Būsima motina šeimoje ir bendruomenėje

TURINYS

I. ĮVADAS…………………………2

II. BŪSIMA MOTINA ŠEIMOJE IR BENDRUOMENĖJE……………3

II.1 NĖŠČIOSIOS ELGESYS ŠEIMOJE IR KAIMYNŲ BENDRIJOJE……..3

II.2 KŪDIKIO GIMIMAS IR KAIMO PRIBUVĖJA……………..5

II.3 KRIKŠTYNŲ APEIGOS…………………………8

II.4 GIMDYVĖS LANKYMO IR MOTINOS ĮVESDINIMO PAPROTYS……9

III. IŠVADOS…………………………11

IV.NAUDOTA LITERATŪRA………………………..12 I. ĮVADAS

Visas žmogaus gyvenimas – gimimas, vestuvės, mirtis – lydimas ritualų. Individo perėjimas iš vieno gyvenimo tarpsnio į kitą įtvirtinamas tam tikromis apeigomis bei ritualais. Liaudies sąmonėje vyravo nuomonė, kad laimė ir sėkmė lydi tuos, kurie laikosi iš tėvų paveldėtų papročių. Tradicijų ir papročių ugdytoja, puoselėtoja buvo kaimo bendruomenė, kurios centre – šeimoje &– susijungia žmogaus ir etniniai tradicijų pradai, iš kartos į kartą perduodami tikėjimai, tradicinės moralės normos ir vertybės.

Vienas iš svarbių šeimos gyvenimo papročių – gimtuvės. Šiame referate remiantis istorinių šaltinių ir juos tyrusių autorių literatūra paseksiu perėjimo ritualus gimtuvių papročiuose Lietuvos kaime XIX a.pabaigoje – XX a. pirmoje pusėje, panagrinėsiu kaip per įvairius moters gyvenimo ciklo papročius atsiskleidžia senosios lietuvių liaudies kultūra, tikėjimai, gyvenimo principai.

Gimtuvių papročiai – tai savita liaudies dvasinės kultūros sritis. Naujos gyvybės atsiradimas buvo laikomas nne tik šeimos, bet ir visos kaimo bendruomenės gyvenimo įvykiu. Nors gimtuvių veikimo sfera prasideda tada, kai motina pasijunta besilaukianti kūdikio, lietuvių liaudies papročiuose ruošimasis motinystei prasideda kur kas anksčiau, t.y. nuo pat mergaitės lopšio. Svarbus asmuo gimtuvių papročiuose yra ppribuvėja, kuri atliko ne tik medicininę, bet ir socialinę funkciją, įvesdama į šeimą ir į kaimo bendruomenę jos naują narį.

Laiko atžvilgiu galima išskirti šiuos gimtuvių papročių periodus : 1) preliminalinį laikotarpį – nuo kūdikio pradėjimo iki gimimo; 2) liminalinį – nuo jo gimimo iki krikšto; 3) postliminalinį – nuo krikšto iki gimdyvės įvedybų. Tuose trijuose perioduose išskiriamos fazės : pirma fazė – individo atsiskyrimo, atsisveikinimo su senąja padėtimi, antra – perėjimo , trečia – priėmimo fazė, patvirtinanti naują individo socialinę padėtį.II. BŪSIMA MOTINA ŠEIMOJE IR BENDRUOMENĖJE

II.1. Nėščiosios elgesys šeimoje ir kaimynų bendrijoje

Naujos gyvybės atėjimas į pasaulį – ypatingas momentas. ”Nuo seno buvo manoma, kad kiekviena šeima, norėdama būti laiminga, privalo turėti vaikų. Ruošimasis bei laukimas šio momento prasidėdavo kkur kas anksčiau negu sukuriama šeima. Motina, susilaukusi dukters, gerai žinojo, kokia bus mergaitės dalia, todėl nuo lopšio pradėdavo rūpintis, kad jos dukra atėjus laikui susilauktų vaikų ir kaip pridera būtų “pagirta tarp Dievo ir žmonių”. Mergaitę motina stengėsi nujunkyti vėliau negu berniuką, kad ji būtų stipresnė gimdydama savo vaikus. O nuo krūties atpratindavo sekmadienį: esą tokia daugiau vaikų susilauksianti” (Vyšniauskaitė A., Kalnius P., Paukštytė R., 1995., P.397).

