SOCIALINIO DARBUOTOJO DARBO SU KLIENTU IŠ ASOCIALIOS APLINKOS YPATUMAI

Šių dienų politiniai, ekonominiai, vertybiniai socialiniai ir kiti valstybėje vykstantys pokyčiai turi didelę įtaką jos piliečiams. Didėjant nelankančių mokyklos mokinių skaičiui, daugėjant beglobių, gatvės vaikų, didėja nusikalstamumas nepilnamečių tarpe, sparčiai plinta narkomanija, alkoholizmas ir kiti žalingi įpročiai, kurie įtraukia vis daugiau moksleivių, kelia pavojų jų sveikatai, intelektiniam žmonių potencialui ir socialiniai plėtrai, sudaro sąlygas plisti organizuotam nusikalstamumui, kelia grėsmę visuomenei. Susidarius tokiai padėčiai mūsų visuomenėje iškilo būtinybė ieškoti išeities. Buvo pradėtos steigti ssocialinės institucijos, kurios rūpintųsi socialiai pažeistomis šeimomis, įstatymiškai gintų vaikus bei jaunuolius nuo prievatos bei išnaudojimo ne tik šeimose, bet ir mokyklose, asocialiose jaunimo grupėse, suteiktų psichologinę – socialinę pagalbą. Ir čia ypatingas dėmesys buvo sutelktas į socialinio darbuotojo pareigybę.

Kadangi socialinis darbuotojas dirba išskirtinėmis sąlygomis su įvairiais žmonėmis, žmonių grupėmis, jam tenka paveikti ne vien globotinį, bet ir tuos asmenis (ypač vaiko tėvus, artimuosius), nuo kurių priklauso vaiko – jaunuolio kasdienis gyvenimas, jo ateitis. Todėl socialinis darbuotojas dirba įvairiose specifinėse ssąlygose: darbo diena nenormuota, kupina įtampos, stresų, emocinių sukrėtimų, o tokiomis sąlygomis dirbdamas žmogus patiria psichinį, protinį bei fizinį nuovargį. Taigi, ši profesija patenka į profesijų, reikalaujančių didelių emocinių sąnaudų, didelės atsakomybės bei turinčių labai neapibrėžtus sėkmės kriterijus, ratą.

Socialinis ddarbuotojas dirbdamas su jaunuoliais dažnai susiduria su problemomis, nuo kurių sprendimo būdų priklauso darbo efektyvumas ir dažniausiai tai būna:

1. Pyktis ir irzlumas.

2. Kaltė ir tėvų priekaištai.

3. Pasitikėjimo stoka ir abejingumas.

4. Negatyvizmas į soc. darbuotoją.

5. Izoliavimasis ir atsitraukimas.

6. Dažnas žvilgčiojimas į laikrodį.

7. Cinizmas.

8. Vangus mąstymas ir priešinimasis pokyčiams.

9. Nepasitikėjimas ir paranoja.

10. Per gausus vaistų ar narkotinių preparatų vartojimas.

11. Konfliktai šeimoje.

12. Dažnas neatėjimas į mokyklą.

Socialinio darbuotojo profesija – tai atitinkamomis žiniomis, mokėjimais, sugebėjimais ir įgūdžiais pagrįstos žmonių veiklos kombinacijos, teikiančios jiems materialinio apsirūpinimo ir aktyvaus įsijungimo į visuomeninio gyvenimo struktūras, prielaida.

Pagrindinis socialinio darbuotojo veiklos tikslas – kliento gerovė, saugumas, siekiant pozityvios integracijos ir socializacijos visuomenėje, skatinant visavertę asmenybės raišką, pilietinę brandą bei iniciatyvumą.

Socialinis darbuotojas padeda vaikams ir paaugliams adaptuotis vvisuomenėje, švietimo ar globos įstaigoje panaudodami visas priimtinas ugdymo formas, bendradarbiaudami su pedagogais, tėvais, kitomis institucijomis, užtikrinančiomis vaikų ir paauglių saugumą, teises ir pareigas, fiziologinių ir psichologinių poreikių tenkinimą. Čia ypatingai akcentuotinas kompleksinio darbo metodas.

