Pagonybė Lietuvoje

ĮVADAS

Noras prisiminti ir pažinti protėvių tikėjimą vis pasikartoja. To tikėjimo esmė buvo pats gyvenimas ir jo išmintis. Gyvosios protėvių tikėjimo žinios yra gerokai išblėsusios. Šiuolaikinė civilizacija dar labiau dilina natūralią tautos atmintį.

Šio mano darbo tikslas – panagrinėti pagonybės tikėjimą Lietuvoje, jo kilmę, raidą, pagrindinius bruožus, sąsajas su krikščionybe bei pagoniškojo tikėjimo išlikimą bei atgimimą. Naudojausi Gintaro Beresnevičiaus, Pranės Dundulienės, A.J.Greimo, Jono Trinkūno knygomis bei straipsniais, nagrinėjančiais pagonybės ištakas ir paplitimą Lietuvoje.

1. PAGONIŠKOJO TIKĖJIMO KILMĖ

Pagonybė – tai tikėjimas, kuris egzistavo iiki krikščionybės. Šią tikybą sudaro žinojimas, tikėjimas bei gyvenimo būdas.

Laikoma, kad baltai formuojasi maždaug 2500 m. pr. Kr. autochtoninėms Narvos ir Nemuno kultūroms liejantis su atvykėliška indoeuropietiška virvelinės keramikos kultūra. Lietuvių mitologija įsirašo į bendrąją indoeuropiečių tautų mitologiją kaip vienas iš ją sudarančių elementų. Ankstyviausioji lietuvių religija susidarė pirmykštės visuomenės laikais, ankstyvojo akmens amžiaus pabaigoje, maisto rankiojimo ir medžioklės ūkio sąlygomis. Pirmykščio žmogaus technika buvo labai primityvi, žinios apie gyvų organizmų sandarą ir veiklą, apie įvairių daiktų ir dalykų rrealias savybes tokios menkos, kad jam visur ir visuomet vaidenosi gąsdinanti, pilna netikėtumų ir paslapčių jėga. Visur jis buvo linkęs įžvelgti nematomo, paslaptingo antgamtinio pasaulio įsikišimą.

Baltų (kuriai priklauso ir lietuvių pagoniškasis tikėjimas) ir slavų religijotyrai sudarė pagrindus ir nustatė gaires mmokslininkai V.Ivanovas, V.Toporovas, S.Tokarevas, amerikiečiai R.Džakobsenas, E.Hange, prancūzas Ž.Dumezilas. Anot A.J.Greimo, G.Dumezilio išeities taškas labai paprastas – tai atitikmens tarp dieviškojo ir žmogiškojo pasaulių teigimas, į dieviškąjį pasaulį žiūrint, tam tikra prasme, kaip į žmogiškojo pasaulio, jo santvarkos, jo pagrindinių rūpesčių ir troškimų atspindį. Jo atlikti tyrinėjimai „leidžia suprasti, (a) kad dievai ir kitos mitinės būtybės nėra žmogiškos „fantazijos“ padariniai, o figuratyvinės priemonės žmonijos ir pasaulio prasmei ir tvarkai išsiaiškinti; (b) kad mitologinė galvosena nėra padrika ir atsitiktinė, o vyksta organizuotų dievų veiklos ir funkcijų sistemos rėmuose; (c) kad miologija yra pašaukta išreikšti tiriamos visuomenės, labai plačiai suprastą, politinę ideologiją.“(Greimas J.A., Tautos atminties beieškant, 1990,p.10).

Apie baltų religijas šiek tiek užsimena Herodotas, Tacitas.

2. PAGONIŠKOJO TIKĖJIMO RAIDA IR BRUOŽAI

Senovės lietuvių religiniai vaizdiniai rrutuliojasi savitai, priklausomai nuo konkrečių gyvenimo sąlygų. Pagrindinis seniausias lietuvių religijos bruožas buvo gamtos jėgų garbinimas. Gamtos kultas pirmiausia reiškėsi totemizmu, animizmu ir magija. Lietuviai, dar būdami maisto rinkėjais ir medžiotojais, garbino totemus medžius, gyvulius, paukščius, ugnį, vandenį. Ilgainiui pradėta tikėti, kad kiekvienas iš tų objektų turi savo šeimininką – valdytoją.

