Judaizmo ir islamo santykiai

Nėra jokios ne tik individualios, bet ir socialinės veiklos, kuri neturėtų ir kuriai nereikėtų specialaus dievo, garantuojančio bendrijos pastovumą. Visur, kur junginį ar bendriją jungia į vieną visumą pavienio valdovo galia, jai reikalingas atskiras dievas. Psaulyje yra ne viena religija, kiekviena valstybė, tauta ar gentis turi savus dievus ir savąją religijos istoriją, tačiau pasaulyje yra trys didžiosios religijos – judaizmas, krikščionybė ir islamas. Mūsų tauta yra krikščionys ir turbūt kiekvienas iš mūsų žinom šios religijos istoriją, trūkumus ir pliusus, tačiau aapie judaizmą ir islamą sužinome daugiausia tik iš knygų ir televizijos, todėl yra įdomu žinoti į ką tiki šių religijų šalininkai ir ką tos religijos skelbia. Tačiau judaizmas ir islamas yra, galima sakyti, ypatingos religijos, nes nė vieni tikėjimai taip nesipyksta ir nekariauja kaip kariauja šios dvi, nuo senų laikų iki dabar. Todėl kyla klausimas, kodėl šių religijų šalininkai pykstati ir dėl ko visa tai prasidėjo, o kad tai sužinoti visų pirma reikia suprasti, ką tos religijos skelbia, kur jų sskirtumai ir kas buvo, nuo ko viskas prasidėjo, kad jos dabar ir dabar negali sugyventi.Gal kai kas mano, jos judaizmas ir islamas yra labai skirtingi tikėjimai, tačiau pažiūrėjus iš arčiau matome, kad islamo „protėvis“ ir yra judaizmas ir kad šios rreligijos yra labai panašios.

Judaizmo ir islamo esmė:

Judaizmas ir islamas – dvi iš trijų didžiausių monoteistinių religijų. Jos garbina vieną Dievą, visagalį dangaus ir žemės kūrėją, gailestingąjį Viešpatį, kalbėjusį žmonėms. Išpažinėjai tiki, kad Dievas yra ir visada bus nepailstantis žmogaus ieškotojas, kuris, randąs jį įstrigusį gyvenimo raizgynuose, kaip mylintis Tėvas ima ant savo rankų ir neša į Tikslą.

Judaizmui gyvenimo raizgynai yra „Egiptas“. „Egiptas“ ne tik istorine, bet ir teologine prasme. Vergija faraonų Egipte ir vergija dabarties „Egipte“. Pagal judaizmą, kiekvienas žmogus turi savo „Egiptą“.

Atmink, kad tu esi buvęs vergas Egipto žemėje,

kad išvedė tave iš ten Viešpats, tavo Dievas.(Įst 5,15).

Islamui gyvenimo raizgynai yra „stabų garbinimas“. Koranas nuolat primena, kad tai – pražūtingas blogis, nes „tik Alla(h)as1 yra Dievas“.

Sakyk: „Jis yra Alla(h)as, VVienintelis!

Alla(h)as, visų amžinai šlovinamas!

Jis nei pradeda, nei yra pradėtas.

Nėra nieko, kas galetų būti jam lygus“ (Kor. 112,1-3)

Šių religijų išpažinėjai jaučia ir išgyvena Dievo, žmogaus ieškotojo, begalinį gerumą. Dievo, kurio vienas iš gražiausių vardų yra Meilė ir kuris „trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiekti tiesos pažinimą“ (1 Tim2,4).

Islamas – ne tik jauniausia monoteistinė religija, bet ir išskirtinis reiškinys lemtingoje Žemės gyventojų susitikimo su Dievu istorinėje panoramoje. Patys musulmonai tiki, kad islamas yra tkrosios žmonijos religijos sklaidos per visą jos iistoriją rezultatas. Ką Dievas įkvėpė Abraomui, Mozei, Jėzui „užantspaudavo“ per Muhammadą2.

Islamas skelbia, kad Dievas yra vienas, vienintelis ir amžinas visatos Viešpats ir Kūrėjas, prisikėlimo Viešpats – tas, kuris Teismo dieną teis visus žmones. Žmonės už viską privalo būti dėkingi Dievui ir tik jį nuoširdžiai garbinti. Be to, visi žmonės yra lygūs prieš Dievą, ir turtingieji turi dalintis savo turtu su vargšais. Pagal Muchamedą kiekvienas žmogus po mirties turės atsakyti už visus savo darbus.

Judaizmas – seniausia monoteistinė religija. Iš jos išaugo krikščionybė ir islamas. Judaizmo esmė – tikėjimas į vienatinį ir visuotinį Dievą (Jahvę), pasaulio kūrėją ir valdovą. Judaizmo valdovas, skirtingai negu krikščionybėje ir islame, kalba tik žydams, juos globoja. Todėl žydai suvokia save kaip išskirtinę tautą. Gal čia ir prasideda visi nesutarimai?

Izraelitų religinio gyvenimo centras buvo šventykla Judėjoje – vienintelė legali vieta, kur galėjo būti atliekami religiniai aukojimai. Tasidūrę tremtyje žydai negalėjo pasiekti šventyklos, kuri, be to, 586m. pr. Kr. buvo Babilono karaliaus sugriauta. Atstatytąją šventyklą 70m. Sugriovė romėnai. Todėl tremtyje ir grįžę iš jos žydai statė sinagogas kaip susirinkimų namus. Sinagogų veiklą tvarkė rabinai.

