Apie antrąjį Kristaus atėjimą

APIE KRISTAUS ANTRĄJĮ ATĖJIMĄ.

Kristaus atėjimas

Jau apie 2000 metų krikščionys švenčia pirmąjį Jėzaus atėjimą – Kalėdas. Šiandieną jau ne visi gali atsakyti ką mes švenčiame per Kalėdas. Vieniems tai tik artimųjų prisiminimo ir susitikimo metas, kitiems eglutė skarota, tretiems dovanų draugams ir artimiesiems proga. Visa tai nėra blogi dalykai jeigu neužgožia mums prakartėlės.

Pasaulyje jau pradedama drausti minėti Kalėdas kaip Jėzaus gimimo šventę. Pagal Europos Žmogaus teisių tribunolo Strasbūre 2009.11.03 nutarimą (už jį balsavo ir Lietuvos atstovė) draudžiami daugelį metų bbuvę Italijos mokyklų klasėse kryžiai .

Šiandieną televizijos laidoje jau pasakojama kaip buvo šlapinamasi ant Jėzaus portreto (Larry David HBO televizijos 2009.10.25 laidoje “Curb your enthusiasm“) , 6 tūkstančių žiūrovų akivaizdoje deginamas Šv. Raštas (2009.11.15 Marilyn Mansono koncertas Rygoje) . Nemažai ženklų visuomenėje, gamtoje ir Bažnyčioje yra lyg artėjančios pabaigos užuominos. Užuominos, primenančios mums Šv. Rašto užbaigimo sakinį: „Ateik, Viešpatie Jėzau“ (Apr 22,20).

Mes žinome ne tik kad tyliąją naktį gimė Išganytojas bet kad ir Viešpaties nuo amžių nustatytu laiku įvyks aantrasis Jo atėjimas: „Savo dieną pasirodys ir Žmogaus Sūnus“ (Lk 17, 24). Apie tai nedviprasmiškai pasakyta: „Vėl sugrįšiu ir jus pas save pasiimsiu“ (Jn 14, 3). Kažko laukia ir visas Pasaulis. Judėjai – savojo Mesijo; islamo išpažinėjai – gelbėtojo Mahdžio, nnors sunitai ir šiitai jį skirtingai įsivaizduoja; gnostikai savaip suprasto Kristaus; kai kurios sektos laukia senovės Egipto dievo Ozyrio sugrįžimo. Laukia ir demonai, Jėzui sakę: „Atėjai pirm laiko mūsų kankinti?“ (Mt 8,29). Tik krikščionys tiki ir laukia Išganytojo – Jėzaus Kristaus.

Neįmanoma bent kiek sąmoningai tikėti Jėzaus Kristaus dievybe ir krikščioniškojo apreiškimo tiesa ir tuo pačiu metu neigti ar kaip nors menkinti pažadėtąjį Jėzaus Kristaus atėjimą. Mokymas apie antrąjį atėjimą griauna milijonų žmonių planus bei viltis. Jie nori valgyti, gerti ir linksmintis, niekam nesikišant į jų gyvenimo būdą.

Kaip ateis?

Kaip Jėzus palikdamas Žemę apaštalams matant pakilo į dangų, „ir debesis jį paslėpė“ (Apd 1,9) toks bus ir sugrįžimas apie kurį jiems du vyrai baltais drabužiais (angelai vadinami vyrais baltais ddrabužiais, žr. Jn 20, 11) tada ir pasakė: „sugrįš taip pat, kaip esate jį matę žengiant į dangų“ (Apd 1, 9). Taigi, ateis „dangaus debesyse su didžia galybe ir šlove“ (Mt 24, 30; Lk 21, 27), „liepsnojančioje ugnyje“ (2 Tes 1, 7). „Visos žemės tautos. pamatys Žmogaus Sūnų“ (Mt 24, 30), kaip visi pamato, kuomet „žaibas tvykstelėja iš rytų ir nušvinta iki vakarų“ (Mt 24, 27). Tuomet jau „niekas nepasakys: ‘Štai jis čia arba ten!’“ (Lk 17,21).

