Jaunimo subkultūra socializacijos prosese

Turinys

Įvadas 3

Subkultūra socializacijos procese 4

Subkultūrų atsiradimo priežastys 5

Subkultūrų rūšys 6

Individo pasirinkimo ir suvokimo laisvė 8

Išvados 9

Literatūra 10Įvadas

Socializacija – tai žmogaus vystymasis per visą jo gyvenimą,

sąveikaujant su aplinka, įsisavinant socialines normas, kultūros vertybes,

save tobulinant ir realizuojant toje visuomenėje, kuriai individas

priklauso.

Greitų sociokultūrinių pokyčių užvaldytas žmogus skuba apsispręsti ir

pasirinkti. Jaunimas dar neturi savo individualybės atskleidimo, socialinio

statuso bei savo pozicijos apginties patyrimo. Socialinė aplinka juos taip

pat verčia apsispręsti. Ilgainiui susiformuoja ne kritinis požiūris, bet

nusvilimų grandinė, kuri išstumia bendražmogiškas vertybes. Žmogaus,

bendruomenės nario, ir sociokultūrinės eevoliucijos sąveikoje vyksta dvasios

pokyčiai ir savęs atradimo procesas visuomenėje.

Kultūrų ir įtampos teorijų sintezė pasireiškė tuo, kad visuomenėje

egzistuojanti įtampa skatina asmenį išeiti iš savo rato tradicinės kultūros

ir ieškoti alternatyvios aplinkos. Toliau subkultūros aplinka dažnai yra

pakankamai kompaktiška neformali grupė, su kuria asmuo save identifikuoja,

joje jis geriau gali patenkinti savo poreikius. Subkultūra socializacijos procese

Daugelis mokslininkų išskiria dvi kultūras – bendrąją (kaip visumą ar

branduolį) ir specifinę ( kaip tam tikros grupės). Specifinė – tai taip pat

visuma, susieta su tam tikra visuomene ar žmonių grupe. Pirmuoju atveju

apie kultūrą kalbama apskritai arba Kultūrą iš didžiosios raidės (

„aukštoji kultūra“). Jos pagrindą sudaro aukšti, daugumos priimti

standartai.

Kai antropologai kalba apie visuomenės kultūrą arba apie kokią nors

žmonių grupės, veikiančios visuomenėje, vadinamąją subkultūrą, jie omenyje

turi gyvenimo būdo ar modelio ppasirinkimą ( bendros kultūros fone), būdingą

tik tai visuomenei ar grupei.

Dar viena specifinė vertybė – veikimo laisvė. Kiekvienas žmogus turi

teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Ši laisvė

demokratinėje visuomenėje akcentuojama pagrindiniame įstatyme –

Konstitucijoje. Be to, kiekvienas žmogus turi laisvę, neapribodamas kitų

žmonių laisvės, ieškoti, gauti ir perduoti bet kokio pobūdžio informaciją

ir idėjas, nepaisant žodžių, raštu arba spausdinta forma, meno kūrinių

forma ar kitais pasirinkimo būdais.

Kultūros marginalumo sampratą aptariant objektyviuoju požiūriu,

marginalijoms priskirtume kultūros paribyje esančias „kultūrines mažumas“

neatitinkančias vyraujančių lokalinės kultūros vertybių kriterijų.

Marginaliniu asmeniu ar grupe laikytume suvokiantį (arba suvokiančius) savo

„kultūrų vienišumą“ aplinkinių vertybių kontekste.

Subkultūra – tai visuomenės grupė bendroje kultūroje, pasižyminti savo

specifinėmis normomis, įsitikinimais ir vertybių sistemomis.

Subkultūra formuojasi, kai individai patekę į analogiškas situacijas,

yra suvaržomi, izoliuojami, teikdami vienas kitam tarpusavio paramą,

palaikymą, bendravimo aplinką. Subkultūrą galima laikyti visuomenės dalį,

besiskiriančią nuo dominuojančios daugumos savo specifinėmis vertybėmis,

gyvenimo būdu, elgesio standartais, savęs identifikavimu, suvokimu kaip

skirtybės nuo visumos. „Kultūrinės mažumos“ formuojasi specifinių veiksmų,

sąlygų ir poreikių įtakoje, su kuriomis didžioji visuomenės dalis

nesusiduria.

Subkultūrų teorijos atsirado 20 a. Šeštame dešimtmetyje, kai JAV

dominavo viduriniosios klasės vertybių sistema ir bet koks nukrypimas nuo

vertybių sistemos ir bet koks nukrypimas nuo šių vertybių laikomas

nenormaliu.

Subkultūrų pradėta ieškoti tarp paauglių, kai buvo pastebėta, kad dalis

jaunimo neseka viduriniosios visuomenės keliamais tikslai, o renkasi sau

patogiausią gyvenimo būdą, mėgautis gyvenimo teikiamais malonumais.

