Jėzus ir pasaulis

Jėzus ir Pasaulis.

Turinys

Du pasauliai.

Dievo planas žmonijai.

Jėzus – žmonijos kertinis akmuo.

Jėzaus nekentimas pasaulyje.

Jėzaus antrasis atėjimas.

Evangelijos paskelbimas pasauliui.

Tikėjimo mažėjimas pasaulyje.

Bažnyčios persekiojimas.

Paskutiniųjų laikų Bažnyčios simbolis.

Neatpažintų skraidančių objektų populiarinimas.

Pasaulis keičia Bažnyčią.

Ženklai Bažnyčioje.

Kodėl Jėzus leidžia blogiui nugalėti.

Du pasauliai.

Nors ir nematomai pasidalinę, yra du pasauliai. Jie dvasiniai, todėl siena tarp jų neregima.

Tai galime suprasti, iš to kaip apie tai sakoma Šv. Rašte. Vienoje vietoje skaitome: „Dievas taip pamilo pasaulį“ (Jn 3,16), o kitoje tas pats autorius mums skelbia: „Nemylėkite pasaulio, nei to, kkas yra pasaulyje“ (1 Jn 2,15). Suprantama, kad taip kalbėti galima tik apie skirtingus pasaulius. Siūlymas nemylėti to, „kas yra pasaulyje“ rodo, jog kalbama apie dvasinio pasaulio dalykus, nes materialaus pasaulio dalykai yra neutralūs, nei geri, nei blogi, juos galime mylėti, arba nemylėti. Šv. Augustinas knygoje „Dievo miestas“ tai įvardija kaip du – Dievo ir žemiškąjį miestus. Jeigu du pasauliai, tai ir dvi tautos. Jeigu dvi tautos, tai ir du valdovai – vieno kunigaikštis, kito – Karalius. Daugelis yra girdėję pposakį „niekas negali tarnauti dviem šeimininkams“ (Mt 6,24). Jis reiškia, kad gyvendami Žemėje negalime likti neutralūs, turime priklausyti vienam iš pasaulių ir paklusti jo valdovui. Trečio juk nėra. Pasirinkimas laisvas, priklausantis nuo kiekvieno asmens noro bei valios. Tai kartu yra iir mūsų laisvės garantas, nepriklausantis nuo to kas esame žemėje, turtuolis ar vargšas, karalius ar elgeta. Abiejų pasaulių piliečiai yra susimaišę ir skirtumas tarp jų nėra akivaizdžiai matomas.

Vienas pasaulių valdomas meduolio ir rimbo principu. Meduolis – valdžia, lytis ir auksas, tie tariami žmogiškos laimės simboliai, pasisekimo narkotikai. Rimbas – mirtis ir kančia. Kitas pasaulis valdomas meilės, netgi priešams principu.

Tai žmones sužinojo kuomet prieš 2000 metų atėjo Žmogaus Sūnus, vardu Jėzus ir sakė: „Meduolis nieko vertas, nes už jį teks atiduot brangiausią ką žmogus turi – sielą ir amžinojo gyvenimo galimybę. O lazdos galima nebijoti, nes yra Prisikėlimas ir Amžinasis Gyvenimas. Šitam pasauliui nereikalingi Jūsų talentai, jam reikalingos tik jūsų sielos“. Maža to! Jis dar skelbia, jog yra kitas ppasaulis, valdomas meile. Ir įėjimas į jį laisvas kiekvienam norinčiam, atgimusiam iš vandens ir Dvasios. O Prisikėlimą, kaip tikras mokytojas, įrodė savo pavyzdžiu. Kuomet taip sumenkinami pagrindiniai viešpatavimo žmonijai įrankiai, kaip gali reaguoti pasaulį valdantis? Pirmiausia siūlo meduolį, o kuomet atsisakoma, Jėzų nužudo.

Savam pasauliui Jėzus skelbia: „jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“ (Jn 8,32). Laisvus nuo nuodėmės. Kitam pasauliui nereikalingi tokie laisvieji, todėl kovojama su tiesa. Kova vyksta namuose ir mokyklose, radijo ir televizijos laidose, spaudoje. Prisideda iir kai kurie tautų vedliai, vieną mąstantys, kitą sakantys, trečią darantys.

Kartais žmogus nesuka sau dėl to galvos. Kartais bando samprotauti, jog gali iš viso nesirinkti. Atseit, niekam netarnausiu, klausysiu tik savo paties gerų, gal net tobulų įsitikinimų, nuomonės ar norų. Tokį galime paklausti: ar gali „nors bent per vieną sprindį prailginti sau gyvenimą?!“ (Mt 6,27). Atsakymas aiškus, kad ne. O valdovas gali, nes „Dvasia teikia gyvybę“ (Jn 6,63). Yra įvairių mokyklų, skelbiančių, jog jeigu valgysi tą, arba nevalgysi to, tai ilgiau gyvensi. Bet jos negali įvertinti visos gyvenimo įvairovės bei nuo žmogaus valios nepriklausančios gyvenimo trukmės. Buvo žmonių, propagavusių bėgimą nuo infarkto ir mirusių nuo jo.

Tad, nėra pasirinkimo, turime rinktis (B.Paskalis). Gyvenime nuolatos renkamės. Renkamės smulkiuose ir stambesniuose dalykuose. Vieni pasirinkimai turi įtakos kuriam dvasiniam pasauliui atiduodame prioritetą, kiti gali būti neutralūs. Pasirinkę, mes darome tai, kas patinka mūsų pasaulio valdovui. Kartu tai yra ir žemiškojo gyvenimo tikslas – besirinkdami artėjame prie to, su kuriuo norime būti amžinai.

Dievo planas žmonijai.

Dievo plane numatoma turėti iš pasaulio žmonijos, konkretų skaičių savo vaikų, „kurių vardai įrašyti gyvenimo knygoje“ (Fil 4,3). Simboliškai parodoma, jog tai konkretus skaičius, nes pasakyta ne „bus įrašomi“, o jau įrašyti. Tai reiškia, jog Viešpats, dar prieš kkurdamas žmoniją, žinojo kiek iš jos bus Dievo vaikų. Apie šią gyvenimo knygą Mozė kalbasi su Viešpačiu prašydamas atleisti tautai (Iš 32,32.33). O Apaštalas Jonas sako, kad Jėzus mums davė galimybę, „tapti Dievo vaikais“ (Jn 1,12).

