Psichikos sveikatos priežiūra LR. Nepilnamečių nepakaltinamumo samprata

Psichikos sveikatos priežiūra Lietuvos Respublikoje.

Nepilnamečių nepakaltinamumo samprata

TURINYS

Įvadas…………………………3

1. Psichikos sveikatos samprata Lietuvoje…………………4

1.1. Valstybinio psichikos sveikatos centro funkcijos ir tikslai……….5

1.2. Nepilnamečių psichinės sveikatos strategija……………..7

2. Nepilnamečių atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės………..10

3. Fizinio asmens pripažinimas neveiksniu………………..11

4. Psichiškai nesveikas nepilnametis……………………13

5. Nepilnamečių nepakaltinamumas dėl psichinės ligos…………..14

6. Priverčiamosios medicinos priemonės psichikos ligoniams……….16

Išvados…………………………17

Literatūra…………………………18

ĮVADAS

Lietuvos visuomenė bręsta ir bręsdama renkasi savo kelią pasaulyje, Europoje, čia savo namuose. Kartu toji visuomenė kasdien susiduria su naujomis, kartais netikėtai aštriai išryškėjančiomis problemomis ir naujomis sau pareigomis.

Brandi visuomenė, bandanti modifikuoti savo idealus, iiki šiol paremtus daugiausia patriotiniu išdidumu, dabar turi siekti ir moralinio, ir etinio išdidumo, taip artimiau prisitaikydama prie savo narių skirtybių ir bendrumo. Todėl savo veikloje, audringai besiverždami į neužkariautas laisvosios rinkos platumas, ji neturėtų pamiršti sąvokų globa, psichikos sveikata, nepilnamečių nepakaltinamumas, atsakomybė, socialinė integracija.

Pasaulis daug seniau nei mes susidūrė su šiomis problemomis ir per ilgesnį laiką sukūrė daug teisinių ir socialinių instrumentų joms įveikti. Štai bent keletas iš jų: Žmogaus teisių konvencija, Vaiko teisių konvencija, Socialinė chartija ir kt.

Vyriausybė pper mažai skiria dėmesio vaikų problemoms, sėkmingai mažina programų, skirtų vaikų poreikiams tenkinti, išlaidas. Tai labai trumparegiškas požiūris į vaikų problemas ir jų psichikos sveikatą.

Pastaruoju metu dėl pablogėjusių materialinių bei socialinių gyvenimo sąlygų, deformuojasi šeimos dorovė, mažėja vaikų saugumas. VVis daugėja socialiai ir pedagogiškai apleistų su psichine negalia vaikų. Lietuvoje gyvena 12912 vaikų iki 15 metų, turinčių medicinos įstaigų pripažintą invalidumą (apie 1,62proc. visų vaikų). Dalis šių paliktų, apleistų vaikų patenka į specialiąsias įstaigas, bet taip dažniausiai tampa izoliuotais nuo visuomenės. Todėl mūsų visuomenei reikia apsaugoti savo vaikus nuo smurto ir prievartos, nuo psichikos sveikatos problemų. Taip pat Lietuvos žmonės turi įveikti nuostatas, sprendžiant visuomenės problemas, kai pažeidžiamos ,,kitokių“ žmonių prigimtinės teisės.

Šiame savarankiškame darbe apžvelgsime psichikos sveikatos priežiūros Lietuvoje ir nepilnamečių nepakaltinamumo su psichine negalia sampratą ir tvarką.

Tikslas:

1. Susipažinti su psichikos sveikatos priežiūra Lietuvoje.

2. Išnagrinėti nepilnamečių (turinčių psichikos problemų) nepakaltinamumo sampratą.

Uždaviniai:

1. Aptarti Lietuvos Respublikos psichinės sveikatos sistemos sampratą, struktūrą, funkcijas ir tikslus.

2. Išanalizuoti nepilnamečių su psichine negalia atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės .

3. Išnagrinėti ppriverčiamųjų priemonių taikymą psichikos ligoniams.

Darbo metodas:

Literatūros analizė

1. Psichikos sveikatos samprata Lietuvoje

Psichikos sveikata – viena didžiausių ir kartu pažeidžiamiausių vertybių šiuolaikinėje visuomenėje. Tai sudėtinė asmens sveikatos dalis, lemianti žmogaus gebėjimą pažinti pasaulį, bendrauti ir išreikšti savo jausmus. Stiprios psichikos žmonės lengviau negu kiti įveikia stresus, produktyviau dirba ir duoda daugiau naudos visuomenei, o psichikos ir nervų ligos trukdo žmogui patirti gyvenimo pilnatvę. Psichikos sveikata yra mūsų gyvenimo dalis. Dėl įvairių priežasčių kiekvieno iš mūsų dvasinė savijauta gali pablogėti, todėl turime būti ttam pasirengę.

