Užimtumas- bedarbystė
ĮVADAS
Visuomeniniame gyvenime ekonominiai santykiai užima ypatingai įtemptą, besiplėtojančią erdvę bei pasireiškimo formas. Mūsų laikotarpiu ekonominis gyvenimas išties tampa ypatingu jo gyvybingumą lemiančiu veiksniu. Žmogaus materialinę padėtis, jo turtingumas ar vartojimo gausa toli gražu neišsprendžia jo egzistencijos prasmingumo.
Pereinamuoju laikotarpiu visuomenėje atsiranda nauji požiūriai į žmonių darbinę veiklą, jie kitaip pradeda vertinti savo padėtį, savo socialines ir ekonomines pozicijas visuomenėje. Laisvos rinkos sąlygos įneša neišvengiamas pataisas socialiniams sluoksniams. Kyla vis rimtesnių socialinių bei psichologinių žmonių problemų. Viena iš jų – bedarbystė, kurią iir nagrinėsiu.
BEDARBYSTĖ VISUOMENINIAME LYGMENYJE
Oficialiai net išsivysčiusiose šalyse bedarbystė sudaro pakankamai aukštą normą – 6 -8%. Tai yra ir ekonominė našta valstybei, ir rimta socialinė, psichologinė, darbo netekusio ar jo negavusio, žmogaus problema. Taip pat ir jo šeimos problema. Ši krizė gali turėti įtakos ne tik žmogaus sveikatai, bet ir jo atsparumą įvairioms negandoms. Bedarbystė „maitina“ šešėlines, tame tarpe nusikalstamas struktūras, visuomenėje skleidžia susiskaldymą ir pesimizmą, kitaip komplikuoja valstybinių institucijų veiklą ( R. Grigas).
Lietuvoje, santykinai daugėjant pensininkų, invalidų ir pan., ne ttik vis didesnis krūvis tenka ir šiaip jau varganus atlyginimus gaunančius darbingiesiams, bet tas krūvis, peržengęs savo kritinę ribą, tampa valstybingumo pamatus griaunančia jėga.
Akivaizdu, kad bedarbystės problema Lietuvoje skaudi dar ir kita, galima sakyti, netradicine prasme. Sovietmečiu daugelis žmonių tiesiog nnegalėjo įgyti tų charakterio, valingumo bruožų, be kurių gyvenimas laisvės, tame tarpe ir laisvos rinkos sąlygomis paprasčiausiai neįmanomas. Sovietmečiu egzistavusi įtampa įtakojo žmonių neprisitaikymą, adaptavimąsi kintančioje visuomenėje.
Oficialus bedarbystės rodiklis Lietuvoje nėra itin aukštas, tesiekia tik 6 – 7%. Tačiau tai tik statistiniai duomenys. Didesnę problemos dalį sudaro ne oficialiai fiksuojama bedarbystė, o užslėptoji, t.y. tariamasis užimtumas: įstatymais maskuojama pilna ar dalinė bedarbystė (manoma, jog tikroji bedarbystė Lietuvoje gali siekti 15procentų). Bedarbių tarpe aptiktume daug priešpensijinio amžiaus žmonių, kuriems sunku ar tiesiog neįmanoma susirasti darbą bei persikvalifikuoti. Taip pat rastume nemažai ir moterų – jos laisvosios rinkos sąlygomis, pas mus labiau ignoruojamos. Tačiau kaip nekeista, pagrindinę bedarbių daugumą sudaro 15-29 metų amžiaus nesimokantis jaunimas.
