ST(Senojo Testamento) egzegezė

1.ST raštų apžvalga

Šv.Raštas-Dievo žodis.Pas žydus skirstomos: Tora (įstatymas,Mozės kn,) Nebiim(pranašai),Ketubim(raštai).-Tanakas.Dievo žodis įsikūnija žmogaus žodyje.Žmogaus vaidmuo labai svarbus.Kalbėjimas ir veiksmas-žmogaus dimensijos.Per kalbėjimą ir žodį ateina visa patirtis. Pradžioje nebuvo knyga, viskas prasideda nuo žodžio,istorijos.

ST sudaro 39knygos.šios knygos yra žydų Šv.Raštas, arba Biblija,o kartu jų religija,judaizmas.Jos buvo parašytos-hebrajų ir aramėjų kalbomis.ST knygas surinko ir suvarkė Ezdras.Tačiau5pirmųjų kn. (vad.Mozės kn.arba Penkiaknygės)ir kai kurių pranašų pamokslų rinkinys, taip pat psalmės ir patarlės gyvavo jau anksčiau.

St suskirstytas į 4pagr. blokus-Penkiaknygė (Pradžios,Išėjimo,Kunigų, Skaičių ir Pakartoto Įstatymų).Istorinės-Jozuės, TTeisėjų,Rutos,1-2Samuelio,1-2Karalių,1-2Kronikų,Ezdro,Nehemijo, Tobito,Juditos,Esteros,1-2Makabėjų.Išminties arba didaktinės-Jobo,Psalmyno, Patarlių,Koheleto,Giesmių giesmės,Išminties,Siracido.Pranašų-Izaijo,Jeremijo, Raudų,Barucho,Ezekielio, Danielio,Ozėjo,Joelio,Amoso,Abdijo,Jonos,Michėjo, Nahumo,Habakubo, Sofonijo, Agėjo, Zacharijo, Malachijo.

Katalikų Bendrijos Šv. Rašto kn.sąrašas-kanonas-remiasi Septuaginta, graikiškuoju ST kn.sąrašu. Taigi septynios kn.,-Barucho,Tobito,Juditos,Išminties,Siracido,1ir2 Makabėjų-bei pridėtiniai skyriai hebrajiškose Esteros ir Danielio knygose yra laikomi Dievo Dvasios įkvėptais Raštais ir vadinami deuterokanoninėmis-antrojo ST kanono-knygomis bei knygų dalimis.Protestantiškosios krikščionių bendrijos šių knygų bei knygų dalių nelaiko Dievo Dvasios įkvėptomis ir deuterokanonines knygas vadina apokrifais-suklastotais,netikrais rašiniais,kurie tik dėjosi esą Dievo Dvasios įkvėpti.Rytų krikščionių- ortodoksų-bendrijų ST kanonas yra Septuaginta. Bet kai kurios jų bendrijos aatmeta Barucho kn,o kai kurios laiko kanoniniais,be Septuagintos,ir keletą kitų rašinių:Manaso malda, Ps151,3 Makabėjų.

2.ST formavimosi kelias,istorinė panorama.

Formavosi keliolika šimtmečių.Viskas prasidėjo nuo gyvojo žodžio,apie tai kokiu būdu žmogus atpažino veikiant gyvąjį Dievą.Tos tradicijos jungėsi į vieną ir susidarė tam tikri literatūriniai žžanrai.

Graikai-filisofija.

Romėnai-teise.

Hebrajai-etika ir supratima

Biblijos tikslas-pasakyti, kad pradžioje,sukuriant viską stovi Dievas.Pradeda nuo to,kiek tikėjimo atmintis siekia.ST buvo išverstas į lotynų(Vulgata), sirų(Pešita),egiptiečių (koptų)kalbomis.

Hebrajiškojo ST knygos buvo perduotos hebrajų kalba,išskyrus aramėjų kalba Ezd4,8-6,18;7,12-26;Dan2,4-7,28;ir Jer10,11 skaitiniuose.Septuagintos-deuteronominės-knygos buvo perduotos graikų kalba.