Gimtuvių papročiuose preliminaliniame laikotarpyje ypač ryški motinos pagalba būsimajam kūdikiui. Tradicinėje lietuvių kkultūroje tikima, jog vaisius perima daugelį motinos savybių, būsimo kūdikio elgesys, sveikata ir net likimas priklauso nuo nėščiosios elgesio, todėl kiekviena motina savo būsimą kūdikį pradėdavo auklėti įsčiose.

Tuo laikotarpiu nėščiąją kaimo bendruomenė tarsi izoliuodavo, liaudies tikėjimuose ji nuolat buvo tarpinėj būsenoj tarp šio ir ano pasaulio. Tik laikydamasi tam tikrų draudimų, apribojimų ji galėjo dalinai apsisaugoti ir turėti ramybę. Tikėjimų galioje buvo moters sauga, todėl jie buvo perduodami iš kartos į kartą, tvirtai jų laikantis ir daugelis jų yra išlikę ir iki šių dienų.

Jai buvo draudžiama ką nors iš kaimynų skolintis, dalyvauti pasilinksminimuose. Besilaukiančioji turėjo būti tvarkinga, teisinga, neimti svetimo daikto, kad vaikas nebūtų vagis, vengti apkalbų, nes kūdikis galįs gimti nebyliu. Ji pati stengėsi nesistebėti girtuokliais, negražiais, suluošintais žmonėmis, kad vaikas į juos neatsigimtų.

“Ritualinis perėjimas iš vienos erdvės į kitą galimas tik ramybės, taikos su visu pasauliu būsenoje. Todėl ir moteris visą nėštumo laiką stengėsi sutarti su savaisiais ir visais kaimo žmonėmis, susitaikyti, jei buvo susipykusi. Jai visada ir būdavo atleidžiama, ji stengėsi panašiai kaip prieš mirtį, su visais susitaikyti, nes tikėta, jog “nėščia moteris – viena koja karste”. Šis susitaikymas – tai svarbi žmogaus vidinės rimties sąlyga, būtina pereinant iš vienos socialinės padėties į kitą –– naują būties etapą” (Račiūnaitė R., 2002. P.42-45).

Šeimos nariai ir visi, kam tekdavo susidurti su besilaukiančiąja, privalėjo ją saugoti nuo nemalonumų, susierzinimo, negalėdavo jos barti, ar dar blogiau, kelt prieš ją rankos. Tai buvo laikoma net dvigubu nusikaltimu. Šeimoje buvo stengiamasi taikiai sugyventi, pagelbėti dirbant sunkesnius darbus, nors buvo ir vyrų, kurie kūdikio nešiojimą ir gimdymą laikė tik moterų reikalu.

XIX a.pabaigoje – XX a.pradžioje buvo sutinkama daug tikėjimų, kurių svarbiausias tikslas – padėti moterims išvengti priešlaikinio gimdymo, apsaugoti moterį nuo piktų dvasių. Šiuos tikėjimus R.Paukšytė ir kiti autoriai skirsto į šias grupes : 1) susiję su nėščios moters būsena; 2) lemiantys kūdikio fizines bei psichines savybes; 3) siekiantys apsaugoti kūdikio gyvybę; 4) lemiantys vienokias ar kitokias kūdikio moralines savybes.

