caritas

Tadeusz Kaminski

 

Mintys apie organizuotosios Caritas tapatybę šiandien

 

Įžanga

Žmonėms, kurių sunki socialinė padėtis, šiandien padeda įvairūs subjektai.

Bažnytinė Caritas organizacija tėra vienas iš jų. Teikti pagalbą atskirus

žmones bei ištisas įstaigas skatina įvairūs motyvai. Galima konstatuoti,

jog kiekvienas pagalbos teikėjas turi savitų bruožų. Savitumu pasižymi ir

Caritas. Kas būdinga šiai organizacijai? Kas skiria Caritas nuo kitų – ypač

nebažnytinių – organizacijų? Ar tikėjimas ir teologinis Caritas pagrindimas

tikrai yra svarbūs dalykai? Galima sakyti, jog tai yra Caritas tapatybės

klausimai.

Derėtų pabrėžti, kad Vokietijos Caritas sąjungoje jau keleri metai

aistringai diskutuojama dėl vvadinamojo Caritas idealo. Caritas vadovai ir

darbuotojai kelia klausimą dėl savosios tapatybės. Šis klausimas laikomas

neatidėliojamu, nes daugelis Vokietijos Caritas darbuotojų viešai

pripažįsta, jog jų veikla neturi nieko bendra su tikėjimu, t. y.

bažnytinėse institucijose dirba ir tie, kurie tikėjimą Dievu tokioje

veikloje laiko nereikšmingu dalyku. Kalbama net apie „didėjančią su

Bažnyčia susietos diakonijos ir Caritas sekuliarizaciją“. Sykiu reikia

neužmiršti, kad Vokietijos Caritas įstaigose dirba keli šimtai tūkstančių

etatinių darbuotojų. Tad tenykštė Caritas organizacija yra koncernas,

didžiulis darbdavys. Todėl tokioje diskusijoje kalbama ne tik apie Caritas

tapatybę, bet ir apie jjos įtikinamumą visuomenės akyse.

Mūsų šalių Caritas organizacijų būklė šiuo metu yra šiek tiek kitokia. Po

komunistinio valdymo dešimtmečių karitatyvinės organizacijos vėl

atkuriamos, ir gyvuoja labai stipri savanoriškos, dažniausiai iš gilaus

tikėjimo kylančios karitatyvinės veiklos tradicija. Mano nuomone,

buvusiuose komunistiniuose kraštuose Caritas funkcionuoja savanorių dėka.

Tačiau llabai tikėtina, kad Caritas organizacijose nuolatos daugės etatinių

darbuotojų. Juk Caritas institucijos jau dabar apima vis naujas socialinio

vargo sritis. Todėl turėtume tikėtis, kad Caritas tapatybės bei įtikinamumo

klausimas iškils ir mums.

Bažnyčios karitatyvinės veiklos tikrųjų šaltinių bei pagrindų paieška

pirmiausia kreipia prie teologinių svarstymų. Impulsų jiems teikia

Šventasis Raštas ir nuo krikščionybės pradžios iki dabar labai stipriai

išplėtota teologinė veiklios artimo meilės samprata. Esminių akstinų galima

rasti ir visoje Caritas istorijoje. Aiškių ištarmių apie Caritas yra

pateikęs Vatikano II Susirinkimas. Be to, išsiplėtojo mokslinis

karitatyvinės veiklos apmąstymas, vadinamasis Caritas mokslas.

Organizuotosios Caritas tapatybę reikėtų apibrėžti remiantis būtent šiais

elementais.

 

Bibliniai karitatyvinės veiklos pagrindai

Pagrindinis Naujojo Testamento reikalavimas yra mylėti artimą. Toks

įsakymas, savaime suprantama, buvo ir Senajame Testamente. Kunigų knygoje,

pavyzdžiui, sakoma: „Mylėsi savo artimą kaip save patį“ (Kun 19, 18).

Tačiau Naujajame Testamente artimo meilės įįsakymas buvo labai artimai

susietas su Dievo meilės įsakymu. Kai vienas Įstatymo mokytojas paklausė

Jėzaus, koks įsakymas yra didžiausias Įstatyme, šis atsakė: „Mylėk

Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu. Tai

didžiausias ir pirmasis įsakymas. Antrasis – panašus į jį: Mylėk savo

artimą kaip save patį. Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir

Pranašai“ (Mt 22, 37–40). Vieningą įsakymą mylėti Dievą ir artimą galima

pavadinti pagrindiniu krikščioniškosios Caritas įstatymu. Iš to išplaukia,

kad kiekviena karitatyvinė veikla turėtų būti meilės veikla.