Prieš Negyvosios Jūros ritinių atradimą Kumrane ankstyviausi ST rankraščiai buvo Alepo knyga-rankraštis-iš IX kristinio šimtmečio. Kumrane buvo atrasti bemaž visų hebrajiškojo ST knygų,-išskyrus Esteros knygos,-rankraščiai bei fragmentai.Nors kai kuriais bruožais skirtingi nuo vėlesniųjų rankraščių,šie Negyvosios jūros ritiniai liudija,kaip rūpestingai ir tiksliai perrašinėtas ST.

Sara-mano princesė; Abraomas-iškilus tėvas;

Izaokas-Dievas nusišypsojo;Jokūbas-įsikibęs į kulnį;Iš Jokūbo 12 giminių.Žmogaus silpnumas nėra kliūtis Dievo planams įvykdyti, paskui tapo Izraeliu. Izraelis-te valdo Dievas. Juozapas-jį broliai pardavė į vergiją,paskui tapo sapnų aiškintoju.Tokiu būdu hebrajai pateko į Egiptą. Taip jie vėliau tapo vergais.Mozė-buvo įdėtas į pintinę,kad jo nnenužudytų, o faraono dukra jį užaugino kaip savo.Mozė išgyvena teofaniją-Dievo apsireiškimą.Jį siuntė Jahvė-aš esu esantysis-slypi visas Dievo sampratos dinamiškumas. Išėjimas 1500-1250

3.Šv.Rašto terminai

Tora-mokymas arba įstatymas,vadovas.Šv. Rašto Tora apima pirmąsias penkias ST knygas:Pradžios,Išėjimo,Kunigų,Skaičių ir Pakartoto Įstatymo.Tai svarbiausia hebrajiškojo Šv.Rašto dalis žydų religijai.

Pranašai-hebr.Neviim-antroji iš trijų hebrajiškojo Šv.Rašto padalų. Mokymas -Tora-ir Raštai-Ketuvim-yra kitos dvi padalos. Pranašai savo ruožtu skirstomi į Ankstyvuosius- Jozuės,Teisėjų,1-2Samuelio,1-2Karaliųkn-ir Vėlesniuosius-Izaijo, Jeremijo,Ezekielio ir Dvylikos(Mažųjų pranašų) knygos.

Septuaginta-iš lotynų kalbos žodžio septyniasdešimt,užtat kartais vartojama ir lotyniška santrupa LXX. Septuaginta ženklina pagrindinį seną hebrajiškosios Knygos vvertimą į graikų kalbą su pridėtinėmis knygomis, rašytomis graikiškai. Vertimu ėmė rūpintis judėjų bendruomenė graikiškai kalbančiame Egipte maždaug 250m.pr. Kr.Šis vertimas apėmė didesnį skaičių knygų,negu ilgainiui buvo žydų įtraukta į savo Šv.Rašto knygų sąrašą.Krikščionys Septuagintą labai mėgo. Faktiškai ji buvo pati pirmoji krikščionių biblija. Vardas Septuaginta kildinamas iš legendos,kad Ptolemėjas II(285-247m. pr.Kr.)pavedė septyniasdešimčiai mokytų seniūnų parengti vertimą, kurį jie parengė per 72dienas.Kadangi Septuaginta nėra pažodinis vertimas,bet įterpia pataisymų ir paaiškinimų,ji liudija judėjų šventųjų knygų aiškinimą I ir II prieškariniame šimtmetyje.

Vulgata-lotyniškasis Šv.Rašto vertimas,atliktas šv.Jeronimo V šimtmetyje. Jeronimas vertė iš hebrajų ir graikų kalbų.Vulgata reiškia paprastų žmonių liaudies Šv.Raštas,nes lotynų kalba tuomet buvo daugumos šnekamoji kalba.

Penkiaknygė-gr. Pentateuchas,t.y.Penki(Mozės)ritiniai.Penkiaknygę sudaro šios knygos: Pradžios,Išėjimo,Kunigų,Skaičių ir pakartoto Įstatymo.

