Kristologija (moralinė teologija)

Kristologija

KBK-422-682

I dalis.Išganytojo asmuo

I.Dvi Kristaus prigimtys ir jų susivienijimas.

1.Kristaus dieviškumas (Kristus-Dievas)

Tezė.Jėzus Kristus yra tikras Dievas ir realus Dievo sūnus (dogma).

Neigėjei

Arijonai-mokė,kad Žodis priėmė materialią žmogaus prigimtį,bet tik žmogaus kūną.Jie nepripažino,kad Kristus pagal dieviškumą yra konsubstancialus Tėvui.

XVIIIa.racionalizmas atmetęs bet kokį antgamtiškumą Kristuje matė tik žmogų-genijų. Išsireiškimą Dievo Sūnus-jie suprato tik materialine prasme.

Modernistai-skiria istorinį Kristų nuo tikėjimo Kristaus. Istorinis Kristus tai tik žmogus,o krikščionių tikėjimo Kristus,tai sudievintas žmogus.

Bažnyčia.Nuo pat pirmųjų savo gyvenimo metų Bažnyčia ryštingai reiškė savo tikįjimą,kad Jėzus Kristus tikrai yra Dievas. Šią ttiesą jie laikė pagrindine sąvoka pasaulėžiūros tiesa ir ją neigiančiųjų nelaikė nelaikė savo nariais. Nikėjos visuotinis susirinkimas(325m) paskelbė :“Tikiu vieną Viešpatį Jėzų Kristų, vienatinį Dievo Sūnų prieš visus amžius gimusį iš Tėvo,Dievą iš Dievo, šviesą iš šviesos,tikrą Dievą iš tikro Dievo; gimusį,bet nesukurtą, esantį vienos prigimties su Tėvu. Per jį visą yra padaryta“.

Šv.Raštas.ST čia randame daug pasakyta apie gelbėtojo asmens savybes, jo uždavinius ir veiklą.Kai Mesijas jau yra atėjęs ST pranašystės tampa daug aiškesnės.

„Nes kūdikis mums gimė! Sūnus duotas mums!Jis bbus mums valdovas,jo vardas bus Nuostabusis Patarėjas, Galingasis Dievas amžinasis Tėvas, ramybės Kunigaištis“ (Iz95;700 m. pr. Kr.).

„Todėl pats Viešpats duos jums ženklą.Štai ta mergelė laukiasi kūdikio,-ji pagimdys sūnų ir pavadins Emanuelio vardu“ (Iz 7,14;Emanuelis-su mumis yra Dievas).

NT sinoptinės evangelijos-Kristus save vvadina Dievo Sūnumi,tai patvirtina dangiškasis Tėvas, Kristaus krikšto metu:“ Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi“(Mt 3,17).

Terminas“Dievo Sūnus “vienaskaitoje NT taikomas tik Kristuj. Biblinis išsireiškimas „Mylimasis Sūnus“yra lygu“Vienintelis Sūnus“.

Kristus visuomet skiria “mano Tėvas“ir“jūsų Tėvas“(plg.Mt25,24;26,29)

Apaštalai Jėzų laikė Dievu:“Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus, pareiškė Krisrui Šv. Petras apaštalas“ (Mt 16,3-19).

Jėzus tai pabrėžė teisme į vyriausiojo kunigo klausimą“Ar tu Mesijas Dievo Sūnus?“Jėzus atsakė:“Taip yra kaip sakai“.“jūs dar pamatysite žmogaus sūnų sėdintį Visagalio dešinėje ir ateinantį dangaus debesyse“(Mt 26,63).

Kristus turi dangiškas savybes

1)Jėzus stebukladarys, jis darė stebuklus savo autoritetu ir galia,gi stebuklą padaryti yra panaši akcija į sukūrimą iš nieko,kuri yra nuosava tik Dievui.

2)Jėzus turi aukščiausią galią leisti įstatymus ir teisti,atleisti nuodėmes savo vardu.“Man duota visa valdžia danguje ir žemėje“(Mt28,18–kalbėjo Kristus).

3)Jėzus save llaikė turinčiu tokį patį žinojimą kaip ir Tėvas: “Niekas nepažįsta Sūnaus,tik Tėvas ir Tėvo niekas nepažįsta tik Sūnus ir kam Sūnus panorės apreikšti“ (Mt11,27). Žinojimas yra tiesiog proporcingas pažįstančiojo racionaliai prigimčiai, vadinasi Kristus turi tokią pat prigimtį.Taigi pagal sinoptikus Kristus save laiko tikru Dievo Sūnumi t.y. Dievu.

Šv.Jono evangelija-Jo parašytos evangelijos tikslas yra“kad tikėtumėte jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus ir tikėdami vardan jo turėtumėte gyvenimą“(Jn20,31). Centrinė evangelijos mintis yra:“Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų,mes regėjome jo šlovę-šlovę Tėvo vviengimio Sūnaus,pilno malonės ir tėsos“(Jn1,14).

1)Jėzus yra Dievo Sūnus prisikėlęs iš numirusiųjų, Marijai Magdalietei Jėzus tarė: „Aš žengsiu pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą,pas savo Dievą ir jūsų Dievą“ (Jn20,17).

2)Jėzus kalba apie savo preegzistenciją pas Dievą: Jis yra Tėvo siųstas (plg.Jn5,23-37; 6,38-44); Jis atėjęs iš dangaus (Jn3,14);atėjęs iš aukštybių (Jn8,23); išėjęs iš Dievo arba Tėvo(Jn3,13). Vadinasi jo santykiai su Dievu kaip Sūnaus egzistuojančiu nuo amžių.

3)Jėzus lygus Tėvui-Jėzus pagydęs ligonį subatoje priekaištaujantiems fariziejams kalbėjo: “Mano Tėvas darbuojasi lig šiolei, todėl ir aš dabuojuosi“ (Jn5,17).Kristus save lygindamas su Dievu toliau kalbėjo:“Sūnus nieko negali daryti iš savęs,o vien tai ką mato darant Tėvą;ir ką bedarytų Tėvas,lygiai daro ir Sūnus“ (Jn5,19). Be to Kristus žydams pasakė:“Aš ir Tėvas esame viena“ (Jn10,30).

4)Jėzus sau priskiria dieviškas savybes ir dieviškus darbus: amžinumą(Jn8,58);galią atleisti nuodėmes (Jn8,11); teisti pasaulį (Jn5,22-23).Kristus save vadina pasaulio šviesa(Jn8,12); Jis “kelias,tiesa ir gyvenimas“ (Jn14,6). Apaštalas Tomas Kristaus dievystę išpažįsta žodžiais: “Mano Viešpats ir mano Dievas“(Jn20,28).

5)Savo žodžių tikrumą Kristus patvirtino stebuklais,kuriuos evangelistas vadina Dieviškumo ženklais: Kanos stebuklas (Jn2,11), mirusio Lozoriaus prikėlimas (Jn11,40). “Mano darbai kuriuos darau mano Tėvo vardu liudi apie mane“(Jn10,25)-pabrėžė Kristus.

Šv.Pauliaus laiškai-šv.Paulius Jėzų Kristų vadina tiesiog Dievu: “Kristus-visiems viešpataujantis Dievas“ (Rom9,50).

Kristus yra Viešpats pas žydus titulas “Kyrios“-Viešpats, reiškia tikrąjį Dievą. “Mes turime vieną Viešpatį JJėzų Kristų,per kurį yra visą ir mes esame per jį“(1Kor8,6).

Kristui šv.Paulius priskiria dieviškas savybes:jis yra Visagalis(Kol,15-16); jis visą žino(Kol2,1-3); jis amžinas(Kol2,15);jis nesikeičiantis(Žyd13,8);jis garbintinas (Žyd 1,6);jis yra Dievo Sūnus(Rom8,3).

2.Kristaus žmogiškumas(Kristus –žmogus)

Kristus priėmė ne tariamą, bet tikąjį kūną.

Bažnyčia.Seniausi tikėjimo simboliai mini Jėzaus Kristaus žemiškojo gyvenimo faktus: prasidėjimą Marijoje, gimimą,kančią,mirtį ir prisikėlimą iš numirusiųjų. Chalcedono visuotinis susirink. (451m) Kristų vadina „tikruoju Dievu ir tikruoju žmogumi“.

Šv.Raštas mini daug Kristaus žemiškojo gyvenimo faktų kurie yra visiškai natūraliai žmogiški,kurie rodo jį tikrai žmogumi buvus: gimimą(Lk2,7)vaikystę(Lk2,40);jo nuovargį, liūdesį ir džiaugsmą, maitinimąsi, keliones, kančią ir mirtį.

Tezė.Kristus priėmė ne tik žemiškąjį kūną,bet ir protingą sielą (dogma).

Neigėjei.Arijus(miręs+336)mokė,kad Žodis priėmė kūną be sielos, o Kristaus Dvasinio gyvenimo šaltinis yra Žodis.

Bažnyčia.Arijaus klaidą pasmerkė Nikėjos visuot. susirink.(321m).Bažnyčia moko,kad Kristus pagal žmogiškumą yra tikras žmogus,turintis protingą sielą ir kūną.

Šv.Raštas.Pats Kristus kalba apie savo žmogiškąją sielą:“mano siela mirtinai nuliūdusi “(Mt26,38). “Tėve į tavo rankas atiduodu savo dvasią“ (Lk23,46).

Tezė.Kristus tikrai prasidėjo ir gimė iš Švenčiausios Mergelės Marijos,Adomo dukters (dogma).

BažnyčiaTikėjimo simboliai moko,pvz.: apaštalų simbolis,kad Jėzus Kristus gimė iš Marijos.

Šv.Raštas.Išsamiai pabrėžia tikrą Marijos motinystę:“Juozapas- vyras Marijos,iš kurios gimė Jėzus,vadinamas Kristumi-Mesiju“ (Mt1,16).

Šv.Paulius primena: „Dievas atsiuntė savo sūnų gimusį iš moters“(Gal 4,4).

3.Kristausbdviejų prigimčių susivienijimas viename asmenyje

Tezė.Kristuje dieviškoji ir žmogiškoji prigimtys yra susivienijiusios hipostatiškai t.y. viename asmenyje (dogma).

Bažnyčia.Šios dogmos turinys:Kristuje yra vvienas dieviškas Asmuo,bet dvi prigimtys-Žmogiškoji prigimtis yra taip dieviškame asmenyje, kad dieviškas asmuo yra žmogiškoje prigimtyje ir per žmogaus prigimtį veikia kaip per savo organą.

Apaštalų ir kiti simboliai išpažįsta juk Kristus yra vienintelis Dievo Sūnus, gimęs kentėjęs kaip žmogus, vadinasi Kristuje dieviškoji ir žmogiškoji prigimtys nepakitusios susijungia ne prigintyje, o dieviškame asmenį. Bažnyčia moko,kad dieviškos ir žemiškos savybės priklauso vienam Kristui, įsikūnijusiam Žodžiui.

Šv.Raštas.“Tas žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“(Jn1,14). Taigi pats Žodis tapo žmogumi. Veiksmai priskiriami asmeniui: ne mano žmogiškumas vaikšto,bet aš.Šv.Rašte dieviški ir žmogiški veiksmai priskiriami tam pačiam Kristui, taigi Jėzus Kristus yra tik vienas dieviškas Asmuo.Veikimo pobūdis pareina nuo prigimties. Jėzus Kristus veikė ir dieviškai,ir žmogiškai, vadinasi Kristuje šios dvi prigimtys nesusiliejusios,o susivienijusios pvz.: Kristaus krikštas (Mt3,13); Kristus-Žmogus alkanas, bet jam kaip Dievui tarnauja angelai (Mt 4,2).

Tezė.Abi Kristaus prigimtys po susivienijimo nėra pasikeitusios ar susimaišiusios,o egzistuoja su savo ypatumais(dogma).

Bažnyčia.Chalcedono visuot.susirink.:“Mes mokome ir pripažįstame, kad vienas ir tas pats Kristus Viešpats viengimis Sūnus turi dvi prigimtis nesusimaišiusias,nepadalytas,neatskirtas,kad dėl prigimčių skirtingumo nebuvo liovesis susivienijimas, bet abi prigimtys pasiliko savitos“.

Šv.Raštas liudija,kad Kristus yra tikras Dievas ir tikras žmogus,vadinasi jis turėjo nepakitusias dieviškąją ir žmogiškąją prigimtis (plg.Jn;fil)

Tezė.Abi Kristaus prigimtys t.y.kiekviena jų turi savo fizinę valią ir savo fizinio veikimo būdą. Nors

čia yra dviejų fizinių valių dvilypumas,bet yra moralinė vienybė, kadangi žmogiška Kristaus valia laisvai ir tobulai subordinuota dieviškajai valiai.

Šv.Raštas.Kristus alyvų sode meldėsi:“Mano Tėve, jei įmanoma teaplenkia mane ši taurė,tačiau ne kaip aš noriu,bet kaip tu“ (Mt 26,39). „Aš nužengiau iš dangaus vykdyti ne savo valios, bet valios to, kuris mane siuntė“ (Jn6,38).

Be to,Kristus iš vienos pusės praktikavo žmogaus prigimtį atitinkančias dorybes pvz.:nuolankumą ir pagarbą Tėvui,o iš kitos pusės,savo veiksmus prilygino Tėvo veiksmams: “Kaip Tėvas prikelia numirusius ir atgaivina, taip ir SSūnus atgaivina ką nori“(Jn5,21).

