Kostiumas

Kostiumas – tai ryškiausia materialinio apvalkalo išraiška, po kuria glūdi žmogaus esmė. Tai ir „portatyvinė individualaus naudojimo architektūra“, ir žemiškos tuštybės mugės pasireiškimas su visais jos pakilimais ir nuopuoliais, ir pagaliau kostiumas – tai prisipažinimas, o kartais – net išpažintis. Istorinis kostiumas – epochos išpažintis, perteikianti jos estetinį suvokimą, idealo ir skonio, estetiškumo ir meniškumo problemas. Tačiau vertybių hierarchija nėra universali, ji istoriškai kinta, nuolat vyksta senų idealų revizija, pervertinimas ir naujųjų pasiūla. Kartu su idealais kinta ir estetiniai kanonai bbei priemonės jiems pasiekti. Taip vyksta kostiumo sistemos arba ansamblio, kurį sudaro atskiri kostiumo elementai, tokie kaip galvos danga, šukuosena, grimas, pats apdaras, avalynė ir įvairūs smulkūs aksesuarai, kaita. Ansamblio dalis į vieningą visumą jungia stilius, kuris atitinka epochos estetinius kanonus, o šie savo ruožtu – tai tam tikra schema, taisyklių sistema. Visa ši sistema skirta vienam tikslui -harmonizuoti sudėtines kostiumo dalis taip, kad jos padėtų atskleisti epochos grožio idealą.

Kostiumo istorija – tai idealų ir idėjų istorija, glaudžiai susijusi su bbendriausiais kultūros, meno raidos dėsningumais. Taikant istorinį chronologinį metodą, kostiumo istoriją derėtų pradėti nuo seniausių civilizacijų apdarų, bet mėginant rekonstruoti mirusių civilizacijų, tolimų epochų kostiumą, dažnai trūtsta patikimesnių žinių: išorinis apvalkalas, gaubiantis žmogų freskose, reljefuose, skulptūrose, iki šiol rekonstruotas tik iiš dalies. Visą komplektą seniausių rūbų tipų, pasiekusių mus iš XVI amžiaus prieš mūsų erą, sudaro: klubų juosta, marškiniai arba tunika, apsiaustas, charakteringa avalynė ir šukuosena su svarbiausia etninę pri-

klausomybę rodančia detale – galvos apdangalu. XV a. pr. m. e. Artimųjų Rytų teritorijoje gausu nesusiūtų rūbų tipų: pradedant klubų raiščiais, baigiant sario tipo apdarais, apjuosiančiais kūną stačiakampio audinio gabalu, drapiruojamu aplink figūrą spiraliniu būdu. Nesusiūtiems apdarams reikėjo daug audinio, jie pasižymėjo ne utilitarine, o prestižine ženklo funkcija. Šios aplinkybės rodo, kad nesusiūtus drabužius nešiojo sėslios tautos, turėjusios išplėtotą augalininkystę, gyvulininkystę ir tekstilės amatą.

Tuo tarpu klajokliškas gyvenimo būdas diktavo priešingas vertybes: audinio taupymą ir funkcionalų formos pritaikymą prie kūno. Įdomi aplinkybė, nulėmusi tolesnę klajoklių apdaro raidą ir europietiško kostiumo kaitą iki mmūsų dienų – kelnių atsiradimas vakarietiškame garderobe.

I a. pr. m. e. arkliai buvo daugiausia kinkomi į karo ir kitokius vežimus kaip traukiamoji jėga (l, 70). Pradėjus praktikuoti jojimą, atsiranda ir drabužis, labiausiai tinkamas, patogiausias raiteliui, – tai kelnės. Pradėjusios formuotis Persijoje, klajoklių skitų, vėliau – sarmatų dėka kelnės paplito didžiulėje teritorijoje nuo Juodosios jūros per Europą iki pat Romos imperijos sienų. Išdidūs romėnai visas barbarų tautas paniekinamai praminė pagal jų dėvimų ilgų kelnių pavadinimą bracca – braccati, – t. y. „„dėvintys kelnes“ – svetimi, svetimšaliai (2, 8).

Imli kaimynų įtakoms Persija ir klajoklių tautos buvo šių idėjų laidi-ninkės. Joms turėtume būti dėkingi už tuomet visiškai naujo pobūdžio sukirptų, o ne sudrapiruotų rūbų atsiradimą, tapusį atspirties tašku šiuolaikinio kostiumo formavimuisi. Tai kaftanas ir ilgos kelnės – funkcionalūs drabužiai, būtini judriai gyvenantiems klajokliams: „Skitų kostiumas visiškai atitiko šios tautos, praleidžiančios didesnę gyvenimo dalį ant žirgo, gyvenimo būdą: ilgaskvernis aptemptas kaftanas, platūs saro-varai (pers. šalvar- kelnės), susegti ties kulkšnimis, patogūs aulinukai“ (3, 44). Tai „stepių žmonių“, daug judančių ir nuolat susipriešinančių su sėsliaisiais senųjų valstybių gyventojais, kurie jų akyse „bevaliai, lepūs, besaikiai smaguriai, žodžiu – neverti tų gėrybių, kurias valdo“ (3, 38) apdaras.