Besilaukianti kūdikio moteris turinti būti ne tik rami, dora, sutarianti su namiškiais. Turi stropiai dirbti jai priklausančius darbus. “Neretai buvo sakoma, kuo sunkiau moteris dirba, tuo lengviau gimdo, o jei tinginiaus, tai ir kūdikis galįs paveldėti polinkį tinginiauti. Tačiau kai kurių darbų nėščioji vis dėlto privalėjo vengti, norėdama pagimdyti sveiką kūdikį. Buvo laikoma, kad į nėštumo pabaigą moterims kenksmingi šie darbai : kepti duoną, kirpti avis, skalbti” (Paukštytė R., 1999. P.39).

Besilaukiančioji turėjo stengtis kuo rečiau išeiti iš namų. Tada bus mmažesnė galimybė nusigąsti ar nusistebėti luošu , negražiu žmogumi. “O juk šventai tikėta, kad jei nėščioji nusistebės kokiu nors žmogaus luošumu, kūdikis gali gimti su lygiai tokiais pat trūkumais” ( Vyšniauskaitė A., Kalnius P., Paukštytė R., 199.5. P.401). Tokių draudimų neretai pasitaiko ir šiandien. Pvz.: pamačius gaisrą, turi saugotis prisiliesti ranka prie veido ar kitos kūno dalies, nes naujagimis toje vietoje turėsiąs raudoną dėmę. Negalima žiūrėti pro durų plyšį, nes vaikas bus žvairas, ar klausytis slapčia už durų, nes bus kurčias. Jei nėščioji ko prašo paskolint, negalima atsakyt, manyta, jog ji galinti namus apleist pelėmis.

Nesilaikant trečios grupės draudimų, kūdikiui galėjo grėsti net mirtis. ”Nėščiajai buvo draudžiama lįsti pro tvorą, nes gimsiąs negyvas kūdikis, negalima žargstytis per virves , kad negimtų atbulas, arba atbulai sėdėti vežime, kad gimdomam kūdikiui virkštelė neapsisuktų aplink kaklą. Nėščia moteris negalėjo eiti paskui karstą išnešant iš pirkios numirėlį. Ji turėjo išeiti iš tos patalpos, nes galįs gimti negyvas jos vaikas” (Vyšniauskaitė A.,Kalnius P., Paukštytė R., 1995. P.402). Vadinasi, kiekvienas neapgalvotas žingsnis, galėjo sukelti traumas tiek motinai, tiek kūdikiui. Luošys ar ligotas žmogus visais laikais buvo ir yra našta šeimai.

Ne mažiau svarbi ir ketvirtoji draudimų grupė, nulemianti dorovines kūdikio savybes. Nėščiajai nebuvo leistina nei meluoti, nei dar

blogiau – vogti, kad būsimas vaikelis nebūtų melagis ar vagis. Kad neišaugtų žiaurus – būsimoji mama negali mušti jokio gyvūnėlio, kad nebūtų liežuvautojas – neapkalbėti kaimynų. Visi draudimai rodė lietuvių liaudies įsitikinimą, kad tik teisinga, dorovinga bei darbšti moteris gali deramai išauklėti savo kūdikį jo paties ir visuomenės labui.

Pagal tradiciją kūdikio besilaukianti moteris privalėjo labiau nei įprasta rūpintis savimi – tinkamai maitintis, tačiau nepersivalgyti, kad vaikas nebūtų besotis. Besilaukiančiajai buvo draudžiama gerti svaigalus. Retai kuri besilaukianti moteris galėjo pailsėt prieš ggimdymą, dažniausiai dirbdavo visus ūkio darbus iki pat paskutinio momento.

Būsimoji mama iš anksto pasirūpindavo kūdikio kraiteliu. Iš senų paklodžių būdavo pasisiūdavo vystyklų, retai kuri galėjo nusipirkti fabrikinio audinio, o be to, jo buvo ir sunku gauti. Tačiau išdėvėtas audinys būdavo ir minkštesnis, geriau sugerdavo šlapimą, prakaitą, kas svarbiausia kūdikiui. Visuose Lietuvos regionuose būdavo siuvama vystymo juosta, specialiai išausta, užsibaigianti dviem raišteliais. Kūdikius vystydavo 2- 4 mėnesius, nes buvo manoma, kad taip jie geriau auga ir miega, būna tiesesnės jų kkojytės.