Savarankiškas gyvenimas jaunimui sukeldavo problemų, ne visada asmuo

sugebėdavo pasiekti aplinkinių pripažinimą, aukštesnį statusą, tai jie

bandė kompensuoti pripažinimą, statusu savo vienminčių neformaliose

grupėse.

Galėtumėm sakyti, kad yra ir kitas veiksnys – asmens adaptacijos

problemos, pasikeitus jo įprastai aplinkai, dėl migracijos, socialinės

aplinkos pasikeitimo, kai asmuo neturi stimulo ar nesugeba greitai

įsisavinti naujos aplinkos kultūrą. Subkultūra yra asmens prisitaikymo prie

jam neįprastos aplinkos priemonė, oazė, kur jis galu būti savimi,

atsipalaiduoti, pailsėti, patenkinanti savo norus.

Vieni sako, kad subkultūra yra nukrypimas nuo tradicinės kultūros, o

kiti subkultūra, kurios svarbiausias požymis – pasaulėžiūrinės orientacijos

pagrindu tampanti individualiosios patirties ieškojimas, į subkultūrą

žvelgti kaip į savarankišką, vertingą, idėjas ir naujoves produkuojančią

kultūros terpę (E.Ramanauskaitė, 2004).

Subkultūra – tai dominuojančios kultūros subdivizija, kuri turi savas

normas, vertybes ir tikėjimo jomis sistemą. Subkultūros atsiranda, kai

panašiose situacijose esantys individai ima suprasti, jog didžioji

visuomenės dalis juos apleido, nuo jų atsiribojo. Todėl tokie individai

buriasi į gru.pę, siekdami vienas kitą paremti. Subkultūros egzistuoja

visuomenėje, bet ne atskirai nuo jos, todėl subkultūros narių vertybės

paprastai skiriasi nuo dominuojančiųjų toje visuomenėje. Subkultūrų atsiradimo priežastys

Kultūra yra sudėtinga visuma, jungianti žinojimą, tikėjimą, meną,

moralę, papročius ir visus kitus sugebėjimus bei įpročius, kuriuos žmogus

įgyja būdamas visuomenės nariu. Pirminės socializacijos proceso metu

svarbiausi socializacijos veiksniai yra tėvai. Tėvai gali manyti, kad yra

pajėgūs išugdyti vvaikuose tokias savybes, kurias jie pageidautų matyti.

Tačiau, tėvai yra skirtingi ir tai sudaro galimybę diegti vaikui visai

priešingą vieno ar kito reiškinio suvokimą.

Socializacija – ne vien žodžiai, bet ir elgsena. Socializacijos

veiksniai -televizija, kompiuteris, draugai, bendraamžiai, mokykla,

knygos, laikraščiai, žurnalai ir kt. Sąmonės ir gyvenimo kontrolė vykdoma

per masines informacijos priemones ir edukaciją.

Kultūros perdavimas ir unikalios asmenybės sukūrimas pasireiškia tuo,

kad juo labiau visuomenė primeta savo normas ir vertybes, tuo mažiau lieka

vietos skirtingų individualybių pasireiškimui. Nukrypęs nuo įprastų

socialinių normų elgesys gali reikšti nepilną ar netinkamą socializaciją.

Tai gali reikšti, kad asmuo dar neišsprendė konflikto, vykstančio tarp

socializacijos jėgų.

Bendrijos įvaizdis, vis labiau populiarėjantis tarp jaunimo, tampa

masinės mados dalimi. Dėl šios priežasties subkultūra praranda savitumą ir

išskirtinumą, stiliaus autentiškumą. Masiškas paauglių žavėjimasis visų

tipų subkultūra sukelia konfliktą tarp skirtingo amžiaus šios bendrijos

narių. Išsiskiria skirtingų kartų ideologija ir požiūris į subkultūrą.

Dominuojantys subkultūriniai įvaizdžiai šiomis dienomis yra tiražuojami,

todėl tampa visiems prieinami. Jie tampa įprastais, niekuo

neišsiskiriančiais, nuvertėjusiais ir sumenkintais. Subkultūrinis stilius

virsta populiariosios mados atributu, todėl bendrija yra priversta ieškoti

naujų įvaizdžio idėjų, kad išskirti ir apibrėžti save kaip subkultūrą.

Jaunimas formuoja kitokią subkultūrinę erdvę nuo dominuojančio kultūros

modelio.

