Statybinės medžiagos

TURINYS

1. Sudėtis gamybos technologija…………………..2

2. Stiklo dirbiniai…………………………2

3. Mineralų lydiniai…………………………2

4. Statybiniai metalai……………………….3-4

5. Mineralinės rišamosios medžiagos………………….4

6. Orinės rišamosios medžiagos…………………….4

7. Hidraulinės rišamosios medžiagos…………………5-6

8. Betonai ir gelžbetoniai………………………6-7

9. Betonų klasifikacija…………………………7

10. Reikalavimai betono sudedamosioms dalims…………..7-8

11. Priedai…………………………8

12. Betono mišinių savybės ……………………..8-9

13. Betono sudėties parinkimas……………………9-10

14. Betonų mišinių paruošimas, transportavimas, sudėjimas ir priežiūra..10

15. Betono savybės…………………………10

1.Sudėtis gamybos technologija

Stiklastai kieta, trapi, amorfinė medžiaga gaunama ataušinus silikatinį lydalą, kuriam gauti tp pagrindinė medžiaga naudojamas siličio oksidas – geros kokybės kvarcinis smėlis (60-90%), grūdelių skersmuo 0,1-0,4mm. Sekantis komponentas – soda Na2CO3 (apie 18-25%) ir dolomitai (7,5-8,5%).

Nedideliais kiekiais įeina ir kitų metalų oksidai, nuo kurių kiekio priklauso įvairios stiklo ssavybės. Ryšium su tuo sudėtis labai tiksliai dozuojama.

Stiklo gamybos technologija: 1.Įkrovos paruošimas. 2.Stiklo lydimas. 3.Gaminių formavimas.4.Jų atkaitinimas. 5.Jų apdorojimas.

Svarbiausia operacija – įkrovos paruošimas, dažniausia atliekamas dozavimui naudojant ESM (elektronines skaičiavimo mašinas).

Stiklo lydimo procesas yra nepertraukiamas ir skirstomas į 5 stadijas: 1. Silikatų susidarymas. 2. Stiklo susidarymas. 3. Stiklo masės skaidrėjimas. 4. Homogenizacija.

5. Stingimas.

Stiklas baigia susidaryti 1150-1200C. Skaidrėjimas vyksta prie 1500C. Gaminiai formuojami iki tam tikros temperatūros, ataušinus lydalą: tempimo, valcavimo, presavimo, lijimo bei pūtimo būdais.

2. Stiklo dirbiniai

Gaminama: llakštinis stiklas (paprastasis, poliarizuotas, veidrodinis, šilumą sugeriantis, šilumą atspindintis, spalvotasis ir tt).

Industriniai stiklo gaminiai (stiklinės durys, stiklo blokai, profiliuotas stiklas, vamzdžiai, plytelės ir tt.).

Stiklo pluoštas. Gaunamas iš stiklo lydalo, tempiant jį pro labai mažas skilutes. Naudojamas siūlams, stiklo audiniams gaminti, kkaip termoizoliacinės medž. ( stiklo veltinis, stiklo vata) o tp kaip užpildas ir armatūra stiklo plastikams.

Stiklo emalis – drumsto stiklo gaminamo su įvairiais priedais sluoksnis, kuriuo gali būti padengiami įvairūs metalai ir apsaugo juos nuo korozijos, juo gali būti dengiami ir keramikiniai dirbiniai, betonas ir tt.

Akytasis stiklas – medžiaga 0,1-5mm dydžio poromis. Vartojamas šilumos garso izoliacijai, dekoratyvinei apdailai.

3. Mineralų lydiniai

kristalinis stiklas arba sitalai skirstomi į techninius ir gaunamus iš pramonės atliekų ir kalnų uolienų. Techniniai sitalai, tai visos dirbtinės kompozicijos gaunamos iš įvairių elementų mišinių. Sitalai, kurių gamybai naudojami metalai, vadinami sitalocemenčiais. Iš sitalų gaunamų iš pramonės atliekų ir kalnų uolienų, labiausiai žinomi šlako sitalai.

Jie gaunami iš metalurgijos, bei kitokių pvz., katilinių pelenų (šlakų).

Gamybą sudaro 2 etapai: 1. Šlako stiklo ggaminimas ir gaminių formavimas.

