Smurtas prieš vaikus
TURINYS
ĮVADAS…………………………3
SMURTO PRIEŠ VAIKUS PRIEŽASTYS……………………….4
SMURTO PRIEŠ VAIKUS RŪŠYS…………………………5
Fizininė prievarta…………………………5
Emocinė prievarta…………………………6
Seksualinė prievarta…………………………8
NUSIKALTIMAI PRIEŠ VAIKUS INTERNETE…………………….11
VAIKŲ NEPRIEŽIŪRA…………………………12
SMURTO PRIEŠ VAIKUS PASEKMĖS………………………..13
PRIEVARTA PRIEŠ VAIKUS (STATISTINIAI DUOMENYS)
(analizė už 2002-ųjų metų pirmą pusmetį)……………………….14
PARAMOS CENTRAI…………………………15
IŠVADOS…………………………18
LITERATŪRA…………………………19ĮVADAS
Mūsų referato tema yra labai aktuali šių dienų problema. Smurtas prieš vaikus yra opi problema, kurios priežastis, rūšis, pasekmes ir sprendimo būdus nagrinėsime savo referate.
Kasmet nemažai vaikų Lietuvoje patiria prievartą. Tikslaus šių nusikaltimų skaičiaus niekas nežino, nes daugeliu atvejų yra vengiama apie tai pranešti. Skaudu, kad vietoj švelnumo ir rūpesčio, kuriuos vaikai turėtų gauti, jjie yra mušami, deginami, prievartaujami, traumuojami psichologiškai, kenčia nuo fizinio ir dvasinio atstūmimo, vienišumo. Taigi nė kiek nekeista, kad tokie vaikai būna uždari, pasižymi dažna nuotaikų kaita, jų ryšiai su tėvais ir draugais būna nepastovūs ir nepatvarūs. Taip pat negalima atmesti tikimybės, kad patyrę prievartą vaikai ateityje skriaus savo vaikus, links prie nusikaltimų, nemokės ir negalės nuoširdžiai prisirišti prie kito žmogaus.SMURTO PRIEŠ VAIKUS PRIEŽASTYS
Galima išskirti keletą priežasčių, sudarančių sąlygas skriausti vaikus. Daugiausia įtakos tam turi tėvų gyvenimo istorija, asmenybės tipas, ssocialinė ir kultūrinė tėvų gyvenimo aplinka. Yra pastebėta, kad gana dažnai tėvai „skriaudėjai“ vaikystėje patys buvo skriaudžiami. Dėl to nukentėjo ir sulėtėjo jų socialinis ir emocinis vystymasis, jie nežinojo, ką reiškia būti mylimais ir globojamais. Taigi nė kiek nekeista, kad, mmatydami žiaurų tėvų elgesį, jie ėmė priimti jį kaip natūralų, savaime suprantamą, o vėliau patys pradėjo elgtis lygiai taip pat su savo vaikais. Labai dažnai tėvai ‘skriaudėjai’ vaiko atžvilgiu turi daug į ateitį nukreiptų lūkesčių. Kai jų lūkesčiai nepasitvirtina, frustracija ir pralaimėjimo jausmas verčia ieškoti nesėkmės kaltininko, ‘atpirkimo ožio’, kuriuo tampa ne kas kitas, kaip tik jų pačių vaikas. Būtent ant jo ir ‘nuleidžiamas’ pyktis ir pagieža dėl nesėkmingai susiklosčiusio gyvenimo.
Tačiau nereikia manyti, jog absoliučiai visi vaikystėje prievartą patyrę vaikai patys taps skriaudėjais. Statistika teigia, kad tik vienas iš trijų tokių vaikų užaugęs pats pakėlė ranką prieš savo atžalas.
Lygiai taip pat negalima pamiršti ir socialinės bei kultūrinės aplinkos įtakos. Vaikai, gyvenantys neturtingose šeimose, kurių mėnesinės pajamos nėra didelės daug dažniau ppatiria prievartą negu gyvenantys labiau pasiturinčiose šeimose. Skurdžiau gyvenantys vaikai turi net penkis kartus didesnę tikimybę būti nuskriausti. Tokį skirtumą sociologas aiškina tuo, kad mažos pajamos verčia apriboti poreikius ir malonumus. Tokie suvaržymai sukelia stresą, o šis savo ruožtu skatina tėvus visą susikaupusią pagiežą išlieti ant niekuo nekaltų vaikų.
Didesnę tikimybę patirti prievartą turi taip pat ir alkoholikų, narkomanų bei toksikomanų, menką išsilavinimą turinčių tėvų ir nepilnamečių tėvų vaikai. „Skriaudėjais“ gali tapti ir tie, kurie patyrė socialinę izoliaciją, neturi draugų, giminių, aartimųjų. Tokiose šeimose prievarta ypač sunkiai aptinkama, nes vaikas neturi kam pasiskųsti, nėra nieko, kas galėtų informuoti valstybines įstaigas apie fiziškai ir emociškai žalojamus vaikus.
Būtina pabrėžti, kad nėra kokios nors vienos universalios prievartą šeimoje lemiančios priežasties. Tai tragedija, kurią lemia įvairių veiksnių rinkinys: tėvų patirtis ir asmenybė, socialinės ir kultūrinės aplinkos įtaka, menkos pajamos, išsilavinimas, alkoholio ir narkotikų vartojimas. Kuo daugiau tokių rizikos faktorių galima rasti kokioje nors konkrečioje šeimoje, tuo didesnė tikimybė, kad toje šeimoje gyvenantis vaikas patirs fizinę arba emocinę prievartą.
Smurtą prieš vaikus pirmiausiai lemia socialinė-ekonominė padėtis visuomenėje. Lietuvoje smurtui prieš vaiką yra palankios sąlygos: būstų problema (1995 m. 95 tūkstančiai šeimų kreipėsi paramos į valstybę dėl aprūpinimo gyvenamuoju plotu), aukštas bedarbystės lygis (13%), alkoholizmo problema (apie 80 tūkstančių asmenų yra medicinos įstaigų įskaitose). Glaudžiai susiję yra smurtas ir nesirūpinimas vaikais. 1994 m. 95 % visų įvykių, susijusių su vaikais iki vienerių metų, įvyko dėl nesirūpinimo. Neprižiūrimi arba emocinę prievartą patyrę vaikai yra labiau linkę nesimokyti, patologiškai elgtis, tapti kriminaliniais nusikaltėliais.
