vaikų ir nepilnamečių nusikalstamumas

Įžanga

Darbo objektas:

Nepilnamečių vaikų nusikalstamumas.

Darbo tikslas:

Vaikų nusikalstamos elgsenos formavimosi ypatumai.

Uždaviniai:

1. Išanalizuoti pagrindines priežastis įtakojančias nepilnamečių vaikų nusikalstamą veiklą.

2. Išanalizuoti nusikalstančių vaikų amžiaus kitimą.

3. Apžvelgi statistinius rodiklius.

Darbo atlikimo metodai:

1. Išanalizuoti įvairių autorių nuomones.

2. Statistikos analizė.

3. Apklausa.

Nepilnamečių nusikaltimai – svarbi visuomenės problema. Tokių nusikaltimų skaičius yra išaugęs, apie tai daug kalbama ir rašoma. Tačiau diskusijose dažniausiai akcentuojamas tik pats faktas ir jo mastai, pamirštant, kad yra ir kita pusė – šį reiškinį lemiantys veiksniai. Nors šiai temai Lietuvoje kol kas dar nėra skiriama pakankamai dėmesio, tačiau, norint ssuprasti jaunimo padaromus nusikaltimus, būtina žinoti nepilnamečių nusikaltimus lemiančius veiksnius.

Vaikų ir nepilnamečių jaunuolių nusikalstamumas opi problema, ir turbūt ne tik Lietuvoje, bet ir daug toliau pažengusiose užsienio valstybėse. Kodėl vaikai daro nusikaltimus? Kodėl jie skriaudžia už save silpnesnius ar jaunesnius vaikus, tyčiojasi vieni iš kitų, nesutaria su tėvais, bėga iš namų? Mane tiesiog sukrėtė neseniai nuskambėjęs įvykis, kaip kažkuriame Lietuvos kaime gyvenantis vaikas padegė savo katę. Galbūt ir ankščiau nutikdavo panašių dalykų, tik apie tai buvo vengiama viešai kalbėti. Bet ddabar, kur be pasisuksi, vis girdi: ten kažką pavogė, ten kažką sumušė, o dar kitur nužudė. Ir skaudžiausia , kad tai daro vaikai.

Jauno žmogaus socializacija, vykstanti šeimoje, mokykloje bei aplinkoje, kurioje jis praleidžia nemažai laiko, įtakoja jo elgesį bei vvertybines orientacijas, o taip pat ir nusikaltėlišką elgesį.

Šiame darbe bus aptariami statistiniai duomenys apie nepilnamečių įvykdomus nusikaltimus, veiksniai įtakojantys nepilnamečių nusikaltimus, bei pagrindinės vaikų ir paauglių nusikalstamumo prevencijos programos kryptys.

“- O kas, jūsų manymu, blogiau: numirėliai ar vaikai? – paklausiau aš.

-Vaikai, ko gero, blogiau, jie dažniau mums trukdo. O numirėliai vis dėlto nesibrauna į mūsų gyvenimą – pasakė Sakerdonas Michailovičius.”

“Senė”, D. Charmsas

1. Statistika

Remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis:

2003 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 802,3 tūkst. vaikų, t.y. 23,2 procento visų gyventojų.

2002 m. 14–17 metų amžiaus nepilnamečiai padarė 5,2 tūkst. nusikaltimų, tai apie 14,7 procentų visų išaiškintų nusikaltimų. Apie du trečdalius nusikaltimų – vagystės. Teismai 2002 m. nuteisė 2,6 tūkst. nepilnamečių, tai šiek tiek (2%) mažiau nei 2001 m. Atidėjus bausmės vykdymą, 662 procentai teistų vaikų liko laisvėje.

Iš tiesų nepilnamečių padarytų nusikaltimų vis daugėja. Apie 60% kriminalinių nusikaltimų padaro 14 – 24 metų asmenys, o 14 – 15 % – nepilnamečiai nuo 14 iki 18 metų.

Daugėja nepilnamečių padarytų tyčinių nužudymų, sunkių kūno sužalojimų, plėšimų, vagysčių. Vis daugiau nepilnamečių padaro pakartotinus nusikaltimus. Reikia atkreipti dėmesį ir į tai, kad vis dažniau visuomenei pavojingas veikas padaro vaikai iki 10 metų!

• 2001 m bendras nepilnamečių nusikalstamumas nežymiai sumažėjo.

• Nepilnamečių padaryti sunkūs nusikaltimai sudarė ddaugiau nei ketvirtadalį visų šalyje padarytų sunkių nusikaltimų.