Išvada.Kadangi Kristus turi žmogiškąją valią, vadinasi ji yra laisva. Kristus galėjo pasirinkti tarp veikti ir neveikti, bet negalėjo pasirinkti tarp gėrio ir blogio,nes dieviškasis negali būti nuodėmės subjekto.

Tezė.Hipostatinis susivienijimas Kristaus žmogiškos prigimties su dievišku Žodžiu, įvyko prasidėjimo akimirką (dogma).

Bažnyčia.Apaštalų simbolisskelbia:“Tikiu.. .Jėzų Kristų,vienatinį jos sūnų mūsų Viešpatį, kuris prasidėjo iš Šv.Dvasios“.

Šv.Raštas.“Bet atėjus laiko pilnatvei Dievas atsiuntė savo Sūnų gimusį iš moters“ (Gal.).

Tezė.Hipostatinė vienybė nebuvo pertraukta (tikr.nuom.).

Bažnyčia.Apaštalų simbolis išreiškia tikėjimą, kad Dievo Sūnus buvo nukryžiuotas,mirė ir palaidotas(pagal kūną), nužengė įį pragarus (pagal sielą),Kristaus mirtis atskyrė kūną nuo sielos. Kristus miręs per tris dienas,nebuvo „žmogus“ t. y.sudėtas iš kūno ir sielos, bet nebuvo nutraukta vienybė tarp jo dieviškumo ir žmogiškumo.Kristaus kūnas ir siela, po jų atsiskyrimo liko hipostatiškai sujungti su ddieviškuoju Žodžiu.

Šv.Raštas.Hipostatinės vienybės nepertraukiamumą įrodo ir Kristaus kančia:“Jos(Dievo išminties)nepažino jokie šio pasaulio valdovai,nes jei būtų pažinę,nebūtų garbingiausio Viešpaties nukryžiavę“ (1Kor 2,8).

Tezė.Hipostatinė vienybė niekada nesibaigs(dogma).

Bažnyčia.II Konstantinopolio visuot. susirink.(381m)priėmė tikėjimo simbolį kuriame sakoma,kad Viešpats Jėzus Kristus yra“Viešpats per amžius“.

Šv.Raštas.Apreiškimo metu angelas Marijai tarė, “jis viešpataus Jokūbo namams per amžius ir jo viešpatavimui nebus galo“ (Lk 1,33).

Tezė.Kristaus kūno kraujas kaip integrali žmogiškosios prigimties dalis betarpiškai sujungtas su dieviškuoju žodžio asmeniu (tikr.nuom.).

Bažnyčia.Popiežius Klemensas VI 1343m jubiliejaus bulėje “Vienatinis Dievo Sūnus skelbė,kad Kristaus kraujo vertė dėl jo vienybės su Žodžiu yra taip didelė,kad būtų užtekę vieno lašelio išgelbėti visai žmonijai“.

Šv.Raštas.“Esate atpirkti .brangiuoju krauju Kristaus“ (1Pt1,19).

Išvada.Bažnyčia moko, kad Kristaus kraujas kryžiaus aukoje pralietas atsiskyręs nuo kūno lieka hipostatiniai suvienytas su Žodžiu.

4.Teologiniai spekuliatyvus hipostatinės vienybės svarstymas

4.1.Antgamtinis ir ppaslaptingas hipostatinės vienybės charakteris

Hipostatinė vienybė yra malonė.Sutvertos prigimties priėmimas į vienybę su dieviškuoju asmeniu yra malonė tikra to žodžio prasme, t.y. neužtarnauta ir neužtarnaujama antgamtinė Dievo dovana.

Hipostatinė vienybė yra tikra tikėjimo paslaptis-t.y.tokia,kurios fakto prigimtis protas negali pažinti prieš apreiškimą ir kurios vidinės galimybės pozityviai negali įrodyti ir po apreiškimo.Ji yra vienintelis be analogų kūrinio susijungimas su Dievu.Šv.Paulius įsikūnijimą ir Kristaus išganomąjį darbą vadina paslaptimi “nuo amžių uždengta Dieve“ (ef.3,9).

4.2.Hipostatinė vienybė įvykdė ir švenčiausioji trejybė

Tezė.Hipostatinę vienybę įvykdė kartu visi trys šv.Trejybės aasmenys (dogma).

Bažnyčia.Leterano visuot. susirink.1215m aiškino “viengymis Dievo Sūnus Jėzus Kristus įsikūnijo visos Šv.Trejybės dėka“.

Šv.Raštre Kristaus įsikūnijimas aprašomas kaip veikimas visų trijų Sv.Trejybės asmenų: Tėvo (Žyd.10,5),Sūnaus(fil.2,7),ir Šv.Dvasios (Mt 1,18-20).

Tezė.Tik antrasis šv. Trejybės asmuo tapo žmogumi(dogma).

Bažnyčia.Tai skelbia visi tikėjimo simboliai.

Šv.Raštas.“Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“ (Jn 1,14). Jėzus Nikodemui kalbėjo: “Dievas taip pamilo pasaulį,jog atidavė savo vienatinį Sūnų“(Jn 3,16).

5.Hipostatinės asmenybės pasekmės

Tezė.Jėzus Kristus taip pat kaip žmogus yra natūralus Dievo Sūnus (dogma).

Bažnyčia.“Tikime,kad Dievo Sūnus yra tikras ir tobulas,turintis abi prigimtis,bet neįsūnytas“ (Liugdūno II visuot susirink.).

Šv.Raštas.“Dievas taip pamilo pasaulį jog atidavė savo vienatinį sūnų“(Jn 3,16),-kalbėjo Jėzus Kristus Nikodemui.

Pastaba.Turint omenį žmogiškąją Kristaus prigimtį kuri tapo pavaldi dieviškajai galiai,Kristus gali būt vadinamas tikrąja to žodžio prasme“Dievo tarnu“(plg.Iz 42,1;Mt 12,17;fil 2,7).

Tezė.Dievas-Žmogus Jėzus Kristus yra garbintinas absoliučiu latrijos kultu priklausančiu vienam Dievui(dogma).

Bažnyčia.Efezo susirinkimas pasmerkė Nestorijaus klaidą ir nurodė,kad Jėzus Kristus yra garbintinas vienu Latrijos kultu.

Šv.Raštas.Kristus skiria sau tą pačią garbę kurią turi Tėvas:“Ir nieko Tėvas neteisia,bet visą teismą pavedė Sūnui,kad visi gerbtų Sūnų kaip gerbia Tėvą“kalbėjo Jėzus žydams.

Proto argumentas. Garbinimo objektas yra asmuo todėl Kristui kaip dieviškam asmeniui tinka latrijos kultas, kadangi tas pats dieviškas asmuo subsistuoja su žmogiškąja prigimtimi, tai garbinant šį dieviškąjį asmenį jame garbinama ir Kristaus žmogiškoji prigimtis.

Tezė.Kaip visa Kristaus žmogiškoji prigimtis garbinama llatrijos kultu, taip ir kiekviena jos dalis. Todėl teisingas yra kultas kuriuo bažnyčia garbinama švenčiausiąją Jėzaus širdį (tikr.nuom.).

Bažnyčia.Dogminis šio garbinimo pagrindas yra hipostatinis vienybės dogma. Pop.Pijus VI pabrėžė, kad Jėzaus širdies garbintina ne atskirta nuo dieviškumo,bet „širdis asmens Žodžio su kuriuo ji yra neatskiriamai sujungta“ .Pagrindas kodėl Jėzaus širdis,o ne ranka garbinama yra tas,kad širdis yra simbolis Kristaus meilės žmonėms.

Šv.Raštas.Jėzus kalbėjo :“Mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies“ (Mt 11,29).

Pastaba.Šv.Jėzaus širdies garbinimo tikslas yra sužadinti mumyse meilę Kristui.

Tezė.Kristuje yra tikra savybių komunikacija (dogma).

Asmens vienybės pagrindu dieviškos savybės priskiriamos Kristui-žmogui,o žmogiškos Kristaus prigimties savybės priskiriamos Kristui-Dievui.Todėl galima sakyti:Kristus-Dievas yra žmogus,Kristus Žmogus yra Dievas; Kristus yra Dievažmogis; Dievas yra gimęs,kentėjęs ir miręs t.y.Dieviškas asmuo pagal savo žmogišką prigimtį yra gimęs,kentėjęs ir miręs; Kristus-Žmogus yra amžinas,nemarus, visagalis,visur esąs t.y. pagal dieviškąją prigimtį.

Bažnyčia.Apaštalų simbolis išpažįsta Jėzų Kristų vienatinį Tėvo sūnų, kuris gimė,kentėjo ,buvo prikaltas prie kryžiaus,mirė ir palaidotas,kėlėsi iš numirusiųjų.

Šv.Raštas.Jėzus tarė žydams:“Pirmiau negu gimė Abraomas Aš Esu“ (Jn 8,58).

Šv.Paulius rašo:“Jis (Dievas)negailėjo nė savo Sūnaus,bet atidavė jį už mus visus“(Rom 8,32).

Tezė.Abi Kristaus prigimtys egzistuoja viena kitoje (perishorezis) (bendr.nuom.).

Graikų kalbos-perichorezis -buvojimas vieno kitame. Tai realiai skirtingu abipusis egzistavimas substancialios vienybės atžvilgiu.Kad būtų perichorezis:1) realus daugelio skirtingumas;

2)vienybė kokioje nors substancijoje.

Ši terminą kristologijoje pavartojo Gregorijus Nazienzietis ..Abiejų Kristaus prigimčių vienybė yra Dieviškosios prigimties galios dėka.Čia perichorezis yra neabipusis,o vienpusis, bet jo rezultatas yra abiejų prigimčių buvimas vienos kitoje. Kristaus dieviškumas prasiskverbia į žmogiškumą jo nepakeisdamas,bet sudievindamas.

II.Kristaus žmogiškosios prigimties savybės

1.Kristaus žinojimas

Tezė.Savo buvimo pradžios akimirkoje Kristaus siela gavo betarpišką Dievo regėjimą (bendr.nuom.)

Bažnyčia.Pop.Pijus XII enciklikoje“Mystici Corporis“(1943m), paaiškino,kad Kristus turėjo žinojimą,kurį vadiname,betarpišku Dievo regėjimu, viršijantį šventųjų Dievo regėjimą danguje.Šį regėjimą jis turi nuo prasidėjimo momento.

Šv.Raštas.“Tik jūs Jo (Tėvo)nepažįstate,o aš jį pažįstu ir laikausi jo žodžio“(Jn 8,55).Kaip Kristus žmogų galima laikyti Tėvo Žodžiu taip jis turėjo aiškų Tėvo žinojimą, vadinasi visos Švenčiausios Trejybės žinojimą,ne vien tiek kiek jis yra Dievas,bet kaip ir žmogus.“Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus-Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis mums jį apreiškė“(Jn 1,18).

Teologinis argumentas. Kristaus siela nuo pat prasidėjimo momento turėjo malonės pilnatvę, o iš malonės pilnatvės nuosekliai eina palaimintas regėjimas. Tačiau Kristaus sielos įžvalgumas į dievybę nėra lygus paties Dievo savęs pažinimui,nes Kristaus siela yra ribota ir jos pažinimas yra proporcingas jos ribotumui.

Kristaus siela daug daugiau Dieve matė ir mati negu angelas ar palaiminta siela. Jis Dieve matė ir mato visa kas buvo yra bus,nes visa tai liečia Kristų ir kaip žmogų.Juk jis yra visų teisėjas ir visatos Viešpats Karalių karalius ir viešpataujančiųjų Viešpats.

Tezė.Žmogiškasis Kristaus žinojimas

buvo laisvas nuo pozityvaus nežinojimo ir klaidų(tikr.nuom.).

Šv.Raštas.Kristus save vadina pasaulio šviesa (Jn 8,12),atėjusia į šį pasaulį, kad pasaulis neliktų patamsyje(Jn 12,46). Jis save vadina tiesa(Jn 14,6), jis į pasaulį atėjęs liudyti tiesą(Jn 18,37).Kristus yra pilnas malonės ir tiesos (Jn1,14),ir išminties(Lk 2,40).Anot šv.Pauliaus Kristuje“ slypi visi išminties ir pažinimo lobiai“ (kol 2,3).Kristus žinojo žmonių širdies paslaptis (Jn 1,47; 2,24; 6,71).

Todėl yra neįmanoma, kad Kristaus žmogiškasis žinojimas ko nors stokotų ar būtų klaidingas pvz.: dvylikametis Jėzus šventykloje tarp žinovų.

Tezė.Kristaus siela nuo savo ppradžios gavo įdiegtą žinojimą(bendr. nuom.).

Terminų paaiškinimas. Gyvendami žemėje įgyjame natūralų pažinimą susidarydami daiktų idėjas atotraukos ir apibendrinimo keliu, taip pat pasivadindami kitų žmonių susidarytas idėjas bei sukauptą patirtį.Tai natūralus eksperimentinis arba įgytas žinojimas. Teologai scholastikai aiškina,kad nuo kūno atsiskyrusi siela gauna vadinamąjį įdiegtą žinojimą.Dievas į tokios sielos intelektą tiesiog įdiegia įvairių būtybių idėjas.O siela tas būtybes pažįsta tobuliau negu žinojimu. Šiuo įdiegtu pažinimu gali būt pažįstami tiek prigimtinis, tiek antgamtinės srities dalykai.Skirtumas nuo palaiminto regėjimo yra tas,kad čia viskas pažįstama DDieve,o įdiegtu žinojimu pažįstama Dievo duotose idėjuose.