1995 m., norint ištirti vaikų fizinio smurto paplitimą šeimose, Vilniuje buvo atlikta sociologinė mokinių apklausa. Tyrimas parodė, kad beveik pusė vaikų buvo gąsdinami, jog bus nubausti fizinėmis bausmėmis ar patyrė suaugusiųjų šeimos narių įvairų fizinį smurtą. Dažniausias fizinis ssmurtas prieš vaikus – mušimas kokiu nors daiktu (diržu ir pan.). Vaikai nurodė, kad dažniausiai smurtinių priemonių imasi tėvas. Tyrimas parodė, kad dažniausiai fizinį smurtą naudoja (1) žemesnio išsilavinimo ar praradę darbą tėvai; (2) skurdas skatina tėvų agresyvumą; ir (3) fizinės prievartos prieš vaikus atvejai yra dažnesni šeimose, kuriose vartojamas alkoholis.SMURTO PRIEŠ VAIKUS RŪŠYS
Galima išskirti tris smurto prieš vaikus kategorijas: fizinė prievarta, emocinė prievarta (vaiko neigimas) ir seksualinė prievarta.Fizininė prievarta
Daugelis tėvų, auklėdami savo vaikus, iš visų galimų poveikio priemonių pirmenybę teikia fizinei prievartai ir griežtoms fizinėms bausmėms (fizinė prievarta suprantama kaip vaiko mušimas naudojant įvairias priemones, spardymas, neatsitiktinis vaiko sužalojimas ir pan.). nepaisant to, kokiais amžiaus tarpsniais tėvai taiko tokį auklėjimą, jis visuomet sukelia negatyvius efektus.
Reikia pabrėžti, kad patiriamas fizinis smurtas gali sukelti ne tik trumpalaikius, bet ir ilgalaikius efektus.
Fizinė prievarta (ji sudaro 22 procentus visų prievartos aktų) yra labiausiai pastebima prievartos prieš vaikus forma. Fizinė prievarta apibrėžiama kaip veiksmas, kurio rezultatas – neatsitiktinė trauma arba fizinis sužalojimas. Fizinius sužalojimus patiria tie vaikai, kuriems taikomos neprotingos ir žiaurios fizinės bausmės ar nepateisinamos bausmės. Tai atsitinka tuomet, kai susierzinę ar pikti tėvai muša, krato ar numeta vaiką. Kumščiavimas, mušimas, spardymas, kandžiojimas, deginimas ir kiti panašaus pobūdžio veiksmai sukelia didelius fizinius ssužalojimus vaikui. Žinoma, tokie sužalojimai gali būti atsitiktiniai, atsiradę vaikui neatsargiai žaidžiant, tačiau jei vaiko pasiaiškinimas neatitinka sužalojimo arba jei sužalojimai pasitaiko dažnai, tuomet reiktų įtarti, kad prieš vaiką naudojama fizinė prievarta. Kuo ilgiau tęsiasi prievarta, tuo didesnius sužalojimus patiria vaikas ir tuo sunkiau pašalinti prievartą.
1 lentelė
Fiziniai prievartos indikatoriai
Mėlynės Nudegimai Įdrėskimai ir įbrėžimai Skeleto sužalojimai Galvos sužalojimai Vidiniai sužalojimai
Užpakalinėje kūno dalyje Nudegimai nuo šildymo prietaisų Ant lūpų, akių, kūdikio veido Ilgųjų kaulų lūžiai, kurių priežastis Išmušti ir išklibę dantys Žarnyno sužalojimai nuo mušimo, spardymo
Neįprastos formos Cigaretės nudegimai, ant delnų, pėdų Žymės ant dantenų nuo prievartinio maitinimo Kaulų ir sąnarių atsiskyrimas Plaukų nebuvimas Vidinis kraujavimas
Daugybė mėlynių Žymės nuo surišimo virve Išorinių genitalijų srityje Kraujosrūvos nuo plaukų rovimo Uždegimas pilvo srityje
Mėlynės ant kūdikių kūno Nudegimai nuo lygintuvo Spiralinis lūžis Tinklainės kraujavimas nuo sumušimo ir purtymo
Daugybė mėlynių, kurios yra ne skirtingoje gijimo stadijoje Sustingę, ištinę, padidėję sąnariai Nosies ar žandikaulio lūžis
Fizinė prievarta dažnai sukelia vaiko centrinės nervų sistemos pažeidimus, kurie pasireiškia emociniu labilumu, nepaprastai stipriais pykčio protrūkiais bei elgesio kontrolės sunkumais. Šie pažeidimai, be abejonės, taip pat skatina vaiko agresyvų elgesį.Emocinė prievarta
Emocinė prievarta dažnai apibrėžiama kaip sistematiškas kito žmogaus puolimas. Toks elgesys rimtai kertasi ir paveikia vaiko pozityvią raidą. Emocinė prievarta mažiausiai suprasta iš kitų vaikų prievartos formų, nors ji yra labai paplitusi ir gali būti itin žiauri ir destruktyvi. Iš visų neginčijamai įrodytų prievartos prieš vaikus
atvejų 4 procentai yra emocinė prievarta.
Kadangi emocinė prievarta ryškiai paveikia vaiko psichiką ir savęs suvokimą, jos auka ilgainiui gali pradėti jaustis neverta meilės ir žavėjimosi ja. Vaikai, kurie yra nuolat gėdinami, žeminami, terorizuojami ar atstumiami, kenčia ne mažiau nei fizinės prievartos atveju.
Visiškai izoliuotas nuo bet kokios jam būtinos emocinės stimuliacijos kūdikis, net ir užtikrinus reikiamą fizinę priežiūrą gali nustoti vystytis ir net mirti. Švelnesnės emocinės deprivacijos atvejai ankstyvoje vaikystėje gali lemti, kad vaikai išaugs su dideliu nerimo, nesaugumo jausmu, lėtai vvystysis arba turės žemą savigarbą.
Emocinės prievartos rūšys
Atmetimas – tėvai, kurie neužmezgė ryšio su vaiku, dažnai savo elgesiu išreiškia vaiko atstumimą. Jie vaikui įvairiausiais būdais parodo, kad jis yra nepageidaujamas. Tai gali būti vaiko varymas nuo savęs, pravardžiavimas ar pasakymas, kad jis yra nieko vertas. Tokie tėvai gali net nesikalbėti su augančiu vaiku. Vaikas gali būti atpirkimo ožiu, kaltinamas dėl visų šeimos problemų.
