Budizmo istorija

Budizmo atsiradimas. Legenda apie Buda. Budizmas, kaip ir hinduizmas buvo nebrachmaniškuju senoves Indijos gyventoju sluoksniu reakcija i brachmanizma. I-ame tukst. pr. m. e. sankhjos, jogos, vedu sistemos savo doktrinomis ir praktinemis rekomendacijomis sukure pakankamai tvirta pagrinda nemažos žmoniu dalies, norinciu atsiriboti nuo materialaus pasaulio bei sukoncentruoti demesi ir jegas savo vidiniam “Aš”, atsiradimui. Tarp šiu neofitu nemaža dali sudare nebrachmaniškieji gyventoju sluoksniai. Daug vidines išminties sukaupusi brachmaniškoji doktrina igavo ezoterini bruoža, t.y. visus nebrachmanu pasekejus nustume i antraeile, nepilnaverte padeti. TTo pasekoje ir gime ideja sukurti nauja, alternatyvia doktrina, kuri galetu buti priešpastatyta ezoterinei brachmanu išminciai. Tobuliausia tokio tipo sistema ir buvo budizmas.Jo atsiradimo legenda susieta su Sidhartos Gautamos vardu, pasauliui žinomo kaip Buda. Kunigaikšcio iš Šakjos genties sunus, Sidharta Gautama, gime 560 m. ar 563 m. prieš Kristu. Užgime stebuklingu budu ( jo motina Maja susapnavo, kad jai i šona iejo baltas dramblys ) ir tokiu pat stubuklingu budu gime ( iš motinos šono ). Jo motina mirusi praejus vvos septynioms dienoms po jo gimimo. Pasakojama , kad Gautama buvo išaukletas Mahajapati – antrosios Šudhodamos žmonos. Pasižymintis nepaprastu protu ir sugebejimais jis aiškiai išsiskyre iš savo bendraamžiu tarpo. Išmintciu jam buvo išpranašauta nepaprasta ateitis. Pasakojama, kad jo tevas, nenoredamas ssavo sunui šventiko-asketo ateities, pastate puikius rumus, kuriuose jaunasis ipedinis turejo gyventi be rupesciu. Prabangos ir linksmybiu apsuptas, jis pažino tik gyvenimo džiaugsmus. Nepastebimai Gautama išaugo, vede savo pussesere Jašodhara. Jiems gime sunus Rachula, kuris veliau tapo budistu vienuoliu, savo tevo pasekeju. Niekas netemde Gautamos džiaugsmo. Bet štai viena karta, išvykes už dvaro ribu, jaunasis princas išvydo žaizdu iškankinta ligoni, metu naštos palaužta vargeta, laidotuviu procesija ir galu gale i gilius apmastymus panirusi asketa. Tie keturi susitikimai, kaip rašo legenda, iš pagrindu pakeite visko pertekusio princo pasauležiura. Jis pamate, kad pasaulyje egzistuoja nelaimes, ligos, mirtis, kad pasauli valdo kancia. Taigi, ji apniko nepasitenkinimas savuoju gyvenimu.29-aisiais gyvenimo metais Gautama su karteliu paliko tevu namus. Toji naktis, kuria jis paliko namus ieškodamas aapšvietos, veliau buvo pavadinta didžiuoju išsižadejimu. Nusiskutes galva, apsivilkes šiurkšcius rubus, jis pradejo klajoti, atsiduodamas saves sekinimui ir plakimui, stengdamasis išpirkti jaunystes metu prabangaus ir nerupestingo gyvenimo dienas, siekdamas pažinti didžiaja tiesa. Taip Gautama šešerius metus praleido mišku vienatveje. Karta, sededamas po figos medžiu ir, kaip paprastai pasineres i gilius apmastymus, Gautama staiga “praregejo”, jis pasieke aukšciausia dievybes samone – nirvana. Gautama septynias dienas po to prasedejo po šventu medžiu, neturedamas jegu pajudeti iš vietos. Tas medis buvo pavadintas ‘bodhi’ &– išminties medžiu. O pats Gautama save pavadino Buda ( Buddha ). Sanskrito ‘budh’ reiškia ‘pabusti’ ir taip pat žinoti. Taigi Buda reiškia ‘apšviestasis’ arba ‘atbudes’. Po 49 dienu ekstazes Buda grižo i pasauli ir eme skelbti igyta išminti. Po 45 metu intensyvaus darbo, sulaukes 80 metu, Buda mire 480 m. ar 483 m. Mire apsinuodijes grybais. Dar gyvam esant jo mokiniai bande ji sudievinti. O