Čia galėtume paklausti, kaip artimo meilės įįsakymas paverčiamas darbais.

Konkrečių pavyzdžių randame jau Naujajame Testamente. Pirmiausia

atkreipkime dėmesį į gerai žinomą gailestingojo samariečio palyginimą.

Kunigas ir levitas palieka plėšikų užpultąjį gulėti pakelėje, nors abu yra

religijos ir kulto atstovai. Vargstančiajam padeda vadinamasis pagonis

samarietis (Lk 10, 29–37). Jo poelgis mums parodo, kad čia kalbama ne apie

abstrakčią bei teorinę viso pasaulio ar toli esančiųjų meilę, bet apie „su

situacija susijusią tiesioginę pagalbą“. Be to, gailestingojo samariečio

palyginimu atskleidžiama, kaip reikėtų suprasti žodį artimas. Artimas yra

kiekvienas žmogus, ypač tas, kuriam tam tikru momentu reikia pagalbos.

Visiškai nesvarbu, kas jis – mano giminaitis, pažįstamas ar man visiškai

svetimas asmuo. Svarbu, kad jis yra žmogus – Dievo atvaizdas. Tikroji

artimo meilė taikoma visiems be išimties, nes pats Dievas myli visus be

išimties. Tad krikščioniškoji artimo meilė yra „atsakas ne tik į žmogiškąjį

vargą, bet ir į Dievo meilę“.

Iš tiesų tai reiškia, kad tarnavimas vargstantiems yra sykiu tarnavimas

pačiam Kristui. Vaizduodamas Paskutinįjį teismą, Matas išryškina šią mintį.

Jėzus sako: „Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano

brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40). Toje pačioje kalboje apie teismą

tiksliau parodoma, kaip reikėtų tarnauti per artimus Kristui: pavalgydinti

alkstantį, pagirdyti trokštantį, priglausti keleivį, aprengti nuogąjį,

aplankyti ligonius ir kalinius (plg. Mt 25, 31–46).

Iš Dievo kylantis artimo meilės įsakymas tapo pirmosios krikščionių

bendruomenės Jeruzalėje gyvenimo įstatymu. Pasak Naujojo Testamento,

pirmieji krikščionys buvo ttikėjimo, tarnybos Dievui ir meilės bendruomenė.

Vadinamajai stalo tarnybai bei materialiai vargšams aprūpinti būdavo

skiriami už tai atsakingi diakonai (plg. Apd 6, 2–7). Juos galima vadinti

vargšų globotojais, nes jiems buvo pavesta „rūpintis kasdieniu valgymu,

kurio metu būdavo aptarnaujamos našlės bei apskritai vargšai, gaudavę,

matyt, maisto ir kitai dienai“. Galima teigti, kad tuo metu Caritas buvo

„pirmą kartą instituciškai diferencijuotas“.

Remiantis Naujojo Testamento liudijimu, reikia suvokti, kad tikėjimas be

meilės darbų yra bergždžias. Jokūbo laiške tai aiškiai pasakoma: „Kas iš

to, mano broliai, jei kas sakosi turįs tikėjimą, bet neturi tikėjimo

darbų?! Ar gali jį išgelbėti tikėjimas? Jei brolis ar sesuo neturi drabužių

ir stokoja kasdienio maisto, ir kas nors iš jūsų jiems tartų: ‘Keliaukite

sveiki, sušilkite, pasisotinkite’, o neduotų, ko reikia jų kūnui, – kas iš

tų žodžių?! Taip pat ir tikėjimas: jei neturi darbų, jis savyje miręs“ (Jok

2, 14–17). Galiausiai nėra „nei Caritas be tikėjimo, nei tikėjimo be

Caritas“. Tokie yra – glaustai – bibliniai impulsai, iš kurių taip

pavyzdingai išsiplėtojo visa veiklios artimo meilės istorija. Jos

istorinėje raidoje galima įžvelgti elementų, kurie yra esminiai ir

šiandienos Caritas tapatybei.

