Džainizmas

Pagarba visoms gyvybės apraiškoms: džainizmas

Džainizmas turi tik tris milijonus išpažinėjų ir beveik visi jie gyvena Indijoje (apie du milijonus). Kaip palyginti taip ribotai paplitusi ir tiek nedaug pasekėjų turinti religija įgijo tokią neregėtą įtaką? Šiuolaikiniame pasaulyje džainizmą išpopuliarino Mahatma Gandis. Pats nebūdamas džainistas, jis tarp jų užaugo ir priėmė svarbiausią džainizmo doktriną, ahimsą – nesipriešinti blogiui prievarta, nežudyti gyvų būtybių. Džainistų indėlis buvo svarus kuriant Indijos bankus, plėtojant komerciją.

Kaip budistai yra Budos (nusvilusiojo) pasekėjai, taip džainistai yra Džinos (nugalėtojo) pasekėjai; ššitaip yra vadinamas Vardamana, paskutinis iš didžiųjų džainistų mokytojų. Taip vadinami ir tie žmonės, kurie, įveikę savo aistras ir emocijas, pasiekė tobulybę. Taigi pats džainizmo pavadinimas rodo etinį šios religijos pobūdį.

Džainizmo gimimas

Laikotarpis nuo VII iki V a. pr. Kr. buvo lemtingo posūkio metas viso pasaulio intelektualinėje raidoje: tada iškilo ankstyvieji filosofai Graikijoje, didieji žydų pranašai. Konfucijus Kinijoje ir greičiausiai Zaratustra Persijoje.

Šiaurės Indija VI a. pr. Kr. paženklintas ypatingomis visuomenės permainomis. Senoji įprastinė gentinė visuomenės struktūra ėmė irti. Jos vietoje susikūrė kkelios didelės regioninės karalystės ir keletas smulkesnių gentinių junginių, kurie, nerandant geresnio žodžio, buvo vadinami respublikomis. Šie nauji dariniai išlaikė kai kuriuos gentinės struktūros požymius, bet politinės galios turėjo ne kažin kiek ir buvo priklausomi nuo didesniųjų karalysčių. Šiuo pereinamuoju llaikotarpiu, kai senoji visuomenė iro, o naujoji dar nebuvo įgavusi pavidalo, daugelis žmonių pasijuto praradę tiek socialine, tiek moraline orientaciją. Kilo ir religinė sumaištis, kai susidūrė ir ėmė konfliktuoti prieštaringos religinės minties sistemos bei praktikos. Galbūt dėl šio konflikto atsirado vadinamųjų heterodoksiškų mokytojų, atstovaujančiu budizmui, džainizmui ir adživikų sektai. Jų kilmė, matyt, siekė šramanus, senuosius religijos mokytojus, kurie nuo braminų skyrėsi tik tuo, kad skelbė išsigelbėjimo per ateizmą ir askeze doktrina. Jie buvo laikomi heterodoksais dėl to, kad atmetė Vedas, autoritetingiausią induistų tekstą, nepripažino kastų nei pasiaukojimo.

Mahavyra, nutiesęs kelią

Vardamana, pasekėjams žinomas kaip Mahavyra (didžiavyris), buvo vyresnis Budos amžininkas. Nors legendos apie jo gyvenimą ir nėra tokios patrauklios palyginti su tomis, kurios gaubė Budą, -jos formalesnės, ne tokios patikimos, -Mahavyra, be aabejonės, buvo istorinis asmuo. Nigantos Nataputos vardu jis dažnai minimas budistų raštuose kaip vienas svarbiausių Budos oponentų.

Antrasis Sidhartos, kšatrijų vado, sūnus Mahavyra gimė apie 540 pr. Kr. Kundagramoje, netoli dabartinės Patnos Bihare, o mirė 468 pr. Kr. (jeigu tikėsime mokslininkų nuomone; tačiau tradicija teigia, jog Mahavyra gyvenęs 599-527 pr. Kr.). Tiek jo tėvo, tiek motinos šeimos priklausė valdovų karių kastai, tuo metu turėjusiai didžiule galią. Jis buvo išmokslintas kaip dera princui. Pagal vieną legendą jis visą gyvenimą likęs viengungis, pagal kkitą – buvo vedės princesę, kuri pagimdė jam dukterį. Šiaip ar taip, sulaukės dvidešimt aštuonerių metų, tėvams mirus, jis išsižadėjo šeimos gyvenimo, tapo valkata ir asketu, siekdamas išsivaduoti iš varginančio gimimų, mirčių ir atgimimų rato.