Apokrifai(gr)-netikros (suklastotos)knygos.Pamaldaus pobūdžio raštija, susijusi su Šv.Raštu,bet nepriklausanti kanonui. Protestantų bendrijos keletą Katalikų bendrijos ST knygų laiko apokrifinėmis,nes jų nėra hebrajiškojoje Biblijoje (Barucho,Tobito,Juditos,1-2 Makabėjų,Išminties, Siracido ir keleto skyrių Esteros bei Danielio knygose).

Dekalogas-gr.dešimt žodžių.

Talmudas-iš hebrajų kalbos žinojimas arba nurodymas.Nuostatų,taisyklių ir įvairios medžiagos rinkinys,kuris po šventųjų Raštų yra norminis judaizmo religijos dokumentas.

4.Penkiaknygės sandara, literatūriniai įpatumai.

Penkiaknygę sudaro 5 pirmosios Šv.Rašto knygos:Pradžios,Išėjimo,Kunigų,Skaičių ir Pakartoto Įstatymo.Ji turi graikišką ir hebrajišką vardą. Graikiškasis-Pentateuchas, kaip ir lietuviškas-Penkiaknygė,ženklina penkias pirmąsias Šv.Rašto knygas.O hebrajiškasis-Tora,dažnai verčiamas žodžiu“Įstatymas“,apima ir Mokymą apie Dievo užmojį žmogaus gyvenime ir žmonijos istorijoje-Apreiškimą,Dievo duotą savo ttautai.Taigi Penkiaknygė yra ne tik Įstatymas-įsakymų,įstatų bei įsakų rinkinys,bet ir pasakojimas apie Visatos ir Dievo tautos kūrimą: Abraomą ir Sarą ir tikėjimo protėvius bei pramotes,Mozę ir hebrajų vergiją Egipte,Sinajaus sandorą ir Izraelio bendrijos gimimą,kelionę į Kanaano kraštą ir Mozės kalbas Moabo lygumose prieš pereinant Jordaną Pažado Žemės paveldėti.

Penkiaknygė prasideda Pradžios knyga-ilgoku įvadu į pasakojimą apie hebrajų Išėjimą iš Egipto vergijos.Pr 1-11skaitiniai sutelkia dėmesį į Visatos, žmonijos,nuodėmės ir išganymo pradžią,o Pr12-50 supažindina su tikėjimo protėviais ir pramotėmis. Taigi pirmoji Pr knygos dalis yra hebrajų priešistorė,Izraelio teologų atkurta,o antroji dalis-atsiminimai apie Izraelio-Dievo tautos šaknis ir kilmę.Tikėjimo istorija prasideda Išėjimo knyga. Hebrajai,išgyvenę Dievo užmojį išganyti Išėjimo įvykyje,atsekė savo ištaką iš Abraomo ir Saros, pirmųjų Hebrajų,ir atpažino savo išrinkimą būti Dievo tauta kelionėje iš Mesopotamijos į Kanaaną.Išėjimas iš Egipto žemės yra raktinis Penkiaknygės įvykis.Čia yra tikroji Izraelio,Dievo tautos pradžia-padrikų giminių tapimas tauta.Su Išėjimu iš Egipto prasideda veržli įvykių raida,apėmusi visą istiriją ir gamtą Dievo išganymo užmojyje.

Penkiaknygės parašymas turi ilgą istoriją.Iš pradžių likiminių įvykių liturginis šventumas-tikėjimo kraičio sudabartinimas vyko pasakojimu bei giesme šeimos ratelyje ir bendrijos iškilmėje.Ilgainiui tikėjimo kraitis buvo perduotas ir įsimintas įkvėptų autorių rašytu žodžiu.Moksliškas Penkiaknygės tyrinėjimas nūdien pripažįsta,kad ji yra sudėtinis veikalas keleto suaustų rašytų šaltinių-tradicijų-Jahvistinis, Elochistinis,Deuteron omistinis(Pakartoto Įstatymo)ir Kunigų.