Lietuvoje tik dabar pradedame suvokti, kad psichikos sveikata – tai viena iš svarbiausių visuomenės sveikatos problemų, ir kad šios problemos turi būti civilizuotai sprendžiamos ne psichiatrijos įstaigose, o atviroje visuomenėje, dalyvaujant kiekvienam piliečiui.

Padėdami psichikos sutrikimų turintiems žmonėms grįžti visuomenę, kartu padėtume dvasiškai sveikti kiekvienas sau ir plačiajai visuomenei, kuri iki šiol yra apimta bejėgiškumo, pasyvumo ir nepakantos kitokiems žmonėms. Lietuva vis dar pirmauja Europoje ir pasaulyje savižudybių skaičiumi, daug mūsų piliečių kenčia nuo priklausomybės alkoholiui ir narkotikams.

Psichikos sveikata – tai nėra vien psichikos ligos nebuvimas. Didžiausia valstybės problema yra ne keli procentai žmonių, kurie serga psichikos ligomis, o plačioji visuomenė, kurios dvasinė sveikata yra pažeista. Todėl psichikos sveikata yra kiekvieno mūsų rūpestis (Visuomenės sveikatos ugdymo ir ryšių su visuomene skyriaus psichologė Lina Bumblytė).

Pasaulio Sveikatos Organizacija akcentuoja, kad yra žmonių teisių pažeidimai psichiatrijos ligoninėse ir globos įstaigose, nepakankami išvystytas bendruomenės psichikos sveikatos tarnybų tinklas, nelanksti sveikatos draudimo ir socialinių paslaugų sistema.

1.1. Valstybinio psichikos sveikatos centro funkcijos ir tikslai

Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerija vykdydama Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymą, o taip pat ir kitus, susijusius su psichikos sveikata, atsižvelgdama į Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijas, siekdama, kad psichikos sveikatos priežiūra būtų maksimaliai efektyvi, paremta tarpsektoriniu ir daugiadisciplininiu principais.

1999m. įsteigė Valstybinį psichikos ssveikatos centrą, šiuo metu įeina į Valstybinės Visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos sudėtį.

Valstybinis psichikos sveikatos centras (VPSC) – valstybinė, biudžetinė sveikatos priežiūros įstaiga, organizuojanti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą psichikos sveikatos priežiūros politikos ir strategijos įgyvendinimą.

VPSC, koordinuodamas Valstybinės psichikos ligų profilaktikos programos įgyvendinimą dalyvauja psichikos sveikatos priežiūros reformos vykdyme respublikoje, akcentuojant pirminės ambulatorinės grandies svarbą.

VPSC psichikos sveikatos centrams kaip ir kitoms psichikos sveikatos priežiūros įstaigoms teikia mokslinę, metodinę, praktinę pagalbą.

VPSC koordinuodamas Valstybės alkoholio kontrolės programos bei Nacionalinės narkotikų kontrolės ir narkomanijos prevencijos programos vykdymą sprendžia problemas, kylančias dėl minėtų medžiagų, organizuoja priklausomybės ligų prevenciją.

VPSC renka, sistemina ir analizuoja duomenis apie psichikos ligas, savižudybes bei teikia pasiūlymus Valstybės valdymo ar savivaldos institucijoms.

VPSCrengia ar dalyvauja rengiant teisės aktus bei kitus dokumentus psichikos sveikatos priežiūros klausimais. Bendradarbiaudamas su tarptautinėmis bei Lietuvos Respublikos nevyriausybinėmis organizacijomis rengdamas seminarus, vykdo edukacinę ir švietėjišką veiklą tokiu būdu ugdydamas šalies gyventojų sveikos gyvensenos įgūdžius.

