Advento paprociai ir choreografija

Adventas – ikikalėdinis laikotarpis, susikaupimo, pasiruošimo Kristaus atėjimo į šį pasaulį šventei – Kalėdoms (žodis adventus lotyniškai reiškia atėjimą, artėjimą). Kupinas paslaptingumo, Lietuvos kaime tai maldos, vilties ir šviesos metas – Kristaus laukimas. Keltis ankstyvą advento sekmadienio rytmetį, budėti ir melstis būdavo taip pat natūralu, kaip ir kasdieninę duoną valgyti. M. Katkus knygoje “Balanos gadynė” prisimena, kad advento sekmadieniais anksti rytą, trečią ar ketvirtą valandą pasigirsdavo garsas iš gatvės, žadinantis gyventojus. Tai kaimo būgnas keldavo žmones “prie šventinės advento apyvokos”: vvažiuoti į rarotus, eiti giedoti, likti namuose, krosnį kūrenti ir pusryčius tiekti. Rarotai – ypatinga Advento puošmena. Tai pirmosios ankstyvosios šv. Mišios sekmadieniais. Bažnyčioje visi rinkdavosi prie Mergelės Marijos altoriaus, kur iškelta aukštai virš kitų ir gražiai papuošta degdavo rarotų arba rasotoji žvakė. Jei einant rarotų prieš patekant saulei nuraudonuodavo dangus, tikėtasi neramių metų. Lijundra, gausus šerkšnas reiškė taikius, ramius laikus. Einant į rarotus ar iš jų, sutiktas vilkas ar jo pėdsakai – ženklas jaunimui, kad kaime bus sušoktos vestuvės.

Rašytiniai ššaltiniai, tautosaka leidžia spėti, kad ir mūsų protėviams (iki krikščionybės) buvo būdingas ritualinis susilaikymas, kai kuo primenantis krikščionišką adventą. Šiuo laiku pagausėja įvairių draudimų, apribojančių ne tik ūkinę žmogaus veiklą, bet ir dvasinį gyvenimą. To meto tautosakoje ir etnografiniuose aprašymuose ddažniau minimi numirėliai, vaiduokliai, velniai ir kitos būtybės, padaugėja tikėjimų ir burtų. Atisisakoma linksmų pramogų, o tautosakoje minimi personažai gyvūnai – kiškis, lapė, voverė – lietuvių mitologijoje labiau sietini su požemio ir mirties pasauliu. Su tuo siejasi ir daugybė adventinių tikėjimų ir draudimų. Sakyta, kad per adventą negalima kirsti miško. Šio draudimo nepaisiusieji pasakojo matę aukštai tarp medžių aukštą žilą moterį – miškų dvasią. Užsimojus kirviu medin pasigirsdavę kraupūs garsai, raudojimai. Iš advento laike kirstų medžių suręsta pirkia, žmonės nesidžiaugdavę. Tokioje pirkioje dažnai naktimis baladojasi, vyksta netikėčiausi nutikimai. Šiuo laikotarpiu medžių negalima kirsti ir dėl to, kad ateinančią vasarą miškas pradeda prastai augti, medžiai pasidaro gumbuoti.

Tamsusis prieškalėdinis laikotarpis tai žmonių fizinio ir dvasinio apsivalymo, ramybės ir taikos metas. Nevalia nnieko skriausti. Žmonės vengdavo medžioti, nekirpdavo avių, nes kito kirpimo vilnos bus kietos bei šiurkščios, be to dobilai augsią reti. Buvo sakoma, jei mergina nukirps avis, tai ištekės už tinginio arba jos vaikai bus tinginiai. Per adventą nepildavo pagalvių, nes varnos jaunus žąsyčius ir kitus naminius paukščius išnešios ar užkapos. Per adventą negalima dirbti vakarais ypač sulaukus dvyliktos valandos. Nes piktos dvasios žmones persekioja, jos pasibeldžia į langus ir kas pasižiūri, tas neišvengia mirties.

Ribojant darbus, atsirasdavo daugiau laiko stebėti ggamtos reiškinius, iš kurių bandyta nuspėti būsimą derlių. Jei gilus sniegas, tikimasi gero vasarojaus. Saulėtos dienos pranašavo gerą daržovių derlių. Jei per adventą šalta, tai bus karšta vasara ir didelės perkūnijos. Dažni atodrėkiai turėję nulemti rugių grūdingumą. Žvaigždėtos naktys pranašavo žuvingus metus. Dideli sniego kąsniai vėjuotomis naktimis, moterims žadėjo gerą sėmenų derlių.

