Asmens ir vaidmens samprata

ĮVADAS

Neretai mums iškyla klausimai: Kas mes esame? Kokios mūsų gyvenimo funkcijos? Kaip mūsų veiksmai pasireiškia visuomenėje, bendraujant vieniems su kitais ir santykyje paties su savimi? Ir apskritai, kodėl mes elgiamės taip, o ne kitaip? Tokie ir dar daugelis kitų klausimų mus jaudina šiandien. Mes esame žmonės — pasaulio vaikai, nors esame apriboti įvairių socialinių normų bei institucijų, tačiau nepaisant to, visi stengiamės kažkaip išsiskirti iš pilkos minios, sukurti gerą įspūdį, ko pasėkoje atkreipti į save mums svarbių žmonių dėmesį. Kai kkurie individai, jų tarpusavio santykiai, veiksmai, įvairios situacijos, jų elgesio motyvai dar mums yra sunkiai suvokiami, jie tarsi atitverti nuo mūsų teatro scenos užuolaida, o atsakymai į mus dominančius klausimus slypi, kažkur už jos. Tai man atrodo labai įdomu, nes aš taip pat kaip ir daugelis kitų jaunų žmonių esu smalsi, todėl noriu kilstelėti tą užuolaidą ir bent pro mažyti plyšelį pabandyti įžvelgti tai, kas slypi anapus.

Šiame darbe stengsiuos peržvelgti ir suprasti asmens ir vaidmens sąvokas. Panagrinėsiu idėją, kad aasmuo tėra jo vaidmenų suma, — pirmiausia institucinių vaidmenų kontekste, po to pasitelkdama analogiją su teatriniais vaidmenimis. Bandysiu išsiaiškint kokie vaidmenys mums tenka ir ar išties mes esame tik visuma vaidmenų, kuriuos atliekame?

Daugelis mūsų socialinių sąveikų vyksta pagal tam tikras ttaisykles ar modelius, kurie dažniausiai yra reguliarūs bei pasikartojantys. Pati visuomenė atsirado ir egzistuoja, todėl, kad turi pagrindinius savo elgesio modelius, kurie parodo žmonėms, ką jie turi daryti, kaip elgtis tam tikroje situacijoje, tiesiog leidžia numatyti kitų visuomenės narių elgesį. Galime įsivaizduoti, kaip būtų jeigu mes nežinotume, ko tikėtis iš kitų mus supančių žmonių, nežinotume kaip jie pasielgs mūsų atžvilgiu. Pagalvokime, jeigu kiekvieną kartą, ištiesę ranką mes gautume vis skirtingą atsaką — nuo rankos paspaudimo iki smūgio į paširdžius, labai greitai pradėtume bijoti tiesti ranką. Tačiau taip neatsitinka todėl, kad mes beveik visi žinome elgesio taisykles arba modelius, apibrėžiančius konkrečioje situacijoje priimtiną elgesį. Šių taisyklių esmę sociologijoje atskleidžia statuso ir vaidmens koncepcija. Statusas — individo padėtis visuomenėje. Galime teigti, kad vviskas kas vyksta aplink mus priklauso nuo statusų. Jų yra daugybė. Kiekvienas statusas numato tam tikras funkcijas ir pareigas. Užėmęs tam tikrą statusą žmogus turi jas vykdyti. Taigi, kiekvienas statusas numato tam tikrą elgesį arba vaidmenį.

Vaidmuo — elgesio modelis, atitinkantis tam tikrą statusą. Kitais žodžiais tariant, statusas nurodo vietą, vaidmuo elgesį. Arba kaip rašo P. Bergeris,

„Vaidmenį galima apibrėžti kaip tipišką reakciją į tipiškus lūkesčius. (.)

Vaidmuo pateikia šabloną, pagal kurį žmogus turi veikti konkrečioje

situacijoje(.). Vaidmuo apima tam tikrą vveiklą, emocijas ir nuostatas,

kurios susijusios su ta veikla“ (Bergeris 1995, 97).

Kiekvieną dieną daugelis iš mūsų užima kelis skirtingus statusus ir atlieka skirtingus vaidmenis. Pvz.: studento, dukros ar sūnaus, darbuotojo, draugo, kaimyno ir t.t. Kiekvienas vaidmuo ir statusas atskleidžia ryšius su kitais mus supančiais žmonėmis prigimtį bei turi svarbią reikšmę modeliuojant tarpusavio santykius.