Valstybinio psichikos sveikatos centro funkcijos:

• dalyvauja psichikos sveikatos profilaktikos programoje ir koordinuoja jos įgyvendinimą;

• dalyvauja įgyvendinant valstybės alkoholio, tabako, narkotikų prevencines programas;

• teikia psichikos sveikatos priežiūros centrų plėtojimo pasiūlymus apskričių ir savivaldybių valdymo institucijoms;

• atlieka psichikos ligų, alkoholizmo, narkomanijos ir kitų priklausomybės ligų epidemiologinius duomenis, teikia siūlymus Sveikatos apsaugos ministerijai;

• tobulina ir siūlo psichologinės reabilitacijos įgyvendinimo priemones;

• organizuoja psichikos ir priklausomybės ligų pprevenciją, palaiko ryšius su visuomeninėmis organizacijomis;

• rengia seminarus psichikos sveikatos klausimais;

• teikia informaciją šalies gyventojams apie sveiką gyvenseną ir psichikos higieną, konsultuoja gydymo ir kitais klausimais į VPSC besikreipiančius asmenis;

• leidžia švietėjiško pobūdžio leidinius psichikos sveikatos temomis.

Valstybinio psichikos sveikatos centro tikslai:

• organizuoti LR Vyriausybės nustatytą visuomenės psichikos sveikatos priežiūros politikos ir strategijos įgyvendinimą;

• rinkti ir analizuoti duomenis apie psichikos ligų , galinčių sukelti reiškinių paplitimą tarp gyventojų, teikti Sveikatos apsaugos ministerijai analizės išvadas ir pasiūlymus psichikos sveikatai gerinti;

• koordinuoti visuomenės sveikatos priežiūrą;

• ugdyti šalies gyventojų sveikos gyvensenos įgūdžius, stiprinti psichikos sveikatą socialinėmis, ekonominėmis, teisinėmis ir visuomeninėmis priemonėmis. (Valstybinis psichikos sveikatos centras)

1.2. Nepilnamečių psichinės sveikatos strategija

Vaiko Raidos Centras domisi Vaikų ir Paauglių Psichinės Sveikatos Strategijos kūrimu. Čia taip pat susiduriama su bendradarbiavimo problema. Pateikiama keletas modelių, kaip turėtų vykti tarpžinybinis bendradarbiavimas.

Šalyje nėra vieningos strategijos, kuri numatytų atskirų tiek valstybinių, tiek nevyriausybinių organizacijų pareigas bei funkcijas. Nėra aišku, kaip jos turėtų tarpusavyje bendradarbiauti. Tarpžinybinio bendradarbiavimo projektai parodė, jog reikalingas ne tik pasidalinimas informacija, bet ir aiški valstybės pozicija, kuria remiantis būtų galima formuoti nacionalines, vietos savivaldybių ir organizacijų programas.

Šiuo metu Lietuvoje vykdoma nemažai atskirų projektų, nukreiptų į vaikų socialinių, psichologinių problemų sprendimą. Tačiau kol kas, tai pavienės iniciatyvos, kurioms trūksta pagrindo po kojomis – tai valstybinės vaikų ir paauglių

psichikos sveikatos strategijos. Svarbu, kad psichikos sveikata nebūtų suvokiama siaurai – tik kaip medicininės sferos rūpestis. Šioje programoje vaikų ir paauglių psichikos sveikata suvokiama kaip socialinių, psichologinių, ekonominių faktorių, įtakojančių žmogaus gyvenimą, visuma.

Atskirai vykdomų projektų rezultatas – intensyvėjantis tarpžinybinis bendradarbiavimas, sprendžiant pačius įvairiausius klausimus, susijusius su vaikais ir paaugliais. Tačiau čia ir vėl susiduriama su problema, kad vien žinybų geranoriškumo dažnai nepakanka, o valstybinės strategijos nėra.

Kalbant apie bendradarbiavimą su policija, nutarta, kad į bendradarbiavimo komandą turi įeiti pagrindinių tarnybų, dirbančiais ssu vaikais, atstovai. Buvo pasiūlyta keletas visų tarnybų bendradarbiavimo modelių.

Sveikatos priežiūros tarnybos turėtų ginti vaikų, patyrusių smurtą ir prievartą interesus. Tačiau pagalbą taip pat turėti gauti smurto ir prievartos kaltininkai, sugebantys atskleisti savo priedermę, tėvai bei motinos, pilni pykčio ir pagiežos paaugliai ir jaunuoliai, alkoholio ar narkotikų nelaisvėn pakliuvę piliečiai.

2. Nepilnamečių atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės

Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės – tai asmens, teismo pripažintu kaltu nusikaltimo padarymu, sąlyginis arba besąlyginis atleidimas nuo tų pasekmių, kurios sudaro baudžiamosios atsakomybės turinį, ir teistumo.