Subkultūrų teorijos atsirado kaip kultūrų teorijų ir įtampos teorijų

sintezė. Ji apjungė teiginius: – nusikaltimus asmenys daro todėl, kad tokio

elgesio standartus jie įsisavina savo grupėse. – asmenys nnegali pasinaudoti

legaliomis tikslų siekimo priemonėmis kultūrinėse teorijose, besiskiriantys

kultūriniai dariniai yra stambūs ( tautos, regionai ir kt.), subkultūrų

teorijose dėmesys pradėtas kreipti į žymiai mažesnes – mikrosocialines

grupes, į specifinius visuomenės sluoksnius.[1] Subkultūrų rūšys

Savo darbe prie subkultūrų nusprendžiau priskirti ir buvusius kalinius.

Kodėl? Todėl, kad mes, didžioji visuomenės dalis juos ignoruoja ,su jais

elgiamasi ne taip, kaip su visuomenės nariu.

Buvusiems kaliniams adaptuotis yra sunku, nes daug žmonių per ilgą

buvimą įkalinimo įstaigose praranda artimuosius, atitolsta nuo šeimos.

Vienišam žmogui reikia kažkur prisiglausti, o visuomenė tave ignoruoja. Tik

išėjus iš kalėjimo, bent porą mėnesių reikia tam, kad priprasti prie

laisvės: prie savo padėties, prie žmonių. Su šeima dažniausiai

išsiskiriama, kadangi to dažnai pageidauja sutuoktinė, o ir pats kalinys

supranta, kad kitos išeities nėra. Kaip teigia patys kaliniai, jiems labai

sunku susitaikyti su santuokine neištikimybe, kuri tokiu atveju praktiškai

yra neišvengiama. Labai svarbi priežastis yra ir pačių kalinių

alkoholizmas, narkotikų vartojimas. Atitrūkimas nuo laisvės yra labai

didelis, nes kalėjime trūksta ne tiek renginių, greičiau visuomenės

dėmesio.

Nepaisant to, kad kalėjime galima sportuoti ir mokytis, labiausiai

trūksta bendravimo su laisvėje esančiais asmenimis: ypač kalėjimo

darbuotojai galėtų daugiau prisidėti, nes tik jie ir turi tiesioginį ryšį

su Net ir išėjus į laisvę, ilgą laiką sunku užmiršti patį buvimą kalėjime:

tiek pati visuomenė pastoviai primena buvusį teistumą, tiek pačiam kaliniui

reikia laiko atsikratyti blogų prisiminimų

ir gyventi toliau laisve.[2]

Pastaruoju metu visuomenėje atsiranda vis daugiau įvairių kultūrinių

bendrijų, kurios atsisako įprastų vertybinių normų, turi savo ideologiją,

dvasines vertybes, sukuria savo individualų stilių. Jaunimui visais laikais

labai svarbu atrasti išskirtinę saviraiškos formą.

Stilius yra vienas iš būdų, kuriuo subkultūros nariai pasipriešina

įprastiems visuomenės stereotipams ir paneigia nusistovėjusias

pasaulėžiūrines nuostatas. Ironizuojama dabartinio vyraujančio grožio

samprata, lyčių vaidmenų išskyrimas laikantis įprastų tradicijų.

Gotikinės subkultūros pasaulėžiūra formuojama iš šiandienos ir

praeities istorinių kultūrinių fragmentų, pasitelkiant modernizmo

filosofiją, fantastinį kiną, ezoterinę literatūrą, mitologiją, muziką.

Domimasi ir senosiomis Rytų civilizacijomis, iir įvairiais Europos istorijos

laikotarpiais, ypatingą dėmesį skiriant Viduramžių bei Romantizmo epochų

estetikai, architektūrai. Pasaulėžiūra formuojama iš įvairių religinių

doktrinų, moderniosios filosofijos. Gotų kūryba- dainų tekstai, kinas,

literatūra, poezija – atskleidžia subkultūros narių orientaciją į nakties,

mirties įvaizdžius, nusivylimą aplinkiniu pasauliu, kūno išaukštinimą.

Gotikinės subkultūros dalyviai pažymi savo pasaulėžiūros tamsumą ir

niūrumą. Čia išryškėja gotikinės subkultūros ir įprastos visuomenės

vertybių skirtumas. Konstruojamas subkultūros pasaulis, išsiskiriantis iš

įprastos dominuojančios kultūrinės aplinkos. Subkultūros pasaulėžiūrą,

dvasines vertybes, ideologiją galima pažinti per naujas kuriamo meno

formas.