II.2. Kūdikio gimimas ir kaimo pribuvėja

Pribuvėja – tai moteris, kuri gelbsti moteriai per gimdymą. Jos svarbiausia pareiga buvo sėkmingai priimti kūdikį. “Svarbiausias “bobutės” apeigas, nuo kurių priklausė kūdikio likimas, galima suskirstyti į šias grupes : 1) kūdikio priėmimas, 2) atskyrimas, 33) pirmasis prausimas, 4) prausiamojo vandens išpylimas, 5) placentos slėpimas, 6) kūdikio apdovanojimas duona, 7) vaiko ateities spėjimas pagal jo elgesį.

Kaime vyravo tokia nuostata, kad pribuvėja galinti būti tik vyresnio amžiaus moteris, būtinai ištekėjusi ir turinti savo vaikų. Tačiau būta ir išimčių. ”Pagrindinis reikalavimas pribuvėjai – jos žinios, pasitikėjimas savo jėgomis ir potraukis dirbti šį darbą. Ji privalėjo išmanyti liaudies mediciną, žinoti kaip elgtis su gimdyve” (Paukštytė R., 1999. P.47).

Gimdymui palengvinti pribuvėja imdavosi įvairių gydomųjų priemonių bei veiksmų. Duodavo gimdyvei išgert įvairių žolelių antpilų, arbatų. Dar buvo paplitęs gimdyvės kaitinimas bei šutinimas. Pirtyje arba namuose ją išvanodavo, išmasažuodavo. Manyta, kad toks iškaitinimas palengvina gimdymo skausmus. “Ypatingai sunkaus gimdymo atveju, kai ligonė galuodavosi mirtimi, negalėdama kūdikio pagimdyti, pribuvėja stengdavosi atlikti mmagišką prasmę turinčius veiksmus. Čia gimdymui palengvinti buvo paplitęs įvairių daiktų atrakinimas, atidarymas, atmazgymas. Gimdymo metu buvo atidaromos visos durys, iš dūmtraukio ištraukiama sklendė, išnešamas laukan krosnies dangtis, gimdyvei atrišami rūbų mazgai, išpinamos kasos” (Paukštytė R., 1999. P.54). Tikėjo, kad tokie veik.smai palengvina gimdymą. Labiausiai ar tos priemonės padės lėmė pribuvėjos ir gimdyvės psichologinis nusiteikimas. Tačiau vis tiek tikėjo, kad gimdymo metu pribuvėjos atliekami veiksmai yra būtini sėkmingam gimdymui.

Kūdikio priėmimo apeigose pribuvėjos elgesys buvo ypač svarbus. Naujagimio priėmimo metu pribuvėja nneturėjo kalbėti, tik melstis, kad vaikas būtų stiprus ir sveikas. Pagal paprotį jį reikėjo priimti ne plikomis rankomis, bet su staltiese, rankšluosčiu ar su nauju švariu drabužiu. Tikėta, kad visa tai nulems kūdikio dorą, laimę, gerą sveikatą ir garbę. Žmogaus gyvenimo ciklo papročiuose rankšluostis atlieka ritualinio ciklo vaidmenį. Jis – tarsi tiltas, vedantis žmogų per svarbiausius jo gyvenime perėjimo etapus į naują socialinio statuso pakopą, saugantis bei užtikrinantis tolesnę jo sėkmę” (Račiūnaitė R., 2002. P.47) . Sulaukus kūdikio, kūdikio virkštelę užrišdavo lininiu ar vilnoniu siūlu, nupjaudavo peiliuku ar nukirpdavo žirklutėmis. Tai buvo vieninteliai pribuvėjos įrankiai, kuriuos ji stengėsi dezinfekuoti degtine, švariai laikyti.