Bet kkuri atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšis galima tik tuomet, kai teismas pripažįsta asmenį, padariusį nusikaltimą, kaltu. Atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atvejų negalima tapatinti su atleidimu nuo bausmės, nes šiuo atveju asmeniui nuosprendžiu paskiriama bausmė, o po to jis atleidžiamas nuo vvisos ar dalies paskirtosios bausmės atlikimo. Tuo tarpu atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atveju asmuo atleidžiamas nuo visų pasekmių, sudarančių baudžiamosios atsakomybės turinį, ir teistumo.

Atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšys pagal savo turinį klasifikuojamos į sąlygines ir besąlygines. Besąlyginės yra tos atleidimo rūšys, po kurių pritaikymo laikomasi nuomonės, kad baudžiamieji teisiniai santykiai dėl padaryto nusikaltimo baigėsi, o asmuo, padaręs šį nusikaltimą, vėliau nebebus traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Tai patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senatis (BK 49 STR.), atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės veikai praradus pavojingumą (BK 51 str.) ir nepilnamečių atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės ir priverčiamųjų auklėjimo pobūdžio priemonių paskyrimas (BK 52 str.). Sąlyginė atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšis yra atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius (BK 53 str.), kurį taikydamas įstatymas numato bandomąjį llaikotarpį.

Asmuo gali būti atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės tik esant įstatyme numatytiems pagrindams.

Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės yra reikšmingas baudžiamosios teisės institutas, nes juo remiantis realizuojami humanizmo, atsakomybės individualizavimo ir teisingumo principai.

Nepilnamečio atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės ir priverčiamųjų auklėjamojo pobūdžio priemonių paskyrimas (BK 52 str.) – tai besąlyginė atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšis, kai teismas pirmą kartą padariusiam nesunkų nusikaltimą nepilnamečiui, atleidžiamam nuo baudžiamosios atsakomybės, paskiria priverčiamąją auklėjamojo pobūdžio priemonę.

Nepilnamečio atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės paskiriant priverčiamąją auklėjamojo pobūdžio priemonę yra bes1ąlyginė aatleidimo rūšis, nes jei nepilnametis nevykdo arba netinkamai vykdo paskirtą priverčiamąją auklėjamojo pobūdžio priemonę, tai teismas gali ją pakeisti tik griežtesne tokio pobūdžio priemone.

Atleidimas nuo bausmės dėl ligos (BK 57 str.) – tai besąlyginio atleidimo nuo bausmės atlikimo rūšis, kai nuteistasis atleidžiamas nuo visos ar tam tikros bausmės dalies atlikimo dėl sunkios nepagydomos ligos (1. p.334 – 407).

Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 49 str. 3 d. Nustatyta, kad vaikui už nuolatinius ir piktybinius teisėtvarkos pažeidimus, taip pat už pavojingos ( nusikalstamos ) veikos padarymą, jeigu dėl jo amžiaus, sveikatos būklės ar kitų aplinkybių negalima taikyti administracinės ar baudžiamosios atsakomybės, gali būti taikomos priverčiamosios auklėjimo poveikio (drausminimo) priemonės. Įstatymas numato įspėjimą, įpareigojimą viešai ar kitokia forma atsiprašyti nukentėjusįjį, atidavimą tėvų ar kitų asmenų priežiūrai pagal laidavimą, namų priežiūrą, atidavimą į specialiąją auklėjimo ir drausmės įstaigą bei kitas įstatymų numatytas priemones. Jų konkrečias rūšis, terminus,, taikymo ir vykdymo tvarką turi nustatyti įstatymai it kiti teisės aktai. Lietuvoje nėra atskiro įstatymo, kuris numatytų alternatyvių poveikio priemonių nepilnamečiams taikymo tvarką (3. p. 24).

3. Fizinio asmens pripažinimas neveiksniu

2.10 STRAIPSNIS

1. Fizinis asmuo, kuris dėl psichinės ligos arba silpnaprotystės negali suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, gali būti teismo tvarka pripažintas neveiksniu. Neveiksniam asmeniui yra nnustatoma globa .

Šio straipsnio dalyje yra nurodoma du medicininiai asmens pripažinimo neveiksniu kriterijai. Pirmas iš jų – tai asmens psichikos liga ar silpnaprotystė. Šiuos faktus gali nustatyti tik teismo psichiatrinė ekspertizė, todėl tokiose bylose teismas privalo ją skirti, kad išsiaiškintų, asmuo serga psichikos liga ar yra silpnaprotis. Antras kriterijus – asmens galėjimas suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti. Ne bet kuris psichikos sutrikimas ir psichikos ligos forma yra pagrindas pripažinti asmenį neveiksniu. Tik kai psichikos sutrikimas ar silpnaprotystė yra tokios formos, kad dėl jų negalima suvokti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, galima pripažinti asmenį neveiksniu. Į klausimą, ar asmuo gali suvokti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti, taip pat turi būti atsakyta teismo psichiatrinės ekspertizės išvadoje. Tačiau pripažinti asmenį neveiksniu atsižvelgdamas į teismo ekspertizės išvadą gali tik teismas. Todėl eksperto negalima klausti, asmuo yra veiksnus ar ne. Bylos dėl fizinio asmens pripažinimo neveiksniu nagrinėjamos ypatingąja teisena (CPK 283 – 288 STR.).

