GIMSTAMUMAS

ĮVADAS

Mūsų valstybėje demografinės politikos veiksmingumą šiuolaikiniame etape lemia santuokos ir šeimos santykių būklė. Šeima – tai viena pagrindinių mūsų visuomenės ląstelių, kurioje bręsta asmenybė ir prasideda socializacijos procesas. Todėl vis svarbesnę teorinę ir praktinė reikšmę įgyja kuo efektyviausias socializmo galimybių panaudojimas toliau ugdant šeimą ir didinant jos vaidmenį formuojant jaunąją kartą. (CHARČEVAS, A., Vilnius 1982 m., 12 psl.).

Nuo paskutinio XX a. dešimtmečio pradžios, pasikeitus Lietuvos politinei situacijai, prasidėjus ekonominėms ir socialinėms transformacijoms, demografinė šalies raida keitėsi iš esmės. VVisų demografinių procesų (gimstamumo, šeimos kūrimo, mirtingumo, migracijos) pokyčiai yra labai dinamiški, prieštaringi ir negatyvūs. Demografinė jų pasekmė – gyventojų mažėjimas, demografinės pusiausvyros praradimas išryškina socialines, ekonomines problemas, siekiui ją atgauti reikia tikslinių veiksmų.

Demografiniai „rekordai“

Praėjęs dešimtmetis – XX a. paskutinis dešimtmetis į Lietuvos demografinės raidos istoriją įeis kaip negatyvių demografinių „rekordų“ laikotarpis. Pirmą kartą Lietuvos istorijoje taikiu periodu ir nesikeičiant šalies teritorijai gyventojų nuo 1992 m. pradėjo mažėti ir per pastaruosius trylika metų sumažėjo daugiau nei 280 tūkst. žžmonių (1992 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 3,706 mln. žmonių, o 2005 m. pradžioje – 3,425 mln.).

Mirtingumo lygiui ženkliai viršijant gimstamumo lygį vyksta sparti depopuliacija. Tai galima įvardinti kaip antrąjį neigiamą demografinės raidos „rekordą“. Panaši situacija yra buvusi per karus, bbadmečius, kai dėl išorinių veiksnių labai padidėdavo gyventojų mirtingumas. Tačiau šiuo atveju XX a. pabaigoje depopuliacija vyksta labai mažėjant gimstamumui. Suminis gimstamumo rodiklis sumažėjo nuo 2 vaikų. XX a. devintojo dešimtmečio pabaigoje iki 1,26 vaiko 2003 m. Tokį staigų, didelį savo mastais ir pasiektu labai žemu lygiu gimstamumo pasikeitimą galima įvardinti kaip trečiąjį šio periodo neigiamą demografinį „rekordą“. Būtent taip ženkliai sumažėjęs gimstamumo lygis ir lėmė kaip antrąjį „rekordą“ įvardytą demografinį „laimėjimą“ – ženklią depopuliaciją. Gyventojų reprodukcijos neto rodiklis sumažėjo nuo 0,97 1990 m. iki 0,60 2003 m. tam, kad būtų užtikrinta demografinė pusiausvyra ir karta keistų kartą, šis demografinis rodiklis turi būti artimas vienetui (STANKŪNIENĖ Vlada, Vilnius 2005 m., 281 psl.).

Gyventojų tarptautinė migracija XX a. pabaigoje

Per 1990-1995 mm. Lietuvos gyventojų dėl migracijos sumažėjo beveik 60 tūkstančių. Bet tai dar nebuvo Lietuvos demografinio „išsivaikščiojimo“ pradžia. Jau Atgimimo metu, XX a. devintojo dešimtmečio pabaigoje, pradėjo mažėti atvykstančių į Lietuvą, ir pirmiausiai atvykstančių iš Rusijos. Migracijos neto pradeda mažėti. Pradeda mažėti atvykimų, o kartu ir gyventojų prieaugis dėl migracijos.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, šie atvykimų srautai sumažėjo iki minimumo, o išvykimų labai padaugėja. 1990 – 1995 m. oficialus neigiamas migracijos ryšių su Rytais (buvusia Sovietų Sąjunga) neto (atvykimai minus išvykimai) sudarė aapie 50 tūkst. žmonių. Tai natūralūs klasikiniai postkolonizaciniai migracijos srautai. Šaliai atgavus nepriklausomybę reemigraciniai srautai pasuka į kilmės šalį. Šis srautas savo esme dar nereiškė lietuvių teritorinio „išsivaikščiojimo“, nors per keletą metų iš Lietuvos nuvilnijusi emigracinė banga ir sudarė „išsivaikščiojimo“ įspūdį bei buvo gyventojų mažėjimo pradžios priežastis.