Bedarbystė ypač išsiplėtojusi Lietuvos kaimuose. Socialinės modernizacijos prasme mmiestas visada užbėga į priekį ( R. Grigas). Tai viena iš priežasčių, skatinančių išsivysčiusias šalis iš savo biudžeto piniginėmis pašalpomis remti žemės ūkio gamintojus. Kaimo gyventojų neužimtumas, persipynęs su kitomis blogesnėmis gyvenimo sąlygomis: pablogėjusiu medicininiu, prekybiniu, kultūriniu, transporto ir kt. aptarnavimu. Chroniška kaimo neganda tapo užslėptoji bedarbystė (R. Grigas). Lietuvos kaimai yra atsidūrę žymiai kritiškesnėje būklėje nei miestai. Radikaliausias kaimo gyventojų užimtumo ir jų socialinio stabilumo problemos sprendimas būtų: išdėstymas gyvenvietėse bei miesteliuose pramonės įmonių filialų, smulkių įmonių, dirbtuvių ir ppan., t.y. vidutinio ir smulkaus verslo palaikymas ir plėtotė (R. Grigas). Beje, šios problemos sprendimui, anot Grigo, būtų pats metas, kadangi pramonėje vyksta restruktūrizacija, įmonių technologijos pertvarkymas. Siekiant pagerinti padėtį kaime, teks ir toliau finansuoti žemės ūkio gamintojus. Ši padėtis slegia ir taip nedideles pajamas gaunančius eilinius miesto gyventojus
BEDARBYSTĖ ASMENINIAME LYGMENYJE, SOC. RIZIKOS SRITYJE
Darbas yra viena pagrindinių žmogaus vertybių bei svarbiausia gerovės sąlyga. Darbo netektį daugelis žmonių vertina kaip vieną didžiausių grėsmių. Ilgalaikis nedarbas neigiamai veikia žmogaus psichiką, menkina kvalifikaciją, motyvaciją dirbti, sukuria rimtas materialines problemas šeimai, užkrauna papildomą rūpestį valstybei. Bedarbis netenka socialinės aplinkos jaučiasi vienišas ir nemato bet kokis veiklos prasmės.
Akivaizdu, jog bedarbystė sudaro ne tik socialinių, ekonominių problemų, bet ir traumuoja žmogų psichologiškai. Negana to, kad žmogus nesusiranda ar yra netekęs darbo, tai prie viso šito, jis beveik neturi jokių socialinių garantijų. Padėtis tampa dar kritiškesnė. Asmuo neturi pajamų, kad galėtų integruotis į visuomenę, jis neturi teisės į sveikatos priežiūrą, neliečiant išskirtinių atvejų. Jis pradeda „sirgti“ ne tik psichologiškai, bet ir fiziškai, jam nesuteikiama būtina pagalba, taip jį dar labiau įtraukiant jau ir į taip beviltišką padėtį. Todėl žmogus, žinodamas šią padėtį,netekęs darbo dažnai pradeda panikuoti, nesugeba įsilieti į visuomeninį gyvenimą, jam būtina parama. Šios paramos suteikimą ggalime priskirti darbo biržai, kuri padeda susirasti darbą ar persikvalifikuoti. Deja, ši sistema nėra visiškai sėkminga.
Žmonės, netekę darbo, patenka į socialinės rizikos apsuptį. Dažniausiai į socialinę riziką patenka žmonės su negalia, nekvalifikuoti darbuotojai, bandantys grįžti į darbo rinką po ilgesnės pertraukos, priešpensijinio amžiaus bedarbiai, aukšto nedarbo rajonų gyventojai. Trumpai aptarsiu kelis atskirus atvejus. Pvz. jaunimas. Jiems sunku integruotis į darbo rinką, jie neturi patirties (ko dabar reikalaujama beveik visur). Taip jiems nesuteikiama galimybė pradėti darbinę veiklą. Be to, dauguma jaunimo yra studijuojantys įvairiose kolegijose ar universitetuose, jie įgija tam tikrą išsilavinimą, bet vėlgi – jie neturi darbo patirties. Kyla klausimas – kaip tada jiems pradėti darbinę veiklą?
Dabar paliesiu kitą atvejį, vyresnius žmones. Dauguma darboviečių nori įdarbinti jaunesnius asmenis (su patirtimi), tai kas belieka žmonėms, sulaukusiems brandaus amžiaus? Tokios sąlygos tik dar labiau juos įtraukia į socialinės rizikos apsuptį. Dėl senyvo amžiaus žmogus nebegali integruotis į darbo rinką, maža galimybių persikvalifikuoti, todėl jis nebegali užsidirbti pakankamai lėšų. Lietuvoje, tradiciškai, pagyvenusi karta yra silpnesnė visuomenės socialinė politinė grandis. Galima pastebėti, jog norint taisyti bedarbystės padėtį jaunimo naudai, darbo rinkoje siekiant sukurti daugiau laisvų vietų gausiam jaunų nedirbančių žmonių būriui, daugelyje šalių sudaroma padėtis vyresnio amžiaus žmonems padidinti socialinės rizikos asmenų skaičių.
