Ankstyvoji krikščionybė

1. KRIKŠČIONYBĖS PRADŽIA – JĖZUS KRISTUS. KRIKŠČIONYS – PANAŠŪS Į KRISTŲ.

Bažnyčios gimimas

Krikščionybės iniciatorius ir pradininkas yra Jėzus Kristus. Savo profesija – stalius, prigimtimi – Dievo Sūnus, žadėtasis pasaulio Gelbėtojas ir žmogaus nuodėmių Atpirkėjas. Iš pradžių Juo pasekė 12 mokinių, įtikėjusių Jo pamokslais. Tačiau pasekėjų skaičius greitai augo ir tūkstantinės minios lydėjo Jėzų, Jam pamokslaujant Galilėjoje, Samarijoje ir Judėjoje.

Pagrindinė Jėzaus pamokslų tema buvo Dievo Karalystė. Jis skelbė judėjams, kad atėjo tos dienos, apie kurias kalbėjo pranašai – prisiartino Dievo Karalystė. Žydams, ttikėjusiems Senuoju Testamentu, visų pirma tai reiškė politinės nepriklausomybės atgavimą ir taiką, taip pat grįžtantį karaliaus Dovydo ir jo sūnaus Saliamono laikų ekonominį klestėjimą. Jėzaus laikais Izraelis buvo integruotas į Romos imperiją, slegiamas didelių mokesčių imperatoriaus iždui.Matydami Jėzaus daromus stebuklus, žmonės norėjo paskelbti Jį karaliumi ir Jam vadovaujant pradėti politinį maištą bei karą prieš romėnus. Tačiau Jėzus šalinosi šios misijos ir vis atviriau aiškindavo apie dvasinę Dievo Karalystę. Nemažai Jėzaus pasekėjų, pamatę tokį keistą elgesį ir nesuprasdami dvasinio Dievo garbinimo rreikšmės pasipiktinę pasitraukė.Būtent tada pirmą kartą Jėzus ir pradėjo kalbėti pasilikusiems mokiniams apie Bažnyčią. Judėjams tai buvo visiškai nauja. O visi Viešpaties mokiniai ir Jis pats buvo uolūs judėjai. Senajame Testamente Bažnyčia tiesiogiai nebuvo įvardinta, ir iki Jėzaus prisikėlimo iš nnumirusių niekas nesuprato ir neįžvelgė krikščioniškosios eros. Judėjams atrodė neįmanoma, kad Jų protėvių – Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas taps visų tautų Dievu. Judėjai turėjo Senąją Sandorą ir Naujosios Sandoros skelbimas jiems kėlė didžiulį pasipiktinimą. Sandora, kurioje tarpininkas tarp Dievo ir žmonių yra nebe Abraomas, o Jėzus iš Nazareto, jų supratimu, buvo visiškas paklydimas. Sandora, į kurią įstojama ne per apipjaustymą, bet per tikėjimą Jėzumi Kristumi, ir kurioje pasiliekama ne vykdant Mozės įstatymo reikalavimus, bet tikint Jėzaus vardu, judėjams buvo pati tikriausia erezija, su kuria reikia negailestingai kovoti.

Perskaitykime eilutes, kur Jėzus pirmą kartą prabyla savo mokiniams apie Bažnyčią. „Atėjęs į Pilypo Cezarėjos apylinkes, Jėzus paklausė mokinių: „Kuo žmonės laiko Žmogaus Sūnų?“ Jie atsakė: „Vieni Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, kiti Jeremiju aar dar kuriuo iš pranašų“. Jis vėl paklausė: „O kuo jūs mane laikote?“ Tada Simonas Petras atsakė: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“ Jėzus jam tarė: „Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje. Ir aš tau sakau: tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės“

Nors ir iki mirties ant kryžiaus Jėzų supo Jo mokiniai, Bažnyčios iš tiesų dar nebuvo. EEvangelijų aprašymuose mokiniai dar labai skyrėsi nuo savo Mokytojo. Tačiau Apaštalų darbų knygoje jie jau pradeda atspindėti Jėzų ir darosi vis panašesni į Jį žodžiais ir darbais. Evangelijose mokiniai dažną kartą pasiduodavo pagundymams, dažnai kalbėdavo neteisingai, žodžiu, tikrai nebuvo „pragaro vartų nenugalimi“. Kada įvyko tas stulbinantis pasikeitimas? Po Jėzaus prisikėlimo iš numirusių, o dar tiksliau – nuo Sekminių (50-tos po prisikėlimo) dienos.Tą dieną ant mokinių išsiliejo ta pati Šventoji Dvasia, kuri iki tol buvo ant jų Mokytojo. Tas pats Petras, kuris tik prieš pusantro mėnesio nakties sutemose išsigando tarnaitės ir tris kartus paneigė pažįstąs Jėzų, dabar stovėjo prieš keliatūkstantinę minią ir net nebandė neigti savo bendrystės su Jėzumi. Atvirkščiai: jis drąsiai ir įtaigiai kalbėjo apie Jėzaus Kristaus prisikėlimą iš numirusių ir apie tai, jog Jėzaus vardu žmonėms skelbiamas nuodėmių atleidimas.

