„Perkūnas,Patrimpas ir Pikuolis“

Dievų trejybė

Baltų dievų trejybė tiek pagal horizontalią (kairėje Patrimpas, centre svarbiausiasis dievas Perkūnas, dešinėje Pikuolis), tiek pagal vertikalią padėtį, atitinka pasaulio erdvės modelį: viršus – vidurys – apačia, arba dangus – žemė – požemis. Šis dievų išdėstymas atitinka ir laiko sandarą – vasarą, rudenį, žiemą, taip pat atskirus žmogaus gyvenimo epizodus – jaunystę, brandą ir senatvę.

Lietuviai greta aukščiausiojo Dievo turėjo tris dievaičius. Visi jie buvo pavaizduoti ant brolių Vaidevučio ir Prutenio (VI a.) vėliavos. Virš šių dievų galvų, nupieštų vėliavos ppakraštyje, buvo runų raštu išrašytas tekstas, o vėliavos apačioje nupieštas žmogus su meškos galva, pagarbiai saugoma dvynių Ašvienių.

Teutonai, atėję į Žemaitijos pajūrį XII a. pradžioje, Parusnyje radę po dideliu ąžuolu šėtrą, kur žyniai kūreno amžinąją ugnį. To ąžuolo kamiene buvę trys uoksai, kuriuose stovėję mediniai dievų stabai. Viduryje buvo Perkūnas – vidutinio amžiaus, rūstaus veido, paraudonavęs, su juoda garbiniuota barzda ir liepsnos karūna ant galvos, apsisiautęs geltonais drabužiais. Rankoje turėjęs strėles. Laikytas galingu dievu, šilumos davėju. Dešinėje pusėje stovėjo senas bbarzdotas Pikuolis lavono spalvos veidu, raudonais drabužiais, su apsukta ant galvos skepeta. Kairėje Perkūno pusėje buvo jaunutis Patrimpas, apsirengęs žaliais drabužiais su varpų vainiku ant galvos.

Baltai bijojo dievų, ypač Patrimpo, Perkūno, Pikuolio. Jie tikėjo, kad geriems žmonėms, šių dievų garbintojams, ddievai po šio gyvenimo duosią gražias žmonas, daug vaikų, gerų valgių, saldžių gėrimų, vasarą baltų drabužių, o žiemą šiltų apsiaustų, turės puikią sveikatą, nuolat juoksis ir šokinės. Iš negerųjų ir tų, kurie nenorėsią dievams teikti tinkamos pagarbos, bus atimta tai, ką jie turi, ir taip smarkiai bus mušami pagaliais, jog turėsią verkti, vaitoti, rankas traukyti iš didelio skausmo ir baimės. Visi kaimynai, kurie garbina jų dievus ir jiems teikia aukas, turi būti mylimi, gerbiami, aukštinami. Bet tie, kurie juos niekina ir šmeižia, turi būti naikinami ugnimi ir kuokomis. Jų draugais neturintys niekuomet pasidaryti. Ligoniai patys turėję susideginti. Jei jie to nepajėgdavo, tai turėjo padaryti jų giminės.

Dievų trejybėje Perkūnas simbolizuoja aukštų gamybinių, vegetacinių jėgų pakilimą, vyriškumą, sėkmę, taip pat antžeminį pasaulį, ddangų, lietų, griaustinį, dangaus ugnį (žaibą) kaip kosminius elementus. Patrimpas simbolizuoja žemę, derlių, javus, o Pikuolis – požemį, mirtį. Perkūnas, kaip dangiškoji dievybė, buvo aukščiausiojo Dievo pagalbininkas ir jo valios vykdytojas. Aukščiausiąjį Dievą jis pranoko savo aktualumu žmogui ir mitologinių funkcijų konkretumu.

Perkūnas

Perkūnas (Dievaitis, Dundusėlis, Dundulis, Dudutis, Poškutis, Akmeninis, Kalvis, Bruzdulis, Dūdų Senis, Karalius Perkūnėlis, Šarkutis) – senovės lietuvių ir baltų mitologijos dievas (latviškai perkons, prūsiškai percunis).

Tikruoju vardu – Perkūnu – vadinti bijota, ypač drausta vaikams. Jį galėjo ištarti tik ssuaugusieji, bet tik ne per audrą, kad jį paminėjus čia pat nepasirodytų.

