Narkomanija

TURINYS

Santrauka 2

Įvadas 3

I. Kas tai yra – narkomanija? 5

II. Narkotikai. Narkotikų rūšys. 7

III. Narkotikų vartojimo prevencija mokykloje. 14

1. Trumpa narkotikų vartojimo prevencijos istorija. 17

2. Pagrindiniai prevencijos principai. 18

3. Kada ir kokią informaciją pateikti moksleiviams. 20

4. Kaip kalbėtis su moksleiviais. 22

5. Socialiniai įgūdžiai. 23

6. Prevencinių programų, priemonių kūrimas. 24

7. Pagrindiniai uždaviniai mokykloms, įgyvendinančioms sveikatą 29 stiprinančios mokyklos kūrimo nuostatas.

Išvados 31

Literatūra 33

ĮVADAS

Dėl savo geografinės padėties ir gerų sausumos, jūros bei oro kelių Lietuva tapo narkotikų tranzito šalimi. Narkomanija Lietuvoje tapo grėsmingu socialiniu reiškiniu. Jauni žmonės tampa vis labiau priklausomi nuo narkotinių medžiagų, kurių pasiūla jaunimo pasilinksminimo vietose, diskotekose ir klubuose jau ne naujiena.

Tyrimų duomenys rodo, kkad narkotikų vartojimas atskirose respublikos vietose ar net atskirose mokyklose yra nevienodas. Ši problema ypač aktuali didžiuosiuose miestuose. Nustatyta, kad kai kuriose klasėse narkotikus vartoja pusė klasės moksleivių. Bendrojo lavinimo mokyklose narkotinių medžiagų vartojimo prevencija integruota į daugelio mokomųjų dalykų turinį: tikybos, etikos, biologijos, chemijos, darbų ir kūno kultūros, tačiau šios temos nagrinėjimas priklauso nuo pedagogo pasirengimo. Narkotikų prevencijai skirtų programų ir metodinės medžiagos nepakanka, o narkotinių medžiagų vartojimo prevencijos sistemos nėra funkciškai suderintos.

Pastebėta, kad skirtingo amžiaus moksleiviai nevienodai vvertina narkotikus. Vyresniųjų klasių moksleiviams narkotikai atrodo patrauklesni ir tik pusė jų į narkotikus žiūri neigiamai. Populiaresni lengvieji narkotikai, bet dalis jau bandė ir stipresnių. Be to daugėja 12-14 metų amžiaus moksleivių, bandžiusių svaigintis klijais. Dauguma moksleivių suvokia, kad narkotikai kkelia grėsmę žmogaus sveikatai, žino, kad ŽIV (AIDS) plinta vartojant narkotikus, bet smalsumas ir įsitikinimas, kad gyvenime reikia viską išbandyti ir neatsilikti nuo mados, skatina jaunimą rizikuoti. Todėl dabar būtina sukurti vieningą narkotikų prevencijos koncepciją, kuri sumažintų narkotinių medžiagų vartojimą tarp vaikų ir paauglių, informuotų apie žalingų įpročių daromą poveikį, paskatintų moksleiviją dalyvauti įvairiose akcijose prieš alkoholio, tabako bei kitų narkotinių medžiagų vartojimą jaunimo tarpe.

Tikslas – aptarti narkomanijos aktualumą Lietuvoje, pakalbėti apie narkotikų rūšis, apie prevencinio darbo svarbumą, apie pagalbos kelius.

Uždaviniai:

1. Susipažinti su informacija apie narkomanijos ligą, ligos priežastim, simptomais, gydymu.

2. Susipažindinti su narkotikais, jų veikimų, rūšių įvairovę.

3. Nustatyti problemines sritis, sukurti atitinkamas strategijas.

I. KAS TAI YRA – NARKOMANIJA?

Narkomanija – tai susirgimas, kuriam būdingas potraukis ir priklausomybė įvairioms psichoaktyviosioms medžiagoms.

Ligos priežastys

Pagrindinė ppriežastis yra pačios psichoaktyviosios medžiagos vartojimas. Narkomanijos vystymasis priklauso nuo vartojamos medžiagos cheminės struktūros, individualių organizmo, charakterio ypatybių, socialinių-kultūrinių faktorių. Tam tikra medžiaga sąveikauja su atitinkamais receptoriais, pvz.: opioidai jungiasi su m opioidiniais receptoriais, stimuliatoriai slopina atgalinį dofamino sugrąžinimą neuronų jungtyse ir t. t.

Svarbu vartojimo būdas, pvz., rūkant psichoaktyvioji medžiaga greitai patenka į organizmą, dėl to šis narkotiko vartojimo būdas gana paplitęs. Įtakos turi ir vartojamos medžiagos tirpumas riebaluose, dėl to narkomanai labiau mėgsta heroiną, o ne morfiną, nes jjis tirpesnis.

Būsimiems narkomanams būdingos tokios charakterio savybės kaip nestabilumas, impulsyvumas, psichinis nebrandumas, nesusiformavusios aukštosios emocijos. Jie neturi atsakomybės jausmo, ieško neįprastų pojūčių, malonumų. Neretai narkomanų šeimos būna nepilnos, dažni konfliktai tarp tėvų, jiems trūksta tėvų dėmesio ar, atvirkščiai, būna pernelyg globojami.

Simptomai

– Abstinencijos sindromas

– Dėmesio koncentracijos pablogėjimas

– Haliucinacijos

– Interesų rato susiaurėjimas

– Neigiamų pasekmių ignoravimas

– Euforija

– Psichinė priklausomybė narkotikams

– Tolerancijos sutrikimas

– Fizinė priklausomybė narkotinėms medžiagoms

Ligos eiga

Pagrindinis simptomas – tai euforijos formavimasis. Pradėjus vartoti narkotiką iš pradžių gali pasireikšti apsauginės reakcijos: pykinimas, vėmimas, prakaitavimas, galvos svaigimas. Tačiau po keletos kartų ši reakcija išnyksta. Naudojant kai kurias medžiagas, pvz.: marichuaną, svarbus išankstinis nusistatymas. Formuojasi psichinė priklausomybė, atsiranda noras nuolat ar periodiškai vartoti narkotiką, pasiekti tam tikrus pojūčius ar pašalinti nemalonius jutimus. Psichinė priklausomybė gali atsirasti jau po pirmo bandymo, pasireiškia nenugalimas noras naudoti psichoaktyviąją medžiagą, galvoje nuolat sukasi mintys apie narkotiką. Vėliau išsivysto fizinė priklausomybė, persitvarko viso organizmo funkcijos, nutraukus narkotiko naudojimą atsiranda abstinencijos sindromas. Esant opioidinei narkomanijai, galima „sausa abstinencija”, kai nutraukimo simptomai pasireiškia praėjus kelioms savaitėms ar net mėnesiams po paskutinio naudojimo. Išauga organizmo tolerancija narkotikui, norint pasiekti norimą efektą reikalingos vis didesnės dozės. Tada narkomanas vartoja viršijančias terapines, net mirtinas, dozes. LLigai pažengus tolerancija krenta, narkomanas nebepakelia ankstesnių dozių, tada dažnai pasitaiko perdozavimai. Paprastai narkomanija prasideda nuo epizodinio medžiagos vartojimo, kartais psichinė priklausomybė susiformuoja jau po pirmo mėginimo. Galimas periodinis vartojimas, tada potraukis atsiranda staiga, pasibaigus narkotizacijos ciklui, potraukis išnyksta keletui dienų. Prognozė mažiau palanki, kai narkotinė medžiaga vartojama kasdien. Nustatyta, kad po 4 metų 27 proc. pacientų būna stabilus pagerėjimas. Pastaruoju metu sumažėjo asmenų, vartojančių opioidus kasdien, skaičius, tačiau padaugėjo asmenų perėjusių prie „lengvų” narkotikų vartojimo.

Komplikacijos

Asmenys, vartojantys narkotikus, atrodo vyresni nei yra iš tikrųjų. Nagai ir plaukai sausi, lūžinėja, dantis pakenkia ėduonis. Smarkiai krenta kūno masė. Venos sustorėja, aplink jas lieka daugybinių randų, likusių po uždegiminių procesų. Išsivysto odos pažeidimai, pūliniai. Vystosi somatinės komplikacijos: plaučių, bronchų, inkstų uždegimai, didelė tikimybė užsikrėsti infekciniu kepenų uždegimu, AIDS. Sutrinka dėmesio koncentracija, pablogėja atmintis, sunkiais atvejais vystosi protinis atsilikimas. Pakinta asmenybė: siaurėja interesų ratas, išnyksta kaltės, gėdos, atsakomybės jausmas. Ilgainiui toks žmogus visai nebegali dirbti. Vartojant narkotikus gali išsivystyti psichozės su regos, klausos haliucinacijomis, psichomotoriniu sujaudinimu, nuotaikos sutrikimais. Galiausiai galima mirtis nuo perdozavimo, somatinių komplikacijų.

Tyrimai

Liga diagnozuojama remiantis klinika, gali būti atliekami laboratoriniai toksikologiniai tyrimai psichoaktyviajai medžiagai nustatyti.

Gydymas

Iš pradžių malšinamas abstinencinis sindromas, taikomos detoksikacinės priemonės. Paprastai tai atliekama ligoninėje. Esant opioidinei narkomanijai galima detoksikacija metadonu, kklofelinu, karbamazepinu. Perdozavus opioidų, skiriamas naloksanas, naltreksonas. Taip pat gali būti skiriamos lašinės infuzijos, raminantys, nuskausminantys medikamentai, neuroleptikai, vitaminai, kt. Piktnaudžiaujantiems opioidais taikoma metadono programa. Po narkotikų nutraukimo būtina ilgalaikė reabilitacija. 1993 m. Lietuvoje įkurta reabilitacinė bendruomenė prie AIDS centro, o 1994 m. Vilniaus narkologiniame centre. Programos trukmė 3-12 mėn. Taikomas individualus ir grupinis konsultavimas, formuojami darbo įgūdžiai, organizuojamas laisvalaikis. Sukurta 12 žingsnių programa. Gydymas padeda tik tada, kai yra stipri motyvacija nustoti vartoti narkotinę medžiagą.

II. NARKOTIKAI. NARKOTIKŲ RŪŠYS.

NARKOTIKAI – tai organinės ar neorganinės kilmės vaistinė medžiaga, vartojama gryna ar kaip sudėtinė preparatų dalis. Toks narkotikų apibrėžimas pateikiamas žodyne, tačiau jis dar ne visas. Narkotikai vadinama chemine medžiaga, veikianti jūsų organizmą, galinti keisti nuotaiką, elgesį, klausos ir regos pojūčius bei kitus jutimus. Medžiaga paprasta, bet jos poveikis tikrai nepaprastas!

Narkotinės medžiagos – cheminės medžiagos, sukeliančios centrinės nervų sistemos intoksikaciją ar panašų psichinių funkcijų pokytį. Narkotinės medžiagos apima plačią preparatų skalę, įskaitant narkotikus, psichotropines medžiagas, vaistus, anestetikus, lakiuosius tirpiklius, dopingines medžiagas ir priemones, alkoholį ir tabaką. Narkotinių medžiagų sąvoka įvairiose šalyse gali skirtis, priklausomai nuo įstatymų ir profesinių tradicijų.

