Ekonominė organizacija

ĮVADAS

Antropologija (iš graikiškų žodžių „anthropos“ – žmogus, „logos“ – žodis, mokymas) mokslas apie žmogų Žmogaus kilmės mokslas išaiškino tuos kelius, kuriais atsirado žemėje žmogus, ir nurodė, kokią vietą jis užima gyvojoje gamtoje.

Visa, kas gyva žemėje, – augalai ir gyvūnai, pradedant pačiais paprasčiausiais ir baigiant aukščiausios organizacijos, yra kilę iš bendros šaknies. Atsiradusi žemėje, pirmoji, pati paprasčiausioji, gyvybė per milijonus metų keitėsi, taikydamasi prie besikeičiančių gamtos sąlygų. Ji darėsi vis sudėtingesnė ir įvairesnė, kol pasiekė tokį įvairumą ir tokį aukštą išsivystymo llaipsnį, kokį matome gamtoje šiandien.

Mokslas įrodė, kad ir žmogus yra kilęs iš bendro kamieno su visa gyvūnija. Žmogaus protėviai ir aukštesniosios beždžionės kilę iš to paties kamieno.

Antropologija kaip mokslas tyrinėja ne tik fizines žmonių organizacijas, bet tiria žmonių kultūrą ir buitį. Ši šaka priskiriama kultūrinei antropologijai, kurią ir paliesiu šiame darbe, konkrečiai ekonominę organizaciją.

1. ANTROPOLOGIJOS TYRIMO OBJEKTAI,

METODAI IR SKYRIAI

Antropologija – tai biologijos šaka, tirianti žmogaus ir rasių fizinės organizacijos evoliuciją, fizinio tipo įvairavimą erdvėje ir laike. Antropologijos tyrimo objektai: žžmogaus vieta gamtoje, artimiausi jo giminaičiai, žmogaus kilmė, rasių kilmė, žmonijos rasinė sandara; dabartinio žmogaus morfologinių ir fiziologinių požymių įvairovė, kilmė ir kintamumas, žmogaus ir populiacijų genetika.

Pagrindinis antropologijos tyrimo metodas yra antropometrija. Aprašomosios kūno charakteristikos (forma, pigmentacija) tiriamos antroposkopijos ((apžiūros) būdu, naudojantis standartinėmis skalėmis. Objektas ir jo elementai atkuriami piešiniais, nuotraukomis, plastine rekonstrukcija, pirštų atspaudais (dermatoglifika). Antropologija pasitelkia ir modernius chemijos, fizikos, biochemijos, biofizikos tyrimo metodus, statistiką.

Antropologija skirstoma į tris pagrindinius skyrius: antropogenezę (filogenezinę antropologiją), antropomorfologiją (ontogenezinę antropologiją) ir rasių mokslą (etninę, arba populiacinę antropologiją). Antropogenezė tiria žmogaus kilmę, antropomorfologija – dabartinių žmonių kūno fizines charakteristikas. Svarbūs antropomorfologijos faktai praktikai kaupiami taikomosios antropologijos šakose – medicinos, sporto, teismo ir pramonės antropologijoje. Rasių mokslas apibūdina rases, jas klasifikuoja, tiria jų kilmę (rasogenezę), istoriją, judėjimą (migraciją), maišymąsi (metizaciją), tautų antropologinės sudėties raidą (etnogenezę).

Anglosaksų kraštuose ir Prancūzijoje antropologija suprantama kaip mokslas ne tik apie žmogaus fizinę organizaciją (fizinė antropologija), bet ir apie buitį bei kultūrą (kultūrinė antropologija).

2. KULTŪRINĖS ANTROPOLOGIJOS ŠAKOS

Marvinas Harrisas, Floridos uuniversiteto antropologijos profesorius, skiria tokias pagrindines antropologijos disciplinas:

1. Kultūrinė antropologija:

1.1. etnografija – aprašo dabarties kultūras;

1.2. medicininė antropologija – tiria biologinius ir kultūros veiksnius, turinčius įtakos sveikatai, ligoms ir ligonio gydymui;

1.3. miesto antropologija – tiria miesto gyvenimą, gaujas, piktnaudžiavimą narkotikais;

1.4. plėtotės antropologija – tiria atsilikimo ir plėtotės priežastis labiau atsilikusiose šalyse.