Vystantis gamybinėms jėgoms, seniausioje lietuvių religijoje atsirado prosenių vėlių bei kai kurių dievybių kultas, kurios buvo apgyvendintos anksčiau garbintuose gamtos objektuose: žemėje, miškuose, vandenyse ir t.t. pagrindinis tos religijos bruožas bbuvo tai, kad senasis gamtos kultas buvo susijęs su dievybių ir dvasių, taip pat visuomeninių jėgų kultu. Lietuvių žodis Deivė bei dievas yra senos proindoeuropietiškos kilmės, reiškiantis šviečiantysis, dangiškasis. Iš jo kilęs senovės indų devah, lotynų – deus, graikų – teos.

Seniausios lietuvių dievybės buvo moteriškos lyties deivės, atsiradusios ir susiformavusios ankstyvojo matriarchato laikotarpiu. Nėra abejonės, kad jos evoliucionavo iš totemistinių ir animistinių bei verslinio kulto vaizdinių. Be to, matriarchato laikais formavosi giminės ar genties pramotės kultas. Plito tikėjimas, kad mirusios pramotės įsikūnija gyvūnuose, paprastai buvusiuose totemuose. Jos pereina gyventi į žalčius, gyvates, paukščius ir kt. Buvo tikima, kad pramotės gyvūnų pavidalu gyvena genties teritorijoje, sodyboje arba namuose. Jos rūpinasi kolektyvo turtu, žemės derlingumu, moterų vaisingumu, globoja vaikus, stengiasi, kad išaugtų dori kolektyvo įpėdiniai. Tokias pramotes-gyvūnus žmonės gerbė, globojo, maitino, jų garbei kėlė vaišes. Tuo pat metu formavosi moteriškos antgamtinės būtybės, gyvenusios genties teritorijos miškuose ar vandenyse. Iš pradžių tos būtybės buvo vaizduojamos zoomorfinėmis būtybėmis ir vadinamos Bobomis. Tokių vaizdinių pėdsakų išliko įvairių tautų sakralinėse apeigose. Archainėje lietuvių mįslėje totemė eglė vadinama Gintaruota Boba.

Zoomorfinės deivės ilgainiui persiformavo į pusiau zoomorfines, pusiau antropomorfines. Jos taip pat buvo vadinamos bobomis. Šios būtybės buvo laikomos visagalėmis ir visa žinančiomis, drąsesniems jos padedančios atlikti antgamtinius ddarbus, galinčios pasiversti į gyvulius ir kitus paversti. Matriarchate deivės pramotės kartais vaizduojamos antgamtinėmis antropomorfinėmis būtybėmis su gyvūnų atributais, gyvenančiomis jau pirkiose ar pirtyse, globojančiomis ir laiminančiomis namų bendruomenę ir jos turtą. Jos buvo pagerbiamos bendruomenės, vėliau jau patriarchalinės šeimos apeigose: vestuvėse, krikštynose, laidotuvėse. Pramotėms virstant namų dievybėmis, atsirado Babaužė, Velykų Bobutė arba Velykė ir kt., kurios globojo gerus ir baudė blogus vaikus.

Su gilia pagonybe susieta dauguma lietuvių liaudies meno motyvų. Iš žilos senovės atėję ornitomorfinio, zoomorfinio bei antropomorfinio pavidalo deivių atvaizdai, augalų, ypač vaizduojančių gyvybės ar kosminį medį, ornamentai bei jų simboliai, dangaus šviesulių atvaizdai, dvyniai gyvūnai ir kt. Kalendorinės ir šeimyninės apeigos persunktos archaine, neretai paveldėta iš akmens amžiaus laikų magija.

Seniausios matriarchato laikų lietuvių deivės buvo susietos su žemės bei požemio gyvenimu. Dangaus deivės susiformavo kaplinės žemdirbystės laikais. Turimi etnografiniai duomenys leidžia manyti, kad pačios seniausios mitinės būtybės buvo deivės gimdytojos.