2. Pirmųjų krikščionių persekiojimai

Evangelija atveria begalinius Dievo šlovės, jėgos ir išminties lobius kiekvienam, kuris drįsta tikėti. Tačiau drauge su palaiminimais į tikinčiųjų gyvenimą ateina ir persekiojimai. Svarbu suprasti, kad persekiojimai yra neatskiriama Evangelijos dalis. Apaštalas Paulius paskutiniajame savo laiške be menkiausio abejonės šešėlio teigia: „Ir visi, kurie trokšta maldingai gyventi Kristuje Jėzuje, bus persekiojami“

Ne vienas istorikas yra traktavęs krikščionių persekiojimų priežastis kaip visuomenines, religines, valstybines ar politines. Tačiau iš tiesų jjos žymiai gilesnės – tai dvasinė konfrontacija: neteisaus – su teisiu, netikinčio – su tikinčiu, išorinės religijos – su gyvu tikėjimu. Šią dvasinę konfrontaciją sutinkame beveik kiekvienoje Biblijos knygoje: kūniškas Izmaelis persekiojo pažado sūnų Izaoką, nuoširdų ir teisingą Juozapą broliai pardavė vergu į Egiptą ir t. t. Visi Senojo Testamento pranašai, gyvenę arti Dievo, buvo niekinami, nekenčiami ir žudomi.Krikščionys nė nemanė tylėti apie Jėzaus prisikėlimą iš numirusių ir apie stebuklingą Šventosios Dvasios išliejimą, kuris pakeitė jų gyvenimus. Drąsiai ir atvirai kiekvienoje vietoje jie skelbė Gerąją Naujieną. Tūkstančiai patikėjo jų žodžiais, tačiau kiti piktinosi, niršo ir stengėsi atsikratyti aktyviausiais pamokslininkais.Pirmasis krikščionis, miręs kankinio mirtimi, buvo Steponas. Apie jį kalbama 6 – ame ir 7 – ame Apaštalų darbų knygos skyriuose:

„Steponas, pilnas malonės ir galios, darė žmonėse didžių ženklų ir stebuklų. Tuomet pakilo kai kurie iš vadinamosios libertinų sinagogos, iš kirėniečių, aleksandriečių ir iš Kilikijos bei Azijos ir mėgino ginčytis su Steponu. Tačiau jie negalėjo atsispirti išminčiai ir Dvasiai, kurios įkvėptas jis kalbėjo. Tada jie papirko keletą vyrų, kad sakytų girdėję Steponą piktžodžiaujant Mozei ir Dievui. Taip jie sukurstė liaudį, jos seniūnus ir Rašto aiškintojus, pritykoję sučiupo jį ir nuvedė į aukščiausiojo teismo tarybą. Ten pastatė melagingus liudytojus, kurie tvirtino: „Šitas žmogus nnesiliauja kalbėjęs prieš šventąją vietą ir Įstatymą“ (Apd 6, 8-13).

Steponui iškelti kaltinimai (piktžodžiavimas Dievui, šventų vietų ir šventų tradicijų ignoravimas) bus vėl ir vėl metami nuoširdiems krikščionims per visą krikščionybės istoriją, juos persekiojant ir žudant. Atsakydamas į šiuos kaltinimus, Steponas peržvelgia beveik visą judaizmo istoriją, atskleidžia judėjų dvasinį aklumą, akcentuoja jų priešinimąsi Šventajai Dvasiai, rodo nuolatos naudojamą smurtą prieš Dievo pateptuosius ir baigdamas taria: „Štai regiu atsivėrusį dangų ir Žmogaus Sūnų, stovintį Dievo dešinėje“. Aukščiausiojo teismo tarybos nariai, „baisiai rėkdami, užsikimšo ausis ir visi kaip vienas puolė jį, išsitempė už miesto ir užmušė akmenimis“. (Po Stepono buvo nužudytas apaštalo Jono brolis Jokūbas)

