Geodezijos konspektai 2 kursui VGTU

Turinys

Įvadas

1 Koardinačių sistema ir linijų oreantavimas

1.1 Žemės figūra

1.2 Taško koordinatės

1.3 Aukščių sistema

1.4 Meridianai. Meridianų artėjimo kampas

1.5 Linijų oriantavimas

1.6 Koordinačių skaičiavimas plokštumoje

2 Topografiniai planai ir ir žemėlapiai

2.1 Planas ir žemėlapis

2.2 Masteliai

2.3 Topografinių žemėlapių ir planų nomenklatūra

2.4 Situacijos ir reljefo vaizdavimas topografiniuose žemėlapiuose ir planuose

3 Kampų matavimas

3.1 Kampų matavimo principas

3.2 Teodolitas

3.2.1 Žiūronas

3.2.2 Gulsčiukas

3.2.3 Atskaitymo sistemos teodolituose

3.2.4 Teodolotų tipai

3.2.5 Teodolito paruošimas darbui. Reguliavimas

3.3 Horizontalių kampų matavimo tikslumas

3.3.1 Ruožtų būdas

3.3.2 Krypčių būdas

3.3.3 Tikslumas

3.4 Vertikalių kampų matavimas. Tikslumas.

3.5 Nulio vietos (NV) reguliavimas.

4 Atstumų matavimas

4.1 Bendros žinios apie atstumų matavimą

4.2 Atstumų matavimas juosta ir rulete tikslumas

4.3 Juosta ir rulete išmatuotos juostų atstumų paklaidos.

4.4 Optinių toliamačių principas

4.5 Siūlinis toliamatis.

4.6 Supratimas apie elektroninius toliamačius

5 Niveliavimas

5.1 Niveliavimo sąvoka ir metodai

5.2 Geometrinis nieliavimas

5.3 Nivelygai. Jų geometrinė schema.

5.4 Nivelyrų ttikrinimas ir niveliavimas

5.5 Techninis niveliavimas. Tikslumas.

5.6 Trigonometrinis niveliavimas. Tikslumas.

5.7 Hirostatinis niveliavimas

6 Matavimo klaidų teorijos pagrindai.

6.1 Paklaidų tipai ir priežąstys

6.2 Vidutinė kvadratinė ir ribinė paklaidos.

7 Inžineriniai geodeziniai matavimai

7.1 Projektavimo stadijos. Inžinerinės geodezijos tyrinėjimo etapai.

7.2 Rodikliai charakterizuojantys valstybinius geodezinius tinklus

7.3 Topografinių nuotraukų geodezinis pagrindas

7.4 Topografinių nuotraukų metodai

7.5 Požeminių komunikacijų nuotrauka

7.6 Linijinių statinių trasų parinkimas ir tvirtinimas vietovėje.

7.7 Trasos taškų koordinavimas ir niveliavimas

7.8 Žemės darbų tūrių skaičiavimas

7.9 Žemės darbų tūrių skaičiavimas pagal altitudes.

7.10 Žemės darbų skaičiavimas pagal horizontales

7.11 Vertikalus žemės paviršiaus projektavimas žemės paviršiuje

8 Suprojektuotų pastatų ir statinių nužymėjimas vietovėje

8.1 Geodezinių nužymėjimų darbų tikslumas, numatytas normose.

8.2 Projekto nužymėjimo geodezinis pagrindas

8.3 Pastaų ir statinių rūšys

8.4 Atstumų horizonalių aašių ir kampų žymėjimas

8.5 Projekto taškų nužymėjimas vietovėje.

9 Geodeziniai darbai pastatų statyboje

9.1 Statybinis darbų nužymėjimas.

9.2 Detalus pamatų nužymėjimas

10 Pastatų ir inžinerinių statinių deformacijų tyrimai geodeziniais metodais

10.1 Inžinerinių statinių sėdimų stebėjimai.

10.2 Inžinerinių statinių pokrypio (kreno) stebėjimai.

Įvadas

Geodezijos uždaviniai: nustatyti žemės formą ir dydį, jos gravitacinį lauką

Sprendžiami uždaviniai : 1) vvertikalios ir horizontalios žemės plutos deformacijos 2) jūrų ir vandenynų krantų linijų poslinkiai 3) jūros vandens lygių skirtumų nustatymas 4) žemės polių judėjimas

1 Koardinačių sistema ir linijų oreantavimas

1.1 Žemės figūra

Žemė 29%, vandenys 71%. Geoidas – geodezinė žemės figūra , kurį apibrėžus ramiu vandenynų vandeniu padengus žemynus. Geoido paviršius yra sudėtingas ir neišreiškiamas matematiškai. Žemė yra elipsoidas. Referencinis elipsoidas – tai toks elipsoidas kuris priimtas geodezinių koordinačių nustatymui.

1.2 Taško koordinatės

Astronominės koordinatės: astronominė platuma, ilguma ir ortrometrinis aukštis – tai taško aukštis virš geoido.

Elipsoidinės koordinatės : geodezinė platuma, platuma ir geodezinis aukštis.

Stačiakampės koordinatės naudojamos dėl geodezinių koord. Nepatogumo. Elipsoido paviršius suprojektuojamas į plokštumą (naudojamas cilindras ir jame žemės geoidas suskirstytas meridianais) gaunamas plokšias paviršius su kampuotomis elipsėmis. Kiekvienoje gautoje zonoje yra sava koordinačių sistema

1.3 Aukščių ssistema

Apsoliutiniu 0-iniu paviršiumi laikomas Pasaulinio vandenyno paviršius arba lugio paviršius, tačiau jis nėra pastovus, jis kinta dėl metų laikų, temperatūros, režimo, saulės ir k.t.

1.4 Meridianai. Meridianų artėjimo kampas

Meridianas – tai didysis Žemės apskritimas, kurio plokštuma eina per Žemės ar elipsoido sukimosi ašį bei duotąjį tašką. Kiekvienas taškas turi savo meridianą. Meridianai kertasi Žemės poliuose. Skaičiavimuose tikrasis meridianas pakeičiamas ašiniu zonos meridianu (tiese). Meridianų artėjimo kampas – tai kampas tarp tikrojo ir ašinio meridiano

1.5 Linijų oriantavimas

Orientuoti liniją – reiškia nustatyti jos kryptį meridiano aatžvilgiu, tam naudojami oriantavimo kampai: azimutai, direkciniai kampai, rumbai. Azimutas – tai horizontalus kampas tarp stovėjimo taške einančio meridiano šiaurinio galo ir krypties, jis skaičiuojamas laikrodžio rodyklės kryptimi (gali būti nuo 0-3600). Magnetinė deklinacija – tai kampas tarp tikrojo ir magnetinio meridiano. Direkcinis kampas – tai horizontalus kampas tarp ašinio meridiano ar jam lygiagrečios ašies (x) šiaurinio galo ir krypties, matuojamas pagal laikrodžio rodyklę. Direkcinis kampas nuo azimuto skiriasi meridiano artėjimo kampu a=α+γ.