• Kasmet didėja apsvaigusių nuo narkotikų vaikų padarytų nusikaltimų skaičius.

• Sistemingai daugėja vaikų padarytų pakartotinių nusikaltimų.

• Nežymiai sumažėjo nepilnamečių padarytų nusikaltimų viešose vietose.

• Penktadaliu sumažėjo neblaivių nepilnamečių padarytų nusikaltimų.

• Nežymiai sumažėjo vaikų grupinių nusikaltimų skaičius, tačiau vis daugiau nusikaltimų vaikai padaro kartu su suaugusiais.

• Kasmet vis dažniau nusikalsta moksleiviai, o taip pat vaikai iki 10 metų amžiaus, kurie nėra baudžiamosios atsakomybės subjektai.

Tokie liūdni statistikos duomenys verčia susimąstyti, ką, mes suaugusieji, darome ne taip? Kodėl vaikai auga pikti, kodėl tarp jaunimo taip paplitęs smurtas? Ar neklystame manydami, kad vaikai su smurtu susiduria tik televizijos ekranuose? Ir kodėl gi televizijos programos su smurto scenomis mūsų vaikams tokios įdomios?

2. Pagrindiniai veiksniai darantys įtaką vaikų nusikalstamai veiklai.

Šiame skyriuje mėginsiu paanalizuoti pagrindines priežastis, kodėl vaikai padaro nusikaltimus, kas lemia jų poelgius ir kur viso šito pradžia.

2.1. Šeima

Daugelis sociologų, su kurių darbais man teko susipažinti, ragina šio reiškinio šaknų pradėti ieškoti nuo šeimos. Tai kokioje šeimoje vaikas auga, kokia aplinka ir žmonės jį supa, formuoja jo psichiką. Juk dažnai pastebime agresiją kylančią tarp broliukų ir sesučių, jie atima vieni iš kitų žaislus, pavydi tėvų meilės. Brolių ir seserų santykiai gali būti smurto priežastis vėliau bendraujant. Ypač neigiamas pasekmes tturi vaiko mušimas. Tai tarsi perduoda žinią augančiai ir besiformuojančiai asmenybei, kad dideliam ir stipriam mušti mažesnius ir silpnesnius už save yra normalu.

Sociologės Marijos Sniečkutės teigimu: „Vaikų elgesys daugiausiai priklauso nuo socializacijos proceso sėkmės. Socializacija – tai procesas, kurio metu individai išmoksta ir internalizuoja tam tikros kultūros tinkamus požiūrius, vertybes, įsitikinimus ir elgesio būdus. Šis procesas vyksta visą gyvenimą. Individą veikia iš esmės visi veiksniai, tačiau sociologai labiau linkę akcentuoti tik tam tikrus socializacijos institutus, turinčius ypač didelę reikšmę individo formavimuisi – tai šeima, mokykla, žiniasklaida, draugai.“

Pasak sociologės nė vienas gimęs vaikas negali būti pavadintas nusikaltėliu. Juo tampama ir šeima yra pirmasis institutas, galintis paskatinti kriminalines elgesio užuomazgas.

Buvo atlikta nemažai tyrimų, siekiančių nustatyti, kokie yra šeimos veiksniai, skatinantys nepilnamečius nusikalsti.

Siūlomos įvairios šeimų, iš kurių yra kilę nepilnamečiai nusikaltėliai, tipologijos. Viena siūlomų tipologijų:

1. Tipinė tradicinė šeima; vaikai dažniausiai nusikalsta atsitiktinai, dėl aplinkos, t.y. draugų, kitų suaugusiųjų neigiamos įtakos (10-15 %).

2. Šeima su tam tikra struktūrine ar kitokio pobūdžio (dažniausiai kultūrine) deformacija; kurioje kriminogeninė grėsmė vaikams yra pusantro karto didesnė negu tipinėje šeimoje (60 %).

3. Šeima, kuriai būdinga visiška struktūrinė ir moralinė deformacija. Jose yra didelė kriminogeninė rizika vaikams. Šio tipo šeimų Lietuvoje daugėja.

Sociologės M. Sniečkutės teigimu didžiausią įįtaką turi veiksniai, galintys įtakoti nepilnamečių nusikalstamumą: nepilnos šeimos, nusikalstamumas šeimose, smurtas prieš vaikus, dirbančių motinų problema.