 

Caritas istorijos impulsai

Ankstyvosios krikščionybės laikotarpiu karitatyvinė veikla buvo greitai

institucionalizuota. Tai liudija jau minėtasis diakonų paskyrimas pirmojoje

krikščionių bendruomenėje. Šiai ankstyvajai bendruomeniškai organizuotosios

Caritas formai buvo būdingi šie bruožai: tiesioginis stalo bendruomenės

ryšys su Viešpačiu bei dalijimusi elementariomis gėrybėmis su vargšais,

liturgijos vvadovo atsakomybė ir už socialinį, karitatyvinį bendruomenės

matmenį (tai buvo dviguba episkopalinė – diakonalinė tarnyba: vyskupas kaip

pater pauperum) ir aiški bažnytinio turto kaip vargšų paveldo (vad.

patrimonium pauperum) paskirtis. Tad karitatyvinė krikščionių veikla buvo

nuo pat pradžios artimai susijusi su Eucharistija. Tai visiškai suprantama,

nes galiausiai ten, kur švenčiama Eucharistija, vienas greta kito stovi ir

tie, kuriems reikia pagalbos, ir tie, kurie pagelbsti, – tiek vieni, tiek

kiti, anot vyskupo Paul Nordhues, susivieniję Kristuje šlovina ir savo

prašymus kreipia į savo gailestingumą visiems dalijantį Tėvą.

Po vadinamosios Konstantino pervartos, taigi pakitus Bažnyčios padėčiai

imperijoje Bažnyčia tapo oficialiuoju valstybės pageidaujamos bei

skatinamos socialinės pagalbos subjektu. Tuo metu ji turėjo labai geras

galimybes plėtoti savąją pagalbos veiklą. Tačiau, kita vertus, įgijo

privilegijų ir vis dažniau gindavo turtingųjų interesus. Su tuo siejosi ir

laipsniškas atsakomybės už Caritas perkėlimas nuo bendruomenės vyskupui.

Tad vyskupai steigdavo tokias socialines įstaigas kaip nakvynės namai bei

prieglaudos pakeleiviams, ligoniams ir vargšams. Viduramžiais vis labiau

Bažnyčios karitatyvinę veiklą perėmė vienuolynai.

Tačiau šiuo laikotarpiu bažnytinės gėrybės buvo feodalizuotos, vienuolynų

globa tapo rutina, o kai kurių vyskupų elgesys – net nevertas šios tarnybos

vardo. Atsirado pasauliečių inicijuotų bei jų vadovaujamų dvasinių

sąjūdžių, vadinamųjų skurdo judėjimų, norėjusių atnaujinti bažnytinį

tarnavimą vargstantiems. Dalyvaujant pasauliečiams buvo išplėtotos įvairios

paslaugos, pavyzdžiui, ligoninės miestuose, viešbučiai kaimuose,

prieglaudos valkatoms bei piligrimams pakelėse, taip pat labdaringa brolijų

veikla. Vis dėlto derėtų pabrėžti,

jog nė vienas skurdo judėjimas nebūtų

buvęs sėkmingas be vyskupų sutikimo ir nuolankumo. Visą šį atsinaujinimą

pirmiausia skatino noras priartėti prie evangelinio neturto ištakų. Tai

aiškiai liudija, kad bet kuri Bažnyčios karitatyvinė praktika turi būti

stipriai sąlygojama religingumo. Priešingu atveju jai gresia sukalkėti arba

visiškai nukrypti nuo savo krikščioniškųjų principų.

Prasidėjus Naujiesiems laikams, atsakomybė už socialinę pagalbą vis labiau

ėmė atitekti pilietinei bei valstybinei vyresnybei. Miesto ir valstybės

valdžios įstaigos mėgino spręsti socialines problemas savo priemonėmis.

Tokiomis aplinkybėmis mėginta atnaujinti ir bažnytinę Caritas.