2.Pripažinto neveiksniu asmens vardu sandorius sudaro jo globėjas.

Tai teismo sprendime, kuriuo asmuo pripažįstamas neveiksniu, privalu nustatyti ir asmens globą bei jam skirti globėją. Pripažinto neveiksniu asmens teises įgyvendina jo globėjas. Jo teisės ir pareigos nustatytos CK 3.238 – 3.247 straipsniuose. Globėjas ar prokuroras turi teisę pareikšti ieškinį ddėl sandorio, kurį sudarė pripažintas neveiksniu asmuo, pripažinimo negaliojančiu. Tačiau globėjas tokį sandorį gali patvirtinti, jeigu jis naudingas neveiksniam asmeniui, t.y. tokie sandoriai nėra laikomi niekiniais. Už neveiksnaus asmens sutartines ir deliktines prievoles atsako jo globėjas, jeigu neįrodo, kad žala padaryta ne dėl jo kaltės. Jeigu po to, kai padaryta žala, asmuo pripažįstamas veiksniu, globėjo pareiga atlyginti žalą išlieka. Neveiksnaus asmens padaryta žala tai pat gali būti atlyginta iš jo turto, jeigu globėjas miršta ar netyri pakankamai turto atlyginti žalą.

3. Jeigu pripažintas neveiksniu asmuo pasveiksta arba jo sveikata labai pagerėja, teismas pripažįsta veiksniu. Įsiteisėjus teismo sprendimui, tikiam asmeniui nustatyta globa panaikinama.

Šio straipsnio dalyje numatyta galimybė asmenį, kuris pasveiko ar kurio sveikata pagerėjo, pripažinti veiksniu. Į teismą dėl asmens pripažinimo veiksniu turi teisę kreiptis tie patys asmenys kaip ir turintieji teisę pateikti prašymą dėl asmens pripažinimo neveiksniu. Pripažinus asmenį veiksniu, jam skirta globa panaikinama.

4. Prašymą pripažinti asmenį neveiksniu turi teisę paduoti to asmens sutuoktinis, tėvai, pilnamečiai vaikai, globos ( rūpybos) institucija arba prokuroras. Jie tai pat turi teisę kreiptis į teismą dėl asmens pripažinimo veiksniu.

Šiame straipsnyje išvardyti asmenys, turintys teisę paduoti prašymą pripažinti asmenį neveiksniu arba veiksniu ( 2. p. 36 – 37).

4. Psichiškai nesveikas nepilnametis

Vaikas, kurio psichika sunkiai sutrikusi(jis labai protiškai

atsilikęs, serga silpnaprotyste), laikomas invalidu. Dėl menkesnių sutrikimų ( pvz., neurozės, sulėtėjusio psichikos vystymosi, charakterio ir elgesio nenormalumų) visuomenėje prisitaiko palyginti nesunkiai.

Keistų tipų, rankomis braižančių figūras, murmančių sau po nosimi arba garsiai dainuojančių savo kūrybos dainas šiandien galima sutikti bet kurio miesto gatvėje ir specializuotuose pensionatuose. Įstatymai dėl psichiatrijos pastaruoju metu kone visame pasaulyje sušvelnino požiūrį į psichinius ligonius. Tad dabar į stacionarą jie guldomi dėl dviejų priežasčių: savo pačių noru arba tapę socialiai pavojingais. Antruoju atveju psichiškai nesveikų piliečių llikimą sprendžia teismas.

Socialiai pavojingų nepilnamečių su psichikos susirgimais skaičius pasaulyje didėja, bet tiktai kartu su nusikalstamumo augimu. Kaip ir anksčiau, egzistuoja tokia pati statistika: psichiškai nesveikų piliečių, įvykdžiusių nusikaltimus, skaičius siekia 10 procentų nuo bendrojo nuteistųjų skaičiaus.