Socialinis darbuotojas teikia socialinę, pedagoginę pagalbą ugdytiniams ir jų tėvams asmenybės raidos probleminėse situacijose, jis mato ugdytinį kaip asmenybę, funkcionuojančią konkrečiomis socialinėmis sąlygomis, įžiūri jo dvasinius socialinius, fizinius poreikius ir padeda ugdytiniui (klientui) rasti jų tenkinimo būdus.

Taip pat socialiniai darbuotojai dirba su rizikos grupės vaikais, jų ššeimomis, vykdo ir koordinuoja prevencinę veiklą mokykloje, ypač neformalioje aplinkoje, koordinuoja papildomojo ugdymo socialines programas (pvz. NVO dirbančiose su prevencinėmis programomis prieš kvaišalus). Socialinė pagalba tampa sudėtine ugdymo proceso dalimi.

Bendra socialinio darbuotojo paskirtis, teigia B.Bitinas ir E. Giedraitienė, – sudaryti optimalias ugdytinio asmenybės tobulėjimo sąlygas. Realizuodamas šią paskirtį, socialinis darbuotojas dirba sistemingą pedagoginį darbą su klientų grupėmis, individualų darbą su to reikalaujančiais individais. Dirbdamas su šių grupių asmenimis, socialinis darbuotojas vykdo tokias funkcijas: įvertinimo (renka informaciją, analizuoja, daro išvadas); konsultacinę (pataria, padeda, konsultuoja); korekcinę (skatina, įgalina, padeda adaptuotis, aktyvina, mobilizuoja); vadybinę (organizuoja, telkia, planuoja, priima sprendimus ir už juos atsako); šviečiamąją (informuoja, aiškina); koordinacinę (palaiko ryšius, siunčia (perduoda) informaciją); prevencinę (numato neigiamus reiškinius, poelgius ir padeda jų išvengti); teisinę (atstovauja, gina vaiko interesus); socialinio ugdymo.

Socialinis darbuotojas – ypatingos ir humaniškos profesijos atstovas, kaip tarpininkas asmenybės, šeimos ir visuomenės santykiuose. Jis sprendžia uždavinius, stiprinant jų moralę, psichologinę ir fizinę sveikatą, įvairias asmenybės gynimo formas, darbo organizavimą, mokymą ir laisvalaikį, teikdamas socialinę pagalbą šeimai bei asmenims, kuriems ypatingai jos reikia.

Dirbdamas su klientu soac. drbuotojas glaudžiai bendradarbiaudja su jo šeima, artimaisiais, pedagogais, draugais su kuriais turi reikalų globotinis, jeigu to reikalauja esamo kliento būklė, emocinė nuostata, specifinė problema kaip narkomanija. Todėl labai iišsiplečia socialinio darbuotojo veiklos barai. O tai lemia jo darbo specifiką, kurio negalima įsprausti į konkrečius rėmus ir taikyti daugeliui kientų, kurių kiekvienas turi savas problemas, būdingas tik jam vienam tik jam būdingoje aplinkoje, tik jam būdingoje situacijoje. Tad dirbdamas su klinetu soc. darbuotojas turi išsiaiškinti ir atsižvelgti į problemas su kuriomis susidūrė jo klientas ir kodėl dažnu atvejų iš mokyklų arba iš asocialių šeimų, jis buvo rekomenduotas darbui su soc. darbuotoju.

– Mokymosi motyvacijos stoka bei pamokų praleidinėjimas;

– Agresyvus elgesys – tai toks elgesys, kuris yra nukreiptas prieš kitą žmogų ir kuriuo siekiama sukelti diskomfortą, skausmą arba padaryti kokią nors kitą žalą (tiek fizinę, tiek psichologinę);

– Delinkventinis elgesys – tai smulkūs nusižengimai, moralinių elgesio normų pažeidimai, kurie nesukelia didelio pavojaus ir nepadaro didelės žalos (pvz., epizodiškas alkoholio, narkotikų vartojimas, bėgimas iš pamokų, latentinis nelankomumas, nedrausmingumas ir kt.)

– Vaikų krizės (paauglystės krizė, tėvų skyrybų krizė, artimo žmogaus netekties krizė ir kt.)