Dievaitis Perkūnas laikytas galingesniu už daugelį kitų patriarchalinio panteono dievų, bet visgi neužėmė pagrindinės vietos, buvo ryški jo priklausomybė nuo aukščiausiojo dangaus ir žemės dievo. Perkūną sukūrė Dievas, apgyvendino aukštame neprieinamame kalne (debesyse esančiuose puikiuose rūmuose) ir pavedė valdyti orą. Perkūnas buvo jo valios vykdytojas, Dievo rykštė arba Dievo rikis (Diveriks).

Perkūnas turėjo žmoną Žemyną ir devynis sūnus. Kitur – pažinojo devynis Perkūnus – aštuonis vyrus, devintą moterį Perkūnę, seniausią griaustinio ir žaibų deivę, kurią patriarchato laikais pakeitė vyras Perkūnas.

Kai kur sakoma, kad Perkūnas neturi šeimos, nes dėl savo rūstumo nerado žmonos, neturi brolių nei seserų.

Dar kitur yra keturi broliai Perkūnai: rytų, vakarų, pietų, šiaurės.

Perkūnas – atmosferos ir gamtos valdytojas. Jo žinioje neišsenkamos vandens atsargos sukauptos virš akmeninio dangaus skliauto. Šiuo vandeniu pavasarį per pirmąjį griaustinį Perkūnas, besitrankydamas dangaus skliaute, mosuodamas „dievo rykšte“ – žaibais, svaidydamas akmeninius kirvukus ar strėles, apvaisina deivę Žemyną, kuri įgauna galią gimdyti vaisius. Nukritus pirmiesiems Perkūno kirvukams, kuriems buvo priskiriama nepaprasta galia pažadinti ir apvaisinti deivę Motiną, pabunda žemė, pradeda želti žolė, ima sprogti medžiai.

Atėjus sausrai, Perkūnas užmuša vandenį uždarančias chitonines būtybes (sparnuotą gyvatę, sparnuotą slibiną), kurios pavogusios dievaičio griaustinio instrumentą, vėl jį atgauna, sugriaudžia, ssparnuota gyvatė krinta negyva, pasipila lietus ir atgaivina išdžiūvusią žemę. Taigi Perkūnui buvo priskiriama ir žemės augalijos priežiūra, globa, rūpinimasis vaisingumu, įvairiais atmosferos reiškiniais.

Perkūnas globojo žmogų, jo dorovę, moralę, teisingumą, gėrį. Jis dažnai nužengdavo į žemę, kad sužinotų, kaip gyvena žmonės. Šis dievaitis buvo nekantrus, bet teisingas, o nusikaltusiems kaltės nedovanodavo. Tikėta, kad neteisingą žmogų jis nutrenkia. Perkūnas Dievui padėdavo tvarkyti pasaulį. Dievas nurodydavo kur Perkūnui trenkti: „Nepykinkim Dievo! Jis atsiųs Perkūną, kuris nutrenks, namus sudegins“. Perkūnas galėjo užmušti gyvulius, sudeginti trobas, suskaldyti akmenis, šventyklas, medžius. Jis galėjo pakeisti žemės reljefą, išrausti duobes, pripildyti jas vandens, paversti kūdromis, pelkėmis ir pan.

Perkūnui skirta diena buvo ketvirtadienis (kitur penktadienis). Palabio slavai dar neseniai ketvirtadienį vadino perimtu iš baltų archaišku vardu „perundien“, „parundien“ – Peruno (Perkūno) diena. Vilniuje šv. Petro ir Povilo bažnyčios vietoje kadaise buvusi salė, kurioje žyniai ketvirtadieniais degindavo žvakes Perkūno ir kitų dievų garbei. Visoje Lietuvoje liepos 20 d. buvo švenčiama Perkūno šventė, kuri krikščionybės laikais sutapatinta su šv. Elijo švente. Dar ilgai žmonės pagonišku papročiu tą dieną aukojo Perkūnui jaučius ir kitus gyvulius.

Griaustinis laikytas dievo Perkūno kalba, kuria jis pranešdavęs vaidiloms savo valią. Paprastai vaidilos maldaudavo Perkūną, kad būtų geras oras į karą jojant, pievas šienaujant, rugius pjaunant ar ddirbant kitus darbus. Aukodavo jam javus, gyvulius, drabužius. Žmonės girdėdami Perkūno balsą, iš baimės puldavo ant žemės garsiai šaukdmi: „Dieve Perkūne, apsaugok mus“. Jei Perkūnas kriviui ką nors gero pranešdavo, buvo keliamos vaišės, aukojamos aukos – žirgai, galvijai, net belaisviai ir kalbamos maldos. Jei žmogų Perkūnas nutrenkdavo, tikėta, kad jis paimtas į dievų draugystę. Todėl kriviai labiausiai geisdavo mirti perkūnijos liepsnose.