Rumbas r – tai kampas skaičiujamas nuo artimesnio meridiano (x ašies galo) iki krypties. Rumbai turi pavadinimus (ŠR;PR;PV:ŠV)

1.6 Koordinačių skaičiavimas plokštumoje

Tiesioginis geodezinis uždavinys – tai taško koordinačių radimas žinant kito taško koordinates, linijos ilgį tarp šių taškų ir šios linijos orientavimo kampą (direkcinį kampą ar rumbą). UŽDAVINYS: duota linija AB, kurios ilgis yra dAB ir direkcinis kampas αAB. Žinome xA ir yA, rasti xB ir yB. Iš brėžinio matome kad xB=xA+ΔxAB ir yB=yA+ΔyAB. Iš stataus trikampio randame ΔxAB=dABcosαAB ir ΔyAB=dABsinαAB. Koordinates galima skaičiuoti ir pagal rumbą, kur pagal jo pavadinimą nustatome ženklus (ŠR – +x,+y; PR – -x,+y; PV – -x,-y; ŠV – +x,-y.)

Atvirkštinis geodezinis uždavinys – žinant dviejų taškų koordinates, reikia rasti linijos ilgį ir direkcinį kampą. Tai: ΔxAB=xB-xA; ΔyAB=yB-yA; tgαAB=ΔyAB/ΔxAB.

2 Topografiniai planai ir ir žemėlapiai

2.1 Planas iir žemėlapis

Planas – tai sumažintas ir panašus vietovės horizontaliosios projekcijos vaizdas plokštumoje. Čia į Žemės kreivumą neatsižvelgiama, todėl dekarto stač. Koord. Sist. Didesni kaip 20 km2 ploto vaizdai nevaizduojami. Planai būna kontūriniai ir topografiniai. Kontūriniuose vaizduojama tik vietovės objektų planinė padėtis, topografiniuose – vietovės objektų planinė padėtis ir reljefas. Vaizduojant didelius planus, Dekarto stač. Koord. Sis. Netaikoma, naudojamos įvairios kartografinės projekcijos.

Žemėlapis – tai sumažintas ir apibendrintas žemės paviršiaus ir ant jos esančių objektų vaizdas plokštumoje, gautas atsižvelgiant į žemės sferoidiškumą ir naudojant sutartinius ženklus. Žemėlapiai būna : topografiniai; fiziniai-geografiniai; ekonominiai; politiniai; specialūs (klimatiniai,dirvožemių).

2.2 Masteliai

Skaitmeninis mastelis – tai trupmena, kurios skaitiklis 1, o vardiklyje skaičius rodantis kiek kartų visi atstumai yra mažesni (1:500)

Grafiniai masteliai būna linijiniai ir skersiniai. Linijinis naudojamas nelabai tiksliems atkarpų ilgių plane matavimams. Skersinis mastelis naudojamas tiksliems matavimams plane.

Mastelio tikslumas – tai atstumas vietovėje, atitinkantis 0,1 mm žemėlapyje ar plane t.y. t=0,1M (mm).

2.3 Topografinių žemėlapių ir planų nomenklatūra

Patogumo dėliai žemėlapių lapai būna kvadratiniai su 40-50 cm kraštinėmis. Žemėlapių ar planų lapų žymėjimo sis vadinma nomenklatūra. Topografiniai žemėlapiai skaidomi taip, kad smulkiasnio mastelio lape tilptų sveikas stambesnio mastelio lapų skaičius. Juostos žymimos lotyniškom raidėmis, pradedant nuo ekvatoriaus. Kolonos numeruojamos arabiškais skaitmenimis, o pirmoji yra ta kolona, kurios geogrefinis ilgis prasideda 1800. <

2.4 Situacijos ir reljefo vaizdavimas topografiniuose žemėlapiuose ir planuose

Objektai taipogi žemėlapiuose vaizduojami sutartiniais topografiniais ženklais. Vaizduojamus objektus galime suskirstyti į dvi grupes:1) kontūriniai – objektus (arimus, pievas,miškus) galima pavaizduoti žemėlapyje masteliu; 2) nemasteliniai – objektus (kelio plotis, upės, tiltai,šuliniai) negalima sutalpinti duotu masteliu plane. Ženklai papildomi užrašais ir skaičiais. Reljefas – tai žemės paviršiaus formų visuma. Pagrindinės reljefo formos yra: kalnai, lygumos, žemumos, plokščiakalniai, kalvos, griovos, dambos. Reljefą plokštumoje vaizduojame horizontalėmis – tai linija jungianti vienodo aukščio taškus. Horizontalių laiptas – tai aukčių skirtumas tarp nubrėžtų horizontalių. Jis gali būti: 0,25; 0,5; 1; 10m.

3 Kampų matavimas

3.1 Kampų matavimo principas

Horizontalūs kampai matuojami vietovės taškų planiai padėčiai nustatyti. Horizontalus kampas – tai kampo vietovėje horizontalinė projekcija. Turint 3 taškus AOB ir norint nustatyti kampą, reikia per taškus AO ir BO pravesti vertikalias plokšumas, o per tašką O pravesti horizontalią plokštumą. Horizontalus kampas būtų tas kurį sudarytų dvisienis kampas tarp vertikalių sienų. Šis kampas gali būti 0-3600. Matuojant horiz kampą jo viršūnėje centruojamas ir gulsčiuojamas skritulys su padalomis, jame atskaitomos atskaitos a ir b ir šių atskaitų skirtumas ir bus horizontalus kampas.

Vertikalus kampas matuojamas vertikalinėje plokštumoje, jis gali būti teigiamas ir neigiamas. Tai kampas tarp kampo kraštinės ir jos projeksijos horizontalioje plokštumoje. Vertikalus kampas visada atskaitomas

nuo horizontalinės projekcijos, jis jis gali būti nuo -900 iki +900.

3.2 Teodolitas

Teodolitas – tai kampų matavimo instrumentas. Juo vietovėje matuojami ar atidedami horiz ir vertik kampai, ir pagal matuoklę nustatomi atstumai. Jame yra metalinis arba stiklinis limbas 1, kuris sudalintas padalomis nuo 00 iki 3600. Libo centras pastatomas vertikalioje linijoje einančioje per kampo viršūnę. Matuojan kampus limbas turi būti horizontalus ir nejudėti. Virš limbo įtaisyta besisokiojanti apie vrtikalią ašį z-z dalis, kurią sudaro alidadė 2 ir žiūronas 3. Sukant žiūroną apie hhorizontaliai nustatytą ašį H-H gaunama vertikali plokštuma. Limbo ir alidadės ašys sutampa. Alidadėje yra indeksas pagal kurį nusakome jo padėtį virš limbo. Vertikali ašis z-z nustatoma į vertikalią padėtį, o horizonto plokšt – į horizontalę padėtį, pagal cilindrinį gulsčiuką 4 lyginamuoju sraigtu 5. Žiūronas gali būti apsukamas apie horizontaląią ašį H-H 1800 kampu, ir tai sakoma kad žiūronas verčiamas per zenitą. Ant žiūrono sukimosi ašies įtaisytas vertikalus skritulys 6. Jo veikimo principas panašus į horiz skritulio. Juo matuojami vertikalūs kampai, jjis gali būti arba kairėje arba dešinėje žiūrono pusėje.