Didžiulę įtaka vaiko psichikos formavimuisi turi šeimos stabilumas. Šeimos iširimas, ar vieno iš tėvų mirtis gali turėti įtakos nepilnamečių nusikalstamumui. Pagal užsienio mokslininkų tyrimus 30% berniukų ir 50% mergaičių , buvo kilę iš iširusių šeimų. Šį reiškinį mokslininkai aiškina kontrolės trūkumu.

Viena iš akivaizdžiausių sąlygų, nulemiančių vaikų polinkį nusikalsti – kitų šeimos narių kriminalinis elgesys. Ryšys tarp nusikaltėlių tėvų ir jų vaikų aiškinam tuo, kad tokiose šeimose vaikai auga skurdžiau, dėl tėvų bedarbystės, ar mažo užmokesčio. „Nusikaltėlių tėvų elgesys daro blogą įtaką vaikams. Dažniausiai tėvai tiesiogiai neskatina savo vaikų nusikalsti, tačiau jų požiūris, vertybinė orientacija turi įtakos vaiko pasaulėžiūros susidarymui.“

Taip pat vienas iš neigiamų veiksnių – smurtas prieš vaikus. Smurtaujantys prieš vaikus tėvai skatina vaikus elgtis taip pat su silpnesniais už save. Smurtauti dažniausiai linkę tėvai piktnaudžiaujantys alkoholiu, žemo išsilavinimo, bedarbiai. Tokias išvadas pateikė sociologė M. Sniečkutė atlikusi apklausą mokyklose. Tyrimas parodė, kad beveik pusė vaikų buvo gąsdinami, jog bus nubausti fizinėmis bausmėmis ar patyrė suaugusiųjų šeimos narių įvairų fizinį smurtą.

Analizuojat sociologo Vaidoto Motiejūno požiūrį į šeimos įtaką vaiko nusikalstamai elgsenai pastebima, kad šeimos įtaka vaikui didžiausia pirmaisiais jo gyvenimo metais,

po to ši įtaka silpnėja, tačiau tai, ką vaikas patyrė šeimoje, ko ten išmoko, ko buvo iš jo tikimasi, turi didelę reikšmę jo elgesiui. „Prie nusikalstamo elgesio modelio gali atvesti šeimoje vykstantys procesai: grubumas, žiaurumas, piktnaudžiavimas alkoholiu, auklėjimo klaidos, blogos materialinės sąlygos ir pan. Kartais net pati šeima gali įtraukti vaiką į nusikalstamą veiklą. Prie padidėjusios rizikos asmenų grupės priskiriami ir vaikai iš struktūriškai nedarnių šeimų. Kalbant apie materialinę šeimos padėtį, galima pasakyti, kad nepilnamečiai iš sunkios ekonominės padėties, vos ggalinčių pragyventi šeimų turi mažiau galimybių patenkinti savo poreikius legaliu būdu, nes pinigų ir taip trūksta, o atsilikti nuo bendraamžių nesinori.“

Pasak sociologo, kai tėvai neskiria vaikui pakankamo dėmesio, jis jo ieško iš šalies. Pradeda ieškoti į save panašių draugų.

Specialistų grupės atlikusios tyrimą, vadovas Vaidas Kalpokas teigia, kad tyrimas parodė, jog smurtą šeimose patiriantys vaikai kur kas dažniau patys naudoja fizinę jėgą santykiuose su bendraamžiais: kas ketvirtas yra mušęs ar spardęs kitą moksleivį, grasinęs, užkabinėjęs arba kur nors uždaręs.

Taigi, trumpai aapžvelgus kelių sociologų nuomones, apie šeimos įtaką vaikų nusikalstamumui galima daryti išvadas, kad ši įtaka tikrai didelė, bet toli gražu ne vienintelė.

2. 2. Mokykla

Kitas nepaprastai svarbus vaiko dorovinio auklėjimo veiksnys yra mokykla, kur toli gražu ne viskas daroma ugdant dorą bbūsimą pilietį.

Anot Kauno Savivaldybės Švietimo ir ugdymo skyriaus vedėjo A.Bagdono, kai kuriose mokyklose jau dabar kiekvieną į nusikaltimus linkusį moksleivį stebi mokytojas, kuris kiekvieną mėnesį privalo pateikti ataskaitą, kaip keičiasi vaiko elgesys.

“Jei vaiku negali pasirūpinti šeima, tai turi padaryti mokykla. Moksleivius iš nedarnių šeimų reikės ypatingai stebėti”, – teigė A.Bagdonas.