Narkotikais tarptautinėje bendruomenėje apibrėžiamos cheminės medžiagos, kurias kontroliuoja vienintelė Jungtinių Tautų narkotikų konvencija (United Nations Single Convention on Narcotic Drugs), pasirašyta 1961

metais. Visos jos vadinamos narkotikais, nors kai kurios, pavyzdžiui, kanapės ar kokainas, neturi “narkotinio” poveikio, nes nesukelia sąstingio ir mieguistumo. Dėl šios priežasties terminu “narkotikai” tarptautiniuose įstatymuose apibrėžiamos specialiai kontroliuojamos narkotinės medžiagos, nepaisant jų pirminio poveikio psichikai. Pagal šią konvenciją, daugiau nei 100 medžiagų yra priskiriamos narkotikams: kanapės ir kanapių derva, opiumas, morfijus, heroinas ir visa eilė natūralių ir sintetinių opiatų, kokos medžio lapai ir kokainas. Visos narkotinės medžiagos, tarptautinėje bendruomenėje priskiriamos narkotikams, turi būti kontroliuojamos atskirų šalių, ratifikavusių vienintelę JJungtinių Tautų narkotikų konvenciją (t.y. daugumos pasaulio šalių), vyriausybių.

Tai kas tada yra narkotikai? Kas jums pirmiausia ateina į galvą, kai pagalvojate apie narkotikus? Heroinas, kokainas, kanapės, „Extasy“? Narkotikų yra įvairiausių pavidalų, formų ir spalvų. Jų tokia daugybė, o kai kurių net neįtartumėt, kad tai narkotikai. Pavyzdžiui, namų vaistinėlėje pilna narkotinių medžiagų: aspirinas ir paracetamolis, mikstūra nuo kosulio ir vaistai nuo peršalimo. Net kavos ar arbatos puodelyje yra narkotinių medžiagų – kofeino, stimuliuojančio nervų sistemą, kad jaustumėtės žvalesni ir energingesni. AAlkoholis ir tabakas taip pat yra narkotikai.

Medžiagos, kurias vadintumėte tikrais narkotikais – heroiną, kokainą ir „Extasy“ – labai skirtingos. Laikydami ar vartodami tokius narkotikus, pažeisite įstatymą, galite net mirti. Prie tokių medžiagų galite priprasti ir be jų negalėsite normaliai jaustis. JJus gali įsukti uždaras ratas: įsigyjate narkotikų, vartojate, valandėlė geros ( ar blogos ) savijautos, pristingate narkotikų, vėl perkate ir šitaip be galo. Narkotikai brangūs, dažnai pinigų jiems tenka prasimanyti nusikalstamais būdais. Jūs rizikuojate dar ir todėl, kad niekada negalite žinoti, kaip tam tikras narkotikas paveiks. Yra žmonių, kuriems pakanka vieno karto.

Psichotropinėmis medžiagomis tarptautinėje bendruomenėje apibrėžiamos medžiagos, kurias kontroliuoja 1971 metų Jungtinių Tautų psichotropinių medžiagų konvencija (United Nations Convention on Psychotropic Substances). Pagal šią konvenciją, psichotropinėms priskiriamos virš 100 medžiagų: amfetaminas, fenmentrazinas (phenmentrazine) ir panašūs sintetiniai centrinės nervų sistemos stimuliatoriai, barbitūratai, benzodiazepinai (benzodiazepines), ecstasy, LSD ir kiti sintetiniai haliucinogenai, chloro hidratas ir daugelis kitų medžiagų.

Kai naujos narkotinės medžiagos tampa plačiai naudojamos ne medicinos rinkoje, jos gali būti tarptautiniu mmastu kontroliuojamos, įtraukiant į Psichotropinių medžiagų konvencijos sąrašus. Tokį sprendimą priėmė Jungtinių Tautų narkotikų komisija. Psichotropinių medžiagų sąrašai yra atnaujinami beveik kiekvienais metais.

Visos narkotinės medžiagos, tarptautinėje bendruomenėje priskiriamos psichotropinėms, turi būti kontroliuojamos atskirų šalių, ratifikavusių Jungtinių Tautų psichotropinių medžiagų konvenciją (t.y. daugumos pasaulio šalių), vyriausybių.

Kitos medžiagos

Medicininiai vaistai yra naudojami ligų profilaktikai, diagnozavimui ir gydymui. Juos gali išrašyti gydytojai specifiniams tikslams, receptų išrašymas yra griežtai kontroliuojamas. Sąvoka “tinkamas medicininis gydymas” įvairiose šalyse gali skirtis. Kai kurie medicinoje naudojami vvaistai, pavyzdžiui, morfijus, gali būti kontroliuojami kaip narkotikai; kiti, pavyzdžiui, amfetaminas, kaip psichotropinės medžiagos.

Sintetinių “sukurtų narkotinių medžiagų” (“Designer drugs”) poveikis panašus į narkotikų ar psichotropinių medžiagų. Jos “kuriamos” specialios cheminės struktūros ir daro stiprų poveikį psichikai, nepaisant to, daugelyje šalių yra nekontroliuojamos. Kai šios medžiagos patenka į rinką, paprastai dar nebūna administracinių ir baudžiamųjų priemonių, draudžiančių jų gamybą, platinimą arba vartojimą. Šiai grupei priklauso tūkstančiai medžiagų. Kai kurios jų ilgainiui gali tapti valstybės kontroliuojamomis.

Catha edulis ir kiti intoksikuojančių savybių turintys augalai nekontroliuojami tarptautiniu lygiu, tačiau kontroliuojami kai kuriose valstybėse, pavyzdžiui, Prancūzijoje ir Švedijoje.

Kai kurie grybai, turintys psichotropinių medžiagų psilocibino (psilocybine) ir psilocino (psilocine) kai kuriose šalyse nekontroliuojami

AMFETAMINAI (spydas, raketa, dopingas)

Stiprus vaistas, draudžiamas turėti be gydytojo paskyrimo. Draudžiama pardavinėti ir dalintis. Injekuojami amfetaminai yra narkotikai (Lietuvoje namudiniu būdu pagaminamas “džefas” arba efedronas yra oksiduotas metilamfetaminas)

Poveikis stimuliuojantis. Trumpalaikis 3-4 valandų aliarmo būsena – energijos antplūdis, žvalumas ir pasitikėjimas savimi. Dingsta apetitas, išsiplečia vyzdžiai, džiūsta burna. Paskui baisus išsekimas, dirglumas, nerimas, pyktis, įtarumas, nemiga, veido trūkčiojimas, traukuliai.

Iš ko pažinti? – tabletės arba kapsulės su baltais, rausvais, geltonais kristališkais milteliais, dažniausiai suvyniotos į sulankstytą popierių. Skirta uostymui, rijimui arba injekcijoms. (Žaliavos namudiniam gaminimui atsargos – efedrinas, soliutanas)

Kiti duomenys &– iš neįteisintų svaigalų labiausiai paplitę (po kanapių). Neretai sukčių primaišomi į panašiai atrodančius brangesnių svaigalų miltelius. Šitokie mišiniai pavojingesni.

AMILNITRITAI (skystas auksas, raušas)

Stiprus vaistas ūmiems krūtinės anginos priepuoliams. Parduodama tik su receptu.

Poveikis stimuliuojantis. Įkvėpus garų kelias minutes svaigulio, atsipalaidavimo, palaimos pojūtis, po kurio seka blogavimas, galvos skausmai. Staigiant išsiplečiant kraujagyslėms, alpstama, gali ištikti mirtis.

Iš ko pažinti? – Tamsaus stiklo pusės mililitro ampulės arba maži flakonai su aukso spalvos skysčiu. Ampulė sutraiškoma arba skystis lašinamas ant medžiagos gabalėlio. Šviežiai atkimštas skystis malonaus kvapo, vėliau oro poveikyje ima dvokti pašvinkusiomis kojinėmis.

Kiti duomenys – jaunimo vartojama diskotekose sustiprinti svaiguliui, seksualinei iškrovai. Būna seksšopuose.

ECSTASY (Adomas, Ieva, balandėliai, diskoburgeriai, XTC, Y)

Ypač kontroliuojamas narkotikas – metilendioksi(met)amfetaminas (MDMA arba MDA).

Poveikis trunka kelias valandas – stimuliuoja, sukelia haliucinacijas, išsiplečia vyzdžiai, džiūsta burna. Laimės, pakilumo, energijos, simpatijos jausmas, neranda sau vietos, haliucinuoja. Padauginus – neramumas, įtarumas, troškulys, nemiga, drebulys. Nuo kūno perkaitimo ir persitempimo ištinka šilumos smūgis, pradeda krešėti kraujas, nustoja skirtis šlapimas, organizme kaupiasi vanduo, neatlaiko širdis arba smegenyse išsilieja kraujas.

Iš ko pažinti? – Įvairios spalvos tabletės su linksmos šypsenos, obuolio, dobilo lapo arba dolerio simboliu, arba kapsulės, panašios į amfetamino.

Kiti duomenys – Dažnai siejama su ššokiu ir todėl laikoma gero pasilinksminimo dopingu, nesukeliančiu įpratimo. Vengiant šilumos smūgio būtina dažnai, gurkšnoti vandenį – tik po nedaug.

HEROINAS (hera, henris, harikas, H)

Ypač kontroliuojamas narkotikas(diacetilmorfinas). Pardavinėjamas “čekais” po 1/16 g

Poveikis nuskausminantis. Energijos antplūdis, po ko žmogus pasidaro abejingas, viskuo patenkintas, mieguistas. Augant priklausomybei ir tolerancijai malonumo patiriama vis mažiau. Sutelktam ir ekonomiškesniam efektui pereinama prie injekcijų. Negavą lydi mėšlungis, gripavimas, nerimastingumas.

Iš ko pažinti? – Balti arba rusvi milteliai, uostomi, rūkomi arba injekuojami. Ieškoti apdegintų folijos lapelių, aprūkusių šaukštelių, popierinių, plastmasinių arba folijos vamzdelių, butelių kamščių, visiškai nudegusių degtukų, polietileno vokelių (“čekų”), injekcijų žymių dilbiuose, plaštakose, vėliau pažastyse ir net kirkšniuose.

Kiti duomenys – Heroinas vis labiau plinta, ypač tarp jaunų, daug uždirbančių specialistų. Labai grynos porcijos lengvai sukelia perdozavimą, arba komplikacijas, kai “įsidūrus” kenksmingų priemaišų (kanifolijos smuikams arba deginto molio pudros iš sumaltų plytų). Namudinės gamybos acetiliuotas opijus injekcijoms – chimija.

KANAPĖS (keifas, hašišas, anaša, guma, smala arba žolė, marihuana)

Kontroliuojamas narkotikas. Draudžiama auginti, platinti, parduoti ir vaišinti.

Poveikis trunka iki valandos – pakinta suvokimas, savijauta pakili, viskas atrodo žinoma, norisi plepėti arba tylėti, alkis, pykinimas, abejingumas gyvenimui, pasyvumas. Kartais nuo stipresnio preparato arba didesnės dozės sukyla įtarumas, o trapesnės psichikos asmenims

gali prasidėti rimtesni ir nepraeinantys sutrikimai. Galimi apsigimimai.