mirusi apsupo legendu skraiste ir patalpino dievu panteone. Budizmo doktrinos pagrindai. Budizmas moko, kad žmogus neturi materialaus kuno ir nematerialios amžinos sielos. Egzistuojantis žmogus esas penkiu elementu junginys: kuno, jausmu, abstrakciu savoku, dvasiniu sugebejimu ir proto. Tai laikina smulkiausiu dvasinio Budos prado daleliu kombinacija ( junginys ). Šios daleles, vadinamos darmomis, judedamos ir sudaro žmones. Po mirties daleles nežuva, o iš karto sudaro nauja kombinacija – žmogu arba kitokia gyva esybe, žiurint koks karmos desnis ( “karma” – poelgis ). Tai individo ankstyvesniuose sikunijimuose atliktu geru ir blogu darbu visuma, lemianti jo likima velesniuose. Karmos tiesiogiai susijusios su buvusia darnu kombinacija. Suma lieka ta pati, keiciasi tik kombinacija. Vadinasi, mires žmogus vel atgimsta naujam gyvenimui kitu pavidalu. Galutinis tikejimo tikslas, anot Budos, pasiekti nirvana, kurioje žmogaus daleles – darmos – nesubyra ir nebeatgimsta, o ppasiekia absoliucia buties ir nebuties busena. Nirvana – tai kentejimu baigtis. Budos pirmojo pamokslo tema buvo vadinamosios keturios kilnios tiesos. Jose yra pradiniai teiginiai, iš kuriu logiškai išsiskleidžia beveik visas jo mokymas. Pirmoji kilni tiesa atskleidžia, kad gyvenimas tai nuolatinis kentejimas: žmogaus gimimas, liga, senatve ir mirtis susieta su kancia kaip ir susijungimas su nemaloniu ar atsiskyrimas nuo malonaus ir mylimo, kiekvienas nepatenkintas siekimas ar potroškis. Antroji kilni tiesa atskleidžia kentejimu priežastis: aistringa nora gyventi, tenkinti potroškius, lydimus jausmu malonumu, noro patenkinti juos, geroves siekimo. Nepatenkinti geiduliai gimdo kentejimus, nes mes siekiame to, kas nepastovu. Išvada apie išsigelbejimo galimuma suformuluota Treciojoje kilnioje tiesoje. Tai – visiškas noru užgesinimas, ju atsisakymas. Ketvirta kilni tiesa skelbia išsilaisvinima iš kentejimu, nurodo kelia kaip tai padaryti. Jeigu žmogaus kentejimu priežastis nepatenkinti potrškiai, tai manoma, kad nors ju pašalinimas nutrauks kancias. Reikia tik laikytis Budos pateikto aštungubo kelionurodymu. Eidamas šiuo keliu, žmogus išsivaduoja iš potroškiu, aistru, kuno malonumu, išdidumo ir nežinojimo. – Pirmas aštuongubo kelio principas reikalauja teisuoliško tikejimo ( tiketi Buda, kad pasaulyje viešpatauja nuliudimas ir kancia, kad reikia nuslopinti aistras ); – Antras žingsnis – teisuoliškas ryžtas ( tvirtai eiti savo keliu, riboti aistras ir siekimus ); – Trecias žingsnis – teisuoliška kalba (( kalbeti teisingai ir geravališkai ); – Ketvirtas žingsnis – teisuoliški veiksmai ( reikia vengti negeranoršku veiksmu, susivaldyti, daryti tik gerus darbus ); – Penktas žingsnis – teisingas gyvenimas ( gyventi reikia nedarant jokios žalos gyvoms esybems ); – Šeštas žingsnis – teisi mintis ( reikia sekti savo minti, atsikratyti viso pikto ir susikaupti viskam, kas gera ); – Septintas žingsnis – teisuoliški apmastymai ( reikia išsiaiškinti, kad blogis kyla iš musu kuno ); – Aštuntas žingsnis – teisuoliškas isigilinimas ( norint išmokti susikaupti, ieškant tiesos, isigilinti ir medituoti, reikia nuolatos ir kantriai treniruotis ); Eidamas šiuo keliu, žmogus išsilaisvina iš potroškiu, materialios ir nematerialios busenos, iš išdidumo ir nežinojimo, kol pasiekia nirvana. Išsikankinusiems žmonems negalejo neimponuoti mokymas skelbiantis, kad musu gyvenimas – kentejimas ( analogiška teze, kaip žinoma, nemaža dalimi leme ir ankstyvosios krikšcionybes sekme ) ir kad visi kentejimai kyla iš aistru ir potroškiu. Savo aistru ir potroškiu numlšinimas, buvimas geru ir geranorišku – ir tai prieš kiekviena ( ir ne tik prieš išaukštintuosius brachmanus ) – atveria kelia i tiesa, o toliau dedant pastangas ta kryptimi – i galini budizmo tiksla, nirvana. Nenuostabu, kad Budos mokymas turejo pasisekima. Naujojo pranašo mokymas sparciai plito. Kaip spalvingai atpasakoja legenda,