Penkiaknygė-penkios Mozės knygos,kurias nnūdien skaitome,buvo galutinai apipavidalintos Va.pr.Kr.J,E,D,P šaltinių gijos buvo įkvėpto redaktoriaus suaustos į vieną knygą.Pekiaknygės kilmės samprata įgalina suvokti palaipsnišką Šv.Rašto Mokymą apie Dievo užmojį-Apreiškimą ir tikėjimą.Turėdamas glaudų ryšį su istorija,tikėjimas buvo nuolat gyvas ir pajėgus įsiminti,ko Dievas laukia iš žmogaus ir tikėjimo bendrijos.Penkiaknygės šaltiniai-JEDP-yra keturios Dievo įkvėptos teologijos ir liudija palaipsnišką ir augantį pokalbį tarp Dievo ir žmogaus.

Šiuolaikinės Penkiaknygės įkvėpimo samprata neneigia Mozės vaidmens Penkiaknygės parašyme. Tiesa,ji nelaiko Mozės įkvėptuoju Penkiaknygės autoriumi šiuolaikine prasme.Bet ji neabejoja, kad Mozė šių šaltinių aprašomuose įvykiuose turėjo ypač svarbų vaidmenį kaip įstatymų leidėjas.Net vėlesni įstatai ir įsakai,paskelbti Deuteronominiame ir Kunigų šaltiniuose,yra laikomi Mozės palikimu. Mozė yra įstatymų davėjas tikra žodžio prasme,todėl ir visa vėlesnė teisėtvarka išreiškiama jo dvasia ir jam priskiriama.

Pakartotų Įstatymo knygoje Mozė kalba žmonėms apie Dievo ištikimumą Sandorai, nepaisant jų neištikimumo, ir apie žmonių pareigą atsiliepti į Dievo“ištikimos meilės“darbus.Pakartoto Įstatymo knygos gale, Mozei jau numirus, izraeliečiai dar tebėra kelionėje į Pažado Žemę. Taigi mokymas apie Dievo valią-Apreiškimas lieka atviras,Penkiaknygė baigiasi Dievo tautai judant Dievo ateities akiračių link.

5.Skirtingų tradicijų problema,esminiai kiekvienos tradicijos bruožai

Yra keturi tikėjimo kraičio šaltiniai:Jahvistinis,Elochistinis,Deuteronomistinis ior kunigų.Kiekvienas šaltinis teikia Penkiaknygei savo būdingus bruožus ir teologinį požiųrį-turtingą Išėjimo įvykio ie Sinajaus sandaros aiškinimo įvairovę,kurią atidus skaitytojas iškart pajus. Raidės „J“ir „E“ Jahvistiniam

ir Elochistiniam šaltiniams paženklinti vartojamas todėl,kad Jachvistiniam šaltiniui būdinga Dievą vadinti“Jahve“,o Elochistiniam-„Elochim“. Raidės“D“vartojimas Pakartoto Įstatymo knygai ženklinti siejasi su šios knygos turiniu“Deuteros nomos“,t.y.“Pakartotas Įstatymas“,kurį jai davė graikiškasis Septuagintos vertimas.O raidė“P“siejasi su vok.Šv.Rašto mokslininkų įžvalga į Kunigiškojo šaltinio būdingus bruožus ir teologinį požiūrį.Jiems pavadinus šią Penkiaknygės giją “Priester“.Jahvistinis palikimas yra svarbiausias šaltinis dėl savo senumo, mokymo ir teminio nuoseklumo,kurį jis duoda visai Pradžios knygai.Tagi jis sudaro šventąją išganymo istoriją,nuolat atkreipdamas dėmesį į Dievo užmojo pasireiškimus įvykiuose ir žmonių gyvenime. Elochistinio palikimo nnuotrupos buvo įkvėptojo redaktoriuas įtraukos į Jahvistinį pasakojimą, pavaizduojant Dievo veikimą per regėjimus ir sapnus.Elochistinio palikimo pasakojimuose angelai tarpininkauja tarp Dievo ir žmonių.Be to, Elochistiniame šaltinyje jaučiamas reikalas apsaugoti Dievo anapusiškumą.Jame vyrauja ir reiklesnis jautrumas doroviniam gyvenimui.O kunigiškasis palikimas apima chronologiją,sąrašus,geneologijas-elementus,kurie sudaro Pradžios knygos rėmus bei vienija jos turinį.Į Jahvistinio ir Elochistinio šaltinių medžiagą jis įterpia teisinius nuostatus, liečiančius šabo poilsį,apipjaustymą ir sandoras tarp Dievo ir Nojaus bei Dievo ir Abraomo.