– Fizinė prievarta – tai neatsitiktiniai sąmoningi smurtiniai veiksmai, vaiko atžvilgiu, kurie sukelia vaikui skausmą ar gali sukelti sveikatos ir vystymosi sutrikimus.

– Emocinė prievarta – tai vaiko sugebėjimų, jo savęs vertinimo tyčinis griovimas menkinimas, dėl ko sutrinka vaiko prisitaikymas prie aplinkos bei tarpasmeniniai santykiai.

– Alkoholizmas šeimoje.

Tad atlikdamas soc. darbą, specialistas naudoja šiuos darbo metodus, kurių tinkamas parinkimas, ddarbe su klientu, lemia darbo efektyvumą.

INDIVIDUALUS DARBAS

Individualus darbas su klientu yra viena iš pagrindinių socialinio darbuotojo veiklos formų. Individualią pagalbą socialinis darbuotojas teikia asmeniškai individui. Ši profesionali pagalba mobilizuoja ir kaupia individo energiją, nukreipdama ją didesniems ir aukštesniems siekiams bei pozityviems socialiniams santykiams ir didesniam individo potencialo panaudojimui. (Socialinis ugdymas., 1990, p.10)

Individualus darbas – tai vienas pagrindinių socialinio darbo metodų, naudojamas socialinių darbuotojų teikiant pagalbą individams, šeimoms bei sprendžiant jų psichologines, socialines – ekonomines problemas, palaikant individualų ryšį.

Dirbdamas individualų darbą, socialinis darbuotojas dirba su asmenybe, turinčia problemų, kuri tampa jo profesionalios veiklos instrumentu. Socialinio darbuotojo veiklos poveikis priklauso nuo socialinio darbuotojo bei kliento tarpusavio santykių, bendradarbiavimo, kurie ir sudaro individualaus socialinio darbo esmę. Teigiami socialinio darbuotojo ir kliento santykiai pokyčius skatina labiau nei neigiami, tad verta siekti šioje srityje profesionalumo. Tačiau nepaisant socialinio darbuotojo profesionalumo bei pastangų siekiant teigiamų tarpusavio santykių su klientu, jis susiduria su tokiomis problemomis:

– psichologiniu jaunuolio pasipriešinimu, kuris gali pasireikšti agresyvumu, uždarumu, nerimastingumu, kadangi, jaunuoliai nėra linkę įsileisti svetimo žmogaus į savo pasaulį, išsakyti, savo jausmus, išgyvenimus, o ypač tie, kurie turi neigiamą patirtį su suaugusiais žmonėmis.

– kliento baime. Jis bijo, kad bus teisiamas, pasmerktas, kad bus iškelti per sunkūs uždaviniai. Baimė gali sukelti pyktį. Dėl

to klientas gali vengti dirbti kartu. Baimė gali atsirasti ir dėl išankstinio nusistatymo.

– kaip darbuotojas supranta tikslą. Jei darbuotojas turi nerealių lūkesčių savo ir kliento (jaunuolio) atžvilgiu, klientas gali tai pajusti ir atsisakyti dalyvauti atliekant užduotis. Vieni darbuotojai trokšta viską ištaisyti, žinoti, mylėti; tai skatina nerealius lūkesčius. Kiti darbuotojai labai linkę auklėti ir klientus padaryti nuo savęs priklausomus. Tai gali sutrukdyti pasireikšti jausmams, kas yra būtina kuriant veiksmų sistemą (Johnson L. C., 2001.p.148);

– nemotyvuotais, kurie savo pasipriešinimą teikiamai pagalbai iišreiškia įvairiais būdais: vėluoja arba neateina į susitikimus, pasipriešinimą išsako tylėjimu, savo išvaizda parodo, kad jo tiesiog nėra socialinio darbuotojo kabinete, arba priešiškumą išreiškia tiesiogiai (pvz. pasakyti, kad nenori bendrauti ar kad specialistas nesupranta to, ką jis yra išgyvenęs).