Remiantis pranašo Ezechielio kknyga manoma, jog ateis per Jeruzalės miesto rytinius, dar vadinamus Aukso vartus: „Viešpaties didenybė įėjo keliu tų vartų, kurie buvo atgręžti į rytus“ (Ez 43, 4). Pro juos Jėzus buvo įžengęs į Jeruzalę Verbų sekmadienį. Gali būti, jog dėl to Osmanų Imperijos sultonas Suleimanas Didysis liepė juos užmūryti. Taip yra iki šiol. Prieš tai tas pats sultonas juos ir įrengė atstatydamas Jeruzalės sieną ant karaliaus Saliamono laikų pamatų. O kad kelias būtų dar labiau apsunkintas, už sienos prieš vartus įrengtos musulmonų kapinės.

Pirmojo ir antrojo atėjimų palyginimas.

Pirmasis Kristaus atėjimas į žemę buvo tylus ir paslaptingas žmonėms, bet ne angelams. Įdomu tai, kad Jo gimimo liudytojais buvo pasirinkti piemenys, tais laikais neturėję teisės liudyti. Taip netiesiogiai patvirtinama Luko Evangelijos pasakojimo tikrumas. Mat jeigu tai būtų išgalvota istorija, kaip tvirtina kai kurie kritikai, tai pasakojime nebūtų liudininkais minimi neturėję tokios teisės žmones. Įdomu ir tai, jog ateinama tvartelyje, kas gali būti suprantama ir kaip šio pasaulio charakteristika.

Pirmą kartą Kristus atėjo, „kad pasaulis per Jį būtų išgelbėtas“ (Jn 3, 17), antrą kartą ateis „su didžia galybe ir šlove“ (Mt 24, 30) atlyginti „kiekvienam pagal jo darbus“ (Mt 16, 27). Ateis „apsivilkęs didybe ir puošnumu, apsisupęs šviesa kaip apsiaustu“ (Ps 103 (104), 2) nuo TTėvo, Kuris „suteikė jam galią teisti“ (Jn 5,27).

Jeigu pirmąjį atėjimą matė nedaugelis (piemenėliai, trys karaliai, užeigos šeimininkas), tai dabartinis atėjimas bus matomas visiems.

Pirmąjį kartą atėjo kaip dieviškoji išganymo dovana, antrąjį kartą ateis įvertinti, kaip žmonija šią dovaną priėmė. Jis jau nebebus teisiamas, bet pas bus Teisėjas (šv. Atanazas). Jis ateis „Jo laukiančiųjų išganymui (Žyd 9, 28).

Daug bandymų apsimesti Kristumi.

Iki antrojo atėjimo bus dažnai bandoma suklaidinti tikinčiuosius (ir ne tik): „Jeigu jums sakytų: „Štai Jis tyruose!, neikite, Štai Jis namų gilumoje!, netikėkite“ (Mt 24, 26). Dykumos ir tyrumos simbolizuoja pagonių kraštus, o namų giluma – ezoterinius mokymus. Neprotinga būtų ieškoti To, Kuris yra „tikroji šviesa“ (Jn 1, 9), mažoje arba slaptoje vietoje. Juk „Niekas uždegto žiburio nededa į slėptuvę“ (Lk 11,33). Apie tai mes esame iš anksto suprantamai perspėti: „Būkite apdairūs. Žiūrėkite, kad jūsų kas nesuklaidintų. Daug kas ateis su mano vardu. jus apie tai iš anksto įspėjau! (Mk 13, 23; Mt 24, 4.5.25). Daugelis ateis. ir sakys: „Tai aš! ir: „Atėjo metas! Jūs neikite paskui juos!“ (Lk 21, 8).

Kiti patys skelbiasi, jog tai jie ir yra Kristus: „Atsiras netikrų Mesijų (Mt 24, 24), t. y. Kristų. Jie bus ten, kur to norės žmonės: „Kur bus lavonų, ten sulėks ir mmaitvanagiai“ (Mt 24, 27). Lavonais vadinami tie, kurių „kūnas be dvasios miręs“ (Jok 2,26). Klaidingi mokymai nesibaigs iki pat Kristaus atėjimo: „Argi atimami žabangai nuo žemės anksčiau, negu jie ką sugauna?“ (Am 3, 5).

Atsiras ir tokių, kurie kels abejones: „pasirodys šaipūnai, kupini pajuokos. ir kalbės: Kur jo pažadėtas atėjimas?“ (2 Pt 3, 3). Jau šiandieną klaidingai mokoma, jog Kristaus antrojo atėjimo nebus, nes tai atseit įvyks tik žmogaus mirties metu. Mokoma, jog Kristus ateis (arba jau atėjęs) slapčia, nors aiškiai yra pasakyta: „Kaip žaibas tvykstelėja. taip bus ir su Žmogaus Sūnaus atėjimu (Mt 24, 27).

