Meilės himno egzegezė

MEILĖS HIMNO EGZEGEZĖ

Šiame postmoderniame pasaulyje meilės tema ir pati meilė, kaip

jausmas ir sąvoka, yra subanalinti ir per daug nuvertinti. Todėl kyla noras

sugrįžti būtent prie meilės temos, kurią gvildena apaštalas Paulius pirmame

laiške Korintiečiams, ir atlikti meilės himno egzegezę. Remsimės

religijotyros žodynu, Šventuoju Raštu, Biblijos enciklopedija, bei Kosto

Burbulio knyga “Kas slypi Šventojo Rašto žodyje”.

Kaip žinome, Bibliją geriausiai interpretuoja pati Biblija, todėl

dažniausiai remsimės ja.

“1 Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, aš

tebūčiau žvangantis varis ir skambantys cimbolai. 2 Ir jei turėčiau

pranašystės dovaną ir pažinčiau visus slėpinius ir visą mokslą, jei

turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti, tačiau neturėčiau

meilės, aš būčiau niekas. 3 Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu,

jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti, bet neturėčiau meilės, nieko

nelaimėčiau. 4 Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė

nesididžiuoja ir neišpuiksta. 5 Ji nesielgia netinkamai, neieško sau

naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, 6 nesidžiaugia

neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. 7 Ji visa pakelia, visa tiki,

viskuo viliasi ir visa ištveria. 8 Meilė niekada nesibaigia. Išnyks

pranašystės, paliaus kalbos, baigsis pažinimas. 9 Mūsų pažinimas dalinis ir

mūsų pranašystės dalinės. 10 Kai ateis metas tobulumui, kas yra dalinis –

pasibaigs.” (1 Kor 13: 1-10).

Kalbėjimas kalbomis – kitaip glososolalijos (gr. (((((( –

nesuprantamas žodis + ((((( – plepėjimas) – beprasmių žodžių, jų dalių

šukaliojimas apėmus religinei ekstazei. Glosolalija paplitusi kai kurių

sektų religiniuose kultuose[1]. Jau sekančiame skyriuje apaštalas Paulius

plačiau kalba apie kalbų kalbėjimo ir pranašysčių dovanas: “Kas kalba

kalbomis, ne žmonėms kalba, bet Dievui; juk niekas jo nesupranta, jis

Dvasioje kalba slėpiningus dalykus. O kas pranašauja, tas sako žmonėms

pamokymus, paskatinimo bei paguodos žodžius. Kas kalba kalbomis, pats save

tobulina, o kas pranašauja – ugdo Bažnyčią.” (1 Kor 14: 2-5 ir toliau).

Pranašystėmis ir pranašavimu Senajame Testamente užsiimdavo pranašai. Jų

pareiga buvo pranešti Dievo valią jo tautai. Jie dažnai skelbdavo Dievo

nuosprendžius pasauliui, aiškindami, kaip Dievas sutvarkys esamą ir būsimą

gyvenimą[2]. Pranašai kalbėdavo Dievo vardu ir pradėdavo reikšti jo valią

žodžiais: “Taip kalba Viešpats.” (Jer 2: 5a). Tikrasis pranašas visuomet

buvo Dievo pašauktasis. Taip kalbama apie Jeremijo pašaukimą: “Dar prieš

sukurdamas įsčiose, aš tave pažinau, dar prieš tau gimstant, tave

pašventinau, pranašu tave tautoms paskyriau” (Jer 1: 5). Pranašavimas

izraelitų tarpe buvo svarbus dalykas, tačiau anot apaštalo Pauliaus, meilė

yra daug svarbesnis dalykas.

Pažiūrėkime ką apie žmogų ir jo sukūrimą kalba pats Dievas: “Tuomet

Dievas tarė: “Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą; tevaldo

jis jūros žuvis, ir padangių sparnuočius, ir galvijus, ir visus laukinius

žemės gyvulius, ir visus žemėje šliaužiojančius roplius!” Dievas sukūrė

žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; kaip vyrą ir

moterį sukūrė juos. Dievas aapžvelgė visa, ką buvo padaręs, ir iš tikrųjų

matė, kad buvo labai gera” (Pr 1: 26, 27, 31a). Tačiau jau kitoje vietoje

Dievas gailisi sukūręs žmogų: “Viešpats matė, koks didelis buvo žmonių

nedorumas žemėje ir kaip kiekvienas užmojis, sumanytas jų širdyse, linko

visą laiką tik į pikta. Ir Viešpats gailėjosi sukūręs žmogų žemėje, ir jam

gėlė širdį. Viešpats tarė: “Nušluosiu nuo žemės paviršiaus žmones, kuriuos

sukūriau, žmones drauge su gyvuliais, ropliais ir padangių paukščiais, nes

gailiuosi juos padaręs”. Bet Nojus rado malonę Dievo akyse” (Pr 6: 5-8).