Teologinis argumentas. Kristaus siela yra nemažiau tobula už pirmųjų tėvų sielas,o juk jie būdami rojuje turėjo įdiegtą žinojimą. Tad juo labiau antrąjam Adomui-Kristui atitaisytojui to ką pirmasis Adomas sugadino derėjo nuo pat pradžių turėti įįdiegtą žinojimą.

Tezė.Kristaus siela turėjo įdiegtą žinojimą (bendr. nuom.).

Šv.Raštas.“O Jėzus augo išmintimi,metais ir malone Dievo ir žmonių akyse“ (Lk2,52).

Be to Šv.Raštas mini, kad Jėzus teiraudavosi (Mk6,38;9,20;11,13). Kartais ką netikėto patyręs nustebdavo (Mk6,6; 8,10). Vadinasi nors jis visą žinojo palaiminto regėjimo ir įdiegto pažinimo dėka Jis galėjo ir norėjo daugelį dalykų sužinoti natūraliu pažinimu.

1.Kristaus žmogiškosios valios savybės arba Kristaus šventumas

Tezė.Kristus buvo laisvas nuo gimtosios ir aktualiosios nuodėmės (dogma).

Šv.Raštas liudija,kad Kristus buvo pradėtas Šv.Dvasios veikimu, taigi buvo be gimtosios nuodėmės(plg.M1,18.Lk1,26).Jėzus kalbėjo žydams: “Kas iš jūsų gali įrodyti mane nusidėjus?“(Jn8,46). Vadinasi jis buvo laisvas ir nuo asmeninių nuodėmių. Anot šv.Petro Jėzus Kristus yra Avinėlis be kliaudos ir dėmės(plg. 1Pt1,19).

Teologinis argumentas. Asmeninių nuodėmių šaknis yra gimtoji nuodėmė.Kristus buvo laisvas nuo gimtosios nuodėmės vadinasi buvo llaisvas nuo bet kokios asmeninės nuodėmės,nuo netvarkingų geismų ir nuo piktosios dvasios vidinių gundymų. Piktoji dvasia jį gundė tik įkalbėdama iš šalies (plg.Lk4,1-13).

Tezė.Kristus-Galva spinduliuoja pašvenčiamąja malone mistinio kūno nariams (bendr.nuom.).

Bažnyčia.Pop.Pijus XII enciklikoje“Mystici Corporis“aiškina:“Iš jo (Kristaus)spinduliuoja į bažnyčios kūną šviesa kurios dėka tikintieji gauna antgamtinį apšvietimą ir visokeriopą malonę per kurią tampa šventais ir jis yra šventas <.> Kristus yra šventumo pagrindėjas ir autorius <.>Malonė ir garbė trykšta iš jo nesutvertos pilnatvės“.

Šv.Raštas rašo apie įsikūnijusį Žodį-pilną malonės ir tiesos: “Tikrai iš jjo pilnatvės visi mes esame gavę malonę po malonės“(Jn 1,16). Šv. Paulius apaštalas moko, kad Kristus kaip žmogus yra Galva bažnyčios kuri yra jo mistinis kūnas:“Ir visa jam (Kristui)palenkė po kojų,o jį patį pastatė viršum visko,kad būtų Galva bažnyčios,kuri yra jo kūnas pilnatvę to, kuris visą visame pripildo“(Efez 1,22).

3.Kristaus žmogiškosios galios savybės

Tezė.Kristaus žmogiškumas kaip Žodžio įrankis turi galią veikti antgamtiškai(tikr. nuom.).

Kaip Žodžio įrankis Kristaus žmogiškumas be nuosavos prigimtinės galios turėjo priemonės galią daryti antgamtinius darbus fizinėje srityje (stebuklus)ir moralinėje srityje(nuodėmių atleidimą)kuria turėjo tikslą pasitarnauti žmonių išganymui.Šių veiksmų pagrindinė priežastis yra dieviškumas,o priemonės priežastis yra Kristaus žmogiškumas,bet nepakartojamu būdu kadangi šis žmogiškumas yra įrankis Žodžio su kuriuo žmogiškumas yra sujungtas hipostatiškai.

Šv.Raštas nurodo tarpišką Kristaus žmogiškumo veikimą darant stebuklus pvz.: palietus Kristų iš jo ėjo visą gydanti galia: “Mane kažkas palietė nes žinau,kad iš manęs išėjo galia“(Lk 8,46),-kalbėjo Kristus po to kai jį palietė serganti moteris,kuri tuojau pagijo.Kristus priskiria sau kaip Žmogaus Sūnui t.y. pagal savo žmogiškumą galią atleisti nuodėmes: “Kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turint galią žemėje atleisti nuodėmes.“(Mt 9,6).

III.Kristaus žmogiškosios prigimties trūkumai ir pavaldumas kentėjimams

Tezė.Kristaus žmogiškoji prigimtis buvo fiziškai kenčianti (pavaldi kančioms) (dogma).

BažnyčiaTikėjimo simboliai moko,kad Kristus kentėjo ir mirė.

Šv.Raštas.Evangelijos liudija,kad Kristus jautė alkį(Mt 4,2),troškulį(Jn 19,28),nuovargį(Jn4,6),norėjo miegoti (Mt 8,24), išgyveno kančią ir mmirtį.

Šv.Petras primena,kad Kristaus kančia mums yra pavyzdys:“Kristus kentėjo už jus palikdamas jums pavyzdį,kad eitumėte jo pėdomis“(1Pt 2,21).

Pastaba.Kristus kūno silpnumą priėmė laisva valia,kad atliktų atgailą už nusidėjėlius,įrodytų savo žmogiškosios prigimties realumą ir žmonėms duotų kantrybės kančiose pavyzdį.Laisvai priimti kūno trūkumai Kristui buvo natūralus,nes tai buvo žmogiškosios prigimties savybės.

Tezė.Kristaus siela buvo juslinių jausmų (afektų) veikiama (tikr.nuom.).

Šv.Raštas liudija,kad Kristus gyveno žmogiškosios sielos gyvenimu su tam tikrais jausmais,pvz.:liūdėjo “Jėzus<.>pradėjo liūdėti ir sielvartauti“ (Mt26,36), išgyveno baimę Gtsemane: “jis pradėjo nuogastauti ir sielotis“(Mk14,33); išgyveno pyktį:“tada rūsčiai juos(fariziejus) apžvelgęs.“(Mk3,5);išgyveno meilę:“Jėzus meliai pažvelgė į jį“ (Mk10,21); išgyveno džiaugsmą:“bet aš džiaugiuosi,kad ten nebuvau“(kur Lozorius numirė Jn11,15);Jėzus verkė Jeruzalės (Lk 19,41) ir prie Lozoriaus kapo (Jn11,35);jis džiūgavo Šv. Dvasios veikiamas: “Tuomet Jėzus pradžiugo Šv.Dvasia“(Lk10,21).

Pastaba.Jusliniai afektai priklauso žmogaus prigimčiai,todėl Kristuje jie buvo natūralūs.Kadangi Kristus buvo laisvas nuo nuodėmingų pageidimų, todėl minėtų afektų įtaigoje Kristus negalėjo siekti ko nors nuodėmingo,o šie afektai negalėjo veikti prieš Kristaus valią ir užvaldyti jo protą.

3. Tezė. Kristus įsteigia S substanciją bažnyčia neturi teisės šios substancijos keisti(tikr.nuom.)

Tridento susirinkimas aiškina, kad bažnyčia turi galią keisti S teikimą“nepakenkdama jų substancijai“.Čia“substancija“reiškia S materiją ir formą. Pastaba:bažnyčia turi teisę tvarkyti S apeigas bei maldas t.y.sakramentalijas.

4.Tezė.Yra 7 NT sakramentai (dogma).

Neigėjai:Liuteris pripažino 3 sakramentus:krikštą,vakarienę ir atgailą(1520),vėliau tik du pirmuosius.Šiandiena liuteronų „mažasis katekizmas“(1983) mini kkrikšto ir vakarienės sakramentus,o atskirai aiškina “apie dangaus raktus ir išpažintį“ bei rašo,kad „mes gauname išrišimą arba atleidimą iš kunigo kaip paties Dievo“ (NK 18).

Tridento susirinkimas nustatė, kad yra 7 S.Šv Raštas išskaičiuoja visus 7 sakramentus.Tradicija iki 12a. nekalba apie sakramentų skaičių,o tik netiesiogiai nurodo, kad yra 7 sakramentų skaičių kaip tikėjimo tiesą, vadinasi bažnyčia paskelbė apreiškimo mokymą.

Visos rytų bažnyčios net ir tos,kurios seniausiai yra atsiskyrusios nuo katalikų bažnyčios priima 7 sakramentus.Vadinasi yra apaštalinė tradicija,kad yra 7 sakramentai.

5.Tezė.Dievas gali duoti malonę ir be sakramentų(tikr.nuom.)

Visagalis Dievas yra laisvas teikti žmogui malonę grynai dvasiniu būdu.Šv.Tomas Akvinietis moko,kad Dievo galia nėra varžoma sakramentais.

6.Tezė.NT sakramentai yra reikalingi žmonių šventėjimui.

Bažnyčia.Kristus įsteigė sakramentus ir per juos duoda malonę,kuri yra reikalinga priemonė būtinumu pasiekti šventumą.Todėl Tridento susirinkimas definijavo,kad NT sakramentai yra būtini žmonių išganymui.Priemonės būtinumui yra reikalingi:krikštas,sunkiai nusidėjus atgailos sakramentas ir bendruomenei kunigystės sakramentas.

Be kitų sakramentų yra sunkiai pasiekiamas šventumas.

IV.Sakramentų teikėjas ir priėmėjas

4.1.Sakramentų teikėjas.

1.Tezė.Pirminis sakr.teikėjas yra Dievas-Žmogus Jėzus Kristus(tikr.nuom.).

Bažnyčia.2 Vatikano susirinkimas pabrėžia,kad Kristus“yra savo galia sakramentuose tuo būdu krikštija.Kad kam nors krikštijant krikštija pats Kristus (Lit.konstitucija 7)

Šv.Raštas.Šv.Paulius primena, kad Kristus pašventina bažnyčią “apvalydamas vandens nuplovimu ir žodžiu“(ef.5,26), kad apaštalai yra Kristaus tarnai ir Dievo slėpinių dalintojai (1kor.1,4).

2.Tezė.Antrinis sakr.teikėjas yra žmogus(bendr.nuom.)

Bažnyčia.Tridento susirinkimas moko, kad kieikvienas krikščionis negali

teikti visus sakramentus ir,kad sakramentų teikėjas yra Kristaus tarnas turintis ypatingus Kristaus per bažnyčią.

3.Tezė.Sakramento galiojimas ir veikimas nepriklauso nuo teikėjo malonės būklės ir jo tikėjimo(dogma).

Bažnyčia.Tridento susirinkimą definijavo,kad sakramentų teikėjas esantis be Dievo malonės viską atlikdamas ko moko bažnyčia teikia tikrą sakramentą.

Pastaba.Sakramentų teikėjas turi būti malonės būklėje,kad teikdamas nenusidėtų šventvagyste.

4.Tezė.Galiojančiam sakramentų teikimui būtina,kad teikėjas teisingai sujungtų sakramento elementus,būtent medžiagą ir formą(dogma).

5.Tezė.Sakramento teikėjas privalo turėti intenciją daryti tai, ką daro Bažnyčia(dogma).

Bažnyčia.Tridento susirinkimas pabrėžia.kad sakramento teikėjas būtinai privalo turėti intenciją daryti tai,ką daro BBažnyčia.

Pastaba.Kad įvyktų sakramentas, teikėjas turi turėti bent virtualinę intenciją būtinai vidinę,o ne vien išorinę.

4.2.Sakramentų priėmėjas

1.Tezė.Sakramentą gali galiojančiai priimti žmogus žemiškos kelionės stovyje (bendr.nuom.).

Pozityviu Dievo patvarkymu sakramentą gali priimti tik gyvas žmogus,nes tik jis tinkamas priimti malonę per sakramentinį juslinį ženklą.

2.Tezė.Galiojančiam skramento priėmimui(išskyrus atgailos sakr.)iš priėmėjo pusės nereikalingas nei tikėjimas,nei dorinė dispozicija(bendr.nuom.)

Vidinis pagrindas yra tas,kad sakramentai malonės veikimą gauna ne iš teikėjo ar priimančiojo,bet iš Dievo-malonių priežasties ir šaltinio.

3.Tezė.Galiojančiam sakramento priėmimui iš suaugusio priimančiojo pusės reikalinga intencija priimti sakramentą(bendr.nuom.)

Bažnyčia.Tridento susirinkimas moko,kad ssuaugęs žmogus malonę gali gauti laisva valia jos norėdamas,vadinasi reikalinga intencija priimti sakramentą.

4.Tezė.Vaisingam ir vertam sakramento priėmimui suaugusiam priėmėjui reikalinga dorinė dispozicija (dogma).

Bažnyčia.Dorinė dispozicija reiškia pašalinimą kliūčių malonei gauti.Gyvųjų sakramentą gauti reikalingas malonės stovis(čia kliūti yra sunki nuodėmė,taip moko bažnyčia).

4.3.Sakramentų aatgijimas.

1.Tezė.Sutvirtinimo šventimų ir santuokos sakramentai yra tikri bei galiojantys,jei yra priimti galiojančiai nors nevertai, t.y. esant sunkios nuodėmės stovyje. Pašalinus klūtį, t.y. per išpažintį gavus nuodėmių atleidimą pradeda veikti sakramento teikiama malonė (tikr.nuom.).

Sakramentų malonės atgijimo pagrindas yra Dievo gailestingumas ir negalimybė kartoti minėtus sakramentus.