“Manyta, kad pribuvėja, priimdama gimstantį kūdikį, galinti nulemti vienokias ar kitokias jo būdo savybes, užtat vengė priimti ant prijuostės, kad užaugęs nebūtų paleistuvis. Kad vaikas būtų protingesnis, gimusiam užgobdavo baltą skarelę. Dar XIX a. pabaigoje panašiai buvo elgiamasi visoje Lietuvoje. Jei kurioje šeimoje kūdikiai mirdavo vienas po kito, tai “bobutė” naujagimį priimdavo per tėvo kelnes : šis tada nemirsiąs ir būsiąs atsparus ligoms” (Račiūnaitė R., 2002. P.48). Taigi atlikdama kiekvieną veiksmą pribuvėja pirmoj vietoj rūpinosi kūdikio ateitimi. Kad vaikas užaugtų sveikas ir stiprus, kartais tyčia pameluodavo, kokios lyties gimė vaikas. ”Kad vaikas įgautų proto ir stiprybės, reikėjo jį trumpam ppaguldyti ant žemės prie tėvo namų” (Paukštytė R., 1999. P.55). Autorė rašė, kad S.Yla kūdikio dėjimą ant žemės aiškina kaip antrąją gimtuvių apeigą : žemė yra pirminė kūdikio motina gimdytoja, nes žmogus sukurtas iš žemės, o O.Vilmantienė teigia, kad kūdikis buvo guldomas ant žemės, kad jos stiprybė pereitų į silpną kūdikį.

Užgimusio kūdikio prausimas taip pat buvo svarbi ritualinė apeiga. Labiausiai pribuvėja rūpinosi, kad prie ką tik gimusio kūdikio nepristotų piktosios dvasios, todėl vos tik priimtą jį pirmiausia peržegnodavo. Į pirmojo prausimo vandenį įmesdavo šventintų žolių, vandenį peržegnodavo. Daugelis žmonių tikėjo magiška vandens apvalomąja, apsaugine galia. Jei gimdavo silpnas kūdikis, pribuvėja jį kuo greičiau namuose pati pakrikštydavo. Tai būdavo laikoma “naminiu” krikštu. Vaikui mirus, tas krikštas galiojo, o pasveikęs vaikas būdavo perkrikštijamas bažnyčioje.

“Vadinasi, pirmųjų prausynų apeigose pribuvėja atliko tarpininkės funkciją. Ji pristatė kūdikį šeimai, o krikščioniškuoju krikštu įvedė į krikščionių bendruomenę” (Račiūnaitė R., 2002. P.49).

Nupraustą kūdikį pribuvėja pati pirmąkart suvystydavo, galvytę surišdavo raiščiu, kad nebūtų atlėpusios ausys. Tik tada parodydavo namiškiams.

Pribuvėja stengdavosi vandenį išpilti ten, kur niekas nevaikšto arba po slenksčiu iš lauko pusės, kad kūdikis būtų apsaugotas nuo ligų ir kerų. Placentą, surištą į švarų audinį, taip pat slėpdavo nuošalioj vietoj. Tikėta, kad nuo to priklauso kūdikio ateitis. PPakasdavo placentą po namo pamatais , jei gimė berniukas, kad būtų geras tų namų šeimininkas, arba darželyje, po slenksčiu iš lauko pusės, po varteliais, jei gimė mergaitė.

Esminiai gyvenimo momentai lietuvių papročiuose neatsiejami nuo duonos. Jos prasmė gimtuvėse polifunkcinė – ji yra ir kaip apeiginė dovana, ir kaip skalsos, vaisingumo simbolis, ir kaip apsaugos priemonė. Pribuvėja nešdavosi duonos eidama priimt naujagimį , ja apdovanodavo ir lankydama gimdyvę, kad kūdikis augtų sveikas ir didelis. “Prieš veždami vaiką krikštyti, suvystytą guldydavo krikštasuolėn. “Bobutė” duonos dėdavo ant pagalvės ir kūdikiui tardavo linkėjimus: “Apdovanoju duona, kad būtum duona sotus “”(Račiūnaitė R., 2002. P.50).