Iš ko pažinti? – Rudi arba juodi “žiedadulkių plastilino” gabaliukai (hašišas) arba žalsvos džiovintos augalo viršūnės (žiedai su lapais – žolė, marihuana, iš kurios susukami papirosai, dažnai iš kelių rūkomojo popieriaus lapelių, ir kartoniniu filtru, arba žolės įdedama į cigaretes, iškrapščius dalį tabako.

Kiti duomenys – Džiovinti lapai arba aliejingi žiedų sakai ne tik rūkomi, bet ir geriamos pieniškos nuoviros, valgomi žali arba iškepami kaip pyragaičių įdaras. Žiniasklaida klaidina, kad už kanapių tturėjimą negresia atsakomybė, tačiau skiriamos baudos, keliamos baudžiamosios bylos. Net išvengus kalėjimo, policijos archyvuose lieka informacija, ribojanti profesijos pasirinkimą ir karjerą.

KOKAINAS ir KREKAS (koksas, marafetas, milteliai, čarlis, sniegas)

Ypač kontroliuojamas narkotikas

Poveikis stimuliuojantis. Sukelia energijos antplūdį, budrumą, nepažeidžiamumo jausmą, išvaiko miegą ir alkį. Grynas veikia tik 20-30 minučių. Išsiplečia vyzdžiai, kyla temperatūra, padažnėja pulsas, stiprėja širdies tvinksniai, kyla nerimas ir bruzdumas, lydimas įtarumo ir net haliucinacijų. Galimas įpratimas. Krekas veikia greičiau, intensyviau, sukelia stipresnį potraukį ir greitą įpratimą.

Iš ko ppažinti? – Balti milteliai, paprastai uostomi. Vyniojami į popieriaus, polietileno vokelius, foliją, dozės “takelis” formuojamas skutimosi peiliuku ant veidrodėlio, uostoma vamzdeliu arba popieriaus tūtele. Krekas – beveik balti kristaliukai, rūkomi pypkėmis, cigaretėmis su tabaku arba nuo folijos.

Kiti duomenys – KKokainas ir krekas itin brangūs ir ne kiekvienam prieinami, nebent lengvai “užsidirbant” iš nelegalių sandėrių, vagysčių arba prostitucijos.

LSD (lizergino rūgšties diamidas arba rūgštis)

Ypač kontroliuojamas narkotikas

Poveikis – sukelia haliucinacijas, pojūčių ir proto aštrumo iliuzijas. Haliucinacijos – kaip pramoga, apreiškimas arba neišvengiamas siaubas. Kliedesiai su paranoja. Klejonėtrunka iki 12 val. Prie LSD nepriprantama, tačiau psichika gali likti ilgam sužalota.

Iš ko pažinti? – Tabletės, kapsulės arba (dažniausiai) ornamentuoti sugeriamo popieriaus lapeliai, tarsi pašto ženklai su štampuotu piešinuku. Pavartojus išsiplečia vyzdžiai, dėl fantastinių reginių kalba be ryšio.

Kiti duomenys – Vėl populiarėja, kaip ir ecstasy, siejama su šokiu. Pasekmių numatyti neįmanoma, nes jos labai priklauso nuo reakcijos į haliucinacijas.

MAGIŠKI ŠUNGRYBIAI (grybeliai“liberty caps”, gliukai, haliunikai)

Rinkti nedraudžiama, tačiau ruošti vartojimui nneleidžiama. Veiklioji medžiaga psilocibinas – ypač kontroliuojamas narkotikas.

Poveikis – sukelia haliucinacijas, kaip ir LSD. Sumaišius su panašiais šungrybiais, iššaukia pykinimą, vėmimą, viduriavimą, alergines reakcijas.

Iš ko pažinti? – Kūginė 3-5 cm pilkai rusva kepurėlė su buku gumbu viršuje, su purpurine apačia.

Kiti duomenys – Šie grybai auga Britanijoje (ir Lietuvoje), todėl policijai jų rinkimas yra problema. Ruošimas vartojimui reiškia džiovinimą arba atsargų darymą neaiškiu tikslu.

OPIUMAS (chanka, černuška, širka)

Aguonų galvučių sultys, aguonų lukštų (sudžiūvusių iškultų galvučių ir kotelių) nnamudinis ekstraktas, morfino ir heroino žaliava.

Poveikis nuskausminantis, analogiškas heroinui, bet silpnesnis, o dėl priemaišų ir sterilumo nepaisymo neišvengiamos komplikacijos – abscesai, venų uždegimai, kraujo užkrėtimas. Poveikiui sustiprinti pridedama dimedrolio, trankviliantų, užmaskuoti – amfetaminų.

Iš ko pažinti? – pažvalėjimas, išblyškimas, labai susitraukę vyzdžiai (“kaip aguonos grūdelis”), po kelių valandų apsnūdimas, po paros – labai išsiplėtę vyzdžiai, niežulys.

Patiems renkant ir gaminant – kaupiamos aguonų (ne grūdų, o tuščių galvučių su stiebais) atsargos, sumalti lukštai, mėsmalės ir kavamalės, su lukštų trupiniais, bandant acetiliuoti – tirpikliai, indai virinimui, vienkartiniai švirkštai, švirkštai-ampulės, adatos, dūrių žymės, mėlynės, pūliniai, vitaminų vartojimas.

Kiti duomenys – opiatai (natūralūs opiumo ingredientai) – morfinas, kodeinas, o sintetiniai taip pat veikiantys pakaitalai vadinami opioidais (metadonas – irgi narkotikas).

SOLVENTAI (dažų tirpikliai, skiedikliai, valikliai, plastmasės klijai, žiebtuvėlių skystis butanas, lakas plaukams ir nagams)

Poveikis slopinantis. Įkvėpti garai greitai susigeria į kraują ir blokuodami deguonies įsisavinimą, dusina pirmiausia smegenis, sukeldami panašų į apgirtimą galvos sukimąsi, iliuzijas ir haliucinacijas (“multikus”, “kaleidoskopą”), kvailiojimą ir visišką nesivaržymą, juoką, mieguistumą, blogavimą, kartais sąmonės praradimą. Praeina per pusvalandį, jeigu daugiau nebeįkvepiama. Solventai “tirpdo” smegenis ir veda į silpnaprotybę.

Iš ko pažinti? – Aerozolio ir žiebtuvėlių balionėliai, klijų tūbelės, polietileniniai maišeliai su klijų likučiais, acetono, benzino, eterio iir kt. tirpiklių kvapas.

Kiti duomenys – dažniausiai vartojamas ir kartu pavojingiausias lakus svaigalas yra žiebtuvėlių skystis. Tarp skiediklių ir valiklių ir tokie mirtinai pavojingi, kaip tetraetilo švinas, trischloretilenas, toluolas. Eksperimentuojančių paauglių smalsumas nepaiso atsargumo ir tų chemikalų paskirties.

STEROIDAI (anaboliniai hormonai)

Draudžiama platinti.

Poveikis stimuliuojantis. Steroidai yra natūralūs hormonai, kurie skatina raumenų augimą. Vyrų lytinis hormonas sukelia agresyvumą ir gali paversti romų žmogų smurtininku. Pakeičia elgesį, silpnina lytinį potraukį ir vaisingumą, , polinkį smurtui, sukelia odos spuoguotumą. Moterims ima augti veido plaukai, storėja balsas, mažėja krūtys, stambėja lytiniai organai. Ilgiau vartojant šie pakitimai nebepraeina.

Iš ko pažinti? – Flakonai su skysčiu injekcijoms, tabletės.

Kiti duomenys – steroidų būdavo randama tik sporto ir treniruočių centruose. Pastaruoju metu jaunimas ėmė vartoti steroidus pagerinti išvaizdai.

TABAKAS (NIKOTINAS)

Neribojamas. Britanijoje draudžiama pardavinėti neturintiems 16 metų. Pakeliams ir reklamai privalomas užrašas su įspėjimu apie žalą sveikatai.

Poveikis – stimuliuoja, dažnina pulsą, kelia kraujospūdį, mažina nerimą ir įtampą, slopina apetitą, ima suktis galva. Palaipsniui priprantama ir vis dažniau reikia cigaretės, kol be jos neapsieinama. Ilgesnį laiką dūmais dirginant plaučius ir gerklę prasideda vėžys. Nuo kraujagyslių susiaurėjimo prasideda spazmai, užsikimšimas, širdies veržimas. Padididėjęs kraujo krešėjimas ir kraujagyslių susitraukimai žaloja gimdos gleivinę, sutrikdo mėnesinių eigą arba dusina vaisių.

Iš ko pažinti? – Rūkymo kvapas iš burnos ir rūbų.

Kiti duomenys – Tabakas yra pasaulyje labiausiai paplitęs nevaistinis svaigalas, kuris kasmet sukelia milijonus pirmalaikių mirčių. Nežiūrint kampanijų prieš rūkymą ir perspėjančių užrašų ant pakelių, daug jaunuolių pradeda rūkyti ir nebesustoja.

TRANKVILIANTAI (raminamieji)

Neteisėtas platinimas yra pažeidimas

Poveikis – slopina ir ramina, švelnina įtampą, gerina savijautą, atpalaiduoja. Sukelia mieguistumą, sutrikdo koordinaciją, lėtina. Stipresnės dozės migdo. Negava dar labiau paūmina simptomus, kuriuos vaistas buvo palengvinęs.

Iš ko pažinti? – Tabletės, tablečių plokštelės, kapsulės, ampulės. Vis dažnėjantis švirkštimasis ypač pavojingas.

Kiti duomenys – Geliu užpildytos temazepamo kapsulės sukėlė nemaža mirčių (ypač injekuojant). Kraujo indų blokada gali sukelti gangreną, dėl kurios tenka amputuoti galūnes. Trankviliantais mėginama neutralizuoti nepageidaujamą stimuliantų veikimą. Be trankviliantų naudojami ir kiti psichotropiniai vaistai, stimuliantai ir antidepresantai, neuroleptikų korektoriai – įvairūs psichage?tai (psichiką veikiančios medžiagos), maišomi su alkoholiu. Neretai paaugliai randa ko jiems reikia tėvų vaistinėlėse arba pasiima ligonių nesunaudotus vaistus, iškrapšto civilinės gynybos atsargų individualius paketus, apsilanko ir veterinarinėse vaistinėse.