V.Sakramentai prieš Kristų ir sakramentalijos

5.1.ST sakramentai(pr.Kr.)

Prieš pirmųjų tėvų nupolimą nebuvo Dievo įsteigtų ženklų, teikiančių Dievo malonę,nes pirmieji žmonės buvo laisvi nuo nuodėmės.

Šv.Augustinas ir Tomas Akvinietis moko,kad nuo pirmųjų žmonių nupolimo iki Kristaus atėjimo buvo vadinamas “prigimties sakramentas“ t.y.tikėjimo būsimuoju išganytoju aktas tėvų sužadintas už vaikus,kuris išlaisvindavo iš gimtosios nuodėmės.Ties panašu.kad prigimties sakr.turėjo išorinį ženklą pvz.;maldą arba palaiminimą.Abraomo ir Mozės įstatymo laikotarpiu, berniuikams buvo daromas apipjaustymas,kaip priemonė apsivalymo nuo gimtosios nuodėmės.Mozės įstatymo metu be apipjaustymo – būsimojo NT kkrikšto figūros, -įvairios apsivalymo ir permaldavimo apeigos- atgailos sakr. figūra,-ir vyriausiojo kunigo pašventinima,- šventumo figūra.

ST sakramentai suteikia malonės dėl atlikto veiksmo,bet teikia tik išorinį įstatyminį tyrumą(tikr.nuom.).

Šv.Raštas.Šv.Paulius ST apeigasvadina menkais bei vargingais pradmenimis (galatams 4,9) ir pabrėžia,kad jos galėjo suteikti tik išorinį,o ne vidinį tyrumą(žydams 9,9) ožių karuju apšlakstymas suteikia tik“kūno švarumą“ (žydams 9,13) ST buvo „mūsų auklėtojas veėdantis į Kristų“(gal.3,24)ST sakramentai buvo NT sakramentų figūros (žyd.10,1),jie veikia dėl veiksmo atlikėjo,suaugusiems teikdami išorinį šventumą.

5.2 Sakramentalijos

Sakramentalija yra daiktas ar apeiga teisėtai BBažnyčios įsteigtas,kai kuriems dvasiniams padaliniams žymėti ir teikti . “Tai šventi ženklai,kurie tam tikra prasme,kaip ir sakramenai išreiškia dvasines gėrybes gaunamas bažnyčios maldavimų dėka.Sakramentalijos paruošia žmones laimėti ypatingą sakramentų malonę ir pašventina įv.gyvenimo aplinkybes“.(lit.cons.60)

Sakramentalijos yra: 1)sakramentų teikimo apeigos;

2)atskiri religiniai veiksmai (egzolcizmai,palaiminimai ir šventinimai);

3)pašventinti daiktai ir jų vartojimas.

Kuo skiriasi sakramentalija nuo sakramento:

1)sasakramentalijas įsteigė Bažnyčia;2)sakramentalijos veikia tarsi dėl atlikto veiksmo, viešpatį prašančios bažnyčios įtakole ne visuomet, neklaidingai išskyrus pašventinimą daktų ir asmenų Dievo kultui;3)sakramentalijos neteikia betarpiškai pašvenčiamosios malonės,bet disponuoja žmogų jos priėmimui.Sakramentalijos veikia pagal jų tikslą,teikdamos aktualis malones,atleisdamos lengvas nuodėmes ir dalį laikinosios bausmės.

II skyrius.Kristus atpirkėjas (išganytojas)

I Atpirkimas apskritai

1.Isikūnijimo tikslas

Tezė.Dievo Sūnus tavo žmogumi,kad atpirktų žmones (dogma).

Bažnyčia.Nikėjos-Konstantinopolio simbolis taip skelbia apie Kristų:“Jis dėl mūsų žmonių ir dėl mūsų išganymo nužengė iš dangaus, Šv. Dvasios veikimu priėmė kūną iš mergelės Marijos ir tapo žmogumi“.

Šv.Raštas aiškiai moko, kad Kristus atėjo į pasaulį išgelbėti žmonių iš jų nuodėmių. Angelas per sapną Juozapui kalbėjo:“Ji pagimdys Sūnų, kuriam tu duosi vardą Jėzus,nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių“ (Mt 1,21).Jėzui gimus angelas piemenims kalbėjo:“Šiandien Dovydo mieste jums gimė išganytojas“ (Lk 2,11).Vėliau pats Jėzus tai patvirtino:“Žmogaus Sūnus atėjo ieškoti ir gelbėti kas buvo pražuvę“(Lk19,10).

2.Išganymo samprata ir galimumas

Terminas“išganymas“ arba “atpirkimas“ dogminėje teologijoje reiškia per gimtąją nuodėmę prarastų gėrybių atgavimą.

Objektyvi išganymo pprasmė yra išganytojo darbas,kurio dėka išganymo vaisiai teikiami atskiriems žmonėms. Kristaus išganomasis darbas turėjo tikslą žmoniją išgelbėti iš nuodėmės. Nuodėmė yra nusigręžimas nuo Dievo ir atsigręžimas į kūrinius. Vadinasi išganymo tikslas yra nusigręžti nuo kūrinių ir atsigręžti į Dievą (plg.Kol1,13).Negatyvi išganymo prasmė yra žmogaus išlaisvinimas iš nuodėmės valdžios ir iš jos pasekmių.Tai išganymas siaurąja prasme (plg.Rom3,24).Pozityvi išganymo prasmė nuodėmės suardytos antgamtinės vienybės su Dievu atstatymas (plg.Rom5,10).

Objektyvų išganymą Kristus atliko mokydamas žmones ir veikdamas šiame pasaulyje, ypač atsilygindamas už žmonių nuodėmes Tėvui,bei pelnydamas mums malones kryžiaus auka. Kristus atsilygino už mūsų nuodėmių Dievui padarytą įžeidimą ir atstatė Dievo garbę.

Subjektyvi išganymo prasmė yra ta,kad Kristaus nuopelnų dėka mes gavome antgamtines pašvenčiamąsias dovanas.

Išganymo galimybė Kristaus atsiteisimo ir jo nuopelnų dėka yra grindžiama tuo,kad Kristus turi dievišką ir žmogiškas prigimtis kas įgalino Kristų būti tarpininku tarp Dievo ir žmonių:‘‘Vienas yra Dievas ir vienas Dievo ir žmonių tarpininkas-žmogus Jėzus Kristus,kuris atidavė save kaip atpirkimas už visus (1Tim 2,5).

2.Išganymo būtinumas ir laisvė

2.1.Būtinumas iš žmogaus pusės

Tezė.Nupuolęs žmogus negalėjo savęs išganyti (dogma).

Bažnyčia.Trid.susirink. moko, kad nupuolę žmonės tiek tapo nuodėmės vergais,bei pavaldūs piktajai dvasiai ir mirčiai jog nei pagonys savo prigimtomis galiomis,nei žydai Mozės įstatymu negalėjo savęs išlaisvinti,bei dvasiniai prisikelti.

Šv.Raštas.Šv.Paulius moko,kad visi žmonės po nuodėmės prakeikimu ir kad yra iišteisinti laisva dieviškos meilės dovana per Kristaus išganomąjį veikimą:“Nes visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės,o nuteisinami dovanai jo malonę dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo“ (Rom3,23).

Pastaba.Nors žmogaus nuodėmė buvo ribota,bet begalinio Dievo įžeidimas buvo begalinis,todėl reikalavo atitinkamos begalinės vertės atgailos-atpildo ko žmogus negalėjo padaryti.

2.2.Laisvė iš Dievo pusės

Tezė.Dievas nebuvo priverstas nei vidiniai,nei išoriniai išganyti (tikr.nuom.).

Šv.Raštas.Šv.Paulius išganymą nusako kaip Dievo“valios paslaptį,kaip jis panorėjo iš anksto nutarti jame amžių pilnybei atėjus,visa kas yra danguje ir žemėje,iš naujo suvienyti Kristuje tarytum galvoje“ (Ef 1,9).

3.Kristus įvykdė išganymą atlikdamas trejopas pareigas

3.1.Mokymo pareiga: Kristus mokytojasir pranašas

Kristaus mokymas yra reikšmingas mūsų išganymui. Religinis tamsumas yra nuodėmės pasėkmė,kuris atėjo į pasaulį per ganytoją-melo tėvą (Jn8,44).Išganytojas atėjo į pasaulį“kad velnio darbus sugriautų“(1Jn3,8) ir kad išvaduotų žmones iš jo vergijos, todėl Kristus visų pirma turėjo apšviesti žmones.Kristus nurodo išganomąją tiesos jėgą: “Tiesa padarys jus laisvus“ (Jn8,32).

Tezė.Kristus yra ST žadėtasis, aukščiausiasis pranašas ir žmonijos absoliutus mokytojas (tikr.nuom.).

Pranašas-tai žmogus,kuris Šv.Dvasios įkvėptas skelbia paslaptingus Dievo dalykus ypač būsimus.ST pranašų klausydavo kunigai ir karaliai. NT Kristus save vadina “mokytojo“vardu,šie abu terminai reiškia,kad Kristus turi galią ir uždavinį savo dievišku autoritetu skelbia žmonėms Dievo tiesą ir jo valią.

Šv.Raštas.Mozės žodžiai „Viešpats tavo Dievas išugdys tai pranašą kaip mane iš tavo giminių,jo turėsite klausyti“ (Įst18,15) NT testamente taikomi Kristui

(Jn1,45).

Kristus save vadina pasaulio šviesa(Jn8,12), tiesa (Jn14,6). Savo svarbiausiu uždaviniu jis laiko skelbti tiesą (Jn18,37), giria tuos kurie jį vadina „mokytoju ir Viešpačiu“ (Jn13,13) ir pareiškia,kad jis esąs vienintelis žmonių mokytojas:“Jūsų vienintelis mokytojas yra Kristus“ (Mt23,10).Savo mokytojo galią jis perduoda mokiniams: “Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones“ (Mt28,19). Žmonės stebėjosi Kristaus išmintimi,“nes jis mokė kaip turintis galią,o ne kaip rašto aiškintojai“(Mk1,22).

Pastaba.Kristaus-mokytojo autoritetas yra jo hipostatinėje vienybėje.

3.2Ganytojo pareiga

Kristus yra ganytojas ir karalius

Kristus-ganytojas turėjo pareigą bei uždavinį per nuodėmes suklydusius žžmones gražinti į tikrąjį gyvenimo kelią,parodyti gyvenimo antgamtinį tikslą, nukreipti žmogaus valią siekti šio tikslo,bei vykdyti Dievo valią. Ganytojo pareiga yra kartu teisingumo ir baudimo galia.

Tezė.Kristus yra žmonių įstatimdavys ir teisėjas. Kristus kaip žmogus yra visų žmonių karalius (dogma).

Bažnyčia.Apaštalų simbolis išpažįsta Kristų-teisėją:“Sėdi Dievo Tėvo dešinėje,jis vėl garbingai ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti ir viešpataus per amžius“. Popiežius Pijus XI 1925m.lapkr.11d. enciklikoje “Quas primas“ nurodė,kad Kristus yra karalius įstatimdavys ir teisėjas.Ta proga popiežius įvedė Kristaus karaliaus šventę,kuri buvo švenčiama paskutinį spalio mmėn.sekmadienį.Šiandiena reformavus bažnytinių švenčių kalendorių,ši šventė švenčiama paskutinį liturginių metų sekmadienį, sekmadienį prieš pirmą advento sekmadienį.

Šv.Raštas.Į Piloto klausimą ar Kristus esąs karalius,jis atsakė: “Taip yra kaip sakai,aš esu karalius“(Jn18,37).Kristus sau priskiria įstatymų leidžiamąją galią(Mt5,22).Naujai aiškindamas dekalogą Kristus autoritetingai pabrėždavo, „o aaš jums sakau“.Kristus yra teisėjas:“Ir nieko Tėvas neteisia ,bet visą teismą pavedė Sūnui“ (Jn5,22).

3.3.Kristaus kunigystė. Kristus yra kunigas

Tezė.Įsikūnijęs Dievas Jėzus Kristus yra aukščiausiasis kunigas (dogma).

Šv.Raštas.“Juk kiekvienas vyriausiasis kunigas imamas iš žmonių tarpo ir skiriamas atstovauti žmonėms pas Dievą, kad atnašautų dovanas ir aukas už nuodėmes,taip pat ir Kristus ne pats sau suteikė garbę tapti vyriausiuoju kunigu,bet tas, kuris jam pasakė:tu esi kunigas per amžius Melchizedeko būdu“(žyd 5,1-6).

Pastaba.Kristaus kunigystė yra amžina hipostatinės asmenybės dėka.

3.4.Kristaus auka.

Aukos sąvoka-esminė kunigo funkcija yra atnašauti auką (žyd.8.3).

Religine prasme auka suprantama-religinis kiekvienas žmogaus atsidavimo Dievui vidinis aktas ir kiekvienas vidinės aukos akto išorinis pasireiškimas,pvz.;malda, išmalda,apsimarinimas (Ps.50,19;Rom12,1).

Siaura liturgine prasme auka yra išorinis religinis veiksmas, kurio metu matomą dovaną atnašauja teisėtas Dievo tarnas, kad būtų pripažintas Dievo absoliutus viešpatavimas,o ppo žmogaus nupuolimo būtų permaldautas Dievas. Taigi liturginė auka priklauso kulto aukai: 1)matoma aukos dovana, kurį atstovauja aukojantis asmenį;2)kunigas kaip bendruomenės atstovas pas Dievą;3)aukos tikslas-pripažinimas absoliutus Dievo viešpatavimas, Dievo permaldavimas už žmonių nuodėmes;4)aukos veiksmas t.y.vidinis atsidavimas,kurį išreiškia matomos aukos dovanos.

