senų ir pagyvenusių žmonių gyvenimo pokyčiai

A

TURINYS

Įvadas …………………………2

Senatvės samprata ir požiūris į pagyvenusius žmones……….. 4

Socialinė senėjimo samprata …………………..5

Senų ir pagyvenusių žmonių veiklos trukdžiai……………8

Senų ir pagyvenusių žmonių užimtumas…………….10

Senų ir pagyvenusių žmonių pokyčiai sveikatos srityje……….12

Senų ir pagyvenusių žmonių psichologinės ypatybės………..14

Išvados ………………………..16

Literatūros sąrašas……………………18

ĮVADAS

Daugelis sociologų ir demografų studijuoja tiek visuomenės senėjimo tiek atskiro individo senėjimo reiškinius. Senėjimo problemomis pradėta domėtis jau XIX amžiaus pabaigoje, bet sistemingo mokslinių dėmesio sulaukė tik XX amžiaus antroje pusėje. Tai tik patvirtina 1994 m rudenį vykusi tarptautinė demografijos konferencija Kaire, jjoje buvo atskleisti ryškiausi gyventojų demografinės struktūros pokyčiai: pripažinta, kad pasaulio visuomenė sensta. Joje buvo pateiktos tokios reiškinio priežastys: sumažėjas gimstamumas, pagerėjusi socialinė sauga, aukšto lygio medicininis aptarnavimas, pagerėjusios gyvenimo sąlygos. Šis procesas įvairiuose kontinentuose bei valstybėse nevienodai pasireiškia. Tai labai gerai matosi palyginus Vakarų ir Rytų Europos valstybes, jose gyvenančių žmonių gyvensenos ir kokybės lygį. Vakarų valstybėse stebimas pagyvenusių žmonių skaičiaus absoliutus ir santykinis didėjimas, kurį lemia gimstamumo mažėjimas ir kylantis pagyvenusių žmonių pragyvenimo lygis, to pasėkoje gerėja sveikata, bbei ilgėja gyvenimo trukmė. Lietuvoje stebimi panašūs demografiniai procesai tačiau pas mus pragyvenimo lygio tempai kur kas mažesni (S. Mikulionienė 1990).

Aktualumas. Gyventojų senėjimas yra neišvengiamas visuomenės demografinės raidos etapas, susiję su perėjimu iš tradicinės visuomenės į šiuolaikinę, keičiantis gyventojų reprodukcijos ttipui, mažėjant gimstamumui ir pastaraisiais metais(nuo1994) mirtingumui, kinta ir gyventojų amžiaus struktūra, gausėja pagyvenusių žmonių.

Lietuvos visuomenė demografinės senatvės prasme pralenkia bendrą pasaulio šalių senatvės lygį ir net mažiau išsivysčiusių valstybių lygį. “Tarp artimiausių kaimynių Lietuva užima vidurinę poziciją ( jos demografiškai vyresnės) ir Lenkijos bei Baltarusijos (jos jaunesnės nei Lietuva)”1990 Lietuvos senatvės koeficientas buvo 69, Latvijos – 81, Baltarusijos – 64, o viso pasaulio – 29 (S.Mikulionienė 1990).

JTO ekspertai prognozuoja, kad 2025m vyresnių nei 60m amžiaus žmonių skaičius viršys 1 milijardą ir tai sudarys 15% visų planetos gyventojų. Šie tyrimai rodo, jog socialinė problema egzistuoja pasauliniu mastu. Tuo tarpu Lietuvoje jau dabar daugiau kaip 20 % gyventojų yra senatvės pensininkai (J. Smilgevičius 1995).

Šis spartus senėjimo procesas atsineša socialinių, ekonominių, sveikatos problemų, kurios yra aktualios tiek pagyvenusiems žmonėms, tiek visuomenei. Tačiau senėjimas yra objektyvus reiškinys ir jį labai sunku reguliuoti ar keisti(E. Rudzinskienė, 1999). Todėl labai svarbu esant senyvo amžiaus žmonių daugėjimui, žinoti šiam amžiaus tarpsniu būdingas ypatybes, kad būtų galima pagerinti jų gyvenimo kokybę.

Naujumas. Šis darbas neapsiriboja vien senų ir pagyvenusių žmonių psichologinių, sveikatos pokyčių aptarimu, tačiau pristato ir socialinio statuso pokyčio įtakotus užimtumo pokyčius bei veiklos trikdžius.

Šiame darbe kiekvienai aptariamai senų ir pagyvenusių žmonių gyvenimo pokyčių sričiai skiriama aatskira dalis, norint įsigilinti ir išsamiai pateikti nagrinėjamus dalykus, bei siekiant aiškumo bei struktūruotumo.

Praktinė reikšmė senų ir pagyvenusių žmonių veiklos, asmenybinių ypatybių bei gyvenimo pokyčių aptarimas leis praktikams dirbantiems socialinių paslaugų srityje kurti ir teikti efektyvesnes ir labiau atitinkančias minimos žmonių grupės poreikius paslaugas, kas leis pagerinti jų gyvenimo kokybę.

Darbo tikslas: aptarti senų ir pagyvenusių žmonių gyvenimo pokyčius.

Uždaviniai:

1)aptarti senų ir pagyvenusių žmonių gyvenimo pokyčius socialiniu aspektu;

2) aptarti senų ir pagyvenusių žmonių veiklos trikdžius;

3) aptarti senų ir pagyvenusių žmonių sveikatos pokyčius;

4) aptari senų ir pagyvenusių žmonių psichologines ypatybes.

Šiame darbe, nagrinėjant senų ir pagyvenusių žmonių gyvenimo ir asmens pokyčius, kalbama apie 60 – ties ir vyresnio amžiaus žmones.

Esminės sąvokos.

pagyvenęs žmogus – tai asmuo kuro amžius yra tarp 60 ir 74 metų ( PSO),

senas žmogus tai asmuo kurio amžius yra tarp 75 ir 90 metų( PSO).

gyvenimo pokyčiai šiame darbe bus suprantami kaip asmenybiniai, aplinkos bei socialinio statuso pasikeitimai, kurie įtakoja žmogaus gyvenimo kokybę.

SENATVĖS SAMPRATA IR POŽIŪRIS Į PAGYVENUSIUS ŽMONES

Senatvės sąvoka yra keliasluoksnė. Jos pagrindą sudaro individo biologinis senėjimas – žmogaus organizmo funkcijų gebėjimų raidos etapas, kai brandžiame organizme pradeda reikštis degeneracijos procesai. Šios sąvokos interpretacijos susijusios skirtingų kultūrų nulemtais senatvės įvaizdžiais. Vienur senstančio žmogaus statusas vvisuomenėje didėja, o kitur socialinė vertė gerokai smunka. Tai pat tam įtakos turi buvusi asmens ekonominė padėtis, lytis. (V.Stankūnienė, A. Jankaitytė, S. Mikulionienė, A.A. Mitrikas, A.Maslauskaitė 2003). S. Mikulionienė išskiria tris žmogaus raidos aspektus fizinį, socialinį ir psichinį. Tačiau jie nėra nulemiami konkretaus amžiaus.Vis dar nei mokslininkai nei eiliniai žmonės nesutaria kaip tikslai pavadinti šį amžiaus tarpsnį tad literatūroje ir kasdieniame gyvenime sutinkama daug terminų: pensininkai, pagyvenę žmonės, senimas, vyresnio amžiaus žmonės, seneliai, senukai.

