Statybos įmones – kaip vieneto, ūkinė veikla

ĮVADAS

Nė viena pramonės šaka negali augti ir klestėti be išvystytos statybinių me¬džiagų ir staty¬bos pramonės. Todėl yra svarbu viesiems žinoti kaip dirba statybos įmonės. Todėl šio darbo tikslas yra išanalizuoti:

Bendrus statybos verslo organizavimo aspektus; Statybos kaip specifinės verslo srities ypatybes; Įmonės darbo planavimo struktūra ir etapai; Statybos marketingą; Mokesčių sistema ir jos administravimas; Statybos verslo rizika.

Statyba yra svarbi valstybės nacionalinio ūkio šaka. Ją turi kiekviena šalis nepriklausomai nuo jos bendrojo išsivystymo lygio, ūkio struktūros, geopolitinės padėties, gamtinių išteklių ir kitų vveiksnių. Statyba atspindi nacionalinio ūkio ekonominę būklę. Tai reiškia, kad gerėjant šalies ekonomikai didėja investicijos ir statybos apimtys visose ūkio srityse.

Vienos darbo vietos atsiradimas statybos sektoriuje įgalina sukurti dvi darbo vietas kitose su statyba susijusiuose šakose (medienos perdirbimo ir baldų gamyboje, statybinių medžiagų ir gaminių pramonėje, statinių inžinerinių sistemų gamyboje ir kt.).

Statyba kaip ūkio šaka turi svarbią reikšmę tiek nacionalinei ekonomikai, tiek viso Europos Sąjungos ūkio integracijai:

 Dalyvauja materialinių vertybių kūrimo procese (statomos ir modernizuojamos pramonės įmonės, gyvenamieji ir visuomeniniai pastatai, iinfrastruktūros, aplinkos apsaugos ir kiti statiniai);

 Yra valstybės įrankis vykdant konjunktūros, regionų plėtros, sveikatos apsaugos politiką ir sprendžiant kitus klausimus;

 Yra vienas pagrindinių darbdavių nacionalinėje ekonomikoje.

Statybos sektorius iš kitų ūkio sričių išsiskiria šiais specifiniais bruožais:

 Galutinis statybos produktas yra pastatai ir statiniai, kuriems bbūdingas ilgas realizavimo ir gyvavimo ciklas;

 Materialiniai, techniniai darbo resursai juda į statomo objekto vietą, priešingai nei pramonėje.

 Beveik pusę visų statybos darbų apimčių sudaro statinių rekonstravimas, renovavimas, modernizavimas;

 Beveik visi statybos projektai yra skirtingi, jų statybos technologiją, organizavimą ir kainą lemia esamos statybos sąlygos;

 Statybos gamybai būdinga didelė objektų sklaida ir didelės transporto išlaidos;

 Statybose dirba įvairių profesijų darbuotojai. Šioje šakoje gana daug nelaimingų atsitikimų;

 Investicijos inovaciniams projektams įgyvendinti statyboje dažnai yra mažesnės negu kitose ūkio srityse;

 Statyboje susidaro daug atliekų, tarp jų skirtų sudeginti utilozavimui

 Statybos produktas – pastatai sunaudoja apie 42% visos energijos;

 Statybos plėtra priklauso nuo bendrų ekonominių ciklų dėsningumų.

Statybos struktūra.

Gyvenamosios statybos apimtis Europos Sąjungos šalyse turi tendenciją didėti . Jos lyginamoji dalis sudaro apie 50%. Privačių pramonės objektų statyba sudaro apie26 %, administracinių, prekybos iir kitų panašių statinių statyba – 9 %, o infrastruktūros objektų statyba – taip pat apie 9 %.

Dėl Europos Sąjungos pinigų politikos reikalavimų ir valstybių pastangų subalansuoti biudžetą, daugelyje Europos šalių sumažėjo valstybinės investicijos į infrastruktūros objektus. Nors gyvenamųjų namų statybos poreikis yra didelis, visoje Europoje statybos apimtys didėja nežymiai. Pagrindinės pramonės šakos savo lėšas naudoja esamų pastatų renovacijai ir modernizavimui. Šiems tikslams kasmet skiriama apie 32% visų investicijų.

Statybos įmonė kaip sistema

Daugumoje vadovėlių įmonė apibūdinama kaip gaminanti produkciją arba ttiekianti paslaugas techninė, organizaciniu ir ūkiniu požiūriu vientisa sistema. Nuo jos organizuotumo, pasirinktos sistemos bei išorinių aplinkybių turi priklausyti įmonės rezultatai, dažniausiai vertinami materialiuoju pelnu. Kadangi gaunamas pelnas priklauso nuo daugelio faktorių, ne visada priklausančių nuo įmonės darbo kokybės, organizacijos turėtų kuo labiau sumažinti tuos nuostolius, kurie priklauso nuo jų pačių, t.y. verslo organizuotumo, sistemos, pagal kurią ji veikia.

Statybos įmonių teisinės formos

Lietuvos Respublikos įmonių įstatymo 2 straipsnyje ,,Įmonė’’ pateikiamas toks apibrėžimas: ,,Įmonė yra savo firmos vardą turintis ūkinis vienetas, įsteigtas įstatymų nustatyta tvarka tam tikrai komercinei – ūkinei veiklai.Įmonę sudaro medžiaginių – daiktinių, finansinių ir ne materialių, aktyvų, jos teisių ir pareigų kompleksas.” Įmonės yra ir juridiniai asmenys.

Statybos įmones charakterizuojantys rodikliai skirstomi į dvi grupes:

 Tiesiogiai atspindintys statybos įmonės dydį;

 Nusakantys jos veiklos rezultatus.

Pirmai grupei priskiriama pagrindinių gamybinių fondų (PGF) aktyvioji dalis statybos įmonės pagrindinės ir pagalbinės gamybos darbuotojų skaičius. Antrai grupei priklauso savo jėgomis atliktų darbų apimtis sąmatinėmis arba sutartinėmis kainomis. Pavyzdžiui, jeigu dėl priežasčių, nepriklausančių nuo statybos įmonės (nepalankios klimatinės sąlygos, technikos gedimai ir t.t.) bus atlikta mažiau darbų, tai reikš, kad sumažėjo jos dydis. Savo jėgomis atliktos darbų apimtys taip pat priklauso nuo kainodaros, gamybinės programos struktūros ir kt.