Budos kelias – triumfalines eitynes ( panašiai kaip Jezaus krikšcionybeje ): vis naujos asketu grupes , atsisakydamos nuo saves kankinimo, savo vadu vedamos, papildydavo Budos pasekeju skaiciu. Atsivertusios turtingos paleistuves krito prie jo koju, dovanodamos savo prabangius dvarus. ( Labai panašus faktas žinomas krikšcionybes vystymosi istorijoje – tai Marijos Magdalietes atsivertimas, sekant Jezaus mokyma ). Išbale jaunuoliai deganciom akim iš viso pasaulio plauke pas ji, prašydami tapti ju mokytoju, globeju. Netgi dauguma žymiu brachmanu atsisakydavo savo mokymo ir isijungdavo i bbudizmo gerbeju skaiciu. Žodžiu budizmo pasekeju skaicius vis augo, ir per gan trumpa laikotarpi, pagal legenda, šis mokymas tapo itakingiausiu ir populiariausiu senoves Indijoje. Pirmosios budistu bendruomenes. Etines ir socialines budizmo idejos visuomenej buvo patrauklios. Taciau nirvana paiekti galejo išskirtinai tik vienuoliai. Todel budistinemis bendruomenemis buvo išskirtinai budistu bendruomenes (bhikšu). Pirmieji Budos pasekejai buvo asketai, kurie nedidelemis grupelemis rinkdavosi nuošaliose vietose lietaus periodui ir, pergyvendami ši laikotarpi, sudarydavo kažka panašaus i mikrobendrija. Stojantieji i šias bendrijas, turedavo atsisakyti nuo bet kkokios nuosavybes ( bhikšu – tiesiog “elgeta” ). Jie skusdavosi galvas, apsisiausdavo skudurais ( butinai geltonos spalvos ) ir su savimi turedavo tik pacius reikalingiausius daiktus – aukoms rinkti skardine, vandeniui dubeneli, skutimosi peiliuka, keliones lazda. Didžiaja laiko dali jie ppraleisdavo beklajodami, rinkdami išmaldas. Valgyti jie galedavo tik iki vidurdienio ir tik vegetariška maista, iki kitos dienos aušros jiems nebuvo galima imti i burna nei mažiausios kruopelytes. Olose, apleistuose statiniuose bhikšu pergyvendavo lietaus perioda, laika skirdami dievobaimingiems apmastymams, pokalbiams, mokydamiesi susikaupimo meno ir savistabos, sudarydami ir tobulindami elgesio taisykles ir savo mokymo teorijas. Ant mirusiu bhikšu kapu pasaulieciu buvo statomi kapu statiniai. Aplink šiuos statinius ir kurdinosi pirmieji vienuolynai. Palaipsniui nusistovejo vienuoliu gyvenimo nuostatos, augo vienuoliu, vienuoliu broliu, vienuolynu tarnu, valstieciu, vergu-tarnu skaicius. Prieš tai laisvai keliavusieji bhikši, virto beveik pastoviai gyvenanciais vienuolyne vienuoliais, privalanciais griežtai laikytis nuostatu reikalavimu, paklusti bendram sanghi susirinkimui ir išrinktam prižiuretojui. Greitu laiku vienuolynai virto, pagrindine ir iš esmes, vienintele budistu organizacijos forma. Butent vienuolynai vvirto budizmo centrais, jo pletimosi židiniais, savotiškais universitetais ir bibliotekomis. Tarp vienuolynu sienu mokyti budistu vienuoliai senoves indu kalbomis ( pali ir sanskritu ) užrašinejo pirmasias sutras, šventus raštus, kurie sudare, pagal apimti labai ispudinga, rašytini budistu kanona – Tripikana. Taigi, Tripikanoje buvo išdestytas budizmo pasaulevaizdis. Vienuolynuose naujai istojusieji venuolyno broliai