Nuo dešimtmečio vidurio oficialios migracijos srautai ėmė keistis. Nuvilnijusios emigracinės bangos į Rytų Europą (dekolonizacinė) ir į vakarus (žydų) atoslūgio. Migracijos srautų mastai (tiek atvykimai, tiek išvykimai) sumažėjo iki minimumo. Emigracinis potencialas išsisėmė. Tačiau įvedus bevizį įvažiavimą į daugumą Europos, ir ne tik Europos, šalių režimą labai padaugėjo įvairių trumpalaikių išvykų (turistinės, smulkios prekybos, mokymosi, kvalifikacijos kėlimo ir pan.), kurių dažna virsta į ne legalią emigraciją, tikėtina – laikiną. Žinoma, dažniausiai vyksta jaunimas. Išvykimų mastai, įvairiais skaičiavimais, yra labai dideli. Taigi po nepriklausomybės atgavimo nuvilnijusią oficialios emigracijos bangą pakeitė nelegaliūs (galbūt laikinos) emigracijos srautai(STANKŪNIENĖ. V, JONKARYTĖ. A, MIKULIONIENĖ. S, MITRIKAS. A.A, MASLAUSKAITĖ. A, Vilnius 2003 m., 16 psl.).

Viena iš akivaizdžių šių migracijos srautų demografinių pasekmių yra šeimų kūrimo, vaikų gimdymo atidėjimas vėlesniam laikui, o kartu ir santuokų bei gimstamumo mažėjimas, šeimų nestabilumo didėjimas. Taigi šio tipo didžiulis migracinis jaunimo mobilumas yra viena iš santuokų nekūrimo ar atidėjimo vyresniam amžiui, gimstamumo mažėjimo priežasčių (STANKŪNIENĖ VVlada, Vilnius 2005 m., 285 psl.).

Lietuvos šeimos ir gimstamumo pokyčių XX a. pabaigoje prielaidos/veiksniai

I. SPECIFINIAI

1. Ekonominė socialinė transformacija/nestabilumai:

• Perėjimas prie rinkos santykių

• Ekonominės raidos nestabilumai/krizės

• Smukęs gyvenimo lygis per pirminį transformacijų etapą ir krizių metu

• Pajamų diferenciacija, skurdo plitimas

• Nedarbas

• Masinė nebegali/laikina emigracija

2. Socialiniai praradimai (pokomunistinės visuomenės deprivacijos: prarastos socialinės garantijos):

• Užimtumo

• Išsilavinimo

• Minimalių (nors ir ribotų/lygiavinių) pajamų

• Būsto ir pan.

II. FUNDAMENTALIEJI

1. Individualizacija

2. Emancipacija

3. Individo laisvė

4. medicinos technologinė pažanga: modernioji kontracepcija

Tačiau reikėtų paminėti ir specifinius, tik pokomunistinėms šalims būdingus veiksnius. Juk šis periodas pasižymėjo ir socialiniais praradimais. Buvo prarastos kai kurios, nors ir minimalios, socialinės garantijos: garantija į darbą, į minimalias, nors ir lengvatines, pajamas, būsto garantija, nors ir jau sulaukus geroko brandaus amžiaus. Be to, reikia pripažinti, kad šiuo periodu buvo pažeistos ir kai kurių visuomenės sluoksnių garantijos įgyti norimą išsilavinimą. Visa tai daro ne mažą įtaką šeimos formavimui.( STANKŪNIENĖ V, Vilnius, 2003 m., p. 21).

Gimstamumas ir jo kitimo priežastys

Gyventojų gimstamumas yra svarbiausias veiksnys atskirų valstybių gyventojams gausėti, o globaliniu mastu – vienintelė galimybė žmonijai išlikti. Todėl šiam veiksniui pasaulio mokslininkai skiria ypač didelį dėmesį, ieškodami būdų ir priemonių, kaip apsaugoti tautų ir tautelių išnykimą, kaip reguliuoti racionalų gimstamumą, ilginti gyvenimo trukmę, mažinti mirtingumą ir pan. Gimstamumo demografinis tyrimas yra siejamas su gyventojų atsinaujinimu arba reprodukcija. Gimstamumas tai masinis procesas, kkurį reikia skirti nuo moterų individualaus vaikų gimdymo šeimoje arba be jos.