Nuo bendruomeninės santvarkos iki naujųjų laikų ypatingai buvo gerbiami vyresnieji žmonės, buvo vertinama jų išmintis, patirtis. Tačiau XX a amžiuje pakito pagyvenusių žmonių statusas ir padėtis visuomenėje bei šeimoje. Senatvę imta vaizduoti kaip atstumiantį, niūrų, probleminį gyvenimo tarpsnį. Tam įtakos greičiausiai turėjo ekonominiai faktoriai dėl kurių skurdas, prastas būstas, silpna sveikata ir socialinė izoliacija tapo neatsiejama senatvės palydove. V Stankūnienė(2003) ir kiti remdamiesi Juknevičiaus tyrimu teigia, kad Lietuvoje pagyvenę žmonės gerbiami tik žodžiu. Buvo paklausta respondentų ar jie gerbia pagyvenusius žmones, daugiau nei 80 % pareiškė, kad taip, tačiau perfrazavus klausimą ir paklausus ar jie pasiryžę ką nors padaryti, kad šiai socialinei grupei būtų geriau gyventi, teigiamai atsakė tik trečdalis. Taigi galima teigti, jog deklaruojama pagarba vyresniajai dažnai menkai derinasi su veiksmais.

Aptariama socialinė grupė visuomenėje vvaizduojama pasyviai, iš šių žmonių tikimasi ramaus sėslaus gyvenimo neperžengiant namų sienų. Įsivaizduojama, jog jie negali nieko duoti tik prašyti ir reikalauti (Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutas1995). Vyresni žmonės suvokiami tarsi viduramžių gyventojai, kurie nesuvokia kas šiuo metu vyksta, ką suvokia jaunas protas. Jaunimas nebevertina vyresniųjų, dažnai juos ignoruoja ( Vyšniauskaitė 1995).

Dažnai visuomenės senėjimas dramatizuojamas ir jaunoji karta tarsi jaučia grėsmę, kartais net socialinė problemos aiškinamos tuo, kad senų žmonių yra per daug, o jų norai per dideli ( Stankūnienė ir kt. 2003).

Mūsų visuomenėje susiformavusi nuomonė, kad vyresnio amžiaus žmogui telieka naudotis tuo ką anksčiau jau išmoko. Iškyla XXI a paradoksalus reiškinys medicina deda visas pastangas prailginti žmogaus amžių, o visuomenė stengiasi nustumti žmogų į atskirtį, izoliaciją, tenkintis tuo kad jis gali vegetuoti.

SOCIALINĖ SENĖJIMO SAMPRATA

Mūsų gyvenimą įtakoja netik fiziniai protiniai, sugebėjimai, bet ir socialiniai. Mes sąveikaujame vieni su kitais, kaip tam tikrų vaidmenų atlikėjai. Vaidmenys kinta visa gyvenimą priklausomai nuo amžiaus.

Vaidmuo – tipiškas, arba laukiamas elgesys, siejamas sus tam tikra pozicija grupėje. Nevisi vaidmenys yra vienodai priimami, tinkami ir nekintami visiems individams. Dažnai vyresni žmonės neberenkami užimti tas pozicijas kurias jie vertino. Šis reiškinys susijęs su tinkamumu, pagal amžių, lytį, sugebėjimus, žmonės tampa tinkami arba netinkamai tam tikrai veiklai atlikti.

Dalinai veikla apsprendžiama amžiaus normų, jose slypi prielaidos, kurios nusako, ką žmogus esantis tam tikroje padėtyje privalo daryti, kaip atrodyti, mūsų visuomenėje yra apribotos galimybės tiek vaikams tiek pagyvenusiems žmonėms, daroma prielaida, kad jie nepakankamai stiprūs, patyrę išsimokslinę, remiamasi prielaida “ seno šuns naujų triukų neišmokysi” (Atchley 1998). Stereotipai pavojingi, nes pagyvenę žmonės dažniausiai priima juos kaip neišvengiamus, nepriklausančius nuo jų valios ir ima gyventi pagal juos, kad pateisintų visuomenės lūkesčius idant išvengtų neigiamo visuomenės vertinimo. Taigi jie dažnai stengias aatitikti nuomonę apie juos kuri labai gaila ne retai yra neigiama(E. Rudzinskienė,1999).

Pagyvenusių žmonių pasitraukimas iš socialinio gyvenimo, kitaip socialinių vaidmenų atsisakymas suprantamas kaip natūralus senėjimo procesas, tačiau psicho socialinė gerovė priklauso nuo socialinio įsitraukimo, tad atliekantys specifinius vaidmenis turi galimybę ilgiai išlikti reikalingais, ir jaustis geriau(Naujanienė 2004). Šiuo aspektu galėtų pasitarauti socialinis darbuotojas. Dažnai senyviems žmonėms reikia tik nedidelio paskatinimo ir mielai dalinasi savo patirtimi ar siūlo pagalbą. Lietuvoje jau yra pradėta telkti pagyvenę žmonės kaip savanoriai. Šia linkme ggalima butu dirbti ir toliau išplečiant savanorystes ribas, nes šiuo metu pagyvenę savanoriai dažniausiai padeda slaugyti ligonius ar teikia pagalba prastesnes sąlygas turintiems savo kartos žmonėms. Taip pat galima būtu skatintis burtis į pagyvenusių žmonių klubus, ar veiklos centrus, kur jjie galėtų gauti informacijos, patys parodyti ką gali ir pasižiūrėti į kitus, pabendrauti, pasidalinti savo rūpesčiais.

Vaikams paliekant lizdą tėvams tenka išmokti kitokio vaidmens, tai tampa itin sudėtinga moterims kurios didžiąją gyvenimo dalį buvo namų šeimininkės, ir rūpinosi vaikų auklėjimu, priežiūra. Tėvystės rūpesčiai tampa nebereikalingi (Atchley 1998). Šių sunkumų išvengiama jei vaikai išvykę iš namų staiga nenutraukia ryšio, tačiau jei atžalos namus aplanko itin retai tuomet susitaikyti su “tuščio lizdo” etapu tampa problematiška. Tai paveikia socialinius ir psichologinius žmogaus raidos etapus.