Koranas – pagrindinė musulmonų šventoji knyga. Ją sudaro islamo dogmatiniai, kultiniai ir ritualiniai priesakai, musulmonų moralės ir teisės normos. Senojo ir Naujojo testamento, arabų llegendos. Koranas sukurtas arabų klasinės visuomenės formavimosi metu. Jis didelį dėmesį skiria privatinės nuosavybės išsaugojimui. Turtinę ir socialinę nelygybę skelbia alacho nustatyta tvarka. Pasaulio, žmonių kilmę aiškina remdamasis bibliniais motyvais.

Talmudas – religinių, teisinių, moralinių judaizmo normų rinkinys. Jis yra daugiatomis veikalas, skirtas papildyti Senąjį testamentą. Derindami Bibiliją prie kintančių žydų gyvenimo sąlygų, Talmudo autoriai prikūrė daugybę taisyklių, draudimų, turinčių didinti žydų tautinį uždarumą ir religinį skirtingumą. Talmudas formavo tikinčiųjų žydų getų gyventojų etiką ir auklėjimą.

Religijų sutapimai:

Abiejų religijų atstovai skelbia, kad Abraomas yra jų tikėjimo protėvis.

Arabai yra semitų kilmės tauta.

Iki islamo joje vyravo viena iš senųjų semitų religijų.

Muchamedas gavo apreiškimą iš to paties šaltinio kaip ir žydų Mozė, todėl jis skirtas būti saviesiems pranašu.

Abi religijos turi ortodoksines atšakas, t.y. tokios šakos, kurios griežtai laikosi religinių doktrinų. (Judaizmas – Talmudo tiesos, Islamas – Koranas.)

Tiek Talmude, tiek Korane rašoma apie paskutinį teismą.

Abi religijos prasideda tikėjimu į vieną, unikalų Dievą. Šis dievas yra tobulas ir bekūnis, jis – pasaulio ir žmonijos kūrėjas. Jis teisingas, bet atjaučiantis, neabejingas savo kūriniams ir jų gerovei, jis skelbia savo valią žmonijai tiesioginiu apreiškimu, reikalauja dorybės ir už ją apdovanoja, o už, blogus darbus – baudžia.

Tiki rojumi ir pragaru.

Tačiau, jei islamas ir judaizmas yra religijos, kilusios iš vienos minties,vieno DDievo, kodėl tarp jų yra nesutarimai, kurie tęsiasi ne vieną šimtą metų? Tai šiame referate aš ir pabandysiu atskleisti.Bet žinant žydų istoriją, jog visą gyvenimą jie su kažkuo kariavo, buvo ujami ir skriaudžiami, ydomu yra pasižiūrėti kaip judaizms gyvavo kitose šalyse, tarp kitų religijų ir valdovų. Ir čia iškyla vienas faktas, kad musulmoniškose šalyse jie gyveno geriau.

Judaizmo istorija ir santykiai su kitomis šalimis ir religijomis:

Žydas iš Ispanijos, keliautojas Benjaminas Tudulietis taip nupasakojo žydų gyvenimą viduramžiais: žydai buvo „šilko audėjai“ ir visokiausi pirkliai. Tarp jų būta „daugelio turtingų žmonių“. Tačiau įstatymas nė vienam jų neleido jodinėti žirgu, „išskyrus Rabi Saliamoną Egiptietį, kuris yra Karaliaus gydytojas. Jo dėka žydams gerokai palengvėja jų priespaudos našta – mat jie gyvena didžiai prispausti“. Pagal Justinijano kodeską bei vėlesnius nuostatus Bizantijos žydai, kitaip nei pagonys bei eretikai, turėjo teisinį statusą. Bent jau teoriškai žydų sinagoga buvo įstatymo saugoma dievogarbos vieta. Valstybė taip pat pripažino ir žydų teismus, ir magistratai vertė žydus laikytis jų sprendimų. Žydai, užsiėmę savo teisėtais darbais, turėjo būti saugūs, nes įstatymas konkrečiai draudė antisemitinius veiksmus ir nustatė, jog „Žydas neturi būti niekinamas dėl to, kad yra žydas ir neprivalo kentėti įžeidinejimų dėl savo religijos [.] įstatymas draudžia asmeninį kerštą“3. Ir vis dėlto žydai

buvo antrarūšiai piliečiai: iš tikrųjų – vargiai ir iš viso piliečiai. 425 m. Jie galutinai prarado teisę eiti vyriausybinę tarnybą, nors buvo verčiami tarnauti dekurionais (dešimtininkais) miesto tarybose, nes tai kainavo pinigų. Žydams buvo draudžiama statytis naujas sinagogas. Jie turėdavo perkėlinėti savo Paskos laiką, kad ji visados būtų po krikščionių Velykų. Laikyta prasižengimu, jei žydai reikalaudavo savo raštus skaityti hebrajų kalba – netgi savo pačių bendruomenėse. Įstatymai kaip tik įmanoma lengvino žydų atvertinėjimą, nors krikšto formulė apėmė kiekvieno atsiveriančiojo žydo ppareiškimą, jos jis nesąs paveiktas baimės ar vilties sulaukti naudos. Kiekvienas žydas, sugautas skriaudžiantis atsivertėlį, būdavo gyvas sudeginamas, o atsivertęs žydas, vėl grįžęs prie savo tikėjimo, traktuotas kaip eretikas.(Ibid.,25-26.)