Ignoravimas – suaugę žmonės, kurių emociniai poreikiai kažkada buvo nepatenkinti, dažnai nesugeba patenkinti savo vaikų poreikių. Jie gali neparodyti pprisirišimo vaikui ar nepuoselėti jo. Tokie tėvai paprastai neišreiškia savo susidomėjimo, žavėjimosi vaiku ar net kartais jo iš vis nepastebi. Dažnai tėvai būna šalia vaiko fiziškai, tačiau emociškai yra nepasiekiami.
Terorizavimas – tėvai gali išsirinkti vieną vaiką kritikai ir baudimui. Jie ggali išjuokti jį dėl visiškai normalių emocijų ir gali turėti lūkesčių, kurie nutolę nuo realių vaiko galimybių. Vaikas gali būti gąsdinamas mirtimi, sužalojimu ar atsisakymu (palikimu).
Izoliavimas – tėvai gali neleisti vaikui įsitraukti jo amžiui tinkamą veiklą su bendraamžiais, gali laikyti kūdikį kambaryje, izoliuojant jį nuo stimuliacijos ar gali saugoti paauglius nuo dalyvavimo užklasinėje veikloje. Tokie tėvai gali reikalauti, kad grįžęs po pamokų vaikas būtų savo kambaryje iki kito ryto ar nurodyti vaikui valgyti atskirai nuo visų.
Gadinimas, tvirkinimas – tėvai leidžia vaikams naudoti narkotikus ar alkoholį, stebėti žiaurų elgesį su gyvūnais, žiūrėti pornografinę medžiagą ir suaugusiųjų seksualinius veiksmus, dalyvauti arba liudyti tokioje kriminalinėje veikloje kaip vogimas, užpuolimai, prostitucija, lošimas iš pinigų ir pan.
Kitos prievartos formos paprastai yra lengvai atpažįstamos dėl aiškių ppožymių ar fizinės išvaizdos, tačiau emocinės prievartos atvejus labai sunku diagnozuoti ar net apibrėžti. Kai kuriais atvejais, emocinę prievartą patyrę vaikai neparodys jokių prievartos ženklų. Dėl šios priežasties, emocinė prievarta yra viena sunkiausių blogo elgesio su vaikais formų, kurią sunku nustatyti ir užkirsti jai kelią. Emocinė prievarta palieka paslėptus randus, kurie praneša apie save įvairiais keliais. Nesaugumas, žema savigarba, destruktyvus elgesys, pykčio protrūkiai (pvz., padeginėjimai ar žiaurumas su gyvūnais), užsisklendimas savyje, pagrindinių gebėjimų skurdi raida, alkoholio ar narkotikų vartojimas, savižudybės iir sunkumai užmezgant santykius, gali būti emocinės prievartos pasekmėmis.Seksualinė prievarta
Seksualinis smurtas prieš vaikus – tai viena iš labiausiai išsigimusių žmonių tarpusavio santykių patologijos formų. Šis patologinis nukrypimas glaudžiai susijęs su individo, jo šeimos, visuomenės intymiu gyvenimu.
70-80 procentų seksualinio smurto aukų pažinojo prievartautojus, tai yra jie buvo artimi, gerbiami ar net mylimi asmenys. Daugelis šeimų nesiryžta ieškoti pagalbos , nes tokio pobūdžio artimųjų veiksmai prieš vaikus yra nusikalstami ir baustini. Šeimos vengia ilgų ir varginančių teismo procesų, nedrįsta kelti baudžiamųjų bylų savo artimiesiems, draugams, nenori prarasti šeimos maitintojo. Būna ir kitokių priežasčių, kurių pagrindinė – nenugalimas baimės, kaltės jausmas, verčiantis užgniaužti skausmą savyje ir neieškoti pagalbos. Be to, viena iš priežasčių gali būti paprasčiausias abejingumas, nenoras suprasti ir pripažinti šlykštaus, amoralaus kito asmens poelgio.
Būna ir taip, kad seksualinės prievartos aukos dėl mažametystės, savo bejėgiškumo yra bauginamos, šantažuojamos, todėl nedrįsta kreiptis pagalbos.
Visiškai tikrovės neatitinka mitas,kad “nusikaltėliai yra seni, vaikui nepažystami žmonės, paprastai pedofilai”. Iš tikrųjų prievartautojai dažniausiai yra vyrai iki 30 metų amžiaus (90%). neretai vaikai juos pažįsta: apie 36% – jų tėvai, 6% – motinos, 4% – dėdės, 6% – broliai, 4% – šeimos draugai, 1% – mokytojai, 2% – vaikų globėjai ir kt. Tik 20-30% prievartautojų būna nepažystami asmenys.
Kiti ppaplitę mitai: “Nusikaltėliai – žmonės iš žemesnio socialinio sluoksnio, turėję sunkią vaikystę”. “Nusikaltėliai yra žiaurūs, dažniausiai alkoholikai, narkomanai ir psichiniai ligoniai”. “prievartaujamos mergaitės iš nedarnių, nepasiturinčių šeimų”.
Nuo seksualinės prievartos dažniausiai nukenčia 6-12 metų mergaitės iš įvairių socialinių sluoksnių (90%). Seksualinis smurtas įvyksta ir vadinamosiose respektabiliose šeimose, tik jos turi daugiau galimybių nuslėpti nusikaltimą. Seksualinė prievarta dažniau vyksta nedarniose šeimose, kur vyrauja šiurkštumas, grubumas, žiaurumas, fizinės bausmės, smurtas. Prievartą vaikystėje patyręs suaugęs žmogus dažnai prievartauja kitus (70%). Be to suaugusiųjų savikontrolę mažina, moralinius stabdžius šalina alkoholis bei narkotikai. Pastebėta, kad prievarta tiesiogiai susijusi su žmonių migracija, karais, socialine suirute, skurdu, įtampa ir nesaugumu. Brutalios prievartos kultas tiesiogiai ar netiesiogiai propaguojamas ir per masinės informacijos priemones.