Hipių subkultūra, daugelis žmonių kaltina hipius esant amoraliais,

užsiiminėjančiais laukinėmis sekso orgijomis, viliojančiais nekaltus

paauglius ir turinčiais įvairiausių seksualinių nukrypimų. Niekas ir

neneigia, kad daugelis hipių buvo įsipainioją į trumpalaikius seksualinius

santykius ir užsiminėjo seksualiniais tyrinėjimais, ko nedarė nė viena

karta gyvenusi prieš juos.[3]

Dar viena, mano nuomone iš baisiausių subkultūros rūšių būtų –

satanizmas. AAtgavus nepriklausomybę bei tikėjimo ir sąžinės laisvę, čia

atgimė arba įsikūrė daugybė naujų religinių grupių. Satanizmo apraiškų

pasirodė 1999m., tuo metu imta pardavinėti lietuvių kalba išspausdintą

„Šėtono biblija“, kurią išleido, iki tol nežinoma organizacija „Tamsos

brolija“.

Satanizmo terminas .yra kilęs iš lotyniško žodžio satan – reiškiančio

velnią, šėtoną taigi jau minėtas terminas reikštu velnio arba šėtono kulta.

Jau šiame apibudinime galime aptikti tam tikrą nuoroda į krikščionybe,

kurioje blogio jėgoms atstovauja minėtasis šėtonas arba velnias. Šėtono

kulto išpažinėja satanistas garbina šėtoną maldomis, ritualais ,gyvenimo

būdu taip stengdamasis išreikšti nuolankumą savo dievybei. Sociologiniu

požiūriu satanizmas, kaip ir kuri kita religine srove, gali buti

atpažįstamos iš apeigų organizavimo, bei sistemiškumo elementu. Individo pasirinkimo ir suvokimo laisvė

Visuomenėje koegzistuojanti kultūra ir subkultūra, atitinkamam

visuomenės sluoksniui priklausančių žmonių mentalitetas, tradicijos,

papročiai, lemia skirtingą tų pačių duomenų, teiginių arba poelgių

vertinimą. Pavyzdžiui, vienam raustis konteineryje arba atlikti bausmę

kalėjime – gyvenimo norma, kitam teiginys, kad jis minta maisto atliekomis

arba yra padaręs nusikaltimą – tai ir šmeižtas ir įžeidimas.

Skandalisto ir chuligano nuomone, rodydamas kitam žmogui nuogą užpakalį

jis jį įžeidžia, išmintingo žmogaus nuomone šiuo poelgiu jis žemina ir

niekina pats save. Tuo tarpu žmogus, kuris nesugeba pakilti virš tokio

skandalisto lygio ir atsiriboti nuo jam primetamų nešvaraus žaidimo

taisyklių, tokį poelgį išties įvertina kaip įžeidimą.

Antropologas E. B. Tyloras mano, kad kultūra yra sudėtinga visuma,

kurią ssudaro žinios, įsitikinimai, menas, moralė, įstatymai, papročiai,

tradicijos ir visos kitos galimybės bei įpročiai, kuriuos žmogus gali įgyti

ir pasirinkti jam atitinkamus būdamas visuomenės narys.

Kultūrą sudaro dvi dalys, išreiškiančios dvi žmogaus veiklos puses:

buvimą ir vertę. Kiekvienas individas turi savyje kultūrą ir yra savaip

kultūringas. Vertė kinta ir priklauso nuo žmogaus kitimo.

Pasaulyje atsiranda vis daugiau subkultūrų, kurios skiriasi savo būdo

bruožais nuo dominuojančios kultūros. Subkultūra privalo būti kitokia,

skirtinga, išsiskirianti nei įprastos kultūros modelis, ji turi skirtis

savo stiliu, muzika, menu ir t.t. Nei viena subkultūros rūšys negali būti

vienodos. Visuomenės piliečiai gali pasirinkti ar ji jiems patinka, ar ne. Išvados

• Kultūra yra ne kas kita, kaip sąmoningo žmogaus veikimo, remiantis

konkrečių vertybių sistema, lygmuo, kuriuo keičiama pirmykštė

kokio nors dalyko būklė pagal aukštesnę idėją.

• Egzistuojančią kultūrą ir subkultūrą visuomenės narys pasirenka

pats pagal savo mentalitetą, gyvenimo būdą, kokiame visuomenės

sluoksnyje jis gyvena.

• Subkultūros svarbiausias požymis – pasaulėžiūrinės orientacijos

pagrindu tampantis individualios patirties ieškojimas.

• Jaunimo subkultūroms būdingas modernus tradicijos suvokimas,

išreiškiamas tradicinių (senųjų) ir šiuolaikinių prasmių ir

išraiškos formų sąveika.

• Be jokios institucinės prievartos ir struktūrinio palaikymo, grynai

laisvos iniciatyvos pagrindu tradicija gali tapti kūrybos ir

pasaulėžiūros formavimo šaltiniu.

———————–

[1] http://www.ltu.lt/~akiskis/paskaitos/

[2]

http://www.galiugyventi.lt/downloads/structure/buvusiu_kaliniu_adaptacija.do

c

[3] http://hippie.group.lt/index.php?op=p&cat=2&id=18