6.Pradžios knyga;pavadinimas ir struktūra;tematika ir teologija

Pradžios knyga yra pirmoji Šv.Rašto kknyga.Hebrajų kalba ji prasideda žodžiu “BeRešit“-„Pradžioje“. Žydai ją ir vadina BeRešit knyga.O graikiškasis Septuagintos vertimas ją vadina „Genesis“-„Pradžios“vardu,nes jos turinys siejasi su pasaulio,žmonijos ir Dievo tautos kilme.Krikščionys, vadindami ją Pradžios knyga,seka Septuagintos pavyzdžiu.Pradžios knyga priklauso Penkiaknygei-Penkių Mozės knygų junginiui.

Įprasta Pradžios kknygą dalinti į dvi dalis: priešistorę-1-11 skyrius ir pasakojimą apie Dievo tautos pradžią-12-50 skyrius.Tai daroma remiantis skirtingu siužetu ir pasakojimo savybėmis. Paviršutiniškai žiūrint atrodo,kad abi dalys sudaro vientisą pasakojimą,tačiau atidžiau įsiskaičius atsiskleidžia akivaizdžių skirtumų.

Pirmoji dalis,priešistorė,pasakoja apie Kūrimą ir žmonijos pradžią,o antroje savitai pasakojama apie istoriškos tautos kilmę-Izraelio tautos protėvius ir pramotes. Priešistorėje kiekvienas pasakojimas aptaria Kūrėjo Dievo ir žmonių pasaulio santykių modelį,vedantį į tai,kas gera,ir į tai,kas bloga.Tuo tarpu pasakojimai apie protėvius ir pramotes aprašo įvykius ir atsitikimus,sukūrusius Dievo tautą.

Istoriškasis pasakojimų apie protėvius ir pramotes fonas yra ankstyvieji Artimųjų Rytų II prieškristinio tūstantmečio šimtmečiai(2000-1500),o visos Pradžios knygos tikslas yra pasakoti apie Kūrėjo Dievo rūpinimąsi pasauliu-žmonija-ir paaiškinti ypatingąjį Izraelio tautos vaidmenį, įgyvendinat istorinį jo užmojį. Istoriškasis Abraomo ir Saros pašaukimas įsitraukti įį Kūrėjo Dievo užmojį Pradžios knygoje yra lemtingas įvykis(Pr12,1-3). Žmonija,darkoma nuodėmės-augančio žmogaus nedorumo,kurio net Tvanas nenuplovė,yra bejėgė.Kūrėjas Dievas atskiria iš šios trapios žmonijos vieną šeimą ir ilgainiui išsirenka Abraomą ir Sarą, pažadėdamas,kad jie ir jų palikuonys turės nepaprastą istorinę paskirtį,nes per juos Dievo palaima pasieks visas žmonijos tautas.

Pradžios knygoje yra daug labai svarbių tikėjimo tiesų:Dievas yra amžinas ir anapusinis,išmintingas ir geras;Dievas yra Kūrėjas: jis sukūrė ir palaiko Visatą; žmogus-vyras ir moteris-sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą; žmogus yra dužlus ir oorus; žmogaus nuodėmė-įžūlus Dievo nepaisymas, nuodėmės padariniai ir žmogaus būklė.Nepaisant bausmės už nuodėmę, Dievas veda žmogų į susitaikinimą išganymo viltimi ir palaimos pažadu.