Nuomonė, kad daugiausia vaikų išprievartauja pedofilai, neteisinga. Daugiausia žmonių, pavartojusių seksualinį smurtą prieš vaikus, turi ne seksualinės deviacijos (pedofilija), o įvairių emocinių asmenybės sutrikimų. Yra įvairių seksualinės prievartos prieš vaikus formų, tačiau mūsų visuomenėje ji, deja, suprantama tik kaip tiesioginis lytinis kontaktas (vaiko išžaginimas). Mūsų visuomenėje labai dažna seksualinė prievarta be fizinio kontakto. Ji palieka ilgalaikius pėdsakus vaiko sieloje. Kai kurie prievartautojai savo aukas apdovanoja arba liepia tylėti, grasina, kad apie jų elgesį praneš mokyklai. Vis dažniau išgirstame apie vaikų pornografiją bei prostituciją.
Patirtą seksualinę prievartą atskleisti yyra labai sunku, ypač tuomet, kai įtariamas smurtautojas yra iš tos pačios šeimos ar pažįstamų rato .Papasakojęs apie patirtus išgyvenimus vaikas ir kiti su juo susiję asmenys dažnai išgyvena krizinį periodą.
Tėvai, kurie savo vaikų elgesyje pastebi įtarimą keliančius simptomus kreipiasi į šeimos (apylinkės) gydytoją. Dažnai neatkreipiamas dėmesys į tai, kad tokio pobūdžio nusiskundimai gali būti nesuprantami pačiam gydytojui (gydytojas gali nežinoti kaip elgtis tokiu atveju). Šitaip dažnai atsitinka kaimo vietovėse.
Nors įstatymai aiškiai apibrėžia, kad prievartautojai turi prisiimti atsakomybę, – tai nepadeda nukentėjusiems išvengti sunkumų, atsirandančių papasakojus apie patirtą prievartą. Be to dažnai pamirštama, kad vaikas gali neaiškiai, prieštaringai, neryžtingai pasakoti apie tai, kas atsitiko. Šeimos gydytoja.i, žinoma, neturi tirti prievartos atvejų, tačiau jia ir visi kiti turi suprasti vaiko elgesį prievartos akto atskleidimo metu.
Sorensen , Snow (1991) analizavo 116 vaikų (nuo 3 iki 17 m. amžiaus) pasakojimus apie patirtą prievartą. Jie pastebėjo, kad 74 procentai vaikų atskleidė patirtus išgyvenimus atsitiktinai, netyčia; tik 25 procentai vaikų patys norėjo apie tai papasakoti. Tačiau visiems be išimties vaikams tiesos atskleidimas buvo ištisas procesas, o ne vienkartinis įvykis. Tame procese buvo neigimo, neryžtingumo, pernelyg didelio ryžtingumo momentų. Vieną akimirką vaikai buvo linkę entuziastingai kalbėti apie išgyvenimus, kitą akimirka jie imdavo viską neigti.
72
procentai vaikų neigė seksualinės prievartos išgyvenimo atvejus, tuomet kai jų klausinėdavo tėvai, globėjai arba jei jie būdavo klausinėjami oficialiai (tardymo metu). Tik 7 procentai vaikų, iš pradžių neigusių patirtos prievartos atvejį, gana greitai imdavo pasakoti sklandžiai ir aktyviai. 78 procentai iš pradžių viską neigusių vaikų tiesą atskleidė pamažu. Labai svarbu išlaukti kol vaikas ims pasakoti apie patirtą prievartą aiškiai, iki to laiko jis gali bandyti išsiginti patirtų išgyvenimų. Išsiginimo stadijai būdingi šie bruožai: pamiršimas (aš pamiršau kaip ten viskas buvo.); nnutolinimas (tai atsitiko labai seniai.); sumažinimas (tai atsitiko tik vieną kartą.); jėgos panaudojimas (jis bandė, bet aš sudaviau jam ir pabėgau.); atsiribojimas(kai jis daro tai, aš visai apie tai negalvoju.); juokavimas (aš tik pajuokavau.).
Tikėtina, kad patyrusio seksualinę prievartą vaiko elgesyje pastebėsime simptomų, kurie padeda atpažinti seksualinę prievartą. Patirtas įvykis gali sukelti staigius elgesio pokyčius, kurie gali išryškėti gana greitai. Pvz., vaikas gali pradėti meluoti, vogti, praleidinėti pamokas ir paleisti mokymosi veiklą, tapti agresyviu ir atsiskirti nuo aplinkinių. Dažniausiai elgesio pasireiškimas kkonkrečiu atveju būna skirtingas, todėl griežtai apibrėžti elgesio modelį, būdingą seksualinę prievartą patyrusiam vaikui, yra neįmanoma.
Nemažiau sunku apibendrinti ilgalaikes seksualinės prievartos pasekmes, kurios sąlygiškai išskiriamos iš kitų traumuojančio įvykio pasekmių. Tačiau dauguma šios srities tyrėjų pamini šiuos seksualinės prievartos aukoms bbūdingus elgesio ir emocijų bruožus:
Žema savigarba – dauguma seksualinę prievartą patyrusių vaikų apibūdina save tokiais žodžiais, kaip “esu negražus, blogas, kvailas, niekam nereikalingas”.
Besitęsiančios mokymosi problemos – patyrusiems traumuojantį įvykį vaikams nelengva susikoncentruoti ties daug dėmesio reikalaujančia veikla.
Sunkumai užmezgant pozityvius pasitikėjimu grįstus santykius – tokie vaikai dažnai tiki, kad jie yra blogi, nepasitiki savimi bei kitais ir tai jiems trukdo užmegzti naujus santykius.
Savigarbos stoka – prievartautojas šiurkščiai pažeidė vaikų teises, išdavė jų pasitikėjimą. Tai gali paveikti vaiko savigarbos jausmą.
Sumaištis dėl savo padėties šeimoje – tuomet, kai vaikas seksualinę prievartą patyrė šeimoje, išnyksta ribos tarp vaiko ir suaugusiųjų pasaulio. Vaikui pasidaro itin sunku atrasti savo vietą šeimoje.
Kylantys pykčio protrūkiai – seksualinę prievartą patyrusiam vaikui yra būdingi neprognozuojami pykčio prasiveržimai, kkurių pats vaikas paprastai nesugeba paaiškinti.
Šlapinimasis ar tuštinimasis – seksualinę prievartą patyręs vaikas gali “pamiršti” naudojimusi tualetu įgūdžius.
Kaltė – vaikas gali jaustis kaltas dėl to, kad nesugebėjo sustabdyti prievartos, kad pasakė apie tai, prisiima atsakomybę už pasikeitimus, kurie įvyko šeimoje.