3.2.1 Žiūronas

Žiūronu stebimą daiktą galima matyti padidintą ir siūlelių sankryža tiksliai nuvizuoti į daikto tašką. Žiūronai būna astronominiai – kai pro jį matome apverstą vaizdą ir žemės – kai matome tiesioginį vaizdą. Jame yyra objektyvas su dvigubai išgaubtu lęšiu ir okuleras su lęšiais.Tiksliam nutaikymui okuliare yra diafragma su įbrėžtu siūlelių tinkleliu. Siūlelių ryškumą galime reguliuoti. Siūlelių sankryža nuvizuojama į daiktą. Daikto ryškumą taip pat galima reguliuoti. Žiūrono didinimu vadinamas kampas β, kuriuo matomas daikto vaizdas žiūrone ir kampo α, kuriuo daiktas matomas paprasta akimi santykis. Žiūrint į daiktą per žiūroną kampo tarp 2 taškų paklaida sumažėja proporcingai žiūrono didinimui. Didelę paklaidą duoda žiūrono siūlelių storis, nes didinant siūlelio storis smarkiai pastorėja.

3.2.2 Gulsčiukas

Geodeziniuose instrumentuose naudojami cilindriniai ir sferiniai gulsčiukai.

Cilindriniai gulsčiukai yra sudaryti iš kapsulės, kurios viršutinis vidinis paviršius yra išgaubtas. Į cilindrą prileidžiama 600C spirito kuris atšala ir todėl viduje susidaro oro burbulėlis, kurio ilgis priklauso nuo oro temperatūros.

Sferinis gulsčiukas – tai apskrita ampolė ppripildyta skysčio. Normalė einanti per sferinio gulsčiuko nulinį tašką vadinama sferinio gulsčiuko ašimi. Šis gulsčiukas nėra labai tikslus, jis naudojamas tik apytiksliam instrumento pastatymui.

3.2.3 Atskaitymo sistemos teodolituose

Jos padea įvertinti limbo padalų dalis. Atskaitymui naudojami brūkšninis ir skalinis mikroskopai – mikrometrai optiniai mikroskopai.

3.2.4 Teodolotų tipai

Teodolitai skirstomi pagal tikslumą ir konstrukcines ypatybes. Teodalito šifre būna raidė T ir skaičiai nusakantys vivutinę kvadratinę kampo matavimo paklaidą.

3.2.5 Teodolito paruošimas darbui. Reguliavimas

Pradedant darbą, teodolitas centruojamas virš taško, gulsčiuojamas, nustatomas siūlelių tinklelio ryškumas. Matuojant horiz kampus keliami šie reikalavimai: 11) instrumento vertikali ašis turi būti vertikali; 2)limbo plokštuma turi būti horizontali; 3)vizavimo plokštuma turi būti verikali. Šių reikalavimų patikimumui teodalite tikrinamos šios 4 sąlygos: 1)Horizontali skritulio cilindrinio gulsčiuko ašis turi būti statmena instrumento sukimosi ašiai; 2)Tinklelio vertikalus siūlelis turi būti vertikalus, o horizontalus – horizontalus; 3)žiūrono vizavimo ašis turi būti statmena žiūrono sukimosi ašiai; 4)žiūrono sukimosi ašis turi būti statmena instrumento sukimosi ašiai.

3.3 Horizontalių kampų matavimo tikslumas

Patikrinus teodolitą, galima matuoti horizontalius kampus, jie dažniausiai matuojami ruožtų arba krypčių būdais

3.3.1 Ruožtų būdas

Kampo BOA matavimui teodolitą statome viršūnėje O ir užveržus limbą, sukant alidadę nuvizuojama į tašką A. Priveržus alidadę horizontaliniame skritulyje atskaitome atskaitą a1, atleidus alidadę, vizuojam į tašką B ir gauname atskaitą a2. Matuojamasis kampas β=a2-a1. Tai sudaro kampo matavimo pusruoštį. Klaidoms sumažinti kampą matuojame ir prie kitos vertikalaus skritulio padėties. 2 pusruoščiai sudaro 1 ruožtą. Kiekviename pusruoštyje skaičiuojamas kampas ir iš šių reikšmių skaičiuojamas vid kampas.

3.3.2 Krypčių būdas

Naudojamas tada kai yra daug krypčių. Pastačius teodolitą virš kampo viršūnės O ir priveržus limbą, paeiliui vizuojama į visas kryptis ir atskaitomos atskaitos a1, a2,.an. Teodolito alidadė sukama pagal laikrodžio rodyklę. Paskutinioji atskaita imama vėl į pradinę kryptį, kad įsitikintumėme ar nepajudėjo limbas. Skaičiuojamas atskaitų į pradinę kryptį vidurkis ir randami visi kampai. 2 ppusruoštyje verčiam žiūroną per zenitą ir vėl vizuojame į visas kryptis, tik alidadę sukant jau prieš laikrodžio rodyklę. Kampas bus 2 pusruoščių vidurkis.

3.3.3 Tikslumas

Vizavimo paklaida mv priklauso nuo žiūrono padidinimo v. Esant v=18x vid kvadratinė paklaida mv=60“/18≈3“. Atskaitymo paklaida ms priklauso nuo limbo padalos vertės. Paklaida už centravimą mx priklauso nuo teodolito pastatymo virš kampo viršūnės ir krypties ilgio d. Paklaida už redukciją mr. Taigi vienos krypties matavimo vidutinė kvadratinė paklaida lygi:

šis dydis ir nurodytas teodolito markėje. Kadangi kampą sudaro 2 kryptys, tai kampo matavimo vienu pusruoščiu vid kvadratinė paklaida mβk=ma√2. Kampo reikšmė skaičiuojama iš 2 pusruoščių, todėl mβk=mβd= ma√2, taigi kampo matavimo paklaida bus:

3.4 Vertikalių kampų matavimas. Tikslumas.

Posvyrio arba vertikaliu kampu ν vadinamas kampas, kurį sudaro horizonto plokštuma Q ir vizavimo linijų OA ir OB kryptys.

