Struktūrinis funkcionalizmas darbovietėje

TURINYS

1. Įvadas

2. Struktūrinis funkcionalizmas

3. Socialinė sistema

4. Socialinė sistema – mokykla

5. Išvados

6. Panaudota literatūra

ĮVADAS

Struktūrinis funkcionalizmas

Funkcionalistų manymu, visuomenės socialinės sistemos pusiausvyrai ir “tvarkai” užtikrinti gali padėti tik visi į šią sistemą integruoti elementai ir mechanizmai. Kitaip tariant, būtina visų socialinių sistemų tarpusavio sąveika konsensuso (sutarimo) pagrindu.

Struktūrinio funkcionalizmo pagrindus suformulavo amerikiečių sociologas Talkotas Parsonsas (1902-1979).

Jis teigia, kad visos veikiančios sistemos, jeigu joms pavyksta išgyventi, susiduria su keturiomis pagrindinėmis problemomis:

• Pirma, sistemos turi gauti atsargų iš aplinkos ir jas paskirstyti sistemos viduje. Šį procesas vadinamas „adaptacija”.

• Antra, ssiekdamos tam tikrų tikslų sistemos turi nustatyti eiliškumą (prioritetus). Tai – „tikslo siekimo procesu”.

• Trečia, sistemos viduje santykiai turi būti koordinuojami ir reguliuojamai. Šis procesas pavadintas „integracijos mechanizmo kūrimo procesu”.

• Ketvirta, turi egzistuoti tokią sistemą sudarančių asmenų motyvacijos rengimo metodika, kuri jų veiklą suderintų su sistemos tikslais. Šis procesas pavadintas „vertybinio standarto palaikymo mechanizmo sukūrimu”.

Parsonsas teigia, kad šie keturi funkciniai reikalavimai, užtikrina bet kurios sistemos funkcionavimą.

Šiame referate plačiau pristatysiu Parsonso struktūrinio funkcionalizmo teorijoje nagrinėjamus keturis ffunkcinius imperatyvus ir socialinę veiksmo sistemą ir bandysiu pristatyti savo darbovietę – mokyklą – kaip funkcionuojančią socialinę sistemą.

STRUKTŪRINIS FUNKCIONALIZMAS

Struktūrinio funkcionalizmo pagrindus suformulavo amerikiečių sociologas Talkotas Parsonsas (Tallcot Parsons, 1902-1979). Jis buvo vienas žymiausių struktūrinio funkcionalizmo paradigmos šalininkas. Parsonsas teigė, kkad sistema yra tarpusavyje susietų ir priklausomų elementų visuma. Funkcija yra veiklos pasekmė. Viena iš sistemos teorijos tezių pabrėžia, jog kiekviena nagrinėjama sistema, yra kitos, didesnės sistemos posistemė, o taip pat sudaryta iš posistemių, kurios gali būti nagrinėjamos kaip savarankiškos mažesnės sistemos.

Parsonsas teigia, kad egzistuoja keturi funkciniai reikalavimai, užtikrinantys bet kurios sistemos funkcionavimą:

Adaptacija

Sistema turi adaptuotis prie ją supančios aplinkos ir adaptuoti aplinką savo poreikiams.

Visuomenė, kurią sudaro žmonės, taip pat turi prisitaikyti prie aplinkos, kad išliktų. Kiekvienos visuomenės pirminė užduotis yra pagaminti ir paskirstyti materialius resursus, būtinus gyvybės palaikymui.

Tikslų pasiekimas

Sistema turi identifikuoti savo svarbiausius tikslus. Patenkinus pagrindinius fiziologinius savo narių poreikius, visuomenė turi spręsti kitą uždavinį – apibrėžti pagrindinius socialinius tikslus. Jie gali apimti žmonių pragyvenimo lygio kilimą, ssantykių su kitomis visuomenėmis raidą, dvasinį tobulėjimą ar pan. Kai tikslai yra identifikuoti, jų reikšmė turi būti įvertinta ir organizuotos pastangos jiems pasiekti. Bendri tikslai yra pagrindinis faktorius, numatantis visuomenės narių susitelkimą.