Pirmiausia jis praktikavo askezę grupėje, kurią prieš 250 metų buvo įkūręs toks Parsva. Parsva žinomas kaip dvidešimt trečias, o Mahavyra kaip dvidešimt ketvirtas tirtankaras (“brastos bridėjas”, “kelio skynėjas”), arba didysis džainizmo mokytojas, vedantis savo pasekėjus per sielų transmigracijos upę. Ilgiau nei dvylika metų Mahavyra klajojo iš vienos vietos į kitą, gyveno griežčiausioje akezėje, dalyvaudavo religiniuose disputuose. Iš pradžių jis dar dėvėjo vienintelį drabužį – klubų raištį, tačiau po trylikos mėnesių nusimetė net ir tą kliuvinį ir visą likusį gyvenimą vaikščiojo nuogas.

Nusvilusysis

Tryliktaisiais tokio gyvenimo metais, sulaukės keturiasdešimties, po ilgo pasninkavimo, jis pasiekė išsilaisvinimą ir nušvitimą. Tariant jo mokinių žodžiais, jis tapo nugalėtoju, džiną, įgijo galutinį, aiškų, niekieno netrikdomą pažinimą bei intuiciją, žinomą kaip kevala, ir tapo tobula siela (kevalinu). Tapęs tokiu visažiniu, Mahavyra išsilaisvino iš karmos galybės, kausčiusios jį prie atgimimu rato.

Tuomet Mahavyra buvo paskelbtas ordino vadu, tirtankaru, ir trisdešimt metų skleidė savo tikėjimą bei rūpinosi pasekėjų bendruomene. Jis pats tarėsi esąs kilęs iš tų legendinių tirtankarų, kurie per amžius skelbė džainizmo tikėjimą. Gal tai, ką jis vvaizdavosi, ir ne visai atitiko tikrovę, tačiau tradicija, iš kurios kilęs džainizmas, be abejo, siekia ankstesnius nei Mahavyros ir Parsvos ir net ankstesnius negu Nemi (tariamo Krišnos pusbrolio iš “Mahabharatos” karo) laikus, jis ateina iš tolimiausios Indijos priešistorės. Jis mirė nuo savanoriško badavimo Pavoje, kaime esančiame netoli nuo jo gimtinės ir ligi šiol gausiai lankomame džainistų maldininkų. Čia jis ir įžengė į nirvaną – savo “amžiną atilsį”.

Džainizmo iškilimas

Mahavyra surinko pasekėjus daugiausia iš aristokratų kšatrijų ir suvienijo juos į paprastą bendruomenę, kurios nariai buvo tiek pasauliečiai, tiek ir vienuoliai, ir vyrai, ir moterys. Yra pagrindo manyti, kad dar prieš stodami į bendriją kai kurie jo pasekėjai buvo įsitikinę, jog tikras beaistris neprieraišumas reikalauja atsisakyti bet kokio turto, net ir drabužių. Kiti nemanė, kad norint būti tikrai pamaldžiam reikia vaikščioti nuogam. Dėl šio nesutarimo, o vėliau ir dėl skirtingo kanoniškųjų raštų turinio aiškinimo atsiskyrė dvi pagrindinės džainizmo sektos. Tačiau dėl doktrinų jokių esminių susikirtimų tarp sektų nebuvo ir vėlesniais amžiais.

Dvi sektos

Du amžius Mahavyros mokinių bendruomenė taip ir liko negausi. Jų narių gerokai pagausėjo tada, kai didžiosios Maurijų dinastijos įkūrėjas, Magados imperatorius Čandragupta (apie 321-297 pr. Kr.) atsisakė sosto ir įstojo į ordiną. Šiuo atveju istorija bent iš dalies patvirtina legendą. Tačiau baigiantis ČČandraguptos viešpatavimui, didis badas išvarė daugybe džainistų vienuolių iš Gango slėnio šiaurės Indijoje ir privertė juos trauktis piečiau, Dekano link. Čia, Maisoro valstijoje, džainistai įkūrė stambių savojo tikėjimo centrų.

Tada, kaip vėlgi byloja istorija, kai Bhadrabahu, iškilusiųjų iš tėvynės džainistų vadas ir vienuoliktasis bendruomenės vyriausiasis, po dvylikos metų sugrįžo į Biharą, jis išvydo, kad sumaišties ir bado iškankinti šiauriniai vienuoliai, vargstantys valdant Stulabhadrai, jau nebesilaiko senovinių, Mahavyros nustatytų papročių ir netgi dėvi baltus drabužius. Tuomet džainizmas ir suskilo į dvi sektas: digambarus (“dangumi apsigerbusius”, arba “erdve apsigerbusius”) ir švetambarus (“baltai apsigerbusius”). Ši schizma išryškėjo I a. ir išliko iki mūsų laikų.