2. Archeologija:

2.1. istorinė archeologija – tiria netolimos praeities kultūras, gretindama rašytinius šaltinius ir archeologinių kasinėjimų medžiagą;

2.2. industrinė archeologija – tai istorinė archeologija, tirianti fabrikus ir įrengimus;

2.3. kontrakto archeologija – vadovauja archeologiniams aplinkos poveikio tyrimams ir istorinių bei priešistorinių vvietų apsaugai.

3. Fizinė arba biologinė antropologija:

3.1. primatologija – tiria beždžionių, didžiųjų beždžionių ir kitų primatų socialinį gyvenimą ir biologiją;

3.2. žmogaus paleontologija – ieško ankstyvųjų žmonių rūšių iškastinių liekanų ir jas tiria;

3.3. teismo antropologija – identifikuoja žudikų ir nelaimingų atsitikimų aukas, genetiškai nustato tėvystę;

3.4. populiacinė genetika – tiria paveldimus žmonių populiacijų skirtumus.

4. Antropologinė lingvistika:

4.1. istorinė lingvistika – nustato atskirų kalbų ar kalbų šeimų kilmę;

4.2. aprašomoji lingvistika – tiria kalbų gramatiką ir sintaksę;

4.3. sociolingvistika – tiria faktišką kalbų vartojimą kasdieniniame bendravime.

3. EKONOMINĖ ORGANIZACIJA

Ekonominė organizacija nagrinėjama ne kaip gamybos pobūdis, o dėmesys kreipiamas į tai, kaip yra organizuojamas darbas ir kaip tvarkomas ir kontroliuojamas išteklių ir paslaugų gavimas.

Ekonomikos skiriasi būdingais gamybos ir mainų valdymo būdais. Daugelis visuomenių organizuoja savo ekonominę veiklą be pinigų, todėl dėl pačių pinigų kyla klausimas, ar kapitalistinė ekonomika gali egzistuoti nevalstybinėje visuomenėje. Taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, ar industrinėje visuomenėje dirbama sunkiau negu medžiotojų ir rankiotojų visuomenėje.

3.1. EKONOMIKOS APIBRĖŽIMAS

Ekonomika siaurąja prasme siejasi su tokiais sprendimais, kuriuos žmonės daro turėdami tik ribotus išteklius ar ribotas materialines vertybes, o norimos gauti vertybės ir paslaugos yra neribotos. Žmonės linkę taupyti – taip paskirstyti nepakankamus išteklius, kad maksimaliai pasiektų tikslus, kartu sumažindami išlaidas, gautų daugiausia pelno iš mažiausių išlaidų.

Platesne reikšme į ekonomiką galima pažvelgti kaip į veiklą, kuria visuomenė apsirūpina prekėmis iir paslaugomis, nekreipiant dėmesio į taupymą.

Šie ekonomikos apibūdinimai nebūtinai nesuderinami. Antropologai pabrėžia faktą, kad specifinius motyvus gaminti, vartoti ir mainyti prekes ir paslaugas formuoja kultūros tradicijos. Skirtingos kultūros skirtingai vertina prekes ir paslaugas ir toleruoja ar draudžia skirtingo pobūdžio santykius tarp gamintojų, mainytojų ir vartotojų. Sakykime, kai kurios kultūros aukština kooperacinį turto įgijimą ir dalijimąsi, o kitos – konkurencinį turto įgijimą ir išsaugojimą. Vienos kultūros didelę reikšmę teikia privatinei nuosavybei, o kitos kultūros aukština bendrą nuosavybę. Todėl ir taupymas skirtingose kultūrose turi skirtingas prielaidas ir skirtingas išdavas.

3.2. MAINAI

Žmogaus darbo produktų dalis dažniausiai yra paskirstoma mainais. „Mainai yra bendražmogiškas vertingų objektų ir paslaugų davimo ir gavimo modelis“(Harris M,1998, p. 89) Reikšminga davimo ir gavimo forma yra bendras suaugusių vyrų ir moterų rūpinimasis vaikais apibrėžiant tai, ką reiškia būti žmogumi. Kūdikystėje iš savo tėvų negavę vertingų dalykų ir paslaugų, negali išlikti. Tačiau įvairiose kultūrose mainų modeliai labai įvairūs ir skirtingi. Antropologai skiria tris pagrindinius mainų tipus: abipusius, perskirstymo ir prekybos.

