūnus.” (Jn 3, 14). Kada pakeliui į Kanaaną izraelitai ėmė nepasitikėti Moze, Viešpats pasiuntė jiems ugningus žalčius, kurie ėmė juos žudyti. Tuomet Dievas liepė Mozei pasidirbti vario žaltį ir pridėti jį prie stulpo tam, kad kiekvienas, kuris pažvelgtų į jį, liktų gyvas. (Sk 21, 4 – 9)

Panašiai ir Jėzus numatė, jog išrinktajai tautai nepatikėjus juo, žmonija bus pasmerkta pragaro kančioms. Jis numatė, jog bus prikaltas prie kryžiaus it vario žaltys tam, kad išgelbėtų visą žmoniją išganydamas visus, kurie žvelgtų į jį. Numatydamas tokią baigtį, Jėzus ištarė šiuos pranašingus žodžius gedinčia širdimi.

Kitas įrodymas, kad Jėzaus mirtis ant kryžiaus greičiau buvo ne Dievo valia, o žmonių netikėjimas juo, yra tas, kad Izraelis atsimetė nuo jo po nukryžiavimo. Juk buvo išpranašauta, jog Jėzus ateis, atsisės į Dovydo sostą ir įkurs amžinąją karalystę: „ Juk kūdikis mums gimė! Sūnus mums duotas! Jis bus mūsų valdovas. Jo vardas bus Nuostabusis Patarėjas, Galingasis Dievas, Amžinasis Tėvas, Ramybės kunigaikštis. Jo viešpatavimas beribis, o taika begalinė. Jis viešpataus Dovydo soste ir valdys jo karalystę, tvirtins ir ppalaikys ją teismu ir teisumu dabar ir per amžius. Dalybių Viešpaties narsa tai įvykdys!” (Iz 9,6-7)

Angelas, apsireiškęs Marijai dar šiai nepradėjus Jėzaus, irgi ištarė panašią pranašystę: „Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi. Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus. Viešpats Dievas duos jam jo tėvo Dovydo sostą; jis karaliaus Jokūbo namuose per amžius, ir jos karaliavimui nebus galo” (Lk 1, 31-33).

Kas būtų nutikę, jei Jėzus nebūtų buvęs nukryžiuotas? Jėzus būtų išpildęs abu – fizinį ir dvasinį – išganymo aspektus. Neabejotina, jog jis būtų įkūręs amžiną ir nesunaikinamą Dangaus karalystę žemėje. Juk tai jau numatė pranašas Izaijas, Marijai paskelbė apsireiškęs angelas ir pasakė pats Jėzus, kai paskelbė, jog prisiartino Dangaus karalystė. (Iz 9, 6-7); (Lk 1,31-33); (Mt 4, 17).

Kada Dievas sukūrė žmogų, „Viešpats Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į šnerves gyvybės alsavimą; taip žmogus tapo gyva būtybe.” (Pr 2,7)

Taigi Žmonės buvo sukurti tiek dvasia, tiek kūnu. Jų nuopuolis irgi buvo tiek dvasinis, tiek fizinis. Kadangi Jėzus atėjo pasiekti visišką išganymą, jis buvo atsakingas tiek už visišką dvasinį, tiek už visišką fizinį išganymą. Tikėti Jėzumi reiškia tapti viena su juo. Todėl Jėzus ir palygino save su vynmedžiu, o mokinius – su

jo šakelėmis. (Jn 15,5). Jis taip pat pasakė: „Tai dienai atėjus jūs suprasite, kad aš esu Tėve, ir jūs manyje, ir aš jumyse.” (Jn 14,20).

Siekiant nupuolusius žmonės išganyti tiek dvasiškai, tiek fiziškai, Jėzus neišvengiamai turėjo įsikūnyti į žmogų. Jei žmonės būtų tikėję Jėzumi ir susijungę su juo dvasia ir kūnu, jie būtų buvę dvasiškai ir fiziškai išganyti. Tačiau žmonės netikėjo Jėzumi; jie verčiau pasmerkė jį mirti ant kryžiaus. Jėzaus kūnas nebuvo apsaugotas nuo Šėtono, ir jis buvo nužudytas. Todėl nnet tuomet, kai ištikimi krikščionys yra susivieniję su Jėzumi, jų kūnai lieka neapsaugoti nuo Šėtono lygiai taip pat, kaip Jėzaus kūnas.