Angelais (gr. αγγελος – pasiuntinys) Biblijoje vadinamos antgamtinės

būtybės, supančios Dievo sostą. Jėzus sako, kad angelai kartu su Dievu

“džiaugiasi. dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio” (Lk 15: 10). Angelai dar

vadinami dangiškosiomis būtybėmis Jobo knygoje (Job 1: 6), patarlėse jo

galybėmis, jo tarnais (Ps 103: 21), Danieliaus pranašystėje galingaisiais

didžiūnais (Dan 12: 1), Viešpaties angelais evangelijoje ir Pradžios bei

Teisėjų knygose (Mt 1: 20; Pr 22: 11; Ts 6: 11), apaštalo Pauliaus laiške

Hebrajams tai “tik tarnaujančios dvasios, išsiųstos patarnauti tiems, kurie

paveldės išganymą” (Hbr 1: 14), Dievo angelais Pradžios knygoje (Pr 31:

11). Senajame Testamente “dažnai vartojamas pasakymas “Viešpaties angelas”

nusako būdą, kuriuo Dievas kartais apsireiškia žemėje, kad perduotų žmonėms

kokią nors ypatingą žinią. “Viešpaties angelas” taip pat yra Dievo teismo

vykdytojas”[3].

Dažniausiai Dievas apibūdinamas sąvoka “Dievas yra meilė”[4].

Naujajame Testamente meilė kartais vvadinama graikišku žodžiu φιλια (intymus

jausmas), nors dažniausiai tiktų žodis αγαπε. Šiuo žodžiu vadinama

pasiaukojama meilė, kuri labiausiai būdinga Jėzui Kristui. Tos meilės

stiprumą rodo jo mirtis. Toji meilė daug didesnė už žmogiškąją. Ši meilė

sieja Sūnų ir Tėvą. Tai Dievo meilė pasauliui. Ji iš tikrųjų rodo, jog

Dievas dalyvauja kiekvieno krikščionio gyvenime[5]. Juk pats Kristus apie

tą meilę sakė: “Iš to visi pažins, kas esate mano mokiniai, jei mylėsite

vieni kitus” (Jn 13: 35).

Visi tarnavimo būdai yra niekas prieš Dievą, jeigu jie nėra persmelkti

Kristaus meilės. Meilės šaltinis – Dievas, kuris pirmasis mus pamilo (1 Jn

4: 19) ir atidavė savo Sūnų Jėzų Kristų nukryžiavimui už mus, nusidėjėlius

(Rom 5: 8), kad mes taptume Jo vaikais (1 Jn 3: 1). Pati Dievo prigimtis

yra meilė (1 Jn 4: 7-21), kaip Dievo Tėvo (2 Kor 13: 13), taip ir Dievo

Sūnaus (Ef 3: 19); Sūnus myli Tėvą, kaip Tėvas myli Sūnų (Jn 14: 31; Kol 1:

13); taip Jėzus žmones myli “iki galo” (Jn 13: 1), atiduodamas save už juos

(Gal 2: 20). Šventoji Dvasia yra meilės dvasia (Rom 15: 3), besiliejanti į

tikinčiųjų širdis (Rom 5: 5), kuri atveria galimybę išpildyti didžiausiąjį

ir pirmąjį įsakymą – mylėti Dievą ir artimą savo (Mt 22: 36-39), ir netgi

savo priešą (Mt 5: 43-48). Apaštalai pastoviai ragina naujai atsivertusius

pildyti (Rom 13: 8; Gal 5: 13; Ef 1: 15; 1 Pt 1: 22; 2: 17; 1 Jn 2; 10) šį

naują įsakymą, kurį davė Jėzus (Jn 13: 34; 15: 12, 17). Tokioje meilėje

glūdi susitaikymas, nuoširdumas, pasiaukojimas (Rom 12: 9; 2 Kor 6: 6; Fil

2: 2). Meilė yra “tobulumo raištis” (Kol 3: 14), padengianti dauguma

nuodėmių (1 Pt 4: 8).