Deja mokyklose vaikai labai dažnai patiria smurtą. O mokyklose patyrę smurtą vaikai taip pat dažniau patys imasi agresijos. „ Smurto paplitimas mokyklose labai skiriasi priklausomai nuo jų tipo: jaunimo ir bendrosiose mokyklose fizinė jėga naudojama kur kas dažniau (15,2 – 15,6 proc.) negu vidurinėse mokyklose ar gimnazijose (3,4 – 7,5 proc.) „

Vos ne kasdien šalies dienraščiuose rasi parnešimų apie mokinių padarytus nusikaltimus tiesiog mokyklose, mokytojų ir mokinių aakivaizdoje.

„Ketvirtadienį į ligoninę pateko ir „Vyturio“ vidurinės mokyklos šeštokas. Jam nosies kaulą sulaužė bendraklasis. Vaikas gydomas ligoninėje.

Tą pačią dieną į ligoninę pateko dar vienas moksleivis. Sendvario vidurinės dešimtokui nosį sugurino taip pat bendraklasis. Ir šiam vaikinui lūžo nosies kaulas, jis taip pat gydomas ligoninėje.

Rugsėjo 30-ąją po pietų į Vaikų ligoninę atėjo penkiolikmetė P.Mašioto vidurinės mokyklos moksleivė. Mergaitė skundėsi skausmu kryžkaulyje. Medikai apžiūrėjo paauglę, patarė jai, kaip gydyti sumušimą, ir išleido namo. Paauglė pasakojo, kad ją po pamokų sumušė kketurios buvusios bendraklasės. „

Vaikų ligoninės traumatologijos punkto vedėjas Kazimieras Rimdžius teigė pastebėjęs, kad vaikai iš tiesų darosi vis agresyvesni, o keršydami skriaudikams, į savo konfliktus įpainioja ir draugus.

Sociologo Vaidoto Motiejūno teigimu: Mokykla – tai antras nepilnamečio socializacijos agentas. Tačiau pasitaiko atvejų, kad ir mokykla gali lemti, kad nepilnametis pakryps į nusikalstamą kelią. Tokio elgesio tikimybė padidėja, kai tiek mokykla, tiek ir šeima nesugeba suteikti nepilnamečiams žinių, įgūdžių, nesuformuoja įsitikinimų, kurie pakreiptų vaiką visuomenei priimtina kryptimi. Mokykloje svarbus yra ir jos darbo organizavimas, mokytojų požiūris į mokinius (ypač į nepažangius). Jei mokinys patiria pažeminimą, pedagogų priekaištus, jis ir pats save gali pradėti blogiau vertinti. Maža to, gali susiformuoti priešiškumas mokyklai ir jos aplinkai, antivisuomeniško elgesio pakraipos. Problema iškyla ir tada, kai mokinys yra pašalinamas iš mokyklos už nusižengimus, ir jis paprasčiausiai neturi kur dėtis.

Visiškai pritariu gerb. V Motiejūno nuomonei, kad problematiška ir tai, kad ne visi turi galimybę įgyti aukštesnį išsilavinimą, o visuomenėje pastaruoju metu vis labiau vertinamas mokslas. Gali kilti konfliktas tarp to, kas yra vertinama visuomenės ir realių galimybių tam pasiekti. Todėl pripažinimo gali būti bandoma siekti kitais – neteisėtais – būdais.

Su šia nuomone sutinka ir sociologė Lina Navickaitė. „Pastarųjų metų patirtis rodo, jog vis daugiau jjaunų žmonių bando įsigyti aukštąjį ar aukštesnįjį išsimokslinimą. Kasmet didėja norinčiųjų tapti studentais skaičius. Lietuvoje veikia jau penkiolika aukštųjų mokyklų. Tačiau tuo pačiu vis dažniau kalbama (ir daroma), jog mokslas (ypač gimnazijose, licėjuose, aukštosiose mokyklose) turi būti mokamas. Akivaizdu jog greitai susidarys tam tikra grupė, kurioje atsiras jauni žmonės, nepatekę į norimą aukštesniąją ar aukštąją mokyklas. Be to, galima tvirtinti, jog iš anksto šioje grupėje dalį sudaro maždaug 30 tūkst. jaunuolių, kurie šiuo metu nelanko vidurinių mokyklų.“ Galima daryti išvadas, jog vis aukštesnis mokslo vertinimas visuomenėje skatins vidine asmens įtampą tarp poreikio siekti visuomeninio pripažinimo ir realių galimybių. Taigi gali atsitikti taip, kad mokslo prestižo augimas skatins nusivylimą tų, kurie neturi galimybių įsigyti aukštąjį ar aukštesnįjį išsimokslinimą, bei didins jų norą užsiimti pavojinga ir priešinga teisei veika.