Vadinasi, kad ir koks pamaldus yra tikintysis, jis negali pasiekti fizinio išganymo per atpirkimą Jėzaus kryžiumi. Jo gimtoji nuodėmė, kurią jis paveldėjo nuo pat pirmojo protėvio Adomo, nėra išrauta su šaknimis. Netgi pats pamaldžiausias krikščionis vis tiek turi gimtąją nuodėmę ir gimdo vaikus, kurie irgi nešios gimtąją nuodėmę. Remdamiesi asmeniniu tikėjimu mes manome, jog būtina marinti ir neigti savo kkūną stengiantis atsispirti Šėtonui, kuris nuolat bando mus per mūsų kūnus įvilioti į spąstus. Mes esame mokomi „be paliovos melstis” (1 Tes 5, 17), kad pašalintume sąlygas, kuriomis Šėtonas gali mus užpulti; šioms sąlygoms pradžią davė gimtoji nuodėmė, kurios nepanaikino iir išganymas per atpirkimą kryžiumi.

Jėzus negalėjo išpildyti visiško išganymo – dvasinio ir fizinio – tikslą, nes jo kūną pakirto Šėtonas. Tačiau Jėzus paklojo dvasinio išganymo pamatus užtikrindamas pergalingą savo prisikėlimo pagrindą per kruviną atpirkimą ant kryžiaus. Dėl to visi tikintieji po jo prisikėlimo gavo dvasinio, bet ne fizinio išganymo dovaną. Išganymas kryžiaus atpirkimu yra tik dvasinis išganymas. Gimtoji nuodėmė lieka net pamaldžiausių krikščionių kūne ir giminystės linija persiduoda jų palikuonims. Kuo karštesnis yra tikinčiojo tikėjimas, tuo aršiau jis turi kovoti su kūno nuodėme. Net šv. Paulius, pamaldžiausias iš visų apaštalų, verkė, jog negalįs užkirsti kelią nuodėmei įsibrauti į jo kūną: „Juk kaip vidinis žmogus aš žaviuosi Dievo įstatymu. Deja, savo kūno nariuose aš jaučiu kitą įstatymą, kovojantį su mano pproto įstatymu. Jis paverčia mane belaisviu nuodėmės įstatymo, glūdinčio mano nariuose.Vargšas aš žmogus! Kas mane išvaduos iš šito mirtingo kūno! Bet dėkui Dievui – per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų! Taigi aš pats protu tarnauju Dievo įstatymui, o kūnu – nuodėmės įstatymui.” (Rom 7, 22-25)

Šis pasakymas palaimą, kurią Paulius pajuto gavęs dvasinį išganymą, priešpriešina agonijai, kurią jis pajuto negalėdamas pasiekti fizinio išganymo. Jonas taip pat prisipažino: „Jei sakytume, jog neturime nuodėmės, klaidintume patys save, ir nebūtų mumyse tiesos. Jei sakytume, kkad nesame nusidėję, darytume jį melagiu, ir nebūtų mumyse jo žodžio.” (1 Jn 1, 8-10).

Mes, kurie gauname išganymą per Kristaus nukryžiavimą, negalime nusimesti nuodėmės grandinių dėl mumyse giliai slypinčios gimtosios nuodėmės. Todėl išnaikinti gimtąją nuodėmę, kurios jis negalėjo pašalinti per nukryžiavimą ir užbaigti fizinio išganymo darbą, Jėzus vėl turi ateiti į žemę. Tik tuomet Dievo išganymo darbas bus atliktas tiek dvasiniu, tiek fiziniu aspektu.