Socialiniai darbuotojai, dirbdami individualiai socialinės pagalbos klientui procesą organizuoja ir modeliuoja remdamiesi trimis etapais:

Pirmajame „tiriamojo – vertinamojo – planavimo“ etape socialiniai darbuotojai dokumentuoja procesą, apklausia vaikus, pedagogus ar kitus asmenis, pranešusius apie problemą, išanalizuoja ir aprašo problemą socialiniame ekologiniame kontekste, nustato iinstitucijas, kurios galėtų profesionaliai padėti, sudaro multidimensinį problemos tyrimo planą, nustato procesus ir šio proceso prioritetus, procese dalyvaujančiųjų vaidmenis bei formuluoja oficialų dokumentą (pvz.: Atvejo tyrimo protokolas – atvejo analizė ir pan.).

Antrajame „problemos sprendimo ir tikslų įgyvendinimo“ etape socialiniai darbuotojai nnustato prioritetinius problemos sprendimo uždavinius, numato intervencines ir pedagogikos metodikas, veiklos scenarijus, koordinuoja suplanuotą procesą ir pagal galimybes patys vykdo pasirinktas strategijas, nuolat analizuoja procesą susitikimų – sesijų metu ir tarp sesijų, nustato ir fiksuoja sprendimų kliūtis, siekia situacijos kaitos, tobulindami save ir siekdami užsibrėžto tikslo.

Trečiojo „galutinio įvertinimo“ etape socialiniai darbuotojai aptaria problemą su jaunuoliu jo artimiausia aplinka, asmenimis, dalyviais sprendžiant problemą, padaro išvadas dėl problemos tendencijų, fiksuoja pagalbos modulio įvertinimą ir savęs įvertinimą, rengia rekomendacijas arba problemos sprendimo aprašymą visiems proceso dalyviams.

Taigi, individualios socialinės pagalbos jaunuoliui proceso eigoje reikalaujama parengti bei užpildyti daug įvairių dokumentų. Dokumentų parengimas bei užpildymas atima daug socialinio darbuotojo darbo laiko, kurį jis galėtų išnaudoti kitiems darbams. Teikdamas individualią pagalbą klientui – jaunuoliui, atsižvelgdamas į jjo problemą bei situaciją, socialinis pedagogas gali atlikti šiuos vaidmenis: tarpininko (tarpininkauja tarp asmens ir šeimos, vaiko ir suaugusiojo ir t.t.), (advokato (užtikrina vaiko teisių apsaugą, suteikia galimybes asmens savirealizacijai), pagalbininko (sprendžia kliento problemas), psichoterapeuto (siekia asmens ir šeimos psichinės sveikatos), eksperto (diagnozuoja problemą ir siūlo galimus sprendimo būdus), visuomeninio veikėjo (plečia, palaiko piliečio socialines iniciatyvas) ir kt. vaidmenis.Taigi, socialiniam darbuotojui tenka įsisavinti įvairius socialinius vaidmenis ir gebėti keisti juos praktinėje veikloje, priklausomai nuo situacijos ir sprendžiamos problemos pobūdžio (Leliūgienė II., 2002, p.338).

DARBAS SU GRUPE

Darbas su grupe yra vienas iš socialinio darbo metodų, taikomų mokykloje, nevyriausybinėse organizacijose dirbančių socialinių darbuotojų. Šis metodas naudojamas tose situacijose, kur aplinkos vaidmuo labai akivaizdus ir iškilusios problemos siejasi su daugybe panašių situacijų (Socialinis ugdymas., 1999m., p10). Turime pabrėžti neformalių grupių poveikį jaunuoliui. Ir tai gali būti alternatyvios veiklos, kaip kvaišalų vartojimas.

Darbo su grupe metodas labai efektyvus veiklos metodas dirbant su nepasitikinčiais savimi, nedrąsiais, bendravimo įgūdžių stokojančiais, bei probleminio elgesio vaikais ir paaugliais. Tai padeda daug greičiau išspręsti esamas problemas, palengvina individo adaptaciją visuomenėje, ugdo jo fizines ir dvasines savybes. Šio metodo pagalba klientas mokomas savarankiškumo, jam suteikiama galimybė pažvelgti į problemą skirtingais aspektais. Grupės nariai išmokomi pajusti atsakomybę už savo veiksmus, kitus narius. Grupės darbo metu ne tik vyksta esamų konkrečių problemų aptarimas, bet jaunuoliams suteikiama galimybė dalyvauti problemų sprendimo procese išsakant nuomonę ir atrandant jiems tinkamus sprendimo būdus. Tuo parodoma, kiek jų nuomonė yra svarbi ir reikšminga, ugdomas atsakomybės už save ir savo poelgius jausmas.

