Statybos pagrindai

PAMATAI

Pamatas – tai pastato ar statinio dalis, kuri perduoda jų apkrovas į pagrindą.

Pamatai skirstomi į:

1) Sekliuosius (statomi iškastoje duobėje, kuri pastatčius pamatą, užpilama gruntu ir sutankinama).

2) Polinius (pamatai pastato apkrovą pagrindui perduoda polių galais ir šonais, reikalingi ten, kur geras gruntas yra giliai).

3) Giliuosius (pamatai naudojami, kai stiprus gruntas slūgso giliai).

Pagal pastato konstrukcija pamatai gali būti: juostiniai, atskirieji (pavieniai) ir ištisiniai po visu pamatu.

Po ištisinėmis sienomis pamatai daromi nepertarukiamos juostos pavidalo, todėl vadinami juostiniais. (būna iš surenkamų betoninių blokų, monolitiniai juostiniai, iš pavienių sstulpų, kai viršus sujungiamas pamatų sijomis (stulpiniai),

Atskirieji pamatai įrengiami karkasiniams pastatams tada, kai juos veikiančios apkrovos per kolonas perduodamos į pamatus kurie gali būti skirstomi į: monolitinius ar surenkamus gelžbetoninius, laiptuotus ir nelaiptuotus, plūkamų polių.

Ištisinai pamatai (ištisinė gelžb., plokštė po visu pastatu) daromi tada, kai pagrindo viršutinis sluoksnis yra per silpnas apkrovoms nuo kitokių pamatų atlaikyti.

Priimta išskirti dvi pamato būdingas plokštumas: viršutinę, ant kurios paremti laikantieji pastato elementai, ir apatinę, kuria slėgis perduodamas į pagrindo gruntą. Viršutinė plokštuma vadinama ppamato viršumi, o apatinė – pamato padu.

Pagrindo gruntai. Gruntai skirstomi į dvi dalis: uolinius ir neuolinius. Uoliniams gruntams priskiriami vulkaninės, metmorfinės ir nuosėdinės kilmės gruntai su standžiais ryšiais tarp grūddelių. Neuoliniai gruntai skirstomi pagal sudedamųjų dalelių stambumą ir formą, taip ppat pagal ryšį tarp grūdelių.

Gruntai, kurių temperatūra neigiama ar kuriose yra ledo, priskiriami prie įšalančių gruntų, o jei jie įšalę daugiau kaip tris metus prie amžinai įšalančių gruntų.

JUOSTINIŲ PAMATŲ KONSTRUKCIJOS

Sienų juostiniai pamatai daromi monolitiniai ir surenkamieji. Monolitiai gelžbetoniai naudojami retai. Juostinių pamatų konstrukcija susideda iš dviejų elementų: betoninio ar gelžb., pado bloko (papėdės) ir betoninių pamatų blokų, kurie kartu būna ir rūsio siena.

Pamato padas, keičiant jo įgilinimo gylį, daromas laiptuotas. Pakopos aukščio ir jos ilgio santykis turi būti ne mažesnis kaip 1:2 rišliems gruntams ir ne mažesnis kaip 1:3 nerišliems gruntams.

Poliniai pamatai. Naudojami kai stiprūs gruntas yra giliai. Poliai – apskriti arba daugiakraščiai strypai, įgylinti į gruntą. Polinius pamatus sudaro poliai ir juos jungiančios monolitinės sijos ar plokštės, vadinamos rostverku ((antpoliu), į kurį paremta viršpamatinė konstrukciją. Būna mediniai, plieniniai, betoniniai ir gelžbetoniniai poliai. Kalami kas 1,0.1,5 m.

SIENOS

Sienos – tai svarbus pastato konstrukcinis elementas, nuo kurio priklauso funkciniai, techniniai, estetiniai ir ekonominiai ypatumai.

Pagal vartojamas medžiagas sienos skirstomos į: medines, mūrines, betonines ir metalines.