Demografijoje gyventojų gimstamumas ir mirtingumas vadinamas natūraliu gyventojų judėjimu. Natūralusis gimstamumas tradiciškai suprantamas kaip vaikų gimimas santuokoje, moters ir vyro bendrame gyvenime be pašalinio dirbtinio įsikišimo. Vaiko gimimas nėra tik biologinis reiškinys. Jis yra sąlygojamas daugelio socialinių veiksnių. Todėl mokslininkai patį kūdikio gimimą traktuoja kaip biosocialinį reiškinį.

Dabartinės Lietuvos ribose gyventojų skaičius visada didėjo tik dėl gimstamumo, nes imigracija, kad ir kokia ji kuriais nors istoriniais periodais būtų buvusi didelė, niekada neviršijo natūralaus gyventojų prieaugio (VAITEKŪNAS Stasys, Vilnius, 2006 m., 229 psl.).

XX-XXI a. riboje prasidėjo demografinių procesų dramatiniai pokyčiai. Pradėjo staigiai mažėti gimstamumas ir didėti mirtingumas. Visa tai vedė į demografinę krizę, kurios išraiška- gyventojų depopuliacija. Ji prasidėjo 1994 m. jau atkurtoje Nepriklausomoje Lietuvos valstybėje. Tais metais mirusiųjų buvo 4,1 tūkst. daugiau nei gimusiųjų. Dar didesnė depopuliacija dėl sumažėjusio gimstamumo prasidėjo XXI a. pirmaisiais metais, kai gimstamumas sumažėjo iki mažiau nei 10 gimimų 1000 – iui gyventojų.) (VAITEKŪNAS Stasys, Vilnius, 2006 m., p. 234).

Labai svarbus gimstamumo rodiklis yra tas skaičius vaikų, kurį pagimdo vidutiniškai moteris per savo vaisingumo laikotarpį. Didžiausias moterų vaisingumas buvo 1923 m., kai viena ištekėjusi moteris pagimdydavo vidutiniškai po 4 vaikus.

Tačiau nuo trečiojo dešimtmečio vidurio vaisingumas pradėjo mažėti ir tebemažėja iki šiol. Moterų vaisingumo lygis 1970 m. buvo 2,39, 1980 m. – 1,99, 200 m. – 1,39, o 2003 m. nukrito iki 1,26 (Demografijos metraštis, 2004, p. 43). Taigi galima sakyti, kad per paskutinį šimtmetį moterų vaisingumas sumažėjo daugiau kaip 3 kartus. Miestų moterų vaisingumas buvo ir lieka mažesnis nei kaimų. 1971 m. viena miesto moteris gimdė vidutiniškai po 2,14, o kaimo – 2,85 vaikų. 2003 m. šie rodikliai sumažėjo aatitinkamai iki 1,08 ir 1,75. Toks mažas gimstamumo lygis jau nebeužtikrina kartų kaitos. Demografiniu požiūriu dabartinis moterų vaisingumas, kurio tendencijos yra ilgalaikės, gali vesti prie dramatiškų tautos išlikimo pasekmių, nes Lietuvoje prasidėjo susiaurinta

gyventojų reprodukcija, depopuliacija (VAITEKŪNAS Stasys, Vilnius, 2006 m., p. 235).

Palanki demografinė situacija galėtų būti laikoma, kai gimstamumo rodikliai užtikrina nors paprastą gyventojų reprodukciją ir yra apie 2,1-2,5, t.y. kai kiekviena moteris pagimdo vidutiniškai ne mažiau kaip 2 vaikus. Čia būtina prisiminti, kad ir tai, kad dalis mmoterų yra nevaisintos. Nevaisingumo koeficientas Lietuvoje yra apie 15-17 %. Iš 2001 m. gyventojų surašymo duomenų galima suskaičiuoti, kad tais metais 19,9 % moterų, vyresnių kaip 49 metai, buvo negimdžiusių (Gimstamumas, 2004, p. 12-13). Dar 24,3 tūkst. Moterų nepasakė, gimdė jjos ar ne. Prisiminus, kad ne visos moterys išteka, galima teigti, kad negimdo kas penkta moteris.