Beje, kalbant apie vaidmenis, reiktų paminėti, kad yra priskiriami ir suvokiami vaidmenys.

Priskirtas vaidmuo — tai lūkesčiai, funkcijos ir pareigos, susiję su tam tikra padėtimi, kurią asmuo užima visuomenėje. Priskirtų vaidmenų spaudimas ir jų teikiamos galimybės akivaizdžiai lemia žmonių elgesį. Todėl žmogus įvertina vaidmenį per savo asmeninį patyrimą.

Suvoktas vaidmuo — individualaus statuso vertinimas. Individas šį suvokimą suformuoja priklausomai nuo jį supančios socialinės aplinkos ir savo paties nuostatų, įsitikinimų, patyrimo ir kitų užimamų statusų.

Taigi, kaip yra atliekamas vaidmuo, priklauso ir nuo individo vaidmens suvokimo. Visi individai mokosi iš dabarties ir praeities socialinių patyrimų ir tuo pat metu „ima“ ir „daro“ arba kuria vaidmenis. Todėl skirtingi žmonės skirtingai atlieka tuos pačius vaidmenis.

Statusai ir vaidmenys yra individų elgesio organizavimo būdas, jų elgesio numatomumo galimybė, padaranti įmanomu bendrą žmonių buvimą.

Aiškindami vaidmens sąvoką, galime įsivaizduoti visuomenę kaip tam tikrą socialinių padėčių schemą, kur kiekviena padėtis siejama su tam tikra institucija arba organizacija. Vienos institucijos iir organizacijos yra griežtai struktūrizuotos, dažniausiai hierarchiškai. Kitose hierarchinė tvarka gali būti ir ne tokia griežta. O dar kitos gali būti struktūrizuodamos be hierarchinių rangų. Kadangi yra tam tikros institucijos ir organizacijos, todėl yra ir skirtingos socialinės padėtys.

Įvairias socialines padėtis galime įsivaizduoti susijusias su vaidmenimis, kuriuos numato kiekviena padėtis ir kuriuos atlieka jas užimantys individai — prezidentai, gatvių šlavėjai, biurokratai, šventikai, kareiviai, tėvai, ir kt. Kartais žmonės daro tik tai, ko reikalauja jų padėtis. Kiekvienas vaidmuo turi savus reikalavimus asmeniui, kurių jis privalo laikytis ar juos savaip interpretuoti. Vaidmens kokybė priklauso nuo jo atlikėjo. Kiekvienas individas įvertina savo vaidmenį, nusprendžia kuris vaidmuo jam yra svarbus, o kuris nelabai. Juk žmonės neišvengiamai turi patys tvarkytis savo gyvenimą. Bendrai kalbant, geri aktoriai ne tiek vaidina savo personažus, kiek juos įkūnija. Nors iš esmės, mes turim labai siaurą socialinio manevro laisvę, todėl kiekvienas užimdamas tam tikrą padėtį, turėtume tokius pačius savo laisvės apribojimus.

Kaip jau minėjau, vienas žmogus gali atlikti daugelį vaidmenų, tačiau jis nebūtinai yra jo atliekamų vaidmenų suma. Esminis dalykas yra tas, kad yra aktorių pakeičiamumo galimybė, tai reiškia, jog vaidmenų atlikėjai gali būti laisvai sukeičiami tarpusavyje.

Galime pabandyti įsivaizduoti visuomenę tarsi didžiulę teatro sceną, kurioje maži žmogeliukai atlieka tam tikrus vaidmenis. Kaip kkomedijoje „Kaip jums tai patinka“ Žakas yra pasakęs:

„Visas pasaulis — tik scena,

O vyrai ir moterys — tik aktoriai,

iškart priduria:

Jie tai ateina, tai išeina,

Ir vienas žmogus vaidina daugelį vaidmenų.“ (Hollis 2000:210)

Kadangi du skirtingi asmenys gali turėti tuos pačius vaidmenis. Du asmenys gali turėti tuos pačius socialinius atributus, tad ir tą pačią socialinę tapatybę. Tačiau tai jų nepadaro tuo pačiu asmeniu. Kiekvienas asmuo būtinai yra unikalus.

