Sociologijos konspektas

Sociologija – mokslas apie visuomenę, apie žmogų, žmonių grupių, visuomenės

socialinį gyvenimą, tirianti visuomenę, jos struktūrą ir procesus. Tai

mokslas apie visuomenę, jos grupes ir visuomeninį elgesį. Ji tiria ypatingą

visuomenės realybės sferą, kurią tirinėja pagal specifinius būdingus tam

mokslui dėsnius ir dėsningumus.

Sociologinio pažinimo objektas – socialinių reiškinių, procesų

socialinių savybių, rūšių ir santykių visuma. Soc reiškinį ar procesą

sukelia vieno ar kito individo poreikis kitam individui ar socialinei

grupei. Sociologinio tyrimo objektas – socialiniai ryšiai, socialinė

tarpusavio sąveika, socialiniai santykiai ir jų organizavimo būdas.

Sociologijos dalykas –– tai socialiniai faktai, socialinė elgsena.

Žmogaus elgesys yra socialinis, kai jis derinamas su kitų žmonių slgesiu.

Socialinis dalykas – visuomenės socialinės sistemos ir ją sudarančių

elementų – asmenybių, socialinių bendrijų, socialinių institutų – analizė.

Taikomojoje sociologijoje tyrimo objektas yra reiškinys ar procesas, į

kurį nukreiptas sociologinis tyrimas.

Socialoginių tyrimų dalykas – ta mus dominanti objekto pusė, kuri bus

tiriama.

Sociologiniam požūriui į visuomenę būdinga:

1. Demaskavimas – gebėjimas matyti, kas vyksta už tiriamų socialinių

struktūrų, socialinių grupių fasadų. Sugebėjimas apnuoginti socialines

sistemas, parodant tai, kką jos slepia.

2. Nepagarbumas – sociologas turi blaiviai ir kritiškai vertinti

situacijas, negarbinti visuomenėje pripažįstamų vertybių, tiesų.

3. Reliatyvizmas – geografinis ir socialinis mobilumas modernioje

visuomenėje reiškia galimybes įvairiai traktuoti pasaulį.

4. Kosmopolitizmas – sociologas turi teisę domėtis ne tik savo šalies,

bet ir kitų šalių socialiniais reiškiniais.

Sociologinė vaizduotė – tai galėjimas matyti asmeninį žmonių gyvenimą

ir jų polinkius platesneme istoriniame ir socialiniame kontekste. Ji turi

būti trimatė:

• Istorinis matmuo – suvokti reiškinį istoriškai;

• Antropologinis matmuo – gebėti objektyviai vertinti įvairių žmogaus

gyvenimo organizavimo formų įvairovę;

• Kritinis matmuo – susijęs su raidos galimybėmis, ateities alternatyviais

variantais, nes visuomenėje mes pasmerkti paklusti jėgoms veikiančioms

kaip gamtos dėsniai, kuriuos telieka pažinti ir pritaikyti savo reikmėms

ir tikslams.

Sociologijos moksle kaip ir kitose moksluose pagrindiniai komponentai

yra žinios ir jų gavimo priemonės. Sociologinės žinios apima metodologines

žinias ir žinias apie dalyką.

Metodologinės žinios apima pasaulėžiūros ir metodologinius principus,

mokymą apie sociologijos dalyką, žinias apie metodus, jų rengimą ir taikymą

apie sociologines žinias, jų formas, tipus ir lygius, žinias apie

sociologinio tyrimo procesą, jo struktūrą ir funkcijas.

Žinios apie dalyką – tai specialiai sukurtos klasifikacijos ir

tipologijos, konceptualūs arba matematiniai metodai, hipotezės ir teorijos,

statistiniai duomenys.

Sociologijoje naudojami atskirų mokslų metodai (stebėjimas, apklausos)

ir bendrieji mokslų metodai (statistiniai).

Metodai sociologijoje – tai priemonės mokslinėms žinioms apie

socialinę realybę gauti ir sisteminti, apima pažintinės (tyrinėjimo)

veiklos principus, reguliatyvines normas arba taisykles veikimo būdų

visumą, tvarką. Veikimo priemonių ir būdų nuoseklumas vadinamas procedūra,

kri yra bet kurio metodo neatskiriama dalis.

Metodika – tai metodo, o tuo pačiu ir pricedūros realizavimas

praktikoje. Ji gali būti originali, naudojama tiktai viename tyrime, arba

standartinė (tipinė), naudojama daugelyje tyrimu.

Tyrimo technika – tai metodo realizavimas paprasčiausių operacijų

lygmenyje: duomenų rinkimo, apdorojimo, anketos parengimo technika.

Priklausomai nuo žinių lygio, sociologiniai tyrinėjimai skirstomi į:

• Teorinius tyrinėjimus – orentuotus į teorinių teiginių patikrinimą

remiantis empirika (faktais) ir tų teorinių teiginių išvystymu, sukuriant

teorijas.

• Empirinius tyrinėjimus – orentuotus į konkretaus socialinio reiškinio

tyrimą ir praktinių rekomendacijų parengimą.

Sociologinė žinios atlieka dvi funkcijas: Socialinės realybės

aiškinimo ir jo pertvarkymo funkciją. Teorinis tyrimas gali ne tik

paaiškinti socialinę realybę bet ir pasiūlyti jos pertvarkos būdą.

Empirinis tyrimas diagnozuoja socialinio reiškinio „ligą“ ir siūlo būdą jai

gydyti, pateikdamas rekomendacijas. Empirinis būdas apjungia savyje

teorines žinias, reikalingas išankstinei tiriamo socialinio objekto

(reiškinio analizei ir gautų rezultatų apibendrinimui.

Metodologoniai tyrinėjimai priskiriami bet kokiam žinojimo lygmeniui

ir vyksta tiek fundamentaliosios sociologijos rėmuose, tiek taikomosios.

Sociologiniai tyrimai susideda iš tryjų stadijų:

1) Metodologinė – susijusi su tyrimo programos rengimu

2) Empirinė, susijusi su empirinių duomenų gavimu. Tai lauko tyrimas,

darbas su objektu, sociologinės informaijos rinkimas, jos

apdorojimas ir analizė.

3) Teorinė, susijusi su teorinių žinių gavimu, tipologijų kūrimu

(konstravimu), sociologinių teorijų formavimu ir tobulinimu.

Sociologiniai tyrinėjimai skirti tyrinėti įvairių socialinių bendrijų

funkcionavimo ir vystymosi ypatumus bei dėsningumus, žmonių tarpusavio

sąveikos ppobūdį ir būdus, jų bendrą veiklą.

Socialiniai tyrinėjimai tyrinėja konkrečias socialinių dėsningumų

socialinės žmonių tarpusavio sąveikos formas ir sąlygas: ekonomines,

politines, demografines t.y. kartu su specifiniu dalyku (ekonomika,

politika, gyventojai) tiria žmonių tarpusavio sąveikos aspektą.

Socialinių tyrimų rūšys:

• Socialiniai – ekonominiai,

• Socialiniai – politiniai

• Socialiniai – psichologiniai tyrinėjimai.