Velnio planas yra savo tarnų žmonijoje, „kurių vardai nėra įrašyti gyvenimo knygoje“ (Apr 17,8), pagalba lėtinti šio plano išsipildymą žudant sielas bei kūnus ir klasta nukreipiant žmones klaidingais keliais. Tam pasitelkiami karai, marai, abortai, šeimos ir Bažnyčios griovimas, priklausomybės, homoseksualumas, silpninančios žmonių moralinį atsparumą krizės bei vargšų skriaudimas, tūkstančių sektų kūrimas, ir dar daug kas. O taip pat geriausiu jam ištikimybės įrodymu – pedofilija, nes iš jos nebėra kelio atgal. Pagrindiniai instrumentai – melas bei žudymas. Visiems siūloma: nori meduolio – nemylėk Jėzaus, būk Jam abejingas, daryk tai, kas Jam nepatinka, niekink jį. Taip ugdomas priešiškų Jėzui sielų kiekis žmonijoje, ne be pagrindo manant jog tai lėtins Dievo vaikų kiekio didėjimą. Mat pasiekus jų pilnatvę, velnias taps nebereikalingas: „priėjo liepto galą engėjas“ (Iz 14,4) (J.S.vert.). Tuomet jo pagrindinis rimbas – mirtis bus įmesta į ugnies ežerą.

Jėzus – žmonijos kertinis akmuo.

Jėzus žmonijos istorijos kelyje yra lyg akmuo, kurio negalime apeiti. Pranašo Izaijo lūpomis yra pasakyti apie Jį tokie Viešpaties žodžiai: „dedu aš akmenį . brangų kkertinį akmenį“ (Iz 28,16). Jis gali tapti mūsų tikėjimo namo kertiniu akmeniu, namo, kuriame „gyvensime tikėjimu“ (Žyd 10,38). Tačiau sukluskime! Šis akmuo kartu yra vadinamas ir „suklupimo akmeniu“, apie ką perspėja apaštalas Petras: „statytojų atmestasis akmuo tapo . suklupimo akmeniu“ (1 Pt 2, 8). Kaip suprasti šį suklupimą. Čia dvasiniai reiškiniai mums lyginami su suprantamais materialaus pasaulio dalykais. Suklumpama abiem kojomis, kuomet tvirtinama, jog Jėzus nėra istorinis asmuo. Sąžiningi istorikai tai paneigė. Suklumpama dešine koja, kuomet sakoma, jog Jėzus buvo tik žmogus, bet ne Dievas. Tai dažniausia visais laikais sutinkama versija. Nuraminimui sakoma, jog tai buvo geras gal net geriausias iš visų žmonių, tačiau tik žmogus. Kartais lyginamas su Buda, Mahometu ar kitais didžiais vyrais. Jeigu sutiksime su šią versija, turėsime atmesti Jėzaus darytus stebuklus, o ypatingai mirties galybę menkinantį ir todėl pasaulį erzinantį Prisikėlimą. Suklumpama kaire koja, kuomet sakoma, jog jis buvo tik dvasia, turinti žmogaus pavidalą. Tuomet negalėjo būti ir kūno mirties, o tik imitacija. Ar manysime, kad Dievas mums vaidino žmogų, tokiu nebūdamas?

Jėzaus nekentimas pasaulyje.

„Jie manęs nekentė be priežasties“ (Jn 15,25). Žodžiai, nusakantys ir dalies šiandieninio pasaulio požiūrį. Tai dvasinės srities priežastis, nes Jėzus nėra nuskriaudęs nei vieno. Niekas iš nekenčiančių negalitų nurodyti priešiškumo priežasties. Tai

daugiau noras patvirtinti ištikimybę šio pasaulio kunigaikščiui, už kurią jis gal apdovanos, priklausomai nuo to kiek sielų buvo suvedžiota ir jam perduota.

Viena matomiausių ateizmo religijos išraiškų yra religinių simbolių draudimas viešose vietose.

Plinta Jėzaus vardo, o kartu ir Jo simbolio – kryžiaus išstūmimas iš visuomeninio gyvenimo. Kuomet 2011 m. spalio viduryje Maskvoje buvo atidengtas paminklas Jonui Pauliui II (pusiau uždarame bibliotekos sodelyje), jis pavaizduotas iš viso be kryžiaus, nors sėdintis su popiežiaus rūbais. Kai kas Jėzaus gėdijasi, kai kas Jam aabejingas, kai kas nekenčia, o kai kas vengia draugauti su Juo dėl savojo pono baimės.

Taip jau „sutampa“, jog dažniausiai prieš Velykas ir Kalėdas pasirodo filmai, knygos, televizijos laidos, spektakliai apie Jėzų, kuris skiriasi nuo Evangelinio. Dažniausi jų teiginiai, atviriau ar labiau užmaskuotai yra tai, jog nebuvo Prisikėlimo, kad Marija Magdalietė buvo Jėzaus žmona ar meilužė, kad jis turėjo tikrus brolius ir seseris, o stebuklai tebuvo žmonių vaizdiniai ar sapnai, ir Judas pasielgė teisingai.

Charakteringu pavyzdžiu gali būti prieš 2007 mmetų Velykas pasirodęs kanadiečio Simchos Jakubovičiaus (Simcha Jakobovici) ir režisieriaus Džejmso Kamerono (James Cameron) išleistas 2 valandų dokumentinis filmas „Prarastas Jėzaus kapas“ (The Lost Tomb Of Jesus). Jame teigiama, jog apie 1980 metais rastuose 9 akmeniniuose karstuose buvo Jėzaus, jo žžmonos Marijos Magdalietės, jo sūnaus Judo ir dar eilės kitų Naujojo Testamento personažų palaikai. Kartu pasirodo ir knyga „Jėzaus šeimos kapas“. Jos kaip ir filmo pagrindinė mintis yra: Jeigu buvo kapas su palaikais, reiškia nebuvo Prisikėlimo. Nors Biblijos archeologijos specialistai, tame tarpe ir kapavietę radęs Izraelio prof.Amoso Kloneris kritikavo pseudo mokslinį filmo ir knygos turinį, tačiau atsirado tam patikėjusių žmonių.

Dažnėja atvejų, kuomet prisidengiant menininko saviraiškos laisve, įvairiai bandomas niekinti Jėzus. Jie kelia gailestį, nes argi žmogus gali nuskriausti Dievą. Štai italų režisieriaus ir scenografo Romeo Castellucci 2010 metų pjesėje „Apie veidą. Dievo Sūnaus atvaizdas“ (On the Concept of the Face, Regarding the Son of God) dailininko Antonello da Messina Jėzaus portreto fone scenoje gana realistiškai tuštinamasi (efekto sustiprinimui naudojamas ssintetinis kvapas). Vėliau ateina vaikai ir apmėto portretą daiktais, panašiais į akmenis o gal į dar kai ką. Po kiek laiko ant portreto iš viršaus liejasi ekskrementų spalvos srautas. Pjesė jau spėta pademonstruoti Londone festivalyje, Vroclave (Lenkija), Madride, Paryžiuje, Oslo, Eseno, Antverpeno, Maskvos ir kituose miestuose. Matomai ateis eilė ir Vilniui.