Destruktyvus elgesys, nukreiptas į save – jis gali kilti iš žemos savigarbos ir savęs nuvertinimo, kuris yra vienas iš seksualinės prievartos priežasčių.
Depresija – patyręs seksualinę prievartą vaikas ar paauglys gali susirgti depresija, atsiriboti nuo aplinkinių žmonių. Tokiu aatveju būtina sustiprinti reikiamą pagalbą vaikui.
Tiek trumpalaikes, tiek ilgalaikes seksualinės prievartos pasekmes padeda įveikti profesion.ali psichologinė pagalba, šeimos parama ir aplinkinių žmonių supratimas. Tačiau. nei meilė, nei švelnumas, nei aplinkinių dėmesys niekad visiškai neatpirks to skausmo, skriaudos ir gėdos, kurį patiria prievartaujamas vaikas. Ši trauma turi įtakos tolesniam vaiko gyvenimui.
Seksualinis smurtas – vaiko gyvenimo vagystė.NUSIKALTIMAI PRIEŠ VAIKUS INTERNETE
Nuo pat sukūrimo aštuntąjame dešimtmetyje, internetas buvo pilnai decentralizuota duomenų perdavimo priemonė. Turbūt todėl labai greitai jį pamėgo ne tik studentai ir mokslininkai, bet ir nešvarių darbų mėgėjai. Ir turbūt pirmaisiais Internetu pasinaudojo pornografijos platintojai.
Internetas yra paranki priemonė nusikaltimams vykdyti, nes nei vienas Interneto tiekėjas nekontroliuoja didelės Interneto dalies, todėl sustabdyti informacijos perdavimą Internete beveik neįmanoma. Taipogi neįmanoma nustatyti, kad kažkurie Internete platinami duomenys iš tikro yra pornografija bei nepavyksta įrodyti, kad tai yra pedofilinė pornografija, kai tokie duomenys atrandami. Kitaip tariant, net ir radus nusikaltimo įrodymus, dažnai būna beveik neįmanoma juos panaudoti.
Taigi, Internetas tampa tiesiog idealia vieta nusikaltėliams, platinantiems vaikų pornografiją. Savaime aišku, kad dauguma pornografijos platintojų daro tai ne už dyką. Daugelis iškrypėlių-pedofilų yra pasiryžę sumokėti labai didelius pinigus už pornografines videojuostas ar nuotraukas. Tokios rinkos pinigines apimtis įvertinti gana sunku, bet, sprendžiant iš visko, vaikų pornografijos metinė apyvarta siekia ššimtus milijonų, o gal net ir milijardus dolerių.
Daugeliu atvejų vaikų pornografijos platintojai sukuria specialiai pedofilams skirtas internetines skelbimų lentas, per kurias, norėdami paskatinti pedofilų susidomėjimą, skelbia nuorodas į Interneto puslapius su vaikų pornografija, taip pat platina koduotus vaikų pornografijos archyvus.
Kažkiek prieš pedofilinės pornografijos platintojus kovoja ir hakerių bendruomenė: neretai hakeriai įsilaužia į pedofilinių skelbimų lentas, sunaikina jose esančius duomenis, ir pan.. Deja, neorganizuota hakerių veikla vargu ar gali kažką pakeisti.
Efektyvių metodų kovai su pedofilinės pornografijos platintojais nėra. Tokie asmenys paprastai labai stengiasi, kad jų būtų neįmanoma surasti, ir, sprendžiant iš visko, turi net ir mokamus saugumo konsultantus. Taigi, teisėsaugininkų taikiniu lengvai gali tapti tik nusikaltėlių klientai, bet ne pornografijos platintojai. O susekti pedofilinių filmų ar nuotraukų kūrėjus būna išvis neįmanoma. Dėl tų pačių, pedofilams kenkiančių, paprastosios pornografijos platintojų teisėsaugininkai neturi galimybės lengvai surasti tikrus pedofilinius puslapius. Ne mažiau trukdo ir Internete įprastas anonimiškumas. Tad belieka tik pripažinti, kad situacija yra beveik tragiška: nepaisant to, kad prieš pedofiliją Internete yra aktyviai kovojama, kontroliuoti nusikalstamos veiklos kol kas nėra įmanoma.VAIKŲ NEPRIEŽIŪRA
Vaikų nepriežiūra ir apleistumas (54 procentai visų prievartos prieš vaikus atvejų) yra labiausiai paplitusi netinkamo elgesio su vaikais forma. Ją galima apibrėžti kaip netinkamą elgesį su vaiku, nepatenkinant jo poreikių: ppastogės, maisto, aprangos, mokymo, priežiūros, medicininės priežiūros ar kitų svarbių reikmių, būtinų fizinių, emocinių ir intelektualinių gebėjimų raidai. Kaip ir fizinės bei seksualinės prievartos atvejais nepriežiūra paprastai stebima iš artimų vaikui žmonių. Pediatrai, seselės, dienos centrų personalo darbuotojai, giminaičiai ir kaimynai yra tie, kurie gali pastebėti ir pranešti apie neprižiūrimus kūdikius, mažylius ir ikimokyklinio amžiaus vaikus.
Vaikų nepriežiūros rūšys:
– Fizinė nepriežiūra – pasitaiko daugumoje atvejų. Apibrėžimas apima atsisakymą suteikti skubią medicininę pagalbą ekstra atveju, vaiko palikimą, neadekvačią priežiūrą, vaiko atmetimą ar net išvarymą iš namų ir nesugebėjimą tinkamai psirūpinti vaiko saugumo, fiziniais ir emociniais poreikiais. Fizinė nepriežiūra gali labai paveikti normalią vaiko raidą ir sukelti rimtus sutrikimus ir ligas dėl prasto maitinimo. Taip pat neprižiūrimas vaikas gali patirti rimtų fizinių susižalojimų (įsipjovimai, mėlynės, nudegimai). Be to, gyvenimo bėgyje vystosi žema tokio asmens savigarba.
– Pedagoginis apleistumas – kai mokyklinio amžiaus vaikui leidžiama chroniškai praleidinėti pamokas, vaikas neįsitraukia į mokyklos gyvenimą ar negauna jam reikalingo specialaus mokymo. Pedagoginis apleistumas gali vesti prie prie to, kad vaikas neįgys būtinų jam pagrindinių įgūdžių, galutinai mes mokyklą ir/ar elgsis destruktyviai.