Tačiau žydai, ypač Tamsiųjų amžių Europoje, turėjo daug didesnę visuomeninę reikšmę, negu būtų galima spręsti iš menko jų skaičiaus. Kur tik gyvavo miestai ar kurdavosi miesto tipo gyvenvietės, anksčiau ar vėliau įsitvirtindavo ir žydai. Kai Palestinos žydai II a.po Kr. buvo bemaž sunaikinti, likę gyvi žydai kaimiečiai virto miestų pakraščių gyventojais. Po aarabų užkariavimo VII a. Didžiules žydų žemės ūkio bendruomenes Babilonijoje ėmė pamažu žlugdyti sunkūs mokesčiai, tad ir tenai žydai kėlėsi į miestus ir virto amatininkais, prekeiviais ir prekybos agentais. Šie miestų žydai, didžioji dauguma – raštingi ir mokantys skaičiuoti, gebėdavo įįsikurti visur, nebent tam trukdydavo baudžiamieji įstatymai arba smurtas. Žydai virto metodiškais, įgudusiais spręsti problemas verslininkais. Nemaža dalimi žydų teisinių studijų Tamsiaisiais amžiais buvo siekiama verslo sandėrius padaryti teisingus, dorus ir veiksmingus.

Kai kurie žydų autoritetai pabrėždavo skirtumą tarp žydų ir nežydų. Vienas midrašinis tekstas Pakartoto Įstatymo knygos teiginiui, turbūt parašytas nacionalisto Rabi Akivos, sakė, jog žydai privalą reikalauti iš svetimtaučių palūkanų. XIV a. Prancūzijos žydas Levis ben Geršomas pritarė: tai esąs pozityvus priesakas užkrauti nežydui palūkanas, „nes nedera teikti naudą stabmeldžiui [.] ir reikia daryti jam kiek įmanoma daugiau žalos, nenukrypstant nuo dorybingumo“; šio požiūrio laikėsi ir kiti. Bet dažniausiai būdavo motyvuojama ekonomine būtinybe.

Krikščionys, remdamiesi Biblijos nuostatomis, nesąlygiškai smerkė palūkanininkavimą, o nuo 1179 metų tuo užsiimdavę asmenys būdavo ekskomunikuojami. Bet kkrikščionys taip pat apdėdavo žydus žiauriausiomis piniginėmis prievolėmis, Į tai atsiliepdami žydai griebdavosi vienintelio verslo, kurį krikščioniški įstatymai iš tikrųjų diskriminavo jų naudai, ir todėl juos imdavoi tapatinti su nekenčiamu lupikavimo amatu.

Vis dėl to, viduramžiais sėkmingiausia žydų gynama vieta buvo Ispanija. Vienas po kito karališkieji Bažnyčios susirinkimai Tolede atmesdavo ortodoksiškąjį krikščionių politiką ir arba skelbdavo prievartinio žydų krikštijimo kampanijas, arba uždrausdavo apipjaustymą, kitus žydų ritualus, šabo bei kitų švenčių šventimą. Per visą VII a. Žydus plakdavo, bausdavo mirtimi, konfiskuodavo jjų turtą, užkraudavo nepakeliamus mokesčius, uždrausdavo jiems prekiauti, o kartais ir jėga tempdavo prie krikštyklų. Daugeliui teko priimti krikščionybę, bet jie ir toliau slapčia laikydavosi žydų įstatymų. Šitaip istorijoje atsirado slaptasis žydų šaltinis Ispanijai, isnapnų krikščionybei ir ispanų judaizmui4.

Žydai skaudžiai kentėjo tiek islamo, tiek krikščionybės kraštuose. Žydai praktikavo tiek baltąją, tiek juodąją magiją. Jie išdarinėdavo triukus su ugnimi, priversdavo skrendančius paukščius sustoti ir vėl skristi, kartais kiaurą naktį trukdavusiose apeigose išsikviesdavo ir gerų, ir blogų dvasių, tuomet griebdavosi išrūkymo, kad jomis nusikratytų. Jie įeidavo į tamsą. Rengdavo seansus. Būta visokiausių „abrakadarbra“ – užkeikimų saugumui kelionėje užsitikrinti, išvalyti namus nuo utėlių, priversti vyrą ar moterį įsimylėti. Turėta net slaptų vadovėlių parodyti žydams kelią į slaptus lobynus senovės egiptiečių kapavie5.

Didžiąją Viduramžių dalį Egiptas išliko žydams saugi vieta, nors Aleksandrija tebetęsė senąją antisemitizmo tradiciją, einančią nuo halėnizmo laikų. Vieno genizos laiško autorius, aprašydamas antisemitizmo protrūkį, kai vienas žydų išminčių tenai buvo melagingai apkaltintas išprievartavimu, priduria: „antisemitizmas įgauna vis naujų pavidalų, ir visas miestas išvien virto policijos prievaizdais žydams, šitaip išreikšdami savo sinut“6. Tačiau iš genizos dokumentų galima spręsti, jog Fustate ir Kaire žydai, krikščionys ir musulmonai gyveno pramaišiui ir kartu plėtodavo verslą. Tik Egipte antisemitizmas buvo nuolatinis ar rimtai įsišaknijęs reiškinys. Tačiau užtat FFatimidų bei Ajubidų valdymo laikais Egipte prieglobstį rasdavo persekiojami žydai iš viso pasaulio.