Abraomas gauna palaiminimą,nes tiki ir paklūsta.Jis bus palaimintas ir visoms tautoms per palikuonis Izaoką,Jokūbo sūnus (Pr12,3;18,18;22,18).

Nors Pradžios knyga turi aiškų planą ir tikslą,tačiau ji yra pernelyg sudėtinga, nes ją rašant dalyvavo ne vienas Mozė,bet keletas autorių.Šiuolaikinis jos tyrinėjimas rodo,kad galutinė Pradžios knygos redakcija įvyko VIa.pr.Kr. Babilonijos tremtyje. Galutinis Pradžios knygos įkvėptasis redaktorius pasinaudojo keletu rašytinių šaltinių.“J“,“E“, “P“.

7.Pradžios 1,1-2,4 komentaras

Šis skaitinys yra visos Penkiaknygės įvadas.Iš pirmapradžio chaoso Dievas sukūrė tvarkingą pasaulį,suteikdamas žmogui-vyrui ir moteriai- ypatingą vietą.1eil.kunigiškoji tradicija,hebrajus veikė Babilonijos dualizmas. Autorius užtvirtina monoteistinę sampratą. Bedugnė:pasak senovės semitų kosmogonijos, pirmapradis vandenynas. Chaose pasirodo Dievas,jis teikia gyvybę,visur Dievo dvasia buvo virš visko. 1dieną sukuria pamatinį gyvenimo ritmą(diena ir naktis).Sukūrimas ritmo-išėjimas iš chaoso.1,3-5:Kūrimas žodžiu pabrėžia visapusišką Dievo suverenumą ir rodo į tikėjimo tiesą,kad pasaulis buvo Dievo sukurtas iš nieko.Pirmasis kūrinys yra šviesa,-ji prasiveržia net prieš saulės sukūrimą ir yra atskiriama nuo nakties, nesukurtos tamsos likučio. Senovėje,kaip ir nūdien, pagal žydų mąstyseną, diena prasideda saulėlydžiu.Dievo veiksmai kuriant pasaulį rikiuojami į šešias dienas, norint išryškinti izraeliečių religijoje šabo poilsio šventumą septintąją savaitės dieną.Skliautas: buvo laikoma,kad erdvė yra standus skliautas, pajėgus atskirti vandenis. Jūroms,pirmapradžio chaoso llikučiams,buvo duotos ribos prie Žemės pakraščių.,kur jos nesiliauja grasinti Dievo kūrinijai.Augmenija buvo Dievo sukurta tik netiesiogiai,-Kūrėjo įsakymas davė motinai žemei galią būti vaisingai.Saulė.mėnulis ir žvaigždės nėra dievai. Žmogaus likimą jie neliamia,kaip buvo tikima senovėje.Jie yra trik šviesuliai.Iškilmingas Dievo pareiškimas pabrėžia,kad žmogaus sukūrimas yra kūrimo viršūnė.Daugiskaita mes ir mūsų turbūt yra užuomina į dangiško Dievo dvaro būtybes.Paveikslas ir panašumas ne fizinis,bet dvasinis giminingumas ir užduotis apreikšti Dievo viešpatavimą žemėje, panašiai kaip vaikas apreiškia tėvus.tevaldo jie:žmonės,arba žmonija. Blogis kyla iš sukurto gėrio.Šviesos šaltinis Dievo veidas.Žmonių sukūrimas labai iškilminga vieta.Toliau žmogus turi kurti charmoniją.Kosmosas –tvarka grožyje.Dievo sukurtas žmogus gauna palaiminimą,susitą su vaisingumu ir valdymu, todėl hebrajų šeimos gausios.