Posvyrio kampas matuojamas teodalito vertikaliuoju skrituliu.. Vertikalųjį skritulį sudaro limbas, kuris aklinai sujungtas su žiūronu. Sukant žiūroną, sukasi ir limbas. Įvairiuose teodolituose limbas padalintas nevienodai, todėl ir kampas skaičiuojamas pagal atskiras formules. Formulėse figūruoja NV – nulio vieta – tai ta atskaita vertikaliajame skritulyje, kuri gautūsi esant žiūrono vizavimo ašiai horizontaliai. Jai ant vertikalaus skritulio yra gulsčiukas, tai jis gulsčiuojamas. Matavimo tikslumas priklauso nuo atskaitymo paklaidos, taip pat turi įtakos vertikalinė refrakcija – nevienodas vizavimo sspindulių lūžimas nevienalyčiuose atmosferos sluoksniuose, ji pasireiškia esant dideliems atstumams ir esant šiltam orui (iki 300m refrekcija įtakos neturi).

3.5 Nulio vietos (NV) reguliavimas.

Kad būtų patogiau skaičiuoti vertikaliuosius kampus, reikia kad nulio vieta būtų artima 00. NV reguliavimo metodika priklauso nuo teodolito tipo: 1)teodolituose su vertikaliuoju skritulio gulsčiuku NV reguliuojama keičiant gulsčiuko padėtį 2)reguliuojant teodolitą su kompensatorium pirmiausiai nustatoma NV atskaita vertikaliajame limbe, tada kompensatoriaus reguliavimo sraigteliu, limbe nustatoma atskaita lygi NV. 3)kai teodolite yra tik horizontalaus skritulio gulsčiukas, kuris naudojamas ir vertikaliems kampams matuoti priartinant NV prie nulinės reikšmės, keičiama žiūronų vizavimo ašies padėtis.

4 Atstumų matavimas

4.1 Bendros žinios apie atstumų matavimą

Atstumai reikalingi geodezinio pagrindo sudarymui, sužymėjimo darbams, kontrolinėse nuotraukose. Atstumus gailima nustatyti betarpiškai atidedant matavimo preitaisą linijoje arba matuojant iš parametrų: kampą, bazę, ir kt. Matavimo tikslumas priklauso nuo matavimo būdo, naudojamo prietaiso, matavimo sąlygų.

4.2 Atstumų matavimas juosta ir rulete tikslumas

Naudojama plieninės juostos ir ruletės. Juostos yra 20m ilgio, ji yra grūdinto plieno, juostos plotis 30mm, storis 0,5mm. Juostos galai įtvirtinami į metalines plokštes, kuriose yra apvali iškirpa. Į šią iškirpą iįtatomas sraigtelis, fiksuojantis juostos pradžią ie pabaigą, taip pat pritvirtintos renkenėlės. Juosta sudalinta centimetrinėmis padalomis.

Ruletės yra plieninės, įvairaus ilgio. Atstumas matuojamas nuosekliai atidedant matavimo priemones ant matuojamos atkarpos. Galai

fiksuojami sraigteliais arba įbrėžimais. Matuojama atkarpa atidedant matavimo priemonės visą ilgį keletą kartų ir išmatuojama liekana r. Visas ilgis lygus D=nl+r, kur l – prietaiso ilgis, n – kiek kartų visas prietaiso ilgis tilpa linijoje, r – liekana.

Linijos matuojamos 2 kartus priešinga krytimi ir skaičiuojamas vidurkis. Linijos horizontaliai projekcijai rasti matuojami linijos pasviręs ilgis arba posvyrio kampas, arba išmatuojamas aukščių skirtumas.

4.3 Juosta ir rulete išmatuotos juostų atstumų paklaidos.

Skaičiuojant ilgį yra įvedamos paklaidos išmatuotam dydžiui.

1)Pataisa už juostos ar ruletės komparavimą. Fiktinis jjuostos ar ruletės ilgis skiriasi nuo nominalinio ilgio. Linijos ilgis gaunamas l=l0+Δlk. Juostos komparavimas – tai priemonės ilgio palyginimas su nominaliuoju ilgiu. Komparavimui yra įrengri specialūs komparatoriai. Pataisa dėl juostos ar ruletės ilgio pakitimo, palyginus su nominaliuoju jos ilgiu vadinama komparavimo paklaida. Jei naudojama juosta yra ilgesnė už nominalinį ilgį, tai tai komparavimo pataisa Δlk įvedama su ženklu (+) ir atvirkščiai.

2)Temperatūrinė pataisa. Juostos ir ruletės gaminamos iš plieno kurio linijinio plėtimosi koeficientas α=12,5.10-6. Juostos komparuojamos prie 15-160C temp. Bet matuoti rreike ir prie žemesnių ir prie aukštesnių teperatūrų, todėl įvedama paklaida tarp komparavimo ir matavimo temperatūrų skirtumo Δlt, ir Δlt=l0α(t-t0). Jei darbo metu temp didesnė už komparavimo temperatūrą tai Δlt bus su (+).

3)linijos horizontaliai projekcijai apskaičiuoti plane vaizduojamaos ne išmatuotų aatkarpų pasvirę ilgiai, o jų horizontali projekcija. Atkarpa AC bus projekcija, posvyrio kampas matuojamas 10 tikslumu. Redukavimo į koordinačių plokštumą pataisa Δlr – tai skirtumas tarp pasvirusios linijos ilgio ir jos horiz projekcijos ilgio Δlr=D-D0. Kai polinki kampas būna mažesnis už 10 pataisa nevertinama.

4.4 Optinių toliamačių principas

Optinių matavimų principas yra sprendžiamas skaičiuojant statų trikampį pagal kampą β ir prieš jį gulinčią kraštinę b, atstumas D gaunamas D=bctgβ. Vieną iš dydžių laikome pastoviu, o b – kinta, tai toks toliamatis vadinamas pastovaus kampo ir kintamosios bazės.

4.5 Siūlinis toliamatis.

Tai vienas labiausiai paplitusių optinių toliamačių, turintis pastovų paralaktinį kampą ir kintamą bazę.

Toliamatį sudaro: 2 horiz siūleliai, lygiagretūs viduriniam teodolito ar nivelyro tinklelio siūleliu. Matavimui reikalinga matuoklė su padalomis. Instrumentas statomas viename linijos gale, matuoklis kitame. ŽŽiūrono vizavimo ašį laikykime horizontalia. Spinduliai nuo toliamačio siūlelių a ir b, eis per objektyvą, objektyvo židinį F ir kirs matuoklę taškuose A ir B. Iš trikampių panašumo turim, kad D‘/ l=f/p arba D‘=(f/ p)l .f/p=K=const ir vadinamas toliamačio koeficientu. c=f+δ – tai pastovioji pridedamoji konstanta, kur f-objektyvo židinio nuotolis , δ-atstumas nuo objektyvo iki instrumento sukimosi ašies. Todėl linijos ilgis bus D=kl+c.

4.6 Supratimas apie elektroninius toliamačius

Į jį įeina toliamatis ir reflektorius. Toliau yra siūstuvas ir imtuvas. Elektromagnetinis ir energijos ssrautas nukreipiamas link reflektoriaus. Dalis atsispindėjusios energijos grįšta į imtuvą. Veikimo principas pagrįstas elektromagnetinių virpesių greičiu ir grįžimo laiką.