3.5.Kristaus kryžiaus auka.

Tezė.Kristus ant kryžiaus paaukojo save Dievui kaip tikrą auką(dogma).

Šv.Raštas.Pagal laišką žyd. 8-10 ST auką buvo pavyzdys būsimos Kristaus kryžiaus aukos šv.Jonas krikštytojas, Kristuje matė aukos avinėlį, todėl rodydamas žmonėms ateinantį Kristų prabilo “Štai Dievo avinėlis,kuris naikina pasaulio nuodėmes “(Jn1,29). AAiškiausiai kryžiaus aukos charakterį nurodo šv. Paulius: “Kristus pamilo mus ir atidavė už mus save kaip atnašą ir kvapią auką Dievui“(ef5,2) .Paskutinės vakarienės metu Kristus nurodo savo kaip aukos mirtį: “T.y. mano kūnas kuris už jus atiduodamas(Lk22,19); “T.y.mano kraujas naujosios sadoros kraujas,kuris už daugelį išliejamas nuodėmių atleidimui“ (Mt26,28).

3.6.Kristaus aukos soteriologinė reikšmė: atpirkimas ir sutaikymas

Tezė.Kristus savo auka ant kryžiaus mus atpirko ir sutaikė su Dievu(dogma).

Šv.Raštas.Kristus savo gyvenimo paaukojimą taip nusako:“Žmogaus Sūnus irgi atėjo savo gyvybės atiduoti kaip išpirkimo už daugelį“ (Mt20,28).Kristus apie sutakymą kalbėjo per paskutinę vakarienę:“T.y. mano kraujas naujosios sandoroskraujas,kuris už daugelį išliejamas nuodėmių atleidimui“ (Mt26,28).

3.7.Pavaduojamasis(vikarinis)Kristaus atsilygini mas (satisfakcija)

Kai atsilygina už įžeidimą ne įžeidėjęs,bet jo vietoje kažkas kitas,turime pavaduojamąjį arba vikarinį atsilyginimą (satisfakcija).

Tezė.Kristus savo kančia ir mirtimi atsilygnimo Dievui už žmonių nuodėmes vikariniu atsilyginimu (artim.tik.nuom.).

Šv.Raštas.“Žmogaus Sūnus irgi atėjo savo gyvybės atiduoti kaip atpirkimo už daugelį“ kalbėjo Kristus(Mt20,28). „Už avis aš guldau savo gyvybę“ (Jn10,15).Šv.Rašte neminimas terminas “pavaduojamasis atsilyginimas“,bet čia paminėti tekstai turi šią prasmę.

Tezė.Kristaus vikarinis atsilyginimas dėl jo vidinės vertės yra adekvatus ir tobulas (bendr.nuom.).

Šv.Raštas.“Juk jūs žinote, kad esate atpirkti brangiuoju krauju Kristaus to avinėliko be kliaudos ir dėmės“(1Pt1,19). Vadinasi ši atpirkimo kaina yra lygiavertė kaltėms iš kurių esame atpirkti.

Vidinis pagrindas Kristaus atsilyginimo vertės yra hipostatinė vienybė. Kristaus darbai turi bbegalinę vertę,nes jų šaltinis yra Dieviškojo Žodžio Asmuo.

Tezė.Kristaus vikarinis atsiteisimas yra per gausus, t.y.jo pozityvi atgailos vertė yra didesnė už nuodėmės negatyvią vertę(bendr.nuom.).

Bažnyčia.Pop.Klemensas VI jubiliejaus bulėje 1343m. pareiškė,kad Kristus praliejo visą kraują nors hipostatinės vienybės dėka užteko vieno lašelio,kad žmonija būtų išganyta.

Šv.Raštas.Šv.Paulius veda paralelę tarp Adomo ir Kristaus (Rom.5,12),kad iš Kristaus kylanti palaima toli prašoko iš Adomo kylančią ne palaimą. “Bet kur buvo pilna nuodėmės ten dar apstesnė tapo malonė“ (Rom.5,20).

Tezė.Kristus mirė ne vien už predestinuotus(dogma), Kristus mirė ne vien už tikinčiuosius, bet be išimties už visus žmones (nuom.artim.tikėj).

Šv.Raštas.“Jis(Kristus)yra permaldavimas už mūsų nuodėmes ir ne tik už mūsų,bet ir už viso pasaulio“(1Jn2,2).

Pastaba.Kristaus vikarinio atsiteisimo universalumas yra objektyvus išganymo prasme: Kristus atpirko visus be išimties visus žmones.Tačiau subjektyvus pritaikymas atpirkimo vaisių priklauso nuo subjekto atitinkamų sąlygų būtent tikėjimo(Mk16,16)ir Dievo valios vykdymo (žyd.5,9).

Tezė.Kristaus atsiteisimas neapėmė nupuolusių angelų (tikr.nuom.).

Bažnyčia.Konstantinopolio sinodas 543m.atmetė Origeno tezę,kad Kristus atpirko ir nupuolusius angelus,nes tai prieštarauja tiesai apie pragaro amžinumą(Mt25,46).

3.8.Kristaus nuopelnai

Nuopelnu suprantame darbą, kuris vertas atlygio arba pretenduoja į atlygį. Yra deramumo ir teisingumo nuopelnai. Kristaus atpirkimo darbas yra nuopelningas nes panaikino nuodėmės santykį tarp Dievo ir žmogaus,bei pagrindė žmogaus teisę gauti iš Dievo atlygį.

Tezė.Kristus savo kančia ir mirtimi pelnė iš Dievo atlygį (dogma).

Šv.Raštas nevartoja termino “nuopelnas“,bet kalba apie KKristaus nuopelnus kitais žodžiais. Šv.Paulius rašo,kad Kristus nusižemino iki kryžiaus mirties,todėl ir Dievas jį išaukštino(fil.2,9).“Mes tik regime Jėzų už mirties kentėjimus apvainikuotą didybe ir garbe“(žyd.2,9). Išaukštinimas yra atlygis už Jėzaus kančią.Kristaus kaip dieviško asmens darbai turi begalinę vertę.

Tezė.Kristus pelnė sau išaukštinimą(prisikėlimą iš numirusiųjų,kūno garbingumą ir įžengimą į dangų) (tikr.nuom.).

Šv.Raštas.Kristus meldėsi: „Dabar tu Tėve pašlovink mane pas save ta šlove, kurią esu pas tave turėjęs prieš atsirandant pasauliui“ (Jn17,5).Prisikėlęs iš numirusiųjų Kristus kalbėjo mokiniams einantiems į Emausą:“Argi Mesijas neturėjo viso to iškentėti ir įžengti į savo garbę“(Lk24,26).

Tezė.Kristus pelnė nupuolusiai žmonijai visas ant gamtines malones (tikr.nuom.).

Šv.Raštas.Pagr.šv.Pauliaus mintis yra ta,kad išganymas bei šventumas pasiekiami tik Kristaus malonės dėka:“Visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės, o nuteisinami dovanai jo malone dėl Jėzaus Kristaus atpirkimo“ (Rom.4,12).

Šv.apaštalas Petras kunigų ir rašto aiškintojų tarybai apie Jėzų pasakė:“Nėra po dangumi žmonėms duota kito vardo kuriuo mes galėtume būti išganyti“ (apd.4,12).

4.Kristaus išaukštinimas

4.1.Kristaus nužengimas į pragarus

Tezė.Po mirties Kristus nužengė į pragarus pas tas esančias nuo kūno atsiskyrusias sielas (dogma).

Pragarai yra buveinė teisiųjų sielų kurios nuo kūno atsiskyrė senojo testamento laikais.

Bažnyčia.Apaštalų simbolis:“Numiręs ir palaidotas nužengė į pragarus“.

Šv.Raštas.Šv.Paulius apie Kristaus įžengimą į dangų rašo: “Ką reiškia jis pakilo, jeigu ne tai,kad jis nusileido į žemesnes sritis žemėje“(ef.4,9).Čia išsireiškimas“į žemesnes sritis žemėje“nereiškia kapo.Mesijas

turėjo nugalėti mirtį ir paguosti pragaruose esančias sielas.

4.2.Kristaus prisikėlimas iš numirusiųjų.

Tezė.Trečiąją dieną po mirties Kristus garbingai kėlėsi iš numirusiųjų (dogma).

Bažnyčia.Kristaus prisikėlimas iš numirusiųjų yra pagrindinė krikščionybės tikėjimo tiesa užfiksuota visuose tikėjimo simboliuose.

Kristus kėlėsi iš numirusiųjų savo galia hipostatinės vienybės dėka.Pagr.prisikėlimo priežastis yra Žodis vienybėje su Tėvu ir Šv.Dvasia.Jei šv.Rašte minima, kad Dievas savo galybe Kristus prikėlė,čia turima omeny tik jo žmogiškoji prigimtis (apd.2,24).

Kristaus prisikėlimą neigia racionalistai.

Šv.Raštas.Kristus pranašavo savo būsimąjį prisikėlimą iš numirusiųjų (Mt20,19). Prisikėlęs Kristus pasirodė moterims, apaštalams ir daugiau kkaip 500brolių (Mt28; Lk24;Mk16,.1Kor15,).Kristaus prisikėlimas buvo centrinė apaštalų skelbiama tiesa: “Apaštalai su didžia galybe liudijo apie Viešpaties Jėzaus prisikėlimą“ (apd.4,33).

Pastaba.Prisikėlęs Kristaus kūnas nėra dvasia,o yra tas pats, kuris buvo kankintas ir nukryžiuotas,nes jame tebėra jo kančios žymės. “Tačiau tuo pat metu turi ir naujo išaukštinto kūno savybių:Jėzus nebėra pavaldus nei erdvės,nei laiko dėsniams“KBK-645.

Kristaus prisikėlimo svarba

Sotereologiniu atžvilgiu-tai pergalingas atbaigimas išganomojo darbo.

Apolonietiniu darbu-tai didž. Kristaus stebuklas ir išsipildymas jo pranašystės ,tai tvirčiausias įrodymas jo mokslo tikrumo.Tai įrodymas ir mūsų kūno prisikėlimo tikrumo ppasaulio pabaigoje.

4.3.Kristaus žengimas į dangų.

Tezė.Kristus su kūnu ir siela įžengė į dangų ir dabar sėdi Tėvo dešinėje(dogma).

Bažnyčia.Šią tiesą skelbė visi tikėjimo simboliai: “Įžengė į dangų,sėdi visagalio Dievo Tėvo dešinėje“

Šv.Raštas.Kristus savo žengimą į dangų išpranašavo(Jn6,63),o 40 dieną po prisikėlimo iš numirusiųjų aapaštalų akivaizdoje įžengė į dangų: „Baigęs jiems kalbėti Viešpats Jėzus buvo paimtas į dangų ir atsisėdo Dievo dešinėje“ (Mk16,19). „Laimindamas jis atsiskyrė nuo jų(apaštalų)ir pakilo į dangų“ (Lk24,51; apd.1,9-11).

Pastaba.Šv.Rašto išsireiškimas “sėdi Visagalio Dievo Tėvo dešinėje“reiškia,kad išaukštinta žmogaus prigimtis danguje yra aukščiausios garbės būklėje,ir kad dalyvauja Dievo valdovo ir teisėjo galioje.

Kristaus žengimo į dangų svarba.Kristologiniu atžvilgiu yra tai Kristaus žmogiškosios prigimties galutinis išaukštinimas.

Sotereologiniu atžvilgiu yra tai apvainikavimas Kristaus išganomojo darbo su Kristumi buvo paimtos į dangų ir ST teisiųjų sielos. Danguje Kristus parengė buveinę saviesiems: “Mano Tėvo namuose daug buveinių.Jeigu taip nebūtų, argi būčiau pasakęs:Einu jums vietos paruošti?!“ (Jn14,2).

Kristus mums siunčia malones. Pagaliau pasaulio pabaigoj ateis kaip teisėjas (Mt24,30).Kristau žengimas į dangų yra mūsų paėmimo su kūnu ir siela į dangų ggarantas(ef.2,6).

DIEKOJAME DIEVUI

Iidalis.Mariologija

I.Marijos motinystė

1.Marija Dievo motina

Tezė.Marija iš tikrųjų yra Dievo motina(dogma).

Ši dogma išreiškia 2tiesas:

1)Marija yra tikra motina t.y.ji davė Kristaus žmogiškajai prigimčiai viską ką kiekviena motina duoda savo kūno vaisiui;2)Marija yra tikra Dievo motina,nes ji pradėjo ir pagimdė antrąjį Šv. Trejybės asmenį pagal žmogiškąją prigimtį.

Bažnyčia.Apaštalų simbolis: “Tikiu Jėzų Kristų,kuris prasidėjo iš Šv.Dvasios,gimė iš Mergelės Marijos“.

Šv.Raštas.“Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi Sūnų,kurį pavadinsi Jėzumi.Jis bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus“(Lk1,31).Taigi gimsiantis natūralus Marijos Sūnus kartu yra tikras Dievo Sūnus,tikrasis Dievas,todėl Marija yra DDievo motina.

Šv.Elžbieta vadina Mariją „mano Viešpaties motina“ (Lk1,43),o„Viešpats“tame pačiame kontekste reiškia Dievą.

2.Iš Dievo motinystės kylantis Marijos garbingumas ir malonės pilnatė

2.1.Objektyvus Marijos orumas.