Integracija

Sistema turi reguliuoti savo sudėtinių dalių savitarpio ryšius (kontroliuodama savo sudėtines dalis). Tam, kad bet kuris tikslas būtų pasiektas, visuomenė turi įtvirtinti tam tikrą vidinės organizacijos formą. Tai yra, tam, kad pasiekti visuomenės tikslus, visų visuomenės narių pastangos turi būti mobilizuojamos ir nukreipiamos tam tikra linkme

Modelių palaikymas

Sistema tturi kurti kultūrinius modelius, palaikančius ir atnaujinančius individų motyvaciją. Kiekvieno individo pastangų integracija priklauso nuo visų individų motyvacijos prisitaikyti prie egzistuojančių mąstymo ir veiklos būdų. Kitais žodžiais tariant, visuomenės nariai privalo intemalizuoti tos visuomenės kultūrines vertybes ir normas.

T.Parsonsas išskyrė tokius sisteminės hierarchijos lygius:

1. „Gyvoji sistema“.

Ji turi keturis posistemius:

• .fizinė-cheminė sistema, susidedanti iš fizinių ir cheminių procesų ir atliekanti gyvosios sistemos adaptacijos prie neorganinės aplinkos funkciją;

• organinė sistema, atliekanti tikslų pasiekimo funkciją;

• transcendentinė sistema, apimanti gyvos sistemos egzistavimo .transcendentines sąlygas ir atliekanti modelių palaikymo ir įtampos nuėmimo gyvojoje sistemoje funkciją;

• .veiksmo sistema – tai veiksmas, kontroliuojamas sprendimų (reikšmių), kurie priimami priklausomai nuo aplinkos. Ši sistema atlieka gyvos sistemos integracijos funkciją.

2.Išvardintų keturių sistemų posistemiai.

Veiksmo sistemai (ji labiausiai domino T.Parsonsą), jis nurodė tokius posistemius:

• .biologinė sistema (organizmas). Ji- materialų ir idealų pasaulius su jungianti grandus.( Idealus pasaulis – tai normos, vertybės, reikšmės, sudarančios veiksmo pasaulį). Ši sistema atlieka adaptacinę funkciją;

• asmenybės sistema. Atlieka tikslo siekimo funkciją. Besiformuodama individo socializacijos procese, kurio metu internalizuojamos vertybės ir normos, tampa instrumentu, kurio pagalba veiksmo sistema nustato tikslų eiliškumą;

• socialinė sistema. Statusų ir vaidmenų, pagrįstų normomis, nurodančiomis pageidautinus veiksmus, visuma;

• .kultūrinė sistema. „Istorinės patirties:’ – idėjų, idealų, vertybių visuma. Atlieka modelių palaikymo funkciją, konkretizuodama idėjas socialinės sistemos normose ir intemalizuodama jas asmenybė sistemoje.

3.Antrame punkte išvardintų ssistemų posistemiai.

Socialinėje sistemoje T.Parsonsas išskiria šiuos posistemius:

• .ekonominė sistema. Atlikdama jungiamosios grandies tarp socialinės organizacijos ir gamtinės aplinkos vaidmenį realizuoja adaptacijos funkciją;

• politikos sistema. Jos funkcija – bendrų tikslų apibrėžimas ir priemonių jiems pasiekti parinkimas;

• societalinės bendruomenės sistema. Jos uždavinys – socialinė integracija. Ši sistema apima visas socialinės kontrolės formas – pradedant įstatymais ir baigiant neformaliomis taisyklėmis (pavyzdžiui, teisė, religija)

• .socializacijos sistema. Perduodama vertybes ir norma bei užtikrindama jų internalizaciją (mokyklos, šeimos pagalba), atlieka modelių palaikymo funkciją.

Nagrinėdamas visuomenės funkcionavimą jis teigė, jog visuomenė taip pat yra

socialinė sistema, kurioje kiekviena jos sudėtinė dalis turi funkcinį indėlį visuomenės, kaip visumos funkcionavimui.

SOCIALINĖ SISTEMA

Parsonso požiūriu socialinę sistemą sudaro tam tikra situacija, turinti fizinį bei aplinkos matmenį, daugybę tarpusavyje sąveikaujančių individualių veikėjų, kurie yra motyvuoti „pasitenkinimo optimizavimu“, o individų tarpusavio santykiai bei santykiai su situacija yra apibūdinami ir tarpininkaujami kultūriškai struktūruolos bei bendros simbolių sistemos (Parsons 1951: 5-6).