5 Niveliavimas

5.1 Niveliavimo sąvoka ir metodai

Niveliavimas reikalingas norint sudarinėjant planus, žemėlapius, projektuojant statinius žinoti vietovių taškų aukščius. Nivelialiuojant nustatomi vienų žemės paviršiaus taškų aukščių skirtumai, kitų taškų atžvilgiu. Niveliavimas būna: *geometrinis,*trigonometrinis, *hidrostatinis, *barometrinis, *mechaninis, *stereo-fotogrametrinis.

Niveliuojant geometriniu būdu, horizontaliu vizavimo spinduliu betarpiškai išmatuojamas aukščių skirtumas tarp taškų.

Hidrostatiniu būdu nustatomas skysčio lygio aukštis skirtumas susisiekiančiuose induose pastatytuose niveliuojamuose taškuose.

Barometru taškų aukščių skirtumas apskaičiuojamas pagal barometro parodymus – oro slėgį duotuose taškuose.

Stereo-geometriniu būdu aukščiai nustatomi apmatuojant stereo modelį.

Tiksliausias niveliavimo būdas yra geometrinis. Ne toks tikslus ir rečiau taikomas yra trigonometrinis.

5.2 Geometrinis nieliavimas

Tai niveliavimas nivelyru ir matuokliais, kuriuos pastatome ant taškų tarp kurių reikia nustatyti aukščių skirtumus.

Niveliavimas atsižvelgiant į tikslumą skirstomas į klases pagal nivelygo padėtį niveliuojamų taškų atžvilgiu yra 2 geometrinio niveliavimo būdai: niveliavimas pirmyn ir niveliavimas iš vidurio.

Niveliuojant pirmyn nivelyras statomas virš taško A, kurio aukštis HA žinomas. Ant taško B, kurio aukštį reikia nustatyti pastatoma matuoklė. Po to išmatuojamas instrumento aukštis ir pagal horizontalų spindulį atskaičiuojama atskaita b matuoklėje. Matyti kad h=i-b, HB=HA+h, įstačius h reikšmę turime HB=HA+i-b. HA+i – tai vizavimo aukštis virš jūros lygio ir vadinamas instrumento horizontu, jis žymimas Hi , tai gi HHB=Hi-b.

Niveliuojant iš vidurio, nivelyras statomas tarp užpakalinio taško A, kurio aukštis HA žinomas ir priekinio taško B, kurio aukštį reikia nustatyti. Po to atskaičiuojama užpakalinėje matuoklėje atskaita b ir priekinėje – a. HB=HA+h, o h=a-b. Jei priekinis taškas yra aukščiau už užpakalinį, tai aukščių skirtumas bus teigiamas ir atvirkščiai.

Paprastasis niveliavimas – kai aukščių skirtumai nustatomi 1 instrumento pastatymu.

Gana dažnai nustatant aukščių skirtumą tarp 2 taškų reikia padaryti keletą stočių, t.y. sudaryti niveliavimo ėjimą. Toks niveliavimas vadibnamas sudėtiniu.

5.3 Nivelygai. Jų geometrinė schema.

Nivelyras – tai geodezinis prietaisas, kuriuo gaunama horizontalinė vizavimo linija. Pagrindinės nivelyro dalys: žiūronas, cilindrinis gulsčiukas, kelmelis.

Cilindriniu gulsčiuku žiūrono vizavimo ašis pastatoma į horizontalią padėtį. Pagal žiūrono ir cilindrinio gulsčiuko tvirtinimo būdą ir jų tarpusavio išdėstymą, nivelyrai gali būti: 1)aklinasis, kur žiūronas ir gulsčiukas yra aklinai sujungti. 2)nivelyras su perdedamu žiūronu. Jame žiūroną ir gulsčiuką galime sukti apie žiūrono geometrinę ašį ir perdėti atramose.

Pagrindinė sąlyga kuri turi tenkinti nivelyrą, yra, kad žiūrono vizavimo ašis v-v ir cilindrinio gulsčiuko ašis u-u būtų lygiagrečios tarpusavyje ir statmenos instrumento sukimosi ašiai 2-2.

Statybose naudojami lazeriniai nivelyrai.

5.4 Nivelyrų tikrinimas ir niveliavimas

Geometrinės tikrinimo sąlygos yra šios:

1) sferinio gulsčiuko ašis turi būti lygiagreti instrumento sukimosi ašiai.

2) siūlelių tinklelis turi būti pastatytas teisingai

3) nivelyrams su cilindriniu gulsčiuku, kad vizavimo aašis būtų lygiagr cilindrinio gulsčiuko ašiai, arba statmena instrumento sukimosi ašiai.

5.5 Techninis niveliavimas. Tikslumas.

Techninis niveliavimas atliekamas sutankinant sudarytą statybos aikštelės aukščių pagrindą ir statinių nužymėjimą, darbuose. Niveliavimo ėjimai pradedami nuo taško, kurio aukštis žinomas. Tokie taškai vadinami reperiais. Jų būna gruntinių ir sieninių.

Nivelyras statomas tarp reperio ir 1-ojo ėjimo taško, išlaikant spindulių vienodumą iki 10m. Spindulių ilgis gali būti iki 200m. Ant reperio ir ėjimo taško statomos matuoklės. Atskaitoma atgalinės matuoklės. Po to vizuojama į priekines matuoklės juodą pusę. Apsukus priekinę matuoklę atskaitoma jos raudonojoje pusėje. Patikrinamas raudonosios ir juodosios matuoklių pusių atskaitų skirtumas. Jei jis nesiskiria daugiau nei 4mm nuo raudonosios pusės pado atskaitos, vizuojama į atgalinę matuoklę ir atskaitoma jos raudonojoje pusėje. Vėl patikrinamas skirtumas (ar-aj). Kiekvieną atskaitą užrašome žurnale. Baigus niveliuoti skaičiuojamas ėjimo nesąryšis fn=Σh-(Hgal. rep – Hprad. rep)

5.6 Trigonometrinis niveliavimas. Tikslumas.

Niveliuojant trigonometriškai, taške A statomas teodolitas, taške B matuoklė. Vizuojame į matuoklės tam tikrą tašką ar viršų ir matuojmame vertokalų kampą ν. Matuojant instrumento aukštį i iš brėžinio matome, kad h+l=i+h’ arba h=h‘+i-l, kur h‘=d tgv.

5.7 Hirostatinis niveliavimas

Hidrostatinį nivelyrą sudaro 2 stikliniai indai, sujungti žarna. Indai statomi taškuose A ir B, tarp kurių reikia nustatyti aukščių skirtumą.

Matome kad h=a-b. Toks niveliavimas naudojamas montuojant techninius įrenginius ir

stebint pastatų įrenginių vertikalias deformacijas.