Mūrinės sienos skiriamos į tris grupes:

1) Pagal akmens kilmę – natūralių ar dirbtinių akmenų.

2) Pagal gaminių didumą – iš plokščių, stambių blokų, smulkių blokų ir plytų.

3) Pagal gaminių struktūrą – pilnavidurių arba skylėtų plytų bei lengvojo mūrinio, sudarytos iš įvairių medžiagų ir kkt.

4) Pagal statybos technologiją – surenkamosios, monolitinės, surenkamosios monolitinės, mūrinės iš smulkių gaminių.

Pagal konstrukcinę schemą ir apkrovas pastatų sienos skirstomos į:

1) Laikančiąsias, kurios be savosios, laiko perdangas, denginį, laiptatakius ir kitokius elementus, taip pat vėjo slėgį.

2) Tik save laikančiąsias, kurios laiko tik savąją masę ir vėjo slėgį visu pastato aukščiu.

3) Kabamąsias, kurios laiko tik vieno aukšto savąją masę ir vėjo slėgį.

Pagal padėtį pastate sienos skirstomos į išilgines ir skersines.

Medinės sienos. (būna iš: pušies, eglės, ąžuolo, beržo, liepos, buko).

Medinės sienos daromos ręstinės: iš apvalių apipjautų arba profiliuotų sienojų, karkasinės – iš tašų, lentų, plokščių ir skydinės – iš surenkamų stambių, gamyklose pagamintų skydų.

Ręstinės sienojų sienos sudarytos iš sujungtų sienojų eilių. Kampuose sienojai jungiami spraustine sandūra arba dygiais. Tokia siena kad neišsikreivintų vertikalioje plokštumoje sutvirtinama vertikaliomis varžomis. Dažniau ręstinės sienos daromos iš tašų. Tašų sienos būna dvejopos: tokios pat konstrukcijos kaip iš rąstų arba daromos tašų karkasas, kuris yra užpildomas. Paskutiniais metais sienojai jungiami įlaidais: viena ar dvi keteros įleidžiamos į tam tikrus griovelius.

Karkasinės medinės sienos surenkamos iš gamyklose pagamintų elementų. Ant pamato dedama hidroizoliacij, o virš jos – apatinis karkaso vainikas. Ant jo statomi statramsčiai ir sutvirtinami ramsčiais. Paskui uždedamas viršutinis vainikas. Visi karkaso elementai paprastai daromi iš tąšų, jie sujungiami dygiais, kabėmis, plieninėmis juostelėmis iir kt. Į viršutinį vainiką remiamos perdangos, sijos ir stogo gegnės.

PERTVAROS – tai vidinės sienų konstrukcijos, atsiriančios vieną patalpą nuo kitos. Pertvaras veikia tik savoji masė. Pertvaroms remiamos į perdangas, o įrengtos berūsių pastatų pirmuose aukštuose – į plytų ar betoninius stulpelius, betono paruošiąmajį sluoksnį. Pertvarų paskirtis yra : atskirti patalpas, jas izoliuoti viena nuo kitos. Pagal įrengimo būdą pertvaros yra smulkių ir stambių elementų. Smulkios daromos vietoje, o stambios pertvaros montuojos iš stambių plokščių. Pagal medžiagą pertvaros būna: plytų, tuščiavidurių keraminių ar lengvojo betono blokų, medinių lentų, MDB ar medienos plaušo plokščių, gipsinės, gipso pjuvenų, lengvojo ar akytųjų betono, stiklos blokų ar stiklo profilio.

Smulkių elementų pertvaros. (plytos, akmenys, lentos, mediniai skydai ir kitokios medžiagos) plytų pertvaros storis būna ½ , ¼ plytos.

SMULKIŲ ELEMENTŲ MŪRINĖS SIENOS

Smulkių elementų sienos mūrijamos iš natūralių arba dirbtinių mūro medžiagų. Natūralios mūro medžiagos – tai gamtiniai akmenys. Dirbtinės mūro medžiagos – tai keraminiai, silikatiniai ir betoniniai gaminiai. Sienoms vartojami keraminės pilnavidurės ir skylėtos plytos bei skylėtieji blokeliai, silikatinės plytos ir blokeliai, pilnaviduariai ir skylėtieji betoniniai blokeliai.