Jėzus aiškiai paskelbė apie savo sugrįžimą.(Mt 16, 27) Tačiau jis pridūrė, kad niekas nežino nei jo sugrįžimo dienos, nei valandos, net dangaus angelai ir jis pats. (Mt 24, 36) Taigi, spėlioti apie Antrojo Atėjimo datą ir būdą, daugelio nuomone, yra neišmintinga. Tačiau iš Jėzaus ištartų žodžių „Tačiau tos dienos ir valandos niekas nežino,. o vien tik Tėvas” (Ten pat) ir eilučių „Tikrai Viešpats Dievas nedaro nieko, pirma neapreiškęs savo užmojo savo tarnams pranašams,” galime padaryti išvadą, kad Dievas, kuris žino ir dieną, ir valandą, iš tikrųjų atskleis visas paslaptis apie Antrąjį Atėjimą savo pranašams prieš imdamasis vykdyti savo sumanymą.

Nors Jėzus pasakė, kad Viešpats ateis kaip vagis, (Apr 3,3) biblijoje taip pat parašyta, kad prie tų, kurie neskendi tamsoje, Viešpats neprisėlins vogčiomis kaip vagis. (1 Tes 5, 4) Apgalvodami apie įvykius, nutikusius per Pirmąjį Atėjimą, pamatysime, kkad jis atėjo kaip vagis kunigams ir rašto žinovams, kurie skendėjo tamsoje, tačiau Jono Krikštytojo, kuris buvo apšviestas, šeimai Dievas paskelbė apie Jėzaus gimimą iš anksto. Jėzui gimus, Dievas atskleidė šią paslaptį trims išminčiams, Simonui, Onai ir piemenims. Jėzus pasakė: „Saugokitės, kad jūsų širdis nebūtų apsunkusi nuo svaigalų, girtybės ir kasdienių rūpesčių, kad toji diena neužkluptų jūsų netikėtai. It žabangai ji užgrius visus žemės gyventojus. Todėl visą laiką budėkite ir melskitės, kad pajėgtumėte išvengti visų būsimųjų nelaimių ir atsilaikyti Žmogaus Sūnaus akivaizdoje.“ – Lk 21, 34-36

Jėzus visokeriopai stengėsi parodyti, kad jo sugrįžimo laiko, vietos ir būdo paslaptis bus atskleista tikintiems žmonėms, kurie yra budrūs ir ruošiasi Antrojo Atėjimo dienai.

Vykdydamas atkūrimo apvaizdą, Dievas visada apreikšdavo savo užmojį savo pranašams. Nojaus dienomis žemę užtvindęs tvanas, Sodomos ir Gomoros sunaikinimas bei Jėzaus gimimas – tai tik keletas pavyzdžių. Dievas taip pat iš anksto paskelbė apie Antrąjį Atėjimą tiems atsidavusiems tikintiesiems, kurie neskendi tamsoje, turi ausis, kad girdėtų, ir akis, kad matytų. Nes parašyta: „Paskutinėmis dienomis, – sako Dievas, – aš kiekvienam kūnui išliesiu savosios Dvasios. Tuomet jūsų sūnūs ir jūsų dukterys pranašaus, jūsų jaunuoliai matys regėjimus, o jūsų seniai sapnuos sapnus.“ – Apd 2, 17

Jėzus daug kartų pranašavo, kad sugrįžtančiam Viešpačiui tteks daug iškentėti: „Bet pirmiau jam reikės daug iškentėti ir būti šios kartos atmestam.“ – Lk 17, 25

Jeigu Jėzus tikrai ateitų iš dangaus debesų su didžia galybe ir šlove, apsuptas angelų, skelbiančių jo atvykimą trimitų garsais, (Mt 24, 30-31), ar šis nuodėmingas pasaulis nepriimtų jo noriai ir pagarbiai? Taip sugrįždamas, jis tikrai nepatirtų persekiojimo ir nebūtų atstumtas.