– Emocinė nepriežiūra ir apleistumas – chroniški ir ekstremalūs tėvų barniai vaiko akivaizdoje, leidimas vaikui vartoti alkoholį ar narkotikus, atsisakymas ar nesugebėjimas suteikti reikiamą psichologinę atmosferą, pastovus
vaiko menkinimas ir meilės bei dėmesio stoka. Toks elgesys su vaiku formuoja klaidingą savęs vaizdą, veda prie alkoholio ir narkotikų vartojimo, destruktyvaus elgesio ar net savižudybės. Žiauri nepriežiūra kūdikystėje gali sustabdyti kūdikio augimą ir tolesnę jo raidą ar net pasibaigti mirtimi.
– Medicininė nepriežiūra – tai nesugebėjimas suteikti vaikui reikiamą medicininę priežiūra net tuomet, kai nėra jokių finansinių trukdžių tai daryti. Kai kuriais atvejais tėvai ar vaiko globėjai gali atsisakyti tradicinės medicininės pagalbos dėl religinių įsitikinimų. Tokie atvejai paprastai nepriskiriami prie mmedicininės nepriežiūros, tačiau kai kuriose valstybėse teismai nagrinėja tokias bylas ir priverčia vaikui suteikti reikiamą medicininę pagalbą tuomet, kai vaikui gresia mirtis ar rimti sveikatos sutrikimai dėl laiku nesuteikto gydymo ar jo stokos. Medicininės nepriežiūros pasekmės yra silpna sveikata ir sudėtingi sveikatos sutrikimai.SMURTO PRIEŠ VAIKUS PASEKMĖS
Tikėtina, kad patyrusio smurtą vaiko elgesyje pastebėsime simptomų, kurie padeda jį atpažinti. Patirtas įvykis gali sukelti staigius elgesio pokyčius, kurie gali išryškėti gana greitai. Pvz.: vaikas gali pradėti meluoti, vogti, praleidinėti pamokas ir apleisti mokymosi vveiklą, tapti agresyviu ar atsiskirti nuo aplinkinių. Dažniausiai elgesio pasireiškimas konkrečiu atveju būna skirtingas, todėl griežtai apibrėžti elgesio modelį, būdingą smurtą patyrusiam vaikui, yra neįmanoma.
Dauguma smurto prieš vaikus tyrėjų pamini šiuos smurto aukoms būdingus elgesio ir emocijų bruožus:
– Žema savigarba –– dauguma smurtą patyrusių vaikų apibūdina save tokiais žodžiais kaip “esu negražus, blogas, kvailas, niekam nereikalingas”.
– Besitęsiančios mokymosi problemos – patyrusiems traumuojantį įvykį vaikams nelengva susikoncentruoti ties daug dėmesio reikalaujančia veikla.
– Sunkumai užmezgant pozityvius pasitikėjimu grįstus santykius – tokie vaikai dažnai tiki, kad jie yra blogi, nepasitiki savimi bei kitais ir tai jiems trukdo užmegzti naujus santykius.
– Savigarbos stoka – smurtautojas šiurkščiai pažeidė vaikų teises, išdavė jų pasitikėjimą. Tai gali paveikti vaiko savigarbos jausmą.
– Sumaištis dėl savo padėties šeimoje – tuomet, kai vaikas smurtą patyrė šeimoje, išnyksta ribos tarp vaiko ir suaugusiųjų pasaulio. Vaikui pasidaro itin sunku atrasti savo vietą šeimoje.
– Kylantys pykčio protrūkiai – smurtą patyrusiam vaikui yra būdingi neprognozuojami pykčio prasiveržimai, kurių pats vaikas paprastai nesugeba paaiškinti.
– Kaltė –– vaikas gali jaustis kaltas dėl to, kad nesugebėjo sustabdyti prievartos, kad pasakė apie tai, prisiima atsakomybę už pasikeitimus, kurie įvyko šeimoje.
– Destruktyvus elgesys, nukreiptas į save – jis gali kilti iš žemos savigarbos ir savęs nuvertinimo, kuris yra viena iš smurto priežasčių.
– Depresija – patyręs smurtą vaikas ar paauglys gali susirgti depresija, atsiriboti nuo aplinkinių žmonių. Tokiu atveju būtina susirūpinti reikiama pagalba vaikui.
Smurto pasėkmes padeda įveikti profesonali psichologinė pagalba, šeimos parama ir aplinkinių žmonių supratimas.PRIEVARTA PRIEŠ VAIKUS (STATISTINIAI DUOMENYS)
(analizė uuž 2002-ųjų metų pirmą pusmetį)
Policijos departamento prie VRM Policijos informacijos centro paros įvykių suvestinių duomenimis per 2002-ųjų metų pirmąjį pusmetį šalies policijos įstaigose užregistruota 816 pranešimų apie nukentėjusius nuo smurto nepilnamečius.
Per analizuojamą laikotarpį šalyje užregistruoti penki pranešimai dėl nepilnamečių nužudymo, surasti trys naujagimių, kurie buvo suvynioti į polietileninius maišus ir išmesti sąvartynuose, lavonai.
Policija ne visada turi galimybių apsaugoti vaikus nuo smurto jų namuose. Apie tokius atvejus dažniausiai sužinoma tik tada, kai įvykdytas nusikaltimas ir apie jį pranešta policijai. Visuomenėje stebima tendencija, kad smurtas prieš vaikus yra smerkiamas, tačiau kartais ši problema visai ignoruojama. Visuomenė dar nėra pakankamai aktyvi sprendžiant smurto prieš vaikus problemą, užtikrinant jų teises ir teisėtus interesus bei garantuojant elementarų jų gerbūvį asocialiose šeimose.
Analizuojamu laikotarpiu užregistruoti 29 pranešimai apie vaikus, patyrusius smurtą nuo savo tėvų, artimųjų ar kitų kartu su jais gyvenančių asmenų, iš jų 3 – apie vaikų nužudymą. Daugiausiai gauta pranešimų apie sumuštus vaikus. Suaugusiųjų demoralizacija neretai tampa nusikalstamo su vaikais elgesio priežastimi. Per pirmą šių metų pusmetį užregistruoti 4 pranešimai apie seksualinę prievartą, kurią vaikai patyrė savo namuose. Vaikui lytinis išnaudojimas yra pati didžiausia skriauda, ypač jeigu tai susiję su artimu žmogumi.