Pradedant jais, šventųjų kraujo upė plačiai išsiliejo per visą krikščionybės istoriją. Iš pradžių Bažnyčią, kaip pražūtingą sektą, persekiojo vien tik judėjai. Romos valdininkai neskyrė krikščionių nuo judėjų dar maždaug 30 metų. Romėnai laikė krikščionis judaizmo atskala, atsiradusia dėl nevienodo Šventojo Rašto aiškinimo. Štai 18 – ame Apaštalų darbų skyriuje skaitome apie imperatoriaus Klaudijaus įsakymą, kuriuo buvo liepiama visiems žydams išsikraustyti iš Romos. Apaštalai Akvilas ir jo žmona Priskilė turėjo palikti Rom1 ne kaip krikščionys, bet kaip judėjai. Šis Klaudijaus įsakymas išėjo 49 ar 50 metais, todėl aišku, kad iki to laiko krikščionys vis dar buvo tapatinami su judėjais.

Tačiau Evangelijai sklindant po visą Romos imperiją krikščionimis tapo ne vien žydai. Gimdavo naujos bažnyčios, kurias sudarydavo krikščionys vien iš pagonių. Būtent tuomet romėnai pradėjo skirti judaizmą ir krikščionybę, suprasdami, jog kažkokia nauja religija su didele jėga plinta Romos imperijoje.Romėnai su baime žiūrėjo į tuos atvejus, kai imperijoje atsirasdavo nauji dievai ir juos garbinę žmonės imdavo burtis į bendruomenes. Mecenatas imperatoriaus Augusto laikais skelbė, kad naujų dievybių atsiradimas iššaukia sąmokslus ir slaptų sąjungų susikūrimą. Viena ryškiausių Romos imperijos charakteristikų – kkarinė diktatūra, kuria buvo malšinami tautiniai ir kitokie sukilimai. Imperija buvo išraizgyta gerai grįstais keliais, kuriais kariuomenė galėdavo greitai žygiuoti ir pasiekti faktiškai kiekvieną imperijos vietą, kurioje prasidėdavo sukilimas. Iš čia kilęs žinomas posakis: „Visi keliai veda į Romą“. Sparčiai plintanti ir didelio pasekėjų skaičiaus susilaukianti krikščionybė pradėjo gąsdinti romėnus.Skverbdamiesi į pagonišką visuomenę, krikščionys ne susiliedavo su pagonybe, o atvirkščiai – ją pasmerkdavo. Tai, be abejo, sužadino intelektualiųjų sluoksnių neapykantą. Atsiribojimas nuo religinių ir kultūrinių antikinio pasaulio pasiekimų jiems buvo kkaip nusigręžimas nuo civilizacijos ir grįžimas į laukinį barbarų gyvenimą. Toks krikščionybės supratimas ir įvairūs šmeižtai paruošė dirvą krikščionių persekiojimams visoje Romos imperijoje.

Pirmasis toks persekiojimas prasidėjo 64 metais po milžiniško Romos gaisro, trukusio šešias dienas, kurio metu sudegė 10 iiš 14 miesto kvartalų. Daug istorikų teigia, kad pats imperatorius Neronas padegė miestą, norėdamas jį atstatyti ir pelnyti sau dar didesnę šlovę. Tačiau kilus įtarimams, jog miestas buvo padegtas imperatoriaus iniciatyva, Neronas visą kaltę suvertė krikščionims. Manoma, kad būtent šio persekiojimo metu, apie 67 metus, buvo nužudyti apaštalai Petras ir Paulius.

Dvasinė konfrontacija tarp tamsos ir šviesos ryški visoje Biblijoje. Ji tęsiasi per visą krikščionybės istoriją ir siekia mūsų dienas. Kiekvienas gyvai tikintis Dievo vaikas neturi stebėtis ir piktintis neapykanta, šmeižtais ir patyčiomis, kylančiomis dėl tyro tikėjimo Viešpačiu Jėzumi ir Jo žodžiu.

3. Krikščionybės puolėjai

Intensyvūs ir ilgi krikščionių persekiojimai nebūtų buvę įmanomi be aiškios ideologinės-filosofinės koncepcijos, traktuojančios krikščionybę kaip blogį. Tačiau tokia koncepcija buvo sukurta. Ji persmelkė visus Romos imperijos aukštuomenės sluoksnius, iir ja vadovavosi dauguma imperatorių bei valdytojų. Kas gi formavo ir kūrė tokį iškreiptą ir tikrovės neatitinkantį požiūrį į krikščionybę? Atsakymas labai paprastas: Romos imperijos intelektualinis elitas, arba kitais žodžiais tariant, – šviesiausi to meto protai.