Socioliginių žnių struktūros apibendrinta forma:

1. Metodologinės žinios;

2. Žinios apie dalyką;

3. Metodai;

4. Tyrimai.

Makrosociologija – tyrinėja kasdieninį žmonių elgesį, jų tarpusavio

sąveikoje, o mikrosociologija – tyrinėja kasdieninį žmonių elgesį.

Kasdieninis žmonių elgesys vyksta konkrečių socialinių sistemų, struktūrų

ir institutų rėmuose. Šiuo požiuriu skiriami keturi socialoginės analizės

lygiai: tarpasmeninis, grupės, visuomenės ir pasaulinės sistemos.

Socialinės sociologijos funkcijos:

1. Pažintinė – visoms struktūroms užtikrina naujų žinių apie skirtingas

socialines gyvenimo sferos gausinimą atskleidžia socialinio visuomenės

vystymosi dėsningumus ir perspektyvas, apibendrina faktinę medžiagą,

teikia mokslui informaciją.

2. Taikomoji – suteikia galimybę kontroliuoti socialinių procesų vystymą,

mažinant socialinę įtampą visuomenėje, socialinių krizių atsiradimą ir

pasekmes.

3. Sociologinės prognozės – teikia ir grindžia galimų sprendimų

alternatyvas bei jų tykimybinius nukrypimus, ilgalaikes pasekmes.

Padeda nuspėti socialinių procesų kaitos tendencijas.

4. Socialinio planavimo – padeda racionaliau planuoti įvairių gyvenimo

sferų vystymą.

5. Ideologinė funkcija – rezultatai panaudojami siekiant tam tikrų tikslų

arba juos įtvirtinant.

6. Humanistinė – padeda žmonių, įvairių ssocialinių grupių, bendruomenių

geresniam tarpusavio supratimui, konfliktų ir krizių vertinimui.

Sociologija turi ryšių su kitais mokslais:

• Antropologija – mokslas apie žmogų, jo vystymosi įpatumus, elgesio

pokyčius.

• Demografija – tiria gyventojų skaičių, sudėtį, dinamiką ir jų

priklausomybę nuo gimstamumo, mirtingumo ir migracijos, o tai turi įtakos

socialinių grupių sudėčiai, jos elgesiui, tarpusavio sąveikai.

• Ekonomikos mokslas tiria materialinių gėrybių gamybą, paskirstymą ir

vartojimą.

• Politikos mokslas tiria viešųjų ir visiems privalomų sprendimų priėmimą

bei įgyvendinimą, panaudojant politinę galią ir valdžią.

Sociolizacija – socialinės sąveikos procesas, kurio metu žmonės perima

žinias, vertybes, nuostataws, elgesį, būtinus efektyviam dalyvavimui

visuomenėje. Socializacijos procesas sąlygotas mūsų biologinės prigimties

ir kultūros. Socialinio gyvenimo šaltiniai: kalba įgūdžiai, elgesio

taisyklės, siekiai, vaidmenys ir padėtys. Socializacijoje sociologija

skiria du procesus – tai kultūros ir savęs atskleidimas. Individo

socializacija tęsiasi visą žmogaus gyvenimą ir įvairiomis formomis.

Pasaulis aplink mus keičiasi, o mes irgi keičiamės.

Pirminė socializacija – tai perėjimas žinių ir įgūdžių, būtinų

kasdieninio gyvenimo rutinoje. Skiriami du jos modeliai:

• Socializacijos slopinant bruožai yra vaiko paklusnumas, baimės už blogą

elgesį, apdovanojimai, komandos. Čia pagrindinis vaidmuo tenka

suaugusiam, nes vaikas žiūri ko nori suaugusysis.

• Socializacijos dalyvaujant bruožai yra atsidėkojimas už gerą elgesį,

apdovanojimai, vaiko savarankiškumas, bendravimas. Čia pagrindinis

vaidmuo skiriamas vaikui, suaugusysis žiūri ko vaikas nori.

Antrinės socializacijos tipai:

• Išankstinė socializacija – tai naujo vaidmens apmąstymas ir bandymad jį

atlikti.

• Profesinė socializacija – tai sudedamoji suaugusiųjų socializacijos

dalis, trunkanti visą gyvenimą.

• Resocializacija – tai vieno gyvenimo būdo atsisakymas vardan kito.

Socializacijos institutai – tai socialiniai dariniai, atliekantys

esminį vaidmenį individo socializacijos procese: šeima, bendraamžių grupės,

mokykla, darbovietė, masinio informavimo priemonės.

Socialinė struktūra – tai socialinės sąveikos ir nuolatinių ryšių

(santykių) veikimo būdas. Pagrindiniai spcialinės struktūros komponentai:

• Socialinė padėtis – tai individo užimama pozicija visuomenėje. Žmogaus

padėtis visuomenėje lemia net jo dvasinę būseną ir sveikatą. Padėtys

visuomenėje:

1. Gautoji padėtis nepriklauso nuo individo asmeninių pastangų;

2. Įgytoji padėtis, kurią individas sąmoningai renkasi ir deda pastangas

jai pasiekti

3. Pagrindinė padėtis apibrėžia žmogų socialiai (profesija).

• Socialinis vaidmuo – tai elgesys, kuriuo tikimasi iš tam tikrą socialinę

padėtį užimančio žmogaus, kuris priklauso nuo individo charakterio ir

temperamento pagrindu susiformausių būdo bruožų.

Vaidmenų rinkinys tai – tai vaidmenys susiję su viena socialine padėtimi.

Vaidmens įtampa – tai sunkumai, kylntys dėl skirtingų lūkesčių ir

reikalavimų vienam ir tam pačiam vaidmeniui.

Vaidmenų konfliktas – tai padėtis, kai žmogui reikia atlikti kelis

sunkiai suderinamus vaidmenis (dirbanti mažamečių vaikų motina).

Vaidmenų apibūdinimo charakteristikos: emocianalumas, gavimo būdas,

apimtis, formalizavimas, motyvavimas.

• Socialinė grupė – tai, kai atlikdami vaidmenis žmonės sueina į

socialinius ryšius. Kai šie ryšiai tampa pastoviais ir ilgalaikiais,

susikuria socialinė grupė.

• Institutas – tai pastovi bendros žmonių veiklos organizavimo forma. Jo

paskirtis – enkinti kurį nors svarbų, socialinį poreikį: šeimos,

ekonomikos, politikos, religijos ir išsimokslinimo.

Socialinė grupė – tai visuma sąveikaujančių žmonių, kuriė yra tos

visumos nariai. Socialinės grupėe elementai:

• Nariai. Individas priklauso grupei tik kaip atliekantis socialinį

vaidmenį.

• Vienijantys veiksniai – tai vertybės, sudarančios grupės egzistavimo

dvasinį ir materialinį pagrindą.

• Uždaviniai įprasmina grupės egzistavimą.

Grupės (klasifikuojamos) būna:

• Pirminės – mažos, grindžiamos asmeniniais ryšiais, neformaliais

lūkesčiais.