.

II.3. Krikštynų apeigos

Krikštynų papročiuose svarbiausi veikėjai buvo kūmai, kurie taip pat turėjo nemažą įtaką vaiko dvasinių ir fizinių savybių formavimui. Pagal tradiciją jie buvo įpareigoti rūpintis kūdikiu ir perduoti jam bendruomenės puoselėjamas etninės kultūros vertybes. Liaudies sąmonėje kvietimas į kūmus laikytas pagarbos, pasitikėjimo ženklu. Kūmos parinkimas – tai atsakingas momentas mergaitės gyvenime, nes tikėta, kad mergaitė paveldi jos būdo savybes ir net pomėgius. Todėl krikštamote buvo kviečiama dora, religinga, darbšti, su nepriekaištinga morale moteris.

Kūmos pareigos prasidėdavo nuo pat jos pakvietimo momento. Ji pasiūdavo vaikui krikšto drabužėlius, krikštynų vaišėms išsikepdavo pyrago, nupirkdavo saldainių, paruošdavo butelį degtinės su degintu cukrumi ir kmynais.

Kūmams svarbiausias vaidmuo tenka bažnyčioj. Krikščionišką krikštą galima apibūdinti kaip ritualinį veiksmą, reiškiantį krikštijamojo apvalymą nuo gimtosios bei kitų nuodėmių ir priėmimą į tikinčiųjų bendruomenę. Kūmai per krikštą kalba už kūdikį “Tikėjimo išpažinimą”, jo vardu atsisako piktosios dvasios ir pareiškia norą krikštytis.

Grįžus iš bažnyčios kūmus sodindavo garbingiausioje vietoje – krikštasuolėje, simbolizuojančioje naujo žmogaus būties tarpsnio vietą, naują pradžią. Grįžę iš krikšto, kūmai su vaiku trumpam tylėdami pasėdėdavo krikštasuolėj, kaip tarpininkai tarp fizinio ir metafizinio pasaulio, pristatydami tų namų dvasioms nnaują šeimos ir krikščionių bendruomenės narį – savo krikštavaikį.

Tradicija reikalavo, kad kūmai per krikštynas būtų rimti, nes jų elgesys atsiliepsiąs kūdikio ateičiai. Vaišių metu prie stalo kūmai negalėjo pyktis, idant vaikas klausytų, jie turėjo sėdėti susiglaudę, kad vaikas nebūtų retadantis, per daug neplepėti ir pan. Tapę antraisiais krikštavaikio tėvais, jie buvo atsakingi už jį visą likusį gyvenimą.

Krikštynose pribuvėja taip pat buvo svarbus asmuo. Jos pareiga buvo nuprausti, suvystyti, įduoti kūdikį krikštatėviams. Neretai ji lydėdavo kūdikį į bažnyčią drauge su kkrikštatėviais, prižiūrėdavo jį kelyje. Krikštynų metu pribuvėja buvo sodinama šalia krikštatėvių.

II.4. Gimdyvės lankymo ir motinos įvesdinimo paprotys

“Kūdikio gimimas buvo džiaugsmas ne tik šeimai; tai paliesdavo kaimynus bei gimines. Visoje Lietuvoje buvo paplitęs gimdyvės lankymo paprotys, žymimas radynų, apgėlų, lankymų, palankynų, ppatakų terminu” ( Vyšniauskaitė A., Kalnius P., Paukštytė R., 1995. P.434). Moterys eidavo lankyti gimdyvės, kol dar ji nebuvo pakilusi iš patalo, ir būtinai atsinešdavo kokių vaišių. Mat tikėjo, jei lankytoja neatneš dovanų, tai vaikas bus neturtingas, o ir pati užsitrauks nemalonę – liks bevaikė. Gimdyvę aplankydavo ir tos, kurios buvo su ja susipykusios, nes palankynoms buvo būdingas susitaikymo, atleidimo momentas.