Plačiai žinomas kontraversiškas kino režisierius ir autorius Majklas Muras (Michael Moore) 2011 rugsėjo 30 dieną susitiko su seniausio JAV katalikų Džordžtauno Universiteto studentais, dėstytojais ir žiniasklaida savo naujausios knygos aaptarimui. Pasirodė tai buvo gera proga pajuokauti, kad Jėzus buvo gėjus ir pažadėti, kad dar iki Kalėdų jis išleis apie tai filmą. Kaip matome iš šio pavyzdžio skelbtis katalikišku dar nereiškia tokiu ir būti. JAV yra 244 universitetai ir kolegijos besiskelbiantys katalikiškais, tačiau tikrų nedaug belikę. Iš jų 107– arba 43 % – oficialiai pripažįsta ir pritaria homoseksualų klubams. Neveltui visa eilė tyrimų parodė, kad „katalikiškos“ aukštosios mokyklos silpnina besimokančiųjų tikėjimą.

Režisieriaus Rodrigo Garcia dvi valandas trunkančiame spektaklyje „Gólgota Picnic“ Kristus vaizduojamas kaip AIDS sergantis beprotis. Atskiruose epizoduose rodomi visiškai nuogi abiejų lyčių artistai. Ką tik galima sumanyti Jėzui žeminti ir provokuoti tikinčiuosius, spektaklyje yra. Ko eina žiūrovai? Pažiūrėti Jėzaus žeminimo? Juk dar privalomai neverčiama eiti. Galime tik prisiminti Jėzaus pasakymą: palikime „mirusiems laidoti savo numirėlius“ (Mt 8,22). Šie spektakliai gali padėti suprasti Dievo kantrumą. Tokios pjesės dvasiškai žudo teatrą, jo sceną ir artistų bei žiūrinčiųjų sielas. Paryžiaus teisėja Magali Bouvier atmetė siūlymus laikinai uždrausti pilną neapykantos Jėzui ir tikintiesiems spektaklį, o taip pat atsisakė leisti keisti pavadinimą mažiau provokuojančiu. Įdomu, kad teisėja rėmėsi ir katalikiško(?) laikraščio „La Croix“ straipsniu kuriame spektaklis nebuvo charakterizuojamas kaip šventvagiškas, o tik atspindintis režisieriaus abejones apie Dievą.

Dievo vardas dainos tekste – kontraversiškiausias dalykas, kkokį tik gali padaryti artistas, sako pirmaujanti pasaulyje pagal gaunamas pajamas pop dainininkė Lady Gaga.

Tikrų krikščionių tikėjimo tai nesumenkins. Pasaulis jau prieš 2 tūkstančius metų paniekino, apspjaudė ir nukryžiavo Jėzų. Ką daugiau gali padaryti šiuolaikiniai, prizais apdovanoti „menininkai“. Jų „burna kalba tai, ko pertekusi širdis“ (Lk 6,45). Galime jiems palinkėti atsiversti, kas visada nevėlu. Yra pavyzdys – Kristaus dešinėje nukryžiuotas žmogžudys, kuris nors prieš mirtį gailėjosi ir todėl pateko kartu su Jėzumi į dangų. Tiesa, jis žudė tik kūną.

Įdomu, ar kelionių sutrikimai dažnėjantys prieš Kalėdas atsitiktiniai?

Jėzaus antrasis atėjimas.

Jėzus mums yra pažadėjęs, kad bus Jo antrasis atėjimas. Šį kartą kaip Visatos Karaliaus. Kartu tai bus ir pasaulio pabaigos metas. Pastaruoju metu yra paplitęs pasaulio pabaigų įvairių datų skelbimas, primenantis Jėzaus perspėjimą: „daugelis . sakys . ‘Atėjo metas!“ (Lk 21,8). Vienas tų skelbimų tikslų yra varginti žmones neišsipildžiusiomis „pranašystėmis“ taip, kad būtų sumažintas jų pasiryžimas budėti. Turbūt nenustebsime, jeigu pasaulio pabaiga bus paskelbta kilnojamąja švente.

O ar galime numatyti atėjimo laiką?

Rimta kliūtimi šiems samprotavimams yra Jėzaus žodžiai: „tos dienos ir valandos niekas nežino“ (Mt 24,36), lyg ir užkertantys kelią bet kokiems tolimesniems ieškojimams. Tačiau kitoje vietoje skaitome: „tos dienos ar tos valandos niekas nežino“ (Mk 13, 32). Kalbama jau apie „„dieną“ ir „valandą“. Galime suprasti, jog vieni nežinos (kiti ir nenorės žinoti) net dienos, o visi nežinos valandos. Šis skirtumas yra ir Vulgatoje: „et“ (lot.) = ir, bei „vel“ (lot.) = ar.

Dieviškasis laiko skaičiavimas skiriasi nuo žmogiškojo. Taip mums kalba ir Senasis ir Naujasis Testamentai: „viena diena pas Viešpatį yra kaip tūkstantis metų“ (2 Pt 3,8; Ps 90,4). Priimdami šį teiginį, galime tvirtinti, jog kai kurie Šv. Rašto žodžiai „trečia diena“ gali reikšti žmonių kalendoriuje trečiąjį tūkstantmetį.

Evangelijoje pagal Luką skaitome tokius Jėzaus žodžius: „Štai aš išvarinėju demonus ir gydau šiandien, tai darysiu ir rytoj, o trečią dieną būsiu visa atlikęs“ (Lk 13,32). Du tūkstančius metų – šiandien ir rytoj Kristaus Bažnyčia gydė sielas, išvarinėjo demonus, o trečiajame tūkstantmetyje (trečiąją Viešpaties dieną), Bažnyčios darbas bus atliktas.

Kitoje vietoje skaitome: Jėzus „buvo prikeltas trečiąją dieną (1Kor 15,4), anksti rytą“ (Mk 16,9). Savuoju prisikėlimu trečiąją dieną Jėzus mums irgi duoda užuominą apie Savąjį pasirodymą trečiojo tūkstantmečio pradžioje. Du tūkstančius metų Jis nebuvo matomas žmonių akims. Kaip prisikėlęs Jis žmonėms pasirodė trečios dienos ryte, taip ir Jo antrojo pasirodymo turėtumeme laukti trečiojo tūkstantmečio pradžioje. Nes trečios dienos rytas pagal teiginį „viena diena = tūkstantis metų“ atitiktų trečiojo tūkstantmečio pradžią, t.y. pirmuosius 330 metų.

Pažiūrėkime ar yra ženklų rodančių greitą Jėzaus atėjimą, kartu neužmiršdami jog iki to (prieš 3,5 metų), pasirodys Antikristas. Turime stebėti ne tik realią tikrovę, bet ir Dievo veikimą joje. Mus paskatina Jėzaus priekaištas tiems, kurie nemoka aiškinti laiko ženklų (Mt 16,3). Šiandieną daugelis ženklų gamtoje , visuomenėje ir Bažnyčioje rodo, kad „vargas žemei ir jūrai, nes pas jus nukrito velnias, kupinas baisaus įniršio, žinodamas mažai beturįs laiko“ (Apr 12,12). Matomai Dievo vaikų skaičius artėja link pilnatvės.

Evangelijos paskelbimas pasauliui.

Viena Jėzaus antrojo aatėjimo sąlygų yra Evangelijos paskelbimas pasaulyje: „bus paskelbta . Evangelija visame pasaulyje paliudyti visoms tautoms. Ir tada ateis galas“ (Mt 24,14). Kad ji bus visiems paskelbta, nereiškia, jog bus visų ir priimta. Bus paskelbta „paliudyti“, kad yra pasaulio pabaiga, prisikėlimas, teismas, amžinasis gyvenimas ir amžinoji bausmė. O tąjį liudijimą kas norės priims, kas nenorės, atmes. Šventojo Rašto tiražas yra didesnis už bet kurios kitos knygos pasaulyje, jis net nesuskaitomas. Jis pilnai ar dalinai išverstas į daugiau kaip 1200 kalbų. Kuomet mmatėme popiežių Joną Paulių II Papua Naujojoje Gvinėjoje skelbiant Evangeliją pusnuogių papuasų apsuptyje, galime teigti, jog jos paskelbimo iki pasaulio pakraščių sąlyga išsipildė.

Šiandieną tirpstant pasaulyje tikėjimui, daug kalbama apie būtinybę Naujai Evangelizuoti žmoniją. Kaip sakė kard. T.Bertone: „Naujasis evangelizavimas, nnuo tradicinės Bažnyčios misijos „ad gentes“ skiriasi tuo, kad jis skirtas pakrikštytiems žmonėms, kurių tikėjimas išblėso arba ir visai užgeso. Šiandien, kaip visi puikiai žinome, tenka kalbėti apie Dievą jam abejingoje ar netgi priešiškoje aplinkoje“. Tačiau kyla klausimai. Ar Bažnyčia iki šiol neevangelizavo? Ar evangelizavo nepakankamai gerai? Ar Bažnyčios galva Jėzus turi du kartus daryti tą patį darbą? Argi tiems, kurie nori Jį pažinti, informacijos amžiuje trūksta informacijos? Tai, kad evangelizacijai naudojamos visos šiuolaikinės informacijos priemonės yra natūralu. Bet jeigu žmogus nenori girdėti Jėzaus tylaus beldimosi į širdį, tai negirdės ir per garsiakalbius skelbiamos žinios. Šiandieninis jaunimas įtariai žiūri į bandymus jam pataikauti, dažnai pristatant tikėjimą kaip nereiklios Jėzaus meilės ir gailestingumo derinį, vietoje pagrindinio dalyko – mokslo kaip pamilti DDievą ir artimą bei atsiversti.

Evangelija priimama negrįžtamai, nes ją priėmęs žmogus atgimsta iš vandens (krikšto) bei Dvasios ir pereina į Amžinojo gyvenimo pasaulį, kuris prasideda čia, žemėje. Kaip gimęs žmogiškasis kūnas nebegali „antrą kartą įeiti į savo motinos įsčias“ (Jn 3,4), taip ir žmogaus siela, paragavusi Jėzaus saldumo, nebegrįš į kunigaikščio valdomą pasaulį.

Šiandieną tariamos laisvės vardan sėkmingai diegiamas reliatyvumo principas, leidžiantis žmogui pačiam sau (o dažnai ir kitam) nustatyti skirtumą tarp gėrio ir blogio. Tokia sumaištis jau matoma ppasaulyje, kuris vis dar, kaip ir Pontijus Pilotas klausia: „O kas yra tiesa?!“ (Jn 18,38), nenorintis girdėti paprastų Jėzaus žodžių: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14,6). To pasekmėje turime daug „tiesų“ kurios dar pastoviai ir keičiamos. Kas vakar buvo amoralu, šiandieną sveikintina ir atvirkščiai. Viešpatauja „praktinis agnosticizmas ir religinis abejingumas, kurio veikiami daugelis europiečių, rodos, gyvena be dvasinių šaknų ir panašūs į įpėdinius, išvaisčiusius jiems istorijos patikėtą palikimą“. Tam daug padeda dalis žiniasklaidos, sėkmingai vykdančios savo pagrindinę funkciją: in-formavimą.

Tikėjimo mažėjimas pasaulyje.

Vis didėjantis ir stiprėjantis Kristaus Bažnyčios atakavimas, suvienytomis vidaus ir išorės jėgomis, besiskverbiantis į Bažnyčią neklusnumas, pliuralizmas, sinkretizmas, modernizmas bei individualizmas, skatina prisiminti Jėzaus žodžius: „ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?“ (Lk 18,8). Mat sveikas dvasinis gyvenimas nyksta, o sumaišties ir neaiškumų daugėja.

Kaip sako Popiežiškosios pasauliečių tarybos pirmininkas kardinolas Stanislaw Rylko „gyvename „Dievo krizės“, „Dievo nebuvimo“ ar, kaip kai kurie sako, „Dievo jausmo saulėlydžio“ laikotarpiu mūsų amžininkų gyvenimuose . Vienas iš didžiausių iššūkių, kurį kelia dabartinis laikotarpis religijai, yra bandymas Dievą uždaryti privačioje asmens sferoje ir išstumti tikėjimą iš viešosios erdvės. Kai kurie tai kvalifikuoja kaip „krikščionofobiją“.

Žmonės ne tik nustojo tikėti, jie jau giriasi savo netikėjimu! Religijos atskyrimas nuo valstybės virto religijos atskyrimu nuo visuomenės. Charakteringu ppavyzdžiu gali būti valstybinės (už mokesčių mokėtojų pinigus išlaikomos) televizijos krikščioniškuose kraštuose. Nors tikinčiųjų gali būti 10 – 70% gyventojų, tuo tarpu religinės tematikos laidų laikas sudarys tik 0,01 – 1%.

Kodėl žmonės nenori pereiti į Jėzaus siūlomą meilės pasaulį? Priežasčių daug. Dalis patiki įtaigiai skelbiamais ir plačiai priimamais antikrikščioniškais bei antibažnytiniais stereotipais tiek, jog pasidaro nepatogu būti tikinčiuoju ir taip išsiskirti iš daugumos. Dalis mano, jog tai apribos jų laisvę ir sako sau: „aš visai nenoriu mylėti, nes jei mylėsiu, būsiu priklausomas, o tai prieštarauja mano laisvei“. Dar kiti nenori vykdyti kito, tegul ir Dievo, valios. Kitus suvilioja demonų siūlomos dovanos. Pagal Tomą Akvinietį jie gali suteikti pranašavimo, gydymo galias, gali daryti stebuklus. Patraukia ir magija, panašiai kaip religija skelbianti, jog yra daugiau negu realybė ir vis labiau populiaresne tampanti visuomenės pasaulėžiūroje. Kartu su demonų dovanomis duodanti pojūtį, jog galima įtakoti kai kuriuos žmogaus gyvenimo procesus. Netikėjimas Amžinuoju gyvenimu ir Prisikėlimu, dažnai tampa pagrindu naudotis greitai praeinančiais šio pasaulio kūno bei sielos malonumais.