Pastaruosius 60 metų aktyviai propaguojamas Neatpažintų skraidančių objektų (NSO) fenomenas taip pat turi savo tikslą – Jėzaus Kristaus su angelais atėjimo metu gali būti bandoma aiškinti, jog tai kaip tik ir yra NSO atstovai.

Žmogaus Sūnaus ženklas danguje.

„Tuomet danguje pasirodys Žmogaus Sūnaus ženklas (Mt 24, 30), pagal Joną Auksaburnį, tai bus kryžius, nešamas šventų angelų ir žibantis lyg žaibas.

Panašus ženklas buvo pasirodęs virš Jeruzalės IV a. Tuometinis Jeruzalės vysk. Kirilas Jeruzalietis taip jį aprašo: Gegužės 7 d., apie trečią valandą virš šv. Golgotos pasirodė didžiulis iš šviesos sudarytas Kryžius siekiantis iki šv. Alyvų kalno. Kryžių aiškiai matė daugelis miesto gyventojų daugelį valandų.

Savo spindėjimu jis pralenkė saulės šviesą.

Pamačiusios šį ženklą, „visos žemės tautos ims raudoti (Mt 24, 30), „dėl jo raudos visos žemės giminės (Apr 1, 7), vienos iš pykčio, jog nugalėjo Kristus, kitos tik tada supratusios, buvę neteisios: „paskutinėse dienose jūs suprasite Jo sumanymą (Jer 23, 20).

Pagal apreiškimą šv. Faustinai, prieš ateinant teisingumo dienai, bus duotas žmonėms ženklas: užges visa dangaus šviesa ir bus tamsa visoje žemėje. Tuomet pasirodys danguje kryžiaus ženklas, o iš angų, kur buvo pradurtos Išganytojo rrankos ir kojos, eis didelė šviesa, kuri tam tikrą laiką apšvies žemę. Tai bus netrukus prieš paskutiniąją dieną.

Pseudo Ipolitas sako, jog pasirodys nuo rytų iki pačių vakarų Kryžiaus ženklas, savo šviesumu pralenkiantis saulės šviesumą.

Istorikas Juozapas Flavijus knygoje apie Jeruzalės apsupimą ir sugriovimą 70 metais po Kristaus rašo, jog prieš tai virš miesto pasirodė ir ištisus metus buvo danguje kardo pavidalo kometa. Tais laikais kardas buvo labiau žinomas negu kryžius, nors abiejų išvaizda ir panaši.

Ateis ištikti neteisiųjų tautų.

Prieš Kristų iišeis kovoti Antikristas ir žemės karaliai: „Išvydau žvėrį ir žemės karalius bei jų kariuomenes, susirinkusias kovoti (Apr 19, 19). „Žvėris buvo sugautas, o kartu su juo netikras pranašas. jiedu gyvi buvo įmesti į ugnies ežerą. visus kitus užmušė raitelis kalaviju ((Apr 19, 20.21). Kadangi prieš Viešpatį sukilo susivienijusios visos karalystės, tai ir Jo rūstybės taurė bus duota gerti „visoms žemės karalystėms, kurios yra jos paviršiuje (Jer 25, 26). „Bedievius Aš atiduodu kalavijui, sako Viešpats (Jer 25, 31). Žemė lieka tuščia: „Pažvelgiau į žemę, ir štai ji buvo tuščia. ir nebuvo ten nė vieno žmogaus (Jer 4, 23.25).

Kuomet ateis?

Priėjome prie rimčiausio ir sunkiausio klausimo, nes „Tos dienos ar tos valandos niekas nežino“ (Mk 13, 32; Mt 24, 36). Todėl kiekvienas žmogus perspėjamas būti pasirengusiu, „nes Žmogaus Sūnus ateis, kai nesitikėsite. tokią valandą, kurią jis nė manyti nemano (Mt 24, 44; Lk 12, 46). Atkreipkime dėmesį į tai, jog kalbama apie „dieną“ ir „valandą“. Galima suprasti, jog vieni nežinos (kiti ir nnenorės žinoti) net dienos, o kiti nežinos tik valandos.