ir tarnai mokesi rašyti bei skaityti, nagrinejo šventus tekstus, gaudami nemaža tiems laikams išsilavinima.Taigi vienuolynai buvo mokslo šaltiniai. Mahajanos budizmas. Taciau Indijoje budizmas nei ankstyvuoju, nei velyvuoju laikotarpiu nebuvo vvientisas. Po Budos mirties ilga laika vyko religiniu-filosofiniu sistemu ir mokyklu kova, kol I-ame a. prieš Kristu, IV-ame budistu suvažiavime, nesuskilo i dvi pagrindines kryptis: Hinajana ( siaurasis išsigelbejimo kelias ) ir Mahajana ( platusis išsigelbejimo kelias ). Hinajanos šalininkai mane, kad nirvana galima pasiekti tik tapus vienuoliu, atsisakius pasaulietiško gyvenimo, laikantis asketizmo, gyvenant iš išmaldos. Tai iš esmes ankstyvojo budizmo mokymas. Hinajana labiau siejasi su induizmu ir paplitusi Šri Lankoje, Nepale, Birmoje, Vietname, kur neretai vadinama pietiniu budizmu. Ištobulintas žymaus indu budisto Nagaradžunos ir IV budistu suvažiavimo patvirtintas, Mahajanos budizmas, nors ir toliau remesi esminiais šio mokymo principais ir dogmomis, papilde ji nemažomis naujovemis. Buvo sakoma, kad nirvana gali pasiekti ir pasaulieciai. Tam reikalingas tik bažnytines organizacijos vienuoliu tarpininkavimas.Šios krypties mokyme Buda pamažu transformuojasi i Dieva. Mahajana teigia penkias doroves normas: 1) nežudyk ir neskriausk jokios gyvos esybes; 2) nemeluok; 3) neimk to, kas tau neduota; 4) nepaleistuvauk ( nevaikšciok pas svetima žmona ); 5) negirtuokliauk; Be to sukuriamas mokymas apie bodhišatvas ( Budos isikunijima vienoje ar kitoje dievybeje ) arba šventuosius, kurie, pasieke nirvana nepereina i ja, o pasilieka su žmonemis, siekdami jiems padeti pasiekti nirvana. Sunku pasakyti, kaip ir kieno itakoje atsirado altruistinis bodhišatvos institutas, priešpastatytas susiformavusiam kklasikiniam indu-budizmo pagrindui su jo intravertiniu individualizmo kultu, atviru egoizmu. Neatmetama galimybe, kad cia mes susiduriame su kitu kulturu itakomis, tame tarpe su žydu krikšcioniškosiomis sektomis, tikinciomis išgelbetoju, mesiju. Turint omenyje, kad lygiagreciai bodhišatvos institutui Mahajanos budizme atsirado koncepcija apie roju ir pragara, ankšciau nežinoma budizmui ir nepriimtina Hinajanai, galima teigti, kad ši koncepcija taip pat pateko iš išorinio pasaulio. Užtenka priminti, kad Mahajanoje, kaip ir monoteistinese religijose, rojus buvo laikomas teisetu atlygiu doriesiems budistams-pasaulieciams už ju pamalduma ir nuopelnus, palaikant vienuolius , o pragaras – bausme už blogus darbus ir nuodemes. Prie to deretu pridurti, kad su bodhišatvu atsiradimu Mahajanos budizme, pletesi šventuju panteonas. Kitais žodžiais tariant, Mahajanos budizmas – tai žingsnis “tyro” , specifinio Herevados budizmo link paprastesnes, suprantamesnes žmonems religijos, t.y. jos supasaulietinimas. Šioje religijoje, kartu su didžiuoju Buda, atsirado daugybe kitu budu. Tie budos, kaip ir daugiskaitiniai bodhišatvos, buvo personifikuojami. Kiekvienas turejo savo varda, išvaizda, biografija. Už tariamus nuopelnus ir funkcijas, jie virto garbinimu ir kultu objektais. Milžiniškos budu ir bodhišatvu statulos sparciai plito Indijoje ir kaiminystinese valstybese. Rytu šaliu vienuolynu sienose iki šiu dienu išliko akmeninese sienose iškaltu budu ir bodhišatvu figuros, scenos iš ju gyvenimo. Budizmo vaidmuo Indijos istorijoje. Budizmas, kaip religine-filosofine dokrina, buvo aatsiskyrusiu nuo pasaulio vienuoliu ideologine veliava. Galiausiai jis buvo kai kuriu valdovu (Ašokos, Kaniškos) politikos pagrindu. Indijoje iškilo nemažai budizmo centru, šventyklu, vienuolynu. Vienas žymiausiu iš ju – centras Nalande. Indijos žmones Budos mokslu noriai domejosi. Jo mirties metais budizmas jau buvo tapes stipria jega Indijoje. Bet 13-ojo šimtmecio islamo invazija sunaikino budizma savo gimtojoje žemeje. Betgi tuo metu budizmas jau buvo stipriai isišaknijes už Indijos sienu. Budizmas Kinijoje. Budizmas i Kinija pateko savo šiaurine Mahajanos forma II a. Jo isitvirtinimo ir pletimosi Kinijoje procesas buvo ilgas ir sunkus. Sunkumus sudare raštu vertimas. Be to, daug kas budizme, pavyzdžiui gyvenimo, kaip kancios ir pykcio, priemimas, prieštaravo Kinijoj paplitusiom konfucionizmo etikos normom ir elgesio taisyklem. Tik veikiant lygiagreciai besiformuojanciam religiniam daosizmui, kuris naudojosi indo-budistine išmintim, buvo lengviau isitvirtinti budizmui Kinijos žemeje. Nenuostabu, kad pirmos budistu bendruomenes buvo laikomos vienomis iš daosizmo sektu. Palaipsniui budizmas stiprino savo pozicijas, kam itakojo ir bendra istorine situacija. Nanbejcao valdymo laikais ( III-IV a. ), buvo gan sunki ekonomine padetis. Tokioje situacijoje budistu šukiai, kvieciantys atsiriboti nuo žemišku rupesciu ir sleptis nuo ju už aukštu vienuolynu sienu, negalejo nesusilaukti demesio. III-IV a. aplink sostiniu centrus buvo isikure apie 180 budistu vienuolynu, šventyklu, o V a. pabaigoje

Rytu Czinio valstybeje ju buvo jau 1800 su 24 tukst. vienuoliu. Laisvi nuo mokesciu ir prievoliu, globojami valdžios, budistu vienuolynai trauke tiek valstiecius, klajoklius ir kt. paprastus žmones, tiek ir turtingus aristokratus, ieškancius ramybes. Budizmas virto tikrai itakinga jega, kurios paramos ieškojo daugelis imperatoriu. O kai kurie laike ji oficialia valstybine ideologija. Plintanciam budizmui grese sukinietinimas. Nepastebimai kito sutros eilutes. Pirmame plane atsidure tos idejos, principai ir budos, kurie labiausiai atitiko tradicines kinieciu normas, idealus bei sampratas. Ivairiuose gyventoju sluoksniuose bbudizmas buvo skirtingai interpretuojamas. Žemesniuju sluoksniu gyventojai svarbiausiu budizme laike tai, kas buvo susije su kanciu palengvinimu šiame gyvenime ir išsigelbejimu ateityje. Su tuo susijusios pagrindines etikos normos ir kultai, budistines šventes ir sutru skaitymas, o taipogi dauguma magijos elementu – visa tai vedama armijos, žemo išsilavinimo vienuoliu, susipažinusiu tik su paciais elementariausiais mokymo principais, lengvai isitvirtino Kinijos gyvenime, tapo jos dalimi, pilnai tenkinancia paprastu kinieciu reikalavimus. Kinieciu bendruomenes aukštumos, ir visu pirma intelektualinis elitas, i budizma žvelge visai kitaip, iimdami už pagrinda šio mokymo filosofija bei metafizika. Didelese atsiskyrusiu vienuolynu bibliotekose jie gilinosi i tekstus, analizavo sutra po sutros, siekdami surasti ka tai naujo, svarbaus, ka butu galima pritaikyti Kinijos tikrovei. Pagrindu ideju sintezes ir sampratos, gautos iš filosofiniu bbudizmo gelmiu, su tradicine kinietiška mintim bei konfucionistiniu pragmatizmu, Kinijoje gime viena iš idomiausiu, giliausiu ir intelektualiausiu religiniu budizmo pakraipu – cian-budizmas ( jap. dzen ). Cian-budizmas. Ši pakraipa atsirado ezoterines sektos pavidalu. Pavadinimas “cian” kilo iš sanskritiškojo “dhiana” ( susikaupimas, meditacija ). Dhianos tikslas – transo pasiekimas meditavimo metu. Nes buvo laikoma, kad butent transo busenoje