Taigi, darbo autorė gali teigti, jog grupinio darbo metodas yra naudingas ir veiksmingas metodas, sprendžiant įvairias jaunuolių problemas. Taip pat socialinis darbuotojas šį metodą gali taikyti dirbdamas su mokytojais, tėvais nes yra keičiamas suaugusiųjų požiūris į jaunuolio mąstymą, pproblemų priežastis siekiant ne jauno žmogaus pasmerkimo, bet atsižvelgimo į jo savijautą ir reakcijas į konkrečias problemas bei negatyvų suaugusiojo požiūrį į šiuolaikinį jaunimą.

G. Navaitis išskiria šias grupių raidos fazes:

1. Pradinė grupės fazė. Šiai fazei būdinga: primityvus priešinimasis, negatyvus lyderiavimas, pasyvumas, nieko neveikimas, nuobodulys irzlumas, nerimas. Šioje grupės raidos fazėje socialinio pedagogo vaidmuo yra pats svarbiausias. Nuo jo vadovavimo bei kompetencijos, įveikiant neigiamas grupės emocijas, nuostatas bei teigiamo psichologinio klimato sukūrimo priklausys tolimesnis grupės funkcionavimas.

2. Vidurinė fazė. Šiai fazei būdinga:, bendravimas, eksperimentavimas su vaidmenimis, konfrontavimas, spontaniški pasakymai, susidomėjimas, autoritetų kova bei negatyvaus lyderio išstūmimas, jėgos perskirstymas, atskirų narių aptarimas.

3. Pilnai funkcionuojančios grupės fazė. Šiai fazei būdinga: jautrumas, bendradarbiavimas, išklausymas, aktyvumas, saugumas, nuolatinio augimo pojūtis.

Darbas su grupe reikalauja didelių socialinio darbuotojas pastangų.

SOCIALINIO DARBUOTOJO DARBAS SU ŠEIMA

Šeimoje formuojasi ir vystosi žmogaus asmenybė, susipažįstama su socialiniais vaidmenimis, kurie yra būtini normaliai individo adaptacijai visuomenėje. Būtent šeimoje suteikiami pirmieji dorovingumo pagrindai, formuojasi pagrindinės elgesio normos, atsiveria žmogaus vidinis pasaulis bei individualios asmens savybės (Leliūgienė I., 2002, p. 284). Tačiau, darbo autorė gali teigti, jog šeima gali būti ir nepalanki terpė sėkmingai vaiko – jaunuolio socializacijai. Gana dažnai jaunuolio psichologiniai – socialiniai sunkumai yra sąlygoti šeiminių santykių, jo vaidmens šeimos struktūroje, bendravimo su jjuo stiliaus (Navaitis G., 1998, p.2). Taigi, sprendžiant jaunuolių problemas, darbas su šeima yra labai svarbi socialinio darbuotojo veiklos kryptis.

Išskiriamos tokios darbo su šeima formos:

• Pagalba šeimai globos ir auklėjimo klausimais.

• Pagalba šeimai esant krizinėms situacijoms (ištuokai, naujos šeimos kūrimui, prievartai šeimoje, nedarbui,alkoholizmui , skurdui ir kt.).

• Darbas su socialinės rizikos šeimų grupėmis.

• Tėvų išsilavinimo ir kultūrinio lygio kėlimas.

• Teisinis šeiminių santykių reguliavimas.

• Pagalba klientui, jei jis yra skriaudžiamas.

• Tautinių tradicijų puoselėjimas (Socialinis ugdymas., 2002, p.41).

Socialinis darbuotojas, dirbdamas su šeima atlieka išsamią šeimos analizę (pvz. šeimos, struktūra, šeimos poreikiai, vyraujančios šeimos problemos, šeimos narių santykiai jos viduje, ir už jos ribų). Surinkęs reikiamą informaciją apie šeimą, socialinis darbuotojas suteikia jai reikalingą pagalbą.