Kad nebūtume per daug užtikrinti, yra ir pasakymas: „tos dienos ir valandos niekas nežino“ (Mt 24,36). Kartu tai padeda mums suprasti kokia didelė kiekvieno Šv.Rašto žodžio reikšmė.

Pranašo Danielio knygoje, dažniausiai cituojamoje kalbant apie būsimus laikus, yra papasakota apie ateities įvykius ir po to pasakyta: „Tu gi, Danieli, užrakink žodžius ir padėk antspaudą ant knygos iki paskirtam laikui; daugelis ją tyrinės, ir žinojimas padaugės“ (Dan 12,4). Kadangi kalbama apie užantspauduotą būsimų įįvykių knygą, galima tvirtinti, jog padaugės žinojimas ne mokslo žinių, kuris taip pat vyksta, bet ateities dalykų supratimo srityje. Jėzaus mokiniams (o taip pat ir mums, tikintiesiems) buvo nurodyta, jog „bus ženklų (Lk 21, 25), kurie pasakys, kad „Jis jau arti, prie slenksčio (Mk 13, 29; Mt 24, 36).

Gali būti, jog artinantis Kristaus atėjimui, mums tampa vis labiau suprantami ir Šv. Rašto žodžiai. Apaštalo Pauliaus laikais krikščionys dar manė, jog Kristus netruks sugrįžti. Todėl jiems buvo pasakyta: „mes gyvieji . nepralenksime užmigusiųjų“ (1 Tes 4,15). Niekas, turbūt ir pats Apaštalas nemanė, jog tai užtruks daugiau kaip 2000 metų.

Drąsos gali suteikti ir per pranašą Amosą pasakyti žodžiai, jog Viešpats „paskelbia žmogui savo nutarimą“ (apreiškia žmogui savo mintis“ prel. A.Rubšio vertime) (Am 4,13)

Pagal Apaštalo Petro pasakymą: „viena diena pas Viešpatį yra kaip tūkstantis metų, ir tūkstantis metų – kaip viena diena“ (2 Pt 3,8). Jeigu priimame šį teiginį: „viena diena = tūkstantis metų“, tuomet galime tvirtinti, jog kai kurie Šv. Rašto žodžiai „trečia diena“ gali reikšti ir trečiąjį tūkstantmetį. O trečios dienos rytas tuomet atitiktų tūkstantmečio pradžią. Pažiūrėkime ką gi Šv. Raštas mums sako apie tas dienas.

Iš 19, 10-11

Viešpats Mozei tarė: „Eik pas tautą ir juos pašventink šiandien ir rytoj; ir tteišplauna savo rūbus, ir tebūna prisirengę trečiajai dienai, nes trečioje dienoje Viešpats nužengs visos tautos akivaizdoje į Sinajaus kalną“.

Ar tai nepanašu į Bažnyčiai duotus du tūkstančius metų, per kuriuos jį turi pašventinti ir paruošti tikinčiuosius Viešpaties Jėzaus Kristaus atėjimui trečiajame tūkstantmetyje (trečiąją dieną). Atėjimui pas tuos, „kurie išsiplauna savo drabužius, kad įgytų teisę į gyvybės medį“ (Apr 22,14).

Iš 19, 16;18

„Trečiajai dienai atėjus, kai jau buvo išaušęs rytas, štai pasigirdo griausmai ir ėmė žaibuoti, tirščiausias debesis apdengė kalną ir trimito skardas skambėjo vis smarkiau . O visas Sinajaus kalnas smilko, nes Viešpats buvo ant jo nužengęs ugnyje“.

Ar tai nepanašu į Apaštalo Pauliaus pasakymus apie Jėzaus Kristaus atėjimą: „Trimitas nuaidės, ir mirusieji bus prikelti jau negendantys“ (1 Kor 15,52). „O pats Viešpats nuskambėjus paliepimui, arkangelo balsui ir Dievo trimitui, nužengs iš dangaus“ (1 Tes 4, 16). „Iš dangaus liepsnojančioje ugnyje apsireikš Viešpats Jėzus“ (2 Tes 1, 7).

Šis panašumas leidžia mums daryti ir tolimesnę išvadą, jog atėjimas gal būt bus trečiojo tūkstantmečio „išaušus rytui“.