Didysis tautų kraustymasis ne tik sutrypė Romos imperijos sienas, bet ir išstūmė jos kostiumą iš europietiško drabužių teatro scenos. Nors klasikiniai Vakarų estetikos ir meno idealai ilgą laiką rėmėsi iš graikų ir romėnų paveldėtomis idėjomis, filosofija, vertybių sistema, klasikinių antikinių ar ankstesnių senųjų civilizacijų kostiumas, pagrįstas kūno įvyniojimo į audinį principu, nebuvo atgaivintas niekuomet, net ampyro laikotarpiu, tiesiogiai pamėgdžiojusiu antiką.

Įsivyniojimo principas, kai sukurtas apdaras lieka indiferentiškas kūnui, praslinkus daugiau nei 3 tūkstančiams metų, buvo pakeistas visiškai priešingu principu, kai pats audinys priverčiamas atkartoti figūros apimtis. Kostiumo srityje Europa pasuko kitu keliu – pperėmė iš savo protėvių barbarų utilitariškas rūbų formas, sąlygotas racionalistinio asketizmo estetikos universalumo.

Europietiško kostiumo formavimosi principai buvo priešingi rytietiškiems, panašiai kaip europietiškos visuomenės raidos kelias, kuriam būdinga linijinė dinamika ir palaipsnė struktūrinė modifikacija (kai antiką keitė feodalizmas, o šį – kapitalizmas), susipriešino su neeuropietiškomis visuomenėmis, kurioms būdingas alternatyvinis – cikliškas raidos pobūdis ir kor-poratyvinė etika, priešinga individualistinei europietiškai (4,18).

Jauna ir dinamiška Europos civilizacija gimė tautų kraustymosi chaose. Viduramžiai tapo ne užsitęsusiais antikinio pasaulio šermenimis, o lopšiu, iš kurio jau be istorinių pertrūkių formavosi naujos šiuolaikinės tautos, o vėliau – Anglija, Vokietija, Prancūzija, Skandinavija, Rusija, Lenkija, Lietuva ir kitos valstybės. Taigi viduramžiai – tai ir mūsų pradžia.

Griaudami Viduržemio jūros arealui priklausantį graikų ir romėnų pasaulį, barbarai „stumtelėjo“ antikinį palikimą į Rytų glėbį, o naujam, besiformuojančiam pasauliui suteikė vesternizacijos impulsą, kuris nuolat stiprėjo mūsų eroje, kol XX amžiaus pabaigoje įvyko savotiškas praregėjimas: „Paaiškėjo, jog europinės kultūros suformuoti ir tapę savaime suprantami mąstymo principai, kūrybos formos, vertybių hierarchija nėra universalūs, vieninteliai galimi ir teisingi“ (5,13).

Visais atžvilgiais viduramžiai tapo antiteze praeities kultūroms: jie nušlavė nuo žemės paviršiaus senąją civilizaciją, jos filosofiją, politiką, teisę. Iš antikinio pasaulio viduramžiai perėmė tik krikščionybę.

„Keltų ir germanų dievai neatsiskyrė nuo gamtos ir nenutolo nuo žmonių; ir barbarų religijoj tebebuvo ddaug tų panteistiškų motyvų, kurių kaip tik ir trūko individualistiškai vakarų šviesuomenės tikybai. Krikštas, žinoma, neišnaikino šių motyvų, nenumazgojo įgimtų kelto arba germano būdo bruožų; juo labiau kad krikščionybė visai neneigė reliatyvios stabmeldžių tikybos tiesos ir tikrosios šios tikybos esmės – tik „krikštijo“ stabmeldystę. Tad, tapę krikščionimis ir prisiimdami savin krikščionybę, barbarai žadino ir gaivino romėnų nebejaučiamas krikščionybės tendencijas. Šitaip Bažnyčia įgijo naujų kūrybinių jėgų ir galėjo nebe tik kultūrą saugoti, bet ir kultūriškai veikti: universalus turinys ėmė pildyti universalią formą“ (6, 320).

Kosmopolitinė krikščioniškojo pasaulio vienovės idėja IX a. sutelkė į pirmąją viduramžių imperiją tautas, užimančias šiuolaikinės Prancūzijos, Pietų ir Vakarų Vokietijos, Belgijos ir Olandijos, Vidurio ir Siaurės Italijos teritorijas. Frankiška Karolingų monarchija padėjo feodalinio valdymo pagrindus. Karolio Didžiojo vardas tapo bendriniu žodžiu „karalius“, juo pradėti vadinti visi po to viešpatavę Europos valdovai. Bet jau 841 m. Karolingų imperija žlugo. Dirbtinį valstybės formavimą „iš viršaus“ pakeitė masinė naujų etnosų kristalizacija ir naujo tipo ekonomikos formavimasis. Prasidėjo „klasikinių“ viduramžių laikotarpis.