Šiuo požiūriu ypač svarbus yra gyventojų reprodukcijos neto (grynasis) koeficientas, rodantis vidutinį vienos moters pagimdytų mergaičių (būsimų motinų) skaičių. Šis koeficientas taip pat katastrofiškai mažėja. 1970 m. jis buvo lygus 1,709 ir reiškė, kad viena moteris po savęs palieka daugiau nei vieną dukrą – būsimą motiną. Daugiau kaip per 30 metų jis sumažėjo beveik perpus ir 2003 m. buvo tik 0,600. Taigi tikėtina, kad XXI a. pradžioje gimusios mergaitės, pasiekusios motinystės amžių, gimdys dar mažiau vaikų, taip pat ir mergaičių, kurios savo ruožtu, jei neįvyks kokie nors svarbūs dalykai, kurie paveiktų demografinius procesus, vėl gimdys mažiau vaikų (Demografijos metraštis, 2004 m, p. 43).

Gimstamumas nnuo XX a. pradžios kito visose moterų amžiaus grupėse. Atkreipia dėmesį keletas faktų. Pirmiausia tai gimstamumas tarp 15-19 metų mergaičių, moterų. Nuo šeštojo dešimtmečio jis nuolatos didėjo. Beveik gimstamumo „Sprogimu“ galima laikyti 1988-1997 m., kai jis staiga nuo 34 % (1988 m.) padidėjo iki 45,8 % (1992 m.). 20-24 metų moterų grupė, 1990 m. pasiekė gimstamumo maksimumą – 1000-iui šios amžiaus grupės moterų teko daugiau nei 168 gimimai. Toks gimstamumo staigus padidėjimas mažiau paveikė vyresnio amžiaus grupių moteris. Vėliau visose ggrupėse gimstamumas staiga pradėjo mažėti (Demografijos metraštis, 2001, p. 24).

Įvairios statistinės medžiagos analizė rodo, kad gimstamumo mažėjimas yra ilgalaikė tendencija. Todėl ji kelia ne tik demografams bei kitų specialybių mokslininkams. Jie ieško gimstamumo mažėjimo priežasčių ir būdų jam didinti. Priežastis nustatyti yra sudėtingas, nes gimimas visada yra labai individualus moters arba sutuoktinių susitarimo reikalas. Daugelis sociologinių apklausų rodo didžiulį apklaustųjų nuomonės ir realybės neatitikimą. Vyrai ir moterys apklausų metu paprastai pasisako už didesnį vaikų skaičių, kaip labai svarbią šeimos vertybę, bet patys nesiruošia turėti to „idealaus“ skaičiaus, kurį patys nurodo. Socialinės statistikos duomenų analizė, jų lyginimas iš dalies parodo pagrindines priežastis, kodėl mažėja

gimstamumas.

Gimstamumas tiesiogiai priklauso nuo santuokų, jų skaičiaus, trukmės, vedančių ir ištekančių amžiaus (VAITEKŪNAS Stasys, Vilnius, 2006 m., p. 240).

Santuoka – tai oficialus dviejų žmonių bendro gyvenimo įteisinimas tam tikrais dokumentais. Taigi į santuoką galima žiūrėti kaip į visuomenės nustatyta tvarka sudaromą vyro ir moters sąjungą, iš kurios kyla jų teisės ir pareigos vienas kitam ir vaikams (VAITEKŪNAS Stasys, Vilnius, 2006 m., p. 241).

Po pirmojo pasaulinio karo santuokų skaičius Lietuvoje buvo gana vienodas. 1920-1925 m. – nuo 16 iki 18 tūkst. kasmet. 1926-1939 m. kasmet susituokdavo vidutiniškai 18,7 tūksy porų. Iš viso 1920-1939 m. LLietuvoje buvo užregistruota 362,3 tūkst. santuokų. 1000-iui gyventojų kasmet tekdavo nuo 7,1 (1923 m.) iki 8,6 (1927 m.) jungtuvių (Lietuvos statistikos metraštis, 1939, p. 17). Ištuokų būta nedaug – jų statistiniai metraščiai net nestebimi.