„Panašiai kaip du žirniai ankštyje turi bendrų savybių, dėl kurių jie abu yra žirniai, ir skirtingų savybių bei santykių, dėl kurių jie yra atskiri žirniai.“ (M. Hollis 2000:215)

Tačiau nepaisant to, kad kiekvienas žmogus yra unikalus — pirmasis įspūdis kasdieniniame gyvenime išlieka labai svarbus. Kai žmogus pasirodo prieš kitus, jis turi ne vieną motyvą stengtis kontroliuoti tą įspūdį, kurį jiems sudaro situacija. Tačiau neretai pirmas įspūdis būna klaidingas, nes individas prieš pasirodydamas kitų akivaizdoje, paprastai stengiasi įgyti apie juos kokios nors informacijos, tam stipriai pasirengti tiek moraliai, tiek ir informacijos gavimo atžvilgiu, o kartais galbūt net ir fiziškai. Taip ruošdamasis asmuo sugeba pakoreguoti savo elgesį, kad susilauktų kitų pageidaujamos reakcijos. Taigi, kai individas pasirodo kitų akivaizdoje, paprastai jis jau turi, kokią nors priežastį, raginančią jį sutelkti savo veiklą tokiu būdu, kad kitiems ji sudarytų tokį įspūdį apie save,

koks jam palankus.

Atlikdamas vaidmenį individas netiesiogiai reikalauja iš savo žiūrovų, kad įspūdį, kurį jų akivaizdoje stengiasi sukurti, priimtų rimtai. Jie raginami patikėti, kad jų stebimas herojus iš tiesų pasižymi tokiomis savybėmis, kokiomis dedasi pasižymįs. Galime išskirti du individų-atlikėjų variantus: vieni atlikėjai nuoširdžiai įsitikinę savo vaidybine išraiška; jie nuoširdžiai tiki, kad realybė, kurią jie sukūrė scenoje, įspūdis, ir yra pati realybė. Individai, kurie netiki savo vaidyba ir visiškai nesuka sau galvos, ar jo vaidinimu tiki auditorija, galime pavadinti ciniku. CCiniškas individas gali apgaudinėti savo auditoriją ir įsivaizduoti darąs tai jų pačių labui. Individas gali įsijausti į savo vaidmenį, arba į savo vaidmenį žvelgti ciniškai. Bet vienaip ar kitaip, individas vis tiek atlieka vaidmenį. Mes ateiname į pasaulį kaip individai, įgyjame charakterį ir tampame veikiančiais asmenimis.

Kai individas atsiduria prieš kitus, jis sąmoningai ir kartu nesąmoningai projektuoja apibrėžtą situaciją, kurios svarbiausia dalimi yra savo „aš“ samprata. Kartais individas visą savo „ego“ palenkia susitapatinimui su konkrečiu vaidmeniu, tuomet jo savęs samprata ppriklauso nuo to, ar jis gali funkcionuoti nenutraukdamas vaidinimo ir neapvildamas aplinkinių. Kai pasirodymas nutraukiamas, matome, jog individo pasitikėjimas tomis savęs sampratomis, kuriomis buvo pagrįsta asmenybė, žlunga. Tai pasekmės, kurias sąveikos pertraukimai turi individualiai asmenybei.

Nuolat minėjome sceną, vaidinimus. DDeja, nereikėtų užmiršti ir užkulisių. Jie taip pat svarbūs šiame kontekste. Dažnai užkulisiuose mes ruošiamės vaidmeniui, kurį netrukus teks suvaidinti prieš auditoriją. Užkulisiuose leidžiame sau atsipalaiduoti, nesirūpinti savo įvaizdžiu, nesigrimuoti ir nesidėti kaukių. Tačiau nederėtų užmiršti, kad kartais asmuo taip pripranta prie savo vaidmens, kad ir jo atsipalaidavimas nuo šitos veiklos tampa dar vienu pasirodymu.Net ir atsidūręs užkulisiuose, jis mano ir toliau privaląs vaidinti sceninį charakterį, ir tai gali labiau priminti pozą nei pats pasirodymas, nuo kurio stengiamasi atsipalaiduoti.