Šventas raštas

Jeigu tikėsime istorija, sakralinė literatūra buvo perduodama žodžiu, iš vienos kartos į kitą, nuo pat Mahavyros laikų. Bhadrabahu buvo paskutinysis, kuris tobulai mokėjo šventąjį tekstą. Šiam mirus, III a. pr. Kr. pradžioje, kanonas buvo kiek įmanoma pertvarkytas, suskirstytas į dvylika dalių (Angas), kurios pakeitė keturiolika ankstesniųjų tekstų (Purvas). Švetambarai šį pertvarkytą kanoną priėmė, tačiau digambarai atmetė; jų nuomone, senasis raštas nesugrąžinamai dingės. Laikoma, kad švetambarų kanonui priklauso aštuoniasdešimt keturi tekstai, galutinai surinkti V a., tarp jų keturiasdešimt viena sutra, nemažai niekur nepriskiriamų tekstų, dvylika komentarų ir vienas stambus komentaras. Visi tekstai surašyti arda – magadi kalba.

Pakilimas ir nuosmukis

Vėlesniais amžiais džainizmas

išplito po visą Indiją, nuo rytų iki vakarų. Būta džainizmo istorijoje tokių laikotarpių, kai šio tikėjimo patronais save laikė karaliai bei princai. Iš jų malonės spindulių iškilo šventyklos – įstabiausi pasaulyje architektūros pavyzdžiai. Tačiau viduramžiais, įsitvirtinant indų pamaldžiajam teizmui (bakčiui), ypač susijusiam su Šyva bei Višnum, džainizmo kaip religijos įtaka susilpnėjo. Tik dviejuose regionuose džainizmas išliko kaip vyraujanti religija iki pat šių laikų – tai Gudžarate ir Radžastane, kur dominuoja švetambarų sekta, ir Dekane (dabartiniame Maisore), kur susitelkė digambarų sektos aatstovai. Bet, skirtingai nuo budizmo, džainizmas ir toliau plito savo tėvynėje. Jo plitimą tikriausiai galima paaiškinti tuo, kad ši religija siekė patraukti tiek pasauliečius, tiek ir vienuolius. Persekiojimo laikais džainistai susilaukdavo pagalbos bei paramos iš turtingų ir galingų savo rėmėjų pasauliečių.

Reikėtų paminėti dar vieną naujesniaisiais laikais išryškėjusi džainizmo religijos aspektą – tai “grotos gyventojų” (stanakavasi) atsiradimas. Ši religinė grupė susiformavo 1653 kaip švetambarų atšaka. Panašiai kaip protestantiškosios Reformacijos banga Europoje ir, matyt, įtakojami islamo, reformatoriai kėsinosi nušluoti visų formų stabmeldystę bbei garbinimą šventyklose kaip prieštaraujančius Mahavyros mokymui. Tačiau fundamentaliųjų doktrinų ši vėlyvoji schizma nepalietė.

Džainistų tikėjimas

Mahavyra ir kiti jo meto mokytojai neortodoksai pirmiausia siekė išsilaisvinti iš reinkarnacijų rato.

Visata

Džainizmo filosofija keliais svarbiais aspektais skiriasi nuo budizmo ir induizmo. Džainizmas tiki egzistuojant begaline ddaugybe gyvųjų ir negyvųjų substancijų – dživų, arba sielų, ir adživų, arba nesielų; taip išreiškiama dvasios – materijos dichotomija. Tiek dvasia, tiek materija pasižymi begale individualių savybių. Be to, visos substancijos egzistuoja nepriklausomai, ar mes jas suvokiame, ar ką žinome apie jų egzistavimą. Kadangi visatoje klajojančių sielų yra begalybė, daugelis jų priverstos amžinai klajoti sansaroje – gimimo, mirties ir atgimimo pasaulyje. Pats šis pasaulis irgi paklūsta augimo bei irimo procesams. Jis dalelė visatos, kuri yra be pradžios ir be pabaigos, pereinanti per gausybe kosminių ciklų, o jų kiekvienas susideda iš pakilimo ir nuosmukio fazės – tada ir civilizacija pergyvena pakilimą ir nuosmukį. Šiuo metu gyvename nuosmukio fazės penktąjį periodą.

Tokiam, atrodytų, džainizmo filosofijos fatalizmui bei determinizmui kaip priešprieša galėtų būti skirtingų ppožiūrių (“įvairiapusiškumo”) teorija (anekantavada). Pagal šią teoriją bet koks teiginys yra teisingas tik tuo požiūriu, kurio laikantis jis suformuluotas. Civilizacijų iškilimas bei nuosmukis yra griežtai determinuotas visatos požiūriu, tačiau individo požiūriu žmogus gali nevaržomas dirbti savo išlaisvinimui. Tik išsilaisvinusios sielos pažįsta galutinę ir absoliučią tiesą, populiari šio teiginio iliustracija yra parabolė apie šešis aklus žmones ir dramblį. Kiekvienas iš jų apčiuopė tik dalį didžiulio žvėries; kai buvo paklausti, į ką jis panašus, vienas atsakė, kad į sieną, kitas, – kad įį virvę, trečias – į gyvatę, ketvirtas – į vėduoklę ir t.t. Tik nirvanoje siela pasiekia visišką ir tobulą pažinimą.

Siela

Pagrindinė sielos charakteristika yra sąmoningumas ir žinojimas. Savo pirminėje būsenoje siela žino viską: niekas nuo jos nepaslėpta, ji pažįsta egzistenciją visais jos aspektais, visais laikais – praeityje, dabartyje ir ateityje. Dabartinėje savo būklėje, šiame pasaulyje, kai siela įkalinta materialiame kūne, jos žinojimas netobulas ir nepilnas dėl materijos apribojimų.

Siela būna penkių lygmenų, priklausomai nuo formos, kurią ji yra įgavusi savo žemiškoje egzistencijoje:

• Žemiausio lygmens yra tos sielos, kurios teturi vieną pojūtį – lytėjimą; tai ir patys elementai – žemė, vanduo, oras ir ugnis, taip pat didžiulė augmenijos karalystė.

• Antrojo lygmens sielos turi du pojūčius: lytėjimą ir skonį – tai kirminai bei moliuskai.

• Trečiojo lygmens sielos pasižymi trimis pojūčiais: lytėjimu, skoniu ir uosle – tai skruzdės, vabzdžiai, peteliškės.

• Ketvirtojo lygmens sielos su keturiais pojūčiais: lytėjimu, skoniu, uosle ir rega; tai tokie tvariniai kaip, sakykime, vapsvos, žiogai ir drugeliai.

• Penktojo, aukščiausiojo, lygmens sielos turi visus penkis pojūčius: lytėjimą, skonį, uosle, regėjimą ir klausą. Tai keturios tvarinių rūšys: pragaro būtybės, aukštesnieji gyvūnai, žmonės ir dangiškosios būtybės.

Sielos kelionė nuo vieno sąmonės lygmens iki kito, nuo vieno laiptelio prie kito, aukštyn arba žemyn, priklauso nuo nepermaldaujamo Karmos ddėsnio.

Karma ir reinkarnacija

Kaip ir visos indų religijos, džainizmas pripažįsta visuotinį karmos dėsnį. Pagal šį dėsnį kiekvienas veiksmas – mintis, žodis ar poelgis – sukelia tam tikras pasekmes, kurios savo ruožtu tampa kito veiksmo priežastimi, ir t. t. Ši priežasčių ir pasekmių grandinė žinoma kaip “karmos našta” ar tiesiog karma. O kadangi džainizmas, kaip matėme, pripažįsta ir sielų persikėlimo bei naujo įsikūnijimo doktriną, tai galima tarti, jog sielos būseną tam tikru momentu nulemia per daugybe amžių susikaupusi Karma.

Tačiau džainistų karmos doktrina šiek tiek skiriasi nuo induistų. Induistai supranta karma vien tik kaip gamtos dėsnį, o džamistai įsitikinę, kad karma susideda iš itin smulkių, itin subtilių materialių dalelių, kurios prilimpa prie sielos kaip molis prie indo. Vis dėlto savo pastangų, drausmingumo bei pažinimo dėka žmogus gali kontroliuoti savąją karmą. Savanaudiški, nerūpestingi ir žiaurūs poelgiai sąlygoja tai, jog kaupiasi sunkioji karma, kuri nuslegia sielą žemyn. Tačiau karma, kuri kaupiasi iš gerų poelgių, išsisklaido beveik per akimirksnį, nepalikdama jokių pėdsakų. Dar daugiau, laisva valia kentėdamas žmogus gali išsklaidyti jau susikaupusią Karmą – šitaip apvalo ir palengvina sielą.

Taigi, kad pasiektų išsivadavimą (mokšą), žmogus privalo išlaisvinti savo sielą iš materijos varžtų. Tada dėl savo lengvumo ji savaime pakyla į aukštutinius visatos sluoksnius, kur amžinai būna visažinystės ppalaimoje. Didvyrių, tokių kaip Mahavyra, sielos pasiekia išsivadavimą dar jiems tebegyvenant. Tuomet prie žemės jas teriša tiktai karmos likučiai, tačiau ir šiuos įmanoma išsklaidyti pasninkavimu ir atgaila. Tada jau žmogaus siela netrukdoma pakyla aukščiau nei dievybių dangus, į amžiną nirvanos atilsį.