Sunerimti verčia kitkas. Šiandien teismai perpildyti visai ne pareiškimais kaimynų, bijančių gyventi greta silpnapročio žmogaus, kuris gali juos susprogdinti, padegti ar užtvindyti vandeniu. Teisminėje praktikoje dabar pagrindinę vietą užima bylos, kuriose kalbama apie normalios psichikos žmonių įvykdytus nusikaltimus, išprievartavimus, padegimus bei kitus sunkius nusikaltimus. NNesveikiems piliečiams sunkiau prisitaikyti prie aplinkos pasaulio, tad jie keičiasi kartu su juo – tampa agresyvesni ir žiauresni. O pasaulis atsako jiems tuo pačiu: pasiekiamų vaistų stoka, menkomis invalidumo pašalpomis, sugriauta dispanserinės apskaitos sistema.

Teisminėje psichiatrijoje dabar atsirado nusikaltimų, kurių nebūta aanksčiau. Psichiniai ligoniai paprastai priklauso itin prastai materialiai aprūpintų žmonių ratui. Bendra socialinė įtampa išprovokuoja kur kas žiauresnius poelgius. Ne taip seniai kraupome nuo pranešimo, kaip vieno Lietuvos kaimo jaunuolis užmušė ir bandė sudeginti krosnyje merginą.

Remiantis psichiatrų prognozėmis, 2020 – aisiais psichinės ligos iš penktosios vietos, kurią dabar užima tarp sveikatos sutrikimų, ko gero, gali šoktelti į antrąją vietą, užleisdamas vietą tiktai širdies – kraujagyslių patologijai.

Priėmus liberalius įstatymus psichikos ligoniams, pagrindinė rūpesčių dėl psichiškai nepilnaverčių žmonių našta užgulė artimųjų pečius.

Tik 20 proc. šeimų gali sudaryti jiems normalias gyvenimo sąlygas. Jiems užtenka pinigų, noro ir dvasinės stiprybės. Likusiems toks ligonis šeimoje – sunki našta. Ligonių bendravimo ratas apibrėžtas namų sienomis ir nedideliu pažįstamųjų skaičiumi. Būtent jie tampa pagrindine rizikos grupe.

5. Nepilnamečių nepakaltinamumas ddėl psichinės ligos

Nepakaltinamumas – tai tokia asmens būsena, kuri pavojingos veikos padarymo metu neleido suprasti asmeniui savo veiksmų esmės arba jų valdyti dėl chroninės psichinės ligos, laikino psichinės veiklos sutrikimo, silpnaprotystės ar kitokios patologinės būsenos.

Nepakaltinamas asmuo, padaręs pavojingą veiką, negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn ir baudžiamas, nes, nesuprasdamas savo veiksmų esmės ir negalėdamas jų valdyti, veikia be kaltės. Antra vertus, toks asmuo negalėtų suprasti ir jam paskirtos bausmės esmės, kuri šiuo atveju taptų beprasmiška.

Nepakaltinamumo būsena siejama su asmens, padariusio pavojingą vveiką, psichinės veiklos sutrikimais, tačiau ne kiekvienas tokios veiklos sutrikimas yra nepakaltinamumo pagrindas. Tik tuo atveju, kai asmuo dėl rimtų psichinės veiklos sutrikimų negali suprasti savo veiksmų esmės arba jų valdyti, jis pripažįstamas nepakaltinamu. Jei psichinės veiklos sutrikimai nepakerta asmens sugebėjimo suprasti savo veiksmų ir juos valdyti, tai toks asmuo pripažįstamas nepakaltinamu.

Lietuvos Respublikos BK 12 str. Išskirti du nepakaltinamumo kriterijai – medicininis ir juridinis. Norint asmenį pripažinti nepakaltinamu, turi būti ir medicininis, ir juridinis kriterijus. Medicininį nepakaltinamumo kriterijų sudaro bent vienas iš išvardintų psichinės veiklos sutrikimų: a) chroniška psichinė liga; b) laikinas psichinės veiklos sutrikimas; c) silpnaprotystė; d) kitokia patologinė būsena.

Medicininį kriterijų gali sudaryti tik įvairių ligų sukelti psichikos sutrikimai.