III. NARKOTIKŲ VARTOJIMO PREVENClJA MOKYKLOJE.

Kalbėdamiesi su moksleiviais apie narkotikus šiandien jau nebegalime apsiriboti paprasta paskaita. Per kelerius metus vaikai labai pasikeitė, daugelis pabandė narkotikų arba tam pritarė. Kai kuriose klasėse tokių vaikų gali būti apie 10-20 proc. Tyrimų duomenys rodo, kad

kartais moksleiviai apie narkotikus žino daugiau negu suaugusieji – mokytojai, tėvai ir gydytojai. Tai natūralu. Narkotikų vartojimas – jų laikmečio problema. Įvairių apklausų duomenys rodo, kad moksleiviai domisi šiuo klausimu,turi narkotikus vartojančių draugų, būna kompanijose, kuriose vartojami narkotikai. Narkotikai – populiari įvairiausių moksleivių vakarėlių, pertraukų pokalbių tema. Narkotikai ypač dažnai vartojami diskotekose. Mūsų, suaugusiųjų, požiūris į narkotikus labai miglotas. Mažiausiai apie juos žino moksleivių tėvai, kurių jaunystėje narkotikų mokyklose nebuvo. 0 juk būtent mes, suaugusieji, šiandien ruošiamės šviesti jaunimą: skaitome ppaskaitas apie narkotikus, organizuojame įvairaus pobūdžio akcijas. Kartais kyla klausimas, ar verta tai daryti? Paskaita ar pokalbis apie narkotikus neduoda laukiamo rezultato, vaikai triukšmauja ir nesiklauso arba stengiasi paneigti kiekvieną pasakytą sakinį. Labai dažnai vaikai sako, kad jie nori paskaitos apie AIDS, lytiškai plintančias ligas, apsisaugojimo nuo jų priemones, apvaisinimo išvengimą, bet tik ne apie narkotikus. Antra vertus, mes, suaugusieji, turime suvokti, kad vaikų žinios apie narkotikus labai savotiškos: jos nėra paviršutinės, bet įsidėmimos tik patinkamos: vaikai žino tik tai, kką nori žinoti, o apie narkotikus – tik prekeivių peršamą tiesą. Pavyzdžiui, išgirdę apie malonius pojūčius, kuriuos teikia narkotikų vartojimas, vaikai galvoja, kad „lengvieji“-tabletės, milteliai, cigaretės ir pan. -tai kaip ir ne narkotikai, o tie, kurie uostomi, rūkomi, dedami ant lliežuvio – mažai pavojingi. Be to, apie narkotikus sklinda daug mitų, kuriuos įsidėmi vaikai, pvz., „jei vartosi ne kasdien, narkomanu netapsi“, „vienas kartas tikrai nepakenks“, „jeigu tik rūkysi, bet nesileisi į veną, narkomanu netapsi“ ir t.t. Kol gydytojai ir pedagogai svarstė, kokius šviečiamojo darbo metodus pasirinkti, vaikų sąmonėje susiformavo tokia tvirta nuostata dėl narkotikų, kad dažnam lektoriui paskaitos metu (ypač jeigu jis toje klasėje vienintelis) telieka tik gintis nuo klausimų, kuriuose girdėti pritarimas narkotikų vartotojams ar jų pateisinimas. Šiandien lektorius, einantis į mokyklas skaityti narkomanijos prevencijos paskaitų, turi būti labai gerai tam pasiruošęs: žinoti naujas nelegalių narkotikų rūšis, naujas jų prekines formas, naujus pasiūlos ir vartojimo būdus bei orientuotis, kokių tikėtis klausimų.

Lektorius paskaitoje gali patirti įvairių trukdymų, kurių dažniausiai ggriebiasi jau vartojantieji, išbandžiusieji arba tam pritariantys vaikai. Ką besakytų lektorius, narkotikus vartojantys vaikai viską neigs. Tai – gynyba. Šitokiu būdu jie bando apsiginti, pasiteisinti klasės draugams, o gal ir sau, nes gindamiesi jaučiasi saugiau. Suprasdami, kad lektoriaus teiginiai griauna jų autoritetą bendraklasių akyse, nenori girdėti tiesos apie narkotikus, visokeriopais būdais gina savo nuomonę, svaido replikas, neigia arba bando viską nuleisti juokais, sudarydami auditorijoje netinkamą atmosferą. Kuo labiau pasikaustęs lektorius, tuo didesnis bus pasipriešinimas ir gynyba.Jeigu į vieną paskaitą sukviečiami vvisos mokyklos vadinamieji sunkūs vaikai, paprastai paskaita nepasiekia tikslo arba lektorius turi iš kailio nertis, kad klausytojus sudomintų. Dažnai tenka atremti visokias replikas į kiekvieną teiginį. Lektoriaus užduotis – apsaugoti tuos, kurie dar nevartoja, neplatina narkotikų arba svyruoja. Kolektyvinė diskusija mažai tepagelbės tiems, kurie narkotikus jau vartoja arba juos platina mokykloje. Su jais reikia kalbėtis individualiai.

Geriausias būdas dirbti su klase būtų atskyrus vartojančius narkotikus vaikus nuo nevartojančiųjų arba dar geriau – suskirstyti klasę į tris grupes: 1) nevartojantys, bet galintys pradėti; 2) svyruojantys; 3) vartojantys arba tam pritariantys.

Atskirti narkotikus vartojančius vaikus nuo nevartojančiųjų nelengva, bet įmanoma. Reikia pabandyti leisti jiems susiskirstyti į tris grupes pagal tai, kas su kuo draugauja. Vaikai tą padaro puikiai ir dažnai susiskirsto taip, kaip reikia.

Suskirstyti vaikus į grupes pravartu ir todėl, kad vieniems ir kitiems informacija pateikiama skirtingai. O paskaita sėkminga tik tada, kai lektorius tenkina vaikų norus. Vartojančius narkotikus vaikus paprastai domina narkomanų gydymo sąlygos, kartu su narkotikais plintančios ligos, pagalba narkomanams, metadonas ir pan. Nevartojantiesiems dažniausiai rūpi, kokius pojūčius sukelia vieni ar kiti narkotikai, ar tampama narkomanu pabandžius narkotikų tik vieną kartą, ar narkomanija išgydoma ir t.t

Kai klasė padalinta į tris dalis, vartojantieji ar tam pritariantieji neturėtų girdėti tos informacijos, kkuri teikiama nevartojantiesiems arba svyruojantiesiems, kad vėliau nebūtų progos jos sukritikuoti. Jeigu neįmanoma atskirti vartojančių arba tam pritariančių vaikų nuo nevartojančiųjų, galima bent jau atskirti berniukus nuo mergaičių. Pats mergaičių atskyrimo nuo berniukų faktas savotiškai intriguoja. Tam visada galima surasti motyvą. Kartais užtenka pasakyti tik tiek, kad nuo narkotikų vartojimo sumažėja vaikinų lytinė potencija, o mergaitėms išnyksta menstruacijos.

Nerimtų, provokacinių arba kvailų klausimų nesunku išvengti, kai vaikams pasiūloma klausimus pateikti raštu. Klausimai gali būti anoniminiai. Lektorius pasirinks, į kuriuos atsakyti, o prireikus atsakymą papildys tokia informacija, kurią būtina žinoti, nors klausimo apie tai nebuvo.Daugelis lektorių gali pateikti labai daug tikslios negatyvios informacijos apie narkotikus, bet tai ne visada reikalinga. Paskaita apie narkotikus neturi būti moralizavimas arba gąsdinimas. Labiausiai vaikus įtikina faktais pagrįsta informacija, paliekant išvadas jiems patiems, arba toks žinių pateikimo būdas, kai aktyviai dalyvauti turi ir jie patys (pokalbis, diskusija, aptarimas). Tačiau dažniausiai vaikai priima tik tokią informaciją apie narkotikus, kuri jiems šiuo metu patogi ir naudinga.

Vaikus dažnai klaidina tai, kad apie narkotikų vartojimą lektorius kalba abstrakčiai, nenurodo bendrosios jų veikimo schemos ir būsimo potraukio stiprėjimo, vartojimo dažnėjimo, priklausomybės didėjimo stadijų bei pakopų. Dažnai sakome vaikams: „išmes iš mokyklos, tapsi valkata, mirsi, pateksi į kalėjimą“. Paaugliui sunku įsivaizduoti, kkas bus po daugelio metų. Aplinkui tiek daug narkotikus vartojančių draugų, bet jie nemiršta, vaikšto gražiai apsirengę, tebelanko mokyklą. Susidaro klaidinga iliuzija, kad tie narkotikai, kuriuos vartoja jų pažįstami, yra lyg ir kitokie, netikri arba mažai pavojingi. Kad paauglys suprastų, kokius neigiamus reiškinius narkotikų vartotojas tikrai patirs po kelerių metų, paskaitos metu pravartu nupiešti ir paaiškinti psichinės ir fizinės priklausomybės nuo bet kokio narkotiko raidos kreivę (kurią rekomenduoja soc.m.dr.L.Bulotaitė). Atskirti vartojančius ar tam pritariančius vaikus nuo nevartojančiųjų pravartu ir todėl, kad kalbėdami apie narkotikus mestume paskutinį tūzą: „Vaikai, narkomanija šiuolaikiniais medicinos metodais yra neišgydoma liga, nuo kurios anksti mirštama“. Nors šis pasakymas nėra humaniškas jau vartojančių narkotikus vaikų atžvilgiu, tačiau nevartojantiesiems jis padaro didelį įspūdį ir sustiprina nuostatą: „geriau nepradėti“. Jeigu pasakoma nors viena frazė, kad nuo narkomanijos labai retais atvejais galima išsigydyti, visi anksčiau išdėstyti argumentai tarsi ištirpsta, o vaikų akyse sužimba šelmiškas žiburėlis: „Aš būsiu tas, kuris išsigydys“.

Nereikia stebėtis, kad vaikų, ypač mažesniųjų, dažniausiai užduodamas klausimas būna toks: „Bet jeigu aš turėsiu stiprią valią, ar galėsiu mesti narkotikus?“

Vaikai jokiu būdu nenori patikėti, kad tai liga visam gyvenimui, kad būtent ji palaužia valią, sutrikdo psichiką ir kad tik vienam kitam iš tūkstančio pačiam pavyksta nutraukti narkotikų vartojimą.

Dėl tos pačios priežasties negalima leisti neva išgijusiems narkomanams kalbėtis su vaikais apie narkotikus. Vaikai iškart rezga tokią mintį: „Aha, jis štai išsigydė, taigi ir aš galėsiu – šiek tiek pavartosiu, o paskui mesiu.“

Jeigu su narkotikų nevartojančiais vaikais galima dirbti grupėmis ar net su visa klase, tai su vartojančiaisiais arba linkusiaisiais vartoti geriausiai tinka individualūs pokalbiai. Tai jau mokyklos psichologo, klasės auklėtojo, socialinio darbuotojo ar kito autoritetingo žmogaus darbas. Dažniausiai jiems taip pat siūloma iš anksto paruošti klausimus, kkurie gali būti ir anoniminiai. Po to lektorius klasėje (arba individualiai) atsako į šiuos klausimus. Kartais į mokyklą atėjusio kalbėti apie narkotikus lektoriaus laukia blogiausias variantas: vaikai neparuošti, nesuskirstyti į grupes, klausimų nėra, vietoje vienos klasės sukviesti kelių, daugiausiai problemų keliančių klasių, skirtingo amžiaus vaikai. Tokiu atveju tenka ieškoti išeities: vietoj ramios paskaitos ar nuoširdaus pokalbio surengti kažką panašaus į mitingą, kalbėti tezėmis ir lozungais, pažerti šiurpinančios statistikos, užduoti vaikams provokacinių klausimų, pažaisti žaidimą, „taip“ ir, „ne“, parodyti vaizdajuosčių, pakomentuoti llankstinukus, atsakyti į klausimus ar panašiai. Be abejonės, tokios priemonės efektyvumas bus kur kas mažesnis. Pati efektyviausia yra paskaita arba diskusija mažoje auditorijoje su vienodo amžiaus ir išprusimo vaikais.