Per ilgą, besitęsiantį tūkstantmečius matriarchato laikotarpį lietuvis sukūrė daugybę deivių, susietų su kosmosu, įvairiais gamtos reiškiniais, žmonijos ir apskritai gyvūnijos gyvenimu. Atsiradus patriarchatui, senųjų deivių vietą pamažu ėmė užimti vyrai dievai. Dalis moterų deivių buvo suvyriškintos, kita dalis – neteko savo senosios reikšmės.

Lietuvių religinių vaizdinių endogeniškieji mitologijos elementai, atsiradę savojo etnoso viduje, buvo gana stabilūs. Tačiau daugelį amžių vvykstant etniniams bei etnokultūriniams procesams, jų siužetai nežymiai keitėsi pateikus egzogeninių tos rūšies mitologinių elementų. Mene, apeigose, mituose buvo gana stiprūs etnokontaktai, ypač su kaimyninėmis gentimis. Todėl atskiri lietuvių meninės ir mitinės-žodinės kūrybos elementai pateko į kaimynines gentis, tuo pat metu lietuvių gentys nemažai įjungė į savo vaizdinius kitų genčių kūrybos elementų, įgavo naujų formų. Archainiai vaizdiniai, atsiradę ankstyvojoje vystymosi stadijoje, egzistavo ir toliau, nors šalia jų ar virš jų kūrėsi nauji vaizdiniai. Pirmykščiams paleolito ir mezolito laikų rankiotojams ir medžiotojams būdingų tikėjimų pėdsakų nemažai išliko tiek kitų tautų, tiek ir lietuvių žodinėje ir meninėje kūryboje, ypač kalendorinėse apeigose, užkalbėjimuose, maldose, apeiginiuose persirengimuose žvėrimis, kaukėse.

Mokslo įrodyta, kad seniausia ir universali kulto forma pirmiausia reiškėsi gyvūnų, augalų ir kitų gamtos objektų garbinimu – totemizmu ir kai kurių gamtos objektų įdvasinimu – animizmu. Pirmykštis totemizmas ir animizmas buvo glaudžiai susiję su magija. Tų vaizdinių pagrindu matriarchalinės santvarkos sąlygomis susidarė antgamtiškos zoomorfinės gyvūnų šeimininkės, kurios buvo prielaida formuotis pirmiausia zoomorfinio, vėliau ir antropomorfinio pavidalo moteriškosioms dievybėms, visatos šeimininkėms ir kitoms deivėms.

Visos deivės turėjo savo veiklos sritis. Jų žinioje buvo dangus, žemė, vanduo, ugnis, atmosfera ir kt. Vienos iš jų rūpinosi žmonijos, gyvūnijos, augmenijos gimimu, egzistavimu, mirtimi. Kitų deivių veiklos sritis buvo vaisingumo,

visatos gyvybės nesibaigiamumo palaikymas per nuolatinę gimimų ir mirimų kaitą. Deives tarpusavyje jungė vienas tikslas – saugoti ir išlaikyti visatos amžinumą, gyvojo pasaulio nesibaigiamumą. Matriarchato laikotarpiu buvo sukurtas su dievybių kultu susiję menas, deivių simboliai, joms skirtos apeigos. Visa tai glaudžiai siejosi su mitais, iš dalies išlikusiais stebuklinėse pasakose, smulkiojoje tautosakoje, gyvojoje kalboje.

Lietuvių, kaip ir kitų tautų, deivės buvo glaudžiai susietos su moterų darbais, rūpesčiais, su gimimu, gyvenimu ir mirtimi. Vienos deivės buvo žmonių gynėjos nuo įvairių blogybių, visokio gėrio ddavėjos. Jos pažadindavo prie darbo, miškuose nurodydavo takelius ir kelius, saugodamos nuo paklydimo, medžiams ir augalams suteikdavo vaisius, padėdavo moterims dirbti įvairius darbus, globodavo bejėges, sutaikydavo susipykusias. Bet buvo deivių, nešančių ir visokias blogybes, ligas, mirtį, nelaimes, nesantaiką. Taigi vienos deivės buvo kūrėjos, kitos naikintojos. Taip pat deivės turėjo ryšį su atskiromis gamybos bei žmogaus gyvenimo sritimis. Kaip akmens amžiaus žmonės gyveno kolektyviai, taip ir deivės veikė kolektyviai. jos turėjo savo vyriausiąją ir vyrus dievus, kurie didesnės reikšmės gyvenime neturėjo.Blogųjų ddeivių pykčiui nukreipti žmonės sukūrė daugybę apsisaugojimo priemonių, tarp kurių svarbią vietą užėmė triukšmo kėlimas skambinant varpais, barškinant barškalais, šokant triukšmingus šokius, garsiai šaukiant, švaistant aštrius daiktus. Blogį nešančios deivės bijodavusios žeidžiančių, dygliuotų augalų, gyvulių ragų, šernų ilčių, paukščių nagų, ppeilių, durklų, ylų, adatų, kirvių, taip pat ugnies, dūmų, žarijų, nuodėgulių, pelenų. Magiško uždarymo funkciją atlikdavo diržas, retežis, ratas, žiedas, vainikas. Todėl maro metu žmonės aplink kaimą išrausdavo ratą, kad maro deivė neįeitų.