Dėl mokslo ir technikos ppažangos tiek valdymo sistemos matas, tiek gamybinių padalinių skaičius vis labiau priklausys nuo didėjančio darbų mechanizavimo ir automatizavimo. Tokiu atveju statybos įmonės dydį reikės matuoti ne darbuotojų skaičiumi, o pagrindinių gamybinių fondų aktyviosios dalies dydžiu. Vadinasi, statybos įmonės dydį rodo du rodikliai:

 darbuotojų skaičius;

 pagrindinių gamybinių fondų aktyviosios dalies dydis.

Įmonės klasifikuojamos pagal kelis kriterijus. Aiškaus tipo įmonėse kur kas aiškiau sprendžiamos kai kurios ekonominės bei organizacinės problemos: galimi tipiniai technikos, technologijos, gamybos, darbo organizavimo ir kiti sprendimai. Pagrindiniai grupavimo kriterijai: darbo pobūdis, juridinis požiūris, naudojamos žaliavos ir medžiagos, gaminamos produkcijos paskirtis, technologijų panašumas, dydis, specializacijos lygis, savarankiškumas. Priklausomai nuo darbo pobūdžio įmonės yra gamybos ir paslaugų, nuo naudojamos žaliavos gamybos ir apdirbamosios pramonės.

Pagal technologinį panašumą skirstoma į atskirų pramonės šakų. Pagal dydį : smulkios, vidutinės, stambios. Pagal specializacijos lygį: technologinės, daiktinės, detalinės. Pagal savarankiškumą: savarankiškos, įeinančios į koncernus bei kitus junginius. Pagal atsakomybės pobūdį: ribotos ir neribotos turtinės atsakomybės

Įmonės

Ribotos atsakomybės juridiniai asmenys

Akcinės bendrovės – AB, UAB

Specialios paskirtie AB

Kooperatinės bendrijos

Kredito unijos

Neribotos turtinės atsakomybės juridiniai asmenys

Personalinės (individualios) įmonės – I(P)Į

Tikrosios ūkinės bendrijos – TŪB

Komanditinės ūkinės bendrijos – KŪB

Lietuvos Respublikos įstatymai numato galimybę steigti šių teisinių formų (rūšių) įmones: individualias (personalines) įmones; tikrąsias ir komanditines (pasitikėjimo) ūkines bendrijas; akcines, uždarąsias akcines, investicines, žžemės ūkio, kooperatines bendroves, valstybės ir savivaldybės įmones. Tais atvejais, kai veiklos tikslas nėra pelno siekimas, galima steigti ne pelno siekainčias organizacijas (pvz., kredito unojas).

Pagal dydį statybos įmonės gali būti:

• mažos įmonės;

• vidutinės įmonės;

• didelės įmonės.

Pagal ūkinės veiklos klasifikavimą:

• paslaugas teikiančios įmonės;

• prekybos įmonės;

• perdirbimo įmonės;

• mišrios įmonės.

Statybos įmonių bendradarbiavimo formos

Įgyvendinant didelius statybos projektus bendrauja didžiausios, vidutinio dydžio ir mažosios statybos įmonės.

Sindikatai- įmonių horizontalios sąjungos. Sindikatas yra juridinis asmuo, savo vardu atlieka jam pavestas bendras visiems sindikato nariams funkcijas. Tos funkcijos priklauso nuo susitarimo: gaminių platinimas (reklama, pardavimo sąlygos, pardavimo agentai, kaina), kvotos, gaminių rūšies kontrolė ir t.t. Sindikato pelnas skirstomas nariams proporcingai pagal kvotą.

Trestas(angl. Trust) – paprastai yra horizontali sąjunga, apimanti visą kraštą (tautos ūkį) arba didelę jo dalį. Čia pramonės įmonės nariai de facto ir net de jure – nustoja savo ūkinio ir juridinio savarankiškumo. Kontroliuojami ne tik išoriniai santykiai, bet ir vidiniai, būtent gamyba, organizavimas ir t.t. Tai yra aukščiausios pramonės įmonių susijungimo laipsnio (koncentracijos) organizacija. Paprastai tresto pagrindą sudaro didelis bankas kaip finansinis centras. ( Pvz., Panevėžio statybos trestas. Bendrovė atestuota Statybos ir urbanistikos ministerijos, turi leidimus ypatingos svarbos statiniams statyti, turi licenciją atstatyti ir restauruoti kultūros paminklus, licenciją statybos darbams Rusijoje, Ukrainoje, Latvijoje. Pagrindinėje įmonėje pastaruoju metu vidutiniškai dirba

700 darbuotojų, iš jų 130 žmonių – aukštos kvalifikacijos statybos inžinieriai. Lemianti statybos organizavimo ir vykdymo figūra yra projekto vadovas, už kurio stovi įmonės inžinerinis, techninis, finansinis potencialas, kaip garantas užsakovui, kad jo užsakymas bus įvykdytas tiksliai pagal sutartį.).

Korporacija(lot. Corporation) – juridiškai savarankiškų juridinių asmenų asociacija (sąjunga), kuri irgi yra savarankiškas juridinis organas. Be to, prisimintina, kad taip JAV vadinamos akcinės bendrovės.

Konsorciumas (lot. concortium) – laikinas savarankiškas įmonių susivienijimas, sukuriamas numatytiems uždaviniams numatyti. Pavyzdžiui, pastatyti stambų objektą – ttunelį po Lamanšu ir t.t. Įvykdžius numatytus uždavinius, konsorciumo veikla nutraukiama arba pertvarkoma sutarčių pagrindu į kitokį įmonių susivienijimą. Ekonomikos terminų žodyne apie šį junginį parašyta šitaip: “konsorciumas – monopolijų susiliejimo forma – laikinas nepriklausomų įmonių, organizacijų ir vyriausybių susibūrimas į grupę , jungiant savo išteklius ir patirtį kokiam nors projektui įgyvendinti, pavyzdžiui, įvykdyti didelę statybos programą.”