Šis gimdyvės lankymo paprotys reiškė ne tik viešą kūdikio pristatymą kaimo bendruomenei, kūdikis buvo tarsi išvedamas iš šeimos sferos į aukštesnę socialinę pakopą, į kaimo bendruomenę.

“Ikikrikščioniškuose tikėjimuose gimdyvė buvo laikyta nešvaria. Tikėta, kad jai prisilietus prie žmogaus , gyvulio ar augalo, šis mirs, nunyks, nudžius. Šie tikėjimai randami ir XIX a. pabaigos – XX a. pradžios lietuvių liaudies gimtuvių ppapročiuose. Tikėta, kad po gimdymo kelias savaites iki įvedybų į pirtį ir į bažnyčią, moteris yra tapsmo ir ritualinės mirties būsenoje, kai gresia pavojai ne tik jai, bet ir ji pati kelia grėsmę aplinkiniams. Todėl visi liaudiškieji įvedybų laikotarpio tikėjimai ir papročiai, susiję su gimdyve, buvo reguliuojami įvairiais draudimais. Neįsivesdinusiai, t.y. rituališkai neapsiplovusiai, gimdyvei drausta bendrauti su kitomis moterimis ir išeiti už savo sodybos ribų, drausta eiti takais arba ežiomis per kaimo javų laukus, leista eiti tik viduriu kelio arba pper pūdymą. Einant per ganyklas, drausta žiūrėti į gyvulius” (Račiūnaitė R.,1997. P.90).

Draudimas išeiti iš namų suteikė moteriai galimybę geriau prižiūrėti save ir kūdikį, taip pat saugojo ją .nuo piktųjų galių įtakos, nes tikėta, kad tuo laikotarpiu moteris ypač imli pašaliniams poveikiams. Tačiau maždaug praėjus 4 – 7 savaitėms po gimdymo gyvavo paprotys įvesti moterį į bendrą pirtį, mat prieš įvedant į bažnyčią ji turėjo būti švari. “Kiekviena gimdyvė, kuri prieš apsivalymo apeigas pirties bendrijos moterų buvo vadinama “vilku”, įteikdavo pirtį kūrenusiajai stuomenį ar rankšluostį, vadinamąsias “vilko dovanas”. Senų laikų papročiu gimdyvė, eidama į pirtį būtinai nešdavosi ir duonos. “Duonos rūgšties ragavimas senovėje yra buvęs grynai magiškas veiksmas, įsiteikimas dvasioms ar moterų bendrijai. Gimdyvės auka – tai noras padėkoti Dievui už laimingą gimdymą ir kartu nusivalyti savo sakralinę nešvarą” (Račiūnaitė R., 1997. P.91).

Daugelis autorių mini moters įvesdinimo į bažnyčią faktą praėjus šešioms savaitėms po gimdymo, todėl kai kuriuose šaltiniuose ji vadinama “šešiaunike”.

Motina, eidama bažnyčion įsivesdinti, paprastai atsinešdavo ir kokią nors auką, kurią palikdavo prie altoriaus. Aukodavo maistą ar pinigus, ir tai simbolizavo padėką už laimingą gimdymą ir prašymą kūdikiui laimingos ateities. Ta diena dažniausiai būdavo šeštadienis, kad visi pamatytų, sužinotų ir būtų mažiau apkalbų.

Atskirais atvejais gimdyvę atlydėdavo ir jos kūdikio ppriėmėja, kuri atsinešdavo vandens. Prieš įeinant į bažnyčią, ji tris kartus užpildavo vandens gimdyvei ant galvos, kas vadinta apsiplovimu. Priėmėja įvesdavo moterį per zakristiją ir kartu su ja nueidavo prie klausyklos. Gimdyvė atlikdavo išpažintį, o kunigas, suteikęs nuodėmių atleidimą, pašlakstydavo moterį švęstu vandeniu, palaimindavo ir pirmajai duodavo šv. Komuniją.