Kai kas tarnavime piktajai dvasiai viliasi rasiąs išminties. Mokslinio pažinimo ji gali duoti, nes matė pasaulio kūrimą nuo pradžių. Tačiau ji negali duoti to, ko neturi – išminties. Kodėl neturi? Išmintis yra Dievo savybė ir ji duodama arba nneduodama. Tai sako ir liaudies daina: „Dievas davė man protelį“. Piktoji dvasia ir be išminties pridaro daug blogio, tai kam jai dar duoti išmintį. Ką kalbėti apie išmintį, jeigu nesunku suprasti, kad kovoti su Dievu net neprotinga.

Pasaulyje, o Lotynų Amerikoje ypatingai plintančio katalikų išėjimo į kitas krikščioniškas bendruomenes viena priežasčių gali būti stiprėjantis ekumeninis judėjimas, tirpdantis supratimą jog yra tik vienintelė unikali Romos Katalikų Bažnyčia. Matydamas bendras maldas su įvairiomis krikščioniškomis bendruomenėmis dėl taikos ar kitų svarbių žmonijos siekių, žmogui nesunku pradėti galvoti, jog jis palieką ne vienintelę Kristaus įkurtą Bažnyčią, o tik pereina į lygiavertę, išoriškai gal patrauklesnę. Ne visi sugeba matyti teologinius ir dogmatinius skirtumus, manant jog ir ten ir ten yra Jėzus Kristus. Tam padeda ir įvairių krikščioniškų bažnyčių dvasininkų rūbų mažėjantis skirtumas nuo katalikiškų.

Ne vienam bandančiam ieškoti tikėjimo trukdo nedidelis kai kurių bažnyčios struktūrų grįžtamasis ryšys bendraujant su jais, menkos galimybės rasti atsakymą sunkesniems tikėjimo klausimams Interneto, popierinėse erdvėse o kartais ir asmeniškai. Kartais nepakankamai vertinama atgimimo iš Dvasios būtinybė, daugiau akcentuojant krikšto pakankamumą. Neretas ir požiūris iš aukšto yra katalikybės, ilgus metus vyraujančios pagal ją deklaruojančiųjų skaičių, silpnybė. Vis dar manoma, kad „esu turtingas ir pralobęs, ir nieko man nebereikia“ (Apr 3,17).

Šv.Pijus X savo pirmoje enciklikoje rašė, kad mūsų visuomenė serga mirtina, Dievo išsižadėjimo liga. Tai vyksta ir todėl, kad „niekas nebesiryžta pasakyti, jog tai, ko moko tikė¬jimas, yra tiesa. Bijoma, kad tai būtų netolerantiška, taip pat ir kitų religijų arba pasaulėžiūrų atžvilgiu“ (Benediktas XVI).

Mus gali nuraminti tik Jėzaus numatymas, kad Jo Bažnyčios „pragaro vartai . nenugalės“ (Mt 16,18). Tai reiškia, jog nežiūrint persekiojimų, pasaulis ir jo kunigaikštis nesugebės pilnai sunaikinti Bažnyčios, kurios galva yra Kristus, o šiam Karaliui jis nneturi galios. Galima ignoruoti, niekinti ar materialai persekioti Bažnyčios žmogiškąjį kūną, galima uždaryti ar nugriauti bažnyčių pastatus, galima pašalinti Jėzų iš visuomenės gyvenimo, tačiau Jis gyvens, tegul ir nedaugelio, paprastų tikinčiųjų širdyse, kur piktoji dvasia negali įeiti.

Popiežius Benediktas XVI knygoje „Žemės druska“ mano, kad išliks mažos grupelės, kurios tarsi „žemės druska“ duos šiai žemei – Katalikų Bažnyčiai – tikrąjį skonį. Joms teks gyvuoti priešiškame, nekrikščioniškame pasaulyje.

Bažnyčios persekiojimas.

Populiarėjantis šūkis: „Neronai, sugrįžk, dar yra krikščionių!“.

Jėzus perspėjo, jog prieš pasaulio pabaigą „„jus atiduos kankinti ir žudyti. Jūs būsite dėl manęs visų tautų nekenčiami“ (Mt 24,9). Tai pradeda pildytis. Daugelis nustebę sakys, kad mūsų civilizuotame amžiuje tai neįmanoma! Pasirodo, įmanoma.

Kaip teigia Maskvos patriarchato išorės ryšių skyriaus vadovas Metropolitas Hilarionas, krikščionys šiandieną yra llabiausiai persekiojama religinė bendruomenė planetoje. Pasaulyje yra maždaug 100 milijonų persekiojamų krikščionių, kas sudaro 75% visų persekiojamųjų dėl religinių priežasčių.

Pasaulyje kas 5 minutės dėl savo tikėjimo žūsta krikščionis. Tai paskelbė 2011 liepos mėn. Budapešte (Vengrija) vykusioje Tarptautinėje tarp religinio dialogo konferencijoje sociologas iš Italijos Massimo Introvigne. Konferencijoje dalyvavo aukšto lygio trijų monoteistinių religijų atstovai, o taip pat politiniai ir visuomeniniai lyderiai.

Lietuvos pasaulietinės spaudos straipsniuose apie Bažnyčią ar jų komentaruose Internete dažniau sutinkamas priešiškumas negu objektyvumas. Matomai velnias nervuojasi matydamas gerus darbus.

Liūdna konstatuoti, kad kai kuriose pasaulio valstybėse neįmanoma laisvai išpažinti ir reikšti tikėjimą, nerizikuojant gyvybe ir asmenine laisve. Kitose valstybėse egzistuoja tylesnės ir rafinuotesnės išankstinio nusistatymo prieš tikinčiuosius bei religinius simbolius ir priešinimosi jiems formos. Krikščionys dabar yra rreliginė grupė, dėl savo tikėjimo sulaukianti daugiausia persekiojimų. Dėl tiesos ieškojimo, tikėjimo į Jėzų Kristų ir nuoširdaus raginimo pripažinti religijos laisvę daugelis kasdien įžeidinėjami ir neretai gyvena baimėje.

Paradoksas, tačiau tikinčiųjų persekiojimas turi teigiamą prasmę. Tai numatė Jėzus, sakydamas saviesiems (netikintiems tai neįmanoma): mylėkite savo priešus (Mt 5,44). Mat jeigu mylime savo priešus, tai persekiojimas yra ne dėl blogo charakterio ar elgesio, o dėl mūsų tikėjimo tikrumo.