• Antrinės – didesnės, grindžiamos beasmeniniais ryšiais, formaliais

lūkesčiais.

• Instrumentinės – kuriamos tam tikram darbui atlikti.

• Ekspresyvinės – emocinaims poreikiams ttenkinti.

• Ingoups and outgroups.

Kiekviena grupė – unikali. Vidiniai grupės procesai:

• komunikacija ir valdžia,

• spaudimas jos nariams,

• vaidmenų formavimas ir paskirstymas,

• pašalinimo iš grupės mechanizmas,

• lyderystė,

• dykinėjimas

• asmeninių ir kolektyvo interesų susikirtimas,

• grupinis mąstymas,

• prisitaikymas prie grupės normų.

Socialinė organizacija – tai didelė socialinė grupė, siekianti tam

tikrų tikslų. Ji kuriama kaip visuomeninių uždavinių sprendimo

instrumentas, tikslų siekimo priemonė ir formuojasi kaip žmonių bendrija ty

kaip socialinių grupių, statusų, normų, lyderiavimo, susitelkimo –

konfliktiškumo ssantykių visuma.

Socialinės organizacijos evoliucija – nuo tradicinės prie

biurokratinės organizacijos.

Veberis suformulavo biurokratinės organizacijos bruožus, kurie

atskiria ją nuo tradicinės organizacijos:

• Darbo pasidalijimas (tradicinėje organizacijoje darbo pasidalijimo

nebuvo);

• Valdžios herarchija (biurokratinėje organizacijoje – aiški, o tradicinėje

– silpna ir nepastovi);

• Griežtų taisyklių buvimas ( biurokratinėje – rašytos, tradicinėje –

nerašytos);

• Viešo ir prieinamo biuro egzistavimo (renkami ir saugomi visi veiklos

dokumentai);

• Beasmeniškumas (tradicinėje organizacijoje vyrauja asmeninis paklusnumas

vadovui);

• Klasifikacija (Tradicinėje organizacijoje tarnybą lemia ištikimybė ir

paklusnumas vadovui);

• Darbuotojo lojalumas (biurokratinėje organizacijoje – vykdomos taisyklės,

o tradicinėje – ištikimybė vadovui).

Biurokratija – socialinė grupė, žmonės dirbantys biure, valdymo

sistema, kurioje dominuoja pareigūnai, elgesio būdas paremtas visuotiniu

taisyklių taikymu.

Socialinės organizacijos (klasifikavimas) tipai:

• Ekonominis (arba gamybinis). Teikia gėrybes ir paslaugas, užsiima prekių

gamyba, paslaugų tiekimu, kapitalo kaupimu.

• Palaikymo (mokykla, bažnyčia, ligoninė).

• Integravimo (teismai, kalėjimai).

• Politinis (vyriausybė) – bendras išteklių, žmonių, visuomenės

reguliavimas, koordinavimas, kontrolė.

Socialinė stratifikacija – tai socialinių darinių, kurių atstovai

naudojasi nevienodu valdžios ir materialinių vertybių, teisių, pareigų ir

privilegijų bei prestižo turėjimo lygiu, egzistavimas vienoje ar kitoje

visuomenėje. Tai socialinių padėčių hierarchija, kuri rodo nelygių turto,

galios ir prestižo pasiskirstymą visuomenėje, ir kurios dėka ši nelygi

padėtis perduodama iš kartos į kartą. Yra du socialinės stratifikacijos

aiškinimai –– funkcionalistinis ir konflikto teorijos.

Funkcionalistų teigimu, socialinę stratifikaciją lemia tam tikros

veiklos rūšies vertinimas kiekvienoje konkrečioje visuomenėje ir žmonių

nevienodi gabumai. Funkcionalistai teigia, kad stratifikacija yra

neišvengiama visuomenės egzistavimo prielaida, ji priskirta teisėtai, kyla

iš visuomenės poreikio susitelkti, palengvina optimalų visuomenės ir

individo funkcionavimą, rodo bendras socialines vertybes ją formuoja

socialiniai poreikiai ir jos sistemos keičiasi lėtai – evoliuciniu keliu.

Konflikto teorijos šalininkai teigia, kad stratifikacija egzistuoja

todėl, kad tai naudinga žmonėms, kurie kontroliuoja visuomenės gerybes.

Kiekvienoje socialinėje struktūroje žmogiškųjų konfliktų pagrindas yra

žmonių siekis perskirstyti valdžią. Stratifikacija formuoja galingos

socialinės grupės ambicijas ir kyla iš gupių konflikto ir varžybų. Ji tukdo

optimaliam visuomenės ir individo funkcionavimui, todėl visuomenė ir

individas kovoja dėl valdžios ir galių perskirtymo, siekdamas gauti sau

didesnę dalį. Ekonominės valdžios turėjimas neišvengiamai skatina norą

turėti politinę valdžią savo rankose. Stratifikacijos sistemos keičiasi

revoliuciniu keliu.

Žmonės skirstomi į nelygias grupes pagal turtą, pajamas, prestižą,

socialinę galią ir pagal amžių ir lytį. Kuo aukštesnį statusą užima žmogus

tuo labiau jis nepasiekiamas – jį atskiria nuo kitų socialinė erdvė. Žmones

skiria: turtas ir pajamos, prestižas ir socialinė galia (galėjimas

įgyvendinti savo norus net ir prieš kitų valią, kuri remiasi prievarta,

smurtavimu ir įtikinimu). „Statuso pasiekimo“ teorinės mokyklos atstovai

pagrindiniais stratifikacijos kriterijais laiko: išsimokslinimą, profesiją,

pajamas. Struktūrinio funkcionalizmo šalininkai teigia, kad yra ir kiti

veiksniai – tokie kaip autoritetas, gyvenimo būdas, socialinė aplinka.

Jungtinis socialinė stratifikacijos modelis nagrinėjamas dar pagrindinių

išteklių rūšių pagalba – tai ekonominis, kultūrinis (išsimokslinimas,

kalbos vartojimas), socialinį (socialiniai ryšiaiir santykiai), simbolinį

(prestižas, reputacija, garbė) kapitalą.

Socialinį sluoksnį išskiriantys požymiai (rodikliai) susiję su:

• ekonomine žmonių padėtimi,

• darbo pasidalijimu,

• valdžios įgaliojimų turėjimo lygiu,

• socialiniu prestižu, autoritetu, įtaka.

Skiriami neformalūs lyderiai, elitinės grupės, nacionalinės kultūros

veikėjai.

Papildomi socialinį sluoksnį išskiriantys požymiai pasireiškia

paslėpta forma, tačiau glaudžiai susiję su pagrindiniais (baziniais)

požymiais:

• žmonių lyties, amžiaus charakteristikos, susijusios su psichologiniais

žmonių įpatumais,

• etnonacionalinės priklausomybė,

• kultūros, pasaulėžiūros pozicijos,

• šeimyniniai santykiai, giminystės ryšiai,

• gyvenamoji vieta.