žmogus gali prieiti prie užsleptu gelmiu, praregeti, rasti tiesa, kaip tai atsitiko su paciu Gautama. Cian-budizmas buvo grynai kinietiškas, taigi dauguma specialistu laiko ji kinetiškaja reakcija i indo-budizma. Ši doktrina buvo priešinga budizmo doktrinai. Teige, jog neverta veržtis prie neaiškios nirvanos, nes vargu ar ten, na ir aplamai ateityje kieno nors laukia kažkas patrauklaus. Ar verta apriboti save visada ir visur del neaiškios pperspektyvos tapti buda ar bodhišatva? Na ir kam visa tai, del ko? Reikia nukreipti visas mintis i gyvenima, išmokti gyventi, ir gyventi butent dabar, šiandien, kol tu gyvas, kol gali iš gyvenimo pasiimti viska, ka jis tau duoda. Esme tame, kad Tiesa ir Buda visada su tavim, jie aplink tave, reikia tik moketi surasti, pamatyti, pažinti ir suprasti juos. Kas nemato ju paprastame kasdieniniame gyvenime, neras ju nei danguje, nei rojuje, nei šiandien, nei tolimoje ateityje. Cian-budizmas savo demesio centre llaike laisva nuo isipareigojimu bei prisirišimu žmogu, pasiruošusi atsiriboti nuo žemišku rupesciu ir galinti pasišvesti mokymui ir menui gyventi, ir gyventi tik del saves. Pažinti cian-budizmo tiesas ir priimti jo principus buvo nelengva; tam buvo reikalingas specialus pasiruošimas. Pasiruošimas ir pasišventimas prasidedavo nuo paradoksu. Pirmasis iš ju – visiškas žiniu neigimas, ypac knyginiu. Kam apkrauti prota ivairia išmintim, ypac knygine, kai galima duoti laisve intuicijai ir saviraiškai? Kaip surasti Tiesa? Ši amžina klausima cian-budizmo mastytojai sprende stebetinai paprastai ir paradoksaliai. Tiesa – tai praregejimas. Buvo kuriamos dirbtines salygos tariamam praregejimui – tai garsus šuksniai, stiprus stumimai, netgi smugiai, kurie netiketai užklupdavo pasinerusi transe ir užsigalvojusi, iejusi i save žmogu. Kaip priemone minties stimuliavimui cian-budizmas placiai taike misliu praktika ( jap. koanas ). Rasti koano prasme buvo beveik neimanoma. Prasme – ieškoti giliausios vidines prasmes ir rasti labiausiai tinkama, dažnai paradoksalu atsakyma. Del viso to pradedantieji praleisdavo ištisus metus ugdydami savo meistriškuma. Dar vienas paradoksalus tiesos ieškojimo kelias – ventos-dialogai tarp meistro ir jo mokinio. Šio dialogo procese, kai abi puses apsikeistavo vienas su kitu vos keliom frazem, dažnai iš išores atrodanciu beprasmiškai, reikšme turejo ne tiek patys žodžiai, kiek bendras turinys, net gi vidine dialogo potekste. Jo tikslas – iššaukti mmokinio pasamoneje atitinkamas asociacijas, rezonansa. Cian-budizmas turejo dideles itakos kinu, japonu bei kitu tolimuju rytu kulturu vystimuisi. Dauguma žymiu literaturos ir meno meistru buvo išaukleti paradoksu, koanu bei šios sektos ideju. Taciau prie visos savo dideles itakos Kinijos gyvenime cian-budizmas visada buvo tik palyginus negausi ezoterine sekta, turinti tik kelis žymius centrus-vienuolynus. Budizmas ir kinu kultura. Budizmas Kinijoje viešpatavo beveik du tukstantmecius, todel paliko gan ryšku pedsaka jos kulturiniame gyvenime. Labiausiai budizmo itaka atsispindejo kinu architekturoje: budistu šventyklu, vienuolynu statiniai užpilde Kinijos žeme. Nors skulptura ir buvo žinoma iki budizmo, taciau tik budu ir bodhišatvu skulptureles sukele didžiuli žmoniu susidomejima. Budizmas supažindino Kinija su menines prozos užuomazga – žanru iki tol beveik ten nežinomo. Budizmas, o ypac cian-budizmas, suvaidino dideli vaidmeni klasikines kinu dailes suklestejime, tame tarpe ir Sunio