Tarpuangis – tai sienos dalis tarp angų. Ji yra labiausiai apkrauta, nes laiko viršutinės sienos dalies, sarąmų virš angų ir perdangų apkrovas. Sarąmos – tai sienų elementai angoms perdengti. Jų bbūna: arkinių, pleištinių, gulstinių mūrinių, taip pat surenkamųjų gelžbetoninių.

Plytų sienų dalis.

Cokolis – išorės sienų apatinė dalis. Ji labiausiai drėkinama atmosferinių kritulių ir dažniausiai mechaniškai pažeidžiama, todėl daroma iš surenkamųjų betoninių blokų arba monolitinio blokų arba monolitinio betono. Cokoliniė dalis daroma ne žemesnė nei 30 cm.

Karnizas – tai gembinis stogo tesinys visu pastatu perimetru, saugantis sienų išorinius paviršius nuo lietaus vandens.

Vėdinimo ir dūmų kanalai įrengiami dažniausiai vidinėse sienose.

Niša – įgilinta sienos dalis, skirta kokiems nors daiktams ar įrenginiams talpinti.

Griovelis – įgilinta sienos dalis, skirta vamzdžiams, paslepiamiems elektros laidams ir kita talpinti.

PASTATŲ KONSTRUKCIJOS

Pastatų konstrukcijos skirstomos į : laikančiąsias ir atitvarinęs.

Laikančiosios konstrukcijos – tai tokios konstrukcijos, kurios atlaiko visų rušių apkrovas bei atsirandančius pastate jėgos pobūdžio poveikius ir perduoda juos per pamatus gruntiniam pagrindui.

Atitvarinės konstrukcijos – tai tokios, kurios atitveria patalpas nuo išorinio aplinkos nepageidaujamo poveikio, taip pat vienas patalpas nuo kitų.

Pagal išdėstymą konstrukcijos skirstomos į vertikaliąsias, horizontaliąsias ir nuožulniąsias. Vertikaliosios – tai išorinės ir vidinės sienos , laiptinių, liftų šachtos, sienos kolonos, pertvaros. Horizontaliosios – perdangos, sijos, snatvaros. Nuožulniosios – stogo gegnės, laptatakiai.

Šiolaikinės statybos daugiaaukščių pastatų konstrukcinės sistemos yra: sieninė, tūrinė blokinė, karkasinė, stiebinė ir jų deriniai.

Sieninė konstrukcinė sistema – pagrindines apkrovas atlaiko plokštieji elementai – išorinės ir vidinės sienos.

Tūrinė blokinė konstrukciją

sistema dažniausiai naudojama gyvenamiesiems namams.

Karkasinė sistema – svarbiausias apkrovas atlaiko linijiniai elementai – kolonos, rygeliai.

Karkasas – tai pastato skeletas, sudarytas iš linijinių elementų ir atlaikantis pastatą veikiančias apkrovas.

Karkasiniai pastatai būna su ištisiniu arba daliniu karkasu. Ištisas karkasas – tai toks, kai kraštinių navų rygeliai atremti į kraštines kolonas, o išorinės sienos daromos save laikančiomis arba nelaikančiomis iš pakabinamų plokščių. Dalinis karkasas – tai toks, kai kraštinių navų rygeliai atremti į išorines sienas. Kad pastatas būtų stabilus, kolonos jungiamos su ryšine ((diafragmine). Karkaso rėmus ir ryšius jungiančių perdangų horizontaliąsias apkrovas atlaiko visa konstrukcinė sistema, kuri vadinama ryšine rėmine, arba rėmine diafragmine.