2. Terminis suformuotų gaminių apdorojimas.

Įkrovos sudėtis: 50-65% šlako, 20-40% kvarcinio smėlio, iki 11% molio, 4-6% natrio sulfato.

Jie yra chemiškai atsparūs, todėl naudojami rezervuarų vidinių paviršių padengimui, kaip statybinės konstrukcijos (plokštės, latakai, vamzdžiai ir tt)

4. Statybiniai metalai

Medžiagos, kurioms būdingos metališkosios savybės (specifinis blizgesys, didelis laidumas šilumai ir elektrai, plastiškumas, stiprumas, didelis tankis) vadinami metalais. (aliuminis lengvas, ketus trapus).

Matalai naudojami visose liaudies ūkio šakose, (tp ir statyboje). Skirstomi į juoduosius (geležis ir jos lydiniai) ir spalvotuosius, kurie savo rruoštu skirstomi į lengvuosius (aliuminis, magnis, titanas), sunkiusius (varis, nikelis, alavas, švinas) ir sunkia lydžius (volframas molibdenas vanadis).

Apie 95% visų pasaulyje gaminamų metalų – juodieji. Išskyrus tauriuosius, laisvų metalų gamtoje nėra. Dauguma jų randami mineralinėse uolienose, kurios vadinamos rūdinėmis uolienomis.

Rūdose paprastai yra daug nereikalingų medžiagų, todėl jos sodrinamos (iš pradžių rūda smulkinama, iš jos išplaunamas smėlis ir molis, o po to atitinkamai kaitinant, nenaudingos atskiriamos nuo naudingųjų.

Mokslas nagrinėjantis iškastų rūdų paruošimą, perdirbimą, metalų išgavimą ir lydinių gamybą vadinamas – metalurgija.

Statyboje dažniausiai naudojami paprastieji plienai, markiruojami raidėmis CT ir skaitmenimis 0-6 (kuo didesnis skaitmuo, tuo geresnės mechaninės savybės) populiariausias CT3. statyboje plienas daugiausiai naudojamas metalinių konstrukcijų gamybai ir kaip armatūra gelžbetoniui. Metalinės konstrukcijos montuojamos iš pirminių elementų, kurie metalurgijos gamyklose valcuojami gana plataus sortimento: stori ar ploni lakštai (skarda), įvairaus profilio juostos, bei valcuoto plieno profiliai.

Profiliai : lygiašoniai, nelygiašoniai, tėjiniai, dvitėjiniai, loviniai, bėginiai.

Dvitėjiniai ir loviniai profiliai panaudojami kolonoms, laiptams, perdangoms, o kampuočiai įvairiems rėmams skydams ir tt. Statybose daugiausiai sunaudojama dvitėjinio profilio plieno. Lakštinis plienas naudojamas rezervuarams, gaubtams, didelio skersmens vamzdžiams, stogų dangai ir tt.

Armatūrinis plienas (strypai) skiriamas gelžbetoniniams elementams gaminti. Plieninę armatūrą gali sudaryti atskiri strypai, suvirinti strypai, ar ištisinai karkasai. Pagal gamybos būdą armatūra skirstoma į strypinę karštai valcuotą ((žymima A) vielinė šaltai traukta (B) ir lyninę pintą (K). Pagal atsparumą skirstoma į klases A-I; A-VI.

Vielinė armatūra gaminama 3;4;5mm skersmens. Armatūrai linai pinami iš 1-5mm plieninės vielos (pvz., K-7 skaičius – vielų skaičius). Strypinės armatūros klasės gali būti atpažįstamos pagal rumbą strypuose AI – paviršius lygus AII – sraigtinė linija AII – eglutės pavidalo rumbai. Tp pagal klases nudažomi galai AVI geltona, AV žalia, AIV balta.

Ketus – tai geležies ir anglies lydinys, kuriame yra daugiau kaip 2% anglies. Ir kurio negalina apdirbti spaudimo, štampavimo būdu, nes jis yar trapus. Iš ketaus gaminamos detalės pjovimo o daugiausiai liejimo būdu (radijatoriai)

Iš spalvotųjų metalų plačiausiai naudojamas aliuminis. Labai svarbi jo savybė mažas tankis δ 2700 kg/m3. be to jis plastiškas, atsparus korozijai. Trūkumas – mažas mechaninis stiprumas. Naudojamas durims, lietvamzdžiams, stogo dangai, pertvaroms.