Visą Europą apėmusi Juodoji Mirtis, plitusi iš Viduržemio jūros į šiaurę, papildė antisemitizmo struktūrą dar vienu visuotiniu lygmeniu. Maro priežastys buvo nesuprantamos, o precedento neturintis jo mastas įkvėpė mintį, jog tai esanti pestis manufacta, liga, skleidžiama žmonių pikta valia. Tardytojų dėmesys krypo į žydus, ypač po to, kai pasitaikė, kad įbauginti žydai kankinami prisipažino.

Istoriniai konfliktai tarp judaizmo ir islamo:

625m. Musulmonai patiria žiaurų pralaimėjimą prieš Mekos kariuomenę Uchudo mūšyje prie Medynos. Žydų qaynuqa ir nadir gentys išvaromos iš medynos už koloboravimą su Meka.

627m. Musulmonai visiškai sutriuškina Mekos kariuomenę Griovių kautynėse. Paskui išžudomi žydų kureišų genties vyrai, palaikę Mekos gyventojus prieš musulmonus.

638m. Musulmonai užkariauja Jeruzalę, kuri tampa trečiu šventuoju miestu islamo pasaulyje po Mekos ir Medynos.

1099m. Kryžiuočiai užkariauja Jeruzalę. Kryžiuočiai įkuria keturias kryžiuočių valstybes Palestinoje, Anatolijoje ir Sirijoje.

1187m. Saladinas nugali kryžiuočius Chatyno mūšyje ir grąžina Jeruzalę islamui.

1897m. Bazelyje vyksta pirmoji sionistų konferencija. Jos galutinis tikslas – Palestinos Osmanų provincijoje įkurti žydų valstybę.

Judaizmo ir islamo santykiai:

Šventajame Rašte tautų pradininkas yra laikomas Abraomas. Jis turėjo žmoną Sarą. Pagal tuometinius papročius visas turtas atitenka pirmagymiui sūnui. Tačiau Sara buvo bevaikė, todel Abraomui buvo leista susilaukti vaikų su verge Hagara. Hagarai gimė sūnus IIsmaelis. Tačiau Sara būdama 80-ies metų pagimdė Abraoumui sūnų Izaoką. Tuomet prasidėjo svarstymai, kuris iš Abraomo sūnų yra naujagimis, Ismaelis ar Izaokas. Sara privertė Abraomą išvaryti Hagarą su vaiku į dykumą. Bet Dievas apsireiškęs Abraomui pasakė, jog iš Ismaelio gims nauja tauta – arabai. Tad žydai pripažįsta tik Izaoką, o arabai – Ismaelį. Žinant šią isrtoriją jau būtų galima daryti išvadą, kad judaizmo ir islamo pykčiai prasideda nuo pat tautų gyvavimo pradžios.

Kitas nesutarimas tarp žydų ir arabų prasidėjo dėl Morijos kalno. Šventajame rašte minima, kad Dievas, nutaręs patikrinti Abraomą, paprašė, kad jis paaukotų savo sūnų, tačiau Abraomas paaukojo ne sūnų, o ėriuką. Minint šitą aukojimą arabai švenčia ėriukų aukojimą(turtam bairan). Aukojimas turėjo vykti ant Morijos kalno Jeruzalėje, kur buvo pastatyta šventykla, tačiau šis kalnas ankščiau priklausė žydams, kol jie nebuvo ištremti.Ant to kalno iki žydų tremties buvo Saliamono šventykla – pati švenčiausia žydų vieta, kur buvo laikoma Sandoros skrynia. Tačiau kaip žinoma, ja sugriovė babiloniečiai ir ištrėmė žydus, kai žydai grįzo jie atstatė šventyklą, bet tada ją 70m.m.e. vėl sugriovė. Manoma, kad ant to kalno prasidėjo pasaulio kūrimas. Šiandien tą vietą kontroliuoja musulmonai. Į pastatytą ten mečetę, žydai ir krikščionys įeiti negali. Žydai tegali užlipti tik iki 7-to laiptelio.

Taigi klausimas, kam iš tikro priklauso šis kalnas, žydams ar arabams? Kaip matome jie iki šiol dėl to nesutaria ir tai dar vienas įvykis, kuris aštrina judėjų ir musulmonų santykius. Yra manoma, jog dėl to, kad žydai nužudė Kristų, romėnai sugriovė jų šventyklą ir tai skaitoma kaip žydų bausmė už jų nusikaltimą. Ir norint žydams atstatyti šventyklą, reiktų nugriauti musulmonų mečetę, nes pagal judaizmą, tuomet kai bus atstatyta šventykla, prasidės Paskutinis Teismas. Nes netoli to kalno ir yra toji vieta, kkur turi vykti Paskutinis Teismas, ir kas ten guli, tie pirmieji prisikels, ir kas pražengs per vartus, kurie yra užmūryti, tas ir bus mesijas. Be to, islamas skelbia, kad būtent Mahomedas yra tikrasis ir paskutinis pranašas, nes jis gavo neiškaipytą Dievo žodį. Koranas yra parašytas klasikine arabų kalba ir tik šia kalba jis yra tikras, neiškraipytas.