Impulsų šia kryptimi tuo metu davė ne bbažnytiniai pareiškimai, bet

charizminės asmenybės. Tiesa, Tridento Susirinkimas akcentavo pareigą

rūpintis vargstančiais ir vyskupų priežiūros teisę karitatyvinės veiklos

srityje. Tačiau reikšmingiausia buvo tokių asmenybių kaip Carlo Boromeo,

Jono Ciudadiečio (Dievo Jono) ir ypač Vincento Pauliečio veikla. Carlo

Boromeo suorganizavo atvirą socialinę pagalbą bado ir maro metais, Jonas

Ciudadietis įsteigė ordiną, labai prisidėjusį prie ligonių slaugos

atnaujinimo, o Vincentas Paulietis – bendruomenes, padariusias didelę įtaką

karitatyviniam darbui. Nors valstybė aprėpdavo vis daugiau labdaringos

veiklos sričių, Bažnyčia bei jos karitatyvinė diakonija liko svarbus

pagalbos teikėjas ir Naujaisiais laikais.

XIX amžiuje atsirado daug labdaros oorganizacijų, kurios, padėdamos

vargstantiems, nesivadovavo krikščioniškaisiais motyvais. Tačiau Bažnyčios

erdvėje irgi veikė daugybė karitatyvinių institucijų. „Krikščioniškajam

socialiniam darbui gerinti bei koordinuoti“ 1897 m. buvo įsteigta

Katalikiškosios Vokietijos Caritas sąjunga. Derėtų priminti, jog, įsteigus

Vokietijos Caritas sąjungą, prie Caritas būstinės Freiburge buvo pastatyta

koplyčia, kur darbuotojai galėtų ššvęsti Eucharistiją ir melstis. Taip buvo

akcentuotas tikrasis „gailestingosios Caritas šaltinis, galia ir tikslas“.

Nuo šios datos Caritas toliau vystėsi kaip labdaringa Katalikų Bažnyčios

organizacija. Caritas sąjungos susikūrė Šveicarijoje (1901 m.), Austrijoje

(1903), Jungtinėse Valstijose (1910) ir kitose Europos šalyse. 1929 m.

Poznanėje atsirado Caritas Institutas, centrinė Lenkijos Caritas būstinė.

1924 m. Amsterdame buvo įsteigtas tarptautinis susivienijimas Caritas

Catholica, o po Antrojo pasaulinio karo – Caritas Internationalis (1951 m.

prie Šventojo Sosto). Taip įspūdingai plėtojantis institucinei Caritas,

nebuvo išvengta ir tam tikrų neigiamų tendencijų: pavyzdžiui, Vokietijoje

ir Austrijoje Caritas buvo pernelyg integruota į socialinę valstybę.

Nyderlanduose ši organizacijanet atsisakė savo grynai konfesinio pobūdžio

ir susivienijo su kitomis visuomeninėmis grupėmis. Nepaisant to, kai kurių

esminių impulsų apibrėžiant Caritas taptybę galima rasti ne tik tolimoje,

bet ir nesenoje praeityje.

 

Vatikano II Susirinkimo ištarmės apie Caritas

Vatikano II Susirinkimas įįvairiai vartoja Caritas sąvoką, tačiau apie

karitatyvinį Bažnyčios darbą kalba aiškiai ir įpareigojančiai. Dekrete apie

pasauliečių apaštalavimą nurodoma, jog Bažnyčia ypač brangina gailestingumą

vargšams ir ligoniams. Todėl ji labai vertina visus karitatyvinius darbus.

Karitatyvinė tarnyba ir toliau lieka visos Bažnyčios pareiga ir neatimama

teisė. Šios tarnybos uždavinys yra perduoti iš Kristaus gautąją Dievo meilę

visiems žmonėms ir savo karitatyvinę veiklą padaryti jo ženklu. Todėl

karitatyvinė krikščionių tarnyba turi apimti visus žmones ir visus

šiandienos vargus. Vykdant šią tarnybą, būtina gerbti žmogaus, kuriam

reikalinga pagalba, orumą bei laisvę. Tačiau pirmiausia pprivalu patenkinti

teisingumo reikalavimus; nevalia siūlyti kaip meilės dovanos to, kas jau

priklauso pagal teisingumą. Reikia šalinti blogio priežastis, o ne tik

padarinius. Pagalbą būtina organizuoti kaip pagalbą savipagalbai. Tai

reiškia, kad reikalingų pagalbos žmonių nevalia traktuoti kaip bejėgių ir

nesavarankiškų objektų. Taigi kalbama ne apie globėjišką, bet apie

partneriškąją pagalbą.