Tačiau situacija gali pakrypti kitaip, pagyvenusiems tėvams gyventi kartu su užaugusiais ir savo šeimas turinčiais vaikais tampa sunku. Jiems norisi ramybės, nėra pasirengią, anūkų keliamam triukšmui. Tačiau dalis prisitaiko ir prie tų pokyčių. Tačiau sudėtingiausia ir daugiausiai streso ir nerimo sukelianti ssituacija, kai vaikai turi grįžti į namus, po skyrybų ar kitokių negandų. Tėvai jau būna pripratę prie didesnės laisvės ir kitaip vedamo gyvenimo ir staiga vaikai grįžta. Situaciją sunkina tai, kad su vaikų grįžimu dūžta tėvų svajonės apie laimingą vaikų gyvenimą, tai kelia tiek vaikams, tiek tėvams nepasitenkinimo jausmą, kuris užtrunka tam tikrą laiko tarpą (Atchley 1998).

Kitas amžiaus nulemtas pasikeitimas – išėjimas į pensiją. Amžius paprastai yra pagrindinė atsiskyrimo nuo darbinės veiklos priežastis, nors dažnai svarbi būna ir sveikata ((Lemme 2003). Žmogui paliekant darbą, jo gyvenime įvyksta pasikeitimai nepriklausomai nuo to, išėjimas į pensiją buvo savanoriškas ar priverstinis. Įvykus šiam procesui netik atsisakoma vaidmens, bet ir priimamas naujas – iš dirbančio žmogaus tampama pensininku priklausomai nuo asmens tai gali reikšti krizę, apsivertimą visko aukštyn kojom, arba tai lauktas pasikeitimas, ir jam tinkamai pasiruošta. Dažnai nežinoma ką daryti su laiko pertekliumi, neretam atrodo, kad jie nieko nenuveikia. Bene skaudžiausiai išgyvenamas kolegų ir socialinių ryšių netekimas. Skaudžiai paliečia pasikeitusios pajamos, įtakojančios gyvenimo kokybę. Pagyvenę žmonės perkainoja vertybes, keičia gyvenimo būdą, dažnai šiame tarpsnyje lydi netikrumo jausmas (Atchley 1998). Šioje srityje sujungus socialinių darbuotojų, teisininkų ir politikų jėgas galima būtų inicijuoti palaipsnišką išėjimą į pensiją. Šis mechanizmas efektyviai veikia Amerikoje. Jei tik žmogus pageidauja jis gali palaipsniui mažinti darbo krūvį iki kol išeis į pensiją. Tokiems žmonėms sudaryta galimybė ir po išėjimo į pensiją dar padirbėti. Dažniausiai tai konsultacinio ar pobūdžio darbas. Palaipsniškas laisvo laiko augimas padeda lengviau prisitaikyti ir neskelia sunkių psichologinių pokyčių. Tai ypač aktualu vyramas, nes visą gyvenimą jie didžiąją laiko dalį praleidžia darbe, taip pat jų interesai daugiausiai siejami su profesinėm ambicijom

Našlystė išskirtinai labiausiai paplitęs reiškinys tarp pagyvenusių žmonių. Daugumai žmonių našlystė reiškia negalėjimą patenkinti savo emocinių iir seksualinių poreikių. Taip pat gali įtakoti savo tapatumo pasikeitimus ypatingai asmuo save identifikavo su asmeniu kurį prarado. Sunkiausia padėtį išgyvena moterys tapusios našlėmis ir gyvenančios mieste. Našlės gyvenančios kaimiškose vietovėse ar mažuose miesteliuose turi tvirtus socialinius ryšius su kaimynas, bendruomene, tad šis vaidmens pasikeitimas tampa ne tokiu skausmingu ir lengviau su juo susitaikoma.

Tapimas priklausomu bene labiausiai gąsdinantis vaidmenų pasikeitimas, kuris dažnai pasireiškia senyvame amžiuje. Galima teigti, kad tai neišvengiama dėl fiziologijos, senstant silpnėja rega ir klausa, sunkiau judėti, susitvarkyti buityje. Lietuvoje įprasta, kad ligotais tėvais rūpinasi jau suaugę vaikai, dėl to sunku išvengi šeimyninių konfliktų. Tapęs priklausomu asmuo turi šią ribą įveikti psichologiškai, juk visą gyvenimą siekiame būti nepriklausomi ir staiga vėl tenka tapti kažkam našta (Lietuvoje dažnai tapatinamas tapimas priklausomu ir buvimas našta) (Atchley 1998).

Neretai pagyvenusio žmogaus tapusio priklausomu padėtį sunkina į jį orientuoti lūkesčiai. Iš jo tikimasi, kad bus klusnus, nekels pretenzijų, nuolat bus dėkingas už jam daromą gerą. Tokiu atveju pagyvenę žmonės jaučiasi izoliuoti, iš to kyla pyktis ir nepasitenkinimas supančia aplinka. Toks jų elgesys dar labiau apsunkiną santykius su juos prižiūrinčiais. Senas žmogus suvokia, kad nelabai ką gali duoti, o priverstas tik imti, todėl priimti šį vaidmenį tampa dar sunkiau( Naujanienė 2004).

Kuomet liga iir negalia tampa rimta problema, daug senų žmonių pasidaro tam tikrų institucijų – slaugos arba senelių namų gyventojais. Tokiose institucijose naudingų ar laisvalaikio užsiėmimų galimybės, kontaktai su išoriniu pasauliu ir privatumas daug retesni nei išorėje. Lietuvoje dar nuo sovietinių laikų išlikęs neigiamas požiūris į gyvenimą institucijose, todėl dar ir dėl to kratomasi buvimo institucijose. Visi šie pokyčiai sukuria reikšmingų kliūčių vaidmenų tęstinumui ir adaptacijai (Atchley 1998).

Socialinių vaidmenų atlikimą nemaža dalimi įtakoja aplinkos tinkamumas. Kai kurie žmonės linkę prisirišti prie vietų ir daiktų. Tokiems žmonėms pasikeitimai tampa ypatingai reikšmingi, neretai išėjus į pensiją ilgimasi įprastos darbo vietos. Žmonės prisiriša prie įvairių gyvenamosios vietos smulkmenų – gyvenant ilgą laiką vienoje vietoje aplinka sukaupia daug praeities asociacijų, tad pagyvenusių žmonių atmintyje lengviau išlieka ir atsigamina prisiminimai. Vyresni žmonės keičiantys gyvenamą vietą, dažnai priversti nutraukti daugybę ilgalaikių ryšių, kurių užmezgimas naujoje bendruomenėje senyvame amžiuje tampa problematiškas, kartais neįmanomas (Atchley 1998).