5. Mineralinės rišamosios medžiagos

Tai miltelių pavidalo medž kurios sumaišytos su vandeniu sudaro savaime kietėjančią tešlą, ilgainiui virstančia dirbtiniu akmeniu (magnezinės rišamosios medžiagos maišomos su druskų tirpalais)

Populiariausia medž klasifikacija pagal kietėjimo sąlygas. Pagal tai jos skirstomos į orines ir hidraulines. Orinėmis vadinamos tos, kurias užmaišius su vandeniu kietėja tik ore. Hidraulinės, kurios pardėjusios kietėti ore, vėliau gali kietėti ir vandenyje.

Prie orinių priklauso: gipsinės, magnezinės ir orinės kalkės.

Prie hidraulinių: hidraulinės kalkės, romancementas, pportlandcementas, aliuminatinis cementas. Rišamųjų medžiagų pagrindu ruošiama tešla skiedinys ir betono mišinys .

Tešla – rišamosios medžiagos ir vandens mišinys, naudojama retai, nes neekonomiška ir dėl turimų deformacijų džiūstant dažnai supleišėja.

Skiedinys – gaunamas į tešlą įdėjus smulkaus užpildo (3 komponentai) naudojama mūro darbam, tinkavimui.

Betono mišinys – sudaro 4 komponentai : rišamoji medžiaga, vanduo, smulkus užpildas, stambus užpildas.

Vandens sąnaudos, tai vandens kiekis, kurio reikia normalios kinsistencijos tešlai gauti. Ryšimasis – tai tešlos savybė, ją tik sumaišius iš iš plastiškos virsti neplastiška. Ryšimosi pradžia tai laikas per kurį specialaus Vika prietaiso strypelis nepasiekia dugno per 5-7mm Rišimosi pabaiga tai laikas per kurį minėtas strypelis įsminga tik 1 ar 2 mm.

Markė yra valstybinių standartų nustatyta rišamosios medžiagos stiprumo charakteristika. Tam naudojami stačiakampės prizmės formos strypeliai 4*4*16cm. Pagaminti iš 1 masės rišamosios medžiagos ir 3 dalių standartinio smėlio

6. Orinės rišamosios medžiagos

Jų markės palyginti nedidelės, todėl naudojamos ne konstrukcinių elementų gamybai, o tinko pertvarų plokščių, akustinių plokš. gamybai. tp statinių architektūrinėms detalėms (aplinkos santykinė drėgmė neturi viršyti 60%)

Gipsinės rišamosios medžiagos gaminamos iš gipso (CaCO32H2O) ir kvarco, molio ar kitų priemaišų. Labai greit susirišanti ir kietėjanti medžiaga. Be to kietėjimas didina tūrį 0,5-1% ir ši savybė išnaudojama kietėjant įmantrių formų architektūrines detales.

Kaustinis magnezitas gaunamas 800C t išdegant

gamtinį magnezitą (MgCO3) suįvairiomis priemaišomis o magnio chlorido tirpalų MgSO4. abi šios medž., naudojamos ksilolitui grindims.

Orinės kalkės gaunamos iš kalcio ir magnio uolienų turinčių nedaugiau kaip 6-8% molio priemaišų. Žaliava: kalkakmeniai, kreida, dolomitai klintis. Ši žaliava kaitinama 1200C. Taip gautas išdegtas kalkes paruošiant vartojimui jos gerinamos vandeniu. Vykdant gesinimą ribotu vandens kiekiu gaunami kalkių milteliai, gesinant vand., kertekliu gaunama kalkių tešla .

7. Hidraulinės rišamosios medžiagos

Hidraulinės kalkės – rišamoji medžiaga gaunama degant ne iki sukepimo (900-1100C) klintis turinčias nuo 8-25% molio ((jei jų mažiau 8% gaunamos orinės kalkės)

Lietuvoje šioms kalkėms gaminti naudojama gamtiniai kreidos ir molio mišiniai vadinami mergeliais . Jų randama Jurbarko Varėnor raj. Šių kalkių skiediniai ir betono mišiniai yra silpni, tačiau stipresni nei iš orinių kalkių. Tai naudinga rišamoji medžiaga,nes gali pakeisti daug brangesnius cementus.