Deivės pamažu keitėsi priklausomai nuo visuomenės vystymosi, priimdamos vis naujus kulto elementus, susietus su vaisingumu, žemės kultu ir kr., ir tuo pavidalu gyvavo tūkstantmečius, kai kuo sutapdamos su vėlesniu epochų atsiradusiais naujais tikėjimų elementais, net ir su krikščionybe. Galimas dalykas, kad dar neolito laikais, vėlyvajame matriarchate, šalia anksčiau atsiradusios Visatos Motinos, jau buvo susidarę vaizdiniai apie lietuvių žemės deivę Žemyną, kuri ilgainiui tapo viena iš pagrindinių deivių, artimų graikų Gėjai, romėnų Artemidei, egiptiečių Izidei.

Pagoniškasis lietuvių tikėjimas niekada nebuvo sustingęs, žinomi jo esminiai pasikeitimai ir reformos. Legendinis Sovijus įvedė mmirusiųjų deginimo paprotį. Šventaragis įkūrė centrinė šventvietę Vilniuje mirusiesiems deginti. Simonas Grunau XVI amžiuje aprašė Vaidevučio ir Prutenio didžiąją religinę reformą Prūsijoje (VI a) , kai buvo įkurta centrinė Romuva ir paskelbti trys vyriausieji baltų Dievai – Patrimpas, Perkūnas ir Patulas. Greta trijų vyriškų dievų minima deivė Medeina ar Žvorūna, kuri galėjo reikšti tą pačią deivę.

Didelę reikšmę kasdieniniame gyvenime turėjo burtininkai, žiniuoniai ar žiniuonės, raganos. Tikėtina, kad tam tikrus burtus atlikdavo ne tik specialistai, bet ir paprasti žmonės, ypač buriant aateitį, derlių ir pan., tačiau tai jau valstietiškos magijos sritis. XIII a. buvo karių ir valdovų garbinti dievai.

Lietuviai turėjo šventvietes, įrengtos ant kalvų, palei vandenis; kulto apeigos galėjo būti atliekamos palei šventuosius akmenis. Prie seniausių šventviečių turėtų priklausyti ir šventosios giraitės bei šventieji medžiai. Medžiai buvo laikomi dievų buveine. Labiausiai garsėjusia baltų šventykla turėjo būti Romovė.

3. PAGONYBĖ IR KRIKŠČIONYBĖ

Priėmus krikštą 1387 m. Lietuvoje ir 1413 m. Žemaičiuose, prasidėjo laikotarpis, kuriuo krikščionybė per retą parapijų tinklą ėmė skverbtis į Lietuvos gilumą. Žalgirio mūšyje dalyvavę žemaičiai formaliai tebebuvo pagonys, tačiau krikščionybės pergalė etninėse Lietuvos žemėse abejonių nekėlė. 1413 m. negali būti laikomi riba, kai su Žemaičių krikštu Lietuvoje užgęsta visos šventosios ugnys, žyniai baigia atnašavimus, mirusieji nebedeginami laužuose. XV a. pirmame ketvirtyje žmonės, norintys laikytis senųjų ritualų, jų gali laikytis nelabai slėpdamiesi. Kartai, prisirišusiai prie savo tikėjimo, leidžiama nueiti nuo scenos natūraliu būdu. Paskutiniai senosios religijos likučiai, matyt, susiję su konkrečiais asmenimis, gyvuoja tiek, kiek gyvuoja karta, išaugusi s bei subrendusi senosios religijos sąlygomis ir neapsisprendusi krikščionybei. Religija funkcionuoja kartu su dievais, mitais, ritualais, kultu, žyniais, religiniais centrais, šventyklomis.