Seniausiuose vaizdiniuose Perkūnas nebuvo personifikuotas. Vėlesniai laikais Perkūnas vaizduojamas zoomorfiniu pavidalu – kaip žvengiantis eržilas, baubiantis bulius, bliaunantis ožys. Jaučius, ožius aukodavo, kad audros neišmuštų javų, ožys buvo Perkūno palydovas, Perkūno oželis siųstas pranešti žmonėms apie besiartinančią perkūniją ir audras (prieš audrą šis paukštis tyliai kyla aukštyn ir staiga leidžiasi žemyn, bliaudamas lyg ožio balsu, o pavasarį, kai pirmą kartą sumekena Perkūno oželis, tikėta – greitai ateis Perkūnas. Su Perkūnu sietas ir avinas, senovėje šis dievaitis buvo vaizduojamas dviem avinais. Kartais jis būdavo paukštis milžinas (erelis).

Perkūno žirgas buvęs su sparnais. Žirgą vadindavo liepsniniu, nes, lėkdamas padangėmis, kelią žymėdavo ugnies ruožu ar žaibu. Žirgui iš nasrų eidavusi liepsna, o iš ausų dūmai, pėdose pasilikdavusios karštos anglys. Kai kuriuose mituose Perkūnas vaizduojamas važinėjantis tarp debesų ugnies ratais, pakinkytais sparnuotais liepsniniais žirgais.

Patriarchalinės santvarkos laikotarpiu Perkūnas vaizduojamas su ragais, šiurkščiais plaukais, baisaus veido, apsirengęs

baltais ir juodais drabužiais su juodu kirvuku rankose. Dar vėliau Perkūnas – tai senis su ilga, balta, pražilusia barzda, sėdintis gintaro soste, ant galvos vainikas, nupintas iš auksinių ievos žiedų, vienoje rankoje laiko eržilą, o kitoje auksinę lazdą arba žilas senis mėnulio spalvos veidu, apsisiautęs raudonu apsiaustu, po kuriuo paslėpti ginklai ir valdžios ženklai, apsiginklavęs sidabro lanku, aukso strėlėmis, titnago kirvukai. Valdžios ženklas – sidabrinis skydas su žaibo zigzagais. Kitur Perkūnas vaizduotas senu kalviu, kuriam Dievas liepęs daryti šovinius. Dar kkitur Jis – gražus jaunikaitis su žaibų vainiku ant galvos. Kartais pasirodydavo kaip didelis griežtas vyras su garbanota barzda arba senis didumo iki debesų, juodas arba rudaplaukis žmogus, ugninis stulpo pavidalo milžinas, apsirengęs ugnies drabužiais, o galva apsupta liepsnos. Kitur pasirodydavo žmogumi žaliais drabužiais ir raudona kepure arba apsivilkęs raudonais ar rudais marškiniais, perjuostais juosta su žaibų sauja, akmeniniu kirvuku pakeltoje dešinėje rankoje.

Perkūno kvėpavimas sukelia vėją ir vėtrą. Kai Perkūnas važiuoja per dangų dviračiu ar keturračiu vežimu, pakinkytu eržilais, ožiais aar jaučiais, žmonės girdi griaustinį griaudžiant. Arba, kai griaudžia, reiškia Perkūnas miltus mala, akmenis raičioja. Perkūnas šaudęsis akmeniniais ar variniais kirvukais (strėlėmis), kurie į žemę įsmigdavę, o praėjus 7-9 metams, vėl iškildavę į paviršių. Tie kirvukai laikyti šventais, jais gydydavo lligas: priepuolį, karpas, auglius, žaizdas, kraujoplūdį, nuo gyvatės įkandimo. Ilgainiui tokie kirvukai tapo Perkūno simboliais: nešiojami gintariniai kirvukai kaip amuletai, apsisaugoti nuo nesėkmių, dedami po gimdyvės lova, naudojami per vestuvių apeigas, o įdėti į kapą jie mirusiuosius apsigindavo nuo piktų dvasių. Kirviui buvo priskiriama magiška jėga užkalbant stichinius atmosferos reiškinius, lietuviai kirvius vaizdavo ant trobų, kryžių ir pan. Ant kirvukų vaizduojami saulės ir žaibo ženklai (rozetės, koncentriniai apskritimai, pavienės ir dvigubos spiralės), žalčiai, žaibai.