Šiuo laiku daug pasninkaujama, draudžiami triukšmingi pasilinksminimai, bažnyčioje netuokiama ir į piršlius nevažiuojama. Tačiau vedybos neužmirštamos. Laikas nuo Visų šventųjų iki Kalėdų yra buvęs piršlybų ir vestuvių metas, nes žmonės turėję daugiau laisvo laiko ir maisto vaišėms. Didžiajai daliai naujametinio laikotarpio choreografijos būdinga piršlybų tematika. Nors per adventą šokti bei linksmintis krikščionių bažnyčia draudė, tačiau yra žinoma, kad dzūkai turėjo tam tikrą dainų ir žaidimų rūšį, specialiai šiam laikui skirtą. Todėl ir advento metu tokias dainas dainuoti ir žaisti nebuvo „nuodėmė“. Matyt, ilgainiui adventas pakeitė nusistovėjusią tvarką – piršlybos persikėlė į pokalėdinį mėsiedo laikotarpį. Iš ankstesnių laikų yra išlikę įdomių vedybinių būrimų ir spėjimų. Pavyzdžiui, „Devynis advento vakarus reikia sukalbėti po tris Sveika Marija ir dešimtą naktį susapnuosi savo išrinktąjį“ (Levūnai, Varėnos r.). Bet labiausiai su merginų vedybų laimės spėjimais, panašiais į Kūčių-Kalėdų ir Naujųjų metų išvakarių būrimus, siejasi advento pradžia (šv. Andriejaus diena). Tai tinkamiausias laikas magijai. Visoje LLietuvoje paplitę vedybiniai burtai, atliekami su kanapėmis ir aguonomis. Kanapės – vyriškas augalas. Vyrai jas rovė, iš jų vijo virves, botagus. Bet kanapių, kaip ir aguonų, paplitimą ateities nuspėjimo magijoje, ko gero, daugiau lėmė jų narkotizuojantis poveikis. Šio poveikio nepaaiškinamumas vėlgi galėjo būti siejamas su anapusiniu pasauliu. Paplitęs būrimas laužti vyšnių šakelę ir įmerkus stebėti, kada ši pražys. Vyšnios pražydėjimas Kūčių dieną lėmė merginos ištekėjimą dar tais pačiais metais. Rečiau spėjimams būdavo naudojamos rūtos. Daug reikšmės skirta šv. Andriejaus nakties sapnams. Kad sapnai pildytųsi, būtinos specialios sąlygos ir priemonės. Pavyzdžiui, visą vakarą su niekuo nesikalbėti, sukalbėti rožančių, po galva pasidėti vyriškas kelnes, po lova pasikišti dubenį vandens ir rankšluostį ir t.t.

Ilgais Advento vakarais jaunimas ir vyresnieji susirinkdavo į vieną kaimo trobą vakaroti – kiekvienas savo atsineštą darbą nudirbti: verpti, austi, pančius vyti, vilnas kedenti, plunksnas plėšyti, tinklus nerti, nagines raukti, šaukštus drožti ir pan. Ilgus vakarus trumpindavo dainuodami apeigines dainas. Advento dainos panašios į kalėdines, tačiau jose dažniausiai dainuojama apie būsimas vestuves. Dainos pasakoja apie šeimos kūrimo rūpesčius, gausu vaizdų kaip jaunikis pasirenka nuotaką arba nuotaka ieško jaunikio. Nusėdėti ramiai ilgą vakarą prie nuobodokų darbų jaunimui būdavo sunku, norėdavosi pajudėti, todėl jie imdavo žaisti įvairiausius žaidimus: “žiedą dalyti”, “žiužį nešti”, ““gūžinėti”, “šešką gaudyti”.