Kodėl gi Jėzus pranašavo, kad jam grįžus, jis turės susidurti su tokia bloga padėtimi? Jo dienomis žydai nekantriai laukė dienos, kai Elijas nusileis iš dangaus. Anot pranašo Malachijo, jis, turėjo pasirodyti prieš Mesiją kaip jo šauklys. (Mal 3, 23) Vietoj to, nespėjus žmonėms išgirsti apie Elijo sugrįžimą, Jėzus, žemos kilmės žmogus, atėjo kaip vagis, pareikšdamas, kad jis ir yra Mesijas. Todėl jie niekino Jėzų ir jį persekiojo. Apie tai mąstydamas, Jėzus numatė, kad per Antrąjį Atėjimą krikščionys, laukiantys jo sugrįžimo, dar kartą nukreips savo akis į dangų. Todėl labai tikėtina, kad jie taip pat persekios Kristų jo Antrojo Atėjimo metu, kai jis gims kaip žmogus ir apsireikš netikėtai kaip koks vagis. Jie pasmerks jį kaip eretiką, kaip jau kartą Jėzus buvo pasmerktas. Štai kodėl jis pranašavo, kad Viešpats kentės ir bus jo kartos atmestas. Ši pranašystė išsipildys, jei Kristus sugrįš kaip žmogaus

sūnus. To tikrai nenutiktų, jei jis pasirodytų iš debesų. Jėzus yra pasakęs: „Aš sakau jums: netrukus jis apgins jų teises. Bet ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?“ – Lk 18, 8

Pasauliui artėjant prie Paskutiniųjų dienų, vis daugiau krikščionių siekia dar labiau sustiprinti savo tikėjimą. Kaip dauguma jų gali pulti į netikėjimą Viešpaties Antrojo Atėjimo metu, jei jis iš tikrųjų ateis iš debesų, apsuptas trimituojančių angelų ir apgaubtas Dievo šlovės? Ši pranašystė taip pat neišsipildytų, jei Kristus sugrįžtų kaip aantgamtiška būtybė.

Jėzaus dienomis daugelis žydų manė, kad Mesijas gims Betliejuje ir iškils kaip Izraelio karalius, (Mt 2, 6) tačiau tik po to, kai iš dangaus nusileis Elijas. Priešingai jų lūkesčiams, Elijui nepasirodžius, dailidės sūnus iš Nazareto apsiskelbė esąs Mesiju. Todėl suprantama, kad Jėzus nesurado sau pasekėjų ir tarp tų žydų, kurie tikėjo pakankamai tvirtai ir uoliai, jog būtų sutikę net ir mirti dėl jo. Jėzus sielvartavo dėl tokios padėties ir sielojosi, kad panašiai atsitiks ir jam sugrįžus. Jis pranašavo, kkad per Antrąjį Atėjimą tikinčiųjų žvilgsniai nukryps į Dangų, vildamiesi pamatyti iš debesų besileidžiantį, šlovės apgaubtą Jėzų. Todėl kai Kristus tikrai sugrįš į žemę kaip kuklios kilmės žmogus, jis tikriausiai bus atstumtas taip pat, kaip buvo atstumtas Jėzus. Ši Luko eevangelijos pranašystė neišsipildys tik tuomet, jei grįžtantis Kristus negims žemėje.

Interpretuodami šias eilutes, kai kurie mokslo žmonės mano, kad Paskutiniųjų dienų išmėginimai bus tokie sunkūs, jog visi tikintieji pasiduos netikėjimui. Tačiau apvaizdos eigoje joks išmėginimas, kad ir koks sunkus jis bebūtų, nėra veiksmingai užtvėręs kelio tikintiesiems. Sunkumai neatstums visų tikinčiųjų ir Paskutinėmis dienomis, kai ištikimi krikščionys trokš įžengti pro paskutinius Dangaus vartus! Tikėjimo prigimtis yra tokia, kad kuo sunkesni išmėginimai ir vargai mums tenka, tuo karščiau mes siekiame išganymo. Kartą Jėzus pasakė: „Daugelis man sakys tai dienai atėjus: ‘Viešpatie, Viešpatie, argi mes nepranašavome tavo vardu, argi neišvarinėjome demonų tavo vardu, argi nedarėme daugybės stebuklų tavo vardu?!’ Tuomet jiems pareikšiu: ‘Aš niekuomet jūsų nepažinojau. Šalin nuo manęs, nedorėliai!’“ – Mt 7, 222-23

Jei krikščionis yra toks atsidavęs, jog gali daryti stebuklus Viešpaties vardu, tai kiek uoliau jis tikėtų ir tarnautų Viešpačiui, jei jis nusileistų iš dangaus, apgaubtas šlovės? Ar Jėzus tuomet jo šiltai nepriimtų? Kodėl gi tuomet Jėzus kalbėjo, kad sugrįžęs jis atstums tokius ištikimus krikščionis? Jei sugrįžęs Kristus atstums tokius dievobaimingus tikinčiuosius, kas gi tuomet Paskutinėmis dienomis tikrai bus išganytas? Ši pranašystė taip pat neišsipildytų, jei Jėzus ateitų iš debesų.