Į socialinės rrizikos sritis taip pat patenka žmonės su negalia. Juk norint įdarbinti žmogų, turintį fizinę negalią, turi būti sudarytos tam tikros sąlygos, kad jis galėtų lengvai prisitaikyti darbe, be to dauguma atveju, jam turėtų būti suteikta tam tikrų lengvatų. O ką jau kalbėti apie žmones, turinčius protinę negalią. Integracija į darbo rinką jiems ne tik nesuteikiama, bet turbūt it neįmanoma šiuo metu mūsų visuomenėje. Moterys taip pat gali lengvai papildyti socialinės rizikos skaičių. Jų padėtį panagrinėsime šiek tiek plačiau.
MOTERŲ PADĖTIS DARBO RINKOJE
Iki nepriklausomybės atkūrimo, Lietuvoje oficialiai neegzistavo bedarbystės problema. Tačiau jau 1991m pabaigoje buvo užregistruota 4600 bedarbių, 3000 iš jų buvo moterys. 1994m pab. bedarbių skaičius siekė 33,3tūkst., moterys sudarė apie 60% visų bedarbių. 1996m nedarbo lygis siekė 15,6%, vyrų tarpe – 15,2%, moterų – 15,9%.Moterys su aukštuoju ir aukštesniuoju išsilavinimu sudarė 41,4% (www.vingis.lt žr. literatūros sąr.).
Moterų bedarbystė turi savitų, specifinių bruožų. Moterys yra vienas iš labiausiai pažeidžiamų visuomenės elementų. Remiantis statistiniais dumenimis, būtent moterys sudaro didesniąją bedarbių dalį. Atlikti sociologiniai tyrimai parodė, kad šiandien moters ir vaidmuo ir įvaizdis yra labiau problematiški nei vyro. Pvz. net 80% dirbančių moterų teigia, kad vyro socialinė, ekonominė ir politinė padėtis yra geresnė nei moterų. Su tokia nuostata sutinka 68% dirbančių vyrų (www.vingis.lt).
Moterims sunkiau
konkuruoti su vyrais darbo rinkoje tiek dėl blogesnės socialinės padėties, egzistuojančios moterų diskriminacijos, tiek dėl žinių trūkumo. Nors Lietuvoje dauguma moterų turi specialybę, tačiau jos sunkiai susirandą darbą pagal specialybę. Daugelis moterų, išėjusios į atostogas, skirtas vaiko auginimui, praranda savo kvalifikaciją, nes vystantis mokslui ir technikai įgytos žinios labai greitai sensta.Lietuvoje valstybės remiamų kvalifikacijos grąžinimo kursų moterims nėra, o mokami perkvalifikavimo kursai dažnai yra pernelyg brangūs ir dėl to neprieinami.
LIETUVOS RESPUBLIKOS UŽIMTUMO DIDINIMO 2001- 2004M PROGRAMA(SITUACIJA PRIEŠ IR PO)
Darbas Lietuvoje yyra vienas iš pagrindinių gyventojų pajamų šaltinių. 1990- 2001m Lietuvos gyventojų užimtumą apibūdino trys tendencijos: pirma, dirbančių privačiame ir paslaugų sektoriuje didėjimas dominavusio valstybinio sektoriaus sąskaita; antra, mažėjantis absoliutus gyventojų skaičius, jų ekonominis aktyvumas, išaugusi bedarbystė ir neoficiali darbo rinka (virš 200tūkst.), darbo jėgos, ypač aukštos kvalifikacijos specialistų, nelegali imigracija. Dirbančiųjų per šį laikotarpį sumažėjo nuo 50iki 42proc. Darbo biržose registruotų bedarbių skaičius svyruodamas didėjo ir pasiekė 12- 13proc., kas sudaro trečdalį paslėpto nedarbo. Ir trečia, nepakankamas darbo rinkos lankstumas ,, prastas darbo jėgos teritorinis ir profesinis mobilumas, socialinė- regioninė diferiancijacija suformavo didelius teritorinius ir regininius nedarbo lygio skirtumus (žr.4lent., www.3lrs.lt).