6 Matavimo klaidų teorijos pagrindai.

6.1 Paklaidų tipai ir priežąstys

Matuojant mes palyginame fizikinius dydžius su dydžiu, kuris priimtas matavimo vienetu. Jei x tiksli fizikinio dydžio (ilgio, kampo) reikšmė, o l reikšmė gauta matuojant šį dydį, tai atsitiktinai matavimo rezultatų paklaida Δ=l-x. Matavimo paklaidos gali būti: grubios, atsitiktinės, sisteminės. Grubios – lengva pastebėti, jos labai iškreipia matavimo rezultatus. Sisteminės – kiekvieną rezultatą veikia pagal tam tikrą dėsnį. Atsitiktinės – yra neišvengiamos. Paklaidų šaltinis gali būti: instrumentas, aplinka, stebėtojas.

6.2 Vidutinė kvadratinė ir rribinė paklaidos.

Parenkant tikslumo įvertinimą, jį stengiamasi parinkti tokį, kuris priklauso nuo atskirų paklaidų ženklų ir pagal kurį būtų galima išskirti stambias klaidas. Tokia yra vidutinė kvadratinė paklaida. Atskira lygiatikslio matavimo iš n matavimų eilės. Vidutinė kvadratinė paklaida m skaičiuojama pagal Gamo formulę.

kur Δ – atsitiktinė paklaida

Aritmetinio vidurkio vidutinė kvadratinė paklaida:

7 Inžineriniai geodeziniai matavimai

7.1 Projektavimo stadijos. Inžinerinės geodezijos tyrinėjimo etapai.

Goedezinis tinklas – tai punktų visuma, kuirų padėtis yra nusakoma bendroje geodezinių koordinačių sistemoje. Šis tiklas sudaromas taip kad jo linijos sudarytų paprasčiausias ggeometrines figūras. Iki 1990m buvo 3 klasikiniai planiniai valstybinių geod tinklų sudarymo būdai:

1)Trenguliacija – tai geodezinis tinklas, sudarytas iš trikampių, kuriuose matuojami visi kampai ir kai kurios linijos – bazes.

2)Poligonometrija – tai geodezinis tinklas matuojant linijų ilgius tarp punktų ir kkampus tarp linijų.

3)Trilateracija – geodezinis tinklas, kurį sudaro trikampių sistemos, kur matuojamas visos kraštinės.

7.2 Rodikliai charakterizuojantys valstybinius geodezinius tinklus

Valstybinio geodezinio pagrindo punktams yra sudaromi koordinačių ir aukščių katalogai. 0-linės klasės punktų Lietuvoje yra 4. 1-osios klasės punktų – 48. 2-osios klasės punktų – 1026.

7.3 Topografinių nuotraukų geodezinis pagrindas

Tai yra toks sutankinimo geodezinis tinklas, kuris reikalingas atliekant topografines nuotraukas. Atliekant nuotraukas M1:5000 geodezinio pagrindo taškų turį būti ne mažiau 4 punktai /km2, M1:2000 – 12, M1:1000 – 16. Topografinių nuotraukų punktų koordinatėms nustatyti naudojama poligonometrinis metodas (teodolitiniai ėjimai) ir trenguliacija. Atliekant tyrinėjimo darbus kelių, kanalų ir kitų ištęsto tipo statinių statybai, toedolitinis ėjimus projektuojama maždaug per būsio statinio ašį. Kampus matuojama vienu ruoštu. Linijos krių ilgiai 20-350m matuojama 2 kartus optiniais toliamačiais, juostomis aar ruletėmis. Jeigu vietovė atvira tai ėjimus galime pakeisti mikrotrianguliacija. Topografiniai nuotraukai su horizontaliu laiptu didesniu nei 1m sudaryti taškų aukščius galima nustatyti trigonometriniu niveliavimu.

7.4 Topografinių nuotraukų metodai

Pagal lauke atliktus matavimus galima sudaryti topografinį planą ir žemėlapį. Nedideliems plotams naudojamos antrinės nuotraukos: teodolitinė, tachanometrinė, plotų niveliavimas, fototeodolitinė. Nuotraukos mastelis M parenkamas priklausomai nuo nuo teritorijos dydžio. Horizontalų laiptą galima apskaičiuoti pagal formulę h=0,2M mm.

Teodolitinės nuotraukos atveju gauname vietovės kontūrinį planą. Reljafas tokiame plane nevaizduojamas. Teodolitinės nuotraukos atliekamos esant sudėtingai situacijai ir nnesudėtingam reljefui

7.5 Požeminių komunikacijų nuotrauka

Šiuolaikiniuose miestuose yra 20 rūšių požeminių komunikacijų, kurios skirstomo į 3 grupes: 1)vamzdynai; 2)kabeliai 3) ypatingi įrenginiai (tuneliai, metro). Planuoti ir statyti miestuose neįmanome nežinant visų požeminių komunikacijų, todėl statant ar pabaigus statybą atliekama požeminių komunikacijų nuotrauka. Prieš darant nuotrauką reikia susirinkti visą medžiagą apie jau esamas požeminias komunikacijas. Nustatant aukščių padėtį svarbu užfiksuoti kolektorių viršaus ir dugno altitudes, vazdžių viršų, nuolydį, latakų altitudes.

7.6 Linijinių statinių trasų parinkimas ir tvirtinimas vietovėje.

Trasa – tai kartografinėje arba vietovėje užymėto linijinio statinio ašis.

Šios trasos trasavimas yra pagrindinis inžinerinis geodezinis tyrinėjimo uždavinys. Parenkant trasą žemėlapyje, pirmiausiai reikia pažymėti tos trasos galus. Toliaiu ieškoma linija kuri jungtų tuos du taškus, apeidama vietovės kliūtis ir neviršydama leistinų nuolydžių. Maksimalūs leistini nulydžiai paprastai duodami techninėse sąlygose, jis gali būti išreikštas polinkio kampo tg, duotas procentais ar promylėmis. Išreiškiant tg iAB=tgα=hAB/D. Išreiškiant procentais iAB=tgα100% Trasuojant reikia surasti tokią trasą, kuri neviršytų leistino nuolydžio. Renkant trasą vietovėje, lauke surandamas ir įtvirtinamas taškas A, jame statomas teodolitas, o jo žiūronas lenkiamas tiek kad atskaita vertikaliajame limbe atitiktų polinkio kampą α, kurio tg yra =i. Vietovėje nurodomas toks taškas, kada vizavimo spindulys eina į gairės tašką atitinkantį teodolito aukštį. Toliau teodolitas nustatomas į tašką B ir vėl ieškom kito ttaško. Jeigu vietovė mažai reljafinga, apylygė, tada nereikia sekti nuolydžio ir vietovėje matuojami tik trasos posūkio taškai. Jie užtvirtinmi. Kai tarp gretimų taškų yra didelis atstumas, trasą reikia nussmaigstyti (gairės). Tarsos posūkio taškai įtvirtinami pastoviais mediniais ar gelžbetoniniais stulpais. Tarpiniai taškai pažymimi atliekant piketavimą.