Jėzaus dienomis tikriausiai buvo daug žydų, kurių tikėjimas buvo toks karštas, jjog jie galėjo daryti stebuklus Dievo vardu. Tačiau kadangi jie įtikėjo, kad prieš pasirodant Mesijui iš Dangaus nužengs Elijas, jiems buvo sunku susitaikyti su tuo, kad Jonas Krikštytojas ir buvo Elijas – ypač po to, kai pats Jonas tai paneigė. (Jn 1, 21) Todėl jie atsisakė pripažinti Jėzų Mesiju ir ištrėmė iš savo bendruomenės. Jėzus sielvartaudamas turėjo juos palikti. Taip pat ir Antrojo Atėjimo metu tie krikščionys, kurie tikisi jo stebuklingo ir šlovingo pasirodymo, tikriausiai jį atstums, jei jis ateis kaip paprastas prastuomenės žmogus. Kad ir koks tvirtas būtų jų tikėjimas, Viešpačiui nieko kito nebeliks, kaip apleisti juos, nes jie nusižengs Dievui.

Luko evangelijos 17 skyriuje skelbiamos pranašystės apie Paskutiniąsias dienas, gali ir neišsipildyti, jei Kristus sugrįš kaip antgamtiška būtybė. Šias eilutes galima paaiškinti tik darant prielaidą, kad Kristus sugrįš kaip žmogaus sūnus žemėje. Panagrinėkime jas detaliau. „Dievo karalystė ateina nepastebimai.“ – Lk 17, 20

Jei Viešpats nusileis iš debesų ar apsireikš dar kokiu nors stebuklingu būdu, Dievo Karalystės atėjimą pamatys visi. Net ir Pirmojo atėjimo metu Dievo karalystė buvo atėjusi į žemę Jėzui gimus. Tačiau žydai jos nepamatė, nes, laukdami Elijo apsireiškimo iš dangaus, jie neįtikėjo Jėzumi. Taip pat bus ir Antrojo atėjimo metu: nors, gimus Kristui, ir išauš DDievo karalystė žemėje, krikščionys, tikintys, kad Kristus ateis iš debesų, lydimas antgamtiškų įvykių, nusisuks nuo Viešpaties ir nepamatys Dievo karalystės. „Juk Dievo karalystė jau yra tarp jūsų.“ – Lk 17.

Jėzaus dienomis tie, kurie tikėjo ir sekė juo, priėmė Dangaus karalystę į savo širdis. Taip pat ir per Kristaus Antrąjį Atėjimą, nes jis gims žemėje, Dangaus karalystė bus iš pradžių įkurta širdyse tų, kurie juo tikės ir seks juo. Kai tokių tikinčiųjų bus pakankamai daug visuomenėms ir tautoms susikurti, jų viduje esanti Dangaus karalystė ims palaipsniui apsireikšti pasaulyje kaip išorinė, regima tikrovė. Vadinasi, Jėzus norėjo pasakyti, kad pažadėtoji Dangaus karalystė nebus sukurta akimirksniu, kaip tai įvyktų, jei Kristus nusileistų iš debesų. „Ateis diena, kai jūs geisite išvysti bent vieną vienintelę Žmogaus Sūnaus dieną, ir nepamatysite.“ – Lk 17, 22