Parsonso socialinės sistemos samprata pirmiausia apima mikrolygį. kuriame sąveikauja ego ir alter ego, laikomi pačiomis elementariausiomis socialinės sistemos formomis. Tačiau plačiau šio lygmens jis neanalizuoja pripažindamas, kad mikrolygmens sąveikos sistemos bruožai ieina į sudėtingesnių formų socialines sistemas. Ir nors socialinę sistemą Parsonas analizuoja kaip sąveikos sistemą, vis dėlto sąveiką jis nelaiko socialinės sistemos analizės pagrindiniu vienetu. Svarbiausiu sistemos elementu jis llaiko padėties (status) – vaidmens kompleksą. Tai nėra nei veikėjo, nei sąveikos, o veikiau struktūrinis socialinės sistemos aspektas. Padėtis susijusi su struktūrine socialinės sistemos pozicija, o vaidmuo – su veiklos turiniu toje pozicijoje. Struktūriniu funcionalistiniu požiūriu, vaidmuo – tai institualizuotas normatyvinių teisių ir pareigų rinkinys.

Pvz., mokyklos direktoriaus padėtis yra tam tikra mokyklinės struktūros grandis, tiesiogiai pavaldi švietimo skyriui. O tai, ką mokyklos direktorius privalo daryti, jau susiję su jam priskirtu vaidmeniu – būti tiesiogiai atsakingu už mokyklos programos vykdymą. Padėtis ir vaidmuo apibūdinami sistemos funkcinio reikšmingumo atžvilgiu, todėl veikėjai analizuojami ne jų minčių ir veiksmų, o funkciniu socialinių padėčių ir vaidmenų komplekso požiūriu. Tokią teorinę perspektyvą, skirtingai nuo simboli.nio interakcionizmo krypties, būtų galima apibūdinti kaip tyrimą, kuris aiškinasi, kaip struktūra formuoja veikėjo elgesį, o ne kaip veikėjas konstruoja struktūrą. struktūrinio funkcionalizmo perpspektyva leidžia kalbėti apie atskirą vaidmenų teorijos variantą, kuris gana aiškiai skiriasi nuo simbolinio interakcionizmo vaidmenų teorijos varianto. .

Parsonsas pirmiausia domėjosi socialinės sistemos struktūriniais komponentais, todėl šalia padėčių ir vaidimenų jis tyrinėjo makrolygmens sistemas (kolektyvus, normų ir vertybių kompleksus). Kiekviena socialinė sistema turi tam tikrą skaičių socialinei sistemai būtinų flunkcinių sąlygų): .

• Socialinės sistemos turi būti struktūruotos taip, kad galėtų veikti suderintai su kitomis sistemomis.

• Sistema turi susilaukti paramos

iš kitų sistemų, jei ji siekia išlikti.

• Sistema turi patenkinti daugumą savo veikėjų poreikių.

• Sistema privalo pasiekti adekvataus savo narių dalyvavimo.

• Sistema bent minimaliai turi kontroliuoti potencialiai ją griaunanti elgesį.

• Sistema turi kontroliuoti konfliktą, jei jis ima ją griauti.

• Socialinė sistema turi turėti kalbą, kad išliktų.

Iš šių būtinų funkcinių sąlygų įvykdymo galima daryti prielaidą, kad Parsonsas

pirmiausia domėjosi didelių skalių sistemomis ir jų ryšiais. Ši požiūrį galima apibūdinti instituciniu funkcionalizmu. Net tuo atveju, kai jis kalba apie veikėjus, akivaizdu, kad apie juos kalbama sistemos požiūriu. VVis dėlto Parsonsas visiškai nevengė svarstymų apie santykius tarp veikėjų ir socialinių struktūrų bei domėjosi tais būdais, kuriais sistemos normos ir vertybės perduodamos veikėjams. Sėkminga socializacija garantuoja normų ir vertybių internalizaciją. Siekdami patenkinti savo individualius interesus socializuoti veikėjai faktiškai patenkina visos sistemos interesus.

Svarbiausia Parsonso teorijos prielaida teigia, kad normatyvinė tvarka, kurią užtikrina socializacija, yra atskirta nuo elgesio tvarkos, susijusios su veikėjo pasirinkimu.