Dažnai senyvame amžiuje kardinaliai pasikeičia vaidmenys tuo sukeldami pokyčius žmogaus gyvenime. Tam įtakos turi, tiek pačių pagyvenusių žmonių veiksmai ir požiūris į šį amžiaus tarpsnį, tiek visuomenėje susiformavę stereotipai bei lūkesčiai. Atrodytų jog šis amžius yra galimybė galiausiai pailsėti ir atgaut jėgas, tačiau psicho socialinė gerovė priklauso nuo įsitraukimo. Išėjęs į pensiją žmogus skaudžiai išgyvena

kolegų ir socialinių ryšių netekimą. Padėtį dažnai pasunkina našlystė, pablogėjusi sveikta, tapimas priklausomu nuo šeimos ar globėjų, sumažėjusios pajamos kurios priverčia perkainoti vertybes, keisti gyvenimo būdą.

SENŲ IR PAGYVENUSIŲ ŽMONIŲ VEIKLOS TRUKDŽIAI

Iš pareit skyrelių matyti, jog seni ir pagyvenę žmonės visuomenėje tapatinami su pasyviais ir tik reikalauti sugebančiais žmonėmis. Tačiau pabandykime pažvelgti kas jiem trukdo būti aktyviais, veikliais visuomenės nariais.

N. Večkienė, V. Večkys ir M. Vidugirytė- Hartblay pateikia tokius pagyvenusių žmonių veiklos trikdžius.

Pirmiausia seniems ir pagyvenusiems visuomenės nariams svarbus bazinis raštingumas. DDaugelio dabartinių pagyvenusių žmonių vaikystė prabėgo itin sudėtingu periodu. Todėl daugelis turi tik pradinį arba jokio išsilavinimo. Šio pobūdžio problemų nebus galima išspręsti kol neįsitvirtins kokybiškos raštingumo programos pagyvenusiesiems. Dabartiniu laikotarpiu norint išlikti aktyviu visuomenės ar darbo rinkos dalyviu neapsieinama be kompiuterinio raštingumo, komunikacinės elgsenos įgūdžių, kalbų mokėjimo, tačiau tokių mokymo programų esti vis dar labai mažai.

Pagyvenę ir seni žmonės sunkiai įsivaizduoja galį dalyvauti programose kurių iš vis nėra arba jos tik kuriasi toli nuo jų gyvenamosios aplinkos. Dėl ddabartinėje visuomenėje vyraujančio požiūrio į pagyvenusiuosius jiems labai sunku pasijausti reikalingais, dažnai jie nebemato prasmės tobulėti. Lietuvoje yra trečio amžiaus universitetas, keletas programų besirūpinančių pagyvenusių žmonių švietimu, tačiau finansavimas problemiškas, programų kokybė ir įvairovė nepakankama, todėl seni žmonės jose dalyvauja labai mažai( Bajorūnienė, Sirumavičiūtė 1999).

Labai svarbus yra socialinių ryšių palaikymas, su tuo susijęs pagyvenusiajam itin svarbus grupės palaikymas. Tačiau šeimos narių, draugų santykiai netik gali padėti įveikti kliūtis, bet ir pasunkinti trukdžius. Grupės elgsena gali lemti pagyvenusių ir senų žmonių motyvaciją joje. Jei grupėje yra visuomet ir viskuo nepatenkintas asmuo trukdantis grupės darbą, tuomet sutrikdomas visos grupės funkcionavimas. Taip nutinka dėl keleto priežasčių: vaidmenų konflikto, neaiškumo ir vaidmenų perkrovimo, ir gali neigiamai paveikti pagyvenusio žmogaus dalyvavimą bendruomenės veikloje.

Lietuva dar neseniai išgyveno esminius socialinius, politinius, ekonominius pokyčius. Šie radikalūs pokyčiai komplikuoja senų žmonių prisitaikymą naujoje socialinėje erdvėje. Juk jie užaugo supami visiškai kitokios aplinkos, kur buvo diktuojamos visiškai skirtingos taisyklės. Kadangi Lietuva agrokultūrinis kraštas, ir didžioji dabartinės pagyvenusių žmonių kartos dalis kkilusi iš kaimo, tai pas juos susiformavę specifiniai įpročiai ir pomėgiai, kurie neretai trukdo būti aktyviais visuomenės nariais. Senėjimo procesą Lietuvoje veikia ir visame pasaulyje vykstantys bendrieji procesai. Taip pat negalime atmesti kaip nereikšmingo ir rigidiškumo faktoriaus. Tad pagyvenusių žmonių padėtis įtakojama ir bendrųjų ir specifinių reiškinių.

Išėjimas į pensiją Lietuvoje itin pakeičia žmogaus padėtį, jie dažniausiai apsiriboja individualia veikla, tokia kaip sodo daržo prižiūrėjimas, rankdarbiai. Tai tik patvirtina senų žmonių neprisitaikymą prie pakitusios socialinės padėties, dauguma jų užsiėmimų nesudaro sąlygų iintegruotis į visuomenę, netgi stiprina jų izoliaciją ir skatina atskirtį.

Gyvenimo kokybė, bei užimtumo ir integracijos galimybės didžia dalimi priklauso nuo visuomenėje užimamo statuso. O žmogaus statusas visuomenėje priklauso nuo jo valdomo kapitalo dydžio (ekonominis, kultūrinis, socialinis, žmogiškasis kapitalas). Seni ir pagyvenę žmonės Lietuvoje transformacijos laikotarpiu prarado praktiškai visų rūšių kapitalą. Patys žmonės teigia, kad jų veiksmus labiausiai riboja pinigų trūkumas ir materialiniai sunkumai. Daugelio santaupos prarado vertę infliacijos metu. Tai automatiškai pakeitė jų vaidmenis: viena akimirką jie pasiturintys kitą jau skurdžiai. Prisitaikyti prie naujos situacijos ypatingai transformacijų metu tapo itin sudėtinga. Žmonės buvo įpratę laukti kol kas nors, pavyzdžiui valdžia, išspręs problemas, o tuometinė situacija reikalavo kitokių veiksmų.

Ypatingu veiklos trukdžiu tapo sparčiai tobulėjančios ir besikeičiančios technologijos. Modernėjančios įmonės reikalauja naujo išsilavinimo, kompetencijos, požiūrio į darbą. Pagyvenę žmonės dažnai fiziškai ir psichologiškai nesuspėja su didėjančiu tampu, neretai nusivilia ir praranda motyvaciją, tobulėti, prisitaikyti.

Kintanti aplinka veikia kiekvieną žmogų, o transformacijų metu vykstantys radikalūs struktūros pokyčiai maksimaliai apsunkina ir komplikuoja vyresniosios kartos galimybes pilnavertiškai funkcionuoti.