Beveik ketvirtadalis iš visų smurtą patyrusių nepilnamečių dėl įvairių sužeidimų bei kūno sužalojimų pateko įį ligonines.
Užregistruota pranešimų, kai nusikaltimai buvo padaryti pasinaudojant vaikų amžiaus tarpsnių ypatybėmis bei patiklumu. Kad vaikai būtų saugūs, suaugusieji privalo juos nuolat lavinti, pateikti jų išsivystymo lygį atitinkančios informacijos apie apsisaugojimą nuo įvairių grėsmių.
Šalies policijos įstaigų duomenimis per pirmuosius šešis šių metų mėnesius nuo chuliganizmo nukentėjo 176 vaikų. 126 nepilnamečiams buvo padaryti įvairūs kūno sužalojimai. Daugiausiai pranešimų gauta apie 12 – 15 metų nukentėjusiuosius.
Didžiausią tokio smurto dalį padaro kiti vaikai. Pabrėžtinos vaikų tarpusavio santykių problemos ir žiaurus elgiasys su kitais vaikais. Dalyvaudami muštynėse jie neretai naudoja peilius, beisbolo lazdas, pagalius, kt. Apie 20 proc. visų nukentėjusių nuo smurto vaikų dėl įvairių sužeidimų ir kūno sužalojimų buvo gydomi ligoninėse.
Vaikai neretai tampa įvairių neteisėtų reikalavimų ir vagysčių aukomis. Per analizuojamą laikotarpį nustatyti 22 nukentėjusieji nuo vagysčių nepilnamečiai. Didžioji dauguma pranešimų gauta apie mobilaus ryšio telefonų vagystes. Užregistruoti 7 pareiškimai dėl pinigų bei turto prievartavimo. Nukentėjusieji dėl fizinės bei psichologinės prievartos smurtautojams atidavė pinigus, dviračius, aparatūrą, juvelyrinius dirbinius.
Pranešimų apie nukentėjusius vaikus analizė rodo, kad teisės pažeidimų, padarytų mokyklose bei jų prieigose, aukomis tapo 75 vaikai. Nuo plėšimų nukentėjo 13 vaikų, chuliganizmo – 34, kūno sužalojimų – 23, vagysčių – 3, turto prievartavimo – 2. Per analizuojamą laikotarpį šalies mokyklose buvo užregistruoti 47 ssmurto prieš vaikus atvejai. Mokyklų prieigose užregistruoti 42 įvykiai.
Mokykla vaidina didelį vaidmenį smurto prieš vaikus prevencijos srityje. Siekiant užkirsti kelią nepilnamečių nusikalstamumui ir nusikalstamumui prieš nepilnamečius, policija ir mokykla bendradarbiauja. Svarbu, kad visi dirbantieji auklėjamąjį ir prevencinį darbą su vaikais būtų vieningi ir kryptingai organizuotų savo darbą.
Teikdamos prioritetą vaikų teisės pažeidimų bei nusikaltimų prieš vaikus užkardymui, siekdamos efektyviau atlikti šį darbą šalies policijos įstaigos numatė vasaros laikotarpiui bendras prevencijos padalinių ir kriminalinės policijos pareigūnų priemones. Sustiprintas viešosios tvarkos užtikrinimas vaikų vasaros poilsiavietėse bei laisvalaikio praleidimo vietose pasitelkiant visuomeninių judėjimų atstovus. Pareigūnai glaudžiai bendrad.arbiauja su vasaros stovyklų administracija, klubų vadovais, kitais vaikų užimtumo organizatoriais, rengia bendras priemones.PARAMOS CENTRAI
Dar 1995 m. Sveikatos apsaugos ministerija teigė, kad Lietuvoje prievartos prieš vaikus atvejų nėra. Šiandien ši problema vis dažniau pripažįstama, tačiau šio reiškinio mastais Lietuva nei pranoksta kitas valstybes, nei nuo jų atsilieka. Didžioji dalis visuomenės vis dar dažnai mano, kad tai yra neteisybė, išsigalvojimas, kažkokios pasakos arba prievartą sieja tik su asocialiomis šeimomis. Iš tikrųjų prievartos paplitimo ribos yra platesnės.
Padėti prievartą patyrusiems vaikams, yra kuriamos organizacijos, medicinos pagalbos tarnybos, įvairios programos, kuriuose dirba kvalifikuoti specialistai. Viena iš tokių organizacijų yra “Paramos vaikams centras”. Į šį centrą kreipiasi vaikai ir šeimos, kuriose prieš
vaikus yra naudojama prievarta ar yra buvę tokių atvejų. Tiesiogiai kreipiasi nedidelė dalis. Todėl kai kuriais atvejais bendradarbiauja su Vaikų teisės apsaugos tarnyba, su mokykla ir kitomis institucijomis.prievarta prieš vaikus yra kompleksinis socialinis reiškinys, kuriame dalyvauja ne vien vaikas bei jo šeima, bet ir visa aplinka, vienaip ar kitaip reaguodama į tą faktą. Nuo šios reakcijos nemaža dalimi priklauso vaiko ir šeimos tolimesnis likimas. Tai gali būti ir psichokos liga ar adaptacijos sutrikimas. Jei aplinkiniai žmonės atstumia, nebendrauja su tokia ššeima, tai jos nariams būna labai sunku. Todėl kuriamų organizacijų pagrindiniai tikslai – sumažinti smurto pasekmes, padėti prievartą patyrusiam vaikui bei jo šeimai atsikratyti kaltės, gėdos jausmo ir vėl pradėti pasitikėti žmonėmis.
Paramos vaikų centras dalyvauja įvairiose prevencinėse programose, bendradarbiauja su įvairių sričių specialistais: pediatrais, psichiatrais, psichologais, pedagogais, socialiniais darbuotojais, žurnalistais, teisininkais bei kt.