PERDANGOS – tai vidaus horizontalios konstrukcijos, skiriančios pastatą į aukštus. Jos atlaiko ir perduoda į sienas arba kolonas nuolatines bei laikinas vertikaliąsias apkrovas.

Pagal funkcinius požymius perdangos skirstomos į: rūsio, esančias virš rūsio patalpų, tarpaukštines, atskiriančias gretimus aukštus, ir pastogės, esančias virš viršutinio aukšto.

Pagal medžiagas iš kurių pagamintos perdangos būna: medinės, plieninės gelžbetoninės, taip pat kombinuotosios iš plytų, keraminių blokų.

Pagal laikančiųjų elementų kkonstrukciją perdangos būna sijinės ir nesijinės. Sijinių perdangų laikančiosios sijos išdėstytos tam tikru žingsniu išilgai ar skersai ir atremtos į sienas ar kolonas. Nesijinių perdangų plokštės remiasi tiesiog į kolonas ar jų kapitelius.

Pagal degamumo laipsnį perdangos yra trijų tipų: nedegamosios, ssunkiai degamosios ir degamosios.

Pagal įrengimo būdą gelžbetoninės perdangos skirstomos į monolitines, surenkamąsias monolitines ir surenkamąsias.

PERDANGOS SU MEDINĖMIS, PLIENINĖMIS SIJOMIS.

Medinės sijos netinkuotos naudojamos iki 2 aukštų namai, o tinkuotos ir inpregnuotos iki 5 aukštų namui. Medinės sijos perdangoms paparastai vartojamas iki 5 m tarpatramiams. Pagal skerspjūvį, apkrovas ir grindų konstrukciją, sijos dedamos kas 0,6-1,2 m taip, kad jų įlinkis nuo apkrovos būtų ne didesnis nei 1/250 tarpatramio. Jas galima dėti viename lygyje.

Kol statyboms nevartojo betono, perdangos dažniausiai buvo mūriniai skliautai su plieninėmis sijomis. Pradėjus plačiai vartoti betoną, sijų perdangos buvo daromos iš monolitinio gelžbetonio su plokšte viršutinėje perdangos dalyje arba ant plieninių dvitėjų apatinė lentynos buvo dedamos surenkamosios lengvojo betono plokštės. Perdangos su monolite plokšte viršutinėje dalyje gerokai stipresnės ir standesnės, nnes ši plokštė dirba kartu su sijomis. Tokios konstrukcijos vadinamos gelžbetoninėmis su standžiąja armatūra.

GELŽBETONINIAI MONOLITINIAI PERDENGIMAI.

Surenkamosios monolitinės perdangos montuojamos iš pavienių surenkąmųjų elementų,o tarpai tarp jų pripildomi monolitinio gelžbetonio. Tokios monolitinės juostos sujungia visus elementus į viena bendra konstrukcija. Veikiant apkrovoms, tokios konstrukcijos dirba kaip monolitinės. Tokia perdanga yra padaryta iš lengvojo betono ir keraminių blokų ir monolitinių briaunų, armuotu strypine armatūra. Blokai dažniausiai daromi iš šlakbetonio. Surenkamosios monolitinės perdangos apatinė dalis padaryta iš įtemptojo stygbetonio juostų su iškišta skersine aarmatūra.. Ant šių juostų remiamos lovinio skerspjūvio gelžbetoninės plokštės. Vartojamos ir kitokios monolitinės perdangos su įtemptaisiais elementais, tai plokščios su įtemptomis stygbetonio juostomis, briaunuotos sklautinės.(pastarosios yra labai stiprios ir netūri išleistos armatūros). Ypač ekonomiškos surenkamosios monolitinės plokštės perdangos su styginiais keraminiais laikančiais sijiniais elementais. Styginiai keraminiai elementai gaminami ant įtemptųjų konstrukcijų gamybos stendų.

GELŽBETONINIAI SURENKAMIEJI PERDENGIMAI.