Norint sužinoti kokias svarbiausias problemas išskiria, ir su kokiais sunkumais susiduria patys pagyvenusieji buvo Į Lietuvos- Olandijos projektą “profesija ir socialinio darbo mokymas”, įtrauktas tyrimas”Įvairių demografinių grupių ir socialinių paslaugų institucijų socialinio darbo poreikis”. Buvo atlikta apklausa “mano gyvenimo rrūpesčiai”, ja buvo siekiama išsiaiškinti įvairias paslaugų gavėjų charakteristikas, problemas, sužinoti apie gaunamą paramą, įsiaiškinti jos vertingumą ir tikslingumą. Tyrime pensinio amžiaus respondentai sudarė 51,0% visų respondentų. Jis parodė, kad pensininkai pagal socialinių grupių kurioms reikalinga parama dydį buvo antroji, nusileisdama tik ligoniams, tačiau taip pat įvyko persidengimas, nes dalis pensininkų save identifikavo ir kaip ligonius. Respondentai kaip labiausiai pageidaujamą paramą išskyrė materialinę pagalbą. Šis tyrimas parodė ir informacijos trūkumą: kas dešimtas respondentas nežinojo, kad iš vis yra tokios paslaugos, daugumą pagyvenusiųjų orientuojasi į neformalią artimųjų pagalbą. Respondentai išskyrė platų spektrą problemų kurioms būtų reikalinga socialinė parama. Paminėsiu keletą dominuojančių, ikipensinio amžiaus respondentų grupėje: skurdas (49,8%), bedarbystė(43,8%), sunkus pragyvenimas su dideliu skaičiumi vaikų (30.3%), pensinio amžiaus respondentų grupėje dominuoja tokios problemos; vienišumas senatvėje(39.9%), invalidumas(31.2%), skurdas(29.8%) (Bikmanienė 1998). Tyrimo rezultatai leidžia teigti, pagyvenusiems žmonėms aktualiausia materiali ir medicininė pagalba, tik nedaugelis tiriamųjų nurodė psichologinės pagalbos poreikį. Sociologinio tyrimo rezultatai parodė, kad senatvėje, kad daugiau nei pusė respondentų orientuojasi į neformalią pagalbą, apie trečdalis į oficialių institucijų pagalbą, tačiau pensinio amžiaus respondentų grupėje į valstybės pagalbą orientuojasi gerokai daugiai respondentų, o ikipensinio amžiaus grupėje didesnė į neformalią (Bikmanienė 1998). Tai galima būtų aiškinti tuo, jog ikipensiniame amžiuje žmonės jaučiasi fiziškai pajėgesni, galintys ssave apsitarnauti, taip pat turi įtakos nenutrūkę socialiniai ryšiai, dauguma gyvena kartu su vaikais.

Anot tyrimo kas dešimtas respondentas senatvėje norėtų gyventi globos įstaigose. Tikėtina, kad seni žmonės nėra pakankamai informuoti apie tokias įstaigas, informacijos stoka mažina tokių įstaigų patrauklumą, dažnai vadovaujamasi tuo įvaizdžiu, kuris susiformavo dar sovietiniais laikais. Šioms įstaigoms jie kelia tik elementarius reikalavimus – medicininės priežiūros ir maitinimo užtikrinimą. O iš paslaugų teikėjų labiau pageidauja supratimo, užjautimo nei profesionalaus darbo (Bikmanienė 1998). Teikiant paslaugas vis dar orientuojamasi į minimalių poreikių tenkinimą, dažnai nesudarant kitos galimybės pagyvenusiam žmogui kaip tik vegetuoti. Tačiau darbe minėtas tyrimas jau buvo žingsnelis link to kad įsiaiškinti esamą padėtį ir veikimo gaires.

Taigi gyvenimui sparčiai einat pirmyn, sparčiai keičiasi ir technologijos, norint išlikti aktyviu visuomenės nariu tampa būtinybe gebėti dirbti kompiuteriu, senyvo amžiaus žmonėms neretai trūksta net tik kompiuterinio bet ir paprasto raštingumo. Vis dar nepakankamai prieinama informacija apie programas skirtas tokios amžiaus žmonėms, tobulėjimo ir savirealizacijos galimybes. Senų ir pagyvenusių žmonių prisitaikymą naujoje socialinėje erdvėje komplikuoja ekonominiai politiniai pokyčiai, juk aptariamo amžiaus grupė užaugo Lietuvoje kaip agrarinėje šalyje,todėl jų įpročiai kitokie, nei reikalauja dabartinis gyvenimas. Aktyvų įsitraukimą į visuomenę riboja ir pačių žmonių lėšų trukumas, organizacijų teikiančių pagalbą ir paslaugas seniems ir pagyvenusiems žmonėms

nepakankamumas ar neefektyvi jų veikla.

.

SENŲ IR PAGYVENUSIŲ ŽMONIŲ UŽIMTUMAS

Tiek patys pagyvenę žmonės tiek visuomenė vienu iš svarbiausių šio amžiaus tarpsnio pasikeitimu laiko užimtumo pokytį. Šiam faktui aptari pasitelksiu tyrimą “ gyventojų politikos vertinimas”.

Tyrimas : “gyventojų politikos vertinimas” taip pat pagyvenusių žmonių užimtumą išskiria kaip vieną opiausių problemų. Lietuvos gyventojai palankiai vertina valstybės politiką, kuri kurtų palankią padėtį vyresnio amžiaus užimtumo politikai, prioritetiniu tikslu laiko sudarymą sąlygų dirbti žmonėms kurie jau yra pensinio amžiaus. Tačiau statistika rodo kitokius rezultatus, dirbančių pensinio aamžiaus žmonių per pastarąjį dešimtmetį sumažėjo; 1992 metais buvo 22,5 %, o 2001 te buvo 12% visų senatvės pensininkų (Stankūnienė ir kt. 2003). Gyventojų užimtumo tyrimo duomenimis ilgiausiai nesėkmingai darbo ieško vyresnio amžiaus vyrai (Kanopienė 2004).

54 % visų Lietuvos gyventojų vertina pensininko statusą kaip menkinantį, jiem butų priimti, kai tam tikrų grupių gyventojai būtų faktiškai diskriminuojami, 29 % pasisakė už darbą tik dalį dienos, o 25 % pritarė netgi tam, kad pensininkai būtų pašalinti iš nuolatinių darbo vietų rinkos, pritarė jjog jiems būtų siūlomi tik atsitiktiniai darbai. Tokia pozicija labiausiai priimtina gyvenantiems kaimo vietovėse ar mažuose miesteliuose, neturintiems vidurinio išsilavinimo,gyvenantiems itin vargingai, labiau vyrams nei moterims. (Stankūnienė ir kt. 2003).