3.2.1. ABIPUSIAI MAINAI

Vienas iš mažų žemdirbystės ir medžiotojų-rankiotojų visuomenių ekonominio gyvenimo bruožų yra mainai pagal taip vadinamą abipusiškumo principą. Abipusiškuose mainuose produktų ir paslaugų kiekiai nepriklauso nuo priešinio kiekio. Mainų partneriai ima pagal savo poreikį ir patys atiduoda nesivadovaudami laiko ar kiekybės taisyklėmis.

Tam ttikra abipusių mainų forma yra visose kultūrose, ypač tarp giminių ir draugų. Vyrai ir žmonos, draugai, broliai ir seserys bei kiti giminaičiai nereguliuoja ir nederina savo ekonominio gyvenimo prie neapskaičiuojamų davimo-gavimo sandėrių. Vaikai namuose nemoka pinigų už maistą, nenuomoja tėvų automobilio. Žmonos vyrams nepateikia sąskaitų už namų ruošą, draugai vienas kitam dovanoja dovanas. Tačiau dauguma dabartinių kultūrų mainų apima griežtai apibrėžtus priešinius srautus, kurie vyksta tam tikru laiku, kaip įvairūs komunaliniai mokesčiai ir panašiai.

Individo nenoras atsilyginti anksčiau ar vėliau sukelia blogų jausmų net artimiausiems giminaičiams ir draugams. Abipusiškumo ekonomikoje aiškiai netolygūs mainai nebūna nepastebėti. Nėra tokių būdų, įpareigojančių skolininkus atlyginti skolą. Tačiau yra subtilios sankcijos. Toks elgesys sukelia slaptą nepasitenkinimą ir skolininkas gali būti kolektyvo nubaustas.

Todėl abipusiams mainams būdinga ne tai, kad produktai ir paslaugos dovanojami be minties apie atlyginimą, o tai, kad nėra skubiai atlyginama, sistemingai neskaičiuojama mainomų paslaugų ir produktų vertė bei atvirai neigiama, kad apskritai skaičiuojama vertė.

Jokia kultūra negali remtis tik altruistiniais jausmais, gamindama ir skirstydama gėrybes bei paslaugas. Ikivalstybinėse kaimo bendruomenėse ir mažose grupėse gėrybės ir paslaugos yra gaminamos, mainomos ir teikiamos tarpusavyje nežiūrint materialinės pusiausvyros, skolos ar įsipareigojimo. Šie mainai išreiškiami giminystės įsipareigojimais, kurie apima savitarpio lūkesčius dėl maisto, aprangos, pastogės bei kitų gėrybių.

Giminiški mainai

sudaro tik mažą šiuolaikinių mainų sistemos dalį, o mažų žemdirbių ir medžiotojų-rankiotojų bendruomenių beveik visi mainai vyksta tarp giminaičių ar bent tarp artimiausių draugų, kuriems tokie mainai turi ir asmeninę prasmę.

Ekonominiai sandėriai tarp ne giminių yra paremti prielaida, kad kiekvienas iš mainų sieks daugiausia gauti sukčiavimu ir vagystėmis. Tačiau prekyba ir pinigai, kaip nuolatini prekybos būdas, yra susiję su valstybės evoliucija ir taikių santykių tarp pirkėjų ir pardavėjų tvirtinimu prižiūrint valstybei.

Turbūt labiausiai paplitęs prekybos tarp ne giminių ar valstybės prižiūrimų tturgų problemos sprendimas yra prekybos partnerystės. Tokiuose mainuose prekybos išvykų nariai bendrauja tik su savo prekybos partneriais. Jie, prekiaudami tarpusavyje, stengiasi laikytis ekvivalentiškumo principo, neigia suinteresuotumą iš sandėrio gauti daugiau ir siūlo prekes tarsi dovanas.