Gimdyvės įvesdinimo ritualų apeigas atlieka pribuvėja ir kunigas, kurie tarpininkauja pervedant gimdyvę iš pilnos pavojų liminalinės į postliminalinę erdvę. “Įvedybos laikomos sakramentalija, kuria kūdikį pagimdžiusiai moteriai suteikiamas ypatingas Bažnyčios palaiminimas” ( Račiūnaitė R., 1997. P.92).

Šiuo viešu moters įvedimu baigiasi visi ankstesnieji moters draudimai. Moteris vėl tampa lygiateise kaimo bendruomenės nare” (Vyšniauskaitė A., Kalnius P., Paukštytė R.,1995. P.438). III. IŠVADOS

Apžvelgus gimtuvių papročius matyti, jog per perėjimo ritualus moteris įsijungė į pasaulio kūrybos procesą. Pribuvėja, kaip dvasinė akušerė, liaudies medicinos žinovė bei puiki psichologė, kartu atliko ir tarpininkės funkciją kūdikio bei motinos perėjimo rituale. Sakralinę reikšmę perėjimo ritualuose turėjo vanduo, atliekantis apvalomąją, gydomąją funkciją, aukojama duona – kaip skalsos simbolis.

Kiekviena gimtuvių apeiga ritualine prasme turi tikslą sunaikinti praeitį ir eiti į naują laiką, todėl didelę reikšmę atliekant perėjimo ritualus turi ir laikas, ir vieta, kuri veiksmo metu iš profaninės tampa šventa.

Minėti papročiai rodo, kad tik tam pasirengęs, dvasiškai apsivalęs žmogus gali įžengti į ššventą vietą, kur įmanoma užmegzti ryšį su transcendentiniu pasauliu, nes perėjimo ritualais yra pakartojamas visatos sukūrimo modelis.

Tačiau, kaip matome, šiais laikais viskas yra daug paprasčiau. Daugelis perėjimo ritualų yra pamiršti ar labai supaprastinti. Manau, kad mažai kas dabar žino, jog pagimdžiusias moteris įvesdavo į bendruomenę. Po gimdymo moteris tarsi pamirštama, o visas dėmesys tenka kūdikiui. Tas 4-6 savaičių laikotarpis prieš gimdyvės įvesdinimą, šiais laikais įgijo kitą prasmę: keletą savaičių po gimdymo vengiama lankytis naujagimio namuose, bet ne todėl, kad norima išvengti gimdyvės draugijos, tiesiog saugomas kūdikis nuo ligų užkrato

. Populiariausias išlikęs gimtuvių perėjimo ritualas yra krikštynos. Tik dažniausiai ritualai prasideda ir baigiasi bažnyčioje, o toliau krikštynos tampa eiline šeimos švente. Žinoma, yra šeimų, kurios domisi senovės lietuvių papročiais. Nemanau, kad tai senamadiška, tai tiesiog puiki proga sustoti ir susimąstyti.

NAUDOTA LITERATŪRA

1. Paukštytė R. Kūdikis šeimoje ir kaimo bendruomenėje // Lietuvos

etnologija. V.,1999. P. 39, P.47, P.54-55

2. Račiūnaitė R. Būsima motina šeimoje ir bendruomenėje // Moteris

tradicinėje lietuvių kultūroj : Gyvenimo ciklo papročiai ( XIX a.pab-

XX a. vid). K., 2002. P.42-45, P.47-50

3. Račiūnaitė R. Pagonybės ir krikščionybės sintezė gimtuvių, vestuvių

ir laidotuvių papročiuose // LKMA metraštis. Nr.11. 1997. P.89-92.

4.Vyšniauskaitė A., Kalnius P., Paukštytė R.

Gimtuvės.//Lietuvių šeima ir

papročiai. V., 1995. P.396-397, P.401-402, P.434, P.438