Pacituosiu Minucijaus Felikso apologijos „Oktavius“, parašyto greičiausiai antroje II amžiaus pusėje, ištrauką, atspindinčią būdingiausius ir dažniausiai krikščionims metamus kaltinimus:

„Nors dievų kilmė ir prigimtis mums nėra žinoma, vis dėlto visos tautos vieningai ir tvirtai tiki jų buvimu. Dėl to sunku pakelti tokį įžūlumą ir niekšingą beprotystę ttų žmonių, kurie pradeda neigti ir griauti mūsų senąją, naudingą ir gelbstinčią religiją <.> Apgailestautina, kad dievybėms priešinasi žmonės apgailėtinos, uždraustos ir pasmerktos sektos. Savo nedoros bendruomenės pasekėjais jie stengiasi padaryti žmones iš pačių liaudies padugnių ir iš lengvabūdžių moterų tarpo, klystančių dėl jų lyčiai būdingo lengvabūdiškumo <.> Jie atmeta šventoves, vadindami jas dievų kapinėmis, neigia dievų buvimą, tyčiojasi iš šventų ritualų ir stengiasi, jei gali, padėti vargstantiems. Patys būdami pusnuogiai, jie niekais laiko žynių titulus ir rūbą. Jie niekina kančias, nors jos jų pačių laukia.

Jie nebijo mirties, bet bijo mirties po mirties. Štai kaip klaidinga viltis mirusiųjų prisikėlimu apgauna juos, užgniauždama bet kokią baimę.

Kodėl jie neturi šventorių, altorių ir visiems būdingų atvaizdų? Ir iš kur atsirado tas jų Dievas, vienintelis, vienišas, nematomas, kurio nepažįsta nei viena laisva tauta, nei viena valstybė, bent jau romėnų maldingieji? Tik vienintelė vargšė žydų tauta garbino vienintelį Dievą, bet ir ji tai darė atvirai, – turėjo savo šventyklą, aukurus, šventus ritualus ir aukas. Beje, ir tas jų Dievas buvo bejėgis, nes kartu su savo tauta buvo romėnų pavergtas. Jie (krikščionys) sako, kad Dievas, kurio jie neregi ir kitiems parodyti negali, vis dėlto atidžiai seka žmonių darbus, žodžius ir net sugeba įžvelgti slapčiausius širdies troškimus. AAtrodytų, kad Dievas visuomet jaudinasi ir rūpinasi žmonėmis, net begėdiškai kišasi į jų reikalus – atseit jis visur prieina ir yra kiekvienoje vietoje <.> Bet ir tai dar ne viskas: krikščionys gąsdina žemės ir visos visatos su jos žvaigždėmis griuvimu. Pranašauja pasaulio pabaigą, lyg amžina gamtos tvarka, įtvirtinta dieviškų įstatymų, iš tiesų galėtų subyrėti. Taip pat neįmanoma, kad dangaus elementai sutirptų ir begalinė visata, taip tvirtai suręsta, sugriūtų.“ 1

Vienas žymiausių romėnų istorikų Kornelijus Tacitas (gyvenęs maždaug 58-117 m.) savo „Analuose“ sako, kad krikščionys – tai „žmonės, kurie dėl savo nedorybių patys užsitraukė visuotinę neapykantą“. Krikščionybę jis apibūdina kaip „pasišlykštėjimą, kuris su kitomis bjaurybėmis ir begėdiškumu užklydo į Romą“.

Lukjanas apie 165 m. parašė satyrą „Apie Peregryno mirtį“, kurioje ciniškai tyčiojasi iš krikščionių.

Celsas apie 178 m. pradėjo atvirą polemiką prieš krikščionis. Jis bandė įrodyti, kad krikščionybė neturi istorinio pagrindo, Kristaus mokymas – iracionalus, labai žalingas, griaunantis asmenybę. Jo veikalas „Tikrasis žodis“ yra nuosekli biblinio mokymo kritika. Juo Celsas siekia išblaivyti ir išgelbėti tuos, kurie per savo lengvabūdiškumą įsipainiojo į apgaulingas krikščionių sektos gretas. Celsui tarsi gaila vargšų apgautų žmonių, tapusių krikščionimis. „Tikrajame žodyje“ galima rasti faktiškai visus kaltinimus, kurie buvo metami Dievo žmonėms per visą krikščionybės istoriją:

„Štai ką jie (krikščionys) kalba: „Tegu ppas mus neateina nė vienas išsilavinęs, ar protingas žmogus, nes visa tai mes laikome niekais. Bet tegu drąsiai ateina kiekvienas prasčiokas, neišmintingas ar nepilnametis“. Laikydami tik tokius vertais savo Dievo, be abejo, jie nori ir gali patraukti savo pusėn tik nepilnamečius, nekilmingus, neišsilavinusius vergus ir vaikigalius. Bet iš tikrųjų kas blogo, jei esi išsilavinęs, apsišvietęs, besidomintis geriausiais mokymais, būtum ir atrodytum išmintingas? Negi tai trukdys pažinti Dievą? O gal, atvirkščiai, tai naudinga ir palengvina atrasti tiesą?