Koncernas – įmonių susivienijimas, kuris vykdo bendrą veiklą savarankiškai centralizuodamas mokslo ir technikos bei gamybos plėtrą, investicinę ,finansinę, gamtosauginę, tarptautinę ir ekonominę veiklą, ttaip pat aptarnaudamas į įmones apeinančias neveltui.

Koncernų yra labai įvairių formų. Jos priklauso nuo sudarytų sutarčių (statuso). Įmonių juridinis savarankiškumas išlieka.

Pramoninė grupė – tai susijusių įmonių ir organizacijų grupė.

Kontroliuojanti (motininė) (angl. holding company) – tai bendrovė, kuri tturi kontrolinį akcijų paketą kitokioje įmonėje. Kontrolinis paketas šiai bendrovei suteikia teisę skirstyti pajamas, skirti visus ar dauguma narių valdyboje ar kontroliuojamų įmonių direktorių taryboje. Kontroliuojanti bendrovė dažnai vadinama motinine bendrove, kuri su dukterinėmis ir kitomis įmonėmis sudaro grupę.

Dukterinė įmonė – įmonė, kurią kontroliuoja kontroliuojanti bendrovė. Dukterinės įmonės yra savarankiški juridiniai asmenys, už kurių įsipareigojimus motininė bendrovė neatsako.

Kolektyvinė įmonė – įmonė, sukurta ir vykdanti ūkinę veiklą kolektyvinės nuosavybės pagrindu. Turtas, kuris yra kolektyvinės įmonės nuosavybė, dalijamas į visų jos darbuotojų indėlius.

Žemės ūkio bendrovė – yra fizinių asmenų įsteigta įmonė žemės ūkio gamybiniai ir prekybiniai veiklai, sujungus jų turtą į bendrą nuosavybę. Nuosavas kapitalas formuojamas iš narių įnašų (pajų), suteikiančių bendrovės nariams teisę dalyvauti bendrovės veikloje iir gauti atitinkamą dalį jo pelno. Bendrovės narių ir samdomų darbuotojų santykius su bendrove reguliuoja samdos ir kiti darbo įstatymai.

Kooperacija – tai įstatymu pagrįstas pastangų ir išteklių sutelkimas jos dalyvių bendriems tikslams įgyvendinti. Tuo tikslu gali būti įsteigiamos kooperacinės bendrovės (kooperatyvai). Kapitalo ir narių sudėtis yra nepastovi. Bendrovė yra ribotos turtinės atsakomybės įmonė. Ji atsako tik turimu turtu. Bendrovės nariai dalį pelno gauna dividendų pavidalu, kurie yra proporcingi bendrovės nario įnašo dydžiui. Kooperatinės bendrovės (KB) yra fizinių ar/ir jjuridinių asmenų įsteigtas juridinis asmuo, kurio pagrindinė paskirtis tenkinti kooperatinės bendrovės narių ūkinius, ekonominius ir socialinius poreikius. Kooperatinės bendrovės yra ribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo. Kooperatinės bendrovės turi nuosavą turtą, kuris sudaromas iš kooperatinės bendrovės narių įnašų (stojamojo mokesčio, pajaus, kurį sudaro KB nario piniginiai ir kitokie turtiniai įnašai į KB, išskyrus žemę), kooperatinės bendrovės ūkinės veiklos ir kitokios pajamos.

Kooperatinės bendrovės gali:

 verstis įstatuose nurodyta ūkine-komercine ir kitokia nekomercine veikla;

 sudaryti su šia veikla susijusius sandorius;

 jungtis į kooperatinių bendrovių sąjungas.

Statybinės įmonės gamybos uždaviniai,marketingas, gamybos programa

Statybinės įmonės veikla neįmanoma be gero strateginio ir taktinio planavimo ir vykstančių procesų analizės. Atsargų valdymas, gamybos paruošimas, planavimas, dokumentacija, vykdymo kontrolė ir t.t. – tinkamai nesuderinus šių aspektų pelninga įmonės veikla tebus laikinas reiškinys, sąlygotas atsitiktinumo („užsakovas turėjo daug pinigų, neturėjo, kur jų leisti“, ir pan.). Stiprėjant konkurencijai techninis ir finansinis „rezervas“ mažėja, dalyvauti konkursuose ar pradėti statybas, tik galbūt tikintis pelno, kaip kad buvo neseniai, tampa visiškai beprasmiška. Reikalavimai kokybei nuolat didėja, tad statybinės įmonės priverstos ieškoti būdų, kaip darbus atlikti taupiau bei sparčiau, o to padaryti nepavyks, jei įmonės darbas nėra gerai organizuotas, neišskirti svarbiausi sėkmingo darbo momentai, nepaskirstytos pareigos ir atsakomybė, nesuprasti svarbiausi pačios veiklos principai.

Statybos įmonę sudaro dvi dalys:gamybos ir gamybos valdymo.Šių dalių sandarą diktuoja jose vykstantys procesai –gamybos ir valdymo.

Gamybos procesą galima suskirstyti į keturias pagrindines dalis:

1) apsirūpinimas užsakymais, lėšomis ir pajėgumais (strateginė dalis);

2) statinių ir jų statybos procesų projektavimas;

3) aprūpinimas resursais;

4) statinių statyba ir jų perdavimas eksploatacijon.

Gamybos valdymo procese svarbiausi uždaviniai būtų šie:

1. nustatyti veiklos tikslą ;

2. prognozuoti ir planuoti veiklą, pasirinkti veiksmus ir priemones ;

3. organizuoti veiklą: sukurti priemones, koordinuoti veiksmus;

4. reguliuoti veiklą.