2.3. Neformalios grupės

Nereikėtų nuvertinti taip pat labai svarbaus reiškinio, kaip neformalios grupės. Pasak V. Motiejūno: Tai nepilnamečių, kartais ir vienmečių, kompanijos, kurios gali nepilnamečiui turėti didelę reikšmę, ypač kai jis turi problemų namuose ar mokykloje. Tokiose grupėse bendravimas vyksta tarp sau lygių, požiūris į daugelį dalykų yra panašus, jos tenkina daugelį nepilnamečių poreikių, o ir patys nepilnamečiai čia jaučiasi laisviau, gali daryti tai, ką namie draudžia tėvai. Ar bus daromi nusikaltimai ar ne, priklauso nnuo grupės kryptingumo. Tokios grupės gali būti orientuotos į nusikaltimus, tačiau nepilnametis čia randa šeimos, mokyklos „pakaitalą“, todėl jis čia ir pasilieka. Kai nusikaltimas yra įvykdomas, tokią grupę sujungia ne tik bendri interesai, bet ir bendra paslaptis. Grupė gali ir nebūti tiesiogiai orientuota į nusikalstamą elgesį, tačiau jos nariai nusikalsta, pavyzdžiui, neturėdami ką veikti. Padaryti nusikaltimą nepilnametį gali paskatinti ir noras įsitvirtinti neformalioje grupėje, o kai kuriose grupėse tai gali būti savo autoriteto (valdžios) įtvirtinimo priemonė.

Reikia atkreipti dėmesį ir į tai, kad nepilnamečiai gali būti įtraukiami į neformalias grupes ir suaugusiųjų, kadangi nepilnametis dar neturi baudžiamajai atsakomybei atsirasti reikalingo amžiaus. Šia priežastimi gali pasinaudoti suaugusieji, paskatindami nepilnametį netinkamiems veiksmams, žinodami, kad už tai jis nebus nubaustas.

Paprastai nepilnamečiai smurtiniams nusikaltimams iš anksto nesiruošia, naudoja primityviausius būdus ir priemones, nenumato tokių veiksmų pasekmių. Nusikalstamos veiklos dažnai pateisinamos draugiškumu, vyriškumu ir panašiais klaidingais motyvais, dėl ko daugėja nepilnamečių grupinių nusikaltimų. Daugėja ir nusikaltusių mergaičių skaičius. Jau ne naujiena mergaitė vagilė, plėšikė ar žudikė.

Paaugliui svarbiausia bendraamžių grupės. Gerai jei jos teigiamos. O jei ne? Jeigu tokioms bendraamžių grupėms pradeda vadovauti „ kieti“ autoritetai jau turintys nusikalstamos veiklos patirtį. Paaugliui yra svarbu du poreikiai: pagarbos ir autonomijos. Tėvai, kurie pripažįsta ir gerbia paauglio

poreikius, turės savo vaikui kur kas didesnę įtaką, nei „kiemo vadas“. Neformalios grupės susidaro dažniausiai dėl dėmesio stokos.

Nepilnamečių reikalų specialistė Jelena Dolnikova jau daug metų bendrauja su išdykusiais, linkusiais nusikalsti vaikais ir nesunkiai įžvelgia tikrąsias jų konfliktų priežastis. Pareigūnė pastebi, jog vaikai mušdavosi visais laikais, tačiau anksčiau jų konfliktai neperaugdavo į reiškinį, kurį priversti tirti tiek daug suaugusių žmonių.

2. 4. Neužimtumas

Taip pat yra labai svarbu pažymėti kitą veiksnį, įtakojantį nepilnamečių nusikaltimus – tai vaikų ir jaunimo neužimtumas.

Neužimtumas šiuo mmetu tai ypač dažnai socialinėje aplinkoje pasitaikantis reiškinys. Tai ir įdarbinimo, ir laisvo laiko organizavimo problema. Yra manoma, kad nusikaltimai padaromi tada, kai turima laiko. Bet ar bus padarytas nusikaltimas ar ne, priklauso ne vien nuo laisvo laiko turėjimo. Čia reikšmės turi dar ir tai, kur, su kuo, kokioje aplinkoje yra praleidžiamas laikas. Nepilnamečiai neturi galimybių arba nenori išreikšti save kokioje nors srityje.