Džainizmui būdingas ne tiek fatalizmas, kiek ateistinė nuostata. Nesama jokios pasaulinės sielos, jokios aukščiausiosios būtybės, jokio visatos kūrėjo nei palaikytojo, nieko, kas būtų šalia žmogaus, kas galėtų jam pagelbėti kelyje į išsivadavimą (nebent tirtankarai, galintys būti vadovai ir pavyzdžiai). Tegul ir sukūręs tokią subtilią, tokią niuansuotą karmos bei reinkarnacijos doktriną, praktiškai džainizmas pesimistine religija. Pasaulis yra vargų ir sielvarto bedugnė, ir jos tikrai neatsveria tie keli akimirksniai laimės, kuriuos žmogus šiame gyvenime patiria.

Kelias į išsivadavimą

Dėl to, kad visatoje sielų begalinė gausybė, ir dėl to, kad atgimimo ciklas yra ilgas, gimdama iš naujo siela retai įsikūnija žmoguje. Todėl žmogus privalo išnaudoti net ir menkiausią progą, kad galėtų priartėti prie išsivadavimo. Tam reikia įgyti tris brangenybes:

• teisingą žinojimą,

• teisingą tikėjimą,

• teisingą elgesį.

Teisingą žinojimą suteikia džainizmo pažinimas, teisingą tikėjimą įgyjame jį įtikėję, o teisingas elgesys įmanomas laikantis jo tiesų. Pirmosios dvi brangenybės išties bevertės, jei neįgyjame trečiosios, tad džainistai vienuoliai ir vienuolės, pasauliečiai ir pasaulietės daro teisingo elgesio įžadus, kurių svarbiausias ir apibendrinantis

visą šio tikėjimo esmę yra draudimas kankinti ar žudyti gyvas būtybes.

Nesipriešinimas blogiui prievarta

Užgauti gyvą būtybę, net ir nesąmoningai, vadinasi, užsitraukti pražūtingas karmos pasekmes. Žinoma, pačios sunkiausios jos būna, jei gyvastis kam atimama tyčia. Tačiau kadangi visa visata knibždėte knibžda gyvybe, tai praktiškai visa džainisto mityba ir gyvensena kuo griežčiausiai apribota. Net ir pasaulietis džainistas privalo būti griežtas vegetaras. Jam nedera būti Fermeriu, nes ardamas dirvą jis gali sunaikinti žemėje esančius gyvius bei augalus, jau nekalbant apie skriaudą pačiai žemei. Jis nnegali laisvai rinktis amato, nes būdamas kalviu jis skaudins metalą ant priekalo, o būdamas staliumi – medį ant varstoto. Džainistui tinka tokios saugios profesijos kaip prekijo arba palūkininko, ir galime būti tikri, jog ilgainiui jis taps turtingu pirkliu ar klestinčiu bankininku.

Kasdieninis džainisto gyvenimas

Kaip ir kitų religijų išpažinėjai, džainistai atlieka tam tikras apeigas gimimo, tuoktuvių ar mirties atvejais. Tiktai yra vienas skirtumas. Ritualai, kuriuos jie atlieka, yra veikiau induistų negu džainistų. Ceremonijas vykdo irgi dažniausiai induistų šventikai ar oficialūs asmenys.

Pasauliečio gyvenimas

Pasiekti ttikrą išsivadavimą pasauliečiui neįmanoma – nebent prieš gyvenimo pabaigą jis padarytų senatvės įžadą mirti nuo savanoriško badavimo. O digambarų įsitikinimu, išsivadavimo niekuomet nepasieks moteris – nebent pirma jos siela įsikūnytų vyre.

Pagal džainizmą esama keturių karmos šaltinių:

• prisirišimas prie šio pasaulio ddalykų, tokių kaip maistas, drabužiai, būstas, moterys, brangakmeniai;

• netvardymas pykčio, puikybės, polinkio apgaudinėti, godumo;

• susisaistymas su šio pasaulio dalykais kūnu, protu ar šneka;

• neteisingas tikėjimas.

Karmą galima kontroliuoti atsisakant bet kokio aktyvumo. Džainizmas pripažįsta aštuonias karmos rūšis, tris karmos laikus, keturiolika pakopų į išsilaisvinimą iš karmos. Tarp pirmos ir ketvirtos pakopos asmuo tik įgyja žinojimą ir tikėjimą, tačiau atsidūręs penktoje pakopoje jis ima suvokti teisingo elgesio svarbą ir tuomet jau gali priimti dvylika įžadų, kurie rodo, jog pasaulietis gyvena religinį gyvenimą.

Pirmiausia iš dvylikos įžadų paminėtini penki “daliniai įžadai”:

• nevartoti prievartos prieš daugiau negu vieną pojūtį turinčias sielas;

• būti teisingam;

• nevogti;

• saugoti skaistybę;

• atsižadėti turto ir malonumų ar bent juos apriboti.