Svarbiausi gamybos uždaviniai

Bet kokią gamybą pagimdo ir maitina visuomenės poreikiai. Poreikis, paklausa yra impulsas įmonėms susikurti ir pagrindas joms egzistuoti. Paklausa lemia rinką.

Įmonių veiklos tikslas –gamybos priemonių ir vartojimo reikmenų gamyba arba paslaugų teikimas.

Kadangi statybos produkcija: pastatai, statiniai, infrastruktūros objektai ir pan.- brangi ir ilgai gaminama , tai statiniai labai retai (išskyrus butus) statomi laisvam pardavimui. Paprastai jie statomi tik tuomet , kai su konkrečiu statytoju (užsakovu) sudaroma ūkinė sutartis arba kontraktas. Kontraktų visuma sudaro įmonės gamybos programą .Ji parodo ką , kiek ir kada reikia pagaminti.

Suprantama , kad įmonė gali sudaryti sutartis tik tuomet , kai turi galimybę jas įgyvendinti. Galimybės –tai gamybos pajėgumai. Juos sudaro personalas ir gamybinės priemonės. Gamybiniai pajėgumai turi atitikti gamybinę programą. Todėl įmonės, atsižvelgdamos į rinką, ppaklausą, turi turėti gamybos pajėgų programą. Ji parodo kaip bus gaminama , kokių priemonių tam reikės.

Gamybiniam pajėgumui sukurti reikia lėšų . Pradines lėšas galima gauti iš savų pinigų arba skolintis: išleidžiant akcijas, obligacijas arba imant paskolą. Vėliau, įmonei veikiant, lėšos pasipildo, skolos gražinamos iš įmonės pelno – grynųjų pajamų. Vadinasi, produkcijos kaina turi ne tik padengti visas gamybos išlaidas, bet ir duoti pelną .

Įdėtų lėšų (k) ir pelno (P) santykis rodo lėšų atsipirkimo laiką:

(1)

Pelną galima gauti arba didinant kainas , arba mažinant gamybos kaštus. Kad įmonės koncentruotų dėmesį tik pastarajam veiksmui , valstybė draudžia monopolinę veiklą ir taip sukuria įmonių veiklos konkurenciją. Konkurencija-tai įmonių veiklos “perpetuum mobile”. Jis nuolat verčia gamybą modernizuoti , tobulinti. Dar reikia turėti –finansų programą- pajamų ir išlaidų balansą, bei pelno paskirstymą.

Programos – tai svarbiausių įmonės veiksmų perspektyviniai planai .Jos išreiškia įmonės strateginius uždavinius .Strateginių programų tikslas –išsiaiškinti įmonės tikslą ateityje, nustatyti svarbiausias problemas ,sumažinti riziką.

Taigi gamyba eina paskui paklausą. Be paklausos gamyba beprasmė. Todėl svarbiausia turėti užsakymus, turėti rinką .Žinios apie tai, kada, kur ir kokių užsakymų realiai galima tikėtis , yra kertinis įmonės egzistavimo klausymas.

Taigi užsakymai , rinkos užvaldymas-gyvybės gija, kuri sieja įmonę su visuomene.

Poreikis yra įmonės veiklos pradinė sąlyga . Toliau eina gamybos pajėgumų ir lėšų poreikiai.

Gamybos programos sudarymo tikslas – ne tik gauti užsakymus ,bet ir racionaliai juos išdėstyti, subalansuoti, su galimybėmis. Pati gamybos programa – tai priimti statyti statiniai. Norint sudaryti gamybos programą, būtina:

1. žinoti paklausą – užsakymus, rinką;

2. žinoti galimybes – gamybos pajėgumus;

sugebėti galimybes suderinti su užsakymais paklausą – pasirinkti ir išdėstyti užsakymus laiko ir kainos požiūriais

Statybų įmonių marketingas

Pagrindinė aprūpinimo užsakymo sąlyga – plati klientūra. Plati klientūra – tai nne tik garantija , bet ir pasirinkimo teisė. Apsirūpinti užsakymais – vadinasi , aprūpinti darbu.

Plačią klientūrą garantuoja geras įmonės vardas ,jos prestižas .Gerą vardą galima įgyti tik geru darbu, dėmesiu vartotojui. Darbą parodo įmonės produkcija. Statybinę produkciją – statinį- nusako trys jos svarbiausi požymiai: kaina , kokybė ir trukmė. Kad statiniai (ar atliekami darbai) galėtų išlaikyti kitų statybos įmonių konkurenciją, reikia nuolat tobulinti jų architektūrinius bei konstrukcinius sprendinius ir statybos procesus.Tai gerina statinių kokybę mažina jų savikainą bei statybos trukmę.

Kokybė, savikaina ir trukmė nulemia statinių kainą. Kainų reguliavimas – kainodara- labai svarbi rinkos valdymo sąlyga.Norint tobulinti projektus , gerinti statinių kokybę, reikia objektyvių žinių. Svarbiausios žinios yra apie statinių eksploatacines savybes.

Svarbus rinkos “užkariavimo ginklas” yra reklama. Apie įmonės vveiklą ,jos galimybes , pasiekimus turi žinoti visuomenė, ypač potencialūs statytojai. Reklama- tai pasiekimų bei galimybių programa. Reklamos galimybės labai plačios : televizija, radijas, spauda, parodos ,internetas ir t.t.

Beje svarbiausia marketingo dalis yra kainodara. Kainodara- tai kainų , jų lygio bei santykio nustatymo procesas.

Produkcijos vertę nusako kaina.Kaina – piniginė prekės vertės išraiška. Kainą pasako rinka, vartotojas, o ne gamintojas.Gamybos išlaidos yra žemutinė kainos riba.Viršutinė kainos riba svyruoja. Ją rodo galimas pelnas prie gamybos kraštų.

Pelnas priklauso nuo rinkos (paklausos ir pasiūlos) , produkcijos kokybės , darbo spartos. Rinką reguliuoja ne tik vartotojai ,bet ir valstybė. Ji tai daro per užsakymus (didėja paklausa) , ir per mokesčius.