Jn 4, 40

„Atėję samariečiai prašė jį pasilikti pas juos, ir jis ten pasiliko dvi dienas“.

Samariečiai žydų požiūriu buvo pagonys. Tai patvirtina Samarietė, su kuria kalbėjosi Jėzus, sakiusi: „Kaipgi tu, būdamas žydas, prašai mane, samarietę, gerti?“ (Mat žydai nnebendrauja su samariečiais.) Jn 4, 9.

Jeigu toliau taikysime lygybę „Viešpaties diena = tūkstantis metų“, tuomet Kristaus, Katalikų Bažnyčios galvos, buvimo pagonių pasaulyje laiką sudarys du tūkstančiai metų. Įdomu pažymėti, jog samariečiai (kaip ir pagoniškasis pasaulis) noriai priėmė Kristaus mokymą: „Daug samariečių iš ano miesto įtikėjo Jėzų“ Jn 4, 39.

Pas samariečius Jėzus sakė: „Dar keturi mėnesiai ir ateis pjūtis . pažiūrėkite į laukus – jie jau boluoja ir prinokę pjūčiai“ (Jn 4,35), o juk „Pjūtis – tai pasaulio pabaiga“ (Mt 13:39).

Jn 2, 1

„Trečią dieną Galilėjos Kanoje buvo vestuvės“.

Šv. Rašte nėra nieko atsitiktinio. Jeigu yra nurodomas toks, atrodytų nereikšmingas faktas, kurią dieną buvo vestuvės, vykusios prieš tūkstančius metų, reiškia jis svarbus. Ar galime teigti, jog Avinėlį mylinčių sielų jungtuvių su Juo vestuvinė puota bus trečiame tūkstantmetyje? Manau, kad taip.

„Stebuklų pradžią Jėzus padarė Galilėjos Kanoje . parodė savo šlovę“ (Jn 2,11). Stebuklai ir šlovė bus Jėzaus ženklas ir antrojo atėjimo metu.

Šv.Rašte vynas simbolizuoja dvasios veikimą. Ir čia randame dar vieną užuominą apie antrąjį atėjimą: iki Kristaus atėjimo žmonės gėrė prastesnį – piktosios dvasios vyną, Jam atėjus – gerąjį.

Lk 13, 31-32

„Tuo pačiu metu atėjo keli fariziejai ir įspėjo Jėzų: „Eik iš čia, pasišalink, nes Erodas nori tave

nužudyti“. Jis atsakė jiems: „Eikite ir pasakykite tam lapei: ‘Štai aš išvarinėju demonus ir gydau šiandien, tai darysiu ir rytoj, o trečią dieną būsiu visa atlikęs’.

Kaip tik tai Jėzus ir pavedė savo mokiniams daryti: „mano vardu jie išvarinės demonus. Jie dės rankas ant ligonių, ir tie pasveiks“ (Mk 17 – 18). Du tūkstančius metų – „šiandien ir rytoj“ (dvi Viešpaties dienas) Kristaus Bažnyčia gydė sielas, gynė nuo demonų. O trečiajame tūkstantmetyje, kuomet bus „paskelbta . Evangelija visame pasaulyje“ Mt 24,14, KKristaus Kūno – Bažnyčios darbas bus atliktas.

Mt 17, 1-2

Po šešių dienų Jėzus pasiėmė su savimi Petrą, Jokūbą ir jo brolį Joną ir užsivedė juos nuošaliai ant aukšto kalno. Ten jis atsimainė jų akivaizdoje. Jo veidas sužibo kaip saulė, o drabužiai tapo balti kaip šviesa.

Šešios dienos gali reikšti keturis tūkstančius Senojo Testamento metų ir du tūkstančius Naujojo Testamento metų sumą. 2009 metais pagal Grigališkąjį kalendorių yra 5770 metai pagal žydų kalendorių. Nedaug trūksta iki 6000 metų, kuomet tikintieji bus užvesti aant aukšto dangaus kalno, kur matysime žibantį kaip saulė Kristų.

Neveltui pasakodamas mokiniams apie pasaulio pabaigos laikotarpį Jėzus sakė: „Tuomet teisieji spindės kaip saulė savo Tėvo karalystėje. Kas turi ausis, teklauso!“ (Mt 13, 43).

1 Kor 15, 4

Jėzus „buvo palaidotas iir buvo prikeltas trečiąją dieną, kaip skelbė Raštai“.