Vienas iš pirmųjų konfliktų, kilusių tarp judaizmo ir islamo pasekėjų, buvo tada, kai dauguma Medynos gyventojų ėmė burtis apie naują vadą – Muchamedą. Vieni nuoširdžiai ppriėmė islamą, o kiti ieškodami sau naudos. Medynos žydai bendradarbiauti su Muchamedu atsisakė ir pradėjo rengti prieš jį sąmokslus. Toks žydų elgesys buvo vienas iš veiksnių, supriešinusių islamo ir judaizmo išpažinėjus. Atrodo, kad pradžioje musulmonai savo tikėjimą laikė nuoseklia judaizmo ttąsa ir buvo tikri, kad žydų ir musulmonų bendruomenės susijungs į vieną. Pats Muchamedas tikėjosi, kad žydai pripažins, jog jis pranašas. Galbūt tik norėdamas laimėti jų pripažinimą jis perėmė kai kurias žydų religines praktikas, pvz., pasninką Susitaikymo dieną ir meldimąsi, atsigręžus veidą į Jeruzalę.

Vargu ar savo gyvenime jis patyrė didesnį nusivylimą nei tada, kai Medynos žydai atsisakė pripažinti jį tikru pranašu. Žydams pranašų epocha jau buvo pasibaigusi, ir nenuostabu, kad jie nepripažino Muchamedo, tačiau polemika su medynos žydais sudaro svarbią Korano dalį ir parodo, kad Muchamedui tai rūpėjo. Kai kurios Korano istorijos apie tokius pranašus kaip Nojus ar Mozė skiriasi nuo Bibilijos. Dauguma žydų šaipydavosi, kai šios istorijos būdavo pasakojamos mečetėse. Trys svarbiausios žydų gentys taip pat piktinosi stiprėjančia MMuchamedo įtaka; prieš jam atvykstant į gyvenvietę jos buvo sudariusios galingą bloką, dabar jautėsi pažemintos ir buvo pasiryžusios juo nusikratyti. Labai nedaug žydų tapo musulmonais. Dauguma jautė, kad islamo augumas kelia pavojų jų politiniam ir ekonominiam gyvenimui. Užuot perėmę jį kaip pranašą, žydai dergė jį, sakydami, kad tai, kas jam buvo apreikšta, prieštarauja Šventajam Raštui. Muchamedas tai neigė, sakydamas, kad tik Koranas yra tikrasis Dievo žodis; be to, jis pradėjo žydus kaltinti dėl šventraščio iškraipymo.

Arabų musulmonų teritorijose, ankstyvaisiais Viduramžias, žydai ggyveno visai geromis sąlygomis. Islamo įstatymai nemusulmonams buvo paremti Machometo7 potvarkiais Hijazo genčių atžvilgiu. Šioms atsisakius pripažinti jo pranašišką misiją, Machometas ėmė taikyti joms principą, kurį pats vadino džihad. Džihad buvo būtina ir nuolatinė karo padėtis, – karo, kariaujančio prieš dar al-harb8 ir galėsiančio pasibaigti tuomet, kai visas pasaulis nusilenks prieš islamą. Mahometas paskelbė džihad Medinos žydams, sumušė juos, vyrus nukirsdino miesto aikštėje, o moteris, vaikus, gyvulius bei nuosavybę padalino savo šalininkams. Su kitomis žydų gentimis jis elgėsi nuosaikiau, bet tik iš malonės, nes Dievas esą jam suteikęs absoliučias teises netikėlių atžvilgiu, panašiai kaip Jahvė leido Jozuei daryti ką tinkamam su Kanaano miestais. Tačiau Mahometas kartais verčiau rinkdavosi kitą politiką: sudaryti su savo nugalėtaisiais priešais sutartį, arba dhimma, kurios pagrindu jis palikdavo juos gyvus ir leisdavo toliau kultivuoti turimas oazes, bet su sąlyga, kad atiduos jam pusę savo pajamų. Galop dhimma įgijo tobulesnį pavidalą, – dhimmi, arba nusilenkusysis, atgaudavo teisę į gyvybę, savo religijos praktikavimą ir net saugumą mainais į tam tikrus mokesčius – charadž, ar žemės mokestį valdovui, džizija, arba pagalvės mokestį, didesnius prekybos bei keliavimo mokesčius, nei mokėdavo gyventojai tikratikiai, ir ypatingą mokestį valdovo malonumui.

Taigi teoriškai žydų dhimmi statusas valdant musulmonams buvo blogesnis nei jų padėtis krikščioniškuose kraštuose, nnes bet kuriuo metu galėjo būti atimta jų teisė praktikuoti savo religiją ir netgi gyvybė. Tačiau praktiškai karingi arabai nė kiek netroško išnaikinti raštingų ir darbščių žydų bendruomenių, garantavusių jiems pajamas iš mokesčių ir tarnavusių jiems nesuskaičiuojama daugybe būdų. Arabai musulmonai neskubėjo išsiugdyti religinio priešiškumo žydams. Musulmonų akimis, žydai nusidėjo atmesdami Mahometo reikalavimus, bet jie jo nenukryžiavo. Žydų monoteizmas grynumu nenusileido islamiškajam. Jie neturėjo islamo tikėjimą įžeidžiančių dogmų. Jų mitybos ir švaros įstatymai buvo daugeliu požiūrių panašūs. Taigi islamo religiniuose raštuose labai maža prieš žydus nukreiptos polemikos. Ir judaizmas niekuomet nekėlė islamui politinės bei karinės grėsmės. Dėl to žydams geriau sekėsi gyventi ir tarpti islamo žemėse. Kartais jie net suklestėdavo. Žydai tiekė dvarų gydytojus ir pareigūnus. Jie išmoko šnekamąją arabų kalbą bei jos raštą.