Iš esmės Parsonsą domina viena poveikio krytis – kaip visuomenė veikia veikėją, tad, jo požiūriu, veikėjai yra pasyvūs, ssociatizacijos proceso dalyviai. Anot Parsonso, vaikai išmoksta elgtis perimdami visuomenės normas, vertybes, dorovę. Socializacija matoma kaip konservatyvus procesas, kurio metų poreikių išsidėstymas susieja vaiką su socialine sistema, o ji savo ruožtu parūpina jam priemonių, kuriomis poreikiai yra patenkinami. Šioje sampratoje mmažai arba iš viso nėra vietos kūrybai. Įvairūs malonumo patenkinimo poreikiai pririša vaikus prie sistemos, kurioje jie gyvena. Socializacija šiuo atveju yra esminis procesas, tačiau Parsonsas ja laiko ne tik ankstyvajam asmens amžiui būdingu procesu, o nuolatiniu viso gyvenimo patyrimu. Kadangi vaikystėje perimtas normos ir vertybės daugeliu atveju yra labia bendros, jos neparuošia vaikų įvairioms ir specifinėms gyvenimo situacijoms, į kurias

individai patenka suaugę. Kita vertus, nepaisant nuolatinio poreikio prisitaikyti naujoje situacijoje, vaikystėje perimtos normos ir vertybės siekia išlikti stabilios visą gyvenimą.

SOCIALINĖ SISTEMA – MOKYKLA

Bet kokia socialinė institucija yra socialinė sistema, todėl šiame referate noriu pristatyti savo darbovietę – mokyklą – kaip funkcionuojančią socialinę sistemą.

Bendrojo lavinimo mokykla – mokykla, kurios pagrindinė veikla yra ugdymas pagal formaliojo švietimo pradinio, pagrindinio, vidurinio aar atitinkamas specialiojo ugdymo programas.

Kaip žinome, keturios sistemos -kultūra, asmenybė. visuomenė ir organizmas- sudaro Parsonso bendrąją veiksmo sIstemą. Bendroji veiksmo. sistema konstruojama. remiantis funkcionalistiniu požiūriu. Yra dvi svarbiausios sąlygos, kurias turi išpildyti kiekviena veiksmo sistema, taip pat mokykla, tam, kad išliktų:

 Mokykla privalo būti efektyviai susijusi su savo išorine aplinka.

 Mokykla privalo palaikyti savo pačios integraciją.

Šias dvi gyvybiškai būtinas veiksmo sistemos sąĮygas parsonsas dar išskaido [ keturis funkcinius imperątyvus, kuriuos privalo tenkinti. kiekviena veiksmo sistema:

 Adaptacija

 Tikslo siekimas

 Integracija

 LatenciJa arba modeiių palaikymas

Panagrinėkime, kaip to llaikosi mokykla:

 Adaptacija – mokykla privalo prisitaikyti prie išorinės aplinkos ir apsirūpinti ivairiais resursais, kad galėtų funkcionuoti ir išlikti.

 Tikslo siekimas – mokykla privalo turėti Ir siekti kokių nors pirminių tikslų

 Integracija – mokykla privalo reguliuoti santykius tarp individų ir savo atskirų dalių.. Kadangi šie santykiai tarp atskirų dalių gali būti įtempti ir konfliktiški, mokykla turi turėti įvairių santykių reguliavimo būdų.

 Latencija arba modelių palaikyma – ¬mokykla privalo aprūpinti, palaikyti ir atnaujinti ir individų motyvaciją bei kultūrinius modelius, kurie kuria ir palaiko jų motyvaciją. .

Veiksmo sistema, kurią parsonsas vadina Organizmo elgsena, atlieka mokyklos adaptacijos funkciją, padedančią prisiderinti ir keisti išorinį pasaulį. Asmenybės sistema atlieka mokyklos tikslo siekinio funkciją, apibūdindama tikslus ir mobillzuodama resursus jiems pasiekti. Socialinė sistema atlieka mokyklos integracijos funkciją ir kontroliuoja atskiras jos gyvenimo dalis. Kultūros sistema vykdo mokyklos palaikymo funkciją, perteikdama jos veikėjams normas ir vertybes,

motyvuojančias jų veiksmus, taip pat suteikia įvairių tikslų įgyvendinimo priemonių.