8.Pradžios 2,4-25 komentaras

Proza.Jahvistinės kilmės susijęs su Dovydu, Saliamonu.Šio skaitinio pagrindinis turinys yra žmogaus-vyro ir moters- sukūrimas.Jis yra daug senesnis už Pr1,1-2,4a pasakojimą apie Kūrimą. Pasak jo,Dievas sukūrė žmogų ansčiau negu kitus savo kūrinius,sukurtus žmogaus labui.Dievas vaizduojamas puodžiumi, lipdančiu žmogaus kūną iš molio.Hebrajų kalboje žaidžiama žodžiais Adam-žmogus ir adama-žemė. Adam dar nėra tikrinis daiktavardis,bet raiškus žodis,vaizdžiai susiejantis adam/žmogų su adam/žeme.Žemė –dužli, dužlus žmogus,nes yra Žeminis,arba Žemės vaikas.Gyvybės alsavimas iš Dievo,padarantis Žemės vaiką didingą, vaizduojamas alsavimu. Gyva būtybė,arba gyvūnas su gyvybės alsavimu/siela.

Edenas:čia vartojams pietinės Mesopotamijos sričiai paženklinti.Pats žodis yra iš šumerų kalbos ir reiškia derlingą lygumą. Panašiai skambantis hhebrajų kalbos žodis reiškia malonumą.Todėl Edeno sodas buvo suprastas kaip malonumų sodas,mums žinomas kaip rojus.Išsilieja: per potvynį išeina iš savo vagos.Edenas,pasak šio skaitinio,yra arti Persijos įlankos,kur Tigris ir Eufratas susijungia su dviem kitomis srovėmis, sudarydamas vieną upę. Kušo kraštas čia ir Pr10,8 tekste yra ne Etiopija,bet kasitų šalis į rytus nuo Mesopotamijos.Hebrajiškame tekste žaidžiama dviem panašiai skambančiais žodžiais:iša-moteris ir iš-vyras Įkvėptasis autorius pabrėžia,kad moterystės ryšys yra Kūrėjo dovana.

10.Išėjimo knyga: pavadinimas ir struktūra;tematika ir teologija

Iš kn.-nori parodyti,kad Dievas nuo pat pradžios lydi savo tautą ir niekados nepaleidžia,išvaduoja ir ją veda.Egzodo knyga-todėl, kad jos turinys yra lemtingas tautos išėjimas ir Sinajaus sandora .Hebrajiškai-„šie yra vardai“.“Dei verm“-Dievo žodis-apie Šv.Raštą.

Knygos struktūra-1-2 skyriai-žydų vergovė Egipte,faraono įsakymas žudyti berniukus,Mozės išgelbėjimas,Mozė užmuša egiptieti,Dievas apsireiškia Mozei(teofanija).Dievas siunčia Mozę išvesti tautą.12-18sk-konkrečiai apie žydų išėjimą iš Egipto ir kelionė į Sinajų.

19-24sk.Sinajaus sandoros sudarymas ir Izraelio kaip tautos gimimas yra centrinis įvykis visame žydų šventraštyje.

25-40sk-apie sandoros skrynią ir palapinę dykumoje keliaujant.Kokiu būdu Dievas apsigyveno su tauta.

Tematika ir teologija-yra pagr.knyga visame ST, svarb.tema išvedimas iš vergijos,tautos steigimas kaip teokratinės valstybės. Visi įvykiai parodo kaip Dievo ranka išsirinkusi Mozę išveda žydus iš Egipto.Mozė tik kaip tarpinis atstovas.Knyga rodo,kad Mozė turi Dievo įkvėpimą.Apskritai Mesopotamija ir Nilo žemupys yra laikomi žmonijos civilizacijos lopšiu.Visus vienijantis įvykis

išvadavimas iš vergijos .Pažado žemė Palestina.Dievas vadovauja per sandorą.Sinajus kaip monumentas kioms sandoroms Teofanija su asmeniniu žmogaus ir Dievo išgyvenimu.Sandora sudaryta įprastu forma, tikslas duoti naują kryptį žmogui.Sandora abipusiai įpareigojanti,turinti sankcijas.Sandorai būdingi6elementai:1)prisistato karalius su visais titulais;2)istorinis įvadas, suverenas aiškina savo gerus darbus atliktus vardan tos tautos,dialogo būdu aš-tu;3)sąlygos kurių laikysis abi pusės;4) suverenas sudaro sandorą, įsipareigoja ją perdfuoti ir vis yra primenama; 5)suverenas sau liudininkais šaukiasi dangaus ir žemės;6)palaiminimai ir prakeikimai.