Toliau eina dar trys iš dvylikos įžadų, vadinamieji “pagalbiniai įžadai”, kurie padeda žžmogui laikytis penkių pirmųjų:

• mažiau keliauti (tada sumažėja galimybė nusidėti, nes apribojama teritorija, kur galima įpulti į nuodėmę);

• rečiau naudotis kai kuriais daiktais (taip sumažėja progų meluoti, vogti, kaupti turtą);

• vengti blogai šnekėti apie kitus žmones, saugotis neatimti gyvybės, nesinešioti ginklų, nelenkti kitų į pikta.

Kiti keturi įžadai turėtų paskatinti pasaulietį atlikti religines pareigas:

• Bent keturiasdešimt aštuonias minutes kasdien paskirti meditacijai, samajikai, apie nieką piktai negalvojant, išliekant taikoje su pasauliu ir kontempliuojant aukštybes, kurias gali pasiekti siela. Jeigu įmanoma, kartoti šį ppratimą triskart – rytą, dieną, vakare.

• Bent vieną dieną griežtai laikytis įžado kuo mažiau keliauti, tą dieną rimtai medituoti.

• Bent laikinai, dvidešimt keturias valandas, pagyventi vienuoliškai, neliečiant maisto, gėrimo, puošmenų, kvepalų ar ginklų, laikantis celibato, dėvint tik tris klubų raiščius dieną ir du naktį – taip tarsi nutiesiamas tiltas tarp pasauliečių ir vienuolių bendruomenės (vadinamas posadha).

• Remti asketų bendruomene aukojant jos nariams bet ką iš keturiolikos dalykų, kuriuos jie galėtų ramia sąžine priimti, – tokius kaip maistas, vanduo, drabužiai, indai, antklodės, rankšluosčiai, lovos, stalai ar kitokie baldai.

Džainistai tiki, kad laikydamasis šitų dvylikos įžadų tikintysis įgyja didžiulį fizinį bei moralinį pranašumą. Kūnas tampa klusnus ir sveikas, o siela – laisva nuo meilės ir neapykantos.

Pasaulietis, trokštantis pasiekti aukštesniąją pakopą kelyje į išsivadavimą, privalo pasiryžti laikytis dar vienuolikos įžadų:

• Garbinti tikrąjį dievą (t. y. tirtankarą), gerbti tikrąjį guru (mokytoją) ir tikėti tikrąja doktrina (dharma, t.y. džainizmu) ir kartu vengti septynių nedorų darbų: lošimo, mėsos valgymo, vyno siurbimo, svetimoteriavimo, medžioklės, vagiliavimo ir lėbavimo.

• Laikytis dvylikos įžadų, prisiekti mirti nuo savanoriško badavimo visiškoje ramybėje.

• Medituoti mažiausiai tris kartus per dieną.

• Pagyventi vienuoliškai bent šešis kartus per mėnesį.

• Nevalgyti nevirtų daržovių.

• Nevalgyti nuo saulėlydžio iki saulėtekio, iki aušros negerti vandens, kad kartais tamsoje netyčia neprarytumei vabzdžio.

• LLaikytis nuošaliai nuo žmonos, niekuomet nesikvėpinti kūno, kad kartais jos nesuviliotum.

• Nieku gyvu nesipinti į jokią pasaulietišką veiklą, kuri galėtų pastūmėti sunaikinti gyvybę.

• Visą likusį savo gyvenimą būti vienuoliu.

• Valgyti tik tai, kas atlieka.

• Dėvėti asketo rūbus, gyventi nuošaliai religijai skirtuose pastatuose arba miške, laikytis šventuose raštuose asketams nurodomų gyvenimo taisyklių.

Kai pasaulietis išpildo visus iki paskutinio šiuos vienuolika įžadų, jis jau būna grynas asketas.

Jei pasaulietis tikrai stengsis pasiekti tokią pakylėtą būseną, jam teks išsiugdyti ir dvidešimt vieną savybę, kuriomis išsiskiria džainistas “džentelmenas”. Jis visuomet “rimtai elgiasi”, jo švarus kūnas ir drabužiai, jis tramdo savo temperamentą, stengiasi būti populiarus, gailestingas, vengia nuodėmės, jis tiesus, išmintingas, kuklus, malonus, švelnus, atsargus kalboje, socialus, atidus, mokslingas, gerbiąs senatvę ir senovinius papročius, nuolankus, dėkingas, gera linkintis ir pagaliau jam rūpi biznis.