Todėl galime teigti, kad mokyklą galima nagrinėti keturių pagrindinių elementų -organizmo elgsenos, kultūros, asmenybės ir socialinės sistemos – sąveikos atžvilgiu.

Kalbant apie mokyklą, kaip apie socialinę sistemą, svarbu prisiminti, kad socialinio veiksmo sisteminės teorijos svarbiausias tikslas – atskleisti visuomeninės tvarkos problemą. Ją Parsonas sprendžia plėtodamas .struktūrinio funkcionalizmo teorinę paradigmą, remdamasis pagrindinėmis prielaidomis. Pažiūrėkime, kaip ją galima pritaikyti mmokyklai:

 Mokyklai yra būdinga tvarkos savybė ir atskirų dalių tarpusavio priklausomybė.

 Mokykla siekia pačios palaikyti tvarką arba pusiausvyrą.

 Mokykla gali būti įtraukta Į besitvarkanti kaitos procesą.

Vienos mokyklos dalies pobūdis turi įtakos kitų mokyklos dalių pavidalui.

 Mokykla išlaiko ribas su jos aplinka.

 Mokykla siekia išsilaikyti, saugodamos savo ribas ir palaikydama atskirų dalių ryšius su visuma. Mokykla siekia kontroliuoti aplinkos kitimą bei bandymus pakeisti sistemą iš vidaus.

Parsonsas svarbiausiu sistemos elementu laiko padėties (status) – vaidmens kompleksą’. Tai nėra nei veikėjo, nei sąveikos, o veikiau struktūrinis socialinės sistemos aspektas. Kalbant apie mokyklą, galima teigti, kad jos padėtis yra susijusi su strukturine jos, kaip socialinės sistemos , pozicija, o mokyklos vaidmuo – su jos veiklos turiniu toje pozicijoje. Mokyklos direktoriaus padėtis yra tam tikra mokyklinės struktūros grandis, tiesiogiai pavaldi švietimo skyriui. O tai, ką mokyklos direktorius privalo daryti, jau susiję su jam priskirtu vaidmeniu – būti tiesiogiai atsakingu už mokyklos programos vykdymą.

Mokykla turi tam tikrą skaičių jai, kaip socialinei sistemai, būtinų funkcinių sąlygų: .

• Mokykla turi būti struktūruota taip, kad galėtų veikti suderintai su kitomis sistemomis.

• Mokykla turi susilaukti paramos iš kitų sistemų, jei ji siekia išlikti.

• Mokykla turi patenkinti daugumą savo veikėjų poreikių.

• Mokykla privalo pasiekti adekvataus savo narių dalyvavimo.

• Mokykla bent minimaliai turi kontroliuoti potencialiai ją ggriaunanti elgesį.

• Mokykla turi kontroliuoti konfliktą, jei jis ima ją griauti.

Mokykla funkcionuos geriausiai tuomet, kai socialinė kontrolė bus naudojama saikingai. Mokykla turi sugebėti toleruoti tam tikrus nukrypimus. Jei mokykla bus formuojama kaip lanksti sistema, ji taps stipresnė nei būdama kieta sistema, kuri netoleruoja nukrypimų. Todėl mokykla turėtų pateikti gana platų įvairių vaidmenų atlikimo variantų ir galimybių pasirinkimo rinkinį, jau vien tam, kad siektų sudaryti palankias sąlygas išreikšti save ir neleisti savo nukrypimais grasinti pačios savo integracijai.

Mokyklai yra reikalinga socialinė kontrolė kaip pagrindinis mechanizmas, kuris leidžia mokyklai palaikyti pusiausvyrą. Saikingas individualumo kiekis ir nukrypimai yra priimami, tuo tarpu ryškesni nukrypimų variantai laikomi grėsmingais mokyklos pusiausvyrai, todėl tokiu atveju steigiami mokyklos pusiausvyrą atstatantys mechanizmai.

Mokykla yra laikoma atskira socialine sistema, kaip tam tikras vienetas, kuris turi savo ribas ir gali būti atskirtas nuo kitų socialinių vienetų bei išorinės aplinkos. Kokios sąlygos leidžia jai išlikti – kokiais būdais įvairūs visuomenės elementai palaiko jos organizaciją ir kaip atskiros visuomenės dalys tarnauja visumos reikmėms. Kaip jau kalbėjau anksčiau, šią problemą Parsonsas sprėndžia funkcionaliai. Dvi mokyklos išlikimo sąlygas, pagal Parsonsą, galima suskaidyti į keturis funkcinius imperatyvus, kuriuos privalo tenkinti mokykla, siekdama išlikti: .