7.7 Trasos taškų koordinavimas ir niveliavimas

Nereikia

7.8 Žemės darbų tūrių skaičiavimas

Projektuojant ar statant statinius, kelių sankasas, požeminius vamzdynus, kasant pamatus, reikia skaičiuoti žemės darbų tūrius. Jei turim kelio sankasą suprojektuotą pagal išniveliuotos trasos išilginį ir skersinį profilius, tai sankasos tūriui apskaičiuoti taikoma apytikslė tūrio formulė:

kur P1 ir P2 – prizmės skerspjūvio plotai tose vietose, kur niveliuoti plotai randami pagal trapecijos plotų formulę

Pamatų duobė dažniausiai būna nupjautos piramidės formos, kurios pagrindai stačiakampiai. Nupjautos piramidės tūrio skaičiavimui reikia žinoti pagrindų matmenis: a, b, a1, b1, ir gylį h.

7.9 Žemės darbų tūrių skaičiavimas pagal altitudes.

Skaičiuojant reikia žinoti tų pačių taškų altitudes. Jų skirtumas bus žemės darbų aukštis. Tada žemės darbų tūriai skaičiuojami kaip ketursienių prizmių tūriai

Jei darbų aukščiai kvadratų viršūnėse turi skirtingus ženklus, tada tose kraštinėse randami nulinių žemės darbų taškai. Atskirai skaičiuojami iškasų ir sankasų tūriai.

7.10 Žemės darbų skaičiavimas pagal horizontales

Turint vietovės planą su horizontalėmis, kurios vaizduoja faktinį žemės paviršių ir turint suprojektuotą paviršių, kuris taip pat pavaizduotas horizontalėmis, žemės darbų tūriai gali būti ggauti iš plano. Tam planas skaidomas į nedidelius kvadratus, interpoliuojant randama kvadratų centrų faktinės ir projektinės altitudės. Šių altitudžių skirtumai duoda vidutines žemės darbų aukščių tose mažose figūrose . susumavus teigiamus (h) ir padauginus iš kvadrato ploto , gauname sanpilos tūrį:

7.11 Vertikalus žemės paviršiaus projektavimas žemės paviršiuje

Formuojamas žemės paviršius – tai statybos eikštelėje projektuojamas žemės paviršius. Jis projektuojamas pagal kvadratų viršūnių altitudes. Formuojamo paviršiaus padėtį nusako atskirų taškų darbo aukščiai arba projektinės horizontalės. Formuojant paviršių galima sudaryti 1 plokštumą (horizontali arba pasvirusi). Formuojamoji plokštuma gali būti projektuojama pagal užduotą altitudę H0, arba išlaikant žemės darbų nulinį balansą. Skaičiuojami žemės darbų aukščiai, randami nulinių žemės darbų taškai, skaičiuojami žemės darbų tūriai. Norint gauti nulinį žemės darbų balansą, reikia pataisyti užduotą ar užsiduotą altitudę.

8 Suprojektuotų pastatų ir statinių nužymėjimas vietovėje

Projektinis nužymėjimas – tai visuma geodezinių darbų, kurių pasekoje suprojektuotas statinys pažymimas vietoėje. Nužymėjimas atliekamas horizontaliojoje plokštumoje (planinis) ir vertikalus (aukščių).

Nužymėjimo darbai atliekami tokia tvarka:

1) sudaromas geodezinis pagrindas

2) nužymimos ir įtvirtinamos pagrindinės statinių ašys

3) pastatomi aptvarai ir ant jų pakeliamos ašys

4) pažymimas nulinis horizontas ir pagrindinių taškų altitudės

5) nužymimi atskiri statinio elementai

6) atliekami geodeziniai darbai, statinio montavimo eigoje, daroma auščių nuotrauka.

7) atliekama užbaigto objekto horizontali nuotrauka

8.1 Geodezinių nužymėjimų darbų tikslumas,

numatytas normose.

8.2 Projekto nužymėjimo geodezinis pagrindas

Būna planinis ir aukščių.

Planiniu pagrindu gali būti tianguliacijos, trilateracijos arba statybinio tinklo taškai. Galima panaudoti poligonometrinį arba teodolitinį ėjimų taškus. Tinklo rūšis parenkama atsižvelgiant į tai, kokio pobūdžio statiniams šis tinklas bus naudojamas. Tianguliacija renkamės statant tiltus. Poligonometriniai ėjimai naudojami linijinių statinių statyboje. Gyvenamųjų kvartalų statyboje naudojamas statybinis tinklas

Statybinis tinklas – tai stačiakampių arba kvadratų tinklas, pažymėtas statybos eikštelės teritorijoje. Tinklas projektuojamas taip: 1)jis suprojektuojamas; 2)lauke nužymimos taškų vietos; 3)tinklas išmatuojamas ir suskirstomas stačiakampėmis koordinatėmis; 4)ištaisius, ggalutinai užfiksuojamos tinklo viršūnės.

Projektuojant tinkl, jis orientuojams taip, kad tinklo linijos būtų lygiagrečios pagrindinėms pastatų ašims. Nužymejimas pradedamas nužymint vieną kraštinę – bazę, nuo kurios nužymimas visas tinklas. Linijų ilgiai tarp punktų, 50-100m. Statybos tinklo taškai įtvirtinami betoniniais stulpais su plokšte stulpo viršuje, kurioje bus fiksuotas centras. Išmatavus pažymėtą tinklą, skaičiuojamos centrų koordinatės. Skaičiuojamos paklaidos. Atidedamos paklaidos.

8.3 Pastaų ir statinių rūšys

Nužymėti suprojektuotą statinį, tai reiškia pažymėti ir įtvirtinti jo ašis. Nužymint pastatą reikia nužymėti jo svarbiausias ir pagrindines ašis. Svarbiausios pastato aašys – tai jo simetrijos aašys. Pagrindinės ašys – tai išorinių pagrindinių sienų simetrijos ašys.

8.4 Atstumų horizonalių ašių ir kampų žymėjimas

Nuo duoto pradinio taško, vietovėje reikia pažymėti liniją, kurios ilgio horizontalinė projekcija S0. tam vietovėje nuo pradinio taško A užduota kryptimi aatidedamas apytikslis atkarpos ilgis. Naudojamasi siūliniu toliamačiu, matavimo juosta ir panačiai. Pažymimas taškas B‘, po to atkarpa AB‘ matuojama tiksliai, įvedamas linijos posvyrio, temperatūros, komponavimo pataisos, gaunamas rezultatas S1. ΔS=S0-S1 ji gali būti ir + ir -.

Horizontalaus kampo atidėjimas – jis priklauso nuo to kokiu tikslumu reikia atidėti kampą.