Santuokų 1940 m. būta labai daug (28 tūkst.). Karo pabaigoje, 1945 m., santuokas užregistravo 15,6 tūkst. porų. Galima sakyti, kad iki pat paskutiniojo XX a. dešimtmečio santuokų beveik visą laiką daugėjo. XX a. daugiausias santuokų (36,3 tūkst.) buvo užregistruota 1990 m. Tam įtakos galėjo turėti nacionalinio išdidumo ir katalikiškojo tikėjimo prasiveržimas pirmaisiais Nepriklausomybės metais. Jų staiga mažėti pradėjo 1990 m. Tai atsitiko dėl didelio santuokinio amžiaus jaunimo išvykimo į užsienį, taip pat Vakarų kultūros (įskaitant ir gyvenimą kartu nesusituokus) staigaus įsiveržimo, turėjusio įtakos ir šeimų sudarymui. Santuokų 1000-iui miestų gyventojų pradėjo nuolatos mažėti nuo šeštojo dešimtmečio. 1950 m. miestuose 1000-iui gyventojų teko 13,9, 1990 m. – 10, 2004 m. – 5,8 santuokos. Kaimuose šis santuokų koeficientas kasmet šiek tiek didėjo ir liko beveik nepakitęs iki pat 1990 m. Tačiau po to, kaip ir miestuose, pradėjo smarkiai mažėti. 1960 m. 1000-iui kaimo žmonių buvo sudaryta 8,4, 1990 m. – 9,4, 2004 – jau tik 5,1 santuokų. Tikrovėje šiandien oficialioji statistika realiai nerodo sudarytų šeimų. Ji atspindi tik ooficialiai sudarytos santuokos.

Nuo XX a. pabaigos vis daugiau žmonių, ypač jaunimo, gyvena oficialiai neįregistravę santuokos. Tyrimai, kuriuos atliko demografai ir sociologai, rodo, kad apie 15-16 % vyrų ir moterų, gimusių XX a. aštunto dešimtmečio pradžioje, sulaukę 25 metų amžiaus jau turėjo gyvenimo neregistruotoje santuokoje patirties, o 20 metų vyresnės kartos atitinkamai vedybinės elgsenos rodikliai buvo perpus mažesni (STANKŪNIENĖ V, 2002, p. 36). Vakarų valstybėse šie procentai yra didesni. Sulaukusios 25 metų moterys pirmą partnerystę, kaip neregistruotą santuoką, jau buvo patyrusios: Švedijoje – 78 %, Prancūzijoje – 64, Suomijoje – 71, Norvegijoje – 61, Estijoje – 63, Latvijoje – 42 %.

Gyvenant neregistruotoje santuokoje, vaikų gimimo tikimybė mažesnė nei normalioje šeimoje. Tam įtakos daugiausia turi sugyventinių, ypač moters, nepasitikėjimas tokio gyvenimo tikrumu, ateities aiškinimu. Nežiūrint to, ne santuokinių vaikų gimimų didėja. Netgi prieškario Lietuvoje, nežiūrint griežtos visuomenės pozicijos ir nepakantumo, kasmet apie 5 % ( 1939 m. – 6,1 %) visų gimdyvių buvo netekėjusios moterys (JANUŠONIS, 1992, p. 21). 1990 m. buvo įregistruota beveik 4 tūkst. ne santuokinių vaikų (7 % visų gimusių). Miestuose gimė 61,4 %, o kaimuose – 38,5 % visų ne santuokinių vaikų. 2000 m. ne santuokinių vaikų gimė 8 tūkst. (22,6 % visų

gimimų). 2004 m. – 8,7 tūkst. (29,5 %), t.y. beveik trečdalis visų tais metais gimusių. Miestuose tokių gimusių 2003 m. buvo 2,4 tūkst. (26,9 % visų miestuose gimusių), o kaimuose – 1,5 tūkst. (33,9 % kaimuose gimusių) (Demografijos metraštis, 2004, p. 87). Palyginkime, kokia ne santuokinių vaikų dalis yra kitose Europos valstybėse. Daugiausia tokių vaikų gimdoma protestantiškose valstybėse: Latvijoje – 4,2 %, Estijoje – 54,5 %, Islandijoje – 65,8 %, Švedijoje – 55,3 %, Norvegijoje – 49,5 %, Didžiojoje Britanijoje –– 39,5 % (STANKŪNIENĖ V, 2002, p.31). Lietuvoje gimsta daug ne santuokinių vaikų galbūt dėl to, kad jaunimas mažai susipažinęs su šeimos esme, jos funkcijomis ir nuostatomis, trūksta krikščioniškojo tradicinio auklėjimo šeimose ir mokyklose, žiniasklaidos priemonėse.