Bet mes matome, kad skelbiantys aikštėse ir skleidžiantys pačius bjauriausius dalykus neprisijungia prie šviesaus proto žmonių ir nebando jiems diegti savo pažiūrų. Bet pamatę jaunimą, vergų sambūrį ar prastuomenės minią, įsimaišo į jų tarpą ir ten reiškiasi. Panašiai jie (krikščionys) elgiasi ir namuose. Ponų ir labiau išsimokslinusių akivaizdoje šitie audėjai, batsiuviai ir patys didžiausi prasčiokai nedrįsta burnos praverti, tačiau kai jiems pavyksta nuošaliau sutikti vaikus ar kokias kvailas moteris, šiems pradeda pasakoti nuostabius dalykus. Moko, kad nereikia gerbti tėvų ir mokytojų, o klausyti tik jų. Anie atseit, būdami paralyžiuoto mąstymo ir prietarų vergai, kvailystes šneka ir iš esmės nežino bei nemoka daryti to, kas gera ir gražu. Tik jie žino, kaip reikia gyventi. Jeigu vaikai jų klausys, bus laimingi ir į namus ateis laimė <.>

Kviečiantys

prisijungti prie kitų (nekrikščioniškų) religijų ir žadantys nuodėmių atleidimą, skelbia: „Kieno rankos švarios ir kalba protinga“ arba „Kieno siela laisva nuo blogio, kas gyveno teisiai ir teisingai“ – teateina. Bet paklausykime, ką skelbia šie. „Kiekvieno nusidėjėlio, kiekvieno mažamokslio, kiekvieno silpnapročio, žodžiu, kiekvieno niekšo laukia Dievo karalystė“. Juk tie, kuriuos vadinate nusidėjėliais, yra nesąžiningi vagys, plėšikai, žmogžudžiai, šventvagiai, kapų niekintojai. Ar ne tokius į savo tarpą kviečia ir plėšikai?“

Su panašia neapykanta krikščionis puolė neoplatonikų filosofas Porfinijus (232-304m.). Jis parašė net iiš 15-os knygų susidedantį veikalą „Prieš krikščionis“. Bitinijos valdytojas Hieroklas, imperatoriui Dioklecijanui valdant, sekdamas Celsu, paruošė „Teisingą žodį“, kuriame kreipėsi į krikščionis, ragindamas juos atsipeikėti nuo klaidingo tikėjimo Jėzumi.

Ne išimtis yra ir šiandieninės paskalos bei šmeižtai apie gyvai tikinčius krikščionis. Jie tiek seni, kiek senas „Tikrasis žodis“.

Nežiūrint šių didelių filosofinių darbų, kuriais buvo siekiama sustabdyti Evangelijos plitimą ir pateisinti žiaurius krikščionių persekiojimus, Bažnyčia gyvavo ir augo. Pildėsi Jėzaus žodžiai: „Pasaulyje jūsų laukia priespauda, bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį“.

4. AApologetai

Kaip atsvarą filosofiniams išpuoliams prieš Bažnyčią Dievas iškėlė apologetų (krikščioniško tikėjimo gynėjų) kartą. Graikų kalba „apologia“ – „gynimas“, „užtarimas“. Vėliau apologetai drauge su pirmųjų amžių kankiniais (Klemensu, Ignotu, Polikarpu ir kitais, kurių raštai pasiekė mūsų dienas) buvo pavadinti Bažnyčios tėvais. AApologetai, arba Bažnyčios tėvai, buvo iš aukšto atgimę krikščionys, kurie iki atsivertimo priklausė intelektualiajam Romos imperijos visuomenės sluoksniui. Skirtingai negu pirmieji apaštalai, paprasti žmonės, apologetai buvo teisininkai, mokslininkai, filosofai, gerai išmanę tuo metu dominavusią graikų filosofiją. Tikėjimą Jėzumi Kristumi jie galėjo skelbti, naudodamiesi klasikinės literatūros formomis. Apologetai stengėsi išaukštinti krikščionišką tikėjimą, prieš pagonišką stabmeldystę. Jų raštuose ryškios dvi pagrindinės tendencijos: teisinė ginamoji ir filosofinė aiškinamoji.