1. TRUMPA NARKOTIKŲ VARTOJIMO PREVENCIJOS ISTORIJA

Priklausomų nuo alkoholio ar kitų narkotikų asmenų ggydymas reikalauja daug pastangų, laiko ir ne visada yra sėkmingas. Todėl jau seniai ieškoma šios problemos prevencinių priemonių: kada, kaip ir kokią informaciją pateikti, kokias poveikio priemones naudoti, kad žmonės nepradėtų vartoti svaigiųjų medžiagų. Paskutiniais dešimtmečiais galime išskirti net keletą šios problemos sprendimo etapų, kuriuose buvo naudojami skirtingi prevencijos būdai:

Gąsdinimas. Naudojant gąsdinimo metodą buvo pateikiama kuo daugiau bauginančios informacijos apie vartojimo pasekmes, rodomos alkoholikų, narkomanų bei pažeistų jų organų nuotraukos. Deja, tai nedavė laukiamų rezultatų. Daugumai ypač jaunų žmonių, tos bauginančios pasekmės atrodė labai tolimos ir nesusiję su jų elgesiu. Kartais tai sukelia baimės jausmą, tačiau jis irgi neskatina keisti savo elgesio. Psichologai yra ištyrę, kaip baimė veikia žmogaus elgesį. Jei baimės jausmas labai stiprus, įsijungia psichologiniai gynybos mechanizmai, iržmogus ššios bauginančios informacijos paprasčiausiai nepriima, negirdi, ima juoktis ar pan.

Informacija. Prevencinės priemonės buvo skirtos pateikti kuo tikslesnę ir gausesnę informaciją, statistinius duomenis. Deja jau seniai nustatyta kad vien informacija žmogaus elgesio nepakeičia. Juk visi žinome, kaip kenkia alkoholis, riebus maistas, nejudrumas. Deja.

Formuojami atsisakymo įgūdžiai. Pagrindinė užduotis – išmokinti jaunimą atsispirti socialiniam spaudimui vartoti narkotines medžiagas, tvirtai pasakyti ,,NE“. Tačiau nemokėjimas atsisakyti, atsispirti bendraamžių spaudimui – tik viena iš narkotinių medžiagų vartojimo priežasčių. Todėl vien šio įgūdžio formavimas neišsprendžia problemos.

Ugdomi socialiniai įįgūdžiai. Ieškodami vis efektyvesnių prevencijos metodų, psichologai pabandė išsiaiškinti, kokie žmonės pradeda vartoti svaigiąsias medžiagas. Buvo nustatyta, kad tai asmenys, kurie menkai save vertina, nepasitiki savo jėgomis, jaučiasi atstumti, nemylimi, nereikalingi. Jie nemoka spręsti konfliktų bei iškylančių psichologinių sunkumų, neturi bendravimo įgūdžių, nuolat

jaučia nerimą, įtampą. Tai ir paskatino kurti prevencines programas, kuriose į pirmą vietą iškilo socialinių įgūdžių ugdymas.

Šiuolaikinėse prevencinėse programose naudojami visi šie metodai: pateikiama informacija, žinios, formuojamos nuostatos, vertybės ir socialiniai įgūdžiai. Svarbu ne tik pateikti informaciją apie narkotikus, jų poveikį, bet ir pakeisti žmonių nuostatas, didinti jų psichologinį atsparumą, puoselėti psichologinę brandą, tikintis, kad ateity tai užkirs kelią įvairiems asmenybės sutrikimams, socialinėms disfunkcijoms, taip pat ir svaiginimuisi alkoholiu ar kitomis narkotinėmis medžiagomis.

2. PAGRINDINIAI PREVENCIJOS PRINCIPAI

Jaunų žmonių požiūrį į narkotikus, jų elgesį formuoja tėvai, bendraamžiai, jaunimo kultūra, visuomenė, žiniasklaida. Tačiau tai nesumenkina mokyklos vaidmens sprendžiant narkotikų prevencijos problemą. Mokykla gali ir turi suteikti moksleiviams žinių apie narkotikų vartojimo riziką, pasekmes, formuoti socialinius įgūdžius, padėsiančius atsispirti socialiniam spaudimui vartoti įvairius narkotikus.

Statistiniai duomenys liudija, kad nemažai moksleivių jau yra susipažinę su įvairiomis narkotinėmis medžiagomis ir dažniau ar rečiau jas vartoja. Todėl mes turime ne tik stengtis apsaugoti visus moksleivius nuo narkotinių medžiagų vartojimo, bet ir padėti tiems, kkurie jau pabandė šių medžiagų. Planuojant bei organizuojant prevencinį darbą mokykloje labai svarbu turėti omenyje visus asmenybės, psichologinius, kultūrinius, socialinius, šeimos ir kitus veiksnius, kurie turi įtakos jaunimo nuostatoms bei elgesiui.

Prevencinėms programoms, priemonėms mokykloje yra keliami tokie reikalavimai:

· Organizuojant prevencinį darbą mokykloje būtina atsižvelgti į realią padėtį tiek mieste, tiek pačioje mokykloje. Svarbu išsiaiškinti ne tik kokie narkotikai ir kaip plačiai vartojami, bet ir kokios prevencinės programos, priemonės taikomos, koks moksleivių požiūris į jas bei apskritai prevencinio darbo galimybes bei perspektyvas toje mokykloje.

· Prevencinės programos, priemonės turi apimti įvairias svaiginimosi formas – nuo rūkymo, alkoholio gėrimo iki stiprių narkotikų vartojimo.

· Negalima apsiriboti vien informacija apie įvairius narkotikus. Būtina formuoti asmens sugebėjimą ir pasiruošimą atsispirti socialiniam spaudimui vartoti narkotines medžiagas, pažinti ir įveikti savo psichologines problemas, kurios gali atvesti prie alkoholio ar narkotikų vartojimo.

· Prevenciniame darbe būtina akcentuoti gerą savijautą, nuotaiką, parodyti sveiko gyvenimo – be cigarečių, alkoholio, narkotikų – privalumus.

· Prevencinės programos, priemonės turi sustiprinti apsaugančius veiksnius ir sumažinti žinomus rizikos veiksnius.

· Planuojant įvairias priemones būtina atsižvelgti į moksleivių amžių.

· Būtina naudoti įvairius metodus, o ne vien didaktines mokymo priemones. Tai gali būti diskusijos, įvairūs žaidimai, psichologinės technikos, video filmai ir pan. Prevencinės programos, priemonės turi būti ilgalaikės. Vienkartiniai užsiėmimai, paskaitos nnėra efektyvu. Prevencijos klausimais galima ne tik organizuoti specialius renginius, diskusijas, paskaitas ir pan. Labai dažnai narkotikų klausimai yra įtraukiami į sveikatos ugdymo programas, integruojami į atskirų dalykų mokymo programas.

· Būtinas prevencinis darbas ir su moksleivių tėvais. Jiems reikia ne tik suteikti informaciją apie įvairias narkotines medžiagas, kuriomis svaiginasi jaunimas, bet ir supažindinti su apsaugančiais veiksniais. Tėvai turi žinoti ir apie „įspėjamuosius signalus“ bei tai, kur

galima kreiptis pagalbos, paramos.

· Labai naudinga į prevencinį darbą įtraukti ir patį jaunimą. Tai vadinamasis „jaunimas-jaunimui“ ar „bendraamžiai-bendraamžiams principas. Narkomanijų prevencijos programos, kuriose naudojamas šis principas, laikomos pačiomis efektyviausiomis.

3. KADA IR KOKIĄ INFORMACIJĄ PATEIKTI MOKSLEIVIAMS

Švietimą narkotikų klausimais siūloma pradėti jau pradinėse klasėse. Be abejo, prevencijos tikslai, naudojamos priemonės, metodai labai priklauso nuo amžiaus. Šiame skyrelyje ir aptarsime, kokią informaciją pateikti skirtingo amžiaus moksleiviams.

6-9 metų moksleiviai. Amžiaus ypatumai:šiame amžiuje vaikai yra patenkinti savimi. Jiems patinka mokykla ir galimybės, kurias ji atveria. Vaikai mokosi pirmiausia iš patirties ir jiems sunku suprasti dalykus, kurie įvyks ateityje. Pasaulis atrodo toks, kokį vaikas nori matyti, o ne toks, koks yra iš tikrųjų. Vaikams šiame amžiuje reikia taisyklių, kurios reguliuotų jų elgesį, ir informacijos, kad galėtų teisingai pasirinkti ir nuspręsti.

Kaip pateikti informacijią apie narkotikus: diskusijos apie alkoholizmą ir narkomanija turi vykti pagal

principą „čia ir dabar“ – t.y. remtis įvykiais ir žmonėmis, kuriuos vaikas žino ir pažįsta. Dauguma šio amžiaus vaikų labai domisi savo kūno sandara, todėl diskusija šiuo klausimu gali būti nukreipta į gerą sveikatą ir dalykus, kurie gali būti žalingi sveikatai. Šiame amžiuje vaikai labai pasitiki suaugusiais. Todėl jiems reikia paaiškinti, kad ne visais suaugusiais galima pasitikėti ir kad ne visa yra gerai, ką suaugusieji liepia daryti.

Vaikas turi sužinoti: kuo skiriasi maisto, vaistų ir narkotikų veikimas; kuo gali būti pavojingi nnežinomi vaistai; kodėl vaikams draudžiama vartoti alkoholį ir narkotikus.

10-12 metų moksleiviai. Amžiaus ypatumai: šio amžiaus vaikams patinka faktai. Jie nori sužinoti, kaip, kas ir kodėl veikia. Draugai tampa labai svarbūs. Bendraamžių įtaka nulemia vaikų interesus, norus.

Kaip pateikti informaciją apie narkolikus: šis amžius labai svarbus formuojantis požiūriui į rūkymą, alkoholio ir narkotikų vartojimą. Vaikai turi gauti faktinę informaciją apie svaigiąsias medžiagas, įgyti motyvaciją pasipriešinti bendraamžių spaudimui pabandyti alkoholio ar kitų narkotikų. Vaikai turi išmokti pasakyti ,,NE“.

Vaikas turi sužinoti: apie įvairius narkotikus; aapie ilgalaikes ir trumpalaikes svaigiųjų medžiagų vartojimo pasekmes; apie alkoholio ir kitų narkotikų poveikį įvairiems organams ir tai, kodėl alkoholio ir narkotikų vartojimas ypač pavojingas bręstančiam organizmui; apie alkoholio ir kitų narkotikų vartojimo pasekmes šeimai ir visuomenei.

13-15 metų moksleiviai. Amžiaus yypatumai: tai ankstyvoji paauglystė. Paaugliams kyla tapatumo klausimų. Jie ima domėtis ateitimi. Ima suprasti, kad jų veiksmai turi pasekmes, jų elgesys veikia ir kitus asmenis. Šiame amžiuje paaugliams kyla daugybė egzistencinių klausimų, dažni konfliktai su suaugusiais, būdingas nepasitenkinimas savimi.

Kaip pateikti informaciją apie narkotikus: labai svarbi emocinė parama ir geras suaugusio žmogaus elgesio modelis. Dauguma jaunuolių šiame amžiuje pabando vartoti alkoholį ir narkotikus, nes jų draugai tai daro.Todėl mes turime suteikti jiems pakankamai informacijos apie narkotikus, įgalinančios padaryti teisingus sprendimus, pasirinkti. Moksleiviai turi įgyti įgūdžių atsispirti bendraamžių spaudimui. Mokytojai ir tėvai turi stengtis stiprinti paauglio motyvaciją vengti alkoholio ir kitų narkotikų. Reikia priešpastatyti suaugusiųjų įtaką bendraamžių įtakai. Kad paaugliai suprastų, jog svaigiųjų medžiagų vartojimas yra draudžiamas, ir ne visi jas vartoja.

Paauglys tturi sužinoti: apie narkotikų cheminę sudėtį; įgyti nuodugnesnės informacijos apie alkoholio ir narkotikų poveikį žmogaus nervų sistemai, vidaus organams, lytinei funkcijai ir pan.; apie ilgalaikes narkotikų vartojimo pasekmes; apie fizinę bei psichinę priklausomybę nuo alkoholio ir narkotikų; kaip alkoholio ir narkotikų vartojimas veikia tam tikrą žmogaus elgseną, pvz., vairavimo įgūdžius, sportavimą ir pan.

16-18 metų moksleiviai. Amžiaus ypatumai:šiame amžiuje paaugliai jau galvoja apie ateitį, karjerą, kuria planus. Jie jau gali abstrakčiai mąstyti. Paaugliai nori su suaugusiais aptarti rūpimus klausimus, problemas, jų ssprendimo būdus. Išlieka ir bendraamžių įtaka.

Kaip pateikti informaciją apie narkotikus: mes turime padėti moksleiviams formuojant jų požiūrį į narkotikų vartojimą visuomenėje; suaugusieji neturi vengti diskusijų su paaugliais, išklausyti jų nuomonės, pateikiamų argumentų, turi stengtis padėti jiems įsisąmoninti, kad alkoholis ir narkotikai gali sutrukdyti įgyvendinti ateities planus.

Paauglys turi sužinoti: apie alkoholizmą ir narkomaniją kaip ligas; apie svaigiųjų medžiagų poveikį besilaukiančioms kūdikio moterims; apie įstatymus, kovą su alkoholizmu, narkomaniją.

Turime pateikti tokią informaciją, kuri būtų ne tik įdomi, bet ir suprantama vaikams ar jaunimui. Šį teiginį pailiustruosime anekdotu:

Norėdama praktiškai pademonstruoti, kaip alkoholis bei nikotinas neigiamai veikia gyvus organizmus, mokytoja atliko tokį eksperimentą. Į vieną stiklinę ji įpylė spirito, o į kitą prileido cigaretės dūmų. Tada į stiklines įmetė po kirminą. Abu kirminai žuvo. Mokytojai paklausus, kokią išvadą galima padaryti iš šio eksperimento, vienas mokinys atsakė: „Kirminai negali nei gerti, nei rūkyti“.

4. KAIP KALBĖTIS SU MOKSLEIVIAIS

Kalbėti apie svaiginančias medžiagas paskaitų forma nėra tinkamiausias metodas. Kaip rodo moksleivių apklausos, jie nori aktyviai dalyvauti nagrinėjant narkotikų vartojimo problemas. Todėl siūlomos aktyvios mokymo bei ugdymo formos, pvz., diskusijos, įvairūs žaidimai. Pradėti nagrinėti šias problemas siūlome nuo diskusijos. Jos metu sužinosime vaikų nuomonę šiuo klausimu, jų žinių lygį, abejones, mitus. Diskusija turi nemažai privalumų. Ji sudomina ir praturtina aadekvačia patirtimi tiek mokinius, tick mokytojus, anksčiau „uždrausta“ tema tampa diskusijos objektu. Diskusijos pobūdis praktiškai atitinka moksleivių amžių, žinių lygį. Diskusijoje vaikai skatinami užimti tam tikrą poziciją žvelgiant į alkoholį bei kitus narkotikus. Be didelių pastangų pavyksta pasiekti vieningos nuomonės rimtais klausimais dėl svaigiųjų medžiagų vartojimo. Pvz., darbingumo sumažėjimas, fiziniai ir psichiniai sutrikimai, nelaimingi atsitikimai ir pan. Diskusijai klasė padalinama į 3-4 grupeles (maždaug po 6-10 mokinių). Grupelėse išrenkamas vyresnysis ir sekretorius (pastarasis užrašys pagrindines mintis). Kiekviena grupelė aptaria tą patį klausimą, pvz., „Kodėl tiek daug suaugusiųjų pripranta prie cigarečių ir alkoholio?“, „Kodėl kai kurie paaugliai ima vartoti narkotikus?“, „Ką daryti, kad narkomanija neplistų?“ ir pan. Mokiniai diskutuoja labai noriai ir aktyviai. Nepastebėsite abejingų ir nuobodžiaujančių, kurių dažniausiai gausiau klasėje, kai skaitoma paskaita panašiomis temomis. Surinktos informacijos pagrindu jau galima planuoti kitus pokalbius, paskaitas ar kitokius renginius. Pokalbių, diskusijų tikslas – paskatinti moksleivius kalbėti, išsakyti savo bei išklausyti kitų nuomonę pasiūlyta tema. Mokytojas neturi atlikti žinovo ar teisėjo vaidmens, „sudėdamas visus taškus ant i“, pasakydamas, kurie moksleiviai teisūs, o kurie ne.

Pateiksime keletą praktinių pasiūlymų:

· Prieš pradėdami kalbėti apie svaiginančias medžiagas, surinkite informaciją iš moksleivių, ką jie jaužino apie tai.

· Su moksleiviais reikia kalbėti apie tuos narkotikus, apie kuriuos jiežino, kurie ppaplitę tame rajone, mieste, mokykloje.

· Moksleivius reikia supažindinti su būdais, kuriais jie gali būti įtraukti į narkomaniją, ir kaip tam pasipriešinti.

· Negalima nutylėti apie malonius pojūčius, kuriuos sukelia svaiginančios medžiagos.

· Stenkitės nesukurti nepakantumo išgeriantiems, vartojantiems narkotikus atmosferos. Juk prevencijos tikslas, kaip jau minėjome, pašalinti iš mokyklos narkotikus, alkoholį, o ne juos vartojančius. Nepamirškite, kad kiekvienoje klasėje gali būti alkoholikų ar narkomanų vaikų.

· Alkoholizmas, narkomanija – ligos, ir apie šiuos reiškinius reikia kalbėti kaip apie ligas.

· Jei rūkote, piktnaudžiaujate alkoholiu ar vartojate narkotikus, nepatartina su moksleiviais kalbėti prevencijos klausimais. Pirmiausia išspręskite savo problemas.

· Rūpinkitės, kad informacija, kurią pateikiate moksleiviams, būtų tikra. Alkoholizmas, narkomanija – sudėtingos problemos, todėl visai natūralu, jei nežinote, kaip atsakyti į vieną ar kitą klausimą.

5. SOCIALINIAI ĮGŪDŽIAI

Kadangi alkoholio bei narkotikų vartojimą sąlygoja daugelis priežasčių, prevenciniame darbe apsiriboti vien informacija nepakanka.

Labai dažnai, kaip jau minėjome, jaunimas ima vartoti narkotikus bendraamžių įtakoje arba norėdami nusiraminti, sumažinti stresą, įtampą. Todėl svarbu formuoti jaunimo sugebėjimą ir pasiruošimą atsispirti socialiniam spaudimui, pažinti ir įveikti savo psichologines problemas, kurios gali atvesti prie alkoholio ar narkotikų vartojimo. Socialiniai įgūdžiai įgalina mus pakeisti žinias -„Ką aš žinau“ ir nuostatas bei vertybes – „Ką aš galvoju,jaučiu,tikiu“ į veiksmus – „Ką daryti ir kaip daryti“.

Narkotikų vartojimo prevencijos programose

yra akcentuojamišie socialiniai įgūdžiai:

· Problemų sprendimas. Šis įgūdis įgalina konstruktyviai spręsti problemas. Moksleiviai turi įsisavinti keturis problemų sprendimo žingsnius: problemos apibrėžimas; įvairių sprendimo būdų ieškojimas,šių sprendimo būdų įvertinimas (teigiamų ir neigiamų ypatumų); vieno sprendimo pasirinkimas ir veiksmų suplanavimas.

· Sprendimų priėmimas. šis įgūdis padeda priimti konstruktyvius sprendimus. Moksleivis turi mokėti pats pasirinkti, nuspręsti ir „savo kailiu“ pajusti tokio sprendimo ar pasirinkimo pasekmes. Tada, prieš pasielgdamas vienaip ar kitaip, jis pirmiausia pagalvos.

· Kūrybinis mąstymas. Kūrybinis mąstymas leidžia surasti ir įvertinti įvairius sprendimo bbūdus, alternatyvas, mūsų veiklos ar neveiklumo pasekmes.

· Kritinis mąstymas. Tai sugebėjimas analizuoti informaciją ir patyrimą.

· Bendravimo įgūdžiai. Jie įgalina užmegzti ir išlaikyti draugiškus ryšius su aplinkiniais.

· Savęs pažinimas. Tai sugebėjimas pažinti ir įvertinti savo asmenybės ypatumus, stipriąsias ir silpnąsias puses. Tuomet lengviau bendrauti, prognozuoti savo elgesį stresinėse situacijose.

· Streso įveikimas. Tai streso šaltinių mūsų gyvenime atskleidimas ir žinojimas, kaip jie mus veikia. Galima pabandyti jų išvengti arba konstruktyviai išspręsti situaciją.

· Atsisakymo įgūdžiai. Jie įgalina pasipriešinti bendraamžių ar kitokiam spaudimui vartoti nnarkotines medžiagas, pasakyti ,,NE“. Išmokę pasakyti ,,NE“, moksleiviai apsaugos save, savo interesus, vertybes. Sugebėjimas pasakyti tvirtą ,,NE“ rodo ne silpnumą, o stiprybę.

Formuodamišiuos socialinius įgūdžius, mes galime padėti vaikams tapti psichologiškai atspariems ir ateity išvengti daugelio problemų.

6. PREVENCINIŲ PROGRAMŲ, PRIEMONIŲ KŪRIMAS

Alkoholio iir kitų narkotikų vartojimo prevencinės programos ir priemonės bus efektyvios tik tada, kai jos bus kruopščiai suplanuotos numatant visus žingsnius – nuo tikslų iškėlimo iki įvertinimo.