Tačiau kai kurie smulkesnių klanų žydai buvo draugiškai nusiteikę ir padėjo Muchamedui geriau susipažinti su žydų šventraščiais. Jis ypač nudžiugo sužinojęs, kad, pasak Pradžios knygos, Abraomas turėjęs du sūnus: Izaoką ir Izmaelį, savo sugulovės Hagaros sūnų. Abraomas buvo priverstas išvaryti hagarą ir Ismailą į tyrus, bet Dievas juos išgelbėjęs ir pažadėjęs, kad Ismailas taip pat duosiantis pradžią tautai – arabams. Pagal vietos tradiciją Hagara ir Ismailas apsigyveno Mekoje, Abraomas juos ten aplankė ir kartu su Ismailu atstatė KKaabą. Muchamedui tai buvo malonu girdėti. Atrodė, kad vis dėlto arabai dalyvauja dieviškajame plane, o Kaaba turi garbingus monoteistinius įgaliojimus.

Nuo 619m. Islamo priešai pradėjo naudoti ekonominį ir visuomeninį boikotą, Muchamedas pasiryžo trauktis iš Mekos, nes reikėjo surasti naują židinį savo misijai. Grįžęs 622m. Rugsėjo 22d grįžo į Jasribą. Šis įvykis yra vadinamas Hidžra – Persikėlimu, o Hidžros data žymi islamo kalendoriaus pradžią ir padalina istoriją į du laikotarpius: prieš Hidžra9 – :nežinojimo“, t.y. politeizmo amžiai, o po Hidžros – islamo, t.y. atsidavimo vienam Dievui laikotarpis. Hidžra nereiškė papraščiausio adreso pakeitimo. Ikiislamiškoje Arabijoje giminė buvo laikoma šventa vertybe. Muchamedas pradėjo vadovauti kelioms genčių grupėms (Jasribo umma), kurias siejo ne kriaujo ryšiai, bet bendra ideologija; tai buvo stulbinanti naujovė arabų visuomenėje. Niekas nebuvo verčiamas priimti Korano religiją, tačiau musulmonai, pagonys ir žydai priklausė vienai umma ir prisiekė vieni kitų nepuldinėti ir ginti vieni kitus. Islamas užgimė Mekoje, bet subrendo Jasribe. Jasribo pavadinimas buvo pakeistas ir pavadintas Medyna10.

Pamažu Muchamedas suteikė islamui savitus bruožus ir nuridė savitas praktikas. Žydiškasis susitaikymo dienos pasninkas buvo pakeistas ištiso Ramadano mėnesio pasninku11. O melstis12 buvo įsakyta atsigręžus į Alla(h)o šventovę – Kaabą mekoje. Bendruomeninė maldos diena buvo perkelta į penktadieniį, Muchamedas leido reikšti religinę pagarbą pabučiavimu ir Juodajam

akmeniui Kaabos šventovės sienoje.

Po griovių kautynių13, Muchamedas sužinojęs apie Medynos žydų derybas su mekiečiais, įsakė nubausti mirtimi visus 600 vyrų. Taip Muchamedas parodė, kad priešiškumas nebus toleruojamas ir pareiškė, jog giminystės ryšiai nebegalioja. Vienintelė tarpusavio ištikimybės ištaka yra islamas – atsidavimas. Tuo remiasi musulmoniškoji savimonė ir tapatybė.

628m Muchamedas surengė šventąją kelionę į Meką. Bet nei vieni nei kiti vienas kito nepuolė ir buvo sudarytos paliaubos dešimčiai metų. Muchamedas sudaręs paliaubas su Meka, nutarė užbaigti konfliktą su savo priešais šiaurėje nuo MMedynos – su Kaibaro oazės žydais. Muchamedas juos užpuolė, o žydai neturėjo centrinės vadovybės ir jie pasidavė priimdami Muchamedo sąlygas. Šį kartą jis žydų nežudė, tik paėmė į nelaisvę. Vėliau likusios žydų kolonijos musulmonams pasidavė be kovos ir gavo geresnes sąlygas. Religinis pasipriešinimas islamui Arabijos pusisalyje buvo visiškai sužlugdytas.

Muchamedas uždraudė azartinius lošimus, palūkanų ėmimą ir alkoholinius gėrimus. Savo gyvenimu jis įkūnijo arabams naują ir visapusišką žmogaus musulmono idealą.

Antisemitizmas – tai krikščioniška yda. Neapykanta žydams musulmonų psaulyje išryškėjo tik įkūrus Izraelio vvalstybę 1948 metais ir po to arabams praradus Palestiną. Svarbu tai, kad musulmonai buvo priversti iš Europos importuoti antižydiškus mitus ir išversti į arabų kalbą tokius tulžingus antisemitiškus tekstus kaip „Siono vyresniųjų protokolai“, nes patys neturėjo tokių tradicijų. Dėl šio nnaujo priešiškumo žydų tautai dabar kai kurie musulmonai cituoja Korano pastraipas, kuriose užsimenama apie Muchamedo kovą su trimis sukilusiomis žydų gentimis, norėdami pateisinti savo neigiamą nuostatą. Ištraukdami šias eilutes iš konteksto, jie iškraipo ir Korano esmę, ir Pranašo, kuris pats nejuto neapykantos judaizmui, požiūrį.