2001-2003 m. daugiausia (25,4 tūkst. arba 1/3) ne santuokinių vaikų pagimdė 20-24 metų moterys. 25-29 metų moterys pagimdė 22,4 %, o 16-19 metų – 18,1 %.

Taigi galima teigti, kad santuokų mažėjimas ir ne santuokinis gyvenimas bei ne santuokinių šeimų gausėjimas (kartu santuokų mažėjimas) yyra tiesiogiai susietas su gimstamumo lygio kritimu. Šiuo požiūriu svarbi ir artima santuokoms problema yra ištuokos. Vienas iš neigiamų ištuokų padarinių yra ne pilnų šeimų gausėjimas (VAITEKŪNAS Stasys, Vilnius, 2006 m., p. 246).

Daugiausia ištuokų buvo 1990 m. – 12,7 ttūkst. po to jų pradėjo mažėti : 1995 m. išsituokė 10,2 tūkst., 2000 m. – 10,9 tūkst., 2004 m. – 11,0 tūkst. (Demografijos metraštis. 2004; 2005, p,57).

Daugiausia išsituokia užregistravę santuoką pirmą kartą. 2003 m. iš tokių santuokų išsituokė 80,1 % vyrų ir 82,8 % moterų.

Tuokiasi ir išsituokia daugiausia jauni žmonės. 25-29 metų amžiaus išsituokusieji 1990 m. sudarė 21,6 % visų išsituokusių, o 2003 m. – 16,2 %; vyresnių (30-34 metų) išsituokė atitinkamai 21,3 % ir 22,5 %. Skyrybų procentas vyresniajame amžiuje didėja dar ir todėl, kad paskutiniais metais pasidarė populiaru santuokas sudaryti vėlesniame amžiuje. Šio amžiaus grupėje išsiskyrusių porų dalis 1990 m. sudarė 8 %, o 2003 m. – tik 3,9 %, t.y. sumažėjo perpus. Daugiausiai išsituokiama ketvirtaisiais bbendro gyvenimo metais – jais išyra apie 3,2 % santuokų. 2003 m. išsituokusių vidutinė santuokos trukmė buvo 12,5 metų.

Skiriasi daugiausiai bendraamžiai, tačiau didelę visų skyrybų dalį sudaro šeimos, kuriose moteris yra jaunesnė už sutuoktinį. Tai irgi neigiamai veikia gimstamumą, nes jaunoje šeimoje vaikai dar būna negimę arba dažniausiai yra tik pirmagimiai. Jauna išsiskyrusi moteris retai gimdo pirmą ar paskesnįjį vaiką. 2003 m. iš visų išsituokusių moterų vaikų neturėjo net 32,4 %. Taigi apie trečdalis moterų po ištuokų turi mažiau ggalimybių (socialinių, ekonominių, psichologinių) gimdyti vaikus. Į šį skaičių įeina ir ne vaisingos moterys, kurių skaičius ir dalis tarp visų moterų po truputį didėja.

Gimstamumas mažėja ir dėl dirbtinio nėštumo nutraukimo (aborto) bei kontraceptinių priemonių vartojimo. Kontraceptinės priemonės Lietuvoje XX a., išskyrus paskutinįjį dešimtmetį, buvo taikomos retai, nes jų nebuvo. Todėl nebuvo ir propaguojamos. Dėl to gimdymų skaičių mažinti, atsisakyti vaiko (šeimoje ar be šeimos) dažniausiai nėštumas buvo nutraukiamas.

Sovietiniais metais Lietuvoje, kaip ir visoje buvusioje SSRS, abortai buvo draudžiami, išskyrus būtinus atvejus. Tik 1995 m. abortai buvo legalizuoti. Registruotų abortų buvo daug, nors dalis moterų juos darė anonimiškai, nelegaliai. Gydimo įstaigose registruotų abortų buvo atlikta: 1956

m. 24,6 tūkst., 1965 m. – 44,5 tūkst., 1970 m. – 45,3 tūkst. 1974 m. – 46,7 tūkst. Abortų vis

daugiau buvo padaroma iki devintojo dešimtmečio (iki 60,5 tūkst.). Vėliau jų pradėjo mažėti: 1990 m. sumažėjo 37,7 tūkst., 2000 m. – iki 23,7 tūkst. (iš jų savaiminiai persileidimai – 4,8 tūkst.), 2003 m. – 18,9 tūkst.(Lietuvos statistikos metraštis 2001 m., p. 133; Tas pat 2004, p. 272). Tai didžiausi skaičiai. 1965-1975 m. gydimo įstaigoje buvo padaryta 501,8 tūkst. abortų, t.y. 45,6 tūkst. kasmet. 1991-2000 m. iš viso buvo padaryta 345,8 tūkst. (kasmet ppo 34,6 tūkst.) abortų. 2004 m. jų padaryta 10,6 tūkst.