Planuojant įvairias prevencines programas, priemones siūlomi šie etapai:

1. Situacijos įvertinimas.

Siūloma išsiaiškinti, kokios narkotinės medžiagos vartojamos (klasėje, mokykloje, rajone ar pan.); ar skiriasi vartojimas įvairiose amžiaus grupėse; koks moksleivių žinių apie narkotines medžiagas lygis. Reikėtų surinkti informaciją apie jau taikomas įvairias prevencines priemones, projektus, jų efektyvumą. Įvertinus situaciją, būtina pasirinkti poveikio grupę (tikslinę grupę), t.y. nuspręsti, ar programa skirta visiems moksleiviams ar tik tam tikrai amžiaus grupei, o gal „rizikos grupės“ moksleiviams? Problemos įvertinimas padės atskleisti poreikius ir numatyti kitą etapą – tikslus.

2. Tikslai.

Šiame etape būtina suformuluoti tikslus ir uždavinius. Tiesiog atsakykite į klausimą – ko ssiekiame šiuo projektu ar programa? Tai gali būti noras suteikti moksleiviams tikslią informaciją apie narkotines medžiagas; suformuluoti sveiko gyvenimo įgūdžius, nuostatas; ar sumažinti narkotikų vartojimą. Suformulavę tikslą, numatykite konkrečius uždavinius, kurių sprendimas padės nuosekliai siekti užsibrėžto tikslo. Į programos tikslų, uždavinių svarstymą rekomenduojama įtraukti tiek mokytojus, tiek mokyklos psichologą, tėvų komiteto narius bei pačius moksleivius. Tai padės užsitikrinti jų paramą vykdant programą.

3. Resursų nustatymas.

Žinant programos tikslus būtina įvertinti, kokių resursų reikia jiems pasiekti. Resursai – tai ne vien pinigai, bet iir mokomosios priemonės (tai gali būti video filmai, lankstinukai, plakatai ir pan.), specialistai (galintys skaityti paskaitas, organizuoti diskusijas ir pan.). Jau planuojant programą būtina numatyti galimus finansavimo šaltinius (tai gali būti įvairių fondų, draugijų parama, valstybinės programos ir pan.), užsitikrinti paramą.

4. Turinio apibrėžimas bei metodų, technikų pasirinkimas.

Tai, be abejo, priklauso nuo programos tikslo. Būtina aptarti kiekvieną priemonės ar programos etapą bei jo turinį – ką ir kaip darysime, kada ir kiek laiko.

5. Įdiegimas.

Įdiegimas bus sėkmingesnis, jei programą kurs visas kolektyvas. Jei programa „nuleista iš viršaus“, „užgriūva tarsi perkūnas iš giedro dangaus“, – tiek vaikai, tiek suaugusieji nenoriai ją priima. Taigi prieš įdiegimą būtinas paruošiamasis darbas, kurio metu mokyklos bendruomenė supažindinama su programos tikslais, numatomais rezultatais ir pan. Tai lyg programos reklama.

6. Įvertinimas.

Ar programa buvo efektyvi, pasiekė savo tikslą? Programos kūrėjus visada dominašis klausimas, nes tai – jų darbo rezultatas. Tačiau įvertinti programą būtina ir dėl kitų priežasčių – dažnai reikia pateikti atliktų darbų arba finansines ataskaitas. Nuo to gali priklausyti ar ateity, kitoms programoms, vėl gausite finansinę ar kitokią paramą. Programas įvertinti galima įvairiais būdais. Dažnai sunku pasakyti ar pasiektas numatytas tikslas. Pvz., jei tikslas buvo sumažinti narkotikų vartojimą, pakeisti nuostatas, rezultatai gali paaiškėti tik po 10 metų. Labai naudinga pprogramą vertinti etapais, pvz., kiekvieną numatytą uždavinį. Tai leidžia anksti pamatyti stipriąsias bei silpnąsias programos puses, padarytas klaidas ir pakoreguoti sekančius programos vykdymo etapus. Vienas iš įvertinimo būdų – dalyvių apklausa. Tiek prieš programą, tiek po jos mokiniai gali užpildyti anketas. Jas palyginę pamatysime, ar pasikeitė jų žinių lygis, informuotumas. Programą gali įvertinti ir mokytojai,tėvai. Vienas efektyvumo rodiklių yra ir dalyvių aktyvumas.

Yra parašyta daug prevencinių projektų ir programų, kurios sulaukė palankių recenzijų, specialistų pritarimo. Kai kurios iš šių programų buvo įgyvendintos, kitos išliko tik kaip teorijos, nuomonės. Net jeigu prevencinei programai sukurti išleista daug pinigų, ją rengė žymūs specialistai, jau atspausdinta medžiaga, vis tiek lieka neaišku, ar bus joje dalyvaujančių. Piešinėliai gali padėti geriau suprasti programų kūrimo sunkumus.

Dirbant prevencinį darbą negalima apsiriboti vien paskaitomis. Būtina naudoti įvairias ugdymo formas, aktyvius mokymo metodus. Šiame skyriuje ir rasite tokių mokymo metodų, kuriuos siūlome naudoti kalbant su moksleiviais narkotikų tema, aprašymus.

1. UŽ IR PRIEŠ

Tikslas: paskatinti moksleivius argumentuotai išsakyti savo bei išklausyti kitų nuomonę rūkymo, alkoholio ar narkotikų vartojimo klausimais. Įtraukti moksleivius į diskusiją šia tema. Priemonės: teiginiai apie rūkymą, alkoholio bei narkotikų vartojimą. Eiga: mokytojai garsiai perskaičius vieną teiginį, siūloma į vieną klasės pusę susėsti tuos, kurie sutinka su šiuo teiginiu, o įį kitą – tuos, kurie su juo nesutinka. Kiekviena grupė pasitarusi turi pasiruošti apginti savo nuomonę, surasti argumentų jai paremti. Diskusija vyksta laikantis šių taisyklių: kiekviena grupė išsako savo nuomonę, pateikdama argumentus, o ne kritikuodama kitos grupės nuomonę; nesistengiama „pertempti“ tiesą į savo pusę. Teiginiai apie rūkymą:

· Cigarečių reklamą reikėtų uždrausti

· Visi suaugusieji rūko

· Reikėtų leisti rūkyti visiems norintiems

· Viešosiose vietose reikėtų uždrausti rūkyti

· Rūkymas ne taip smarkiai kenkia sveikatai, kaip kalbama

Teiginiai apie alkoholio vartojimą:

· Alkoholio vartojimą reikėtų visai uždrausti

· Alaus nereikėtų priskirti prie alkoholinių gėrimų

· Visi suaugusieji geria alkoholį

· Alkoholio vartojimas – kiekvieno asmeninis reikalas

Teiginiai apie narkotikų vartojimą:

· „Lengvi“ narkotikai turėtų būti legalizuoti

· Narkotikų vartojimas – kiekvieno asmeninis reikalas

· „Žolės“ rūkymas visai nekenksmingas

· Vieną ar kelis kartus pavartojus narkotikų, prie jų nepriprantama

· Narkomanus reikėtų griežtai bausti

2. REKLAMA

Tikslas: padėti moksleiviams suvokti cigarečių bei alkoholio reklamos tikslą. Priemonės: pasiūlyti moksleiviams atsinešti iš laikraščių bei žurnalų iškirptų cigarečių, alkoholinių gėrimų reklamų. Eiga: surengus reklamų peržiūrą ar parodėlę, moksleiviams siūloma grupelėse atsakyti į tokius klausimus: „Kam reikalinga ši reklama?“; „Kam naudinga tokia reklama?“; „Kokia informacija slypi reklamoje?“; „Kaip reklama skatina elgtis?“; „Kokio amžiaus žmonėms skirta ši reklama?“; „Ar galima reklamą skirti tik tam tikro amžiaus žmonėms?“

3. PEDAGOGŲ TARYBA

Tikslas: paskatinti moksleivius

argumentuotai pareikšti savo nuomonę. Priemonės: situacijos aprašymas. Eiga: perskaičius situaciją, klasė padalijama į dvi dalis. Vieni turi ginti veikėjus, argumentuodami, kodėl jų negalima pašalinti iš mokyklos, o kiti – priešingai, turi argumentuoti, kad pašalinti iš mokyklos būtina. Situacijos aprašymas: Petras ir Jonas, 12 klasės moksleiviai, į diskoteką atėjo išgėrę. Jie triukšmavo, sukėlė muštynes salėje, išmušė langą. Mokyklos pedagogų taryboje sprendžiama – pašalinti juos iš mokyklos, ar ne.

4. KAIP PASAKYTI NE

Tikslas: aptarti su moksleiviais, kaip galima atsisakyti, kai siūloma iišgerti. Priemonės: ant lapelių užrašytos situacijos A, B ir C. Eiga: mokiniai padalijami į grupeles. Kiekviena grupelė išsitraukia situacijos aprašymą ir aptaria, kaip turi elgtis ir ką sakyti pagrindinis veikėjas, kad kiti palankiai įvertintų jo atsisakymą. Kiekviena grupė pateikia savo nuomonę visai klasei. Vėliau visi kartu aptaria, ar sunku atsisakyti, pasakyti „NE“, kokiais būdais galima tai padaryti. Situacija A Baigiasi pamoka. Adomas su draugais išeina iš mokyklos. Kažkas pasiūlo užeiti į parduotuvę alaus. Adomas dvejoja. Žino, jei eis alaus – nneatsiliks nuo draugų. Antra vertus, jis bijo, kad mama, pajutusi alaus kvapą, supyks. Mama jautri viskam, kas susiję su alkoholiu. Jos tėvas labai daug gėrė. Ką sako ir daro Adomas? Situacija B Diskoteka. Kažkas iš Algio draugų atsinešė degtinės. Visi iišeina ieškoti vietos, kur galėtų išgerti. Algis galvoja: „Visai neturiu noro gerti. Geriau grįšiu į salę“. Ką sako ir daro Algis? Situacija C Vakaras. Rimas su draugais prie laužo geria vyną. Kažkas pasiūlo plaukte perplaukti į kitą krantą. Rimas galvoja: „Plaukiu šiaip sau. Krantas netoli, už 200 metrų, – tiek nuplauksiu. O jei išgėręs nenuplauksiu?“ Ką sako ir daro Rimas?

5. KIEK PINIGŲ IŠLEIDŽIAMA CIGARETĖMS

Tikslas: suskaičiuoti, kiek pinigų tėvai ar kiti suaugę išleidžia cigaretėms, t. y. – „sudegina“. Priemonės: popieriaus lapai ir rašikliai. Eiga: paklausiama, ar vaikai pažįsta suaugusiųjų, kurie rūko (o gal tai jų tėvai). Išsiaiškinama, kiek kainuoja vienas cigarečių pakelis ir kiek cigarečių per dieną surūko tas suaugęs asmuo. Tada skaičiuojama: Per 1 dieną asmuo surūko … ccigarečių, kurios kainuoja N Lt. Per savaitę surūkoma: N x 7 Lt Per mėnesį surūkoma: (N x 7) x 30 Lt Per metus surūkoma: (N x 7) x 30 x 12 Lt Per 3 metus surūkoma: …….. Dauginama iš tiek metų, kiek tas asmuo rūko. O tada vaikai gali pagalvoti, ką už tą pinigų sumą vertėtų nusipirkti: naują televizorių, skalbimo mašiną, o gal net automobilį.