Charakteringu laiko ženklu yra ir tai, jog dar niekada istorijoje, Kristaus Vietininkas nebuvo ttiek persekiojamas ir pajuokiamas kaip popiežius Benediktas XVI.

Sena patarlė sako: Pasakyk kas tavo priešai ir aš žinosiu kas tu.

Paskutiniųjų laikų Bažnyčios simbolis.

Apie paskutiniųjų laikų Bažnyčią yra vaizdžiai pasakyta: „Buvo daug krizių Bažnyčios istorijoje, tačiau dar niekada nebuvo tokio meto, kai klaidos ir atviras tikėjimo tiesų neigimas būtų platinamas su Romos autoritetų ir pasaulio vyskupų pritarimu“. Naujajame Testamente yra minimi Jėzaus nemėgę (švelniai pasakius) aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai. Neklyskime manydami, jog tokių nebėra šiais laikais.

Nenusiminkime. Dievas renka ir ten, kur nebarstė. Nedorų kunigų buvimas Bažnyčioje turi ir teigiamą prasmę – taip atsisijoja tie „tikintys“, kuriems jeigu kunigas blogas, tai Dievo nėra ir jis nelankys Bažnyčios, o dar ir krikšto atsisakys ir apie tai viešai pasiskelbs. Apie tai senai pasakyta Siracido knygoje: „Sijojant rėčiu, atsiskiria pelai“ (Sir 27,4). Pelai Šėtonui, grūdai – Dievui.

Daugelis faktų rodo, jog Apreiškimo knygoje minima Laodikėjos Bažnyčia simbolizuoja paskutiniųjų laikų padėtį. Tos bažnyčios angelas mano, kad yra „turtingas ir pralobęs, ir nieko man nebereikia“ (Apr 3, 20). Turtinga bažnyčia mano esanti dėl daugelio išoriškai tikinčiųjų, minių per popiežių laikomas Mišias, neblogų santykių su pasaulietine valdžia. Tačiau Jėzus parodo tikrąją jos padėtį, sakydamas: „Nesi nei šaltas, nei karštas . nežinai, kad esi skurdžius, apgailėtinas, beturtis, aaklas ir plikas“ (Apr 3, 15.17). Nei šaltas, nei karštas tikintysis dar nėra pilnai piktosios dvasios, kuri šalta, pavergtas, tačiau neturi ir Dievo bei artimo meilės karščio. Pasitenkinama drungna tikėjimo parodija, bandant ir Dievui įtikti ir velnio neįžeisti. Alergiškoje krikščionybės etikai visuomenėje nesunku susilaukti pasmerkimo atvirai būnant sąžiningu tikinčiuoju, „mažosios kaimenės“ atstovu. Tam pasitarnauja ir pasaulinės ekonominės krizės, gerokai silpninančios (toks jų ir tikslas) žmonijos moralines nuostatas.

Neatpažintų skraidančių objektų populiarinimas.

Plačiai žiniasklaidoje eskaluojamas neatpažintų skraidančių objektų (NSO) fenomenas turi užslėptą prasmę: Antikristo atėjimas gali būti aranžuotas kaip kosminis įvykis, kaip pasirodymas to, kuris „nuleisdina ugnį iš dangaus į žemę“ (Apr 13,13), kuris, atseit, atneša Visatos protu paremtą taiką ir ramybę Žemei. Gal neveltui SNO 2010 rugsėjyje paskyrė Malaizijos astrofiziką Mazlan Othman atsakinga už kontaktus su ateiviais. Kartu daugėja pranešimų apie atrandamas, ir greitai nustatomas, kaip gyvybei vystytis tinkančias planetas.

Antikristo pagalbininku galės būti žmogaus ir gyvūno kūnų junginys, panašus į senovės Egipto ar Indijos dievus. Apie tokius, kaip apie vieną tvano priežasčių, pasakyta: „kiekvienas kūnas buvo pagadinęs savo kelią ant žemės“ (Pr 6,12) (J.S.vert.). Kūną turi ir žmogus ir gyvūnas. Kad abudu pagadintų savo kelią žemėje, jie sujungiami. Taip paniekinamas Dievas, kurio atvaizdas yra žmogus ir kartu iškreipiama Dievo sukurto ggyvūno paskirtis žemėje. Padavimuose apie kentaurus, sirenas ir panašius matomai yra racionalus pradas, nes kažin ar žmogaus protui pakaktų fantazijos tai sugalvoti be pagrindo.

Bažnyčia jungdamasi prie šios tendencijos, neneigia nežemiškos gyvybės egzistavimo, tačiau žiūri į tai atsargiai, o kartais ir su humoru.

Savo straipsnyje „Aliens Are My Brother“ (Ateiviai yra mūsų broliai) Vatikano observatorijos direktorius, astronomas tėvas Gabrielis Funesas SJ rašė, jog Dievo sukurti protingi sutvėrimai gali egzistuoti ir kitose kosmoso vietose. Jis yra gerbiamas mokslininkas ir bendradarbiauja su daugeliu pasaulio universitetų. Jo teigimu, nežemiškos gyvybės paieškos neprieštarauja tikėjimui į Dievą. Pagal jį kiti protingi sutvėrimai (neskaitant mūsų pačių) visatoje gali egzistuoti lygiai dėl tos pačios priežasties, dėl ko Žemėje egzistuoja tiek daug skirtingų gyvybės formų. Be to, G.Funesas mano, jog „kai kurie ateiviai netgi gali neturėti pirmapradės nuodėmės”. 2011 lapkričio 6 – 11 dienomis Vatikane vykusioje konferencijoje surengtoje Popiežiškosios mokslų akademijos, buvo taip pat diskutuota apie nežemiškos gyvybės egzistavimo galimybes.

Labai išsivysčiusios gyvybės formos, gali būti, gyvena kažkur kosmose ir būtų mielai priimtos Katalikų bažnyčios, kad ir kiek čiuptuvų jos turėtų, su humoru sakė popiežiaus Vatikano observatorijos mokslininkas astronomas Guy Consolmagno SJ. Pagal jį katalikų Bažnyčia neneigia kitų planetinių gyvybės formų egzistavimo. Jis sako, kad būtų pamalonintas, jeigu turėtų

galimybę susipažinti su intelektualiaisiais ateiviais, ir būtų laimingas galėdamas juos atversti į krikščionybę bei pakrikštyti, jeigu jie to pageidaus. Guy Consolmagno teigia, kad tokios ypatybės kaip intelektas, laisva valia, laisvė mylėti ir laisvai apsispręsti gali būti ne svetimos ir kitoms gyvybės formoms. „Bet kokia esybė, kad ir kiek čiuptuvų ji turėtų, turi sielą“, – dalijosi savo mintimis astronomas.

Pasaulis keičia Bažnyčią.