Be demografinių veiksnių, gimstamumui daro įtaką socialiniai ekonominiai, kartais ir politiniai veiksniai. Iš socialinių bene svarbiausias yra išsilavinimas ir išsimokslinimas. Vyrai ir ypač moterys, kurios yra aukštesnio išsilavinimo, geba geriau planuoti vaikų skaičių šeimoje. Tai ne tiesioginė įtaka gimstamumui. Tiesioginė įtaka labiau siejama su moters užimamomis pareigomis, kurioms atlikti reikia tam tikro nustatyto mokslo cenzo. Moteris, kuri užima atsakinga pareigas valstybinėje įstaigoje ar privačioje bendrovėje ir nenori jų prarasti, dažnai atsisako turėti vaiką ar daugiau vaikų. Baimė prarasti kvalifikaciją – vienas pagrindinių veiksnių moterims, kurių profesija tokia, kad reikia nuolat tobulėti. Šie veiksniai ypač sustiprėjo paskutiniais dešimtmečiais, kai iš esmės pasikeitusios socialinės ir ekonominės sąlygos verčia žmones siekti taikytis prie naujų technologijų, aktyvios veiklos, taip pat mokytis visą gyvenimą.

Nėra abejonės, kad gimstamumas priklauso ir nuo ekonomikos, jo kilimo. Sovietmečiu, kai kada ir dabar kuriama iliuzija – gimstamumas padidės, jei šeimos bus gerai apsirūpinusios materialiai, gyvens turtingiau. Deja, pasaulio praktika, turtingų ir neturtintų šalių lyginimas, įvairių gyventojų sluoksnių analizė rodo priešingai – kuo turtingesnė valstybė, tuo mažesnis gimstamumas. Pietryčių Azijos neturtintose šalyse, badaujančiose Afrikos tautose gimstamumas kelis kartus aukštesnis nei dabar, bet žemesnis nei JAV ar Kanadoje. Kaip matome, viskas yyra daug sudėtingiau. Gimstamumo lygį kompleksiškai ir dažnai gana prieštaringai veikia įvairūs veiksniai, tradicijos, požiūris į šeimą, netgi įvairios mados. Todėl į gimstamumo mažėjimą ar didėjimą negalima žiūrėti supaprastintai, tuo labiau per materialinę prizmę (VAITEKŪNAS Stasys, Vilnius, 2006 m., p. 249).

IŠVADOS

Gimstamumo kitimą nuo „demografinio sprogimo“ iki dramatiškos depopuliacijos įvairiais istoriniais laikotarpiais lėmė įvairūs veiksniai. Tai kas šiandien vyksta šeimos ir gimstamumo sferoje Lietuvoje galima apibūdinti kaip dramatišką gimstamumo mažėjimą, kuris, jei tęstųsi kelis dešimtmečius, gali atvesti prie tautos išnykimo slenksčio.

Taigi į XXI a. Lietuva įžengė patirdama gilų demografinį nuosmukį, praradusi demografinę pusiausvyrą, ir kol kas nėra požymių, kad situacija artimiausiu metu pradėtų gerėti. Kad taip neatsitiktų, mes turime patys siekti išvengti to ir skatinti bei diegti savo vaikams mūsų tautos vertę.

LITERATŪRA

1. Stankūnienė V., Jonkarytė A., Kikulionienė S., Mitrikas A.A., Maslauskaitė A., „Šeimos revoliucija: Iššūkiai šeimos politikai“, Vilnius, 2003 m., ISBN 9955-531-09-6;

2. „Aktualios šeimos ir auklėjimo problemos“, Vilnius , 1982;

3. Stankūnienė Vlada, „Tautinės tapatybės dramaturgija“, Vilnius, 2005 m.;

4. Vaitekūnas Stasys, „Lietuvos gyventojai“, Vilnius, 2006 m., ISBN 5-420-01585-4.