Stratifikasijos sistemų rūšys yra uždarosios ir atvirosios. Uždaroje

sistemoje yra sunku pakeisti socialinę padėtį, atviroje – tai padaryti kur

kas lengviau. Uždarosios sistemos: vergovė, kastos (baltųjų ir juodųjų

bendruomenės gyvena skyrium), luomai (feodaliniai, kai skirtingos

priedermės ir teisės viena kitos atžvilgiu), klasės.

Klasės nesiremia teisinėmis ar religinėmis priemonėmis; narystė nėra

paremta paveldėta pozicija, apibrėžta teisiškai ar papročiais. Individuali

klasinė padėtis įgyta, ne tik gauta gimus. Klasės priklauso nuo ekonominių

skirtumų tarp grupių, jų skirtumai atsiranda dėl užmokesčio ir darbo sąlygų

nelygybės. K.Marksas teigė, kad klasės – tai grupės žmonių, besiskiriančios

savo santykiu su gamybos priemonėmis. Yra savininkai ir gamintojai.

Savininkai išnaudoja gamintojus. Tarp šių klasių vyksta nuolatinė kova,

ošių klasiųš viduje taip pat nuolat konfliktuojama.

Skiriamos klasės šiuolaikinėje vakarietiškoje visuomenėje:

1.

aukštuomenė, 2. vidurinioje klasė, 3. darbininkų klasė, 4.valstietija.

Smulkesnė tiplogizacija: kilmingi turtuoliai, prastos kilmės turtuoliai,

aukštesnysis, žemesnysis viduriniosios klasės sluoksniai, aukštesnysis,

žemesnysis darbininkų klasės sluoksniai.

Klasinės priklausomybės nustatymo metodai:

• Objektyvusis (pagal pajamų dydį, profesiją, išsimokslinimą);

• Subjektyvusis (respondentai patys save priskiria vienai ar kitai klasei);

• Reputacijų (respondentai prašomi priskirti vienai ar kitai klasei kitus

asmenis).

Klasės gyvena skirtingą gyvenimą, nevienodai elgiasi šeimoje,

praleidžia laisvalaikį ir ieško pramogų. Aukštesnei klasei prikausantys

žmonės gyvena ilgiau. Priklausimas klasei ar sluoksniui nėra amžinas.

Individualų ar grupinį judėjimą iiš vieno sluoksnio į kitą stratifikacijos

sistemoje nusako socialinio mobilumo terminas. Socialinis mobilumas

galimas: vertikalus ir horizontalus. Pagrindiniai socialinio mobilumo

veisniai yra šeima, turtas ir išsimokslinimas.

Moteriškumo ir vyriškumo stereotipai kiekvienoje visuomenėje

suvokiami skirtingai, biologinis skirtingumas atsispindi kultūroje ir

skirtinfose visuomenėse paplitę nevienodai ir kinta. Sociolizacijos pagal

lytį teorijos:

• Indentifikacijos dėka berniukai mokosi vyriško savęs suvikimo, mergaitės

– moteriško;

• Kultūros perdavimo teorija, kai tevai ir suaugusieji formuoja vaiko

elgesį, skatindami tuos elgesio aspektus, kurie laikomi tinkamais vaiko

lyčiai, ir slopindami netinkamus;

• Savisocializacijos teorija, kkai vaikai patys siekia suvokti savo lytinį

tapatumą ir stengiasi atitinkamai elgtis, pats formuoja savo savają

srereotipinę moteriškumo ir vyriškumo sampratą.

Diskriminuojanti socializacija pagal lytį, kai skirtingos lyties

atstovai skirtingai traktuojami.

Lyčių socialinius vaidmenis lemia vaidmenų kultūrinis sąlygotumas ir

tradiciniai vaidmenys ir jjų kaita.

Vaidmenų diferenciacijos aiškinimai:

• Funkcionalistinis teigia, kad darbo pasidalijimas tarp lyčių pagrįstas

biologiniu faktu. Skirtingų lyčių asmenys – skirtingų kompetencijų.

Šeimoje vyrai sprendžia problemas, o moterys – reguliuoja emocinius

santykius.

• Konflikto teorijos šalininkų nuomuonė, kad kova tarp lyčių tebevyksta.

Labiausiai pastebima lyčių nelygybė šeimoje, išsimokslinime,

karjeroje. Feminizmas – tai moterų judėjimas prieš socialinę moterų

diskriminaciją.

Amžius, kai socioplogijos tyrimų objektas, yra besikeičiančios

individo socialinės padėtys, kurias veikia fizinio brendimo ir senėjimo

procesas. Amžius yra gauta ir pereinamoji socialinė padėtis. Kiekvienoje

visuomenėje vienos amžiaus grupės yra galingesnės, turtingesnės nei kitos.

Fizinis senėjimas lemia žmogaus socialinę padėtį.

Biologinis amžius yra chronologinis laikas, kuris skaičiuojamas po

gimimo ir yra susijęs su tam tikrais neišvengiamais pakitimais organizme.

Socialinis amžius – socialiai apibrėžtos gyvenimo ciklo fazės. Biologinis

ir socialinis amžius nebūtinai tturi sutapti.

Gyvenimo eiga – socialiai apibrėžtas gyvenimo ciklų etapų seka nuo

gimimo iki mirties. Žmogaus raidos sąvoka apibūdina procesą nuoseklių

pokyčių, įvykstančių per gyvenimą, pradedant apvaisinimu ir baigiant

mirtimi. Žmogus pergyvena tam tikrus etapus, kurie socialiai sąlygoti.Visos

visuomenės skirsti individus į amžiaus grupes ir nustato svarbiausių

gyvenimo įvykių „tvarkaraštį“. Nevienodai vertinamas gyvenimo etapų

skaičius, jų apibūdinimas ir ribos tarp etapų. Perėjimas iš vieno gyvenimo

etapo į kitą gali būti laipsniškas arba staigus, nepastebimas ar specialiai

pabrėžiamas. Visose visuomenėse kai kurie perėjimai (iš vieno amžiaus

tarpsnio į kitą) yra švenčiami, atliekant tam tikras ceremonijas ir

ritualus, kurias sociologai vadina perėjimo ritualais (apeigomis). Jie

sureikšmina pasikeitimus mūsų gyvenime.

Keturi svarbiausi žmogaus gyvenimo etapai yra vaikystė, jaunystė,

branda ir senatvė. Branda skirstoma į ankstyvaja, viduriniąją ir vėlyvają.

Būtent šiuo laikotarpiu įgyjama profesija, sukuriama šeima, žmogus tampa

savarankiškas, nepriklausomas ir kartu atsakingas už save ir savo tolesnį

gyvenimą. Senatvės pradžia kiekvienoje visuomenėje skirtinga, priklausomai

nuo vidutinės gyvenimo trukmės. Ekinomiškai stiprių šalių sociologai

senatvės pradžia laiko pensijinį amžių (65m.).