Taigi kai musulmonai 711m. Įsiveržė į Ispaniją, žydai padėjo jiems ją įveikti, neretai sudarydami garnizonus miestuose gilyn traukiančios arabų armijos užnugaryje. Taip atsitiko Kordoboje, Granadoje, Tolede ir Sevilijoje, ir tenai netrukus įsitivrtino žydų bendruomenės. Iš tikrųjų vėlesni arabų istorikai Granadą, taip pat Luceną ir Taragoną vadina „žydų miestais“. Kordoba tapo kalifais pasiskelbusios Umadžidų dinastijos sostine; pastarieji valdovai žydus traktavo nepaprastai palankiai ir tolerantiškai. Čia, kaip ir Bagdade bei Kairuane, žydai vertėsi ne tik amatais bei prekyba, bet iir medicina. Nemažos ir pasiturinčios žydų bendruomenės gyveno ne mažiau kaip keturiasdešimt keturiose Umadžidų miestuose, iš jų daugelis turėjo savo ješivą. Santykis, kurį išsilaisvinusios žydų bendruomenės užmegzdavo su liberaliais kalifais, priminė Kyro epochą ir laidavo žydams tokį maloningą, produktyvų ir dėkingą gyvenimą, kokio jiems niekur kitur nebus lemta patirti galbūt net iki XIX a.

Tačiau grėsmės vis dėlto būta. Islamo politikos dinamiką lėmė didžiųjų religinių dinastijų konfliktai, kuriuos išprovokuodavo ginčai dėl dogminio griežtumo ir grynumo. Juo turtingesnė ir liberalesnė tapdavo kuri nnors musulmonų dinastija, juo labiau ji aitrindavo fundamentalistinių sektų pavydą bei fanatizmą. Dinastijai žlugus, jos valdovų globojamiems žydams tučtuojau atsiliepdavo nelemta dhimmi statuso logika. Primityvūs musulmonai berberai paėmė Kordobą 1013m. Umadžidai pražuvo. Iškilūs žydai buvo užpuldinėjami. Granadoje vyko masinės žydų žudynės. Bet žydai gudriai gebėdavo kyšiais ir derybomis nukreipti musulmonų rūstį. Kiekvienai kylančiai užkariautojų bangai jie turėdavo ką pasiūlyti: savo finansinius, medicininius bei diplomatinius įgūdžius. Naujiesiems ponams jie tarnaudavo mokesčių rinkėjais ir patarėjais, taip pat gydytojais.

XII a. Pradžioje Atlaso kalnuose prasidėjo nauja musulmonų fundamentalizmo banga, iškėlusi zelotų Almohadų dinastiją. Savo tikslu jie laikė islamo iškraipymų bei palaidumo išnaikinimą. Žydams pateiktas pasirinkimas – atsiversti ar mirti. Nuo 1146m. Almohadai savo fanatizmą atnešė Ispanijon. Buvo uždarinėjamos singaogos ir ješivos. Krikščionių vizigotų kardo ašmenimis priversti pasikrikštyti žydai slapta praktikavo savo religiją ir musulmonams kėlė nepasitikėjimą. Šie juos vertė dėvėti ypatingo kirpimo mėlyną tuniką juokingai plačiomis rankovėmis, o vietoj turbano – ilgą mėlyną kepurę, panašią į asilų krovininį balną. Jei pavykdavo išvengti šio kostiumo bei ypatingos nešlovės ženklo, vadinto šikla, tai savo drabužius, kad ir normalaus kirpimo, jie privalėdavo siūdintis tik geltonus. Žydams buvo draudžiama prekiauti, nebent itin menku mastu. Prašmatnios žydų kolonijos pietų Ispanijoje nepakėlė šių persekiojimų, bent jau prarado savo senąją didybę iir orumą.

Valstybė – krikščioniška ar islamiška – paprastai nebūdavo svarbiausias žydų priešas. Tiesą sakant, neretai ji būdavo jų geriausia draugė. Teisėtos valdžios atžvilgiu žydai nepajudindamai laikydavosi ištikimai tiek dėl religinių motyvų, tiek iš aiškaus suinteresuotumo: jie buvo mažuma, priklausoma nuo valdovo globos. 1127-1131 m. genizos dokumentai liudija žydus reguliariai viešai kalbėdavus maldas už islamo krašto valdovus dviem šimtais metų anksčiau negu šios maldos pasirodė žydų maldaknygėje. Priešingai nei to paties laikotarpio musulmonų šaltiniai, geniza neteikia dokumentų, kad būtų buvus kritikuota valdžia. Valdovai neliko skolingi. Žydus jie laikė ypač įstatymą gerbiančia ir turtus gausinančia visuomenės dalimi. Juo stipresnė valdžia, juo saugiau dažniausiai jausdavosi žydai. Ir krikščioniškuose, ir musulmoniškuose kraštuose nelaimė ateidavo tada, kai dvasininkams fundamentalistams pavykdavo įgąsdinti valdovą ar – dar blogiau – paversti jį uoliu naujatikiu.