Kaip pažymi VRM Analitinio skyriaus komisarė L. Jūrienė, būtent minėtas faktorius padidina galimybę nusikalsti net 20 kartų. Jei uužimtų asmenų – moksleivių ir studentų padarytų nusikaltimų skaičius 1990-97 metais išaugo 1,4 karto, tai niekur nesimokančių ir nedirbančių asmenų įvykdytų nusikaltimų skaičius yra žymiai didesnis. Nepilnamečių neužimtumo problemą šiuo metu yra bandoma išspręsti organizuojant vasaros stovyklas, naktinio krepšinio turnyrus, ssavaitgalinius užsiėmimus, tačiau neoficiali statistika teigia, jog apie 30 tūkstančių vaikų šiuo metu nelanko mokyklų.

Manyčiau, jog ypač jaunimui turėtų būti nubrėžiama starto linija, pateikiamos veiksmų realizavimo alternatyvos visų pirma švietimo bei užimtumo srityse, kad jaunam žmogui būtų įdomu ir prasminga stengtis bei siekti savo tikslo teisėtu būdu.

”Galima teigti, jog jaunas žmogus šiuo metu dažnai atsiduria tam tikrame įtampos lauke, kuomet visuomenėje egzistuojančios vertybės susiduria su nepilnamečio nesugebėjimu ar nepajėgumu jas užsitikrinti. Kuomet siekiai ir poreikiai yra didesni, nei galimybės, atsiranda pavojus, jog ieškodamas išeities, jaunas žmogus sulaužys įstatymą. Galima teigti, jog mūsų visuomenėje neblėsta turto siekimo tikslas, o tuo pačiu ir noras būti turtingu. Sudėtinga šalies ekonominė situacija, didėjanti bedarbystė ir t..t vis labiau apriboja legalius šio tikslo siekimo būdus. KKaip parodė sociologinis tyrimas, atliktas Lietuvos įkalinimo įstaigose, kuo jaunesnis nuteistasis, tuo dažniau jo pirmas nusikaltimas buvo sąlygotas materialinių veiksnių. Taigi, dar neturinčiam 21 metų jaunuoliui yra labai svarbu turėti pakankamai pinigų, jų stoka ir siekimas neatsilikti nuo kitų visuomenės narių verčia žmogų nusikalsti.“

Vaikui ar paaugliui tikrai nepakanka vien eiti i darželi, mokykla, žiūrėti televizija, ar žaisti kompiuterinius žaidimus. Norint išugdyti padoru jaunuoli reikia skirti jam pakankami laiko ir dėmesio. Vaikas turi užsiiminėti jam įdomia veikla, jaustis naudingas ir rreikalingas, pilnavertis žmogus.

Daugelis tėvų skundžiasi, kad visa po pamokinė veikla reikalauja papildomų lėšų ir ne visi tėvai gali tai leisti. Bet turbūt nėra padėties be išeities. Pakanka įrengti netoli namų krepšinio aikštelę, berniukams tai pati populiariausia pramoga.

2.5. Žiniasklaida, kompiuteriniai žaidimai ir Internetas

Žiniasklaida perima vaidmenį, anksčiau priklausiusį šeimoms ir mokykloms – ji nulemia vertybes, tikslus, elgesio tipus. Ji moko visuomenę. Tačiau labai svarbu, kaip žiniasklaida pateikia informaciją apie nusikaltimus, juos įvykdžiusius asmenis, nes pasiekdama plačią auditorija, ji formuoja nuomonę apie tuos žmones. Sunku pasakyti apie žiniasklaidos įtaką nusikalstamam elgesiui.

Televizija tai pagrindinė laisvalaikio forma daugelyje šalių, neišskiriant ir Lietuvos. Nei viena kita visuomenės informavimo priemonė taip neužvaldė šiuolaikinės žmonijos kaip televizija. Televizija kartais net vadinama visuotiniu ritualu. Ji padeda sklisti kultūrai, žinioms, informacijai. Kaip ir kitos visuomenės informavimo priemonės, televizija tai ir įvairios propagandos, socialinės kontrolės bei reguliavimo instrumentas. Ji pateikia gyvenimo būdo modelius, elgesio normas, vertybių sistemą.

Netyla diskusijos apie tai, ar smurtui ir prievartai rodomas dėmesys spaudoje ir televizijoje yra toleruotinas, ir kaip jis veikia mūsų visuomenės narius. Pastaraisiais metais tai itin aktualu, nes žiniasklaidos įtaka tapo nepaprastai svarbi. Beje, su kompiuteriniais žaidimais ir Interneto atėjimu smurto propagavimas tik įgauna pagreitį. Žiniasklaidos įtakos klausimas grėsmingai iškyla visuomenės akyse vos tik įįvykdomas koks nors žiaurus nusikaltimas. Ne kas kita, o televizija ir spauda išplatina informaciją apie įvykį. Ar taip neskatinami nauji nusikaltimai? Atsiduriame tarsi uždarame rate.