epochoje ( X-XIII a. ). Budistu vienuolynai ilgus amžius buvo vieni iš pagrindiniu kulturos centru. Ju bibliotekose sukaupti neikainuojami rašytines kulturos turtai. Butent budistu vienuoliai išrado ksilografijos mena, t.y. knygu spausdinimo mena. Nemaža itaka kinu tautai ir jos kulturai turejo budistine bei indo-budistine filosofija ir mitologija. Legenda apie arbatos atsiradima bei jos gerima taip pat susieta su budizmu. Menas gerti arbata pirmiausia užgime budistu vienuolynuose, o tik veliau tapo nacionaliniu kineciu nnuosavybe. Budizmas buvo vienintele pasaulietine religija, gavusia toki dideli pripažinima Kinijoje. Taciau specifines Kinijos salygos ir charakteringi pacio budizmo bruožai neleido šiai religijai igauti šalyje valdanciojo vaidmens. Budizmas Japonijoje. Patekes i Japonija VI a. viduryje, Budos mokymas tapo ginklu, aštrioje kovoje del valdžios tarp ivairiu žymiu giminiu. Laimejo tos, kurios palaike budizma. Budizmas Japonijoje, kaip ir Kinijoje, išplito Mahajanos forma. Jis nemažai nuveike del virtimo ir isitvirtinimo joje išvystyta kultura. Atsinešdamas su savimi ne tik inidškaja filosofine minti ir budistine metafizika, bet taip pat ir kinu civilizacijos tradicijas ( budizmas plito pagrinde per Kinija ), Budos mokymas buvo linkes isitvirtinti Japonijoje administraciniais biurokratiniais hierarchijos pagrindais. Verta pažymeti, kad priešingai nei Kinijoje, visumoje cia nebuvo akcentuojamas senoliu išminties autoritetas bei atskiru žmoniu nuomones menkavertiškumas prieš kolektyvo nuomone. Priešingai, jau “ 17 straipsniu istatyme”, buvo dešimtas straipsnis, kuris skelbe, kad kiekvienas žmogus gali tureti savo nuomone ir isitikinimus, tiesos ir išminties suvokima, nors vis delto jis turetu atsižvelgti i daugumos nuone. Kitais žodžiais tariant, senoves japonu civilizacijos remuose budistines normos, netgi atsidurusios sukinietinimo bei sukonfucioniziejimo takoje, pasirode tvirtesnes, nei buvo galima teigti, ir butent jos suvaidino pagrindini vaidmeni japonu kulturos pagrindu formavimesi. Jau nuo VIII a. budizmo itaka šalies politiniame gyvenime buvo

gan didele. Tam itakojo inkes instituto atsiradimas, pagal kuri imperatorius dar gyvas budamas, paveldetojo naudai, turejo pasitraukti ir tapes vienuoliu, valdyti šali regento vaidmeny. Sparciai augo budistu vienuolynu skaicius. VII a. pabaigoje buvo išleistas istatymas, del altoriu statymo ir budu atvaizdavimo visose oficialiose isataigose. VIII a. viduryje, pastacius Naroje milžiniška šventykla, su 16 metru budos statula jos centre, budistu šventyklos tapo skaiciuojamos tuksatanciais. Valdant Fudzinaros regentams, budizmo reikšme dar labiau dideja. Jis virsta valstybine religija. Ne tik imperatoriai, kaip tai bbuvo praeityje, bet ir regentai bei visi ryškiausi valdininkai gyvenimo pabaigole tapdavo vienuoliais, neatsisakydami valdžios. Administracinio valdymo centrai persikele i vienuolynus. Juose gyvenimas nebuvo panašus i ankstesniji. Vienuolynai skendejo prabangoje. Tiesa, vienuoliai, kaip ir seniau, skusdavosi galvas, nešiojo geltono audeklo rubus, taciau visa kita skyresi. Del patekimo i vienuolyna vyko arši kova. Viskas pasikeite 1192 m. atejus i valdžia karvedžiui vardu Joritomo. Vietoj centralizuoto imperatoriu valdymo pirmame plane atsidure feodalu kunigaikšciai su savo vasalais – samurajais. Atsirado Dziudo sekta, su VVakarietiško rojaus kultu ir jo valdytoju buda Amitaba. Jo steigejas Honenas supaprastino Budos