Šiuolaikinėje visuomenėje ekonominio aktyvumo lygis antroje gyvenimo pusėje susijęs su įįstatymų nustatytu pensiniu amžiumi. Peržengus šią ribą ekonominis aktyvumas ryškiai mažėja ( Mikulionienė 2004). Lietuvai tapus rinkos ekonomikos valstybe pagyvenusių žmonių užimtumas tapo problematiškas, ypatingai nepalanki padėtis susiklosto likus keletui metų iki pensijos(plinta ikipensinio amžiaus žmonių bedarbystė), žmonėm sunku konkuruoti rinkoje, tampa sudėtinga priimti naujoves, palaikyti tempą, išmokti naudotis technologijomis.

Užimtumo pokyčiai tiesiogiai įtakoja pajamas. Lietuvoje senatvės pensijų vidutinis dydis sudaro tik šiek tiek daugiai negu 40 % mėnesinio darbo užmokesčio. Keturi iš penkių senatvės pensininkų gauna 200-400 lt pensines išmokas, 2000 m pusė gaunančių pensines išmokas gavo 200-300lt, o kas septynioliktas negavo nei 200lt ( Mikulionienė 2004). Pajamų poreikis vyresniame amžiuje padidėja, dėl asmens fizinio nesavarankiškumo, auga įvairių priežiūros ir paslaugų poreikis.

Remiantis skurdo tyrimais nuo 1997 m galima teigti, kkad pensininkų rizika atsidurti žemiau skurdo ribos yra didesnė negu vidutinio šalies gyventojo, o vyriausiųjų dar didesnė, taip teigdama Mikulionienė remiasi Lazutkos surinka medžiaga. Statistikos departamento duomenimis, skurdo lygis 60-69-erių metų amžiaus grupėje siekė apie 12 %, 70-79-eri7 –16%, o tarp vyresnių nei 80 metų- net 25,6%. Bikmanienė (2004)teigia, kad labiausiai pagyvenusių žmonių grupėje skursta, vieniši asmenys, našlės moterys ir itin( per 80 m ) žmonės.

Mikulionienė (2004) pastebi kad vyresni žmonės gyvena senesniuose namuose, kurie lyginant su šiuolaikiniais daug pprasčiau įrengti. Kadangi dauguma neturi pakankamai finansų, nei darbo jėgos būsto kokybei pagerinti priversti tenkintis mažesniais už šalies vidurkį patogumais. Senstant keičiasi poreikiai gyvenamam būstui. Paprastai susiduriama su šiomis pagrindinėmis būsto problemomis:

• Fizinė aplinka nebeatitinka pakitusių poreikių ir asmens savarankiškumo lygio,

• Būstas pernelyg didelis kad senyvas žmogus galėtų jį prižiūrėti;

• Būstas susidėvi fiziškai ir morališkai;

• Dėl urbanizacijos pakinta būsto geografinė padėtis ( užmiestis tampa triukšmingu miesto rajonu;

• Gyvenamo rajono aplinka nepritaikyta riboto savarankiškumo žmonių reikmėms;

• Smarkiai pasikeitusi būsto socialinė aplinka skatina asmens socialinę atskirtį ir vienišumą, dauguma panašaus amžiaus kaimynų miršta, atsikelia jauni, kyla įtampa tarp kaimynų;

• būsto priežiūros sąnaudos viršija asmens pajamas. (Bikmanienė 2004).

Taigi pensinio amžiaus žmonės vertina ir palaiko valstybės politiką didinančią jų užimtumą, tačiau statistika rodo, kad rezultatai vis dar menki. Taip pat susiduriama su visuomenės požiūriu, kuris menkina pensininko statusą. Lietuvoje sunkiausią laikotarpį išgyvena tie kuriems, yra likę keletas metų iki išėjimo į pensiją. Tačiau ir išėjusieji į užtarnautą poilsį neišvengia sunkumų, jie turi padidintą riziką atsidurti žemiau skurdo ribos, gyvenama aplinka nėra pritaikyta jų poreikiams.

Lyginat amžiaus grupes, vyresni žmonės ypač nesaugūs, nes nepriklausomai nuo gebėjimų yra diskriminuojami darbo rinkoje. Be to infliacija neretai nuvertina, santaupas, socialines išmokas ar pensijas( Bikmanienė 200).

Taigi šiuolaikinėj visuomenėj aktyvumo lygis antroj gyvenimo pusėj siejamas ssu įstatymų numatytu pensiniu amžiumi išėjimas į pensiją lemia staigų pajamų sumažėjimą, nors būtent šis mažiaus tarpsnis reikalauja didesnių pajamų, nes daugėja sveikatos problemų, neretai atsiranda slaugos poreikis. Pajamų sumažėjimas neišvengiamai lemia ir buitinių sąlygų, gyvenimo kokybės prastėjimą.

SENŲ IR PAGYVENUSIŲ ŽMONIŲ POKYČIAI SVEIKATOS SRITYJE

Slenkant metams, svarbiausiu ir daugiausiai nerimo keliančiu gyvenimo aspektu tampa sveikata. Jos prasta būklė labiausiai siejama su vyresniu amžiumi, gali sumažinti gebėjimą gyventi iki tol įprastoje aplinkoje. Vyresniems negu 85-erių amžiaus 5 kartus dažniau reikalinga parama kasdieninėje veikloje, palyginti su tais kurių amžius 65-75-eri metai. Šioje amžiaus grupėje funkcinio savarankiškumo netekimas dažniausiai susijęs su tokiomis ligomis kaip vėžys, po 75-erių ateroskleroze insultu, artritu ( Lesauskaitė, Macijauskienė 2004). Tačiau jau 55- 60-šimtaisiais metais dažnai žmonės turi pakankamai rimtų sveikatos problemų, dėl to jiems tampa sunku konkuruoti darbo rinkoje. Jau buvo nestatytas ryšys tarp amžiaus ir sveikatos, šis reiškinys įtakoja ir socialinių paslaugų poreikį. Tuose regionuose, kur vyrauja seni žmonės, atitinkamai daugiau prašančių paramos. Kaimuose pensinio amžiaus žmonės sudaro ketvirtadalį gyventojų (Bikmanienė 2001), o tarp moterų trečdalį (Purvackas, Purvackienė). Norint pagerinti žmonių padėtį kaime nepakanka suteikti materialinę pagalbą, dažnai tie vieniši žmonės kuriems reikalingas bendravimas, bei pagalba nudirbant ūkio darbus, nes dabartinėje visuomenėje daugumos vaikai gyvena toli nuo tėvų, iitin aktyvų gyvenimą, todėl retai lanko savo senyvus, dažnai ligotus tėvus. Gyvendami toli nuo miestų, ar rajonų centrų žmonėms skubi medicininė pagalba tampa sunkiai prieinama, dažnai suteikiama pavėluotai, tam esti keletas priežasčių: per vėlai randamas žmogus kuriem reikia pagalbos, dažnai kliūtimi tampa didelis atstumas iki ligoninės, ar pabjurus orams nepravažiuojami keliai.