Iš skirtingo amžiaus žmonių, užimančių analogiškas socialines padėtis,

visuomenėje tikisi skirtingo elgesio, jiems taiko skirtingas normas. Per

gyvenimą individas gauna, įgyja ir netenka daug socialinių padėčių, kurias

lemia žmogaus nugyventi metai. Taip pat kiekvienoje visuomenėje egzistuoja

elgesio normos, kurios yra skirtos skirtingo amžiaus žmonėms. Amžiaus

normos – tai taisyklės, nurodančios, koks elgesys tinkamas ir netinkamas

įvairiais gyvenimo periodais.

Senatvė – tai praradimų metas. Šiame gyvenimo etape žmogui tenka iš

esmės keisti gyvenimo būdą. Jis patiria eilę praradimų:

• Socialinės padedies bei vaidmenų praradimas, kai žmogus pajunta

nereikalingumo jausmą;

• Sveikatos praradimas. Silpstant sveikatai, žmonės labiau vertina

gyvenimą.

• Materialinės padėties prastėjimas. Pajuntamas sumažėjusių pajamų skonis.

• Nusistatymas prieš senus žmones ir jų diskriminacija.

„Socialinio pokyčio“ sąvoka fiksuoja patį socialinio pokyčio vienoje

ar kitoje srityje, posūkio, permainos plačiąją prasme faktą. Tai pokyčiai

toje sferoje, kuri yra sociologijos dalykas, tai socialinių sistemų,

socialinės stratifikacijos, ssocialinių procesų, institutų, organizacijų ir

jų tarpusavio sąveikos pokyčiai. Socialinių pokyčių sferai taip pat

priskiriami ir žmonių veiksmų bei elgsenos ir sąmonės pokyčiai, kurie

glaudžiai susiję su žmonių socialine padėtimi. Žmonių socialinį statusą

sąlygoja jų išsilavinimas, veiklos tyrinys ir pobūdis, pajamų ir turto

lygis. Tai permainos vykstančios tam tikrą laiką:

• tarpasmeninių santykių lygiu (šeimos struktūros ir jos funkcijų

pokyčiai);

• organizacijų ir institutų lygmeniu (švietimas, mokslas nuolat kinta ir

turinio, ir organizavimo požiūriu);

• mažų ir didelių socialinių grupių lygiu (kaip keičiasi klasės, atsiranda

naujos);

• visuomenės ir globaliniu lygiu (migracija, ekonominė raida, pakilimas,

krizės).

Socialinių pokyčių rūšys:

1. Pokyčiai, susiję su įvairių socialinių darinių struktūromis

(struktūriniai pokyčiai).

2. Pokyčiai, susiję su socialiniais procesais – tai pokyčiai vykstantys

bendrijų socialinės sąveikos ir tarpusavio ryšių sferoje. Tai

solidarumo, įtampos, konflikto santykiai, kurie nuolat kinta.

3. Pokyčiai, susiję su įvairių socialinių sistemų, institutų,

organizacijų funkcijomis.

4. Pokyčiai, individualios ir kolektyvinės motyvacijos sferoje. Individų

bendruomenių, grupių poreikių, elgesio ir veiklos pobūdis nuolat

kinta.

Socialinių pokyčių šaltiniai: gyventojai, gamta, mokslas ir

technologija, naujovių plitimas ir socialiniai konfliktai, kurių sprendimas

lemia esmines permainas ir jie negali nekeisti visuomenės.

Socialinių pokyčių aiškinimo būdai:

1) Evolicionizmas siejamas su Č.Darvino biologinės evoliucijos teorija.

Visuomenė kaip ir gamta nuolat tobulėja.

2) Ciklizmas teigia, kad visuomenės raida yra ciklinė: civilizacijos

iškyla, suklesti ir žlunga.

3) Funkcionalizmas teigia, kad visuomenė atsiliepia į į neaiškias

situacijas, tvarkos ardymą atitinkamomis priemonėmis, kurios padeda

sugrąžinti pusiausvyrą.

4) Konflikto teorija teigia, kad kiekvienas reiškinys, visuomenė yra

prieštaringi, – priešybių vienybė, tarp kurių vyksta nuolatinė kova.

Demografija yra mokslas, tirintis gyventojų skaičių, sudėtį ir

dinamiką, nulemiamus jų gimstamumą, mirtingumą ir migraciją. Absoliutus

skaičiai nusako esamą gyventojų kiekį, ir gimimų, mirimų, santuokų bei

ištuokų kiekį. Santykinius skaičius (koeficientus, procentus,

proporcijas). Pagrindiniai demografinių duomenų šaltiniai yra du: gyventojų

surašymas ir statistika. Pagrindinis gyventojų surašymo ir statistikos

tikslas – sužinoti kiek yra konkrečioje šalyje ir kokios gyventojų kitimo

tendencijos. Iš esmės domina trys dalykai: gyventojų daugėjimas, gyventojų

daugėjimas pagal atskirus regionus ir gyventojų tankumas.

Gyventojų sudėties analizės kriterijai: lytis, amžius, gyvenamoji

vieta, šeimininė padėtis, kilmė.

Gyventojų dinamika yra nuolat vykstanti gyventojų skaičiaus ir

sudėties kaita, kurią lemia tokie veiksniai kaip: gimstamumas, mirtingumas

ir migracija. Ji rodo gyventojų daugėjimą ar mažėjimą, lyčių santykio

pokyčius, įvairių amžiaus grupių didėjimą ar mažėjimą, vienišų žmonių ir

susituokusių skaičiaus kitimą. Visi šie momentai turi įtakos visuomenės

socialiems bei ekonominiams procesams, jų spartai ir krypčiai.

Gimstamumo kriterijai – tai gimstamumo, vaisingumao koeficientai,

vaisingumo lygis. Gimstamumo objektyvūs veiksniai: socialinės ekonominės

sąlygos, karai, ekonomikos pakilimas ir smukimas, individų pajamos ir

išsilavinimas. Gimstamumo subjektyvūs veiksniai: individualūs požiūriai į

vaikus kaip vertybes ir jų skaičių šeimoje.

Mirtingumo tyrimai

leidžia apskaičiuoti vidutinę gyvenimo trukmę.

Mirtingumą lemia biologinė žmogaus prigimtis, gyvenimo sąlygos, medicinos

lygis.

Migracija yra žmonių judėjimas iš vienos geografinės vietovės į kitą.

Emigracija, kai išvykstama iš šalies. Imigracija, kai atvykstama į kitą

šalį. Vidinė migracija yra gyventojų mobilumas šalies viduje. Migracijos

veiksniai lemiantis individo apsisprendimą emigruoti: „stumiantieji“

(skurdas, karas, politinis persekiojimas) ir „traukiantieji“ (aukštesnis

pragyvenimo lygis, socialinis saugumas).

SOCIOLOGINIAI TYRIMAI

Mokslinis pažinimas skirstomas į empirinį ir teorinį, ty faktinės

medžiagos rinkimą ir jos teorinį aiškinimą. Teorija yra tos tikrovės

reiškinių aiškinimas abstrakčia logine forma. Empirinis tyrimas neįmanomas

nesiremiant kokia nors teorija. Empirinė sociologija domisi socialiniais

tyrimais, kurie orentuoti rinkti ir analizuoti konkrečius visuomenės

gyvenimo faktus taikant specialius metodus.