Jei Viešpats nusileis iš debesų, lydimas trimituojančių angelų, visi galės jį pamatyti. Kas gi tuomet geis išvysti bent vieną vienintelę Žmogaus Sūnaus dieną ir jos nepamatys? Visgi Jėzus išpranašavo, kad žmonės tos dienos nepamatys. Pirmojo Atėjimo metu, Žmogaus Sūnaus diena išaušo žemėje jam gimus, tačiau netikintys žydai jos nepamatė. Taip pat ir per Kristaus Antrąjį Atėjimą Žmogaus Sūnaus diena išauš jam gimus žemėje. Tačiau daugelis krikščionių jos nepamatys, nes, laukdami stebuklingo Kristaus aatėjimo, jie nepatikės juo ir neseks juo net ir po to, kai su juo susitiks. Ir nors Žmogaus Sūnaus diena bus išaušusi, jie nesugebės jos pamatyti.

„Jums sakys: ‘Štai jis čia! Štai ten!’ – neikite ir nebėkite paskui juos!“ – Lk 17, 23

Atėjus Paskutinėms dienoms, ne vienam krikščioniui, kuris bus pasiekęS tam tikrą dvasinį lygį, bus apreikšta, kad jis ir yra Viešpats. Nesuprasdamas pagrindo, esančio Principe tokiam apreiškimui, jie veikiai pasiskelbs esąs Mesiju ir taps antikristu prieš Viešpaties atėjimą. Todėl Jėzus šiais savo žodžiais norėjo perspėti žmones, kad šie apsišaukėliai jų nesuklaidintų ir nesutrikdytų. „Kaip tvykstelėjęs žaibas nušviečia viską nuo vieno dangaus pakraščio iki kito, taip savo dieną pasirodys ir Žmogaus Sūnus.“ – Lk 17, 24

Taip Jėzus atsakė į klausimą apie Antrojo Atėjimo vietą. Mes pamename, kaip plėšrieji paukščiai leidosi ant purplelio ir jauno balandžio, kurie buvo sudėti ant Abraomo aukuro neperkirsti pusiau. (Pr 15,11) Iš to galime spręsti, kad Šėtonas visada ieško progos pareikšti pretenzijas į tai, kas nėra pašventinta. Todėl mes galime suprasti mįslingo Jėzaus atsakymo prasmę: kaip kad maitvanagiai susirenka apie lavoną jo lesti ir velniai susirenka apie tuos, kurie yra dvasiškai mirę, kad pareikštų į juos teises, Viešpats, kuris yra gyvenimo šaltinis, ateis ten, kur

vešės dvasinis gyvenimas. Šiais žodžiais Jėzus norėjo pasakyti, kad Viešpats ateis pas ištikimus tikinčiuosius. Kristaus Antrojo Atėjimo metu karštai tikintys žmonės susirinks kartu į vieną vietą padedami daugybės dvasių. Tai bus gyvybės vieta, kur apsireikš Viešpats. Jėzus gimė tarp išrinktų žmonių, kurie karštai garbino Dievą. Jis apsireiškė kaip Mesijas tiems, kuriems pakako tikėjimo sekti juo ir tapti jo mokiniais.

Kadangi Kristus gims žemėje per savo Antrąjį Atėjimą, yra parašyta: „Ir ji pagimdė sūnų, berniuką, kuriam skirta ganyti visas tautas geležine lazda. KKūdikis buvo paimtas pas Dievą, prie jo sosto.“ (Apr 12, 5) „Geležinė lazda“ čia simbolizuoja Dievo Žodį, kuriuo Dievas teis nuodėmingą pasaulį ir atkurs Dangaus karalystę žemėje. Viename ankstesnių skyrių detaliai išaiškinome, kad teismas ugnimi – tai teismas Žodžiu. (Jer 23,29) Vadinasi, Jėzaus Žodis, kuriuo mes būsime teisiami per Paskutinę dieną, (Jn 12,48) yra tas pats Žodis, kuriuo žemė ir dangus bus atiduoti teismo ugniai,(2 Pt 3,7) ir jis yra Viešpaties Jėzaus burnos kvėpimas, kuriuo jis sunaikins Nedorėlį. (2 Tes 22, 8) Jėzaus ištartas Žodis taip pat vadinamas „jo burnos rykšte“ ir „jo lūpų pūstelėjimu.“(Iz 11, 4) Jį simbolizuoja geležinė lazda, apie kurią parašyta: „jis ganys juos geležine lazda, ir jie bus sudaužyti tarsi moliniai indai.“ (Apr 2, 27)