Taigi, atlikėjas privalo jausti atsakomybę už savo išraišką, nes patys menkiausi neatsargūs poelgiai kartais pasirodo sukonstruoti taip, kad jie taikliai perduoda tam momentui nepriderančius įspūdžius. Tokius poelgius galima pavadinti „netyčiniais gestais“. Tačiau neįmanoma gyvenime nesuklysti. Konkretaus atlikėjo gyvenime praeityje, taip pat iir dabartiniu jo atliekamų visų vaidmenų cikle, neišvengiamai atsiras bent vienas kitas toks faktas, kuris, įtrauktas į pasirodymą, sukompromituotų atlikėjo pretenzijas į tą „aš“, kurį jis mėgina sukurti kaip situacijos apibrėžimo dalį. Kai tokie faktai įtraukiami į situaciją, atlikėjas paprastai sutrikdomas. Netyčiniai gestai, įsiveržę į situaciją, gali ją sugadinti. Įvesdamas į situaciją tokios informacijos, atlikėjas rizikuoja sugriauti ar įžeisti kito žmogaus įvaizdį. Etiketas reikalauja asmenis būti apdairesniems bendraujant su kitais atlikėjais.

Norint išvengti tokių keblumų, reikėtų, kad visi sąveikos dalyviai tturėtų savybių, padedančių sušvelninti padėtį. Kasdieniniame gyvenime reikia daugiau atidumo, kadangi realybė, su kuria susiduria individas, nėra suvokiama akimirksniu, dažnai tenka remtis išoriškumu. Individas paprastai elgiasi su kitais situacijos dalyviais pasiremdamas tuo įspūdžiu, kurį jie sudaro šiuo metu apie praeitį ir ateitį.

Taigi, viską apibendrinant, mūsų visuomenėje tarp charakterio, kurį asmuo vaidina, ir asmens „aš“ mielai rašoma lygybė, ir šis „aš-kaip-charakteris“ paprastai suprantamas kaip kažkas, kas yra patalpintas jį turinčiojo kūne. Šį požiūrį netiesiogiai galima kildinti iš viso to, ką mes stengiamės parodyti. Čia vaidinimas „aš“ suvokiamas tarsi koks įvaizdis, parprastai įtikinamas, kurį ant scenos esantis individas atkakliai ragina kitus asmenis jam priskirti. Nors šio įvaizdžio formavimas ir susijęs su individu-tokiu būdu individui primetamas šio įvaizdžio „aš“,-šis „aš“ kyla ne iš asmens, kuriam jis tikrai priklauso, o iš visos jo veiklos scenos, kurios interpretacija priskiriama liudininkams. Tačiau tokiu būdu analizuodami „aš“, mes atsitraukiame nuo to, kam jis priklauso, nuo asmens, kuris daugiausiai iš jo laimės ar praras, nes jis ir jo kūnas trumpam taps tuo kabliu, ant kurio bus pakabintas sukurtas įvaizdis.

IŠVADOS

• Vaidmuo — elgesio modelis, atitinkantis tam tikrą statusą.

• Visuomenė gali egzistuoti todėl, kad žmonės beveik vienodai suvokia ir interpretuoja svarbiausias situacijas.

• Kiekvienas vaidmuo ir statusas atskleidžia ryšius su kitais mus ssupančiais žmonėmis prigimtį bei turi svarbią reikšmę modeliuojant tarpusavio santykius.

• Vienas asmuo gali vaidinti daugelį vaidmenų, tačiau kiekvienas turime siaurą manevro laisvę.

• Mes turime išmokti manevruoti tarp įvairių gyvenimo sferų, ir svarbiausia tikėti tuo, kuom stengiamės save pateikti. Pirmiausia turime suprasti patys save, jei norime supras visą mus supančią aplinką.

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Hollis, Martin 2000. Socialinių mokslų filosofija. Vilnius: Lietuvos Rašytojų Sąjungos Leidykla.

2. Mokyklinis tarptautinių žodžių žodynas. 2000. Kaunas: Šviesa.

3. Goffman, Erving 2000. Savęs pateikimas kasdieniniame gyvenime. Vilnius: ALKVAGA.

4. Leonavičius, Vylius (sud.). 2003. Sociologija. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas.