Judas – Jėzaus išdavikas ar išlaisvintojas?

20-ajame amžiuje Egipte buvo rastas 17 šimtmečių smėlyje gulėjęs kelių lapų 3-4-ojo šimtmečio rankraštis senąja koptų kalba, pavadintas Judo evangelija. Ištyrus nustatyta, kad tai yra originalo, parašyto 2-ajame šimtmetyje graikų kalba, vertimas. Turinyje kalbama apie Jėzaus paskutines kelias dienas prieš Jo mirtį. Vaizduojama, jog Jis yra visiškai nesuprastas apaštalų, išskyrus Judą Iskarijotą. Tik jam vienam Jėzus perduoda paslaptingą „pažinimą“ (gnosis) ir prašo, kad Jį išduotų priešams.

Jėzaus Judui perduotas mokslas yra absoliučiai gnostinis. Tas mokslas ššiais laikais suprantamas tik tiems, kurie yra nuodugniai susipažinę su gnosticizmu. Gnosticizmas yra 2-4-ojo šimtmečio laikotarpiu tarp graikų plitusi filosofija. Jos vardas kilęs iš žodžio gnosis, reiškiančio slaptą „aukštesnį“ pažinimą. Sudėtinga pasaulėžiūra yra griežtai dualistinė: dvasia – gera; materija – bloga. Dvasinių būtybių viršūnėje yra Barbelo. Nuo viršūnės sklinda daugiau ar mažiau dieviškos, dvasinės būtybės. Viena jų – Arogantas – sukūrė materiją ir kai kurias dvasias įkalino kūnuose, tarp jų – Jėzų. Jėzus tad prašo Judo, kad jį išduotų priešams, kkad būtų nužudytas ir tokiu būdu būtų išlaisvintas iš kūno. Jėzus Judui pranašauja žvaigždėtą garbę. Judas taip ir padaro.

„Judo evangelija“ istoriniame kontekste

Nustatyta, kad šis rankraštis yra parašytas ne anksčiau kaip 3-4-ąjį šimtmetį. Tai 2-ajame šimtmetyje graikų kalba parašyto originalo vertimas. RRastas rankraštis byloja apie Jėzaus mokslo susidūrimą su graikų pasaulėžiūra, o kartu ir pirmųjų krikščionių susilietimą su graikų mentalitetu. Randamas didelis, tiesiog neperžengiamas, skirtumas tarp Jėzaus skelbto bei Jo apaštalų perduoto mokslo, kuris buvo jau 1-ajame šimtmetyje užrašytas keturiose Evangelijose (pagal Matą, Morkų, Luką ir Joną), taip pat apaštalų laiškuose, palyginant tą Jėzaus mokslą su tuo, kas užrašyta tariamoje Judo evangelijoje (Judas Iskarijotas tos „evangelijos“ negalėjo parašyti). Jėzaus tikro mokslo čia visiškai neliko. Neliko nei paties Jėzaus, o tik Jo vardas. Gnostikai, piktnaudžiaudami Jo vardu, aiškina savo mokslą. Tai būdinga gnostikams: jie nepaiso faktų, kai sakosi turį „aukštesnį“ pažinimą. Iš viso to daroma absurdiška išvada: Jėzus „prašo“ Judą Jį išduoti.

Kuo skiriasi Jėzaus mokslas nuo „Judo evangelijos“

Jėzaus mokslas skiriasi nuo JJudo evangelijos šiais esminiais elementais:

Jėzaus moksle visiškai nėra jokio dualistinio visatos supratimo. Įkvėptas Šv. Raštas teigia, kad Dievas sukūrė visatą, kurią Jis pripažino esant gera. Ir žmogus Dievo sutvertas pagal Jo paties panašumą: į kūną įkvėpta dvasia. Ir angelai – Dievo sutverti, Jo tikri pasiuntiniai. Blogis atsirado visatoje ne jo struktūroje (kaip skelbia gnosticizmas), o tik kūrinių laisvos valios apsisprendimu.

Dievo Sūnus tapo žmogumi laisvai apsisprendęs, kad, įsijungęs į žmoniją, gyventų, kentėtų, mirtų, bet ir prisikeltų iš mirties, ir ttuo būdu už žmones atsiteistų Dievui Tėvui ir išlaisvintų juos iš nuodėmės ir sugrąžintų nemirtingumo malonę.

Jėzus Kristus, žmogumi tapęs Dievo Sūnus, nebuvo savo dvasia įkalintas kūne. Jis pats pasirinko turėti kūną, kentėjo, mirė, bet kūnu ir prisikėlė iš mirties. Jis pats buvo žmonijos Išgelbėtojas. Jam nereikėjo Judo „pagalbos“ būti išlaisvintam iš kūno. Judas Iskarijotas Jį išdavė ne paprašytas, bet, kaip Evangelijose nurodyta, atmetęs Jėzų, Jį išdavė už pinigus. Už tą išdavystę jis jokios „žvaigždėtos garbės“ nesulaukė.

Judo evangelijoje propaguojama moralė, kurioje vertinama išdavystė, iš esmės skiriasi nuo Kristaus moralės, kurioje pabrėžiama ištikimybė ir meilė. Visuomenė, kurioje platesniu mastu būtų įdiegta išdavystę vertinanti „moralė“, būtų panaši į sovietų sistemą, kurioje dominavo išdavystė ir vienas kitu nepasitikėjimas.

Atmosfera Vakarų pasaulyje

Vakarų pasaulyje tam tikruose sluoksniuose yra būdinga tam tikra laikysena, pagal kurią žmonės yra linkę sakyti ir jaustis, kad jie ieško. Jie ieško, kas tiesa ir kas netiesa, kas gera ir kas bloga. Nelinkę priimti, kas gatava, nes tada lyg nebegalės ieškoti daugiau. Nepasitiki autoritetu, kuris nusprendžia. Nepasitiki dogmomis, nes jos lyg akligatviai. Kritikuoja institucinę, organizuotą religiją. Lyg laukia ir lyg nelaukia tam tikro nušvitimo: bet juo juk pasibaigtų kiekvienas ieškojimas. Tad tik trumpai sustojama ir vėl „ieškoma“. Net ir faktai visam tam iieškojimui trukdo. Bet kas įtikins faktais?

Charakteringiausia laikysena – neapsisprendimas.

Tiesa, tikras ieškojimas skiriasi nuo netikro.

„Kas yra tiesa?“

Vienas įvykis kažkaip sminga į sąmonę.

Į teisėjo klausimą Teisiamasis atsakė: „Aš esu karalius. Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kas tik brangina tiesą, klauso mano balso“.

Teisėjas dar paklausė: „O kas yra tiesa?!“ Po šių žodžių jis nuėjo pas interesantus ir tarė jiems: „Aš nerandu jame jokios kaltės. Taigi nuplakdinsiu jį.“

* * *

Nuoširdžiai ieškantysis kažką turi, net dar nesuradęs – ieškodamas bręsta.

Nenuoširdžiai „ieškantysis“, net vos per žingsnį nuo tiesos – net gavęs atsakymą, jo negirdi. ir skęsta.

Judas buvo geriausias Jėzaus draugas,kaip yra parašyta Judo evangelijoje. Todėl manau, kad Judas yra Jėzaus Išlaisvintojas iš kūno.

Viekšnių gimnazija 3Ga,

Arminas Brazas