1. Adaptaclja- mokykla apsirūpina įvairiais resursais, kad j galėtų funkcionuoti ir išlikti- ji privalo išgauti

iš aplinkos materialinį aprūpinimą, kurio dėka ji gali funkcionuoti ir gauti norimus rezultatus. Taip mokykla palaiko ryšį su aplinka ir išgauna reikiamus resursus.

2. Tikslo siekimas – mokykla privalo apsibrėžti ir siekti kokių nors pirminių tikslų. – mokykla turi mokyti ir lavinti žmones bei pati organizuotis, kad įvykdytų savo paskirlį savo bendruomenės atžvilgiu.

3. Integracija – mokykla privalo reguliuoti santykius tarp individų ir savo atskirų dalių. Kadangi santykiai tarp atskirų dalių gali būti įtempti ir konfliktiški, mokykla privalo tureti santykių rreguliavimo būdus. Taip yra palaikoma mokyklos vidinė reguliacija.

4. Latencija arba modelių palaikymas – mokykla privalo aprūpinti, palaikyti ir atnaujinti kultūrinius modelius, kurie kuria ir palaiko jos veikėjų motyvaciją. Jei mokyklos nariai bus lojalūs jos tikslams ir motyvuotai sieks juos įgyvendinti, mokykla sėkmingai funkcionuos. Bet jei mokyklos individai bus pervargę ir įsitempę, jie nesugebės susitvarkyti su turimomis užduotimis. Todėl tokiu atveju bus reikalingi įvairūs įtampos mažinimo būdai.

Taigi, galima teigti, kad mokykla yra socialinė sistema ir kiekviena jos dalis turi ssavo funkcinį indėlį į visą visumą, kuri užtikrina mokyklos funkcionavimą visuomenėje.

IŠVADOS

Parsonsas teigia, kad egzistuoja keturi funkciniai reikalavimai, užtikrinantys bet kurios sistemos funkcionavimą:

 Adaptacija

 Tikslų siekimas

 Integracija

 Modelių palaikymas

Galima teigti, kad mokykla egzistuoja kaip socialinė sistema, kai ji patenkina minėtus keturis Parsonso funkcinius imperatyvus.

 Mokyklos aadaptacija yra susijusi su pirmine ekonomikos funkcija – gauti ir viduje paskirstyti materialinį išlaikymą, kas garantuoja mokyklos egzistavimą.

 Mokykla siekia tikslų, stengdamasi patenkinti savo narių poreikius, jų santykį su kitomis socialinėmis sistemomis, garantuoja dvasinį tobulėjimą ir t.t. Bendrų tikslų turėjimas garantuoja mokyklos narių susitelkimą.

 Mokykla atlieka socialinę integraciją, skleisdama ir stiprindama bendras savo narių žinis ir kultūrą, taip pat perduodama tai kitoms socialinėms sistemoms.

 Mokykla suteikia kultūros perdavimo funkciją ir suteikia galimybę ją internalizuoti. Mokykla atlieka socializacijos funkciją.

Mokykla išpildo būtinas jai funkcines sąlygas. Mokykla yra efektyviai susijusi su savo išorine aplinka. Mokykla palaiko savo pačios integraciją. Mokykla yra funksionuojanti socialinė sistema.

PANAUDOTA LITERATŪRA

V.Leonavičius, Z.Norkus, A.Tereškinas Sociologijos teorijos, VDU 2005 m.

Sociologija, vadovėlis, VDU, Spindulio leidykla

Liuobikienė I., Guščinskienė J., Palidauskaitė J., Vaitkienė R. Sociologijos ppagrindai.

Kaunas: KTU, 1997

V.Pruskus Sociologija, Vilnius 2003

Sociologijos įvadas, studijų paketas, 2001, Kaunas

Berger P., Lucman T. Socialinės tikrovės konstravimas. Vilnius: Pradai, 1996.

Leonavičius, J. (1993), Sociologijos žodynas. Vilnius: Academija.

http://www.sociumas.lt

http://www.socforumas.lt

http://en.wikipedia.org

http://allfreeessays.com

http://www.straipsniai .lt