Gamybos išlaidos arba gamybos kaštai yra kaina visumų sąnaudų , reikalingų produkcijai ppagausinti ir realizuoti.Būsimoms galimoms išlaidoms apskaičiuoti sudaromos kalkuliacijos. Statybos išlaidų kalkuliacijos vadinamos sąmatomis.Sąmatoje nurodytų išlaidų suma sudaro sąmatinę kainą. Ji parodo būsimas vidutines išlaidas. Sąmatoje išlaidos skirstomos pagal investicijų ciklo etapus.Jie kartu rodo ir lėšų paskirtį:

1. žemės sklypas;

2. finansavimas:procentai už kreditus ir mokesčiai už investuojamą kapitalą;

3. projektavimas bei tyrinėjimas;

4. įrengimai ir baldai

5. įrenginių sumontavimas ir išbandymas;

6. statybos darbai;

7. nenumatytos išlaidos (rezervas).

Dažnai atskiriame išlaidų straipsnyje dar numatomos lėšos statybos direkcijai (kai nekompetentingas visuose statybos reikaluose užsakovas samdosi specialistus).

Minėtų išlaidų lyginamieji dydžiai priklauso nuo statinio paskirties.

Paprasčiausiai nnustatyti išlaidas žemės sklypui ir įrenginiams bei baldams.Jų kaina sutariama perkant .Nesunku nustatyti rezervą – nustatyti išlaidų dydį.Nenumatytiems darbams reikia pasilikti maždaug 2-10% visos sąmatinės statinio kainos. Finansavimo išlaidos – tai kreditų palūkanos bei mokesčiai už investuojamą kapitalą.Taip valstybė reguliuoja statinių paklausą – pasiūlą.

Sudėtingiausia apskaičiuoti būsimas išlaidas statybos ir montavimo darbams. Šias išlaidas sudaro dvi dalys: tiesioginės (kintamos) ir pridėtinės (pastovios). Tiesioginės išlaidos (kintamos) – tai išlaidos statybos darbams atlikti .Jų dydis tiesiogiai proporcingas darbui kiekiui. Bet kokiam darbui atlikti reikia skirtingų resursų.Tačiau visus resursus nesunku vienodai sugrupuoti:

1. darbas (išlaidos darbo užmokesčiui);

2. medžiagos bei gaminiai( su atgabenimo išlaidomis);

3. mašinos bei darbo įrankiai;

4. kuras ir energija;

5. kiti.

Gamybos pajėgumai

Paklausa gimdo gamybą. Paklausos dydis rodo, kokio dydžio reikia gamybinių pajėgumų. Ir atvirkščiai – gamybiniai pajėgumai pasako ,kiek galima priimti užsakymų. Suprantama , kad gamybiniai pajėgumai turi būti matuojami taip pat ,kaip ir užsakymai. Kitaip sunku juos subalansuoti.

Jeigu paklausos dydį rodo reikalingų atlikti darbų kaina per laiko vienetą, tai gamybinių pajėgumų dydį turi rodyti galimų atlikti darbų kainą per laiko vienetą :

(2)

GPA- gamybiniai pajėgumai;

– galimų atlikti darbų kaina;

T – tam tikras laikotarpis.

Šis dydis gali būti išreikštas įvairiais matavimo vienetais. Tačiau dažniausiai – tūkst. litų per mėnesį. GPA- rodo darbų intensyvumą.

Gamybos pprodukcijos sudarymas

Žinant pasiūlą ir turimas galimybes (gamybinius pajėgumus) ,galima nutarti kokios statinius ir kada verta apsiimti statyti.

Gamybinės programos sudarymas labai atsakingas uždavinys. Nuo jos racionalumo priklauso įmonės veiklos rezultatai.Programos racionalumą nustato laukiamas veiklos rentabilumas. Šio uždavinio esmė yra tokia :atsižvelgiant į galimybes ir rinką , taip pasirinkti ir išdėstyti statybos ir jų svarbiausius etapus laike , kad įmonė , dirbdama ritmingai, gautų kuo didesnį pelną.

Statybas paskirstyti į svarbiausius etapus būtina tam, kad užsakymus būtų galima subalansuoti su gamybinių padalinių pajėgumais. Vadinasi , statybų etapai –darbų nomenklatūra – turi atitikti įmonės padalinių specializaciją.

Kontraktai

Kai poreikiai ir galimybės tinka ir užsakovams, ir rangovams, jų patvirtinamas pasirašomas kontraktais. Sutartys sudaromos tarp visų statybos proceso dalyvių :užsakovo generalinio rangovo, generalinio rangovo ir subrangovų, rangovų ir tiekėjų, ir panašiai. Kartais juos pasirašo tik dvi šalys.Tačiau kontraktas pasirašomas ir kaip trišalė sutartis. Taip būna ,kai viena šalis reikalauja garantijos. Garantiją užtikrina trečia šalis – garantas . Jis įsipareigoja už tam tikrą mokestį atlyginti galimus nuostolius ,jei nebus vykdytos sutartis sąlygos. Garantas dažniausiai būna draudimo organizacijos, gali būti komerciniai bankai, jei jiems priimtinos sąlygos (pav. tinkamas užstatas).

Tarp užsakovo ir rangovo gali būti sudaromi įvairių tipų kontraktai. Tai priklauso nuo to , kokių investicijų pproceso dalį rangovai apsiima atlikti.

Gali būti sudaromi tokie kontraktai:

1. “pilnas” (totalinis, baigmės).Šiuo atveju statybos įmonė apsiima atlikti visus investicijų proceso darbus – nuo sklypo gavimo iki raktų perdavimo (žemės sklypas – įrenginiai – projektas – pastatas ir įrengimų montavimas – įrengimų derinimas);

2. generalinis.Šiuo atveju užsakovas sudaro sutartį visiems statybos ir montavimo darbams atlikti su vienu rangovu ,o pastarasis su subrangovais;

3. dalinis .Šiuo atveju užsakovas atskirai sudaro sutartis kiekvienam statybos etapui.