Šios eeilutės pasakoja apie berniuką, pagimdytą moters ir paimtą pas Dievą prie jo sosto. Kas yra šis berniukas, pagimdytas moters, kuriam suteikta garbė sėdėti prie Dievo sosto ir valdyti visas tautas Dievo Žodžiu? Tai ne kas kitas, o Kristus per Antrąjį Atėjimą, kuris gims žemėje su nauju vardu, žinomu tik jam pačiam. (Apr 2, 17;19) Jis valdys kaip Karalių Karalius ir sukurs Dangaus karalystę žemėje. Evangelijos pagal Matą pradžioje yra įrašas apie keturias neištikimas ir svetimšales moteris Jėzaus giminystės linijoje. (Mt 1, 3–6) Tai reiškia, kad žmonijos išganytojas gims kaip žmogus be nuodėmės iš nuodėmingos giminystės linijos, kad išganytų visus nuodėmingų linijų palikuonis. Daugelis krikščionių aukščiau paminėtą moterį tapatina su Bažnyčia. Šią interpretaciją jie grindžia prielaida, kad per Antrąjį Atėjimą Kristus aateis debesimis.

Kai kurie krikščionys tiki, kad Kristaus Antrasis Atėjimas įvyks tuomet, kai Jėzus apsigyvens žmonių širdyse, (Jn 14, 20) kai iš dangaus nužengs Šventoji Dvasia. Jėzus gyvena širdyse ištikimų tikinčiųjų jau nuo savo prisikėlimo ir Šventosios Dvasios nužengimo per Sekminių dieną. (Apd 2, 4) Jei tai tikrai būtų Antrasis Atėjimas, tuomet jis jau įvyko prieš du tūkstantmečius.

Be to, kai kurios religinės grupės skelbia, kad Jėzus sugrįš kaip dvasia. Tačiau praėjus trims dienoms po prisikėlimo, Jėzus pasirodė savo mokiniams, aatrodydamas visiškai taip pat kaip ir savo žemiškojo gyvenimo metu. Nuo tada jis laisvai aplanko ir moko aukštą dvasinį lygį pasiekusius krikščionis. Tačiau toks Antrasis Atėjimas taip pat įvyko prieš du tūkstantmečius. Jei šios interpretacijos būtų teisingos, mums nebūtų prasmės laukti istorinio Antrojo Atėjimo ir viltis, jog tai bus visų mūsų ilgai puoselėtų vilčių išsipildymo diena.

Nors Jėzaus mokiniai ne kartą bendravo su prisikėlusiu Jėzumi, pasirodžiusiu jiems dvasios pavidale, jie vis tiek laukė jo Antrojo Atėjimo. Mes galime padaryti išvadą, jog jie nemano, kad per Antrąjį Atėjimą Jėzus pasirodys kaip dvasia. Pavyzdžiui, kai Jėzus apsireiškė kaip dvasia apaštalui Jonui, jis pasakė: „Tai, aš veikiai ateinu! “. Jonas jam atsakė: „Amen.

Dievas sukūrė ir dvasinį, ir fizinį pasaulius. Po to Dievas sukūrė žmones, suteikdamas jiems ir dvasią, ir kūną, nes norėjo, kad jie viešpatautų abiem jo sukurtiems pasauliams, ir taip įvykdytų Jo palaiminimą. Tačiau puolus Adomui, žmonės neteko galios viešpatauti abiem pasauliams. Todėl kūrinija, netekusi tikrų savo šeimininkų, laukia su ilgesiu, tebedūsaudama ir tebesikankindama, kada bus apreikšti Dievo vaikai, kurie galės ją valdyti. (Rom 8, 19-22) Jėzus, kuris yra tobulas Adomas, atėjo kaip tobulas abiejų pasaulių Viešpats. (1 Kor 15, 27) Įskiepydamas visus tikinčiuosius į save ir susiliedamas su jais į vvienį, jis siekė suteikti jiems galią tapti visatos viešpačiais.