3.2.2. PERSKIRSTOMIEJI MAINAI

Ekonominių ir politinių sistemų evoliucija daugiausia yra prievartinių mainų formų, kurios papildo ar beveik pakeičia abipusius mainus, raidos pasekmė. Prievartiniai mainai tikriausiai atsirado iš to, ką veikiau galima pavadinti išsiplėtusiai artimais abipusiais mainais – perskirstymo mainais. Jų esmė tokia, kad individų darbo produktai vienu mmetu vienoje vietoje surenkami ir išdalijami nustatytomis dalimis. Tai daro perskirstytojai, kurie siekia didinti ir intensyvinti gamybą, dėl to įgyja autoritetą sau lygių akyse.

Perskirstymo mainai, kaip abipusiai mainai, yra susiję su sudėtinga giminystės santykių ir ritualų sistema, kuri gali uužtemdyti etinę mainų reikšmę. Perskirstymas dažnai įgyja šventės, svarbaus įvykio paminėjimą.

3.2.3. PREKYBINIAI MAINAI

Prekyvietė suprantama tokia, kai susirenka ne giminaičių ir svetimų žmonių grupės ir maino vieną dalyką į kitą. Medžiotojų-rankiotojų ir paprastų žemdirbių prekyvietėse paprastai vienas vertingas vartojimo dalykas mainomas į kitą: kokoso riešutai į kirvius ir panašiai. Šiame prekybos etape, prieš atsirandant pinigams, mainomas nedidelis kiekis prekių ir paslaugų. Didelė dalis mainų tebevyksta ne prekyvietėje ir įvairiomis abipusiškumo ir perskirstymo formomis.

Kainų rinkos mainai ima dominuoti atsiradus pinigams. Čia mainomų prekių ir paslaugų kainą nustato pirkėjas, konkuruodamas su kitais pirkėjais, ir pardavėjas, konkuruodamas su kitais pardavėjais. Iš esmės viskas, kas pagaminama ar suvartojama, turi kainą. o pirkimas-pardavimas tampa pagrindiniu kultūros rūpesčiu ar net manija.

Idėja suteikti materialiam objektui savybę mmatuoti kitų materialinių objektų, žmonių ir darbo vertę aptinkama beveik visur. Tokie nustatytos vertės „tarpininkai“ mainomi į paslaugas ir prekes. Tačiau „pinigų tarpininkai“ neturi visų pagrindinių savybių, būdingų tikriesiems pinigams, naudojamiems kainų rinkos ekonomikoje. Čia pinigai yra universalių mainų tarpininkai. Anot Marvino Harriso, jiems būdingi tokie požymiai:

1. Portatyvumas – kiekiu ir pavidalu patogūs gabenti iš vieno sandėlio į kitą.

2. Dalomumas – įvairiais pavidalais ir vertėmis tiksliai atitinka vieni kitų dalis.

3. Pakeičiamumas – sandėrį, sudaromą didesnės vertės piniginiu vienetu, lygiai taip pat galima sudaryti kkeletu mažesnės vertės vienetų.

4. Bendrumas – iš esmės visos prekės ir paslaugos turi piniginę vertę.

5. Anonimiškumas – kiekvienas gali sudaryti sandėrį daugumai pirkinių rinkos kaina.

6. Teisėtumas – cirkuliuojančių pinigų rūšį ir kiekį tvarko vyriausybė.

Pinigai naudojami ir tarpusavio mainuose, kaip draugo duota paskola be konkretaus termino ją grąžinti. Pinigai perskirstymo mainuose galėtų tikti renkamiems mokesčiams ir socialinės, ekonominės ar kultūrinės-buitinės gerovės apmokėjimui. Tačiau pirkimas ir pardavimas kainų rinkoje yra specifiniai mainai, nes nustato tikslų laiką, mokesčio dydį ir tipą. Ir skirtingai nuo abipusiškų ir perskirstomųjų mainų, kai sutarta mokėti pinigais, tarp pirkėjo ir pardavėjo nėra jokių kitų įsipareigojimų ar atsakomybės. Jie gali išsiskirti ir daugiau niekada nesusitikti. Tokiu būdu kainų rinkos mainai pasižymi anonimiškumu ir mainų proceso neasmeniškumu bei skiriasi nuo asmeninių ir giminiškų abipusiškumo ir perskirstymo mainų.