Siekdamas veiklos efektyvumo dirbant su šeima, socialinis darbuotojas bendradarbiauja su:

 Socialinės globos ir rūpybos skyriais;

 Socialinės paramos institucijomis ir įstaigomis;

 Jaunimo nusikalstamumo prevencijos įstaigomis bei nevyriausybinėmis organizacijomis, kaip “Sniego gniūžtė”;

 Vaikų teisių apsaugos tarnyba (toliau VTAT);

 Kitomis institucijomis (pvz.: nepilnamečių reikalų inspekcija ir pan.).

Socialinio darbuotojo darbe su šeima išskiriamos šios paramos sritys: edukacinė, psichologinė ir tarpininkavimo. Edukacinę pagalbą sudaro mokymas, auklėjimas, ugdymas, lavinimas, švietimas. Edukavimas vyksta konsultuojant tėvus ir dirbant su vaikais, sukuriant jiems specifines situacijas, kurias reikia šiuolaikiškai išspręsti. Psichologinė parama – socialinio darbuotojo pagalba, susidedanti iš dviejų komponentų: palaikymo ir korekcijos. Palaikymas – tai tinkamo mikroklimato šeimoje sukūrimas, esant

trumpalaikei krizei. Korekcija – reikalinga tada , kai šeimoje, vaikų – jaunuolių atžvilgiu naudojama psichologinė prievarta (gąsdinimai, užgauliojimas, žeminimas), privedanti prie nervinių fizinių ar psichinių sutrikimų. Tarpininkavimo metodą sudaro trys elementai: pagalba organizuojant – tai šeimos laisvalaikio organizavimas. Koordinacinė parama nukreipta į įvairių įstaigų ir tarnybų, galinčių išspręsti tam tikras konkrečios šeimos o kartu ir kliento – jaunuolio problemas aktyvizaciją. Informacinė pagalba – šeimų bei kliento – jaunuolio informavimas, konsultavimas socialinės apsaugos klausimais (Leliūgienė I., 2002, p. 289 – 292).

Šeima, ssusidurdama su aplinkinių žmonių ir institucijų poveikiu, siekia nustatyti sau priimtinas jų įtakos ribas, saugoti savo gyvensenos privatumą (Navaitis G., Tai reiškia jog šeima, siūlomą socialinio darbuotojo pagalbą priima kaip nepageidautiną kišimąsi į jos privatumą. Išskiriami tokie pagrindiniai šeimos priešinimosi būdai: vengia bendro šeimos susitikimo su psichologu (socialiniu darbuotoju), neigia, kad egzistuoja bendra šeimos problema, atsisako teikti informaciją apie šeimos santykius.

Teikiant paramą jaunuoliui, paprastai susiduriama su visais šiais dažnai tarpusavyje susijusiais šeimos priešinimosi būdais.

Nes, jei šeima vengia bendro visos šeimos nnarių susitikimo su socialiniu darbuotoju ir siūlo, kad šis bendrautų tik su vaiku ar tik su juo ir motina, tai drauge patvirtina bendros visai šeimai problemos neigimą. Norėdama išsaugoti tokias nuostatas, šeima riboja informaciją apie savo gyvenseną, todėl susidūrus su vvienu iš minėtų priešinimosi požymių, tikėtina , kad išryškės ir kiti, patvirtinantys kliento – jaunuolio sunkumų reikšmę šeimai. Taip pat socialinio darbuotojo paramai priešinasi šeimos, kurioms labai svarbu išsaugoti darnos įvaizdį, išvengti atsakomybės dėl vaiko problemų.

Socialinio darbuotojo darbo su jaunuolio mikro aplinka, veiklos dėmesio objektu tampa šeima, kuriose dažni amoralaus elgesio atvejai, teisės bei etikos normoms prieštaraujantis gyvenimo būdas. Dažnai gyvenamoji aplinka neatitinka net minimalių higieninių sąlygų. Vaikų (klientų) auklėjimu, priežiūra nesirūpinama, dėj to jie ne tik badauja, bet ir tampa fizinio ar seksualinio smurto, prievartos aukomis. Tokiu atveju būtinas socialinio darbuotojo bendradarbiavimas su kitomis institucijomis (VTAT, socialinės globos ir rūpybos darbuotojais ir kt.).