Romancementas – tai stipriai hidraulinės klasės gaunamas sumalus išdegusias ne iki sukepimo (apie 900C) klintys ar magnezinis mergelis. Malant degimo produktus paprastai dedama iki 5% gipso ir iki 15% kitų priedų. Skirtinagai nei hidraulinėse kklasėse, romancementyje neturi būti laisvo kalcio (CaO), todėl vandenyje jis nesigesina. Naudojamas mūro darbams, žemų markių betonams.

Portlandcementas – tai plačiausiai naudojama hidraulinė rišamoji medžiaga gaunama sumalus iki sukepimo (1450C) išdegtą klinkerį, ty molio (22-25%) ir klinčių (75-87%) mišinį. Rišimosi laikui rreguliuoti malant dedama gipso iki 5%, kartais kai kurioms savybėms pagerinti tuo pačiu ir kainai sumažinti į klinkerį dedama iki 20% aktyviųjų mineralinių priedų.

Svarbiausi gamybos procesai: 1. Įkrovos paruošimas. 2. Degimas. 3. Gauto klinkerio su priedais sumalimas. 4. Silosavimas. Geros kokybės cementui gauti žaliavos o tuo pačiu klinkerio sudėtis normuojama CaO – 60-67%; SiO2 19-24%; Al2 4-8%; FeO3 2-6%.

Priklausomai nuo žaliavos paruošimo naudojamas šlapias ir sausas gamybos būdai: kai žaliava turi žymius sudėties svyravimus, tikslinga naudoti šlapiąjį, nes žaliava geriau išmaišoma. Jei žaliava turi “stiprią” sudėtį arba smarkiai užleisto akmenimis ekonomiškesnis. Sausesnis, kurio svarbiausia teikiama savybė – mažos kuro sąnaudos, nes gaminant šlapiuoju būdu žaliavos malimas rutuliniuose malūnuose reikalauja daug laiko ir energijos.

Žaliavos degimas vykdomas sukamosiose krosnyse, kurių ilgis vviršija 100m, o skersmuo 3-5m, nuolydis 4o. Vienas apsisukimas per min, prie 600C išdegamos organinės medžiagos, prie 800C prasideda CaO išsiskyrimas, kuris baigiasi prie 1000C. Pasiekus 1450C CaO jungiasi su įvairiais metalų oksidais, vadinamais klinkeriniais mineralais. Taip gautas klinkeris turi akmens gabalų pavidalą ir yra laikomas sandeliuose, kur ataušta prieš malimą. Žinoma, kad prie geriausių saugojimo sąlygų portlandcemento markė dėka dalinės hidratacijoa po 3 mėn sumažėja apie 40%

Skiriami 3 cemento kietėjimo periodai: 1. Paruopšiamasis, susidaro mažai tirpūs junginiai iškrentantys nnuosėdų pavidalu. Vanduo vis sunkiau patenka į cemento dalelių vidinius sluoksnius, todėl procesas lėtėjantis.

2.Koloidizacija, kada netirpūs junginiai prisotina skiediniu ir todėl naujos pozicijos klinkerinių mineralų su vandeniu produktų išskiria koloidinių dalelių pavidalu. Koloidinė masė pradeda susieti cemento daleles, cementinė tešla prarande plastiškumą, ty pradeda susirišti maždaug vyksta po 45 min po po užmaišymo.

3.Kristalizacija – mažiau pastovūs junginiai pamažu pereina į daug pastovesnę kristalinę padėtį, susidarę kristalai vieni su kitais “suauga” ir sudaro atsparią kristalinę masę. Laikas nuo normalios konsistencijos cementinės tešlos sudarymo iki šios tešlos plastinių savybių netekimo pradžios vadinamos rišimosi pradžia. Toliau vyksta “susiėmimas” (ryšimasis) iki visiško plastiškumo netekimo, tas laikas vadinamas ryšimosi pabaiga ir turėtu apimti apie 10 val. Po to vyksta kietėjimas ir po 18 parų pasiekiama cemento masė arba aktyvumas.

Cemento korozija – tai sukietėjusio cemento įrimas veikiant jį agresyviems skysčiams ar dujoms. Skiramos fizikinė ir cheminė korozijos rūšys. Fizikinės korozijos priežastys,tai daugkartinis sukietėjusio cemento drėkinimas ir džiovinimas užšalimas ir atšylimas. Abiem šiais atvejais atsiranda papildomų įtempimų kurie gali ardyti sukietėjusį cementą ar betoną. Karšto ir sauso klimato zonose, kur vyrauja druskingi dirvožemiai, fizikinė korozija gali pasireikšti šių druskų kristalizacijos procese.

Cheminės korozijos skiriamos 3 rūšys:1. Atsiranda dėl “minkšto” vandens veikimo. Pastarasis išplauna kietėjimo metu išsiskiriančias kalkes ir ttai iššaukia kitų junginių išsilaisvinimą, betonas darosi akytas ir įra. Pagrindinė kovos priemonė – mineralinių priedų įvedimas, kurie sujungia kalkes į netirpius junginius.

Portlandcemento savybės . δ 1400-1700 kg/m3 piltinis tankis 900-1100 kg/m3 . normalios konsistencijos tešlai gauti vandens reikia nuo 21-28% Tai priklauso nuo mineraloginių sudėties smulkumo, aktyviųjų mineralų priedų kiekio. Kuo vandens sąnaudos yra mažesnės, tuo cementas yra geresnis. Tačiau nepriklausomai nuo kitų faktorių smulki cementas reikalauja daugiau vandens, kurio dalis vykstant reakcijai gali būti nesunaudojamas. Cemento smulkumas nustatomas sijojant, analizė pagal technines sąlygas reikalaujama, kad per sietą, kuris turi 4900 akučių 1cm2 turi prasisijoti ne mažiau 85% tiriamos cemento masės. Tikslesnė charakteristika – cemento grūdelių lyginamasis paviršius, tai suminis dalelių paviršius esantis 1gr cemento masės. Paprasto portlandcemento lyginamais paviršius svyruoja nuo 2000-3000 cm2 /g. Greit kietėjančio cemento 3000-5000 cm2 /g. Visų cemento atmainų standartinis stiprumas yar apibūdinamas stipriu gniuždant ir lenkiant standartines sijas (16*16*4), po 28 parų atitinkamo kietėjimo. Pagal standartinį stiprumą cementas skirstomas į 3 klases: 32,5; 42,5; 52,5 klasės, kurios maždaug atitinka atsparumo gniuždant N/ mm2 reikšmės.

8. Betonai ir gelžbetoniai

sprendžiant iš iškasenų, betonas buvo panaudotas jau labai seniai. Naudojant orines bei hidraulines kalkes buvo gaminami betonai, šventyklų skliautų ir kupolų statyboms. Betonas naudojamas Egipte, Kinijoje prieš 66000 ir 2000 m.

Cementas pradėtas gaminti 20a viduryje. Betonu vadinamas dirbtinis akmuo gaunamas sukietėjus racionaliai parinktam mišiniui iš 4 o karatais ir 5 komponentų.

Aktyvūs komponentai – rišamoji medž., ir vanduo ir betono skeleto – smulkaus ir stambaus užpildų dažnai į mišinio sudėtį dedami atitinkami priedai pagerinantys kai kurias betono savybes. Pagrindiniai faktoriai iššaukiantys platų betono panaudojimą:1. Ekonomiškumas, nes didžioji tūrio dalis sudaro užpildai, dažniausiai gaunami iš vietinių žaliavų. 2. Panaudojimas plačiose ribose. 3. Norimų formų bei matmenų konstrukcijų gaminimas. 4. Lengvas betono mechaninis apdirbimas. 5. Galimybė pilnai mechanizuoti betonavimo darbus.

9. Betonų klasifikacija

1.Pagal tankį: a)Ypatingai sunkūs δ>1500 kg/m3 b)Sunkūs 1800-2500 kg/m3 c)Lengvi 500-1800 kg/m3 d)Ypatingai lengvi <500 kg/m3

2.Pagal užpildų stambumą: a)Smulkiagrūdžius (stambiausios iki 10mm) b)Stambiagrūdžius (iki 150mm)

3.Pagal rišamąją medžiagą. Betonai gali būti gaunami su visais žinomais cementais (priklausomai nuo paskirties).

4.Pagal paskirtį: a)Konstrukciniai, kurių pagr., savybė – stiprumas. Iš jų gaminamos betoninės, ar gelžbetoninės laikančiosios konstrukcijos b)Konstrukciniai-termoizoliaciniai c)Termoizoliaciniai (δ 500) d)Hidrotechniniai – stiprūs, tankūs, nelaidūs vandeniui atsparūs šalčiui bei agresyvioms aplinkoms e)Kelių betonai. Stiprūs atsparūs dilimui, smūgiams, o tp t bei drėgmės svyravimams f)Dekoratyviniai betonai (spalva ir faktūra) g)Chemiškai atsparūs h)Atsparūs kaitrai.

Betonas – kompozicinė medž., todėl gali būti nagrinėjamas visų jį sudarančių dalių struktūrų atžvilgiu. Tačiau statybiniu atžvilgiu svarbiausia yra betono megastruktūra.

Ty stambių užpildų išsidėstymas bendroje betono masėje.

Išskiriama trejopa betono megastruktūra:

1.Cemento skiedinio tūris didesnis už tuštumą tarp stambaus užpildo dalelių tūrį, todėl stambaus užpildo dalelės neliečia viena kitos. Šiuo atveju betono stiprumas priklauso nuo cementinio skiedinio savybių.

2.Cementinio skiedinio tūris lygus ar nežymiai didesnis už tuštumų tarp stambaus užpildo dalelių tūrį. Stambaus užpildo dalelės keičia viena kitą ir betono stiprumą praktiškai įtakoja užpildų stiprumas.

3.cementinio skiedinio tūris gerokai mažesnis už tūrį esantį tarp stambių užpildo dalelių, lieka neužpildytų tarpų tuštuma.

10. Reikalavimai bbetono sudedamosioms dalims

Priklausomai nuo sąlygų, kuriose dirbs betoninė konstrukcija, keliami atitinkami reikalavimai betono sudedamosioms detalėms. Smulkus užpildas – tai natūrali ar dirbtinė akmens medžiaga sudaryta iš 0,14-5mm dydžio dalelių. Smėlis gali būti:1.Pirminis ( geresnis, nes kampuotos dalelės) 2.Antrinis (nugludintos).

Betonas gaunasi dar geresnis,jei naudojamas dirbtinis smėlis gaunamas akmenskaldėse trupinant gamtines uolienas.smėlis skirtas betonui privalo turėti įvairaus didumo dalelių, tuo tikslu,kad tarpgrūdelinė tuštuma būtų kuo mažesnė. Kuo mažesnis tuštumų tūris, tuo reikalingas mažesnis cemento kiekis.

Smėlio dalelių sudėtis pagal didumą nusakoma jo granuliometrija. TTai atliekama naudojant standartinį sietų rinkinį. Smėlio tinkamumas nusakomas pagal dalelių liekančių at kiekvieno sieto procentines išraiškas. Be to smėlyje neturi būti dalelių didesnių kaip 10mm, o dalelių 5-10mm nedaugiau kaip 5%.

Stambių užpildų dalelės 5-70mm (naudojamos ir didesnės). Pagal dalelių fformą stambūs užpildai skirstomi į žvirgždą ir skaldą. Gamtinis žvirgždo ir smėlio mišinys vadinamas žvyru. Priminio žvyro stambiosios dalelės vadinamos – gargždu. Antrinio žvyro stambiosios dalelės vadinamos – žvirgždu.

Žvyras betonui gaminti dažniausiai frakcionuojamas į smėlį ir žvirgždą, nes jame smulkių ir stambių dalelių santykis retai atitinka normų reikalavimus. Betonui tinkamiausias stambus užpildas, tai skalda (trupinti akmenys, kurių dalelės artimos kubo formai). Stambaus užpildo atmenėliai turi būti nedidesni kaip 1/3 mažiausio konstrukcijos matmens ir nedidesni kaip 3/4 atstumo tarp armatūros strypų gelžbetonyje. Akmenėlių stiprumas 1,5; 2 kartus privalo būti didesnis už norimo gauti betono stiprumą. Granuliometrinė sudėtis nustatoma standartiniais sietais su apvaliomis (3; 5; 7,5; 10; 12,5; 15; 20; 25; 50; 70mm) skersmens skilutėmis.

Abiejų rūšių užpilduose neturi būti daugiau 3 ir 11% molio ir dulkių priemaišų atitinkamai. Tp gali būti ne daugiau =<1% sulfatinių junginių, kurie betone sukelia koroziją. Labai kenksmingos užpilduose organinės priemaišos, nes iš jų susidaro organinės rūgštys reaguojančios su kiekvienu cementu.

Vanduo betono mišinio paruošimui naudojamas geriamas. Ypač netinka balų vanduo, nes jame yra daug rūgščių. Vandenyje (ir jūros) negali būti daugiau 5000mg/l įvairių ištirpusių druskų tame tarpe nedaugiau 2700 mg/l sulfatų.

Vandens turėtų būti pilama tiek, kad maišant susidariusios cemento tešlos užtektų tarpų tarp užpildų dalelių užpildymui ir pačių ddalelių padengimui plonu sluoksniu (apie 50% nuo cemento kiekio)

Kai vandens perdaug (nors sutankinimas būna lengvesnis) jo perteklius ilgainiui išgaruoja ir lieka poros mažinančios betono tankį ir silpninančios jo stiprumą. Be to į šias tuštumas patekęs vanduo žiemą užšaldamas betoną plėšo.

11. Priedai

Į betono mišinius dedami priedai skirstomi: 1. Reguliuojančius reologines savybes (standumą, slankumą, sluoksniavimasi, vandens sulaikymą) 2.Reguliuojančius rišimosi bei kietėjimo trukmę. 3.Suteikiančius betonui specifinių savybių. Betonuojant žiemą, kad betono mišinys neužšaltų, dedama CaCO3, tačiau cheminiai priedai gadina armatūrą.

12. Betono mišinių savybės

Sumaišyti 4 betono elementai, kol iš jų nesuformuoti gaminiai vadinami betono mišiniais, kurie pagal fizikines mechanines savybes užima tarpinę padėtį tarp kietų kūnų ir klampių skysčių. Betono mišiniai privalo būti: 1. Stabilūs. Ty pakraunant, transportuojant, iškraunant, formuojant turi išlikti homogeniški. 2. Klojingi. Formuojami ir tankinami turi gerai užpildyti formas, bei tarpus tarp armatūros strypų.

Mišinio stabilumas susijęs su rišlumu. Kuo rišlumas mažesnis, tuo jis greičiau išsisluoksniuoja. Rišlumas didinamas didinant cemento kiekį, mažinant vandens ir cemento santykį. Didinant smulkiųjų užpildų kiekį (vietoj stambių) naudijant šiurkštesnių paviršių užpildus.

Mišinio klojingumas nusakomas slankumu ir standumu. Slankumas tai mišinio savybė pasklisti veikiant savajai masei. Jis nusakomas pagal standartinio kūgio, kurio h – 30cm, skersmuo 10ir20cm suslūgimą. Kūgio viršus sudrėkinamas ir paeiliui dedami trys betono mišinio sluoksniai, kiekvieną kkartą sutankinant virbu (60cm ir 16mm skersm) po 25 kartus.

Pripildžius formą ir išlyginus paviršių, forma staigiai nukeliama. Slankumas tai betono mišinio kūgio aukščio sumažėjimas cm. Mišiniai iš kurių suformuotas kūgis nesuslūgsta, vadinami standžiaisiais, tuomet jų klojingumas apibūdinamas standumu. Standumas – tai laikas per kurį pilnai susitankina vibruojant (virpesių dažniu 50Hz amplitudė 0,5 mm). Standartinį cilindrą (h – 200mm, skers., 240mm) kūgio formos betono mišinio masė. Kuo slankesnis mišinys, tuo lengviau sumaišomas, geriau užpildo formas. Standūs mišiniai klampesni, sunkesnis jų tankinimas formuojant gaminius. Kokiomis savybėmis mišinys turi pasižymėti priklauso nuo formuojamų gaminių rūšies, jų matmenų mišinio transformavimo atstumo, armavimo laipsnio bei betonavimo būdo, tačiau visais atvejais geriausi yra standesni.

13. Betono sudėties parinkimas

Sudėtis gali būti parenkama naudotis formulėmis lentelėmis ir grafikais. Tačiau visais atvejais iš eilės nustatoma: 1. Vandens ir cemento santykis. 2. Vandens kiekis. 3.Cemento kiekis. 4. Stambaus užpildo kiekis. 5. Smulkaus užpildo kiekis.