Pakalbėkime apie suaugusiems skirtų pramoginių produktų brukimą nepilnamečiams ir vaikams. Juk iš tiesų tai, kas skirta suaugusiam, neretai yra draudžiama nepilnamečiui. Ar agresijos kupini elektroniniai žaidimai gali paskatinti paauglius imtis smurtinių veiksmų?

Tarkime, agresyvų polinkį turinčios pramogos žiniasklaidoje dažniausiai reklamuojamos tam, kad pritrauktų vaikus iki 17 metų. Tam tikri TV serialai turi didžiausią pasisekimą tarp vaikų (Bafi Vampyrų Žudikė, Ksena), taip pat kaip ir kai kurie Interneto tinklapiai ir žurnalai, kurių daugiau nei 35 % skaitytojų yra iki 17 metų (Game Pro, Seventeen, mtv.com).

„Nustatyta, kad 80 procentų iš 44 tirtų R kategorijos filmų dėl prievartos buvo reklamuojami kaip vaikams iki 17 metų; 27 procentai iš 55 tirtų muzikos įrašų kompanijų su nedviprasmišku turiniu išskyrė paauglius kaip dalį jų strateginės auditorijos; 70 procentų iš 118 elektroninių žaidimų su užrašu „tik subrendusiems“ buvo skirti vaikams. Pavyzdžiui, viename rinkodaros plane taip nusakoma strateginė publika: „vyrai nuo 12 iki 17 metų – pirminė paklausa, vyrai nuo 18 iki 34 metų – antrinė paklausa“. Dauguma vadybininkų 12 metų laiko ta kraštutine jaunimo spektro riba, bet keliuose planuose kreipiamas dėmesys net įį 6 metų vaikus.“

Lietuvoje ši problema tampa vis aktualesnė. Žiniasklaidoje, kur dėmesys kriminalams užima pirmaujančias pozicijas, jau pasirodė abejonių, kad gal nevertėtų taip akcentuoti smurto praktiškai be jokių apribojimų. Tereikia nepasiduoti žiaurioms rinkos taisyklėms, ir reguliuoti vietą, kiekį bei laiką, kur gali pasirodyti pranešimai apie juodąją gyvenimo pusę. Antraip ir Lietuvoje išauš diena, kai mokinys bijos eiti į mokyklą, o tarnautojas – į darbą.

Tėvai turėtų artimiau bendrauti su savo vaikais ir bent jau stengtis sužinoti jų pomėgius. Vaikus labai traukia pornografiniai tinklapiai ir tai kelia didelę grėsmę jų asmenybės formavimuisi. Pornografija Internete paprastai laikoma neigiamiausiu reiškiniu, tačiau, kaip ir visi reiškiniai, taip ir pornografija turi dvi medalio puses.

Taip, pornografija šiomis dienomis skverbte skverbiasi į vaikų sielas. Visų pirmiausia būtent vaikai tampa suaugusiųjų skaitmeninio iškrypimo aukomis. Internete per visus kraštus liejasi įvairi pornografinė medžiaga. Kaip ugdomas vaikas, kuris vaikystę praleidžia beprasmiškose pokalbių svetainėse, taip pat naršydamas pornografines Interneto svetaines? Kuris suaugusiųjų drįstų teigti, kad pornografija nedaro jokios įtakos vaiko dvasinei raidai?

3. Teisinė apsauga ir nepilnamečių nusikalstamumo prevencija

Nepilnamečių ir jaunimo nusikalstamumo problemomis užsiima ne viena institucija. Tai švietimo įstaigos, socialiniai darbuotojai, įvairios komisijos, policija. Tačiau visos šios instancijos dirba atskirai, kažką daro, kažką analizuoja. Šalyje nėra

vienos instancijos koordinuojančios švietimo, socialinių darbuotojų, bei policijos veiksmus kovojant su vaikų ir jaunimo teisės pažeidimais. Nepašalinus nusikaltimo priežasčių, beprasmiška kalbėti apie nusikalstamumo mažinimą.

Kalbant apie teisinę sistemą, pastebima ir tai, kad kovos su nepilnamečių nusikaltimais priemonės nėra efektyvios. Dažnai taikomos griežtos bausmės (laisvės atėmimo bausmė), kurios problemos neišsprendžia. Atlikus bausmę, nepilnamečiui sunku pritapti visuomenėje ir taip gali susidaryti užburtas ratas, kai vėl imamasi neteisėtų priemonių ir vėl nusikalstama. Principas paprastas: kaip elgiamasi su nepilnamečiu, taip ir jis elgiasi su aplinkiniais.