LR užimtumo didinimo 2001-2004m programa (žin.,2001, Nr.40-1404;2002,Nr.112-5014) apibrėžia užimtumo ir darbo rinkos politikos strateginius tikslus, numatančius įveikti užimtumui ir darbo rrinkai daromus neigiamus struktūrinės ūkio reformos ir išorės poveikio padarinius, didinti gyventojų užimtumą, mažinti nedarbą ir subalansuoti darbo rinką.
Programoje numatytos 5svarbiausios nedarbo mažinimo politikos įgyvendinimo kryptys:
• darbo vietų kūrimo sistemų plėtojimas
• užimtumo rėmimo tobulinimas
• gebėjimų prisitaikyti prie pokyčių didinimas
• lygių galimybių darbo rinkoje didinimas
• užimtumo politikos integralumo didinimas(www.socmin.lt).
Situacija po:
Aukštas tebėra jaunimo nedarbo lygis- 13,7proc. Bendras jaunimo nedarbo lygis sumažėjo ne tiek daug, tačiau palyginti su 1999m Lietuvoje labai sumažėjo jaunų žmonių skaičius. Tai viena iš priežasčių, dėl kurios mažiau jaunimo kreipiasi į darbo biržą. Daugiau žmonių nukreipiama į Užimtumo rėmimo programas. Vien tik per Viešųjų darbų programą sukurta triskart daugiau darbo vietų, terminuota darbo pasiūla padidėjo 52proc. Džiugino ir tai, kad didėjo nuolatinio darbo vietų skaičius. Ženkliausiai darbo jėgos paklausa augo žemės ūkyje ir sstatybose. Daugiausia laisvų darbo vietų registruojama paslaugų sektoriuje (www.kaunodiena.lt).
ELTA 2004m liepos mėn pranešimas (www.delfi.lt/archive/article.php.?id=4701834):
Birželio mėnesį, išlikus didelei darbo jėgos paklausai, per mėnesį buvo registruotas nedarbas Lietuvoje sumažėjo 0,4procentinio punkto ir liepos 1d buvo 6,6procento. Palyginti su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu, nedarbas sumažėjo 0,8procentinio punkto. Šių metų liepos 1d šalyje buvo 139,3tūkst. registruotų bedarbių – 6,2tūkst. mažiau nei prieš mėnesį ir 13,7tūkst. mažiau nei 2003m liepos 1d, pranešė Lietuvos darbo birža. Iš didžiaisių Lietuvos miestų mažiausias nedarbas buvo Vilniuje – 33,5proc., o didžiausias – Panevėžyje – 6,7proc.
UŽIMTUMO IR DARBO RINKOS POLITIKA(paimta iš www.socmin.lt)
Svarbiausias LR Vyriausybės užimtumo politikos tikslų, suderintų su Europos užimtumo Strategijos nuostatomis, ėgyvendinimo įrankis yra 2001m gegužės 8d. patvirtinta LR užimtumo didinimo 2001-2004m programa. Užimtumo programa pagal Vyriausybės programines nuostatas buvo patikslinta ir papildyta 2002m lapkričio 19d., numatant būtinas papildomas priemones, kurios užtikrintų LR Vyriausybės ir Europos komisijos 2002m vasario 12d. pasirašyto Bendrajame Lietuvos užimtumo politikos įvertinimo dokumente pateiktų rekomendacijų ir prisiimtų įsipareigojimų vykdymą ir priežiūrą.