Pagyvenusiems ir seniems žmonėms būdinga polifarmacija – dešimt ir daugiau vaistų vartojimas. Dažnas pilietis tokio kiekio vaistų nepajėgus nusipirkti. Situacija pagerėjo įvedus kompensuojamus vaistus, tačiau dabartinėje situacijoje sumažinus kompensuojamų vaistų kvotas ši problema vėl įgauna savo svarbą. Vartojant didelį vaistų kiekį pagyvenusiems žmonėms būdingos dvigubai dažnesnis nepageidaujamos vaistų reakcijos, taip savijauta dar pablogėja, dažnai sunkėja socialinis funkcionavimas. Brandžiame organizme ligos eiga ir sveikimo procesas pailgėja. Dažnai prireikia etapinės reabilitacijos, ligoninėje, slaugos ligoninėse ar senelių namuose. Gyvenimas ir gydymasis institucijose brangiai kainuoja, tad valstybė kompensuoja tik ribotą laiką ligoninėse ar slaugos namuose. Dažniausiai to laikotarpio nepakanka astatyti jėgoms, neretai asmenims su neapgydomomis ir progresuojančiomis ligomis reikia nuolatinės profesionalų pagalbos. Dėl tų pačių finansinių problemų nei artimieji, nei pats asmuo negali pats mokėti už buvimą slaugos namuose. Tokiais atvejais globa ir slauga tampa artimųjų reikalu. Būnant neprofesionalu, esant sunkiems sveikatos pakitimams, ypatingai sunku užtikrinti pilnavertį funkcionavimą. Neretai tokia situacija komplikuoja

slaugomojo ir slaugytojų santykius(Stankūnienė ir kt. 2003).

Dėl visuomenėje nusistovėjusių stereotipų ir neigiamo požiūrio į pagyvenusius žmones susiduriama su nuostata, jog jie yra negydytini. Žmogus išgirdęs tokią diagnozę, jaučiasi įžiestas, nuvertintas, niekam nereikalingas, tokius žodžius priima kaip neginčijamus, ir gali prarasti norą bet kokiam tobulėjimui, ar motyvacijai ką nors veikti.

Nereikėtų pamiršti, jog biologiniai veiksniai iš dalies priklauso nuo socialinių. Jei pagyvenę žmonės laikomi silpnais ir priklausomais jie dažniausiai su tuo susitaiko atsisakydami tos veiklos, kuria dar sugebėtų užsiimti(Rudzinskienė 1999).

Lietuvoje vvis dar nėra tradicijų teikti visapusišką pagalbą, apsiribojama tik medikamentinių gydymų, pamirštant pagalbą integracijos procesuose, psichologinį konsultavimą, šeimos paruošimą gyvenimui su sunkiu, ar chronišką ligą turinčiu žmogumi ( Lietuvos sociologijos ir filosofijos institutas).

Tikėtina, kad dėl tų pačių stereotipų ir neigiamo požiūrio į senus ir pagyvenusius žmones, profilaktika dažnai pamirštama, nors jos poveikis ir įrodytas, vien tik vakcinavimas gali išgelbėti daugelį gyvybių: epidemijos metu tai padeda sumažinti 75 % senų žmonių mirtingumą.

Pagal tyrimą “ gyventojų politikos vertinimas”galima teigti jog svarbiausia vvalstybės parama senyvo amžiaus žmonėms, Lietuvos gyventojų, nuomone sveikatos apsaugos ir paslaugų plėtra. Taip pat nepaprastai svarbu sveikatingumo planavimui bei sveikatos apsauga politikai taikyti holistinį metodą, užtikrinantį aktyvaus sveiko gyvenimo būdo palaikymą visą gyvenimą.

Dažnai pagyvenę žmonės, kurie turi sveikatos problemų, jjaučiasi ligoti ima gyventi tik šia diena, praranda tikslus, negalvoja apie tai ką dar galėtų nuveikti. Esant tokiai situacijai reiktų padėti motyvuoti tokius žmones, nes siekimas realių tikslų leidžia išsaugoti tiek fizinį tiek protinį aktyvumą.

SENŲ IR PAGYVENUSIŲ ŽMONIŲ PSICHOLOGINĖS ĮPATYBĖS

Dauguma psichologinių aspektų buvo aptarta darbe kalbant apie visuomenės požiūrį į pagyvenusius žmones, sveikatos problemas, veiklos trikdžius ir socialius vaidmenis. Dabar norėčiau pateikti dar keletą.

Barbara Hansen Lamme savo knygoje „Suaugusiojo raida“ teigia jog prasta vyresnio amžiau žmonių socializacija, dažni vaidmenų praradimai ir menkas dar prieinamų vaidmenų vertinimas neigiamai veikia jų požiūrį į save ir žlugdo savigarbą. Šiuo požiūriu senėjimas vertinamas kaip tapatumo krizė. Taip pat teigiama, kad moterų savastis priklauso nuo socialinės veiklos ir socialinių ryšių. Manoma kad kiek tai iišsaugoma tiek lieka nepažeista individo savivoka ir savigarba

Žmonės ypatingai vyrai kurie iki išeinant į pensiją yra pernelyg atsidavę darbui, sunkiai adaptuojasi pensiniame amžiuje, nes dažniausiai jų veikla išskyrus darbą yra labai ribota(Lamme 2003).

Dėl tokių reikšmingų praradimų kaip fizinė galia, ar kontrolės praradimo silpnėja pagyvenusių žmonių savigarba.

Itin skaudžios socialinių pokyčių pasekmės – vienatvė, finansinis nesaugumas, priklausomybė nuo kitų žmonių, žmogus jaučiasi nepageidaujamas, nemato buvimo prasmės( Fiurst 1998). Dėl sparčios kaitos pagyvenęs žmogus jaučiasi nuvertinamas, niekam nereikalingas, dažnai save ima identifikuoti su kkliūtimi.

Vyresniame amžiuje tampa aktualus mirties, mirtingumo klausimas. Vienareikšmiškai atsakyti, jog mirties bijo ir dėl to jaučia nepatogumą visi pagyvenę žmonės būtų klaidinga, tačiau nemažai jaučia didžiulę baimę, nežinomybės, nerimo jausmus, kurie neretai trukdo normaliam funkcionavimui(Lamme 2003). Taip pat svarbūs psichologiniai veiksniai – tapatumo ir tęstinumo jausmas, galimybė palaikyti vertingus santykius, patiriami praradimai ir netektys. Prisitaikymas priklauso ne vien nuo asmenybės elgesio, bet ir nuo sveikatos būklės, asmeninės aplinkybės, visuomenės susikurti seno žmogaus įvaizdžiai ir stereotipai.(Sutton 1999).