Paramos vaikų centras bendradarbiauja su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Socialiniams darbuotojams ir Vaikų teisių apsaugos tarnybos darbuotojams rengia nuolatinius kursus “Probleminė šeima”, jų metu didelį dėmesį sskiria prievartos šeimoje ar globoje problemai. Taip pat šis centras dirba kartu ir su policijos darbuotojais. Moko juos suprasti šią problemą, susigaudyti situacijoje. Svarbu yra išsiaiškinti kaip viena ar kita profesinė kategorija supranta smurtą, kaip reaguoja jo atvejais. Nes nuo tto reiškinys yra suprantamas ir įsivaizduojamas, priklauso ir tai, kokių veiksmų bus imtasi. Fizinės prievartos atvejais dažniausiai nugali įsitikinimas, kad sustabdyti prievartą galime tik panaudoję dar didesnę fizinę prievartą. Tačiau tokios radikalios priemonės padeda tik kraštutiniais atvejais. Ypatingai vaikų ir paauglių auklėjime reikia surasti subtilesnių poveikio priemonių. Todėl būtina ugdyti pastabumą, kuris padėtų atskirti normalų vaiko seksualinį susidomėjimą nuo elgesio, kuomet pasikartojantys ir įkyrūs veiksmai bei kiti simptomai gali liudyti apie reikšmingesnes problemas ir sutrikimus. Profesionalai ( psichologai, socialiniai darbuotojai ir kt.) paprastai turi tokių žinių ir įgūdžių, o kitiems specialistams, savo darbe susiduriantiems su vaikais ir tokiomis jų problemomis, reikia suteikti žinias ir patyrimą.
Norint visuomenei suteikti kuo daugiau žinių apie šią problemą, organizuojami specialūs seminarai mokyklų psichologams, mokytojams. ŠŠiuose seminaruose kalbama apie komandinio darbo principus, emocinės, fizinės ir seksualinės prievartos prieš vaikus apraiškas mokykloje ir visuomenėje. Nes mokykla yra ta vieta, kur tos prievartos yra tikrai nemažai, kur ji labiau ir pastebima dėl didelės vaikų koncentracijos. Šių seminarų programos dalis yra skirta individualių planų kūrimui, kuriais siekta numatyti veiksmus, kurių pagalba būtų sprendžiamos konkrečios mokyklos problemos, susijusios su prievarta prieš vaikus, alkoholizmu, narkomanija.
Į vaikų lytinio švietimo ir auklėjimo programas būtina įtraukti privalomą seksualinį švietimą, nes tik 10 pproc. Informacijos lytiniais klausimais vaikai gauna iš tėvų, auklėtojų, mokytojų ir gydytojų. Kitą informaciją vaikai sužino iš knygų, televizi.jos, videofilmų, įvairių leidinių ir blogiausia – iš žmonių, neturinčių pakankamai žinių bei nesugebančių šios informacijos pateikti. Todėl Paramos vaikams centras nemažai dėmesio skiria leidybai. Yra išleidę dviejų dalių knygelę “Tikra knygelė apie skriaudą”.
Vaikų teises ir jų apsaugą reglamentuoja daugelis Lietuvos Respublikos įstatymų, kodeksų, kitų teisės aktų (Vyriausybės nutarimai, žinybinės nuostatos, instukcijos ir kt.).IŠVADOS
Patirtas smurtas negražinamai paveikia vaiko psichiką ir skatina jį nusikalstamai veiklai. Smurto pasekmių pašalinti visiškai neįmanoma. Reikia daug pastangų ir laiko, kol užgyja žaizdos, kol vaikas atsikrato gėdos, kaltės jausmo ir vėl pradeda pasitikėti žmonėmis, nors tas pasitikėjimas jau niekada nebūna naivus vaiko tikėjimas aplinkinių meile.
Apie prievartą prieš vaikus stengiamasi prabilti per masinės informacijos priemones, parodyti realią padėti, formuoti teisingą visuomenės nuomonę.
Neretai informacija pateikiama neatsakingai: masinės informacijos priemonių atstovai paprastai ieško sensacijų. Visuomenei, o ypač jaunimui, įvairiomis nebaustinomis formomis peršamas fizinio ir seksualinio smurto kultas, todėl šio reiškinio propaguotojai taip pat turėtų už tai atsakyti.
Kuriamos įvairios prievartos prieš vaikus profilaktinės programos, specializuotos medicinos pagalbos tarnybos, paramos centrai ir kt. Šiomis programomis stengiamasi visuomenei pateikti kuo išsamesnę informaciją apie prievartą prieš vaikus, nurodyti jos požymius bei patarti, kaip padėti tokiu aatveju.
Taip pat yra rengiama atitinkama literatūra bei vaizdinės priemonės.
Dar praeitame dešimtmetyje daugelyje valstybių buvo pradėta rūpintis smurto prieš vaikus šeimoje prevencija. Tuo tarpu pas mus tuo nedaug tesirūpinama, sunku gauti informaciją apie tokio pobūdžio Lietuvoje vykdomus projektus. Taigi belieka tik mokytis iš daugiau patirties šioje srityje turinčių valstybių, kur organizuojamos įvairios programos, skirtos padidintos rizikos tėvų grupėms – skurdžiai gyvenantiems; nepilnametėms, vienišoms motinoms. Jiems pasakojama apie vaiko vystymąsi, poreikius, pojūčius, mokoma ir skatinama užmegzti glaudesnius ryšius su artimaisiais bei draugais, valstybinių įstaigų atstovais. Tyrimai rodo, kad tokios programos yra pakankamai veiksmingos.
Belieka tikėtis, kad ir Lietuvoje greitu laiku bus pradėta labiau domėtis šia aktualia problema bei imta plačiau informuoti visuomenę apie priemones, kurių imamasi, siekiant ją išspręsti arba užkirsti kelią tolesniam jos plitimui.
Tačiau svarbiausia, kad prievartą patyrusio vaiko bei jo šeimos neatstumtų aplinkiniai žmonės, išreikštų didesnę jiems paramą bei palaikymą.LITERATŪRA
1. Gintautas Valickas „Psichologinės asocialaus elgesio ištakos“, – V, 1997
2. Erika Beržinienė „Skaitiniai tėvams“, – V, 2000
3. Jungtinių Tautų vaikų fondo (JTVF) nacionalinis komitetas „Šeimos ir vaikai Lietuvoje“, – V, 1995
4. Aušrys J. Seksualinė prievarta prieš vaikus. Atgimimas. 1997 m. balandžio 25 d.
5. M. A. Pavilionienė, V. Kanopienė „Smurtas prieš moteris ir vaikus Lietuvoje“, – V,1997
6. www.jaunimas.nlt
7. www.sociumas.lt
8. www.vaikunamas.lt
9. www.vaikams.lrs.lt