Ten, kur abipusiškumas, lygiavinis perskirstymas ir prekybos partnerių santykiai yra pagrindiniai mainų būdai, negali būti tokių pinigų kaip dabartiniai doleriai. Kainų rinkos plėtojosi drauge su pirmosiomis valstybėmis. Ir jos pasiekia aukščiausią lygį, kai įtvirtinamos politine ekonomika, vadinama kapitalizmu. Kapitalistinėse visuomenėse pirkimas ir pardavimas universaliais pinigais apima išteklius, namus ir žemę. Darbas turi kainą – tai atlyginimas, o patys pinigai turi kainą, vadinamą interesu. Kapitalizmas tinkamai apibūdinamas kaip politinė ekonomika, kurioje viską galima nupirkti. Kai tai yra, kiekvienas ssiekia įgyti kuo daugiau pinigų, o gamybos tikslas yra ne vien teikti prekes ir paslaugas, bet gauti pelną ir kaupti kapitalą, gausinti pinigus. Gamybos dydžiai priklauso nuo galimo pelno dydžio. O pelnas priklauso nuo greičio, kuriuo žmonės perka, vartoja, nudėvi prekes ir paslaugas. Todėl vartotojai įtikinėjami pirkti daugiau. Autoritetą pelno ne tas, kuris daug dirba ir atiduoda, o tas, kuris daug turi ir suvartoja. Tai sukelia žymią ir neišvengiamą turto nelygybę, pagrįstą diferencijuotu priėjimu prie kapitalo, technologijos ir išteklių.

3.3. DARBO PASIDALIJIMAS

Vienas svarbiausių kiekvienos ekonomikos bruožų yra skirtingų užduočių paskyrimas skirtingiems žmonėms. Tai yra darbo pasidalijimas. Visos ekonomikos skiria skirtingus darbus vyrams ir moterims, vaikams ir suaugusiems. Ikiindustrinėse visuomenėse vyrai atlieka darbus, reikalaujančius didesnės raumenų jėgos ir judėjimo, moterys užsiima namų ruoša, vaikų priežiūra. Medžiotojų-rankiotojų ir paprastų žemdirbių ekonomikose vyrų ir moterų užduočių pasidalijimas prisideda prie maisto gavybos efektyvumo. Būdami raumeningi, vyrai gali įtempti didesnius tinklus, toliau numesti ietis ir švaistyti didesnius vėzdus. Kadangi karo ginklai iš esmės

yra kaip medžioklės ginklai, vyrų, o ne moterų, lavinimas būti medžiotojais kartu yra lavinimas būti kariais. Medžiotojų-rankiotojų ir mažose žemės ūkio visuomenėse moterys retai arba visai nelavinamos būti kariais. Su tuo siejasi ir vyriškų amatų specializacija naudoti akmenį, metalus. Iš šių medžiagų daromi kkaro ir medžioklės įrankiai.

Tačiau mažai kas iš išvardinto tinka darbo pasidalijimui tarp lyčių industrinėse visuomenėse, kur mašinos daugelyje ričių panaikina vyrų raumenų pranašumą.

Medžiotojų ir rankiotojų bei paprastose žemės ūkio visuomenėse yra labai maža darbų specializacija. Kiekvienas vyras dirba tokio pat pobūdžio darbą kaip ir kiti. Kiekviena moteris dirba tokio pat pobūdžio darbą kaip ir kitos. Tačiau kiekvienas suaugęs žmogus atlieka kasdien daug skirtingų užduočių. Be to, pakeisti vieną užduotį kita, pavyzdžiui, nebedaryti strėlių, o rinkti medų, daugiausia nusprendžiama savarankiškai ir vykdoma individualiai arba grupės sutarimu. Todėl teisinga manyti, kad mažoms ikivalstybinėms visuomenėms darbas neatrodo varginanti gyvenimo būtinybė. Medžiotojų-rankiotojų ir paprastų žemdirbių visuomenių infrastruktūrose žmonės nedirbdavo tiek daug laiko kaip intensyvios žemdirbystės visuomenėse. Jie taikosi prie natūralaus aplinkos augalų ir gyvūnų dauginimosi tempų: jų gamybos būdas įpareigoja mažiau dirbti, negu intensyvius žemdirbius ar šiuolaikinių fabrikų darbininkus. Samdomų pramonės darbininkų darbas visada atima didesnę dienos dalį.