Juridinis nepakaltinamumo kriterijus apibūdina tokį asmens psichinės veiklos sutrikimo sunkumą, kuris atima sugebėjimą suprasti savo veiksmų esmę ar sugebėjimą valdyti veiksmus ( net ir suvokiant jų esmę). Negalėjimas suprasti savo veiksmų esmės vadinamas intelektualiu, o negalėjimas jų valdyti – valiniu juridinio kriterijaus požymiu. Intelektualusis požymis susijęs ne su bet kokiais asmens veiksmais, o tik su tais, kuriuos baudžiamasis įstatymas įvardina kaip nusikalstamus. Šis požymis reiškia, kad asmuo( nesupranta savo veiksmų arba jų pasekmių pavojingumo arba priežastinio ryšio tarp elgesio ir pasekmių. Negalėjimas valdyti savo veiksmų būna tuomet, kai psichikos sutrikimai pažeidžia aasmens valią. Šiuo atveju asmuo, net ir suprasdamas savo veikos pavojingumą, negali nugalėti potraukio ją daryti, pvz., kleptomanija, piromanija ir t.t.

Juridinio nepakaltinamumo kriterijui pripažinti užtenka bent vieno iš paminėtų požymių.

Taigi norint asmenį pripažinti nepakaltinamu būtinas bent vienas iš paminėtų psichinės veiklos sutrikimų ir bent vienas juridinio kriterijaus požymis, nurodyti Lietuvos Respublikos BK 12str. 1d.

Asmenys, pripažinti nepakaltinamais, neatsako pagal baudžiamuosius įstatymus, tačiau teismas jiems gali paskirti Lietuvos Respublikos BK 59 str. Numatytas priverčiamąsias medicininio pobūdžio priemones.

Lietuvos Respublikos BK 12 str, 2 d. Numatytas atvejis, kai asmuo nusikaltimo darymo metu yra pakaltinamas, tačiau, prieš teismui priimant nuosprendį, suserga psichine liga, dėl kurios negali suprasti savo veiksmų esmės arba jų valdyti. Šis atvejis neturi tiesioginio ryšio su nepakaltinamumu, nes pastarasis siejamas su pavojingos veikos padarymo momentu, Jei asmens nepakaltinamumo atveju atsakomybės klausimas neiškyla, tai asmeniui, susirgusiam psichine liga po nusikaltimo padarymo, baudžiamasis įstatymas numato bausmės netaikymo galimybę. Tokiam asmeniui teismas gali paskirti Lietuvos Respublikos BK 59 str. Numatytas priverčiamąsias medicininio pobūdžio priemones. Asmeniui pasveikus, teismas panaikina paskirtąją priemonę ir atnaujina bylą. Jei asmuo, kuriam buvo taikyta priverčiamoji medicininio pobūdžio priemonė, nuteisiamas ir jam paskiriama bausmė, tai laikas, išbūtas medicinos įstaigoje, įskaitomas į bausmės atlikimo laiką.

Pažymėtina, kad tarpukario Lietuvoje nepilnamečiai iki 10 metų buvo llaikomi nepakaltinamais, o nuo 10 iki 17 metų – ribotai pakaltinamais. Pastaruoju atveju Baudžiamojo proceso statutas reikalavo įrodyti, kad nepilnametis yra pakaltinamas (1. p. 185 – 188).

Pilietis, kuri socialiai pavojingas veikos metu negali suvokti faktinio savo poelgių pavojingumo dėl chroniškos psichinės ligos, laikino sutrikimo, silpnaprotystės arba kitos liguistos psichikos būklės, netraukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Nepakaltinamumą nustato tardymo ir teismo organai, remdamiesi teismo psichiatrinės ekspertizės išvadomis. Ši išvada nėra teismui privaloma, o vertinama drauge su kitais bylos įrodymais.

Tiktai nepakaltinamumas yra toji aplinkybė, kuri pilnutinai nuima atsakomybę. Tačiau teismui būtina atsižvelgti į ypatingą psichinę būklę to asmens, kuris padarė nusikaltimą. Tai gali tapti pagrindu bausmei sušvelninti. Šiais atvejais teismas gali drauge su bausme ( arba atleidus nuo bausmės) skirti priverstinį gydymą.

Sunkių nusikaltimų, kuriuos įvykdo psichiniai ligoniai, skaičiaus augimą galima paaiškinti keliomis priežastimis. Visų pirma, liberalesnius psichiatrijos įstatymus kol kas nepatikliai vertina pati visuomenė. Mūsų globotiniai privalo išmokti gyventi ,,laisvėje“( Juristų ir teisminės psichiatrijos specialistų komentaras).

6. Priverčiamosios medicinos priemonės psichikos ligoniams

Lietuvoje priverčiamosios medicinos priemonės taikomos seniai. Šios priemonės yra panašios į kriminalines bausmes ir jomis siekiama iš dalies analogiškų tikslų, tačiau jos savo forma ir esme yra skirtingos.