Tikėjimas – tai žmogaus santykis su Dievu. Apaštalas Paulius savo

laiškuose aiškina, kad vienintelis teisingas santykis su Dievu yra

tikėjimas Juo, o ne gerų darbų darymas: “Mes įsitikinę, kad žmogus

nuteisinamas tikėjimu, be įstatymo darbų” (Rom 3: 28). Tikėjimą reikia

suprasti kaip pasitikėjimą Dievu. Tai yra įsitikinimas, kad Dievas yra

vertas pasitikėjimo. Taip manantis žmogus tiki Jėzų Kristų ir patiki jam

savo gyvenimą. Abraomo pavyzdžiu apaštalas Paulius parodo, kad gyventi

pasitikint Dievu reiškia tiesiai grįžti į Dievo ir žmogaus santykių

pradžią[6]: “Tikėdamas Abraomas paklausė šaukimo keliauti į šalį, kurią

turėjo paveldėti, ir išvyko, nežinodamas kur einąs. Tikėdamas jis

apsigyveno pažadėtoje žemėje tarum svetimoje, įsikūręs palapinėse su Izaoku

ir Jokūbu, to paties pažado paveldėtojais. Mat jis laukė miesto su tvirtais

pamatais, kurio statytojas ir kūrėjas būtų Dievas. Tikėdama ir pati Sara,

nevaisinga ir nebe to amžiaus, gavo galią susilaukti palikuonies, nes

pasitikėjo tuo, kuris buvo davęs pažadą. Tikėdamas Abraomas atnašavo

Izaoką, kai buvo mėginamas. Jis ryžosi paaukoti net

viengimį sūnų – jis,

kuris buvo gavęs pažadus, kuriam buvo pasakyta: Tau bus duoti palikuonys iš

Izaoko” (Hbr 11: 8-11, 17). Naujajame Testamente taip pat kalbama apie

tikėjimą, kaip esminę mokymo apie Kristų dalį, kuria remiasi mūsų

pasitikėjimas Dievu. Pažiūrėkime ką sako Jonas savo laiške apie tikėjimą ir

meilę: “Kiekvienas, kas tiki, jog Jėzus yra Mesijas, yra gimęs iš Dievo, ir

kiekvienas, kuris myli Gimdytoją, myli ir iš jo gimusįjį. Iš to pažįstame

mylį Dievo vaikus, kad mylime Dievą ir vykdome jo įsakymus, nes tai ir yra

Dievo meilė – vykdyti jo įsakymus. O jo įsakymai nėra sunkūs. Juk

kiekvienas, kuris gimęs iš Dievo, nugali pasulį, ir štai pergalė, nugalinti

pasaulį, – mūsų tikėjimas!” (1 Jn 5: 1-4).

Evangelistas Jonas sako, “kad visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią

tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki jo vardą.” (Jn 1: 12). Toliau

trečiame skyriuje Jonas sako, kad “Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė

savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų

amžinąjį gyvenimą” (Jn 3: 16). Jokūbas savo laiške teigia, kad “daug gali

karšta teisiojo malda” (Jok 5: 16b). Dovydas savo psalmėje sako:

“Pasitikėkė Viešpačiu ir daryk gera, tada gyvensi krašte ir būsi saugus”

(Ps 37: 3). Pats Kristus savo mokiniams juk sakė: “Iš tiesų sakau jums: jei

turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį, jūs tarumėt šitam kalnui:

‘Persikelk iš čia į tenai’ – ir jis persikeltų. Jums nebūtų nieko negalimo”

(Mt 17: 20). Čia, Kristaus pasakytuose žodžiuose, labai gerai matosi

paralelė su meilės himno žodžiais “jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau

net kalnus kilnoti, tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas”. Parodoma,

jog meilė yra svarbesnė už tikėjimą.

Kristus kalno pamokslo metu sako: “Venkite daryti savo teisumo darbus

žmonių akyse, kad būtumėte jų matomi, antraip negausite užmokesčio iš savo

tėvo danguje. Todėl, dalydamas išmaldą, netrimituok sinagogose ir gatvėse,

kaip daro veidmainiai, kad būtų žmonių giriami. Iš tiesų sakau jums: jie

jau atsiėmė užmokestį” (Mt 6: 1-2). Čia labai aiški paralelė su meilės

himno trečia eilute.

Tokios meilės savybės, kurias nurodo apaštalas Paulius nuo ketvirtos

iki septintos eilutės, yra ne įgimtos meilės, bet dieviškos – agapės.

“Tokia meilė atsispindi Jėzuje. Jis tikrai mylėjo visus, taip pat ir

priešus. Jis net mirdamas meldėsi už juos. Tokios meilės privalo laikytis

ir tikintieji”[7]. Jėzus tokią meilę rodo pavyzdyje apie gailestingąjį

samarietį (Lk 10: 29-37). Gyvenimiškai tokią meilę matome Stepono asmeyje:

“. mušė akmenimis Steponą, o jis šaukė: “Viešpatie Jėzau, priimk mano

dvasią!” Pagaliau suklupęs galingu balsu sušuko: “Viešptie, neįskaityk

jiems šios nuodėmės!” Ir, tai ištaręs, užmigo” (Apd 7: 59-60).