Apologetai visų pirma neigė šmeižtą, kad krikščionių gyvenimo būdas ir siekiai amoralūs, žalingi, griaunantys asmenybės ir visuomenės gyvenimą. Lygindami valstybės pripažintų religinių kultų ir krikščionybės skelbiamą moralę, jie iškėlė pastarosios pranašumus. Paneigę krikščionims metamus kaltinimus dėl kraujomaišos, kanibalizmo, ateizmo ir neapykantos imperatoriui, apologetai siekė krikščionybės pripažinimo ir visiško įteisinimo.

Šventąjį Raštą – Gyvojo Dievo žodį – apologetai aaprengė graikiškosios filosofijos rūbais ir pristatė Romos imperijos elitui. Jų raštais ir prasidėjo krikščioniškoji teologija. Graikiškai „Teos“ – Dievas, „logos“ – žodis. Paraidžiui – „žodžiai apie Dievą“ arba „mokslas apie Dievą“.

5. Aleksandrijos mokykla

Maždaug 185 metais Pantaenas, iki atgimimo buvęs stoiku, įkūrė krikščionišką mokyklą, kurioje buvo siekiama susisteminti ir filosofiškai pagrįsti Evangelijos mokymą. Aleksandrijos mokykloje taip pat buvo dėstoma antikinė literatūra ir filosofija, manant, kad šios disciplinos turi būti naudojamos kuriant krikščioniškos teologijos pagrindus.

Ši mokykla atvėrė duris daugeliui vėlesnių klaidžiamokslių bei eerezijų. Ypač žalinga ir nepagrįsta buvo alegorinė Biblijos aiškinimo sistema, kurią sukūrė Aleksandrijos teologai. Įvairiai aiškindami Šventojo Rašto turinį, jie išskyrė tris pagrindinius interpretacijos aspektus: istorinį, moralinį ir paslėptąjį – dvasinį. Juos prilygino trilypei žmogaus prigimčiai: kūnui, sielai ir dvasiai. Istorinis Rašto nagrinėjimas atitiko žmogaus kūną, Rašto moralinė prasmė – sielą, o giliausia, alegorinė – dvasią. Tik „ypatingai dvasingi“ krikščionys, jų nuomone, gebėjo įžvelgti paslėptas Biblijos alegorijas. Tokiai Biblijos aiškinimo sistemai buvo naudojama žydų kilmės filosofo Filono Aleksandriečio metodika, kuris mėgino sujungti judaizmą su graikų filosofija.Aleksandrijos mokyklos atstovai visą laiką stengėsi aptikti kažkokias paslėptas Šventojo Rašto reikšmes. Dažniausiai jų aiškinimo metodas kliudė teisingai suprasti Šventąjį Raštą ir kartais atvesdavo iki visiško absurdo.Nėra nė mažiausios abejonės, kad Aleksandrijos mokykla, gindama ir įtvirtindama krikščionybę, darė labai didelę įtaką Romos visuomenei. Nežiūrint šito, akivaizdu, kad Aleksandrijos apologetai pradėjo silpninti pačios Evangelijos autoritetą. Manydami, jog Kristaus žinia be filosofinio ramsčio niekada neįsitvirtins visuomenėje, jie nesąmoningai neigė jos efektyvumą ir jėgą. Jeigu pirmieji Kristaus mokiniai ir apaštalai pasikliovė Šventosios Dvasios jėga, patvirtinančia jų skelbiamą Evangeliją, tai Aleksandrijos apologetai atsirėmė į žmogiško intelekto jėgą ir įžvalgumą. Gretindami Jėzaus Kristaus mokymą su graikų filosofija ir plėtodami alegorinį Biblijos aiškinimą, jie ėmė iškreipti ne vieną biblinę tiesą.

Krikščionių skaičiui ggreitai augant, įtikėdavo žmonės ne tik iš žemiausių visuomenės sluoksnių, bet ir iš aukštesniųjų. Būdami filosofais, oratoriais, teisininkais, jie, pasinaudodami savo išsilavinimu, pradėjo ginti Evangeliją. Šiandien jie vadinami apologetais, arba Bažnyčios tėvais. Apologetai buvo Dievo pašaukti, ir jų tarnavimas stabdė Evangelijai priešiškų filosofų puolimą bei švelnino Romos imperatorių įniršį prieš krikščionis. Pats Jėzus Kristus tiksliai apibūdino būsimus apologetus palyginimu, nors taikė jį judėjų teologams: „Todėl kiekvienas Rašto aiškintojas, tapęs Dangaus Karalystės mokiniu, panašus į šeimininką, kuris iškelia iš savo lobyno naujų ir senų daiktų“.