Kontrakte numatomi šie pagrindiniai dalykai:

1. darbo apimtis , kaina ir kokybė;

2. darbo trukmė: pradžia ir pabaiga;

3. darbų priėmimo ir apmokėjimo tvarka ,galutinis statinio priėmimas ir atsiskaitymas;

4. garantiniai įsipareigojimai ir sankcijos už sutarties nevykdymą;

5. kontrakto keitimo sąlygos;

6. garantinis laikotarpis;

7. ypatingos sąlygos.

Finansų programa

Gamybos programą reikia įvykdyti. Produkcija pagaminama gamybos procese. Kad šis procesas vyktų, statybos įmonė turi įsigyti reikalingus gamybai resursus: darbo priemones, medžiagas, detales, pirkti elektros energiją, kurą, samdyti transportą ir samdyti personalą. Už visa tai reikia apmokėti.

Sąskaitos pateikiamos ne tik už kasdienines išlaidas, bet ir už skolas. Skolos atsiranda įsigyjant pradinį turtą – transportą, statinius, mechanizmus ir pan.. Todėl reikia atsilyginti akcininkams, išpirkti obligacijas ar grąžinti bankų kreditus, turi būti išmokami valstybės ir savivaldybių nustatyti mokesčiai.

Be to, įmonė turi išlaikyti konkurenciją; didėjant paklausai reikia plėsti gamybinius pajėgumus. Tam reikia naujų papildomų lėšų. Jos grįžta tik vėliau.

Taigi įmonė visada turi turėti pakankamai lėšų, nes jos yra veiklos variklis.

Vadinasi antrasis didelis pavojus įmonei – likti be lėšų (pirmasis likti be užsakymų). Jei įmonė nepajėgia apmokėti sąskaitų, ji priversta bankrutuoti. Todėl įmonės vadovybė ir jos savininkas visada turi žinoti, ar turės pakankamai lėšų prisiimtai gamybos programai įvykdyti, skoloms ir mokesčiams apmokėti, ar teks ieškoti papildomų. Tam tikslui statybos įmonė privalo sudaryti antrąją finansų programa. Ši programa parodo, kiek kiekvienais metais įmonė realiai gali tikėtis pajamų, ar jjų pakaks padengti būtinoms išlaidoms, kiek gali likti įmonės vystymui.

Skirtumą tarp įmonės pajamų (pajamas reikia skirti nuo įplaukų, įplaukos – tai bet koks turto padidėjimas, o pajamos – tik ūkinės veiklos rezultatas) ir visų gamybos išlaidų (gamybos kaštų) sudaro grynosios pajamos arba pelnas.

Taigi įmonės finansų programos tikslas (perspektyvinis finansų planas) yra subalansuoti pajamas ir išlaidas bei paskirstyti planą.

Vadinasi, įmonės biudžetui sudaryti reikia:

1) apskaičiuoti pajamas (sudaryti pajamų sąmatą); 2)apskaičiuoti išlaidas (sudaryti išlaidų sąmatą); 3) nustatyti pelną; 4) paskirstyti pelną bei nustatyti kreditų poreikį. Tai svarbiausi finansų programos sudarymo uždaviniai.

Finansinės analizės tikslai gali būti skirtingi. Juos galima sugrupuoti į tris stambias grupes- finansų apskaitos, investicijų įvertinimo ir finansų valdymo. Toks analizės tikslų sugrupavimas atspindi jo išvadų panaudojimo kkryptis: auditoriai įvertina finansų apskaitos kokybę bei patikimumą, kredito institucijų rinkų ekspertai vertina įmonės finansinę būklę, jos finansavimo galimybes, o įmonės savininkams bei vadovams svarbu turėti šios analizės išvados, kad galėtų tinkamai priimti tinkamus finansinius sprendimus.

Finansų apskaita Investicijų įvertinimas Finansų valdymas

Pelno apskaičiavimas:

-pajamų apskaičiavimas

-išlaidų apskaičiavimas

-sąnaudų paskirstymas

-pelno apskaičiavimas Finansinė informacija:

-dinamikos įvertinimas

-pelno prognozavimas

-pinigų srauto prognozavimas

Veiklos ekonomiškumas:

-tikslų analizė

-ekonominės padėties įvertinimas

-alternatyvų įvertinimas

Vertės nustatymas:

-ankstesnių laikotarpių išlaidų vertinimas

-turto balansinės vertės apskaičiavimas

-būsimų išlaidų numatymas Duomenų palyginimas:

-šakinė analizė

-konkurentų analizė

-ekonominės aplinkos vertinimas

-galimų pataisų sričių įvertinimas Išteklių panaudojimas:

-investicinė bazė

-kapitaliniai įdėjimai

-kapitalo išėmimas

-žmogiškieji resursai

Mokesčių apskaičiavimas:

-duomenys mokesčiams apskaičiuoti

-pajamų ir išlaidų

-mokesčių apskaičiavimas

ataskaitų koregavimas Rinkos įvertinimas:

-akcijos kainos dinamikos įvertinimas

-pinigų rinkos tendencijos

-vertės pokyčių įvertinimas

-rinkos modeliavimas Kapitalo vertės didinimas:

-pinigų srautų schemos

-kapitalo vertė

-investuotojų lūkesčiai

rizikos ir pelno santykis

Įmonės finansistui svarbūs visi lentelėje pateikti analizės aspektai. Trumpai pakomentuosime juos.

Pelno apskaičiavimas – tai ataskaitinio laikotarpio pajamų ir sąnaudų aapskaitymo patikrinimas, atsižvelgiant į tai, kad tarp ūkinės operacijos užfiksavimo pelno ataskaitoje ir pinigų gavimo yra tam tikras laiko tarpsnis, kurio trukmė gali būti nuo kelių iki keliasdešimt dienų. Kadangi apskaitoje galioja tam tikri sąnaudų pripažinimo principai, tai analitiniu požiūriu svarbu, kad ataskaitinio laikotarpio pelnas būtų apskaičiuotas tinkamai.