Asketo gyvenimas

Asketo gyvenimas prasideda nuo iniciacijos. Pirmiausia jis išdalina giminėms drabužius bei brangakmenius ir apsivelka asketo (sadhu) rūbą, pasilikdamas trejus drabužius viršutinei kūno daliai ir dvejus apatinei, kurie gali skirtis spalva priklausomai nuo sektos. Paskui jam nuskutami plaukai. Nuo šios minutės jis benamis klajoklis ir negali turėti jokių daiktų, išskyrus drabužius, keletą skiaučių audeklo iškošti vabzdžiams iš vandens, kurį kasdien geria, medžiaginį dangalą burnai prisidengti, kad neužgautų oro, keletą medinių ąsočių bei moliūgo gertuvių, taip ppat šluotelę ar šepetėlį vabzdžiams sau nuo tako nušluoti.

Penki didieji įžadai, kuriuos privalo duoti džainistų asketas, yra griežtesnis variantas tu penkių, kuriuos duoda pasaulietis:

• nesipriešinti blogiui prievarta -nežudyti, net ir netyčia, jokios gyvos būtybės, ar ji turėtų penkis, keturis, tris ar du pojūčius, ar būtų nejudri (tik su vienu pojūčiu);

• būti teisingam – kalbėti tik tai, kas malonu, nekenksminga, teisu;

• nevogti – neimti nieko, kas nėra duota;

• būti skaisčiam — neturėti jokių santykių su priešingos lyties dievais, žmogiškomis būtybėmis ar gyvuliais;

• neišskirti savo meile jokio dalyko ar žmogaus, t.y. neskirstyti garsų, spalvų, kvapų ar net ir žmonių į tuos, kurie patinka ir kurie nepatinka, – arba, kitaip tariant, būti abejingam viskam, kas pasiekia per pojūčius.

Kaip esama džainisto pasauliečio idealo, taip egzistuoja ir tobulo vienuolio paveikslas. Sakoma, kad tikras asketas privalo pasižymėti dvidešimt septyniomis savybėmis, ne tik laikytis penkių didžiųjų įžadų: niekuomet nevalgyti naktį, ginti visas gyvas būtybes, kontroliuoti penkis savo pojūčius, pažaboti godulį, būti atlaidus, puoselėti aukštus idealus, atidžiai apžiūrėti visus naudojamus daiktus, kad kartais nesunaikintų kokio vabzdžio gyvasties. Jis privalo atsižadėti savęs ir uoliai laikytis trijų taisyklių -kontroliuoti protą, kalbą, kūną, jis privalo dvidešimt dviem būdais iškėsti sunkumus ir ligi mirties kentėti.

Kaip meldžiasi džainistai

Džainistai nepripažįsta Dievo, bet tai nereiškia,

jog jie atmeta ir maldą bei garbinimą, kurį tiksliau derėtų vadinti kontempliacija. Iš visų būtybių, tarp jų dievų ir šventųjų, garbinamos tiktai išsilaisvinusios sielos arba tobulais jau tapė tirtankarai. Tačiau džainistai net ir jų neprašo pagalbos ar gailestingumo, jie veikiau yra tarsi įkvėpimo šaltinis tiems, kurie dar siekia išsilaisvinimo ir tobulumo.

Tačiau tai greičiau teorija. Praktika visai kitokia. Nemaža džainistų pasauliečių meldžiasi induistų dievams prašydami sau pagalbos; daugelyje džainistų šventyklų stovi induistų dievybės, o šventėse laikomasi induistų papročių.

Šventyklos ir namų altoriai

Palikimas, kkuriuo iš tiesų gali didžiuotis džainistai, – tai didinga šventyklų architektūra. Ypatingo dėmesio vertos šventyklos – miestai, kai kurios jų turi šimtus altorių ir visi jie iš skirtingų laikotarpių. Pasigėrėtinos raižytos šių statinių lubos bei ornamentuotos kolonos, išpuoštos dailiomis marmurinėmis skulptūromis bei gėlių motyvais, -tai turbūt tobuliausi tokios rūšies meno kūriniai. Miestuose bei miesteliuose pilna ir šiuolaikinių šventovių, tačiau jos kur kas mažesnės ir ne tokios stulbinančiai gražios. Džainistų namuose paprastai esama ir altorėlio. Šventas raštas perspėja, kad tokie namų aaltoriai turėtų būti iš medžio. Yra išlikę medinių altorių su meniškai išpjaustinėtomis durelėmis bei staktomis.

Malda

Džainistu šventyklose būna begalė tirtankarų atvaizdų: “Kontempliuodamas aistrų nepažįstančiojo Viešpaties formas protas esti nevalingai užvaldomas savęs atsižadėjimo. Kontempliacija bei tirtankarų garbinimas apvalo protą”.

Kasdien džainistas pakyla dar pprieš aušrą ir su šimto aštuonių karoliukų rožančiumi rankoje kreipiasi į Penkias Didžiąsias Būtybes – ant krūtinės sukryžiavęs rankas, jis nusilenkia į rytus, į šiaurę, į vakarus ir į pietus.