Užimtumo didinimo programa sukonkretino LR Vyriausybės 2001-2004m veiklos programos pagrindines nuostatas dėl ekonomikos, darbo, socialinės, švietimo politikos bei kitų veiklos sričių, kurios daro įtaką gyventojų užimtumui. Ši programa parengta atsižvelgiant į ES Valstybių vadovų Amsterdamo konferencijoje(1997m) numatytas pagrindines nuostatas dėl bendros užimtumo politikos strategijos rengimo ir įgyvendinimo, ES Tarybos rekomendacijos valstybėms narėms dėl užimtumo didinimo veiksmų planus. Programa užtikrino Europos užimtumo strategijos bei LR Vyriausybės įgyvendinimo užimtumo politikos tarpusavio ryšį.
Užimtumo programoje numatytos įvairios užimtumo didinančios priemonės, apimančių svarbiausias užimtumo politikos strategines kryptis.
Vykdant užimtumo didinimo programos monitoringą, Vyriausybė kasmet svarsto ataskaitas apie ministerijų, kitų valstybės institucijų veiklos rezultatus įgyvendinant Užimtumo programos priemones, jų poveikį darbo rinkai ir priima atitinkamus sprendimus.
Lietuva, 2004m tapusi ES nare, prsiima iššūkius įgyvendinant Lisabonos tikslus ir 2003m Europos Komisijos ppatvirtintas valstybių narių užimtumo politikos gaires. Nacinalinėmis priemonėmis siekiama užtikrinti 3 pagrindinių bendrų tikslų – visiško užimtumo, darbo kokybės ir našumo bei socialinės sanglaudos ir aprėpties stiprinimo pasiekimo.
Įgyvendinant užimtumo politiką siekiama kiek galima išsamiau atsižvelgti į Europos komisijos rekomendacijas Lietuvai:
• didinti darbuotojų bei įmonių galimybes prisitaikyti prie besikeičiančių sąlygų darbo rinkoj
• pritraukti daugiau žmonių į darbo rinką ir sukurti galimybes laisvai pasirikti darbą
• daugiau ir efektyviau investuoti į žmogiškuosius išteklius bei mokymąsi visą gyvenimą
IŠVADOS
Gyventojų užimtumo tyrimo duomenimis, 2005 antrąjį ketvirtį dirbo 1,473mln gyventojų(31tūkst. daugiau nei prieš metus). Bedarbių buvo 137tūkst., jų skaičius per metus sumažėjo 47tūkst. Spartus bedarbių skaičiaus sumažėjimas lėmė ir darbo jėgos mažėjimą. Šalyje padaugėjo samdomąjį darbą dirbančių žmonių. Papildomai šiemet dirbo 6proc visų darbuotojų(pernai- 5,1proc.). Mažėjant bedarbių skaičiui išlieka gana didelis ilgalaikių bedarbių, ieškančių darbo ilgiau kaip metus, skaičius – 55,2proc. visų bedarbių (pernai – 54,9proc.). Bedarbių, baigusių aukštąsias mokyklas, sumažėjo per metus nuo 11 iki 9proc. visų bedarbių.
Neįmanoma tikėtis, kad su Lietuvos integravimusi Europos bendrijoje užimtumo problema būtų gana greitai ir sėkmingai sprendžiama. Bedarbystė, tarsi tam tikra modernizacijos kaina, kuri ne taip skausmingai pakeliama tik išsivysčiusių, brandžios ekonomikos ir kultūros šalių. Deja, Lietuvai ši problema dar ilgai kels didelę ir skausmingą naštą.
Vartota literatūra:
• R. Grigas“Socialinių įtampų Lietuvoje laukai“, Vilnius, 1998
• Danny PPieters
• www.socmin.lt
• www.vingis.sc-uni.ktu.lt/sif/lt/moterys.html
• www.delfi.lt/archive/article.php.?id=4701834
• www.3lrs.lt/owa-bin/owarepl/inter/owal/U0103763.doc
• www.kaunodiena.lt/lt/?id=6&-aif=9038
TURINYS
• Įvadas
• Bedarbystė visuomeniniame lygmenyje
• Bedarbystė asmeniniame lygmenyje, soc. rizikos srityje
• Moterų padėtis darbo rinkoje
• LR Užimtumo didinimo 2001-2004m programa
• Užimtumo ir darbo rinkos politika
• Išvados
• Priedai
• Literatūra
PRIEDAI
Užimtumo ir nedarbo pagrindiniai rodikliai (www.socmin.lt)
Gyventojų užimtumo tyrimų duomenys (vidutiniai metiniai)
1lentelė
1998 1999 2000 2001 2002 2003 2004
Užimtųjų sk., tūkst.