Priverčiamųjų medicinos priemonių pagrindiniai tikslai yra šie: 1) apsaugoti žmogų, gamtą ir visuomenę nuo nepakaltinamų

asmenų pavojingų veikų; 2) gydyti linkusius daryti pavojingas veikas psichikos ligonius.

Priverčiamosios medicinos priemonėmis, taip pat kaip ir bausmėmis, siekiama neleisti asmeniui daryti pavojingą veiką, taikant medicinos priemones ir prižiūrint jo elgesį.

Priverčiamosios medicinos priemonės taikomos: 1) asmenims, padariusiems pavojingas veikas ir negalėjusiems suprasti savo veiksmų esmės arba jų valdyti dėl chroninės psichikos ligos, laikino psichikos veiklos sutrikimo, silpnaprotystės ar kitokios patologinės būsenos (BK 12 str. 1 d.); 2) asmenims, padariusiems nusikaltimus, bet prieš nuosprendžio priėmimą susirgusiems psichikos liga, dėl kurios jie nnegali suprasti ne tik savo veiksmų, bet ir nuosprendžio esmės (BK 12 str. 2 d.); 3) asmenims, kurie prieš teismo paskirtos bausmės atlikimą arba jos atlikimo metu susirgo psichikos liga, dėl kurios negali suvokti savo veiksmų ir paskirtos bausmės esmės.

Priverčiamosios medicinos priemonės yra baudžiamojo įstatymo numatytos valstybinės priemonės, teismo taikomos nepakaltinamiems asmenims, padariusiems pavojingas veikas, arba asmenims, padariusiems nusikaltimus, tačiau teismui priimant nuosprendį, iki bausmės atlikimo ar bausmės atlikimo metu susirgusiems psichikos liga, dėl kurios jie negali suprasti savo veiksmų iir paskirtosios esmės.

Išvados

Per pastarąjį dešimtmetį Lietuva nemažai nuveikė vaikų socialinės politikos srityje, tačiau yra dar daug spręstinų problemų: sparčiai daugėja asocialių šeimų ir didėja jose augančių vaikų skaičius, kurių vaikai pagal galiojančius įstatymus atskiriami nuo šeimos. Tyrimais įrodyta, kad vaikai iiš asocialių šeimų dažniausiai turi įgimtų fizinių bei psichinių ligų, kurios yra motinos girtavimo pasekmė.

Šiandien, kai mes kalbame apie vaiką ir jo saugumą, neturime pamiršti, kad vaiku, kuriuo negali ar nenori rūpintis šeima, privalo rūpintis valstybė, kad mažasis pilietis galėtų gyventi pilnavertį gyvenimą.

Vaikais su psichine negalia rūpinasi įvairios visuomeninės organizacijos: Lietuvos invalidų reikalų tarnyba prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, sutrikusio intelekto žmonių globos bendrija ,,Viltis“ ir kt. Šios organizacijos leidžia vaikams su psichine negalia gyventi pilnavertį gyvenimą. Taip pat šiais vaikais rūpinasi Socialinės apsaugos ministerija, Sveikatos ministerija, globos ir rūpybos tarnyba.

Didėjantis vaikų savižudžių, vaikų su psichine negalia, vaikų aukų skaičius, blogėjanti jų sveikata, vaikų skaičius kolonijose ir uždaro tipo institucijose rodo, kad dar ne viskas garai su pačia visuomene. Todėl, daugiau ddėmesio reikėtų skirti teisėjų, prokurorų, tardytojų, socialinių pedagogų, vaikų teisių apsaugos ir kitų institucijų darbuotojų, šiuo metu dirbančių nepilnamečių teisės sistemoje, kvalifikacijos kėlimui. Būtina didinti socialinių pedagogų skaičių Lietuvos vaikų teisių apsaugos tarnybose, specialiose perauklėjimo institucijose. Reikėtų reformuoti vaikų ir nepilnamečių su psichine negalia, pažeidusių įstatymus, specialiąsias įstaigas.

Norėdami gyventi saugioje Lietuvoje, pirmiausia turime apsaugoti savo vaikus. Todėl esu įsitikinusi, kad vaikų saugumas yra svarbiausias mūsų valstybės prioritetas.

Literatūra

1. Baudžiamoji teisė, Vilnius: ,,Eugrimas“, 1996

2. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras, Vilnius: Justitia, 2001

3. Vilniaus pedagoginis universitetas. SSocialinis ugdymas II, Vilnius: Lietuvos demokratiškumo ugdymo kolegija, 1999