Kuo jjaunesnis asmuo padaro nusikaltimą, tuo didesnė tikimybė, jog ateityje jis įvykdys pakartotinį nusikaltimą. Ši tikimybė dar labiau sustiprėja, analizuojant nepilnamečių nusikaltimų atvejus, kuomet jaunam žmogui buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė.

Kasmet 1000-1200 mažamečių (iki 14 metų) padaro nusikalstamas veikas, tačiau jie nėra traukiami baudžiamojon atsakomybėn, nes nėra sulaukę Baudžiamajame kodekse numatyto minimalaus baudžiamosios atsakomybės amžiaus. Taigi jaunėjant ir augant vaikų ir jaunimo nusikalstamumui, netinkamai organizuota nusikaltusio jaunimo priežiūra ir ugdymas gali įtakoti nusikalstamumo augimą, pakartotinus jaunų žmonių nusižengimus, skatinti jų ppriešiškumo visuomenei didėjimą.

Daugelis nepilnamečių teisės pažeidėjų yra mokyklinio amžiaus, ir tai, kokios poveikio priemonės jiems yra taikomos, nebejotinai daro įtakos ir visai švietimo sistemai. Svarbiausias mokyklos administracijos, mokytojų ir tėvų rūpestis yra tai, jog mokykloje vaikams būtų garantuotas saugumas. TTodėl mokyklos turi bendradarbiauti su kitais socialiniais partneriais, siekiant užkirsti kelią nepilnamečių nusikalstamam elgesiui, o taip padėti anksti atpažinti, tuos asmenis, kurie yra rizikos grupėje jog gali nusikalsti.

Prevencija yra viena esminių teisėtvarkos užtikrinimo krypčių. Manyčiau, svarbiausia, kad jauni žmonės neliktų vieni dėl kartais keistų ir “dideliems žmonėms” sunkiai suprantamų jų interesų ir norų.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija 2003 m. balandžio 14-30 dienomis organizavo bendra pataisos inspekcijų ir savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybų akciją dėl paramos suteikimo nepilnamečiams – ,,Pagalba nuteistam nepilnamečiui”. Akcijos metu namuose arba mokymosi įstaigose buvo aplankyti 873 pataisos inspekcijų įskaitoje esantys nepilnamečiai. Kartu su vaiko teisių apsaugos tarnybų darbuotojais buvo aplankyta 614 nepilnamečių. Mokymosi įstaigose buvo bendraujama su pedagogais, socialiniais darbuotojais, vaiko tėvais, globėjais, artimaisiais. Visiems aaplankytiems nepilnamečiams ir jų tėvams buvo įteikti socialinę pagalbą teikiančių institucijų sąrašai, susipažinta su materialinėmis ir buitinėmis gyvenimo sąlygomis, nepilnamečių mokymosi sąlygomis, laisvalaikiu.

Akcijos metu aplankyti nepilnamečiai ir jų tėvai, globėjai galėjo įsitikinti, kad nepilnamečiai yra ne tik kontroliuojami ir prižiūrimi, bet ir siekiama padėti jiems išspręsti iškylančias problemas, kad jie nepalikti vieni likimo valiai, rūpinamasi jų integracija į visuomenę bei ateitimi. Dauguma aplankytų nepilnamečių, anot jų tėvų, globėjų arba artimųjų, pamatę savo poelgių neigiamas pasekmes jiems patiems ir jų artimiesiems, ggailisi dėl padarytų nusikaltimų, žada ateityje nenusikalsti, nemaža dalis nepilnamečių pradėjo geriau mokytis, pagerėjo pamokų lankomumas, nebedraugauja su neigiamą įtaką darančiais draugais, pagerėjo santykiai su artimaisiais ir panašiai. Pataisos inspekcijų pareigūnai kartu su vaiko teisių apsaugos tarnybų darbuotojais dalyvavo ir tėvų susirinkimuose mokyklose, kur buvo aptartos nepilnamečių mokymosi, elgesio problemos, paauglių nusikalstamumas, atsakyta į tėvus dominančius klausimus.

Kai kuriuose rajonuose, bendruose apsilankymuose pas nepilnamečius, dalyvavo ir seniūnijų seniūnai, nepilnamečių reikalų policijos pareigūnai.