Dievas išvaduoja tautą su tikslu įkurti teokratinę valstybę ir per ttai parvesti tautą ir būti su ja.

11.Išėjimas iš Egipto ir Sinajaus sandora, esminiai ST įvykiai.

Pasakojimas apie išėjimą iš Egipto yra Penkiaknygės šerdis,nes išgyvendami išgelbėjimą iš vergijos ir tapdami šventa tauta prie Sinajaus,izraeliečiai suprato,kad Dievas turi užmojį juos išganyti,o jie turi ypatingą vietą Dievo užmojyje.Taigi Išėjimo įvykis ir Sinajaus Sandora Penkiaknygėje sudaro istorinę takoskyrą,nes jie leido izraeličiams suprasti savo praeitį-pasakojimus apie protėvių gyvenimo vungius Pr.Kn kaip Dievo užmojo išganyti įžangą-ir atsiveersti išganymo istorijos ateičiai,kurią Dievas kuria juos išgelbėdamas ir padarydamas ssavo ypatinga tauta.

Tikėjimo kraičio ir įžvalgų vieta gyvenime buvo liturginis išgelbėjimo įvykio ir Sandoros metinis šventimas šeimose ir Šventykloje.Pasakojimas yra liturginė dviejų veiksmų drama:1)Izraelio išgelbėjimas iš Egipto vergijos ir kelionė prie Sinajaus kalno ir 2)Izraelis prie Sinajaus kalno,kur buvo sudaryta SSandora su Dievu ir paskelbti gyvenimo ir kulto nuostatai.

Lemtigųjų įvykių centre stovi Mozė,kurio vardu pavadintas ir nūdien skaitomas pasakojimas.Mozė buvo Dievo pašauktas būti pranašišku Dievo užmojo ir darbų aiškintoju ir kunigišku Sandoros tarp Dievo ir žmonių tarpininku.

Įsakymai nuo Sinajaus

Po beveik tris mėnesius trukusios kelionės pabėgėliai apsistojo prie Sinajaus kalno pietinėje Sinajus pusiasalio dalyje. Šioje vietovėje,sukeldamas pagarbią laimę,Dievas užbaigė tai,ką buvo pradėjęs,kai išgelbėjo tautą iš Egipto.Jis sudarė su šiais žmonėmis sutartį(sandorą) ir viešai paskelbė,jog toji buvusių vergų minia yra jo tauta,Izraelio tauta.

Jų pareiga buvo paklusti Dievui ir laikytis jo įsakymų,kurių santrauką-Dešimt Dievo įsakymų, iškaltų akmens plokštėse, – jis įdavė Mozei.Tai pagrindiniai principai, kuriais turi remtis žmonių gyvenimas.Jų pasižadėjimas paklusti buvo sutvirtintas iškilmingomis apeigomis. Aukojamų gyvulių kraujas apšlakstė žmones ir aukurą.Taip buvo ppatvirtinta sandora.

Tuomet Dievas įsakė jiems pastatyti tam tikrą palapinę (maldyklą),kuri visą tolesnę kelionę būtų ženklas,kad jis yra drauge su tauta.

Išėjimpo kn.prasmė ir idėjos

Iš.kn.atskleidžia Dievo veikimą istorijoje.Jis išlaisvina savo tautą iš vergijos ir išveda į naują gyvenimą.Jis duoda jai gyvenimo taisykles, nurodo,kaip elgtis,kaip gyventi drauge ir kaip deramai jį garbinti. Maldykla,kurią jis liepė padaryti,parodo jo valią susitapatinti su savo tauta:jis būna jos stovyklos viduryje.

Dievas yra su savo tauta.Jis žino visą,kas vyksta.Jis globoja ir išlaisvina.Šios didžiosios tiesos pasitvirtina šiandien-daug kenčiančių priespaudą tikinčiųjų rranda ypatingos paguodos Iš.kn.