Žydai niekad negalėdavo numatyti, kada koks momentas ateis. Ruošdavosi, mėgindami apsidrausti. Priešinimasis jėga jų buvo pasmerktas jau II a., ir žydai nesigriebė jo iki pat XX a. Palestinoje. Bet turėta ir kitų metodų. Vienas jų – gabiausiems įgyti profesijas, kurios padarytų juos naudingus daugumos bendruomenėms, o sykiu leistų būti mobiliems. Islamo šalyse taip paprastai būdavo nesunkiai pasiekiama. Gabūs žydai tapdavo gygytojais. Islamo valdovai kasdieną naudodavosi jų paslaugomis; neatsilikdavo ir paprasti žmonės, jei tik įstengdavo –– konsultuodavosi net dėl menkesnių negalavimų, pvz., vidurių užkietėjimo ar viduriavimo, kaip rodo genizoje išlikę dokumentai.

Antisemitizmo grėsmė niekuomet visiškai neatslūgdavo. Genizos dokumentuose jis įvardijamas žodžiu sinut(neapykanta). Skaudžiausi persekiojimai vyko XI a. Pradžioje, valdant fanatikui ar pamišėliui Fatimidų kalifui al Hakimui, kuris pirmiausia atsigręžė prieš krikščionis, paskui prieš žydus. Kitas valdovas-zelotas buvo Saladino sūnėnas al Malikas, pasivadinęs Jemeno kalifu; 1198m. Rugpjūtį rašytame laiške iš Jemeno pasakojama, kaip žydai buvo sušaukti į valdovo priėmimų salę ir prievarta atversti į islamą.

Perskaičius knygas apie judaizmą ir islamą, parašius šį referatą, galiu daryti išvadą, jog pagrindinis nesutarimas ir pyktis tarp šių tautų ir religijų prasidėjo tada, kai JTO 1947m. nutarė Palestinos mandato teritorijoje įkurti dvi savarankiškas demokratines valstybes. Remiantis šiuo nutarimu 1948m. paskelbta žydų valstybės, pasivadinusios Izraeliu, nepriklausomybė. Dėl JAV ir D. Britanijos tarptautinių sionizmo intrigų( politika rėmėsi sionizmo doktrinomis), Palestinos sionistų antiarabiškų veiksmų tuojau po Izraelio nepriklausomybės paskelbimo, prasidėjo arabų šalių – Izraelio karas. Nuo to laiko pradėta ieškoti ir kitų priežaščių, pretekstų kovoti šioms dviems tautoms, nes ankščiau islamo šalyse nebuvo tokio žodžio ar reiškinio kaip antisemitizmas, nes tai krikščioniška yda. Juk amžių pradžioje vyko daug karų dėl žemės, dėl religijos, ir dabar to niekas taip nesureikšmina ir neiškelia. O dabar musulmonai iškelia

cituoja Koraną išimdami sakinius iš konteksto ir bandydami surasti faktų, kurie praeityje būtų nulėmę šitą jų karą. Dabar juk krikščionys garsiai nerėkia, jog žydai nužudė jų mesiją, kitos tautos nežudo vokiečių, kurie ėjo į kryžiaus žygius, ar pradėjo pasaulinius karus. O arabai ypatingai stengiasi iškelti visas žydų klaidas, padarytas praeityje jų tautai, kad galėtų pateisinti visą dabartinį pyktį ant jų. Juk pats Machometas siekė kuo greičiau padaryti galą priešiškumui, nes pagal Korano mokymą karas yra didžiulė katastrofa. O kas vyksta ddabar? Daug įtakos visam šitam karui ir nesutarimams darė Vakarai, juk, galbūt jei ne Vakarų kišimasis į Rytų tautų santykius, tarp jų tokių pykčių ir nebūtų? Tai labai opi problema ir lengvai atsakyti į šį klausimą negalima. Nes visa tai lėmė, jog 1967m. žydai užpuolė Egiptą, Jordaniją ir Siriją. Izraelio valdantieji sluoksniai norėjo sukurti „Didijį Izraelį“ nuo Nilo iki Eufrato14. Ir viso šito pasekoje gavosi taip, jog Europos šalys nutraukė su Izraeliu diplomatinius ryšius ir Izraeliui teko nutraukti karo veiksmus. DDėl šito karo Artimųjų Rytų krizė tapo dar opesnė. Dėl karo ir izraeliečių okupantų represijų Jordanijoje ir kitose arabų šalyse labai padaugėjo Palestinos pabėgelių. JTO dėka 1967m. pavyko priimti Saugumo tarybos rezoliuciją dėl Artimųjų Rytų konfilko politinio sureguliavimo. Rezoliucijoje buvo aatsižvelgta į visų šio rajono tautų interesus. Izraelis sabotuoja šios rezoliucijos įgyvendinimą. O juk žydai turėtų būti dėkingi tiek JTO, tiek arabams, kad jiems leido sukurti valstybę, kurios jie niekada gyvenime neturėjo.Todėl manau nereikia kišti religijos į konfliktą tarp arabų pasaulio ir Izraelio, nes abi religijos savo mokymu siekė taikos ir pasisakė prieš bet kokį karą.

Naudota literatūra:

1. Nicholas de Lange. Judaizmas. Vilnius, 1996.

2. A. Rubšys. Islamas. Religija, kultūra, valstybė. Vilnius, 2002.

3. K. Armstrong. Islamas. Trumpa istorija. Vilnius, 2003.

4. M. Weber. Religijos sociologija. Vilnius, 2002.

5. P. Johnson. Žydų istorija. Vilnius, 1999.

6. Religijų istorijos enciklopedija. Judaizmas. Krikščionybė. I dalis. Vilnius, 2000.

7. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija (4,5,6,11 tomai). Vilnius, 1979.