Per Lietuvos krikštą iš šio mechanizmo pašalinami organizaciniai dėmenys – religiniai centrai ir žyniai, kultas nebeveikia, tradicijos visuma tampa nebeperduodama. Dievai užmirštami labai negreitai, bbet daug greičiau subyra atminimas apie jų hierarchiją, mitai susipina su pasakomis, sakmėmis, legendomis.

Archaiško pagoniškojo kulto elementų išliko krikščioniškosiose šventėse, dažniausiai susietuose su Marijos kultu. Atsižvelgdami į tai, kad krikščionybė moterų deivių nepripažino, krikščionių autoriai, rašiusieji apie lietuvių pagoniškąją religiją, deives siekė vadinti vyriškai, t.y. dievais. Nepaisant joms nepalankių egzistavimo sąlygų, nemaža deivių dalis, ypač susietų su gimimu, žemės vaisingumu ir kt., išliko ir tuo metu, kai Lietuvoje buvo įvesta krikščionybė. Ši nauja religija visus pagonių dievus paskelbė pikto demonais. Krikščionybė neturėjo moterų deivių. Jai buvo žinoma tik Dievo motina Marija. Todėl lietuviai, kaip ir kitos tautos, deives bei joms skirtas apeigas susiejo su Marijos kultu. Iš čia krikščionių kalendoriaus metuose yra apie dvidešimt Marijai skirtų dienų ir du metų mėnesiai: gegužė – pavasario, žiedų suklestėjimo, gamtos atgimimo mėnuo ir spalis – gamtos apmirimo mėnuo. Kitos deivės buvo sutapatintos su krikščionių šventosiomis. Pvz., ugnies deivė Gabija buvo sutapatinta su šv.Agota – ugnies globėja. Žemesnės deivės buvo priskirtos prie piktų demonų arba sumaišytos su archainėmis žiniuonėmis raganomis. Kiti ikikrikščioniškieji vaizdiniai – šventės ritualai – susiliejo su katalikybės epizodais ir virto bažnytinėmis šventėmis, susietomis su kalendorinėmis datomis. Jose išliko archaiškiausių tikėjimų elementų.

4. TIKĖJIMO ATGIMIMAS

Lietuviai visada pasižymėjo pamaldumu. Šiandien vis dar gyva nuomonė, jjog tikintis žmogus būtinai yra krikščionis. Tačiau patys krikščionys kadaise buvo vadinami bedieviais, nes griovė tradicines religijas. Ir priešingai, vadinamieji pagonys pakankamai daug šventumo ir dieviškumo jautė ir regėjo supančiame pasaulyje.

Baltų tikėjimo atgimimas Lietuvoje prasidėjo XIX amžiuje, o dar XVIII a įvairūs šaltiniai praneša apie pagonybės gyvavimą kaime. Senojo tikėjimo aukštinimas pastebimas jau pirmųjų tautinio atgimimo skelbėjų raštuose. Tokia buvo Simono Daukanto knyga „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ (1845m.). Pagonybę drąsiai išpažino poetas aušrininkas Andrius Vištelis. J.G.Beržanskis-Klausutis (1862-1936). Nepriklausomoje Lietuvoje Domas Šidlauskas-Visuomis (1878-1944) siekė tokio pripažinimo savo bendruomenei, kurios centras buvo Romuvoje prie Sartų ežero. Toliau Romuva veikė jau nelegaliai sovietinėmis sąlygomis – Intos lageryje.

1967 metus laikoma Romuvos naujojo atgimimo pradžia. Tada Romuvos kraštotyrininkų veikimas atvėrė folkloro galimybes, atkuriant ir praplečiant Romuvos veiklą. Tik 1992 m. Romuva (Vilniaus) Laisvosios Lietuvos sąlygomis pagaliau pasiekė viešą pripažinimą. Deja, Romuva kol kas pagal 1995 m. „Religijų įstatymą“, laikoma „netradicine“ religija.