Altitudžių nužymėjimas – nužymimos nivelyru, taškam reikia turėti reperį kurio altitudė yra žinoma.

Duoto nuolydžio linijos nužymėjimas – šis darbas atliekamas 2 etapais. Pirmiausiai pažymimi suprojektuoti taškai tam tikrais atstumais.

8.5 Projekto taškų nužymėjimas vietovėje.

Taškų nužymėjimo būdus galime suskirstyti į 2 grupes: koordinačių ir ,,,,,,,,,,,,

Nužymint taškus koord būdu, taikomi stačiakampių koordinačių, polinių koordinačių ir poligonometrijos metodai

Stačiakampių koordinačių metodas gali būti pritaikytas tik tuo atveju, kai statybos aikštelėje yra statybinis tinklas. Taško P padėtis surandama aatidedant dviejų atkarpų ilgius ir statų kampą. Duomenys imami iš projekto

Polinių koordinačių metodu, taškai atidedami nuo geodezinių taškų ir linijų. Duomenys gaunami iš projekto, skaičiujant a ir β pagal taško B ir pradinių taškų koordinates.

Poligoniniu metodu galima nužėti keletą taškų, kurie sujngti teodolitiniu ėjimu. Jei tarp taškų A ir B, kurių koordinatės žinomos, reikia įterpti taškus a,b,c, tai pagal jų koordinates ir pradinių taškų koordinates, skaičiuojami atstumai tarp taškų ir šiuos taškus jungiančių linijų didekciniai kampai.

Taškų ženklinimas – nužymėtą tašką rreikia paženklinti vietovėje taip, kad jis išlaikytų nepajudėjęs tam tikrą laiką. Taškai ženklinami laikinais ir pastoviais ženklais, kurie būna: guminiai, vieniniai, plokštuminiai.

9 Geodeziniai darbai pastatų statyboje

9.1 Statybinis darbų nužymėjimas.

Nužymint pastatą, pirmiausiai nužymimos jo svarbiausios ir pagrindinės ašys. Nužymėjimo metodas parenkamas atsižvelgiant į reikalujamą tikslumą, vietovės sąlygas, geodezinio pagrindo tankmą. Paprastai pastats nužymimas taip:

Nuo esamų geodezinio pagrindo taškų nužymimas svarbiausių ašių susikirtimas, o jei nužymėjimas kampinis, sankasos metodu atidedami kampai α ir β. Taško O padėtis tikrinama dar kartą, pagal stačiakampias koordinates. Taip gaunamo svarbiausių ašių kryptys.

Kasant daubą dažnai reikia tikrinti jos gylį, tam naudojamas nivelyras arba kryžiokai. Pastovūs kryžiokai tvirtinami prie aptvarų, o kilnojamasisi kryžiokas statomas daubos dugno taškuose

9.2 Detalus pamatų nužymėjimas

Iškasus pamatų duobę, į ją perkialiamos pagrindinės ašys (blet kaip jau mane užpiso šitos visos nesamonės). Tam reikalui ištempiama viela tarp aptvaruose paženklintų taškų ir vielų susikirtimo taškas svambalu projektuojamas į daubos dugną. Suprojektavus į daubos dugną ašis, nužymimas pamatas. Pamatai būna juostiniai arba stulpiniai. Juostiniai būna monolitiniai arba surenkami. Jeigu pamatai juostiniai, tai reikia sustatyti klojimus, kurie turi būti montuojami per pusę pamato pločio į abi puses nuo ašies. Matuojant surenkamus juostinis pamatus pirmiausia pagal pamato linijas, matuojami krypties blokai kampuose ir tiesiuose tarpuose kas 20 m. Tarp šių blokų 22-5mm atstumu nuo išorinės sienelės įterpiama viela. Pagal šia vielą dedami tarpiniai blokai. Blokų horizontalumas ir vertikalumas tikrinami gulsčiuku ir svambalu. Viršutinės blokū eilės altitudės tikrinamos nivelyrų.

Montuojant stulpinius pamatus pastato ašyse sustatomi pamatų blokai taip, kad jų simetrijos ašys būtų tiesėje, o dugno altitudės būtų viename horizonte.

10 Pastatų ir inžinerinių statinių deformacijų tyrimai geodeziniais metodais

Pastatai ir statiniai statomi ant susispaudžiančių gruntų nėra stabilūs. Deformuojantis gruntams, keičiasi statini padėtis. Šie pokyčiai vadinami deformacijomis.

Poslinkis – tai pokytis horizontalioje plokštumuje. Sėdimas – tai pokytis vertikalioje plokštumoje.

Atskiros statinio dalys sėda nevienodai, t.y. pavojingiausia. Nevienodas deformacijas iššaukia gruntinio vandens režimo pasikeitimas, avarijos inžineriniuose tinkluose, terminiai pakitimai.

Pastačius statinį atliekami deformacijos stebėjimai. Geodezinias metodais galima rast apsoliučius taškų padėties pokyčius, atžvilgiu kitų taškų, kurie laikomi patoviais. Deformacijoms stebėti taikomi patys tikliausi geodeziniai prietaisai ir tobuliausi matavimo vienetai. Stebint deformacijas galima išvengti avarijų, laiku jas sustabdyti.

10.1 Inžinerinių statinių sėdimų stebėjimai.

Sėdimai stebimi taikant geometrinį niveliavimą. Naudojami 2 rūšių niveliavimo ženklai: reperiai, kurių atžvilgiu stebimas pastato sėdimas ir sėdimo markės, kurios(?) montuojamos į pastatą.

Niveliavimo reperiai turi būti patikimi, vieta jiems parenkama tvirtose geologiniuose sluoksniuose, toli nuo vibracijas sukeliančių įrenginių.

Sėdimo markės būna vieninio reperio tipo. Gali būti įsukamos markės. Sėdimo markės išdėstomos visame pastato perimetre (kas 10-15m). Sėdimo markės turi būti niveliuojamos tokiu ttikslumu, kad niveliavimo paklaidos nesudarytų daugiau 10% sėdimo dydžio. Pagal gautus rezultatus skaičiuojamos markių altitudės ir sėdimo greičiai

10.2 Inžinerinių statinių pokrypio (kreno) stebėjimai.

Statinio nuokrypis – tai statinio ar jo dalies nukrypimas nuo vertikalės.

Jis stebimas statant statinį, jį užbaigus ir eksplotuojant. Pokrypį apibūdina linijinis dydis d ir statinio pokrypio kampas Δγ arba tg Δγ. tgΔγ=d/h. Statinio pokrypį d galima rasti tiksliu teodolitu. Dirbant teodolitu matuojami horizontalūs kampai tarp pradinės krypties ir kryčių į stebimo statinio apatinį ir viršutinį taškus. Stebima iš 2 taškų esančių skirtinguose pusėse. Naudojami prietaisai.