Pasaulietinė valdžia baigia perimti iš Bažnyčios moralinio autoriteto vaidmenį priverstinai taikydama savo liberalius principus net religinėms institucijoms. Kaip tikrame kare, ppradėta nuo artilerijos atakos –visuomenės bombardavimu žiniasklaidos pagalba apie Bažnyčios atstovų seksualinio išnaudojimo atvejus, surinktus per kelis dešimtmečius. Taip menkinamas Bažnyčios moralinis autoritetas ir kartu įgyjamas pretekstas užtikrinčiau diegti liberalias nuostatas ir religinėje sferoje. Šiandieną katalikiškoms ligoninėms tampa vis sunkiau atsisakyti abortų, katalikiškoms vaikų prieglaudoms neduoti įsivaikinti vienos lyties šeimoms, pamokslai tampa vis labiau politiškai korektiški. Vengiama smerkti homoseksualizmo nuodėmę, susitaikant su klaidingu teiginiu, jog tokiais gimstama. Nei šaltų, nei karštų narių masė pasaulietina Bažnyčią, mažina Jos sakralumą ir paslaptingumą. <

Šiandieną jau ne Bažnyčia keičia pasaulį, bet pasaulis keičia Ją. Tai matome kuomet evangelizacijai naudojama ne Šv. Dvasios jėga o vietoje meilės Dievui ir artimui mokymo, tame tarpe ir asmeniniu pavyzdžiu, iš pasaulio kopijuojami įvairūs psichoanalizės, psichoterapijos ar lyderystės metodai, llyg Bažnyčia būtų kokia korporacija ar sindikatas. Šie metodai netgi pasaulio veikloje ne visuomet lemia sėkmę, o tuo labiau mažai tinka Bažnyčiai, kuri yra kitame, Dvasios pasaulyje. Kartu užmerkiamos akys į šių metodų pradininkų gyvenimą, veiklą, bei jiems vadovavusią dvasią. Girdimi terminai „krikščioniška joga“, „krikščioniškas sunkusis rokas“, „krikščioniški baikeriai“, „krikščioniška lyderystė“ „krikščioniškas repas“ ir pan. Ar pridėjus žodį „krikščioniškas“ pasikeičia šaltinis, iš kurio semiasi šie stiliai. Teisingai yra pasakęs atsivertęs jogos guru Joseph-Marie Verlinde: „Nėra krikščioniškos jogos, yra tik krikščionys užsiimantys joga“.

Įsigali politinis korektiškumas skelbiantis, jog blogį daręs ar darantis žmogus nėra smerktinas. Smerkiama nuodėmė, bet ne žmogus. Tačiau į pragarą eina ne nuodėmė, o ją daręs žmogus. Vėl grįžta teologinė teorija, kad Judas nekaltas, o pragaras tuščias?

Gal ttai smulkmena, tačiau smulkmenos rodo principą. Tai naujasis Don Bosko Saleziečių vienuolijos ženklas – emblema. Ji gerai tiktų kokiai nors pasaulietinei socialinių darbuotojų asociacijai, mat nors ženklas sukurtas išradingai, tačiau be kryžiaus. Nebestebina toks požiūris, nes pastaruoju metu bandoma sekuliarizuoti ne tik Bažnyčios socialinę doktriną, bet ir jos įgyvendinimą.

Ženklai Bažnyčioje.

„Mokate aiškinti dangaus veidą, o laiko ženklų – ne“ (Mt 16,3), „kodėl gi neišsiaiškinate šio laiko prasmės“ (Lk 12,56). Jėzus siūlo stebėti ir mąstyti apie laiko ženklus, nes Dievas ir jais kkalba mums.

Ką gali reikšti 2009.12.24 ženklas, kuomet viso pasaulio akivaizdoje 25 metų Susanna Maiolo prieš pat Piemenėlių mišias peršoko apsauginius užtvarus ir pargriovė ant žemės 82 metų popiežių Benediktą XVI. Atsižvelgus į vietą (pagrindinėje Katalikų Bažnyčios šventovėje – šv. Petro bazilikoje), laiką (švenčiamas Kristaus gimimas, arba diena nuo kurios prasidėjo mūsų eros tūkstantmečių skaičiavimas) ir į asmenį (Kristaus Vietininkas žemėje), tai pilnai gali simbolizuoti trečios dienos (Viešpaties) arba trečio tūkstantmečio žmogiškuoju skaičiavimu pradžią. Taip simboliškai parodant dviejų tūkstančių metų (o Viešpaties dviejų dienų), skirtų Jėzaus Bažnyčios darbams, užbaigimą. Daugelis sutiks, jog plaukas nekrenta nuo galvos be Dievo valios, tačiau jeigu pargriaunamas ant grindų popiežius, tai kalta tik apsauga? Netrukus pasaulis galėjo stebėti ir pragaro vaizdus: 2010 m. pradžioje Haityje, 2011 m. pradžioje Fukushimoje. ?

26-jų Pasaulinių jaunimo dienų Madridas-2011 metu vyravo reti net šiai pietų šaliai karščiai, siekiantys 400C. Virš milijono maldininkų iš viso pasaulio visas dienas kankino kaitra, taip pat ir 2011.08.20 Madrido Cuatro Vientos (Keturi vėjai) aerouoste laukusius Popiežiaus mišparų. Vakare, įpusėjus mišparams, prasidėjo lietus, stiprėjo vėjas, numetęs nuo popiežiaus galvos ant žemės pijusę (kepurės nuo galvos numetimas nieko gera nesako). Homiliją du kartus nutraukė išsijungę garsiakalbiai. Popiežius, kaip geras ganytojas, dėl audros nepaliko podiumo su altoriumi. SSimboliška, kad audra sugriovė adoracijos palapinę. Galima teigti, jog masiniai pompastiški renginiai, su lyderystės ir psichologijos bet ne Dvasios dėsniais, primenantys Vudstoko festivalį (tame tarpe ir purvu ant žemės), bei norintys demonstruoti jėgą ir turtingumą, kurio matomai jau nebėra, kažin ar tinkamas jaunimo evangelizavimo kelias. Tai primena Jėzaus priekaištus Laodikėjos bažnyčiai. Neturime Dievui nurodinėti, kokį orą Jis turi mums duoti, bet galime prašyti, žinant Jo pažadą: „Kai jis manęs šauksis, jo išklausysiu“ (Ps 91,15). Popiežius Benediktas XVI yra pasakęs: „Be tikėjimo į Dievą Bažnyčią galima padėti į šoną ir užmiršti“.

Pastaraisiais metais viešumon iškeltas atskirų dvasininkų nedoras elgesys sukėlė tikinčiųjų pasipiktinimą. Bažnyčioje iki 2001 metų galiojo dokumentas „Crimen sollicitationis“ pagal kurį tokių nusikaltimų tyrimą galėjo daryti tik dvasininkai, o rezultatų viešinimas tiek tyrėjams, tiek liudytojams užtraukdavo ekskomuniką, kai tuo tarpu už nedorus veiksmus ekskomunikos nebuvo reikalaujama. 2001 m. buvo išleistas pakoreguotas dokumentas. Nedorumo slėpimo taktika nieko gera nedavė. Skatino nusidėjusius jaustis nebaudžiamais.