Motodologija – mokslas apie mokslinio tyrinėjimo metodą, tyrinėjime

naudojamų metodų visumą. Tai mokslas aiškinantis mokslinio tyrimo metodus,

bendrų mokslo metodų teoriją ir tai tikrovės pažinimo teorija, tirianti

mokslinio mąstymo būdą bei principus. Metodologija – tai teorija, kuri

nagrinėja mokslinio pažinimo procesą, jo principus, mokslinio tyrimo

metodus ir techniką. Tai žnių sistema, kuri gali būti aprašoma

(deskripcinė), aprašanti pažinimo proseso veikimą ir normatyvinė

(preskripcinė), nustatanti pažinimo proceso reikalavimus.

Tyrimo mmetodai ir procedūros – tai informacijos rinkimo, apdorojimo ir

analizės taisyklių bei reikalavimų visuma.

Metodas – pagrindinių duomenų rinkimo, apdorojimo ar analizės būdas.

Technika – tam tikro metodo veiksmingumo panaudojimo būdų visuma.

Metodika – techninių priemonių (būdų) visuma.

Procedura – tai vvisų atliekamų operacijų, veiksmų nuoseklumo eiga. Tai

socialoginės informacijos rinkimo bei apdorojimo būdų sistema.

Sociologinių tyrimų metodologija ir metodika – yra socialinių

reiškinių tyrimo etrategijos ir taktikos parindai; metodologija – tyrimo

būdų ir principų nustatymas, metodika – tyrimo būdų ir taisyklių visuma.

Sociologinį tyrimą galima apibūdinti kaip sistemą logiškai nuoseklių

metodologinių, metodinių ir organizacinių-techninių procedurų, susietų

tarpusavyje vieno tikslo – gauti patikimus duomenis apie tiriamą reiškinį

ar procesą.

Žvalgomasis (pilotažinis) tyrimas taikomas pradiniame išsamių tyrimų

etape kaip bandomasis tyrimas, kurio tikslas – patikslinti hipotezę,

uždavinius, patikrinti metodiką. Šis tyrimas gali būti nedidelės apimties –

ekspres apklausa (gatvėje praeivių).

Aprašomojo tyrimo tikslas yra gauti empirinius duomenis, suteikiančius

išsamesnį tiriamų reiškinių vaizdą. Tyrėjas aprašo, įvertina, palygina jį

dominuojančius požymius, aiškinasi jų tarpusavio ryšius, daro išvadas.

Analitinis tyrimas – gili sociologinė analizė, kur taikomi

kompleksiniai ssociologinėsinformacijos rinkimo metodai.

Vidinės sociologijos institulizacijos požiūriu, sociologiniai tyrimai

skirstomi į:

• Fundamentaliuosius tyrimus, kurioų tikslas yra kaupti mokslo žinias

remiantis teorijomis padedančiomis atskleisti dėsningumus ir principus.

• Taikomuosius tyrimus, kurių tikslas yra fundamentalių žinių pagrindu

tirti aktualias socialines problemas.

• Socialinės inžinerijos tyrimus, kurių tikslas yra fundamentalių mokslo

žinių pritaikymas technikai ir naujoms technologijoms kurti.

„Skerspjūvio“ tyrimai atliekami vienąkartą. Longitiudiniai tyrimai

trunka ilgą laiką.

Skiriami du socialoginių tyrimų tipai:

• Kiekybinis – tai empyrinis tyrimas, kurio duomenis galima pateikti

skaičiais. Jo ppaskirtis – patvirtinti ar nepatvirtinti esamą (hipotetinį)

faktą. Jam būdingas objektyvus požiūris į aplinką ir nesikišimas į

tikrovę.

• Kokybinis tyrimas – tai, kai duomenys nėra pateikiamį kiekybine išraiška

(skaičiais). Svarbu išsiaiškinti, kaip individas suvokia tą tikrovę. Jo

paskirtis – aprašyti ir paaaiškinti reiškinį. Jam būdingas asmeniškas

tyrėjo įsikišimas ir globėjiškas tyrėjo santykis santykis su žmogumi.

Kokybiniai tyrimai naudingi siekiant išsiaiškinti esamą reiškinio

(požiūrio, slgrsio) kokybę ir nustatyti ją (kaip atrodo) per individo

asmeninio santykio su tuo reiškiniu prizmę.

Kiekybinio ir kokybinio tyrimo matavimų santykis. Yra keturi matavimų

tipai: nominalinis, eilės, intervalo ir proporcinis.

Kokybinė ir kiekybinė analizė papildo viena kitą.

Kiekybinio tyrimo programa – tai teorinių metodologinių prielaidų

išdėstymas uždaviniais ir tyrimo hipotezėmis, nurodant procedūros taisykles

bei jų tikrinimo loginį pagrįstumą. Sociologinio tyrimo programos turinys

ir struktūra priklauso nuo tyrimo tikslo. Tyrimų tipai būna teoriniai –

taikomieji, padedantys spresti socialines problemas ir taikomieji

sociologiniai tyrimai, kurių tikslas – apibūdinti socialines problemas ir

pasiųlyti konkrečius veikimo būdus, siekiant jas išspręsti.

Metodologinė programos dalis – tai problemos formavimas, tyrimo

objekto ir dalyko nustatymas, tyrimo tikslo ir uždavinių iškėlimas,

pagrindinių sąvokų patikslinimas ir interpretacija, išankstinė sisteminė

tyrimo objekto analizė, darbinių hipotezių iškėlimas.

Procedūrinė programos dalis – tai strateginis tyrimo planas,

stebėjimo vienetų atrankos sistemos pagrindimas, sociologinės informacijos

rinkimo ir analizės procedurų projektas.

Programa papildoma ddarbo planu.

Tyrimo išeities situacija visada yra probleminė. Yra dvi glaudžiai

tarpusavyje susijusios problemos pusės:

• Gnoseologinė probleminė situacija – tai prieštaravimas tarp žinojimo apie

žmonių poreikius, kokius nors rezultatyvius teorinius ir praktinius

veiksmus ir nežinojimo kelių, būdų ir priemonių šiems poreikiams

patenkinti ar veiksmams realizuoti.

• Dalykinė sociologinio tyrimo problemos pusė – tai socialinis

prieštaravimas, kuriam pašalinti ar vienoms iš galimų socialinės plėtros

alternatyvoms pasirinkti būtinas kryptingas veismų organizavimas.

Socialinis tyrimas orentuotas į konkrečios socialinės problemos

suvokimą ir esanų prieštaravimų joje askleidimą bei įvardijimą. Problemos

sudėtingumo laipsnis proklauso nuo socialinių objektų, visuomenės poreikio

spręsti šiuos prieštaravimus sąmoningumo lygio ir mokslinių bei praktinių

žinių kokybės. Konkretinant problemos formulavimą būtina tiksliau išskirti

tai, kas „problematiška“, esminga ir problemą išskirti į joselementus ir

surikiuoti pagal atskiras problemas.