V/C priklauso nuo norimo gauti betono klasės, naudojamo cemento klasės (ekonomiškam cemento panaudojimui jo klasė visuomet turi būti aukštesnė už norimo gauti betono klasę). Nuo užpildų kokybės didžiausio užpildų skersmens. Nuo sutankinimo laipsnio ar intesyvumo (intensyviau tankinant geriau galima suformuoti standartinius mišinius), ty mišinys su mažesniu V/C santykiu.

Cementas kietėdamas sujungia 16-25% vandens nuo cemento masės. Tačiau su ttokiu vandens kiekiu mišinys būtų beveik sausas. Technologiniam mišiniui gauti imama vandens 2-3 kartus daugiau nei reikia cheminėms reakcijoms. Vandens kiekis nustatomas priklausomai nuo norimo gauti betono mišinio slankumo ar standumo ir nuo stambiausio užpildo skersmens.

Betono mišinio konsistencija Didžiausias skaldos stambumas mm

10mm 70mm

Standumas 40-50s

10-15s 150

175 130

155

Slankumas 2-4cm

8-10cm

16-20cm 190 l.

205

230 170 l.

185

200

Cemento kiekis priklauso nuo norimo gauti betono klasės laiko per kurį turi būti pasiektas stiprumas. Kietėjimo sąlygų norimo gauti mišinio technologinį savybių ir tt.

Orientaciniai jis sužinomas žinant savybių V/C. Stambių ir smulkių užpildų kiekiai pastatomi darant prielaidas, kad visų betonų komponentų tūrių suma lygi 1000 l.ir kad cementinis skiedinys užpildo dalelių. Skaičiuojant komponentų kiekius 1 m3 betono skiriama nominalinė sudėtis (laikant, kad užpildai yra sausi ir gamybinė sudėtis (kai įvertinamas užpildų drėgnumas). Apskaičiuota nominalinė sudėtis būtinai yra patikrinama. Sudėtis yra koreguojama.

14. Betonų mišinių paruošimas transportavimas, sudėjimas ir priežiūra

Ruošiamas betono maišyklėmis, tankinama vibratoriais.

Drėgnoje aplinkoje betono stiprumo didėjimas tęsiasi apie 5mėn, o sausoje apie 2.Normaliom kietėjimo sąlygom po 3 parų betono stiprumas pasiekia 33% po 7 – 59% po 28 – 100% savo projektinio stiprumo.

15. Betono savybės

Svarbiausia savybė – stiprumas gniuždant. Pastaruoju metu šiai savybei apibūdinti naudojami 2 terminai: betono markė N, Betono klasė B. Betono markė nurodo kubo formos (20*20*20) atitinkamu būdu

pagaminti ir 28 paras išlaikytu temp 20C +-2C ir 90% drėgmėje. Bandinių stiprumo ribą juos gniuždant (kg/cm2).

Klasė pagal stiprumą gniuždant atitinka kūbelių 15*15*15 pasipriešinimui ašinei gniuždymo apkrovai per nustatytą laikotarpį (1, 3, 7, 28, parų). Dimencija ( MPa = MN/m2 1 kg = 10N) Markė ir klasė nustatoma, gniuždant skirtingų matmenų kubelius jų atitikimas vienodinant dimensijas nėra tiesioginės

Markė M 50 100 150 200 300 400

Klasė B 3,5 7,5 10 15 22,5 30

Vandens nepralaidumas – savybė būdinga hidrotechniniams betonams. Iš jų statomos uužtvankos, tvirtinami vandens telkinių šlaitai tiltų atramos, vandens numetėjai. Betono markės pagal vandens nepralaidumą F2; F4; F6; F8; F12. skaičiai rodo vandens slėgį, kurį pasiekus pasirodo pirmieji lašai vandens praėjusio po 180 parų išlaikytus standartinius cilindrinius bandinius ( skersmuo 15cm h – 15 cm). Bandymas markei nustatyti padedamas esant 1 atmosferos slėgimui ir ploto kas 8 valandas didinat slėgį po 1 atmosferą ir stebint pirmųjų lašų pasirodymą.

Atsparumas šalčiui nuskomas markėmis W50; 100; 150; 200 markės sk., nusako bandinių užšaldymo ir aatšildymo ciklų skaičiaus, po kurių kokybiniai rodikliai pasiekia atitinkamo kapitališkumo statiniai nustatytas ribas (svorio bei stiprumo gniuždant sumažėjimas).