Advento žaidimų daugiausia užrašyta Dzūkijoje, mažiau – Aukštaitijoje, nedaug – Suvalkijoje, o Žemaitijoje išliko tik kalbamieji žaidimai. Tuose žaidimuose daug intrigos ir vaidybos, todėl ir praradę ryšį su apeigomis, jie dar ilgai išliko kaip advento laikotarpio pramoga jaunimui. Daugumos advento žaidimų veiksmai arba motyvai yra simboliški, apeiginės prasmės. Paprastai žaidime dominuoja koks nors vienas motyvas, todėl pagal jo tipą žaidimus galima suskirstyti į grupes. Tačiau kai kuriuose žaidimuose yra keli motyvai. Dažnai keli motyvai žaidime papildo vienas kitą ir dera tarpusavyje, yra tartum improvizuoti variantai, turintys tą pačią prasmę, – taigi vienas žaidimo būdas lengvai gali būti pakeičiamas kitu. Tai aiškia matyti nagrinėjant to paties pavadinimo žaidimų variantus: pavyzdžiui, „Jievaro tiltas“ gali būti žaidžiamas ir kaip „vartų“ žaidimas, ir priešpriešinėmis eilėmis, ir pervedant žaidėjus iš vienos grupės į kitą. Žiemos ciklo „vartų“ žaidimų grupei priklauso kai kurie „Jievaro tilto“, „Jievaro žmonių“ variantai, žaidimai „Verubė“, „Antelė“, „Oi, kas ty“, „Žąsų tiltas“, „Oi, aš pati viena šoku“ ir kiti.

„Vartų“ žaidimų tipiškas veiksmas yra toks: priešpriešiais sustoja žaidėjų pora ir vorelė, jie pakaitomis dainuoja ar sako dialogą, paskui vorelė lenda pro poros padarytus „vartus“, galiausiai „vartus“ padariusi pora sugauna paskutinį vorelės žaidėją. Kai kuriems žaidimams būdingas pasiskirstymas į grupes

pagal lytį. Dažniausias šių žaidimų veiksmas – pakaitinis priešpriešiais esančių žaidėjų judėjimas pirmyn ir atbulomis atgal. Pats gražiausias ir plačiai žinomas buvo „Jievaro tiltas“. Jo choreografija nesudėtinga, ratuotojai sudarydavo dvi grupes, kurios tarpusavyje bendraudavo. Viena pusė klausdavo, o kita atsakydavo. Iš pradžių visi stovėdavo vietose ir tik dainuodavo, o vėliau eidavo vieni artyn kitų. Susitikus vaikinai paimdavo vieną merginą į savo tarpą ir visi nueidavo į merginų vietą, o likusios merginos ateidavo į vaikinų vietą. Tada ginčydavosi dėl jos gražumo.

Beveik vvisiems advento žaidimams būdinga vaidyba arba teksto vaizdavimas judesiais: pavyzdžiui, Snaudalė pagal dainos tekstą „verpia“ ir „rauda“. Suporavimo žaidimuose „motina“, „piršlys“ bei „jaunasis“ vaidina piršlybų sceną ir pan. Vaizduojamųjų žaidimų grupei priskirti advento žaidimai: „Gili gili upelė“, „Apynys“, „Snaudalė“, „Atvažiuoja žolynai“ „Jaščeras“ ir kiti.

Dar viena adventinių žaidimų grupė yra žaidimai užrištomis akimis. Šiuose žaidimuose vėl matome būdingą dviejų pasaulių priešpriešą: žaidėjas užrištomis (užmerktomis) akimis tarsi patenka į ano pasaulio sferą ir bendrauja su kitais žaidėjais, nesančiais tokios būsenos. Populiariausi žžaidimai užrištomis akimis – „Laumė“ („Lauminėjimas“), „Pušis“ („Pušinėjimas“, „Pušies gaudymas“), „Gūžynės“ („Gužinėjimas“), „Vištelė“ („Akla višta“)

Kai kuriuose žaidimuose svarbiausias būna spėjimo motyvas. Jis dažnai pasitaiko ir žaidimuose užrištomis akimis. Bene labiausiai žinomas spėjimo žaidimas – „Žiedas“ („Žiedo dalijimas“), kurį žaidžiant vienas žžaidėjas turi atspėti, pas ką tas žiedas paslėptas. Žaisdami „Žiedą“ žaidėjai susėsdavo ratu ir laikydavo suglaustus delnus, o dalintojas dalina. Tada visi dainuoja ir spėja pas ka žiedas žydi. Panašiai žaidžiamas ir žaidimas „Gaudė sakalėlis gegulę, kalėda“