Po tyrimo problemos formulavimo pasirenkamas konkretaus tyrimo

objektas. Juo gali būti socialinis procesas arba socialinės realybės

sritis, ar visuomeniniai santykiai, kuriuose glūdi socialinis

prieštaravimas.

Socialinio tyrimo objektu gali būti visa tai, kas akivaizdžiai ar

aeakivaizdžiai turi socialinį prieštaravimą ir sukelia probleminę

situaciją, kurią reikia spręsti.

Socialinio tyrimo dalykas ty tokios teoriniu arba praktiniu požiūriu

reikšmingos objekto sąvybės, pusės bei ypatybės, kurios tiesiogiai bus

tyrinėjami. Objektas – socialinis prieštaravimas, o dalykas – to objekto

sąvybės ir pusės, kurios akivaizdžiai atspindi duotą prieštaravimą.

Sociologinio tyrimo tikslas apibūina jo orentaciją – teorinę ar

taikomąją. TTikslas gali būti nukreiptas į teorinio pažinimo rezultato

siekimą ir į praktinio taikomojo rezultato siekimą.

Tyrimo uždaviniai – tai tikslinių pagrindų sankaupa nukreiptų

sociologinio tyrimo problemos analizei ir sprendimui. Uždaviniai formuoja

klausimus, į kuriuos turi būti atsakyta įvykdžius tyrmą. Tyrimo tikslai ir

uždaviniai sudaro tarpusavyje susijusią grandinę. Galutinis tyrimo tikslas

gali būti pavadintas jo bendru uždaviniu, o atskirus uždavinius, kurie

reiškiasi kaip pagrindinio uždavinio sprendimo priemonės, galima pavadinti

tarpiniais tikslais arba antros eilės tikslais.

Jei pagrindinis tikslas formuluojamas kaip teorinis taikomasis, tai

uždavinys skiriamas mokslinės literatūros tuo klausimu studijavimu,

mokslinei problemai išskirti ir loginėmis hipotezėmis analizuoti.

Jei tyrimo tikslai yra praktiniai, tai pradedant rengti programą

atsižvelgiama į socialinio objekto specifiką ir aiškinamasi praktiniai

uždaviniai, kuriuos reikia spręsti.

Uždaviniai yra skirtingo lygmens: bendrieji, pagridiniai, atskirieji

ir papildomieji. Pagrindiniai ir atskirieji uždaviniai logiškai susieti.

atskirieji išplaukia iš pagrindinių ir iš esmės yra jų sprendimo priemonės.

Atskirieji uždaviniai kyla iš detalizuotų bendrųjų. Pagrindiniai uždaviniai

atitinka tyrimo tikslinę nuostatą, o pagalbiniai – tarsi priderinami,

rengiant būsimus tyrimus ar tikrinant šalutines, nesusietas su tiriama

problema, hipotezes.

Programinių uždavinių kėlimo nuoseklumas priklauso nuo pagrindinio

tyrimo tikslo. Informacija turi būti patikima, pagrįsta, pastovi.

Iškeliamos tarpusavyje susijusios hipotezės daug kartų patikrinus jas

išeities duomenimis. Tyrėjas turi būti pasiruošęs tikslinti klausimus ir

kelti naujus uždavinius iki pat tyrimo pabaigos. Tyrimo sekmė priklauso nuo

sąvokų aiškaus apibrėžimo.

Kad sėkmingai aprašyti pagrindines tyrinėjimo dalyko

puses,

patikslinti nuoseklios analizės kryptį reikia tiksliai apibrėžti sąvokas ir

jas interpretuoti. Čia gali padėti visuotinai priimti sąvokų apibrėžimai iš

žodynų, žinynų, kitos specialios literatūros. Sąvokų aiškinimas turi loginį-

pažintinį charakterį ir vadinamas sąvokų interpretacija. Rengiant

sociologinio tyrimo programą pirmiausia dera išskirti pagrindines sąvokas,

išreiškiančias būdingiausius tiriamos problemos aspektus. Sąvokų

interpretacija reiškia paiešką empirinių požymių, aiškinančių jų reikšmes.

Pagrindinęs sąvokos interpretacija reikalauja jos išskaidymo į sudėtines

sąvokas. Tiriamo dalyko struktūros procedūra – operacionalizacija. Ji

detalizuoja pagrindinės sąvokos interpretaciją, ty anksčiau išskirtą

pagrindinės sąvokos dedamasias dalis išskaido į jų smulkiasnius elementus –

vienareikšmiškai suvokiamus terminus. Taip gautos pačios paprasčiausios

sąvokos dar vadinamos operacionalinėmis. Teorinė sąvokų interpretacija

praeina probleminę situaciją pervedama į formalizuotą mokslinę terminiją.

Toliau kiekviena sąvoka išskaidoma į tokias operacines sudedamąsias, kurias

būtų galima tyrinėti kiekybiniais metodais. Atliekama jų faktorinė

interpretacija nustatant tyrimo dalyko išorinius ir vidinius ryšius. Ir

tada sąvoka paruošiama taip, kad ją būtų galima skaičiuoti ir registruoti.

Sutvarkytos sąvokos vadinamos sąvokomis – rodikliais (indikatoriais).

Išankstinės sisteminės tyrimo objekto analizės tikslas „išryškinti“

daikto vaizdą, padaryti jį aiškų, tikslų ir apibrėžtą. Tyrimo objektas

pateikiamas išskaidytas į kokybiškai skirtingus elementus, sujungtus

tarpusavyje į tam tikrą hipotetinį modelį. Kokia būtent kryptimi bus

analizuojami empiriniai duomenys, priklausys nuo pasirinktos darbinės

hipotezės. Išankstinės tyrimo objekto analizės metu vyksta tyrimo problemos

„modeliavimas“, ty. Toks jos išskaidymas ir detalizavimas padeantis

suformuluoti bendrąsias ir atskirąsias tyrimo hipotezes.

Hipotezė (pagrindimas, spėjimas) – tai teigimas apie socialinių

reiškinių funkcionavimo ir vystymosi faktus, empirinius ryšius arba

principus, neturintis empirinio ar liginio pagrindimo arba esant jam

nepakankamam. Sociologiniame tyrime hipotezės pagrindžiamos prielaidomis

apie socialinių objektų struktūrą, ryšių tarp tiriamų socialinių objektų

pobūdį ir galimus socialinių problemų sprendimo būdus. Svarbu, kad visos

hipotezės būtų logiškai sujungtos į aiškinimo – įrodymo sistemą. Pirmosios

darbinės hipotezės atmetimas reikalauja iškelti naujas hiporezes. Išeities

hipotezės turi būti išskleidtos į ištisą grandinę išvestinių hipotezių –

pasekmių. Hipotetinio samprotavimo patikimumui padidinti būtina iškelti

kiek įmamoma daugiau tarpusavy susijusių hipotezių ir kiekvienai nurodyti

kuo daugiau jos empirinių požymių (indikatorių).