Nedarniose, ypač asocialiose šeimose būtinas socialinio darbuotojo reguliarus lankymasis, nes tai padeda kontroliuoti, užkirsti kelią jaunuolio nnorui atsiskirti nuo šeimos ir išeiti į draugų ratą, kuriame bėgimas nuo esamų šeimyninių problemų skatina kvaišalų vartojimą, prievartą bendraamžiams, nusikalstamą veiklą. Šioms šeimoms reikalinga efektyvi kompleksinė tarpinstitucinė pagalba bei glaudus bendradarbiavimas su įvairių socialinių tarnybų specialistais. Tačiau, pastaruoju metu, Lietuvoje, dėl lėšų ir specialistų stygiaus, kadangi nesteigiami papildomi etatai, tokia pagalbos sistema funkcionuoja nepakankamai ir daugeliu atvejų institucinę pagalbą jaunuoliui teikia neformalios grupės ar nevyriausybinės organizacijos, užsiimančios ne tik kultūrine veikla bet ir psichologiniu paslaugų teikimu.

Socialinis darbuotojas turi:

• Apgalvotai prisiimti aatsakomybę, pvz., nebūti daugiau atsakingu už klientą, negu jis atsakingas už save.

• Skaityti ne tik profesinę, bet ir kitokią gerą literatūrą, tiesiog savo malonumui, neieškant kokios nors naudos.

• Dalyvauti seminaruose, konferencijose, kur galima susitikti su naujais žmonėmis ir keistis patyrimu.

• Kartkartėmis padirbėti su kitais kolegomis, kurių skirtinga teorinė orientacija ir asmenybė.

• Dalyvauti profesinėje grupėje, kur galima aptarti iškilusias asmenines problemas, susijusias su konsultavimo darbu.

Socialinis darbuotojas tikslingai įvertindamas savo darbą su klientu (jaunuoliu, esančiu iš asocialios aplinkos) bei naudodamas socialinio darbo metodus gali pasiekti optimalių darbo rezultatų. Tačiau reikia pabrėžti, kad socialinio darbo kompleksinis metodas neturi būti laikinas, bet turėti tęstinumą. Jaunuolis turėtų būti nukreipiamas, jo pačio sutikimu, dalyvauti laisvalaikio užimtumo programose, kad asocialias draugų grupes pakeistų į turiningą laisvalaikį, naujus draugus kuriems yra svarbus jo požiūris į gyvenimą, ir kurių tarpe jis gali tapti ne tik pilnateisiu grupės nariu, bet ir lyderiu. Jo dvasinių, asmenybinių sąvybių pasireiškimo aktyvinimas (dalyvaujant šeimai, jei tai įmanoma bei pedagogams) leidžia tikėtis teigiamo jaunuolio statuso įtvirtinimo visuomenėje, kaip ryžtingos asmenybės, turinčios tikslą ir terpę jo realizacijai. Tačiau neužtenka dirbti su klientu – jaunuoliu specialistui ar jų komandai. Turi būti keičiamas bendras visuomenės požiūris į jauną žmogų, atsižvelgiant į esamą ekonominę, socialinę Lietuvos politiką, kas ir sąlygoja jaunuolių polinkį eiti aasocialiu gyvenimo keliu, kaip priešpriešą jaučiantis bejėgiais kažką keisti, dėti pastangas būti pripažintais, suprastais bei įvertintais. Jeigu sutiksime, kad vaiko – jaunuolio – suaugusiojo, bendrai žmogaus – individo socializacija vyksta visą gyvenimą, tai taip pat sutiksime, kad tapti nepriimtinu visuomenėje individu su jos nubrėžtomis taisyklėmis galima bet kada. Štai čia ir pamatome, kiek visuomenė yra pajėgi rūpintis savo piliečiais ne tik įstatymine baze, bet ir kultūra bei vertybinėmis orientacijomis.