Pastoracinėje konstitucijoje Gaudium et spes aiškiai sakoma, jog Bažnyčia

rūpinasi kiekvienu žmogumi kaip individu ir kaip visuma. Jai rūpi išgelbėti

žmogiškąjį asmenį ir atnaujinti visuomenę. Vadinasi, kalbant apie

šiandienos krikščionių karitatyvines pastangas, nevalia apsiriboti vien

materialia pagalba. Vargstantys yra ne tik tie, kurie neturi kasdienės

duonos, bet ir tie, kurie jaučiasi išstumti iš vadinamosios šiuolaikinės

visuomenės.

Susirinkimas apie veiklią artimo meilę kalba kaip apie pagrindinę visos

Bažnyčios funkciją. Teisingai veikliai mylėti artimą – tai teigiamai veikti

pasaulį siekiant daryti žmonių gyvenimą žmogiškesnį.

Būtent po Susirinkimo ir jo metu buvo išplėtota vargšų pasirinkimo

samprata, reikalaujanti artimo meilę įgyvendinti pirmenybę teikiant

vargšams, kaip tai enciklikoje Sollicitudo rei socialis suformulavo

dabartinis popiežius Jonas Paulius II. Taigi galima konstatuoti, kad

Vatikano II Susirinkimas davė esminių postūmių karitatyvinei veiklai

atnaujinti.

 

Pagalbinis Caritas mokslo vaidmuo

Karitatyvinio darbo sritis taip išsiplėtė, kad, norint vis geriau

įgyvendinti artimo meilę, ją reikia nuolatos teoriškai apmąstyti.

„Tyrinėdamas ir mokydamas Caritas mokslas remiasi moksliniais biblinės,

istorinės bei sisteminės teologijos duomenimis, taip pat įvairių

humanitarinių mokslų (medicinos, psichologijos, sociologijos, socialinės

pedagogikos ir kt.) žiniomis. Kenčiantis žmogus yra jo pirmasis praktinių &–

teologinių tyrimų dokumentas, padedantis žmogus – antrasis, o Bažnyčia su

jos nurodymais dėl socialinės – karitatyvinės tarnystės – trečiasis“.

Caritas mokslas, kaip savarankiška sritis, priklauso praktinei teologijai

ir yra labai artimai susijęs su krikščioniškaisiais socialiniais mokslais.

Anksčiau jis buvo pastoracinės teologijos dalis; pirmą kartą

institucionalizuotas 1925 metais, įsteigus Caritas mokslo ir

krikščioniškojo socialinio darbo institutą Freiburgo (i. Br.) Alberto

Ludwigo universitete. Šis institutas, mano nuomone, yra svarbus centras,

kuriame atsižvelgiama į tvirtą teologijos ir karitatyvinio darbo sąsają.

Ieškant Caritas tapatybės, Caritas mokslui, kaip karitatyvinei teologijai –

jeigu jį taip galima pavadinti,– gali tekti gana didelis vaidmuo.

1995 m. buvo įsteigtos Caritas studijos Varšuvos Katalikų teologijos

akademijoje. Studentams čia ne tik perteikiamos praktinės žinios, bet ir

akcentuojami teologiniai karitatyvinio darbo bei jo tapatybės pagrindai.

Tokios studijos rekomenduotinos visiems Caritas darbuotojams.

 

Ypatingi iššūkiai šiandienos Caritas

Karitatyviniam darbui nuo pat pradžių buvo būdinga įtampa tarp Evangelijos

reikalavimų ir adekvačių atsakymų į individualius bei socialinius sunkumus

paieškos. Kiekviena visuomenė šiandien kinta labai greitai, o drauge su ja

keičiasi ir žmonių poreikiai bei jų patenkinimo galimybės. Kalbant apie

karitatyvinį darbą, tai reiškia būtinybę vis iš naujo apibrėžti jo tapatybę

bei svarbą. Kokie iššūkiai šiandien iškilę artimo meilei? Čia ypač turimi

galvoje pokomunistiniai kraštai.

Karitatyvinė veikla neišvengiamai turėtų profesionalėti. Tai, savaime

suprantama, nereiškia, kad turėtų dirbti tiktai etatiniai darbuotojai.

Kalbama apie itin profesionalų pagalbos teikimą. Ir etatiniai darbuotojai,

ir savanoriai turėtų būti kkuo geriau pasirengę savo veiklai. Todėl visiems

Caritas darbuotojams reikia sudaryti galimybes lavintis ir kelti

kvalifikaciją. Lenkijoje mėginame tai daryti minėtomis Caritas studijomis.