Hitezės būna priežasčių ir pasekmių. Pasekmių hipotezės išvedamos iš

priežasčių. Hipotezių – pasekmių patvirtinimas ar atmetimas – tai hipotezių-

priežasčių pagrįstumo įrodymas. Pagrindinės hipotezės paaiškina pagrindines

prielaidas, susijusias su pagrindiniu tyrimo uždaviniu, šalutinės –

paaiškina nepagrindines prielaidas. Dar hipotezės skirsomos į prmines ir

antrines, aprašomasias ir aškinamasias.

Hipotėzėje neturi būti sąvokų, kurios nebuvo empiriškai

interpretuotos. Hipotezė neturi prieštarauti anksčiau nustatytiems

moksliniams faktams ir „apaugti“ begale galimų prielaidų ir apribojimų. Ji

turi būti pritaikoma platesniam reiškinių ratui, principingai tikrinama

turimomis teorinėmis žiniomis ir praktinėmis tyrimo galimybėmis. Joje turi

būti matomas realus jos patikrinimo būdas.

Visas tyrimas susideda iš nepertraukiamo prielaidų (hipotezių)

iškėlimo ir jų tikrinimo proceso – nuo pagrindinės viso tyrimo hipotezės

iškėlimo, antrinių hipotezių, kurios formuluojamos klaidingų atmetimo

atveju, metodinių uždavinių iškėlimo. Tam, kad šis procesas vyktų

sklandžiai būtina ssudaryti strateginį tyrimo planą.

Sudarant tyrimo planą, būtina atsižvelgti į žinojimo apie tiriamą

objektą lygį ir galimybes parengti darbines hipotezes, siekiant objektą

ištirti. Tyrimo planų tipai:

• Formulavimo (žvalgomasis)– naudojamas tada, kai žinios apie tyrimo

objektą yra pačios bendriausios ir todėl negalima iškelti jokių

hipotezių. Jis rengiamas tada, kai apie tyrimo objektą mažai žinių arba

jis nežinomas. Yra jo trys sudarymo etapai: esamos literatūraos

studijavimas; pokalbiai su kompetentingais asmenimis ir baigiasi problemų

suformulavimu, tyrimo tikslų ir uždavinių nustatymu ir hipotezių, kurias

reikės tikrinti iškėlimu. Formulavimo plano tikslas – problemų

išaiškinimas ir hipotezių iškėlimas.

• Aprašomasis – naudojamas tada, kai žinių apie objektą pakanka iškelti

aprašomosioms hipotezėms. Jo tikslas – sisteminis objekto kokybinis ir

kiekybinis aprašymas. Visi elementai, kuriuos reikia aprašyti, turi būti

iš anksto apibrėžti klasifikacinėmis ir struktūrinėmis hipotezėmis. Todėl

reikia griežtai interpretuoti sąvokas ir regostruoti duomenis.

Infirmacija renkama remiantis monografiniu arba atrankiniu tyrimu, o

duomenys klasifkuoti pagal iškeltus uždavinius. Reikėtų tyrimo objekto

struktūrą detaliai aprašyti socialiniu-politiniu, socialiniu-

demografiniu, teoriniu ar administravimo aspektais. Tipiškas aprašomojo

plano pavyzdys – viešosios nuomonės apklausos, kuriose nustatomi

gyventojų vertinimai ir nuomonės ekonominio, socialinio, politinio bei

kultūrinio gyvenimo klausimais.

• Analitinis-sintetinis – naudojamas tada, kai yra pakankamai žinių apie

tiriamą sritį. Jis būna eksperimentinis ir praktinis. Analitinio-

eksperimentinio plano tikslas – nustatyti socialinių objektų ir procesų

funkcinius ir prestižinius ryšius, o relizuojant praktinį bandymą ieškoma

optimalių vadybinių sprendimų.

• Pakartotinis-lyginamasis – naudojamas išskirti socialinių procesų

tendencijoms ir numato duomenų palyginamumą atitinkame laiko intervale.

Kiekviename tyrime būtina suformuluoti tyrimo kontingentą – tyrio

aibę, nustyti respondentų skaičių. Kai tyrinėjimo objektas yra daugiau 500

žmonių, taikomas atrankos meodas. Atrankos arba tyrinėjamos aibės elementai

(respondntai), kurie bus tirinėjami yra analizės vienetai. Analizės

vienetais gali būti ne tik pavieniai individai, bet ir ištisi kolektyvai,

ar socialinės grupės. Elementai atrenkami kiekviename atrankos etape pagal

specialų planą, vadinami atrankos elementais. Atrankos aibė turi būti

statistiškai reikšminga (pakankamai didelė, kad gautume patikimą

informaciją). Atrankos aibė dar turi būti ekonomiška (optimali). Bandomiems

tyrimams pakanka 100 žmonių. Masinėms apklausoms, kai generalinė visuma

mažiau nei 5000 žmonių, tai atrankos dydis bus ne mažiau kaip 500 žmonių, o

jeigu generalinė visuma 5000 ir daugiau žmonių, tai atrankos dydis – 10

procentų jos dydžio, bet ne daugiau kaip 2000 – 2500 žmonių. Jei nukrypimas

neviršyja vidutiniškai 5 procentų, tai atrankos aibė laikytina

reprezentatyvia (atspindinčia generalinės aibės charakteristikas), o

atrankos klaidos atsitiktinės. Atrankos dydžio tikslumą pažeidžia ir

sisteminės klaidos. Jos atsiranda dėl neteisingų išeities statistinių

duomenų, atrankos neteisingo formavimo. Atrankos dydis skiriasi ir

priklausomai nuo pasirinkto tyrimo metodo.

Netikimybinės atrankos rūšys:

• Patogi atranka, kai pasinaudojama arčiausiai gyvenančių respondentų

paslaugomis.

• Kvotinė atranka, kai kiekviena strata sudaroma pagal profesiją, lytį ar

amžių.

• Dimensinė atranka, kai kiekvienas atrankos atvejis charakterizuojamas

išsamiau.

• Tikslinė atranka, kai pats tyrėjas nusprendžia, kuriuos respondentus

tikslinga yra atrinkti.

• „Sniego gniūžtės“ atranka, kai kiekviename tyrimo etape anksčiau į tyrimą

įtrauktieji yra informacijos apie kitus, potencialius apklausiamuosius

nešėjai (seksualinių mažumų tyrimai).

Sociologinis tyrimas be plano neįmanomas. Tyrimo planų esama įvairių.

Tyrimo plane turėtų atsispindėti pagrindiniai jo elementai:

• Problemos formavimas.

• Tyrimo objekto ir dalyko nustatymas.

• Tyrimo tikslų ir uždavinių iškėlimas.

• Sąvokų aprašymas.

• Hipotecių iškėlimas.

• Tyrimo aibės (imties) nustatymas.

• Sociologinės informacijos rinkimas.

• Duomenų analizės metodų parinkimas bei analizė.

• Rezultatų interpretacija, išvadų bei pasiūlymų formulavimas, ataskaitos

parašymas.

[pic][pic][pic][pic][pic][pic][pic][pic][pic][pic][pic]