6. KAIP PADĖTI DRAUGUI

Tikslas: paskatinti vaikus diskusijai, kaip padėti draugui (-ei), kuri(s) vartoja narkotikus. PPriemonės: situacijos aprašymas, įvairių socialinių, psichologinių tarnybų adresai bei telefonai. Eiga: perskaičius situaciją, mokiniai padalijami į grupeles ir jiems siūloma atsakyti į klausimą kaip padėti draugui (-ei). Aptarus situaciją, vertėtų su mokiniais pasikalbėti apie tai, į ką galima kreiptis pagalbos, paramos. Situacijos aprašymas Jolanta nuo penktos klasės draugauja su Agne. Jos visada dalydavosi savo slapčiausiomis mintimis, svajonėmis. Kartu lankydavosi kino teatruose, keisdavosi knygomis. Šiemet Agnė pradėjo draugauti su dvyliktoku Martynu. Mokykloje sklando kalbos, kad Martynas vartoja narkotikus. Agnė prisipažino Jolantai, kad ir ji jau pabandė „žolės“. Martynas žada ją „supažindinti“ ir su stipresniais narkotikais. Jolantos kaimynas – narkomanas. Jis irgi pradėjo nuo silpnų narkotikų, o dabar jau leidžiasi heroiną. Jis ne kartą gydėsi narkologiniame centre, niekur nedirba. Jolantai situacija kelia nerimą. Ji nežino, kaip sulaikyti draugę nuo šio pavojingožingsnio, į ką kreiptis pagalbos. Kaip, jūsų nuomone, turi pasielgti Jolanta, jeigu jai rūpi draugės likimas ?

7. MŪSŲ MOKYKLA – BE NARKOTIKŲ

Tikslas: įtraukti moksleivius į prevencinį darbą. Kartu su moksleiviais sukurti prevencinių priemonių, taikytinų mokykloje ar klasėje, planą. Eiga: klasė suskirstoma į grupeles. Mokiniams siūloma pasvarstyti, kokias prevencines priemones būtų galima taikyti klasėje ar mokykloje siekiant sustabdyti narkotikų plitimą. Kiekviena grupelė gauna didelį popieriaus lapą, kuriame surašomos visos idėjos. Kiekviena ggrupelė pristato savo darbą. Visi kartu aptaria, kurią iš pateiktų idėjų būtų galima įgyvendinti, kokių lėšų tam reikia.

7. PAGRINDINIAI UŽDAVINIAI MOKYKLOMS, ĮGYVENDINANČIOMS SVEIKATĄ

STIPRINANČIOS MOKYKLOS KŪRIMO NUOSTATAS

1. Kiekvienoje mokykloje sukurti sveikatos ugdymo struktūras.

2. Sudaryti sveikas, saugias darbo ir mokymosi sąlygas (tinkamai įrengiant mokymosi ir pagalbines patalpas, valgyklas, žaidimų aikšteles).

3. Padėti kiekvienam moksleiviui, jošeimai ir visuomenei išsiugdyti sveikatos poreikį ir atsakomybę už ją.

4. Padėti moksleiviams ir visam mokyklos personalui išsiugdyti sveikos gyvensenos įpročius, padedančius išsaugoti ir stiprinti sveikatą, sveiką aplinką bei pasirinkti teisingą sprendimą.

5. Integruoti sveikatos sampratą į bendrąsias ir dalykines mokymo programas (planus) įvairiose mokymo pakopose.

6. Sudaryti moksleiviams sąlygas realizuoti savo fizinius, psichinius ir socialinius sugebėjimus.

7. Suformuluoti visam mokyklos kolektyvui konkrečias sveikatos stiprinimo, saugios ir sveikos aplinkos kūrimo užduotis.

8. Sukurti gerus tarpusavio santykius tarp mokinių, mokinių-pedagogų, taip pat mokyklos, šeimos ir visuomenės.

9. Turimus resursus nukreipti ir efektyviau naudoti sveikatai stiprinti.

10. Skatinti sveikatos priežiūros specialistų dalyvavimą ugdant ir įtvirtinant sveiką gyvenseną, kartu formuojant platesnį požiūrį į sveikatą.

IŠVADOS:

1. Narkomanijos plitimas mokykloje su kiekvienais metais vis didėja. Vis daugiau jaunų žmonių tampa priklausomi nuo narkotinių medžiagų, kurių pasiūla jaunimo pasilinksminimo vietose, diskotekose jau ne naujiena.

2. Narkotikų įvairovė labia plati. Mokyklose dažniausiai pradeda svaigintis su tabaku, alkoholiu, vėliau, tie kurie drąsesni pereina prie “tikrųjų” narkotikų, pvz: kkanapių, “extasy”, LSD ir t.t. Visi narkotikai veikia skirtingai ir tuo pačiu pasiekiamas vienodas tikslas: apsisvaiginti, tapti “kietu”, gauti pakilumo, energijos antplūdį.

3. Pats geriausias būdas užkisti kelią narkotikams mokykloje, tai dirbti prevencinį darbą. Prevencinio darbo užduotis – apsaugoti tuos, kurie dar nevartoja, neplatina narkotikų arba svyruoja.

4. Kolektyvinė diskusija mažai tepagelbės tiems, kurie narkotikus jau vartoja arba juos platina mokykloje. Sujais reikia kalbėtis individualiai. Geriausiai vaikus suskirstyti į grupes:

1.nevartojantys

2.svyruojantys

3.vartojantys

Su kiekvienu kiekviena grupe kalbėtis skirtingai. Taip pat galima atskirti mergaites nuo berniukų. Pats faktas atskyrimo nuo berniukų savotiškai intriguoja. Kartias užtenka pasakyti tik tiek, kad nuo narkotikų vartojimo sumažėja potencija, o mergaitems išnyksta menstruacijos.

5. Paskaitas apie narkotikus geriausiai pakeisti nuoširdžiu pokalbiu arba surengti kažką panašaus į mitingą, pažerti šiurpinančias statistikas, parodyti vaizdajuoščių, pakomentuoti lankstinukus. Tai reikalinga tam, kad vaikai priimtų žinias, ne kaip “sausą” informaciją, o gyvenimo tiesą.

6. Per visą prevencinio darbo istoriją buvo naudojama labia daug būdų: gąsdinimas, informacijos pateikimas, formuojami atsisakymoįgūdžiai, ugdomi socialiniai įgūdžiai. Bet jeigu visi šie būdai naudojami atskirai vienas nuo kito, tai neduoda rezultatų. Šiuolaikinėse prevencinėse programuose geriausiai naudoti visus būdus kartu. Nes jie papildo vienas kitą. Svarbu ne tik pateikti informaciją apie narkotikus, jų poveikį, bet ir pakeisti moksleivių nuostatas, didinti jų psichologinį atsparumą, puoselėti psichologinę brandą.

7. Ruošiant prevencinę programą

būyina atsižvelgti į realią padėtį tiek mieste, tiek pačioje mokykloje. Programos turi apimti įvairias svaiginimosi formas, nuo rūkymo iki stiprių narkotikų vartojimo. Labai svarbu atsižvelgti į moksleivių amžiaus grupę. Prevencinės programos turi būti ilgalaikės, nes vienkartiniai užsiėmimai nėra efektyvu. Būtina kalbėtis ir su moksleivių tėvais. Jie turi žinoti apie “įspėjamuosius” signalus, apie tai kur galima kreiptis pagalbos, paramos.

8. Kūriant prevencinę programą būtina įvertinti situaciją, iškelti programos tikslus, numatyti finansavimo šaltinius, užsitikrinti paramą, pasirinkti tinkančius metodus, įdėgti į mokyklos bendruomenę ir galiausiai tturi būti įvertinimas. Ar pasiektas tikslas kurį mes siekėm? Ar programa buvo efektyvį?

9. Laikykimės griežtos “Narkotikams – ne!” pozicijos.akivaizdžiai parodykime savo vaikui, kad nepakęsime, neleisime jam vartoti narkotikų.

10. Stenkimės, kad su vaikų būtų praleidžiama daugiau laiko ir ilgiau su juo bendraujama.

11. Padekime vaikui rasti pasitenkinimą teikiančius kitokius, nei narkotikų vartijimas, veiklos būdus, skatinančius jo saviraišką.

LITERATŪRA

1. Alkoholis ir kiti narkotikai. Atviros Lietuvos fondas. V., 1992.

2. L.Bulotaitė, Alkoholio ir kitų narkotikų vartojimo prevencija mokyklose. Metodinė medžiaga mokytojams. Vilnius, 1999.

3. Bulotaitė L. Moksleiviai ir narkotikai ((tyrimų medžiaga). V., 1998.

4. L.Bulotaitė, R.Pivorienė, N.Sturlienė, Drauge su vaiku. Psichologo patarimai mokytojams. Vilnius, 2000.

5. L.Bulotaitė, R.Pivorienė, N.Sturlienė,, Drauge su vaiku. Psichologo patarimai tėvams. Vilnius, 2000.

6. M.Černiauskienė, Apie priklausomybę sukeliančias medžiagas ir jų vartojimo prevenciją ugdymo institucijose. Metodinė medžiaga. VVilnius, 2000.

7. Davidavičicnė A.G. Sveikos gyvensenos įtvirtinimas mokyklose. V., 1996.

8. A.G.Davidavičienė, L.Stonienė, Narkotikų vartojimo ir ŽIV/AIDS prevencija ugdymo institucijose. Metodinės rekomendacijos. Vilnius, 2000.

9. Faktine medžiaga apie alkoholį ir kitus narkotikus. Lietuvos mėlynojo kryžiaus organizacijos leidinys. V., 1997.

10. Gailienė D., Bulotaitė L., Sturlienė N. Aš myliu kiekvieną vaiką. V.,1996.

11. Ganeri A. Narkotikai. Specialistes patarimai. V., 1999.

12. Rūkymas Lietuvoje ,Goštautas A., Pilkauskienė I.,,Mokslas ir Lietuva. 1992, Nr.2-3, p.77.

13. Goštautas A., Pilkauskienc I. „Sniego gniūžtės“ mokykla. K., 1996.

14. Kaip jveikti alkoholio ir narkotikų problemas. Vilniaus narkologijos centras. V., 1994.

15. Kolstadas Helgė. IOGT žinynas. Tarptautinė gerųjų tamplierių organizacija. V., 1992.

16. Marytės dienoraštis. Mokymo priemone apie gyvenimą, meilę ir alkoholį 7-8 klasėms. V., 1998.

Medicinos enciklopedija. www. sveikas.lt

17. Narkotikai. Atmintinė jaunimui ir tėvams. LR VRM. VV., 1996.

18. Nissen J.F. Nemalomas dramblys. Alkoholis, alkoholizmas, alternatyvos. V., 1997.

19. Rūkymas. Atviros Lietuvos fondas. V.,1992.

20. Svaigalų profilaktikos programa „Sniego gniūžtė“ , Goštautas A.,Gustainienė L.,

Pilkauskienė I., ,Mokykla ir nusikalstamumo prevencija. V., 1996, p. 119-122.

21. Sveikatos ugdymas , Lietuvos Bendrojo lavinimo mokyklos bendrosios progra-

mos. V., 1994, p. 527-550.