Nors socialinėje srityje veikia nemažai pagalbą teikiančių institucijų,

tebėra daug darbų, kurių būtina imtis. Tad kyla klausimas, ką Bažnyčiai per

savo Caritas organizacijas reikėtų daryti pirmiausia, nes ji, savaime

suprantama, nepajėgi aprėpti visko.

Pirmiausia Caritas negali atsisakyti pagalbos fiziškai ir dvasiškai

neįgaliems ar nukentėjusiems žmonėms. Be to, ši organizacija turėtų skirti

dėmesį žmonėms, kurie jaučiasi vieniši savo socialinių sunkumų akivaizdoje

ir nepajėgūs jų savo jėgomis pakelti. Juk Caritas privalo visada padėti

žmogui ne tik tenkinti materialinius poreikius, bet ir giliai atsakyti į

dvasines viltis. Ji turėtų padėti tiems, kuriais niekas nebesirūpina ir

nenorėtų rūpintis. Padėti materialiai palyginti lengva, tuo tarpu Caritas

turėtų duoti daug daugiau.

Be to, Caritas reikėtų imtis kai kurių globalinių problemų. Viena jų –

pabėgėliai ir emigrantai. Tai taip svarbu todėl, kad Europoje bei jos

kaimyninėse srityse yra turtingų ir skurstančių šalių, ir vargšai,

ieškodami geresnių gyvenimo sąlygų, traukia į vadinamuosius turtinguosius

kraštus. Keista, kad pabėgėlių tikslu tampa ir kai kurios buvusios

komunistinės šalys. Emigrantai ir pabėgėliai irgi turi teisę į pagalbą, ir

Caritas gali padaryti jiems daug gero.

Jau minėta, kad Caritas nepajėgus aprėpti visų uždavinių socialinėje

srityje. Apskritai ji ir neturi pretenduoti į labdaringos veiklos monopolį.

Taigi šiai organizacijai būtina bendradarbiauti su kitomis pagalbą

teikiančiomis institucijomis ir

ypač viešąja socialine pagalba. Sykiu

derėtų neužmiršti, kad karitatyvinį darbą labai dažnai – žinoma, tik iš

dalies – finansuoja valstybė. Taip yra, pavyzdžiui, Lenkijoje, kur Darbo ir

socialinių reikalų ministerija remia įvairius Caritas projektus. Būtina

siekti bendradarbiauti su visomis pagalbą teikiančiomis institucijomis ir

vengti beprasmiško varžymosi. Juk darbo socialinėje srityje pakanka

visiems.

Vykdant Caritas tarnybą, itin privalu rūpintis, kad ji netaptų pernelyg

biurokratizuota ir formalizuota. Organizuotasis pagalbos teikimas neturėtų

virsti vadinamuoju aparatu, o žmonės – atveju ar dalyku. Tai reiškia, jog

pagalbos organizacijai niekada nevalia prarasti savojo tarnystės pobūdžio,

ir pirmiausia ttai pasakytina apie Caritas.

 

Pabaigos žodis

Šiais samprotavimais parodėme, kad Caritas tapatybė labai artimai susijusi

su tikėjimu ir teologija. Caritas kaip organizacijai patikėta iš paties

Dievo kylanti pareiga mylėti artimą, mylėti jį veikliai. Galios ir

išminties jai teikia tikėjimas. Priešingu atveju tai būtų tik tradicinis

socialinis darbas. Tad Caritas gali deramai imtis dabarties uždavinių bei

atsiliepti į iššūkius tiktai tada, kai laikysis savo tapatybės.

Buvusiose komunistinėse šalyse Caritas turi geras plėtros galimybes. Štai

pavyzdys: per praeitų metų potvynio katastrofą Lenkijoje išaiškėjo, jog šia

organizacija visuomenė itin pasitiki. Žmonės, norėję padėti nnukentėjusiems,

dažniausiai tai darydavo tarpininkaujami Caritas. Norėdama šio pasitikėjimo

neiššvaistyti, Caritas privalo nuolatos prisiminti bei rūpestingai

puoselėti savo evangelines šaknis.

 

Šis pranešimas buvo perskaitytas per Vidurio Europos Caritas konferenciją

Krokuvoje 1998 m. kovo 12 dieną.