IŠVADOS

Visos visuomenės turi ekonomiką ž institutų sistemą, kuri derina technologiją, darbą ir gamtinius išteklius prekėms bei paslaugoms pagaminti ir paskirstyti. Kiekvienos ekonomikos būtina dalis yra mainai, bet teikti vartotojams prekes ir paslaugas galima keletu būdų: abipusiškumas ir perskirstymas kadaise turėjo svarbesnį ekonominį vaidmenį negu kainų rinkos, o šiuolaikinės kainų rinkos bei pirkimas ir pardavimas nėra universalūs ekonomikos

požymiai. Idėja už pinigus gauti viską buvo svetima daugumai kada nors gyvenusių žmonių.

Abipusiuose mainuose nėra nustatytas priešpriešinio srauto kiekis ir laikas. Tokia mainų rūšis gali būti efektyvi tik tada, kai sutampa su giminystės ar artimais asmeniniais santykiais. Kainų rinkos visuomenėse abipusiškumas išlieka giminių grupėse – tai daugumai žinomas dovanų teikimas giminaičiams ir draugams.

Perskirstymo mainai tokie, kai gėrybės sunešimos į gyvenvietės centrą ir gamintojai aprūpinami per perskirstytoją. Perskirstymas reiškia pateiktų ir apmokėtų dalių skaičiavimą. Čia perskirstytojas skatinamas konkuruoti dėl aprūpintojo vardo iir aukštesnės visuomeninės padėties. Perskirstymas pranašesnis už abipusiškumą dėl galimybės intensyvinti įvairius gamybos būdus.

Kainų rinkos mainai priklauso nuo universalių pinigų, kurie apibūdinami portatyvumo, dalomumo, pakeičiamumo, bendrumo, anonimiškumo ir teisėtumo kriterijais. Universalūs pinigai ir kainų rinka reikalauja valstybės kontrolės.

Su kapitalizmo politine ekonomika yra susijęs tobuliausias kainų rinkos mainų būdas, kur iš esmės visos prekės ir paslaugos gali būti perkamos ir parduodamos. Čia gamyba priklauso nuo suvartojimo, todėl viršesni yra tie, kurie turi ir suvartoja daugiau prekių ir paslaugų. Kainų rinkos mmainus kontroliuoja politinė ekonomika. Tai būtina dėl nelygios teisės į išteklius ir konflikto tarp neturtingųjų ir turtingųjų.

Žmonių socialinio gyvenimo požymis yra darbo pasidalijimas. Nuo lyties ir amžiaus priklauso ir ekonominės užduotys. Ikiindustrinėse visuomenėse vyrams tenka veikla, reikalaujanti didesnės jėgos. Moterys ttokiose visuomenėse specializuojasi rankioti maistą ir prižiūrėti vaikus. Tačiau tokiam labai paplitusiam lyčių darbo pasidalijimui nebėra infrastruktūrinio pagrindo industrinėse visuomenėse.

Paprastieji medžiotojai-rankiotojai ir kaimų gyventojai neturi profesionalių specialistų. Kiekvienas dirba tą patį, išskyrus darbo pasidalijimą, pagrįstą lytimi. Su specializacijos didėjimu darbas darosi mažiau savanoriškas, mažiau spontaniškas ir labiau priverstinis bei rutiniškas. Tobulose visuomenėse žemdirbiai ir fabrikų bei kontorų darbininkai dirba daugiau valandų, negu ikiindustrinių visuomenių nariai.

LITERATŪRA

1. Balčiūnienė I., Nainys J.V., Pavilonis S., Tutkuvienė J. Lietuvių antropologijos metmenys. – Vilnius, „Mokslas“, 1991.

2. Harris M. Kultūrinė antropologija. – Kaunas, „Tvermė“, 1998.

3. Varšavskis A. Protėvių beieškant. – Kaunas, „Šviesa“, 1984.