Dėl tyrimų vangumo vienoje katalikiškiausių pasaulio šalių – Airijoje 2011 m. birželio mėn. Vatikano nuncijus vyskupas Giuseppe Leanza buvo paskelbtas „Persona non grata“. O 2011 lapkričio mėn. Airija uždarė ir savo ambasadą prie Vatikano. Ji buvo seniausia iš visų ambasadų Vatikane. Įspūdžio sušvelninimui buvo paskelbta, jog tai daroma ddėl lėšų taupymo. Daugiametis viešumo ir tiesos trūkumas sprendžiant skausmingus Bažnyčios klausimus sudavė didžiulį smūgį tiek jos reputacijai, tiek ir patikimumui. Pasirodė, kad jie reikalingi. Ir ne tai svarbu, kad Bažnyčioje nedorėlių procentas mažesnis negu kitose religijose ar pasaulietinėse įstaigose. Ir vienas pedofilas suteršia parapiją. Teisingai apie tai sakė Tarptautinio eucharistinio kongreso pirmininkas, Dublino vysk. Diarmuidas Martinas: „Bažnyčios bandymai išvengti skandalo tapo vieno didžiausių skandalų Bažnyčios istorijoje priežastimi“.

Ne ką geriau ir Olandijoje. „Gėda ir skausmas“, taip Olandijos vyskupai ir vienuolijų vadovai komentuoja paskelbtus tyrimo duomenis apie katalikiškose institucijose įvykdytus lytinius nusikaltimų prieš nepilnamečius. Vadinamoji Deetmano komisija, tyrusi laikotarpį nuo 1945 iki 2010 m., nustatė ne tik lytinio išnaudojimo atvejų, bet taip pat ir bažnytinės vyresnybes bandymus juos slėpti. Olandijos vyskupai pripažįsta ne tik nusikaltusių dvasininkų atsakomybę, bet ir vadovybės netinkamą laikyseną praeityje tokius atvejus sprendžiant, neteisingai suprastos garbės kėlimą aukščiau nukentėjusių vaikų gerovės.

Didelę kainą moka Bažnyčia už pedofilijos pripažinimą tik nuodėme, bet ne nusikaltimu.

Kad dešimtmečių senumo kaltinimai ne visada yra pagrįsti, patvirtina t. Kevin Reynolds (65 m.) atvejis Airijoje. Visuomeninė RTE televizija 2011 gegužės mėn. rodytoje dokumentinėje laidoje pateikė jam kaltinimus 1982 metais Kenijoje išprievartavus keturiolikmetę mergaitę, kuri po to pagimdė dukrą. Vėliau pasirodė, jog tai neteisybė,

nes du nepriklausomi DNR testai įrodė, jog kunigas nėra dukros tėvas. Nebuvo atsižvelgta į t. Reynolds prašymą tokius testus atlikti iki laidos transliavimo. RTE pripažino, jog šmeižtas paliko žlugdančių pasekmių t. Reynolds, jo šeimai, draugams, parapijiečiams, pilnai ir besąlygiškai atsiprašė už apšmeižimą. Televizijos generalinis direktorius pareiškė, jog laida buvo viena iš didžiausių klaidų per visą RTE gyvavimą. Kartu atsistatydino keli aukšti šios televizijos vadovai. Gal toks ir dar keli panašūs įvykiai padės vengti skubotai metamų neteisingų kaltinimų.

Kodėl Jėzus leidžia blogiui nnugalėti.

Kartais ir tikintiems kyla klausimas: „kodėl Jėzus taip dažnai leidžia nugalėti blogiui?“. Taip manoma, nes dvasinis veikimas ne visiems matomas, tačiau yra matomų dalykų.

Blogis stiprus, kadangi naudoja teisius ir neteisius (dažniau) metodus. O iš pasakymo, kad „platus kelias į pražūtį, ir daug juo einančių“ (Mt 7,13), matome jog ir skaitlingas. Nejau skaitlingųjų valdovas negali elgtis su savaisiais kaip tinkamas? Argi tai būtų neteisinga? O kaip su jam nepriklausančiais? Jiems jis turi galios tik tiek, kiek leidžia Dievas pastarųjų nnaudai. Kartais sakoma: bet juk katastrofose žūna ir nekalti. Skirstyti į kaltus ir nekaltus neleidžiama net angelams. Galime tik spėti, kad tarp žuvusiųjų buvo tuo metu ir gerų ir blogų. Anksčiau miręs blogasis nebegalės daugiau daryti negerovių žemėje, o dorajam aanksčiau nuėjusiam į dangų, išsipildys Išminties knygos nuraminimas: VIEŠPAČIUI patiko jo siela, todėl jis išskubino jį iš nedoros aplinkos (Išm 4,14). Mums, gyviesiems, yra paliktas laikas žemėje dar blogėti, arba dar gerėti.

Kodėl atrodo, jog blogiesiems geriau sekasi? Kartais tai tik išoriškai matoma, kartais būna ir iš tiesų. Pirmiausia tai pasitarnauja naujų sielų gundymui. Antra, būtų neteisinga jeigu tas, kuris neturės Amžinojo gyvenimo, negalėtų pagyventi žemėje taip kaip nori. Juk jis už tai moka brangiausiai – siela.

Kad blogis neišplistų iki kosminių dydžių ir pilnai neužvaldytų žemės galioja dvasinis dėsnis: blogis naikina blogį. Tam blogieji anksčiau ar vėliau tarpusavyje pykstasi. Tai galima stebti realiame gyvenime. Tik kovoje su Kristumi jie vieningai sutaria. Kristofobija yra atviriau ar paslėpčiau pasireiškiantis jų bruožas. Tai ggalima įžvelgti daugelyje susivienijimų.

Gerųjų tikslas yra kaip žemės druskos ir šviesos žibinto, skleisti aplinkui gėrio šviesą, kuri kažkiek gali drausminti bloguosius, kurių darbams reikalinga tamsa ir puvimą stabdančios druskos nebuvimas. Gerųjų užduotis yra likti tokiais nepriklausomai nuo kairiojo skruosto užgavimo. Tuo tarpu blogį darantys žeidžia save dvasiškai, o dažnai ir kūniškai.

Gražvydas Paukštė pgrazvidas@gmail.com

2011 Adventas

Pastabos: Pastorinimai Šv.Rašto citatose mano.

(J.S.vert.) – Šv. Rašto citata iš vysk. J.J. Skvirecko vertimo. Kur nenurodyta – iš kun. A.Rubšio vertimo.