Jau Savuoju prisikėlimu trečiąją dieną Jėzus mums duoda užuominą apie trečiąjį tūkstantmetį. Du tūkstančius metų Jo nebuvo akimis matomai tarp gyvųjų. O prisikėlė Jis anksti ryte (Mk 16, 9). Kuomet sakome du tūkstančiai metų, tai nereiškia tikslaus skaičiaus. Žinoma, jog naujosios Eros pradžia buvo perstumta apie nuo 4 iki 7 metų po Kristaus gimimo.

Diskutuotinas ir Bažnyčios pradžios atskaitos laiko skirtumas, sudarantis apie 33 metus. Priklausantis ar skaičiuosime nuo Jėzaus gimimo ar nuo Šv. Dvasios atsiuntimo laiko. Gali būti, jog trečiojo tūkstantmečio tikroji pradžia bus tik apie 2030 metus. Bet tai jau Jėzaus minėtos valandos o ne dienos klausimas.

Atėjimas tikėtinas naktį.

Daugelyje Naujojo Testamento vietų kalbama apie šeimininko ar jaunikio, simbolizuojančių Jėzų Kristų, aatėjimą naktį. Jeigu tai suprastume tiesiogiai, tuomet atėjimas gali būti naktį. „Vidurnaktį pasigirdo balsai: „Štai jaunikis! Išeikite pasitikti! (Mt 25, 6). Naktį geriausiai būtų matomas ir žaibas: „Kaip žaibas tvykstelėja. taip bus ir su Žmogaus Sūnaus atėjimu (Mt 24, 27). Žaibas tvyksteli staiga, netikėtai. Mes nežinome „kurią nakties valandą ateis (Mt 24, 43). Pasakojime apie šeimininko grįžimą ir budinčius tarnus taip pat kalbama apie nakties metą: „Jeigu jis sugrįžtų antrosios ar trečiosios nakties sargybos metu ir rastų juos budinčius, laimingi jjie (Lk 12, 38). Antroji sargyba buvo nuo 21 iki 24, trečioji – nuo 24 iki 3 valandos ryto. Kuomet sakoma: „nežinote, kada grįš namų šeimininkas: ar vakare, ar vidurnaktyje, ar gaidgystėje, ar rytmety (Mk 13, 35), taip pat neminimas dienos metas. Ir Jėzus Kristus sako: „Tą naktį dviese miegos vienoje lovoje, ir vienas bus paimtas, o kitas paliktas (Lk 17, 34). Nors metaforiškai naktį galime suprasti ir kaip pasaulį gaubiančią nuodėmių pilnatvę.

Pranašo Amoso knygoje irgi randame gana aiškią užuominą: „Argi nebus Viešpaties diena tamsybės, o ne šviesa? Ar nebus joje tamsu“ (Am 5,20).

Pagal judėjų padavimą Mesijas ateis naktį.

Jonas Auksaburnis Mato Evangelijos 77 aiškinime taip pat mano, jog antrasis Jėzaus Kristaus atėjimas bus vidurnaktį.

Naktį buvo įsteigta Eucharistija, naktį buvo išduotas Jėzus. Jėzus yra „tikroji šviesa . šviesa spindi tamsoje (Jn 1, 5), o tamsa būna naktį. „Vidunaktį aš keliuos šlovinti Tavęs dėl teisingų Tavo nutarimų (Ps 118 (119), 62).

Būtent todėl, kad nežinome, kurią valandą Jisai grįš, mes turime nuolat laikyti savo dvasios būstą visiškai tvarkingą. Mes nemėgstame galvoti, kad mūsų kruopščiai sukurti planai, mūsų tolimai ateičiai apskaičiuoti ketinimai gali būti nutraukti Dievo angelų trimitų gausmo! Mes taip įklimpome į savo smulkius reikalus, kad negalime ir pagalvoti, jjog jie galėtų būti sugriauti!

Visi šie samprotavimai turės prasmę tik tuomet, jeigu priimsime mums pasakytus žodžius: „Kas tiki Sūnų, turi amžinąjį gyvenimą“( Jn 3,36).

Gražvydas Paukštė

pgrazvidas@gmail.com

Pastabos: 1.Senojo Testamento citatos pagal vysk. J.Skvirecko vertimą.

2. Šv. Rašto citatose pastorinimai mano.