Advento žaidimuose būta ir peikimo. Žaidžiamojoje sutartinėje „Kazilio“ skamba kaltinimas dėl pragerto žirgelio. Kituose sutartinės variantuose kaltinama dėl įvairių kitų pragertų daiktų: sermėgėlės, čebatėlių, rugių bačkos. Peikimo esama ir „Snaudalėje“, „Genyje“. Kai kuriuose žaidimas peikimas buvo išreiškiamas net mušimu. Ypač agresyviai buvo puolamas „genys“. Eidami aplink „genį“ žaidėjai dainuodami jį bardavo, kad ėda mėsą, o jis vaidindavo, kad tikrai lesa. Pabaigę dainuoti visi puldavo pešioti „genį“.

Dažna žaidimuose buvo ir piršlybų, susiporavimo tema. Svarbiausias šių žaidimų veiksmas – piršlybų imitacija.Šie žaidimai galėjo vykti tik tarp sskirtingų lyčių, tačiau didelę dalį žaisdavo vien merginos („Joja bejoja“, „Sesulės“). Viena merginų eilė siūlydavo kitos eilės merginoms tekėti už „miestelio berno, šiaučiuko, kriaučiuko ir kt“. Ryškiausi žaidimų tarp skirtingų lyčių pavyzdžiai: „Svotai“, „Oi aš josiu pas motulį“, „Uošvelė“, („Labas rytas, uošvela“,“Labas rytas, motinėla“), „Snaudalė“ ir kiti. Suporavimo žaidimų tekstas paprastai būdavo improvizuojamas, kadangi visų suporavimo žaidimų siužetas beveik vienodas. Pavyzdžiui piršlybiniame žaidime „Snaudalė“pagrindinė veikėja Snaudalė sodinama ant kėdės, o kiti eina aplink ratu dainuodami. Po to žaidėjai perša jaunąjį, oo Snaudalė vis peikia, kol išsirenka tinkamą. Kituose žaidimuose moterys ar merginos sėdi ant suolo, o piršliai dainuodami perša jaunikaitį.

Savitą atspalvį advento pabaigai suteikdavo kalėdiniai turgūs, vadinami saldaturgiais (Kėdainių, Panevėžio, Rokiškio, Ukmergės, Zarasų raj.), ar – saldžiais kermošiais, moterų turgumis. Tai paskutiniai metų turgūs. Moterys šiems turgums ruošdavosi iš anksto. Juose parduodavo ir pirkdavo aguonas, kanapes, kviečius, linų sėmenis, pupas, žirnius, cukrų, medų, spanguoles, žalius ir džiovintus obuolius ir t.t. Nuo antrojo mūsų šimtmečio ketvirčio – ir eglutes, iš šiaudų bei spalvoto popieriaus padarytus eglučių papuošalus.

Pavakariais visi lenktyniaudami skubėdavo į namus, manydami, kad su darbais geriau seksis, jei parvyks namo anksčiau už savo kaimynus.

Papročiai, tikėjimai, spėjimai rodo, kad liaudies kalendoriuje adventas – mistiškas laikas. Galima manyti, kad senovėje tai buvęs rimties, saulės gesimo laikas ir ūkinių metų pabaiga.

Naudota literatūra:

P. Dundulienė „Lietuvių šventės: tradicijos, papročiai, apeigos“, 1991.

Lietuvos liaudies kultūros centras „Lietuvių kalendorinės šventės“, 1990.

J. Trinkūnas „Lietuvių pasaulėjauta. Papročiai, apeigos, ženklai“, 2003.

N. Marcinkevičienė „Pavarėnis“, 1998.

E. Morkūnienė „Lietuvių liaudies choreografijos bruožai“, 1982.

Lietuvių folkloro chrestomatija, 1999.

J. Lingys „Sceninis lietuvių liaudies šokis“, 1977.

M. Katkus „Balanos gadynė“, 1931.

„Senovinis kalendorius“ sudarė G.V. Germanienė, 1997.

S. Kisielienė „Lietuvių kalendorinės šventės“, 1997.

J. Almonaitienė „Švenčių ratas“, 1998.

D. Urbanavičienė „Lietuvių apeiginė etnochoreografija“, 2000

J. Balys „Lietuvių kalendorinės šventės“, 1978