Vertės nustatymas. Kadangi apskaita remiasi praeities sąnaudomis, t.y. tai visos operacijos užfiksuojamos jų atsiradimo momentų kainomis, tai esamoji šių operacijų vertė gali būti pasikeitusi. Tačiau apskaitos duomenų koregavimas griežtai reglamentuojamas įstatymų, todėl ppraktiškai įmonės dispozicijoje esančio turto vertę galima koreguoti tik jo pardavimo momentu. Taigi balanse atvaizduota įmonės turto vertė dažnai neatitinka realios situacijos ir iškreipia finansinės būklės vertinimus.

Mokesčių apskaičiavimas turi atitikti galiojančių įstatymų reikalavimus, kurie dažnai pažeidžia laikotarpio pajamų ir sąnaudų finansinių skaičiavimų logiką, nes mokesčių politika orientuota į pagreitintą pajamų pripažinimą, nors faktiškai ši operacija dar gali būti neįvykusi. Tai sukelia tam tikrų piniginių srautų valdymo problemų ir daro įtaką investiciniams sprendimams. Finansinėje analizėje svarbu įvertinti mokesčių įtaką atsakomybei, nes faktiškai sumokėti mokesčiai gali skirtis nuo pelno ataskaitoje atvaizduotų sumų. Šiuos skirtumus nesunkiai galima pastebėti iš balanso straipsnio mokėtini mokesčiai pasikeitimų.

Tinkamas finansinės informacijos apdorojimas yra svarbus analizės pagrindas, kai kalbame apie būsimas investicijas į įmonę. Investitoriai ir kreditoriai ypatingą dėmesį skiria įmonės perspektyvos įvertinimui, todėl čia nepakanka vien tik finansinių ataskaitų informacijos. Analizėje taikomi įvairūs finansiniai rodikliai bei jų sistemos, prognozavimo metodai ir modeliai. Būtent prognozavimas, paremtas kokybiškos analizės išvadomis, įgalina tinkamai įvertinti riziką ir investicijų pelningumą.

Duomenų palyginimas – tai vienas iš pagrindinių analizės metodų, nes tik lygindami mes galime padaryti išvadas. Tačiau lyginti taip pat reikia kvalifikuotai, t.y.pasirinkti tinkamą įmonių, su kuriomis lyginsime, grupę, užtikrinti, kad visi skaičiavimai būtų atlikti remiantis adekvačia informacija.

Rinkos įvertinimas – ttai įmonės akcijų kainos rinkoje įvertinimas, kuris susieja finansinių ataskaitų informaciją su rinkos tendencijomis ir įtakoja įmonės akcijų paklausą. Čia naudojami įvairūs rinkos modeliai – nuo visai paprastų iki sudėtingų imitacinių.

Veiklos ekonomiškumas – tai veiklos ekonomiškumo bei efektyvumo įvertinimas. Šioje vietoje finansų analizė nukrypsta nuo apskaitos proceso ir panyra į veiklos proceso labirintus: planavimo, organizavimo, valdymo. Čia detaliai nagrinėjama išlaidų ir peno priklausomybė, gamybos apimties optimizavimas.

Išteklių panaudojimo įvertinimas turi duoti atsakymą į ekonominiu požiūriu svarbiausią klausimą: ar tinkamai panaudojami turimi ištekliai. Šioje analizės dalyje naudojami turto panaudojimo rodikliai ir vertinami alternatyvūs projektai.

Įmonės savininkų (akcininkų) kapitalo vertės didinimas yra galutinis finansų valdymo tikslas ir jo realizavimas nesunkiai pamatuojamas palyginant ataskaitinių metų ir ankstesnio laikotarpio duomenis. Kapitalo prieaugio rodikliai turi patenkinti investuotojų lūkesčius ir tinkamai kompensuoti riziką, kurią patyrė akcininkai investuodami savo kapitalą kaip tik į šią įmonę.

Pagrindiniai finansiniai rodikliai. Yra daugybė santykinių rodiklių, kuriuos galima paskaičiuoti remiantis finansinės atskaitomybės duomenimis. Pasaulinėje finansų analizės praktikoje siūlomos įvairios rodiklių sistemos bei kombinacijos, kurios orientuotos į tinkamus analizės tikslus, todėl finansų analitikui dažnai tenka pačiam atsirinkti geriausią, jo manymu, variantą.

Per daug neakcentuodami rodiklių grupavimo problematikos, aptarkime pagrindinius finansinius rodiklius, kurie įmonės finansininkui padėtų operatyviai įvertinti įmonės finansinę būklę. Pradėkime nnuo svarbiausio įmonės veiklos rezultatyvumą atspindinčio rodiklio – pelno.

Pelnas (profit) – bendrųjų įplaukų ir bendrųjų kaštų skirtumas. Toks apibrėžimas atspindi tik ekonominę pelno prasmę, o apskaitoje vartojamos kelios pelno kategorijos. Apibūdinkime jas, kad toliau vienodai suprastume nagrinėjamas sąvokas:

 Bendras pelnas pagal pelno (nuostolio) ataskaitą- tai pardavimo pajamų ir parduotų prekių bei paslaugų savikainos skirtumas. Šis dydis, kaip matysime vėliau, dažniausiai taikomas finansiniuose skaičiavimuose.

 Iš bendro pelno atėmę veiklos sąnaudas gauname veiklos pelną, kurį pakoregavę kitos veiklos bei finansinės ir investicinės veiklos rezultatais (t.y. pridėję pajamas ir atėmę sąnaudas) gauname įprastinės veiklos pelną, kuris supaprastintai vadinamas veiklos pelnu.

 Atsižvelgiant į nenumatytas situacijas, įmonės veiklos pelnas koreguojamas pridedant pagautę arba atimant netekimus. Tokiu būdu gaunamas ataskaitinių metų pelnas prieš apmokestinimą, nuo kurio dydžio apskaičiuojamas pelno mokestis. Iš apmokestinamojo pelno atėmus apskaičiuotą pelno mokestį gaunamas grynasis ataskaitinių metų pelnas paskirstymui, kuris dažnai vadinamas grynuoju pelnu.