Kristus kalba apie tai kas priešinga meilei, kas suteršia žmogų:

“Žmogų suteršia vien tai, kas iš jo išeina. Iš vidaus, iš žmonių širdies,

išeina pikti sumanymai, ištvirkavimai, vagystės, žmogžudystės,

svetimavimai, godumas, suktybės, klasta, begėdystės, pavydas, šmeižtai,

puikybė, neišmanymas. Visos tos blogybės išeina iš vidaus ir suteršia

žmogų” (Mk 7: 21-23). Visa tai, ką Kristus išvardino yra nuodėmės, kurios

priešingos meilei.

Patarlių knygoje rašoma, kad “neapykanta sukelia vaidus, o meilė

uždengia visas kaltes” (Pat 10: 12a). Apaštalas Petras savo laiške kalba:

“Visų pirma turėkite apsčiai meilės vieni kitiems, nes meilė uždengia

nuodėmių gausybę” (1 Pt 4: 8). Kaip rašo pranašas Zacharijas “.

nespęskite savo širdyse pinklių vieni kitiems ir nebranginkite kreivos

priesaikos, nes visų šių dalykų aš nekenčiu, – tai Viešpaties žodis” (Zch

8: 17). Jonas, rašydamas antrąjį savo laišką, džiaugiasi: “Aš labai

nudžiugau, radęs tavųjų vaikų, vaikščiojančių tiesoje, kaip reikalauja iš

Tėvo gautasis įsakymas” (2 Jn 4).

“Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria” (1 Kor

13: 7). Apie šiuos žodžius labai gerai yra pasakęs Kristus: “Jei tavo

brolis nusikalsta, pabark jį ir, jeigu jis gailisi, atleisk jam. Jei jis

septynis kartus per dieną tau nusižengtų ir septyniskart kreiptųsi į tave,

sakydamas: ‘Gailiuosi’, – atleisk jam” (Lk 17: 3b-4). Taip pat čia labai

tinka žodžiai iš maldos “Tėve mūsų”: “. ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip

ir mes atleidžiame savo kaltininkams” (Mt 6: 12).

Apaštalas Paulius laiške Efeziečiams turi norą, “.kad Kristus per

tikėjimą gyventų jūsų širdyse iir jūs, įsišakniję ir įsitvirtinę meilėje,

galėtumėte suvokti kartu su visais šventaisiais, koks yra plotis ir ilgis,

ir aukštis, ir gylis, ir pažinti Kristaus meilę, kuri pranoksta pažinimą,

idant būtumėte pripildyti visos Dievo pilnybės” (Ef 3: 17-19). Tai iš esmės

labai tinka aštuntai meilės himno eilutei.

Devintojoje ir dešimtojoje eilutėse kalba eina apie dalinį pažinimą.

Niekas negali turėti tobulo pažinimo; pažinimo iki galo. Apie tai apaštalas

Paulius jau užsimena pirmo laiško korintiečiams aštuntame skyriuje: “Jei

kas tariasi ką nors žinąs, tai jis nė nežino, kaip reikia pažinti” (1 Kor

8: 2).

Kaip supratome iš meilės himno egzegezės, meilės tema ir pati meilė

gali būti nuvalkiota tik pasaulyje nepažįstančiame Kristaus, tačiau ne

pačių krikščionių tarpe. Tikėjimas krikščionio gyvenime yra svarbus

dalykas, tačiau daug svarbesnis – meilė, kaip supratome iš apaštalo

Pauliaus žodžių užrašytų įvairiuose laiškuose, taip pat evangelijose.

Galima padaryti pagrindinę išvadą: Senajame Testamente svarbiausias yra

tikėjimas, o Naujajame Testamente svarbiausia yra meilė.

Naudota literatūra

1. Biblija arba Šventasis Raštas. Senąjį Testamentą iš hebrajų ir

aramėjų kalbų vertė Antanas Rubšys; Naująjį Testamentą iš graikų

kalbos vertė Česlovas Kavaliauskas. Vilnius, 2000.

2. Biblijos enciklopedija. Vilnius, 1993.

3. Burbulys Kostas. Kas slypi Šventojo rašto žodyje. Vilnius, 2002.

4. Petraitis Romualdas (sudarytojas). Religijotyros žodynas. Vilnius,

1991.

———————–

[1] Petraitis Romualdas (sudarytojas). Religijotyros žodynas. V., 1991. P.

135.

[2] Biblijos enciklopedija. V., 1993. PP. 153.

[3] Biblijos enciklopedija. V., 1993. P. 142.

[4] Biblijos enciklopedija. V., 1993. P. 150.

[5] Biblijos enciklopedija. V., 1993. P. 151.

[6] Biblijos enciklopedija. V., 1993. P. 157.

[7] Burbulys Kostas. Kas slypi Šventojo Rašto žodyje. V., 2002. P. 691.