mokyma, siekdamas padaryti ji prieinamesniu paprastiems žmonems. Del to ivede jam artimo kinu amidizmo praktika – beskaitmeni žodžio “Amida” kartojima. Tai turetu nuvesti tikinciuosius prie išsigelbejimo. Žmones ttikejo i ši paprasta kelia i išsigelbejima. Tai virto masine epidemija. Panaši Dziudo sektai buvo Nitiren sekta, pavadinta jo steigejo vardu. Tik garbinimo objektu buvo, ne kas nors kitas, o pats Buda. Nereikejo siekti Vakarietiško rojaus ir nematytos “Šventosios žemes”: Buda buvo visur aplink ir visuose. Trecia ir labiausiai žinoma nauja sekta buvo dzen-budizmas. Dzen-budizmas. tai tokia pat reakcija i indo budizma, kaip jo prototipas Kinijoje cian-budizmas. Dzen pateko i Japonija iš Kinijos XII-XIII a. ribose, abiejose jo modifikacijose: pietine ir šiaurine. Populiariausia vis del to buvo pietine mokykla. Jos propaguotojas Dogenas padare, kai kuriuos esminius pakeitimus. Taip, Dogenas, skirtingai kinieciu pietines šakos tradicijai cian, gerbe Budos, sutru bei savo mokytojo autoriteta. Šis pakeitimas turejo dideles itakos tolimesniam dzen sektos ggyvenimui Japonijoje. Ji liko ezoterine. Taciau jos galimybes pasirode daug didesnes.Visu pirma, mokytojo autoriteto pripažinimas pasitarnavo tam tikru tradiciju sustiptejimui. Sustiprejo inkos institutas. Antra, mokyklos prie dzen vienuolynu tapo labai populiariomis. Auklejimo rustumas ir žiaurumas, jo lazdine disciplina, psichoteknika ir savikontrole, veržimasis išmokyti žmogu atkakliai siekti tikslo ir buti viskam del jo pasiruošusian – tai dzen sistemos auklejime imponavo samurajams su ju kardo kultu ir pasiruošimu atiduoti gyvybe už šeimininka. Dzen budizmas didžiaja dalimi suformavo samurajo “garbes kelio“ kodeksa. Garbe bbuvo laikoma aukšciau už viska. Požiuris i mirti, kaip i naturalu gamtos desni, kaip i normalu vienos busenos pakeitimo kita procesa ( su perspektyva grižti prie senojo gyvenimo tik jau naujame pavidale ) nemaža dalimi buvo budizmo stimuliuota, tame tarpe ir dzen. Budizmo itaka japonu kulturai.Budizmas, o ypac dzen, turejo dideles takos japonu nacionalines kulturos formavimesi ir visu pirma formuojant grožio suvokima. Savotiška sinteze tarp vidinio, amžiu išugdyto mokejimo džiaugtis gyvenimu ir buities bei išorinio pasaulio grožiu ir stimuliuojamo oficialiu budizmo normu griežtumo ir saves apribojimo, pagimde gan savotiška estetika. Rustus griežtumas ir ceremoniškumas gimde sugebejima rasti groži visame kame, visur ir visada. Japonu daile, literatura bei architektura taip pat itakotos dzen estetikos. Svarbiausia japonu nacionalini bruoža, mandaguma, taip pat galime laikyti dzen budizmo nuopelnu. Taigi, budizmas – viena didžiausiu ir itakingiausiu Rytu religiju. Jos inašas i Indijos, Kinijos, Japonijos bei kitu šaliu kulturas tiesiog neikainojamas. Butent budizmo viešpatavimo laikais sparciai vystesi ivairios meno šakos: daile, architektura, proza. Atsirado ksilografija. Netgi arbatos gerimo menas susiformavo budistu vienuolynuose. Tokio aukšto lygio kulturos, kaip japonu, tradiciju susiformavimas – taip pat budizmo nuopelnas.Vienuolynuose prieglobsti rasdavo dauguma to meto šviesuoliu, ieškojusiu vienumos. Budistu vienuolynai buvo to meto pagrindiniai mokslo šaltiniai. Už ju sienu iki ššiol saugomi neikainojami rašytiniai šaltiniai, parašyti senosiomis indu kalbomis. Budizmas pasitarnavo ir kaip valdymo sistema. Taigi, budizmo vaidmuo Rytu šaliu istorijoje bei kulturoje ne ka mažesnis už krikšcionybes vakaru.