VERSLO RIZIKOS ĮVERTINIMAS IR JOS MAŽINIMO BŪDAI

Rizika yra nuolatinė bet kurios žmogaus veiklos dalis. Nei viena įmonė nėra garantuota, kad jos veikla bus visą laiką tęstina, ar kad jos paslaugos nuolat turės paklausą. Įmonei gresia įvairiausia rizika, susijusi su pinigų ir turto nuostoliais, darbuotojai rizikoja prarasti darbingumą. Galima iš anksto priimti sprendimus mažinančius riziką, tačiau jos išvengti neįmanoma.

Verslo rizika – tai įmonės

nesugebėjimas kompensuoti pajamomis savo ūkinės gamybinės veiklos išlaidų. Verslo rizika yra investuoto kapitalo prognozuojamojo pelningumo neapibrėžtumas, tai daugelio priežastinių veiksnių liekamasis poveikis. Veiksniai yra šie:

• Bendrovės išlaidų struktūra;

• Gaminių paklausos nepastovumas;

• Pardavimų kainų nepastovumas;

• Gaminių rinkos konkurentai;

• Firmos veiklos ribos.

Statybos įmonėje galima išskirti dvi pagrindines rizikas:

 Grynoji rizika. Ji egzistuoja tada, kai yra tikimybė patirti nuostolius, bet nėra pelno tikimybės;

 Finansinė rizika – tai nesugebėjimas kompensuoti finansavimo išlaidų. Ji yra tiesioginis įmonės finansavimo sprendimų priėmimo rezultatas.

Grynoji rizika. Šiai rizikai priskiriamos tokios rizikos rūšys: politinė, turtinė, gamybinė ir ttransporto rizikos.

 Politinė rizika. Turint šią rizikos grupę, neatmetama galimybė, kad dėl politinių pokyčių Lietuvoje gali kilti atitinkamų sunkumų vykdant projektą, t.y. įvairių istatymų, turinčių įtaką statybos procesui, pakeitimas naujais, naujų pataisų įvedimas ir pan.

 Turtinė rizika. Vykdant projektą bendrovė rizikuoja netekti dalies savo turto. Priežastiniai veiksniai gali būti tokie: turto praradimas dėl vagystės, diversijos, aplaidumo, techninės ir technologinės sistemos perkrovimu ir pan.

 Gamybinė rizika. Galimas laikinas ar ilgalaikis projekto nutraukimas dęl šių veiksnų: pagrindinių ar apivartinių fondų (įrangos, žaliavos, transporto ir pan.) žžlugimas ir sugadinimas, naujos technikos ir technologijos diegimo į gamybą sunkumai. Tai pavojus firmai neįvykdyti savo įsipareigojimų pagal sutartis.

 Transporto rizika. Ši rizika susijusi su krovinių daliniu ar visišku netekimo juos transportuojant.

Finansinė rizika. Šiai rizikai priskiriamos tokios rizikos rūšys: rizika, susijusi ssu pinigų perkamąja galia, bai investicinė rizika.

 rizika, susijusi su pinigų perkamąja galia. Šiuo metu Lituvoje yra padidėjęs infliacijos

lygis, todęl neatmetama galimybė kilti infliaciniai rizikai. Didėjant infliacijai, gaunamos piniginės pajamos nuvertėja realios piniginės galios požiūriu greičiau nei auga. Tokiomis sąlygomis įmonė patirtų realius nuostolius. Taip pat neatmetama rizika dėl kainų lygio kritimo, verslininkystės sąlygų blogėjimo ir pajamų mažėjimo.

 investicinė rizika. Ši rizikos grupė apima 2 rizikos rūšis: prarastos naudos rizika, tiesioginių finansinių praradimu riziką. Vykdant bet kikį projektą visada išlieka rizika dęl netiesioginės finansinės žalos (pelno negavimo) dęl kokis nors veiklos neįvykdymo (pavyzdžiui, draudimo, investavimo ir pan.). be to, neteisingai pasirinkus kapitalo įdėjimo būdą, kyla pavojus įmonei visiškai prarasti nuosavą kapitalą ir negalėti įvykdyti savo įsipareigojimų.

Rizikos mažinimo būdai.

Įmonė naudoja šiuos rizikos mažinimo bbūdus:

1. Diversifikacija. Įmonė, siekdama adptuotis prie pasikeitusių išorinių sąlygų ir užtikrinti ilgalaikį investavimą bei pelną, lėšas, skirtas investicijoms, paskirsto tarp įvairių tarpusavyje nesusijusių objektų, tuo siekdama sumažinti rizika, padidinti pelną, bei sudarytu sąlygas tolesnei įmonės plėtrai ir augimui.

2. Informacijos prieinamumo išplėtimas. Dėl informuoto didėjimo atsdiranda didesnė galimybė realiai prognozuoti laukiamus rezultatus ir tuo sumažinti riziką.

3. Draudimas. Įmonei taikoma draudimo forma – savanoriškas draudimas. Tai draudima įstatymo ir draudimo įmonės taisyklių pagrindų sudaryta draudimo sutartis tarp draudėjo ir draudiko. Įmonė sudaro draudimo sutartį su ddraudimo bendrove, kuri padraudžia įmonės kilnojamą ir nekilnojamąjį turtą maksimalia draudimo suma. Įmonė sumoka draudimo bendrovei tam tikro dydžio draudimo įmoką nuo draudimo sumos. Draudimo įmokos suma yra įtraukiama į įmonės veiklos sąnaudas. Po draudimo įmokos sumokėjimo įsigalioja draudimo sutartis, kuri garantuoja apdraustoms rizikoms draudimo apsaugą maksimaliai draudimo sumai. Įvykus netikėtam draudiminiam įvykiui, visus įmonės patirtus nuostolius kompensuoja draudimo bendrovė, o įmonė toliau plėtoja savo veiklą be didesnių sutrikimų.

4. Lėšų rezervavimas. Įmonė turi sukaupus tam tikrą kiekį materialinių atsargų bei lėšų nenumatytom išlaidom padengti.