Etninės kultūros pažinimas šiandien atskleidžia, kad senasis protėvių tikėjimas išsilaikė įvairiais pavidalais – liaudies dainose, papročiuose, tautodailėje ir pan. Remdamasi gyvuoju tradicijų paveldu, natūralioji religinė savimonė turi jėgų atgimti ir atsigauti. Tai atsispindi ir šiandieniniame gyvenime.

Lietuvių pagoniškasis tikėjimas neturi aiškesnės užrašytos istorijos, bet yra seniausias tikėjimas Pabaltijyje, taip pat vienas seniausių Europoje.

Romos imperijoje pagonių tikėjimas nuskendo užmarštin prieš 2000 metų, o pas mus šis procesas įvyko prieš šimtus metų. Iki šių dienų ji nėra visiškai išnaikinta, tai šen, tai ten pasirodo pagoniškojo tikėjimo išpažintojų. Lietuvių senasis tikėjimas – tai prigimtinis tikėjimas, neturintis jokių pradininkų ar pranašų.

IŠVADOS

1. Baltai formuojasi maždaug 2500 m. pr. Kr. autochtoninėms Narvos ir Nemuno kultūroms liejantis su atvykėliška indoeuropietiška virvelinės keramikos kultūra. Lietuvių mitologija įsirašo į bendrąją indoeuropiečių tautų mitologiją kaip vienas iš ją sudarančių elementų. Ankstyviausioji lietuvių rreligija susidarė pirmykštės visuomenės laikais, ankstyvojo akmens amžiaus pabaigoje, maisto rankiojimo ir medžioklės ūkio sąlygomis.

2. Pagrindinis seniausias lietuvių religijos bruožas buvo gamtos jėgų garbinimas. Gamtos kultas pirmiausia reiškėsi totemizmu, animizmu ir magija.

3. Seniausia ir universali kulto forma pirmiausia reiškėsi gyvūnų, augalų ir kitų gamtos objektų garbinimu – totemizmu ir kai kurių gamtos objektų įdvasinimu – animizmu.

4. Seniausios lietuvių dievybės buvo moteriškos lyties deivės, atsiradusios ir susiformavusios ankstyvojo matriarchato laikotarpiu.

5. Deivės pamažu keitėsi priklausomai nuo visuomenės vystymosi, priimdamos vis naujus kkulto elementus, susietus su vaisingumu, žemės kultu ir kr., ir tuo pavidalu gyvavo tūkstantmečius, kai kuo sutapdamos su vėlesniu epochų atsiradusiais naujais tikėjimų elementais, net ir su krikščionybe.

6. Pirmykščiams paleolito ir mezolito laikų rankiotojams ir medžiotojams būdingų tikėjimų pėdsakų nemažai iišliko tiek kitų tautų, tiek ir lietuvių žodinėje ir meninėje kūryboje, ypač kalendorinėse apeigose, užkalbėjimuose, maldose, apeiginiuose persirengimuose žvėrimis, kaukėse.

7. Priėmus krikštą 1387 m. Lietuvoje ir 1413 m. Žemaičiuose, prasidėjo laikotarpis, kuriuo krikščionybė ėmė skverbtis į Lietuvos gilumą.

8. Archaiško pagoniškojo kulto elementų išliko krikščioniškosiose šventėse, dažniausiai susietuose su Marijos kultu.

9. Baltų tikėjimo atgimimas Lietuvoje prasidėjo XIX amžiuje, o dar XVIII a įvairūs šaltiniai praneša apie pagonybės gyvavimą kaime.

10. Etninės kultūros pažinimas šiandien atskleidžia, kad senasis protėvių tikėjimas išsilaikė įvairiais pavidalais – liaudies dainose, papročiuose, tautodailėje ir pan.

LITERATŪRA

1. Dundulienė P. Pagonybė Lietuvoje. – Vilnius: Mintis, 1989.

2. Greimas A.J. Tautos atminties beieškant. – Vilnius-Chicago, 1990.

3. Trinkūnas J. Baltų tikėjimas. – Vilnius, 2000.

4. Beresnevičius G. Religijų istorijos menas. – Aidai, 1997.

5. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos kultūra. – Aidai, 2001.