Vienos pirmųjų surenkamųjų perdangų – lovine gelžbetoninės. Iš tokių plokščių sunku padaryti lygias lubas, todėl jos buvo vartojamos tik rūsio perdangoms. Racionalesnės yra dvitėjinės gelžbetoninės sijos su plačiomis lentynomis. Tokios sijos sudaro lengvą tuštymėtąją perdangą su gera garso izoliacija, lygiomis lubomis ir lygiu pagrindu grindims. Gerokai racioanlesnės yra tuštymėtosios perdangų plokštės su apskritomis tuštomomis. Įrengiant perdangą, plokštės sudedamos vientiso pakloto pavidalu ir atremiamos į išorines bei vidines sienas ant skiedinio.

STOGAI – veikiami sudėtingo komplekso veiksnių: stogo savosios masės, snoego apkrovos, laikinųjų apkrovų, atsirandančių eksplotacijos metu (dėl remonto, sniego valymo), vėjo apkrovos, kuri gali būti skirtingų ženklų (slėgis ir traukia), be to, atmosferos kritulių (lietus, sniego, krušos), oro drėgmės, saulės radiacijos, teigiamos ir neigiamos temperatūros poveikių.

Stogai be pastogės vadinami – sutapdintaisiais stogais (denginiais). Tarp stogo ir pastogės esanti uždara erdvė vadinama pastogė. Joje talpinamos vėdinimo kameros ir kanalai, liftų mašinų skyriai, išvedžiojami vamzdžiai. Stogo šalito nuolydis numatomas ppagal hidroizoliacinio sluoksnio medžiagą ir stogo konstrukciją. Kuo stogo medžiaga tankesnė ir kuo hermetiškesni sandūrų elementai, tuo stogo nuolydis gali būti mažesnis. Ekonominio požiūriu tikslingas mažiausias nuolydis, leistinas tam tikros konstrukcijos stogui konkrečiomis sąlygomis. Visus pastato šlaitus rekomenduojama daryti vienodo nuolydžio.

SUTAPDINTI STOGAI

Sutapdinti stogai dažniausiai įrengiami su rulonine danga. Jų paklotas daromas iš surenkamųjų gelžbetonių plokščių. Tokie denginiai yra nedidelio nuolydžio arba lėkšti, dažniausiai su vidine vandens nutekėjimo sistema. Stogo nuolydis daromas įrengiant specialų kintamo storio sauso smėlio sluoksnį arba keičiant termoizoliacijos storį. Stogas dažniausiai susideda iš šių sluoksnių (nuo viršaus): 6..8 mm storio apsauginio sluosnio – smulkaus žvyro, įklampinto į bitumą. Ruloninės dangos – ruberiodo, hidroizolo, suklijuotų mastika. Išlyginamasis sluoksnis. Termoizoliacija (akyto betono, mineralinės vatos, šlako). Garo izoliacijos (ruberoidas priklijuotas mastika). Laikančiosios konstrukcijos – gelžbetoninių plokščių pakloto, padėto ant sienų, sijų arba santvarų. Sutapdintojo stogo nuolydis įrengiamas keičiant termoizoliacijos storį arba iš kintamojo sauso smėlio sluoksnio.

Sutapdintojo stogo – terasos įrengimo schema: gelžbetoninė plokštė, garo izoliacija, termoizoliacija, cementinė armuota pluta, bituminės emulsijos grunto sluoksnis, hidroizoliacija, įklampintas į bitumo mastiką žvyras, žvyro sluoksnis, surenkamosios gelžbetoninės plokštės su keraminių plytelių apdaila.

STOGŲ LAIKANČIOS KONSTRUKCIJOS

Gyvenamųjų namų konstrukcijomis dažniausiai būna gegnės ir gegninės sistemos. Pagal konstrukcinę schemą jas galima skirstyti į 3 rūšis: paremtines, kkabamąsias ir kombinuotąsias. Paremtines gegnines sistemas sudaro keletas lygiagrečiai išdėstytų gegnių, apatiniais galais įremtų į mūrločius, esančias ant išorinių ir vidinių sienų.