Lietuvių Perkūnas, kaip ir graikų Olimpo dievai, gyveno panašiai kaip žmonės: valgė, gėrė, miegojo, kariavo, turėjo priešų, draugų, žmoną, vaikų, turėjo meilės nuotykių ne tik su deivėmis, bet ir su paprastomis merginomis. Motyvas kaip Perkūnas medžioja ir nušauna demoną, būdingas baltams, Šiaurės bei Rytų Europos tautoms, o ppaplitę Rytuose. Pavyzdžiui, babiloniečių dievas Mardukas kovoja su gyvate pabaisa Tiamat, Egipte Saulės dievas Ra kovoja su gyvate ir ją nugali, indų gyvatė Vritra apsupa žemę debesimis ir uždengia Saulę, o dievas Indra stoja su ja į kovą ir nugali. Indų vedose, kai demonas Ahis pavagia Saulės ratą ir džiovina žemę, iš debesų ateina dievas Indra, užmuša demoną, nuima nuo kalno viršūnės Saulės ratą ir leidžia tekėti vandeniui ant išdžiūvusios žemės septyniomis srovėmis. Biblijoje dangaus šviesos dievybė kovoja su tamsa iir chaosu, turinčiu mitinės gyvatės pavidalą. Blogio demonas, atlikdamas negerus darbus, pasiverčia gyvate ar žalčiu.

Patrimpas

Patrimpas (Potrimpas, Natrimpas, Antrimpas, Trimpas, Jorė) – senovės lietuvių dievybė.

Dievų trejybėje stovėjęs Perkūno dešinėje pusėje, buvęs šilumos ir vaisių dievas, duodavęs pavasarį, laimę, ramybę, brandą, gausumą, globojęs gyvulius, arimą, javus. Patrimpas vaizduojamas žaliais drabužiais, varpų vainiku ant galvos. Jam aukodavę javų pėdus, mirą, gintarą, vašką ir kt. Krikščionybės laikais jis sutapatintas su Jore. Jorė, arba Trimpa, buvo ir arklių globėjas.

Šio dievo garbei žyniai dideliame inde laikė žaltį, kurį rūpestingai maitino, lakino pienu, guldė varpose. Lietuviai, eidami į karą, sutiktą žaltį laikė Patrimpo pasiuntiniu. Aukojant, vyriausiasis žynys turėjo tris dienas pasninkauti, gulėti ant plikos žemės ir mėtyti smilkalus į amžinąją ugnį.

Pikuolis

Pikuolis (Pikulas, Patulas, Piktulis, Drebkulis, Dargūnas, Galūnas, Ragočius, Pikčius, Pragarėlis, Tratintojas) – trečiasis baltų trejybės dievaitis. Jis susietas su mirusiųjų pasauliu, laidojimo papročiais ir apeigomis. Tai požemių, tamsos, pykčio, nelaimių dievas, buvęs labai bjaurus ir piktas dievas. Užrūstinus jį, permaldauti be kraujo buvę sunku. Vaizduojamas seniu mirtinai išbalusiu veidu, su didele žila barzda, raudonais drabužiais, galvą apsirišęs balta skara. Pikuolio simboliai buvo pamautos ant ragotinių trys kaukolės: žmogaus, jaučio ir arklio.

Pikuolis gėrėjęsis ir džiaugęsis žmonių rūpesčiais, vargais, skausmu. Užrūstinus kurį nors dievą, pasirodydavęs Pykuolio tarnas, reikalaudavęs aatgailauti. Siekiant Pikuolį permaldauti, 3 dienas inde deginę taukus. Jei trečią dieną Pikuolis šios aukos negaudavęs, vėliau numaldyti jį galima buvę tik krauju. Aukojami buvo gyvuliai: arkliai, kiaulės, ožiai. Šventąjį ąžuolą šlakstė jų krauju.

Pikuolis ir Patrimpas gretinami su romėnų Kastoru ir Poluksu kaip su dieviškaisiais dvyniais. Vienas senas, kitas jaunas, vienas susietas su gyvenimu, kitas — su mirtimi.

Informacija rinkta iš interneto