Ilgainiui apologetų ir Bažnyčios tėvų raštams buvo pradėta teikti didesnė reikšmė negu pačiam Šventajam Raštui, kurį jie gynė. Galiausiai šie raštai tapo tarsi raktais suprasti Evangeliją. Net šiandien daugelis mano, kad Evangelija yra labai sudėtinga ir jai suvokti reikalingas ilgas ir visapusiškas teologinis pasiruošimas. Dar taip neseniai kai kurios krikščioniškos konfesijos mokė, o kai kur ir tebemoko, kad eiliniam tikinčiajam pavojinga studijuoti Šventąjį Raštą, nes jį neteisingai supras ir iškraipys. Teologinės Bažnyčios tėvų raštų studijos pateikiamos kaip įvadas į Evangelijos mokslą. Tačiau tokia samprata iš esmės klaidinga ir pražūtinga. Bažnyčios tėvų teologija yra paini, prieštaringa ir net kai kur prieštaraujanti pačiai Biblijai. Amžinąjį gyvenimą teikia Evangelija, o ne teologija. Tačiau dėl minėtos sampratos ištisus šimtmečius milijonai žmonių nnegalėjo atsiversti Biblijos – vienintelės žemėje knygos, teikiančios amžinąjį gyvenimą ir asmeninį Dievo pažinimą.Vis tik Bažnyčios tėvų indėlis Dievo darbe buvo tikrai didelis ir reikšmingas. Šiandien jis leidžia mums pamatyti krikščionybės kelią pirmaisiais mūsų eros šimtmečiais ir daug ko pasimokyti.

6. Apibendrinimas

Krikščionybės ištakos nusidriekia iki pat žmonijos istorijos pradžios – Adomo ir Ievos sukūrimo. Po pirmųjų žmonių nuodėmingo kritimo Dievas pažadėjo atsiųsti į žemę žmonijos Gelbėtoją – Jėzų. Praėjus maždaug 4000 metų, Jis gimė žydų tautoje ir, sulaukęs 30 metų, pradėjo savo Misiją ir paskelbė Bažnyčios, arba krikščionybės, epochą.

Dar būdamas su Dvylika Jėzus kalbėjo, kad pastatys savo Bažnyčią, kurios pragaro vartai nenugalės. Bažnyčios dvasinė statyba prasidėjo Sekminių dieną, Šventajai Dvasiai nužengus ant 120 mokinių. Nuo pirmųjų savo gyvavimo metų Naujojo Testamento bažnyčios susilaukė didžiulio dvasinio pasipriešinimo, kuris reiškėsi šmeižtu, neapykanta, skundais ir galiausiai fiziniu susidorojimu. Pirmus tris mūsų eros amžius Kristaus mokiniai buvo vadinami „sektantais“ ir laikomi nepageidautinais atskalūnais „dieviškoje“ Romos imperijoje. Tačiau nežiūrint visų pastangų, – tiek antikrikščioniškų filosofų argumentų, tiek imperatorių ir valdytojų įsakymų žudyti krikščionis, sunaikinti Šventąjį Raštą, sugriauti visus jų maldos namus – Bažnyčia augo ir plėtėsi visoje Romos imperijoje, susilaukdama vis daugiau pasekėjų iš visų visuomenės sluoksnių. Tikrai akinančiai pildėsi Kristaus žodžiai: „Aš pastatysiu

savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės“

Romos imperijos intelektualai (filosofai, oratoriai, teisininkai, valdytojai), patikėję Evangelijos žinia ir per tikėjimą Jėzumi Kristumi pergyvenę Dievo malonę, pradėjo rašyti krikščionybę ginančias apologijas. Jose paneigė neteisingus kaltinimus Kristaus mokiniams ir teigė, jog krikščioniškas tikėjimas pranoksta visus kitus kultus bei religijas, ir jo puoselėjimas galėtų atnešti didžiulės naudos visai imperijai. Apologetų raštai galiausiai pasiekė savo tikslą – IV amžiaus pradžioje imperatorius Konstantinas paskelbė krikščionybę legalia ir lygia kitoms imperijos religijoms. Jis ėmėsi visų priemonių, kkad būtų atlyginta persekiojimų metu Bažnyčiai padaryta žala ir visokeriopai skatino Bažnyčios įtaką visuomenei. Daugeliui tuo metu atrodė, kad tai ir yra Kristaus žadėtoji Bažnyčios pergalė prieš velnią. Tačiau tai nebuvo velnio pralaimėjimas – greičiau jo taktikos pakeitimas ir naujas ginklas, naujas išbandymas Kristaus Kūnui.