Marija kaip Dievo motina savo orumu pralenkia angelus ir žmones,nes tvarinio orumas yra juo didesnis,juo tvarinys yra arčiau Dievo.Kristaus hipostatinės vienybės dėka Marija yra arčiausia švenčiausios trejybės.

2.2.Marijos malonės pilnatvė

Tezė.Marija yra malonės pilnoji(dogma).

Šv.Raštas.Angelas Mariją pasveikino:“Sveika malonės apdovanotoji, Viešpats su tavimi“(Lk1,28).Pagal kontekstą čia kalbama apie ypatingą Marijos apdovanojimą malonėmis,ryšium su pašaukimu būti Dievo Motina.

2.3.Marijos malonės pilnatvės ribos

Marijos Dievo motinos malonės pilnatvė yra mažesnė negu Kristaus,bet viršija kilniausių angelų malonės stovį.Tačiau Marija neturėjo betarpiško Dievo regėjimo žemėje: “Laiminga įtikėjusi jog išsipildys kas Viešpaties jei pasakyta“(Lk1,45).

II.Dievo motinos privilegijos

1.Nekaltas Šv.Mergelės Marijos prasidėjimas

Tezė.Marija buvo pradėta be gimtosios nuodėmės (dogma).

Bažnyčia.Pop.PijusIX 1854m. 12.08 bulėje “Ineffabilis“ paskelbė Marijos nekalto prasidėjimo dogmą t.y. Dievo apreikšta tikėjimo tiesa.

Dogmos turinys

1.1.Pasyvus prasidėjimas t.y. pirmasis prasidėjimo momentas,kada Dievas sutveria sielą.

1.2.Gimtosios nuodėmės esmė yra nebuvimas pašvenčiamos malonės. Marija nuo šio malonės nebuvimo buvo apsaugota.

1.3.Laisvumas nuo gimtosios nuodėmės buvo Marijai neužtarnauta Dievo dovana,bei privilegija.

1.4.Nekalto Marijos prasidėjimo veikiančioji priežastis yra nekaltas Dievas.

1.5.Nekalto prasidėjimo nuopelno priežastis yra Jėzaus Kristaus išganomo darbo nuopelnas.Marija Kristaus malonės dėka buvo tobuliau išganyta už kitus žmones t.y. buvo apsaugota nuo gimtisios nuodėmės.Marijos nekalto prasidėjimo dogma neprieštarauja dogmai apie gimtosios nuodėmės visuotinumą ir iišganymo reikalingumą.

1.6.Marijos nekalto prasidėjimo tikslo priežastis yra jos dieviškoji motinystė.

Šv.Raštas.Teologai čia įžvelgia netiesioginį liudijimą:“Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters,tarp tavo palikuonių ir jos palikuonių;Jis kirs tau per galvą,o tu kirsi jam į kulną“ (pr.3,15-kalbėjo Viešpats piktajai dvasiai, sugundžiusiai pirmuosius tėvus).

Šį tekstą reikia taip suprasti:tarp šėtono ir jo šalininkų iš vienos pusės ir tarp Ievos ir jos palikuonių iš kitos pusės turi būti dvasinė kova.Ievos palikuonys nors nuodėmės sužeisti nugalės. Ievos palikuonis yra žmogus Jėzus Kristus-Mesijas, kurio galia žmonija nugalės šėtoną.

„Sveika malonės apdovanotoji“ (Lk1,28)-sveikino Mariją angelas. Čia angelas išreiškia Marijos savybę ryšium su jos išrinkimu būti Dievo motina.Ji apdovanota malonėmis visam gyvenimui,vadinasi nuo pat jos pradėjimo.

Elžbietos pasveikinimas “Tu labiausiai palaiminta iš visų motinų ir palaimintas tavo įsčių vaisius“(Lk1,42) yra paralelė tarp Marijos ir Kristaus.Kaip žmogus Kristus nuo savo egzistencijos pradžios buvo laisvas nuo bet kokios nuodėmės,taip ir Marija buvo laisva nuo gimtosios nuodėmės, nuo savo egzistencijos pradžios.

2.Marijos laisvumas nuo pageidimų ir asmeninių nuodėmių.

Tezė.Marija nuo jos prasidėjimo momento buvo laisva nuo netvarkingų aistrų (bendr.nuom.).

Teologinis argumentas: 1)Kaip Kristus taip ir Marija turėjo žmogiškuosius trūkumus, išskyrus bet kokį dorinį netobulumą kaip jo gimtosios nuodėmės pasekmę.Doriniai neleistinų aistrų pasireiškimas Marijos gyvenime yra nesuderinamas su jos tobulu nekaltumu ir nuodėmingumu; 2)Kristus visiškai neturėjo netvarkingų geismų.Taigi ttiko, kad jų neturėtų ir Dievo motina Marija;3)Juo kas tobuliau apdovanotas pašvenčiamąja malone,juo labiau jame nuslopintas netvarkingas geismingumas.Pats tobuliausias malonės suteikimo būdas yra nekalto prasidėjimo privilegija, vadinasi malonė Marijoje turėjo sunaikinti netvarkingą geismingumą.

Tezė.Specialios privilegijos dėka Marija buvo laisva nuo asmeninių nuodėmių (art.tik.nuom.).

Bažnyčia.Trid.visuot.susirink.moko,kad nė vienas nuteisintasis negali per visą gyvenimą išvengti lengvų nuodėmių be ypatingos Dievo pagalbos bei privilegijos,kurią bažnyčia pripažįsta švenčiausiai Mergelei Marijai.

Šv.Raštas.Angelas Mariją pasveikino:“Sveika malonėmis apdovanotoji“ (Lk1,28). Vadinasi Marija yra piktosios dvasios nugalėtoja,turėjo būti neįžeidusi Dievo nė mažiausia asmenine nuodėme.Su malonės pilnatve,Marijos nuodėmingumas būtų nesuderinamas.

3.Amžina Marijos mergystė.

Tezė.Marija buvo mergelė prieš gimdymą,gimdymo metu ir po gimdymo (dogma).

Nuo seniausių laikų bažnyčia švenčiausią Mergelę Mariją vadina “visada mergele“, “amžinąja mergele“. Evangelija skelbia,kad Jėzaus gyvybė Marijos įsčiose prasidėjo Šv. Dvasios veikimu, nedalyvaujant vyrui,tai mergystė prieš gimdymą. Bažnyčia pripažįsta Marijai mergystės privilegiją gimdymo metu ir po gimdymo. Tai mergystė gimdymo metu ir po jo.Šis visuotinis bažnyčios tikėjimas neabejotinai yra kilęs iš apreiškimo.

Tezė.Marija pradėjo iš Šv.Dvasios nedalyvaujant jokiam vyrui(dogma).

Bažnyčia.Šią tiesą skelbia visi tikėjimo simboliai: “Tikiu Jėzų Kristų,kuris prasidėjo iš Šv. Dvasios, gimė iš Meregelės Marijos“(apaštalų simbolis).

Šv.Raštas.“Angelas Gabrielius buvo Dievo pasiųstas pas Mergelę,o Mergelės vardas buvo Marija“(Lk1,26).Vadinasi Marija iki apreiškimo buvo Mergelė.

Tezė.Marija pagimdė nepraradusi mergystės (dogma).

Švenčiausios Mergelės Marijos mergystė Sūnaus pradėjimo momentu yra aiškiai paliugyta šventąjam

rašte ir tikėjimo simboliuose.Jos nepaliesta mergystė gimdymo metu yra kaip teologinė išvada iš Sūnaus pradėjimo iš Šv.Dvasios tiesos, ir iš bažnyčios nuolat taikomo Marijai titulo“visada mergelė“, “amžina mergelė“.Dogmos rangą ši tiesa gauna iš tradicijos ir bažnyčios mokymo.

Tezė.Marija ir po Jėzaus gimimo gyveno skaisčiai (dogma).

Šv.Raštas liudija netiesiogiai. Šv.Augustinas ir daugelis bažnyčios tėvų bei teologų iš Marijos žodžių angelui“kaip tai įvyks,jeigu aš nepažįstu vyro“ (Lk1,34)daro išvadą, kad Marija įpatingo dieviško apšvietimo įtakoje buvo padariusi skaitybės įžadą.

Šv.Rašte minimi“Jėzaus broliai“niekur nevadinami „Marijos Sūnūs“,todėl jie ssuprantami kaip Jėzaus giminaičiai(Mt13,55).

4.Marijos kūno paėmimas į dangų

Tezė.Marija patyrė laikinąją mirtį(bendresnė nuom.).

Bažnyčia nėra definijavusi Marijos mirties fakto,bet atrodo jį suponuoja.Pop. Pijus XII šio klausimo autoritetingai nesprendė, todėl išsireiškė pabaigusi žemiškąjį gyvenimą.

Teologinis argumentas.Marijai nekaltai pradėtajai mirtis nebuvo kaip mums nuodėmės bausmė,tiko kad iš prigimties marus Marijos kūnas būtų pavaldus mirties įstatymui,kaip ir jos dieviškojo Sūnaus kūnas.

Tezė.Marija su kūnu ir siela buvo paimta į dangų (dogma).

Imant istoriškai į kūno dangun paėmimo sąvoką įeina 3dalykai:1)mirtis; 2)kūno prikėlimas;3)jam suteikta dangaus garbė. Imant formaliai, tai ddangaus garbės suteikimas kūnui, čia yra esmė.Pop.Pijus XII 1950.11.01raštu atsiklausęs visų vyskupų nuomonės paskelbė dogmą,kad “nekaltoji visada mergelė Dievo Motina, pasibaigus jos žemiškajam gyvenimui su kūnu ir siela buvo paimta į dangų“.

Šv.Raštas tiesiogiai šios tiesos neliudija,tačiau neatmeta kūno mirus ir pprikėlimo galimybės prieš antrąjį Kristaus atėjimą (1kor15,22).

Tradicija.Šv.Augustinas šią tiesą taip pagrindžia: 1)Marijos nenuodėmingumas; 2)dieviškoji motinystė; 3)amžinoji mergystė;4)jos dalyvavimas Kristaus išganomajame darbe.

Vadinasi tiko,kad Marija būtų su kūnu ir paimta į dangų.

III.Marijos bendradarbiavimas išganymo darbe.

1.Marija-tarpininkė.

Marija visų malonių tarpininkė yra vadinama dvejopa prasme: 1)Marija davė pasaulinį išganytoją- malonių šaltinį, todėl ji yra visų malonių tarpininkė. 2)Nuo Marijos paėmimo į dangų visas malones gauname per jos aktualų užtarimą.

1.1.Marija yra visų malonių tarpininkė per bendradarbiavimą Kristaus įsikūnijime

Marija davė pasauliui išganytoją laisvai ir sąmoningai sutikdama su angelo apreiškimu (Lk1,38) Nuo jos sutikimo priklausė Dievo Sūnaus įsikūnijimas ir žmonijos išganymas.Be to šio sutikimo akimirką Marija atstovavo visą žmoniją.

Marijos bendradarbiavimas žmonijos išganyme.Nuo Xva. bažnyčia Marijai skiria išganymo bendradarbės titulą.

Išganymo darbą tobulai atliko vienas Jėzus Kristus. Marijos bendradarbiavimas objektyviame KKristaus išganymo darbe yra netiesioginis,būtent tiek, kiek ji laisvai paaukojo savo gyvenimą Kristui ir kiek su Kristumi po Kristaus kryžiumi kentėjo ir svo kančią aukojo.Ant kryžiaus Kristus vienas aukojo sutaikinimo auką,gi Marija tik dvasiniai su Kristumi aukojo savo motinišką skausmą.Tokiu būdu Marija bedradarbiavo žmonių subjektyviame išganyme.

1.2.Marija yra visų malonių tarpininkė savo užtarimu danguje

Dauguma teologų yra tos nuomonės,kad visos malonės yra gaunamos per Marijos užtarimą.Tai nereiškia,kad malonėms gauti yra vidiniai būtinas Marijos užtarimas,bet kad pozityviu Dievo patvarkymu,Kristaus išganomosios malonės nedalinamos be aaktualaus Marijos užtarimo.

Teiginys,kad Marija yra visų malonių tarpininkė išplaukė iš tiesos,kad Marija yra visų žmonių dvasinė motina.Sutikdama tapti Dievo motina Marija tartum pradėjo antgamtiniam gyvenimui visus atperkamuosius žmones,o kentėdama po kryžiumi juos tartum pagimdė antgamtiniam gyvenimui.

Visi paskutiniųjų amžių popiežiai Mariją vadina mūsų dvasine motina.Pop. Paulius VI pripažino Marijai“motina Bažnyčios“ titulą.Jėzus kreipėsi į motiną stovinčią po kryžiumi ir jos Sūnumi pavadino apaštalą Joną (Jn19,25).Pop.Leonas XIII sako,jog bažnyčia visuomet suprato,kad Jonas čia atstovavo atperkamąją žmoniją.Marijos tarpininkavimas yra pagrindžiamas:1)Marija mums dovanojo malonių šaltinį Kristų,todėl galime tikėtis,kad ji dalyvauja ir malonių dalin ime;2)Marija yra mūsų dvasinė motina,vadinasi natūralu, kad ji rūpinasi savo vaikų antgamtiniu gyvenimu; 3)Pagal šv. Ambroziejų Marija yra “Bažnyčios paveikslas“. Malones gauname per bažnyčią, todėl galime teigti,kad Marija-Bažnyčios paveikslas-yra visų malonių tarpininkė.