1489,4
1456,5
1397,8
1351,8
1405,9
1438,0
1436,3
Užimtumo lygis, proc. Bendras(15-64m)
62,3
61,4
57,2
57,2
59,6
60,9
61,1
Moterų 58,8 59,2 57,5 55,9 57,1 58,4 57,8
Vyrų 66,1 63,8 60,1 58,5 62,3 63,7 64,6
Vyresnio amžiaus (55-64m)
39,8
40,8
40,3
38,9
41,3
44,5
46,9
Jaunimo (15-24) 33,0 30,6 25,4 22,5 23,6 22,6 20,3
Gyventojų nedarbo tyrimų duomenys
2lentelė
1998 1999 2000 2001 2002 2003 2004
Bedarbių sk.,tūkst.
226,7
249,0
273,7
284,0
224,4
203,9
184,4
Nedarbo lygis.,proc.
Bendras (15-64)
13,2
14,6
16,4
17,4
13,8
12,4
11,4
Moterų 11,6 13,0 13,9 14,7 12,9 12,2 11,8
Vyrų 14,7 16,2 18,8 19,9 14,6 12,7 11,0
Jaunimo (15-24) 22,9 27,2 30,0 31,1 23,0 24,8 22,5
Specifinės moterų problemos ieškant darbo (tūkst.)
3lentelė
Iš viso vyrų Moterų
Iš viso bedarbių
317
155
162
Neranda pagal turimą specialybę
112
57
55
Sunku rasti, nes neturi profesijos
60
30
30
Nepriima į darbą dėl vyresnio amžiaus
51
18
33
Nesutinka dėl siūlomo darbo, nes:
Siūlo mažą užmokestį
Reikalauja dirbt nenormuotą darbo dieną
Netenkina darbo sąlygos
Kita
12
Dažnai tenka dirbti trumpalaikius atsitiktinius darbus
Užimtumo ir nedarbo lygis pagal apskritis (proc.)
4lentelė
1998 1999 2000 2001 2002 2003 2004
Alytus Užimtumo lygis
Nedarbo lygis
61,0
16,9
54,7
19,2
55,5
18,4
52,8
22,6
53,3
16,2
54,5
13,6
55,0
16,0
Kaunas 62,1
11,6 60,7
13,7 57,2
16,3 57,4
17,8 59,6
14,0 59,9
12,1 62,9
10,3
Klaipėda 64,2
10,6 62,1
14,4 60,9
14,2 59,2
17,0 60,9
12,3 60,1
12,5 60,4
12,7
Marijampolė 66,4
10,9 65,5
12,7 59,5
14,7 54,4
18,5 62,0
10,5 63,5
7,5 62,4
6,9
Panevėžys 61,0
13,4 62,5
14,0 61,7
15,8 59,0
14,6 60,9
13,3 60,6
11,4 59,4
12,6
Šiauliai 62,2
15,5 60,4
17,1 57,3
19,7 55,2
19,5 57,4
14,8 59,5
16,9 58,2
12,6
Tauragė 64,1
9,4 63,0
13,5 63,7
13,6 57,7
16,4 64,3
8,6 66,2
9,5 62,3
8,9
Telšiai 61,1
11,7 61,2
11,6 58,2
13,2 55,2
18,6 60,1
15,4 60,7
12,5 60,6
10,3
Utena 64,8
13,2 60,3
12,3 54,9
15,4 57,4
16,6 58,5
14,3 57,0
15,3 57,8
12,3
vilnius 61,1
15,2 62,3
15,3 59,3
17,3 58,1
16,0 59,9
14,5 63,8
11,7 63,2
11,1