Anot psichologės C. Sutton (1999) nesaugumo jausmas yra destruktyvus ir neigiamai veikia žmogaus psichiką. Patiriantys šį jausmą gali imtis puolamųjų arba gynybinių veiksmų arba imti tylėti, jie gali turėti įtakos tiek žmogaus gerovei tiek aplamai sveikatai, tiek požiūriui į savo ateitį. Senyvo amžiaus žmonių gebėjimą savarankiškai tenkinti savo saugumo poreikius riboja tiek struktūriniai ( mažos pajamos, skurdas, gyvenimas kaimo vietovėj), tiek asmeniniai ( našlystė, silpna sveikata, neįgalumas) veiksniai.

Pagyvenęs žmogus dalyvauja daugelyje visuomenės sferų, dažnai tai įtakoja asmens psichologinius pokyčius. Visuomenės požiūris, vykdoma socialinė, sveikatos politika verčia susidurti su psichologinėmis problemomis, reikalui esant jas spręsti. Vieniems asmenim tai geriau pavyksta kitiems blogiau. Tai priklauso nuo asmeninių savybių bei aplinkybių, bei visuomeninių struktūrų.

IŠVADOS

1. Žvelgiant į senų ir pagyvenusių žmonių gyvenimą socialinių aspektu ryškiausiai matyti tam tikri ppokyčiai: staigus vaidmenų ir socialinio statuso pokyčiai, dėl visuomenės lūkesčių ir pagyvenusių žmonių norų ir galimybių neatitikimo atsirandantys psichologiniai pokyčiai. Kaip kardinaliai keičiančius pagyvenusių žmonių gyvenimą pokyčius galima būtų išskirti vaikų išėjimą iš namų, išėjimą į pensiją, našlystę, tapimą priklausomais. Šie faktoriai įtakojo socialinių ryšių netekimą, dažnai to pasėkoje nutrūksta aktyvus socialinis gyvenimas. Jo trūkumas pagyvenusiems žmonėms, įtakoja socialinę atskirtį ir izoliaciją. Šį reiškinį stiprina visuomenė stereotipai, kurie dalinai nulemia ir pačių pagyvenusiųjų elgesį. Socialiniai darbuotojai jau ėmėsi žingsnių aktyvinat senus ir pagyvenusius žmones: organizuojami kompiuterių kursai, buriami klubai, dienos centrai, ruošiami savanoriai, tačiau paslaugos pasiekia vis dar nedidelį klientų skaičių,

2. Kaip bazinius veiklos ir aktyvaus įsiraukimo į visuomeninį gyvenimą trukdžius galima išskirti: nespėjimą įsisavinti naujų technologijų, šeimos nepalaikymą, kas įtakoja senyvo žmogaus motyvacijos kritimą, socialinių, ekonominių politinių sąlygų pasikeitimą( jie didžiąją gyvenimo dalį praleido komunistiniame režime, o ne kapitalistinėje santvarkoje)pomėgių ir įpročių neatitikimą dabartinės gyvensenos reikalavimams, informacijos trūkumą, finansines pačių pagyvenusiųjų galimybes, valstybės socialinę politiką. Nors ir vykdoma socialinė politika užimtumui didinti, tačiau pagyvenusiųjų tarpe jis dar nėra pakankamas. Lietuvoje pensijos ir socialinė išmokos nėra pakankamos, tad žmonės ieško papildomų pajamų šaltinių, kurie pagerintų jų prastą ekonominę padėtį. Nežiūrint to jie turi padidintą riziką atsidurt žemiau skurdo ribos.

3. Lietuvoje išėjimas į ppensiją pakeičia žmogaus gyvenimą kardinaliai, aktualiausiomis problemomis tampa sveikatos priežiūra ir užimtumas. Sveikatos sutrikimai kelia sunkumų įsidarbinant, dirbant taip pat neleidžia išvengti psichologinių permainų, kurios dažnai esti skausmingos, be to dar reikia kovoti su neigiamu, dažnai net priešišku visuomenės nusiteikimų pagyvenusiųjų atžvilgiu. Senyvame amžiuje sveikatos problemos yra neišvengiamos ir pasižymi tam tikra specifika – brandžiame organizme sveikimo ir atsistatymo procesai užtrunka ilgiau, dažnai prireikia etapinės reabilitacijos ligoninėse ar kitokios slaugos institucijose. Dėl jų aukštos kainos prieinamos tik ribotą laiką. Be to apiribojama tik medikamentiniu, pamirštant pagalbą integracijos procese, psichologinį konsultavimą. Dažnai pagyvenę žmonės, kurie turi sveikatos problemų, jaučiasi ligoti ima gyventi tik šia diena, praranda tikslus, negalvoja apie tai ką dar galėtų nuveikti

4. Dėl sparčios vaidmenų kaitos senstant ištinka tapatumo krizė, vaidmenų nepriimtinumas ar nesugebėjimas prisitaikyti prie naujų vaidmenų mažina savivertę. Su šiuo amžiaus tarpsniu sietinos itin skaudžios socialinių pokyčių pasekmės –vienatvė, finansinis neaugumas, žmogus jaučiasi nepageidaujamas, gali nematyti buvimo prasmės

LITERATŪROS SĄRAŠAS

• Bajorūnienė, S.; Simanavičiūtė, R. Tai verta žinoti pagyvenusiems žmonėms. Kaunas, 1999. p. 28, 29.

• Fürst,M.;Psichologija. Vilnius, 1998. p.208-211.

• Lemme,B.,M.; Suaugusiojo raida. 2003 p. 135-146,302, 303, 356-376,485-497.

• Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutas.Lietuvos šeima. Vilnius 1995. p. 170-189.

• Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutas. Lietuvos sociologų draugija. Socialinės grupės; raiška ir ypatumai. Vilnius,1998. p. 374-386.

• Purvaneckas, A.; Purvaneckienė, G.Moteris

Lietuvos visuomenėje palyginamoji tyrimų analizė. Vilnius, 2001 p. 16, 17.

• Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Pranešimas apie žmogaus socialinę raidą 2002-2003m. Vilnius 2004. p. 53-59.

• Stankūnienė, V.; Eidukienė, V.;Guževskis, B.ir kt. Paramos šeimai politika: samprata ir patyrimas. Vilnius, 2001. p. 132-148.

• Stankūnienė, V.; Jankaitytė, A.; Mikulionienė,S. ir kt. Šeimos revoliucija. Iššūkiai šeimos politikai. Vilnius, 2003. p. 138-150, 212-247, 258-265.

• Sutton, c.; Socialinis darbas, bendruomenės veikla ir psichologija. Vilnius, 1999 p. 54, 55.

• Vytauto Didžiojo universitetas Socialinio darbo institutas; socialinė gerontologija: ištakos ir perspektyvos. Kaunas, 2004. pp. 42-60, 75, 76, 84, 111-116, 120-140, 208-211, 214-216, 220-228, 246, 254-256.

• Atchly., R.; C. Social Forces and aging, 1998;

• E. Rudzinskienė. Senatvė kurios nelaukiame.1999. p 5-62