2.Marijos garbinimas

Tezė.Dievo motina Marija yra garbinama hiperdulijos kultu. Dėl Marijos Dievo motinystės kilnumo ir jos malonės pilnatvės Marijai priklauso ypatingas kultas iš esmės mažesnis negu tik Dievui priklausantis latrijos kultas,bet aukštesnis už angelų ir šventųjų dulijos kultą.Spec.Marijos kultas yra yra vadinamas hiperdulijos kultu.

Šv.Raštas duoda pagrindą ypatingam Marijos garbinimui. Tai angelo pasveikinimas (Lk1,28);Elžbietos pasveikinimas (Lk1,48);Moters iš minios žodžiai Marijos adresu(Lk11,27).Marijos garbinimas duoda gražius tikėjimo ir pamaldumo vaisius (II Vatik.susirink. dekretas “Liumen gencijum 55-65).

Didesnei šv.Mergelės Marijos garbei.

IIIdalis.Eschatologija

I.skyrius.Žmogaus eschatologija

1.Mrtis

Tezė.Dabartinėje išganymo tvarkoje mirtis yra bausmė uuž nuodėmę(dogma).

Mirtis yra sielos atsiskyrimas nuo kūno.

Bažnyčia.Trid.Susirink. tarp bausmių ištikusių pirmuosius tėvus jiems nusidėjus,išvardija ir mirtį.

Šv.Raštas.Pirmasis tėvas Adomas buvo Dievas įspėtas: “Nuo gero bei pikto pažinimo medžio tau neleista valgyti,nes kai tik nuo jo užvalgysi turėsi mirti“(Pr2,17).Vadinasi prieš Adomo ir Ievos nupuolimą mirties nebuvo Dievo ištarmė po nupuolimo skelbia mirtį: „Juk tu dulkė esi ir dulke sugrįši!“(Pr3,19).“Kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį,o per nuodėmę mirtis,ir taip mirtis prasiskverbė į visus žmones nes visi nusidėjo“ (Rom5,12).

Tezė.Žmonės gimę su gimtąja nuodėme privalo mirti(dogma).

Šv.Raštas.Pagrindinis tekstas už mirties visuotinumą yra ką tik cituotas Rom5,12. “Žmonėms skirta vieną kartą mirti ir stoti į teismą.“ (žyd.9,28).

Pastaba.Kaip bvus su tais kurie Kristaus antro atėjimo metu bus gyvi?“Štai aš jums atskleidžiu paslaptį:nors mes ne visi užmigsime,bet visi būsime pakeisti“ (1kor15,51).

Tezė.Su mirtimi baigiasi nuopelnų nusidėjimo ir atsivertimo laikas (bendr.nuom.).

Šv.Raštas.Jėzus kalbėjo mokiniams:“Ateina naktis kada niekas negali darbuotis“(Jn9,4) .“Kol turime laiko,darykime gera visiems“(Gal6,10).

2.Teismas

Tezė.Betarpiškai po mirties žmogus bus Dievo teisiamas (artim.tik.nuom.).

Bažnyčia.Ši tiesa seka iš dogmos iš dogmos,kad nuo kūno atsiskyrusi siela tuojau po kūno mirties eis arba į dangų,arba į skaistyklą,arba į pragarą.

„Kiekvieno žmogaus nemirtingoji siela mirties valandą gauna amžinąjį atlyginimą,kai asmeniniame teisme jo gyvenimas sugretinamas su Kristumi: “Arba privalo nusiskaistinti, arba tuoj pat pasiekia dangaus laimę arba tuoj pasmerkiamas ((KBK-1022).

Šv.Raštas.Vargšas Lozorius tuojau po mirties “buvo angelų nuneštas į Abraomo preieglobstį“ (Lk16,22).Prikaltas prie kryžiaus Jėzus vienam iš nukryžiuotojų nusikaltėlių tarė: “Aš tau pažadu:dar šiandien su manimi būsi rojuje“(Lk23,43).

3.Dangus

Tezė.Teisiųjų sielos,kurios mirties akimirką yra laisvos nuo visos nuodėmių kaltės ir bausmės eina į dangų(dogma).

Bažnyčia.Tikėjimo simboliai skelbia:“Tikiu amžinąjį gyvenimą“. Katekizmas moko: “Kurie miršta Dievo malonėje kaip jo draugai ir yra visiškai nusiskaistinę,tie amžinai gyvens su Kristumi,jie visada bus panašūs į Dievą,nes regės jį tokį koks jis yra(1Jn3,2) veidas į veidą“(KBK-1023).

Šv.Raštas.NT aiškiai kalba apie dangaus laimę,Jėzus Kristus kalno pamoksle išvardija tuos kurie bus laimingi(Mt5,12).“Ko akis neregėjo,ko ausis negirdėjo,kas žmogui į galvą neatėjo tai paruošė Dievas tiems,kurie jį myli“(1Kor2,9).

Tezė.Esminė ir objektyvi antgamtinė dangaus laimė yra vienintelis Dievas (dogma).

Šv.Raštas.“Palaiminti tyraširdžiai:jie regės Dievą, kalbėjo Kristus(Mt5,8). “Amžinasis gyvenimas,tai pažinti tave,vienintelį tikrąjį Dievą ir tavo siųstąjį Jėzų-Mesiją“-Kristaus aukščiausiojo kunigo malda (Jn17,3).“Dabar mes regime mįslingu pavidalu,o tuomet regėsime akis į akį“ (1Kor13,12).

Pastaba- Žmogaus prigimtinis protas pažįsta Dievą žemėje,tik iš tvarinių analoginėmis sąvokomis.Tikėjimu pažįstama tai,ką Dievas apreiškė “Palaimintame regėjime–Danguje-Dievo esmę matysime betarpiškai ;tas Dievo regėjimas bus antgamtinis“(KBK-1028).

Tezė.Be“palaiminto regėjimo“ danguje sielos džiaugsis akcidente laime, kuri kyla iš sutvertųjų gėrybių natūralaus pažinimo ir meilės (bendr.nuom.).

Tai draugystė su Kristumi, jo motina Marija,angelais ir šventaisiais,Dievo darbų pažinimas,pasaulio pabaigoje sielos su prikeltu ir sudvasintu kūnu susijungimas.

Tezė.Palaimintas

regėjimas bus amžinas (dogma).

Šv.Raštas.“Ir eis teisieji į amžinąjį gyvenimą“ (Mt25,46). “Ir kiekvienas kas palieka namus,brolius dėl manęs gaus šimteriopai ir paveldės amžinąjį gyvenimą“kalbėjo Kristus apaštalams(Mt19,29).

Pastaba.Sakoma,kad dangaus laimė bus amžina, t.y.ji prasideda tuojau po dalinio teismo arba po skaityklos ir nenutrūkstamai tęsiasi be pabaigos.

Tezė.Palaimintojo regėjimo laipsnis bus nevienodas pagal atskirų palaimintųjų nuopelnų laipsnį(dogma).

Šv.Raštas kalba,kad amžinybėje bus visiems atlyginta pagal jų darbus: „kiekvienas gaus savąjį užmokestį pagal savo triūsą“ (1Kor3,8).“Kas šykščiai sieja, šykščiai ir pjaus,kas dosniai sėja, dosniai ir pjaus“(2Kor9,6). „Žmogaus Sūnus aateis Tėvo garbėje su savo angelais ir tuomet jis atlygins kiekvienam,pagal jo darbus“ (Mt16,27).

4.Pragaras

Tezė.Sielos tų,kurie mirties valandą bus sunkios nuodėmės būklėje eis į pragarą(dogma).

Pragaras yra amžinosios bausmės vieta bei stovis, kuriame randasi Dievo atmestieji.

Bažnyčia.Simbolis skelbia: „Kurie gerą darė,eis į amžinąjį gyvenimą,kurie blogą-į amžinąją ugnį“. “Bažnyčia moko,kad yra pragaras,ir kad jis yra amžinas“(KBK-1035).

Šv.Raštas.Kristus grąsė nusidėjėliams,pragaro bausme. Jis fariziejus įspėjo:“Kaip jūs ištrūksite nuo pasmerkimo į pragarą?!“(Mt23,33). Kristus paskutiniame teisme prabils į stovinčius kairėje:“Eikit šalin nuo manęs prakeiktieji į amžinąją ugnį“(Mt25,41). Kristus pragarą vvadina tamsybėmis(Mt8,12).

Pragaro bausmės esmė

Scholastikos teologija skiria pragaro bausmės du momentus: 1)praradimo bausmė;2)jutimo arba jausmo bausmė.Pirmoji bausmė atitinka sunkiai nusidėjus nusigręžimą nuo Dievo;Antroji bausmė atitinka sunkiai nusidėjus atsigręžimą į kūrinius.

Praradimo bausmė yra pragaro bausmės esmė- yra praradimas palaiminto regėjimo,t.y.Dievo regėjimo.“Eikit šalin nnuo manęs prakeiktieji“ (Mt25,41). “Argi nežinote, kad neteisieji nepaveldės Dievo karalystės?“ (1Kor6,9).

Jutimo bausmė yra kančia sukelta jutiminių priemonių. Šv.Raštas kalba apie pragaro ugnį, vaizduoja pragarą kaip vietą,kur viešpatauja verksmas ir dantų grežimas.Tai skausmo ir nusivylimo vaizdas.

Dalis bažnyčios tėvų,pvz.; Origenas,Grigalius nisietis, vėliau kai kurie teologai, pragaro ugnį suprato perkeltine prasme,kaip vaizdą grynai dvasinės kančios,ypač sąžinės graužimo kančios. Dauguma bažnyčios tėvų,scholastikų ir naujųjų teologų pragaro ugnį suprato tiesiogine-fizine prasme.Šv.Tomas Akvinietis sekdamas šv.Augustinu aiškino, neteks laisvo judėjimo, todėl kentės pragaro ugnies sukeltas kačias.

Tezė.Pragaro bausmė yra amžina(dogma).

Šv.Raštas aiškiai kalba apie amžinąją bausmę:“Ir eis šitie į amžinąją kentėjimą“(Mt25,46). “Eikite nuo manęs prakeiktieji į amžinąją ugnį“(Mt25,41).

Tezė.Pasmerktųjų bausmės yra nevienodos, proporcingos jų kaltės laipsniui(bendr.nuom.).

Šv.Raštas.Kristus priekaištavo Betsaidos ir Charizmos miestams: “Tyrui ir Sidonui bus lengviau teismo dieną negu jjums“(Mt11,22).“Juk mums visiems reikės stoti prieš Kristaus teismo krasę,kad kiekvienas atsiimtų ką jis gyvendamas kūne yra daręs-gera ar bloga“(1kor5,10).

5.Skaitykla

Tezė.Teisiųjų sielos,kurios mirties akimirką yra lengvos nuodėmės stovyje arba neatlikusios laikinos bausmės eina į skaityklą (dogma).

Skaitykla yra laikinosios bausmės būsena,kurioje siela pasilieka tol,kol apsivalo nuo nuodėmių likučių,bei jų pasekmių.

Skaistyklą neigia Liuteris, Cvinglis ir Kalvinas.

Šv.Raštas.ST Makabiejų laikais jau buvo tikima skaityklos buvimu,po mūšio prie Odolamo miesto,Judas Makabiejus atėjo palaidoti savųjų žuvusių karių ir rado po jų apsiaustais stabams pašvęstų amuletų,o tai draudė įstatymas. TTodėl Judas“surinkęs iš kareivių 2000 sidabrinių drahmų, nusiuntė į Jeruzalę,kad būtų parūpinta atnaša už nuodėmę,todėl jis ir darė auką už mirusiuosius,kad jie būtų išvaduoti iš šios nuodėmės“ (1mak12,36-46)

Išvados

1)Judas Makabiejus,žydai ir įkvėptas Šv.Rašto autorius yra įsitikinę,jog mirusiems galima padėti maldomis ir aukomis;

2)Žuvusieji nėra Abraomo prieglobstyje,kadangi laikėsi prietarų, tačiau nėra ir pragare, kadangi žuvo už Dievą ir Tėvynę.Vadinasi jie yra tarpinėje būsenoje, kur jiems galima padėti.

3)Šv.Rašto įkvėptas autorius gira Judo elgesį sakydamas, jog“tai darydamas jis elgėsi gerai, bei kilniai“.Čia kalbama apie tuos,“kurie užmiega dievotai“,t.y.mirė Dievo malonės stovyje,todėl jie nėra pragare.Čia nekalbama apie danguje esančiuosius,nes už juos melstis nereikia,vadinasi egzistuoja tarpinė būsena tarp dangaus ir pragaro,tai būtent skaistykla.

NT“Jei kas tartų žodį prieš Žmogaus Sūnų,tam bus atleista, o kas kalbėtų prieš Šv.Dvasią, tam nebus atleista nei šiame,nei būsimąjam gyvenime“ (Mt12, 32).Iš šių Kristaus žodžių aiškėja,jog suponuojamos nuodėmės, kurios gali būti atleistos aname gyvenime. Tačiau į dangų patenka tik tie, kurie yra visiškai laisvi nuo bet kokių nuodėmių,o pragare nėra nuodėmių atleidimo. Taigi yra būsena kur sielos dar neatsiteisusios Dievo teisingumui yra apvalomos, t.y.egzistuoja skaistykla.

Tradicija.Pirmiausiai 4 amžiais tikintieji buvo raginami melstis ir aukoti už mirusiuosius,už skaityklos buvimą kalba ir kai kurie katakombų įrašai. Nuo šv.Augustino laikų dar labiau pabrėžiamas maldų už mirusiuosius reikalingumas.