I-III amžiais vykę persekiojimai skaistino ir saugojo Bažnyčią nuo apsimetėlių, veidmainių ir klastingų savanaudžių. Tačiau atėjus laisvei į Bažnyčią plūstelėjo masės būtent tokių. Imperatoriaus palankumas, o vėliau ir ediktai skatino visus „padorius“ Romos piliečius tapti krikščionimis. NNepergyvenę tikro atsivertimo ir nuodėmių nuplovimo, jie įnešė nuodėmę į Dievo namus. Bažnyčiai tampant visuotine (katalikiška), į ją pradėjo skverbtis pagoniškos tradicijos pagoniškoms šventėms pritaikomi Evangelijos įvykiai: Jėzaus gimimas, mirtis ir prisikėlimas. (Ir šiandien katalikiškose šalyse, taip pat ir mūsų ttautoje kai kuriems žmonėms neaišku, ar Kalėdos yra Jėzaus gimimo, ar susitikimo su mirusių giminių dvasiomis diena). Visa tai gesino Šventąją Dvasią ir griovė dvasinę Dievo šventyklą – Naujojo Testamento Bažnyčią.Imperatorius tapo aktyviu Bažnyčios gyvenimo dalyviu, neabejingu teologiniams nesutarimams, kurie kildavo tarp skirtinguose miestuose esančių bendruomenių. Stengdamasis išsaugoti vieningą imperiją, jis ėmėsi „vienyti“ Bažnyčią ir „saugoti“ ją nuo jos priešų. Tokiu būdu pasaulietinė valdžia tapo Bažnyčios aprūpintoja, globėja ir gynėja – žodžiu, visu tuo, kuo iki tol buvo Bažnyčios galva – pats Kristus.

IV amžių galima apibūdinti kaip pasaulietinės valdžios intervencijos į Kristaus Kūną pradžią. Vėliau Bažnyčia visiškai susiliejo su imperija, o jai žlugus – išlaikė jos dvasią. Prasidėjus tokiems reiškiniams, Šventoji Dvasia išėjo iš šventyklos. Šlovė pasitraukė nuo Dievo tautos. GGimė Naujo Testamento Ikabodas . „Kas gi bendra tarp teisumo ir nuodėmės? Arba kas bendra tarp šviesos ir tamsos? Kaipgi galima gretinti Kristų su Beliaru arba tikintįjį su netikinčiu? Ir kaip suderinti Dievo šventovę su stabais?“ . Daugelis tų, kurių dvasinės akys buvo atmerktos, ėjo paskui Dievo Dvasią iš visuotinės bažnyčios ir tarnavo Dievui. Tačiau kovai su jais jau buvo paruošta dirva. Pasaulietinė ir visuotinė Bažnyčia nebeleido niekam vadinti savęs krikščionimi ir laikytis atskirai. Jokia bendruomenė nebeturėjo teisės vadintis bažnyčia. JJai, pagal imperatoriaus Feodosijaus ediktą (380 m.) priklausė valdžios „kerštas ir susidorojimas“.

Dievo Dvasia juda visose tautose. Krikščionių skaičius milžiniškai auga. Šimtai milijonų visame žemės rutulyje išpažįsta, jog yra gimę iš aukšto Dievo vaikai, asmeniškai sutikę prisikėlusį Jėzų. Pragaro vartai iš tiesų dreba. Kiek dar truks Naujojo Testamento šventyklos statyba? Kada Bažnyčia susitiks su savo Gelbėtoju ir Viešpačiu? „Tos dienos ir valandos niekas nežino“. Aišku viena: šlovingiausios Bažnyčios dienos vis dar priešakyje. Jėzus grįš pasiimti savo Nuotakos be dėmės ir raukšlės. Tačiau žiūrint į tai, kas vyko nuo Bažnyčios pradžios iki šių dienų, galima drąsiai sakyti: Bažnyčios istorija žemėje artėja į pabaigą. Jėzus greitai grįš. Jis liudija: „Taip, aš veikiai ateinu!“ O mylintys ir laukiantys Jo atsiliepia: „Ateik, Viešpatie Jėzau“

1. KRIKŠČIONYBĖS PRADŽIA – JĖZUS KRISTUS. KRIKŠČIONYS – PANAŠŪS Į KRISTŲ.

2. Pirmųjų krikščionių persekiojimai

3. Krikščionybės puolėjai

4. Apologetai

5. Aleksandrijos mokykla

6. Apibendrinimas