Priėjės prie šventyklos, džainistas palieka už durų batus ir kojines. Prieangyje jis pasiženklina kaktą šafrano dažo žyme ir kartoja nisahi: šis ritualas padeda jam nusimesti visas nuodėmes bei rūpesčius. Įėjės į šventyklos vidų, jis prisiartina prie altoriaus ir paprašo leisti jam numazgoti svarbiausiojo tirtankaro atvaizdą. Nukraustęs brangakmenius ir nurinkęs nuvytusias gėles, tikintysis nuplauna atvaizdą vandeniu, pienu ir penkiais nektarais. Kai atvaizdas apdžiūsta, tuomet jį dar nušluosto ir paženklina skystu šafrano dažu keturiolikoje vietų, nuo galvos ligi kojų. Tuo metu tirtankaro garbei giedamos giesmės, prie slenksčio lėtai siūbuoja smilkytuvai bei uždegti žibintai, oo ant stalo, priešais duris, padedama ryžių auka. Pagaliau maldininkas atiduoda dvasinę pagarbą triskart parpuldamas kniūpsčias ant grindų priešais tirtankaro atvaizdą, prisimindamas jo dorybes, giedodamas jam liaupses, paskui atatupstas traukiasi prie durų, kartodamas avasahi (šitaip vėl gauna teise sugrįžti prie žemiškųjų reikalų), kol pagaliau sudėjęs rankas nusilenkia ir išeina.

Šventės

Didžiausia džainizmo šventė yra Padžusana, švenčiama tamsiuoju laiku, kuris ir užbaigia kalendorinius džainistų metus. Aštuonias dienas ar net ilgiau lietinguoju musono laikotarpiu, paprastai rugpjūtyje, tikintysis džainistas pasninkauja, lanko pamaldas. Visi šeimos galvos sskatinami bent po dvidešimt keturias valandas pagyventi vienuolišką gyvenimą, pabūti vienuolyne, medituoti, pasninkauti. Paskutinę šventės dieną džainistai nevalgo ir negeria vandens. Baigiantis bendroms apeigoms šventykloje, tikintysis atlieka atgailos aktą, kurio metu paprašo kaimynų atleisti už visus, tegul net ir ne iš piktos valios padarytus įžeidimus ir pasiryžta įžengti į ateinančius metus atsikratęs pykčio ir neapykantos.

Kita didelė šventė yra Divali -antra didžioji induistų šventė, skirta Lakšmi garbei, kurią džainizmas pritaikė Mahavyros išlaisvinimui pagarbinti.

Džainistai pasninkauja ir stojus mėnulio pilnačiai; taip pat didžiai jaudinantis įvykis jų gyvenime yra kelionės į šventąsias vietas.

Džainizmas – labai asketiška religija. Aukščiausiasis jos tikslas – visų aistrų atsižadėjimas – pasiekiamas tiktai gyvenant kuo griežčiausią, kuo drausmingiausią gyvenimą, kurio ideali kulminacija – mirtis nuo badavimo savo noru. Ir šio tikslo siekiama vien tik savo pastangomis, nesitikint jokios Dievo ar dievų pagalbos.

Tačiau šie griežti savęs varžymai neretai atneša naudos ir kitiems. Džainizmo išpažinėjai nuo seno žinomi kaip aktyvūs visuomeninės gerovės kūrėjai. Ypač didelis jų indėlis kuriant mokyklas, taip pat ligonines – ir žmonėms, ir gyvuliams.

Žodinėlis (paaiškinimai)

Džainizmas – religija, susiformavusi kaip protestas prieš brahmanizmą. Indijoje šiandien yra apie 2 milijonus džainistų. Pagal džainizmą išsigelbėti galima tik pasiekus dieviškąją tobulybę – tapus tirtankaru.

Tirtankarai – (“braskos pridėjai”), pagal džainizmo tradiciją – dvidešimt keturi iišsilaisvinę didvyriai, kurie padeda kitiems pereiti egzistencijos srautą ir išsilaisvinti.

Mahavyra – didysis džainistų mokytojas, pagal tradiciją gyvenęs 599 – 527 pr. Kr., nors tai ginčytinos datos. Panaikino kastų skirtumus, skleidė savo mokymą brominams. Mirė po ilgo pasninkavimo bado mirtimi, sulaukęs 72 metų. Paskutiniais gyvenimo metais vaikščiodavo visai nuogas.

Teizmas – tikėjimas į vieną aukščiausiąjį Dievą, kuris yra ir transcedentas, laisvai sukūręs pasaulį, ir kartu aktyviai jame veikia.

Transcedentas – tai kas yra už įprastinės žmogiškos patirties arba už pažinimo ribų.

Asketizmas – griežta savęs varžymo praktika, išmokanti valdyti protą ir jausmus.