Proto argumentas. Skaistyklos bbuvimas yra grindžiamas Dievo šventumu ir teisingumu. Dievo šventumas reikalauja,kad tik sielos be jokios net mažiausios nuodėmės dėmės patektų į dangų.Teisingumas taip pat reikalauja,kad nebūtų pragaro bausme baudžiamos sielos,tik lengvai nusidėjusios, vadinasi turi būti nusiskaistinusios bei Dievui ir visiško atsiteisimo būsena.

Skaityklos bausmės esmė yra panaši kaip ir pragaro, būtent“praradimo bausmė“ – praradimas palaimingo regėjimo–yra laikina bausmė, bet skaudžiai pergyvenama.

„Jutimo bausmė“yra kančia sukelta jutiminių priemonių t.y.pragaro ugnies.Bažnyčios susirinkimo bausmę,o ne apie nuskaistinimo ugnį. Teologų nuomone skaityklos kančios yra skaudesnės už šios žemės kančias,bet yra nevienodos priklausomai nuo kiekvieno asmens nuodėmių.

Tezė.Skaitykla neegzistuos po visuotinio teismo (bendr. nuom.).

Pagal NT 25,34 po visuotinio teismo pasaulio pabaigoj bus tik dangus ir pragaras.Kiek tęsis sielų nuskaistinimas skaitykloje neįmanoma pasakyti beabejo kol siela taps verta dangaus.

Pastaba.Bažnyčia ragina melstis už skaityklos sielas:“Nuo pat pradžios, Bažnyčia gerbė mirusiojo atminimą ir meldėsi už juos,ypač aukodama eucharistijos auką,kad jie nuskaistinti galėtų palaimingai regėti Dievą. Mirusiųjų labui bažnyčia dar ragina skirti išmaldą, atlaidus,bei atgailos darbus“(KBK-1032).

II.skyrius.Žmonijos eschatologija

1.Kristaus antrasis atėjimas

Tezė.Pasaulio pabaigoje Kristus ateis savo garbėje teisti (dogma).

Bažnyčia.“Ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti“(apašt.Simbol.). “Paskutinis teismas prasidės Kristui garbingai sugrįžus“ KBK-1040

Šv.Raštas.Kristus kalbėjo “Kai ateis Žmogaus Sūnus savo šlovėje ir kartu su juo visi angelai,tada jis atsisės savo garbės soste,jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės,ir jis perskirs jjuos kaip piemuo atskiria avis nuo ožių.Avis jis pastatys dešinėje,ožius- kairėje ir eis šitie(ožiai) į amžinąjį kentėjimą,o teisieji į amžinąjį gyvenimą“(Mt25,31-33).

2.Ženklai prieš Kristaus antrąjį atėjimą

2.1.Evangelijos skelbimas visame pasaulyje:“Ši geroji naujiena,apie karalystę bus paskelbta visame pasauly paliudyti visoms tautoms ir tada ateis angelas“(Mt24,14).

2.2.Žydų atsivertimas. “Dalis Izraelio tautos lieka užkietėjusi, kol įeis į pagonių visumą,o tada bus išgelbėtas visas Izraelis“ (Rom11,25-26).

2.3.Daugelis tikinčiųjų atkris nuo tikrojo tikėjimo netikrų pranašų suvilioti:“Atsiras daug netikrų pranašų,kurie daugelį suvedžios“ (Mt24,11).

2.4.Ateis antikristas-Kristaus priešas:“Kaip esate girdėję jog ateis antikristas.Iš to mes sprendžiame jog atėjo valanda paskutinė“ (1Jn2,18).Antikristas viešpataus kurį laiką, paskui Viešpats jį pašalins ir sunaikins(2tesol2,3-12).

2.5.Didelė priespauda. Tikintieji bus kankinami ir žudomi(Mt24,9).“Netrukus po tų nelaimių dienų aptems saulė,mėnulis praras spindėjimą, žvaigždės kris iš dangaus ir dangaus galybės bus sukrėstos.Tuomet danguje pasirodys Žmogaus Sūnaus ženklas“(Mt24,29-30).

Tezė.Kristaus antrojo atėjimo laikais nėra žinomas(bendr. nuom.).

Šv.Raštas.Kristus kalbėjo: “Tos dienos ar tos valandos niekas nežino,nei angelai danguje,vien Tėvas“(Mt24,36).

Tezė.Pasaulio pabaigoje kelsis mirusiųjų kūnai (dogma).

Bažnyčia.Apaštalų simbolis:“Tikiu kūnu iš numirusiųjų prisikėlimą“ (žr.KBK-989).

Šv.Raštas.ST Kankinamas antrasis Makabiejų brolis prieš mirdamas kankintojui tarė: “Nuožmusis niekše,tu atėmei iš mūsų šį gyvenimą,bet pasaulio karalius mus prikels amžinąjam gyvenimui“ (2Mak7,9).

NT Kristus kalbėjo:“Kurie darė gerą prisikels gyventi, kurie darė bloga prisikels stoti į teismą“(Jn5,29).Šv. Paulius kategoriškai teigia remdamasis Kristaus prisikėlimu iš numirusiųjų: „Jeigu nėra mirusiųjų prisikėlimo,bet

dabar Kristus tikrai yra prikeltas iš numirusiųjų,Kristuje visi bus atgaivinti“(1Kor13-22)

Pastaba.Protu be Apreiškimo šios tiesos įrodyti neįmanoma. Bet nedera,kad žmogaus kūnas buvęs vienybėje su siela sulauktų vienodo likimo su neprotingų tvarinių kūnais.

Tezė.Mirusieji kelsis su tais pačiais kūnais,kuriuos turėjo gyvendami žemėje (dogma).

Šv.Raštas skelbia šią tiesą vartodamas terminą “prisikėlimas“(rresurekcio). Anot šv.Tomo Akviniečio “prisikėlimas“reiškia kūno ir tai to paties,kuris buvo miręs prisikėlimą,jei keltųsi ne tas,o kitas kūnas, netikslu būtų sakyti kūno prisikėlimas,bet tiksliau kūno paėmimas.Trečiasis Makabiejų brolis pasidavė kankinimams sakydamas: “Iš dangaus esu tai(rankas iir liežuvį)gavęs,dėl jo įstatymo jų nebranginu ir turiu viltį visą iš jo gauti“(2mak7,11).Vadinasi prisikels tas pats kūnas“juk reikia,kad šis gendantis kūnas apsivilktų negendamybe,šis marus kūnas apsivilktų nemarybe“(1Kor15,53).

Pastaba.Noras šiame gyvenime dėl medžiagų apykaitos kūno medžiaga vis keičiasi,bet mes jį laikome tuo pačiu kūnu. Taip ir prikėlus kūnus jie bus tie patys,jei bent mažiausia medžiagos dalis bus ta pati,visą kitą Dievas gali papildyti savo kuriamąja galia.

Tezė.Teisiųjų kūnai bus pakeisti pagal prisikėlusio Kristaus kūno pavyzdį (bendr.nuom.).

Šv.Rštas.Šv.Paulius moko,kad Kristus“pakeis mūsų vargingą kūną ta galia,kurią jjis sau visą palenkia“(fil.3,21).“Sėjamas gendantis kūnas keliasi negendantis,sėjamas prastas keliasi garbingas, sėjamas silpnas keliasi galingas,sėjamas juslinis kūnas keliasi dvasinis kūnas“(1kor15,42-44).

Pastaba.Prikeltas teisiojo kūnas bus laisvas nuo kančių (apr. 21,4),sudvasintas-visiškai palenktas sielos įtakai, nemarus (1kor15,53), negendantis (1kor 15,42),subtilus-t.y.galės kaip ir prisikėlęs Kristus eeiti per uždaras duris,judrus-sielai panorėjus galės vienu momentu persikelti iš vienos vietos į kitą, garbingas-atspindės sielos garbę:“Tuomet teisėjei spindės kaip saulė savo Tėvo karalystėje“(Mt13,43).To pavyzdys yra Kristaus atsimainymas Taboro kalne (Mt17,2).

Tezė.Neteisiųjų kūnai kelsis nemirtingi,bet negarbingi (bendr.nuom.).

Šv.Raštas teigia pragaro bausmių amžinumą, vadinasi neteisiųjų kūnai bus nemirtingi.

Pastaba.Prikeltas kūnas turi atitikti sielos stovį,vadinasi neteisiųjų kūnai bus negarbingi ir kenčiantys.

3.Visuotinis teismas

Tezė.Antrą kartą atėjęs Kristus,teis visus žmones (dogma).

Bažnyčia.Visi tikėjimo simboliai skelbia šią tiesą: “Ateis gyvųjų ir mirusiųjų teistė“.KBK primena: “Kaip pranašai ir Jonas krikštytojas taip ir Jėzus savo pamoksluose skelbė paskutinės dienos teismą (n.678).

Šv.Raštas.Jėzus kalbėjo savo mokiniams:“Žmogaus Sūnus ateis Tėvo garbėje su savo angelais ir tuomet jis atsilygins kikekvienam pagal jo darbus“ (Mt16,27).Jėzus mokė:“Ir nieko Tėvas neteisė,bet visą teisme pavedė Sūnui,jis taipogi suteikė jam(Sūnui) ggalią teisti,nes jis žmogaus Sūnus“(Jn5,22-27). “Juk mes visi turėsime stoti prieš Dievo teismą“ (rom14,10) .Šv.Petras kalbėjo,kad Kristus “yra Dievo paskirtasis gyvųjų ir mirusiųjų teisėjas“(apd. 10,42).

Teismo įvykdymas.Bus teisiami visi žmonės(Mt25, 31-46);Bus galutinai gerieji atskirti nuo blogųjų ir atitinkamai įvertinti: “blogieji eis į amžinąjį kentėjimą,o teisieji į amžinąjį kentėjimą gyvenimą“ (Mt 25,46).Bus įvertinti visi žmogaus veiksmai,žodžiai bei mintys(Mt16,27)ir širdies paslaptys(rom2,16).

Teisėjas bus Kristus (Jn5,20),kartu su juo ateis apaštalai ir kiti šventieji (Lk 22,29).Angelai veiks kaip Dievo pasiuntiniai ir tarnai (Mt13,41).Teismo laikas ir vieta nnežinomi. Juozapato slėnis(pagal Joelio3,2.12) suprastinas alegoriškai.

Visuotinis pasaulio teismas pasitarnaus Dievo ir įsikūnijusio Dievo,Jėzaus Kristaus pagarbinimui (2Tes 1,10),Dievo išminties gerumo ir teisingumo apreiškimui.

Dalinio teismo metu nuteisiamas kiekvienas šį pasaulį palikęs žmogus. Visuotinio teismo metu, žmogus bus teisiamas kaip žmonijos dalis,prieš visą žmonių bendruomenę. Atlygis ar bausmė bus pritaikyti ir prikeltam iš numirusiųjų kūnui.

4.Pasaulio pabaiga

Tezė.Dabartinis pasaulis turės pabaigą(bendr.nuom).

Šv.Raštas.Jėzus Kristus skelbė pasaulio pabaigą: “Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt28,20). Jis pranašavo kosminę katastrofą:“Aptems saulė, mėnulis praras spindėjimą, žvaidždės kris iš dangaus ir dangaus galybės bus sukrėstos“ (Mt24,29).Šv.Paulius primena šio pasaulio pavidalas praeina( 1kor 7,31).

Tezė.Dabartinis pasaulis pabaigoje bus atnaujintas ir pakeistas(bendr.nuom.).

Šv.Raštas.Pranašas Izaijas pranašavo apie naują dangų ir naują žemę:“Štai aš jau kuriu naują dangų ir naują žemę“ (Iz65,4).Jėzus Kristus kalbėjo apaštalams apie pasaulio atgimimą,t.y. apie pasaulio atnaujinimą: “Pasaulio atgimime,kai žmogaus Sūnus sėdės savo šlovės soste,jūs, mano sekėjai taipogi sėdėsite dvylikoje sostų,teisdami dvyliką Izraelio giminių“ (Mt 19,28).Šv.Paulius kalba apie kūrinijos išvadavimą “iš pragaišties vergovės“ (Rom 8,18).Šv.Petras rašo, kad pasaulio pabaigoje, dangūs praeis su smarkiu ūžesiu, elementai sudegs ir suskils,ir žemė su savo kūriniais sudegs. “Pagal jo (Dievo)paradą mes laukiame naujo dangaus ir naujos žemės,kuriose gyvena teisybė“(2Pt3,10-13).Šv.Petras pasaulio atnaujinimą vadina “visų dalykų atnaujinimui“ (apd.3,21).Šv.Jonas rašo: “Aš regėjau naują dangų iir naują žemę,nes pirmasis dangus ir pirmoji žemė išnyko ir jūros taip neliko,o sėdintysis soste tarė:štai aš visą darau naują“ (apr.21,1-8).

Pastaba.Šv.Raštas ir tradicija nesprendžia ar pakeitimas apims visą visatą ar tik saulės sitemą. Beabejo žemiškosios žmonijos sfera yra saulės sitema,o kiti pasauliai gali eiti kitais keliais,juose gali gyventi kitos protingų būtybių bendrijos,taip pat Dievo sukurtos ir jo siekiančios.

Pasaulio atnaujinimas reiškia Kristaus misijos pabaigą:Dievo karalystės priešai bus nugalėti, Kristus “perduos karalystę Dievui Tėvui,sunaikinęs visas valdžias,galybes ir pajėgas“ (1kor15,24),su pasaulio pabaiga prasidės tobulas Dievo viešpatavimas,galutinis kūrinijos tikslas ir žmonijos istorijos prasmė.

KBK pabrėžia:“Laikų pabaigoje Dievo karalystė pasieks savo savo pilnatvę ir pati visata bus atnaujinta“ (n.1042).VDDG