Mediena, lakštinis stiklas, spalvotieji metalai,aliumunatinis cementas, V.Spec.paskirties keraminiai dirbiniai: santechniniai, ugniai
Turinis:
I. Šiuolaikiniai medienos apsaugos nuo puvimo,kirmgraužų ir užsidegimo būdai, medžiagos, jų panaudojimo efektyvumas (medžiagą tikslinga pateikti pagal žinomas firmas)
Medienos puvimai
Medienos ilgaamžiškumo padidinimas
II.Lakštinis stiklas,rūšys, tech. duomenys, panaudojimas (medžiagą
tikslinga pateikti pagal žinoma firma)
III. Spalvotieji metalai ir jų lydiniai: aliuminio,vario lydiniai, jų
savybės, markės (pagal žinomų šalių ir firmų standartus), jų žymenys, gaminiai, jų panaudojimas.
III. Spalvotieji metalai ir jų lydiniai: aliuminio,vario lydiniai, jų
savybės, markės (pagal žinomų šalių ir firmų standartus), jų žymenys, gaminiai, jų panaudojimas.
V.Spec.paskirties keraminiai dirbiniai: santechniniai, ugniai
atsparūs, rūgštims atsparūs, jjų tech.duomenys, tikslingas
panaudojimas(medžiaga tikslinga pagal žinomas firmas).
I. Šiuolaikiniai medienos apsaugos nuo puvimo,kirmgraužų ir užsidegimo būdai, medžiagos, jų panaudojimo efektyvumas (medžiagą tikslinga pateikti pagal žinomas firmas)
Statybai naudojamas medžio kamienas. Iš jo gaminamos įvairios statybinės detalės bei konstrukcijos. Statyboje naudojama spygliuočių ir lapuočių mediena. Spygliuočiai turi ilgą, tiesą ir lygų kamieną, jų mediena atsparesnė ligoms, ne taip pūva. Iš lapuočių medienos statomi laikini pagalbiniai pastatai, daromos tvoros, klojiniai, gaminamos statybinės detalės.
Spygliuočiai:
Ų Pušies mediena lengva, stipri, lengvai mechaniškai apdirbama; iš jos daromos sienų iir stogų konstrukcijos, grindys ir kiti gaminiai;
Ų Eglės mediena gelsvo atspalvio, lengva, minkšta; eglės kamienas šakotesnis negu pušies, todėl ją sunkiau apdirbti, be to ji mažiau sakinga ir drėgnoje aplinkoje greičiau pūva; iš jos gaminama sijos, celiuliozė, popierius;
Ų Maumedžio mediena rusvos spalvos, ssunkesnė, kietesnė ir stipresnė už pušies, atspari puvimui; naudojama kelių ir tiltų konstrukcijoms, požeminiams ir povandeniniams įrenginiams.
Lapuočiai:
Ų Ąžuolo mediena yra gelsvos spalvos ir gražios tekstūros; ji labai stipri ir kieta, atspari puvimui, todėl naudojama tik unikalių pastatų vidaus apdailai, baldams, stalių dirbiniams, fanerai ir kitiems apdailos gaminiams;
Ų Uosio mediena šiek tiek šviesesnė ir neturi ąžuolui būdingų šerdies spindulių; ypač tinka baldams, nes turi gražią tekstūrą ir lengvai nupoliruojama;
Ų Beržo mediena gelsvos arba rausvai baltos spalvos, lengvai apdirbama, bet neatspari puvimui, lėtai džiūsta ir džiūdama pleišėja; gaminami stalių dirbiniai (ypač tekinti), baldai, fanera, statybinėms konstrukcijoms naudojama retai;
Ų Juodalksnio mediena- jos mechaninės savybės panašios į beržo, tik ji dar mažiau atspari puvimui; Tik ką nukirstą galima naudoti povandeniniams įrenginiams (poliams, šuliniams), nes pagal ilgaamžiškumą vandenyje beveik pprilygsta ąžuolui;
Ų Drebulės mediena yra balta, minkšta, gerai skyla, neatspari puvimui; iš jos statomi laikini pastatai, tveriamos tvoros, gaminami buities reikmenys ir degtukai.
Medienos puvimai
Puvimu vadinamas medienos irimas, kuris prasideda dėl joje išbujojusių žemesniųjų augalinių organizmų- grybų veiklos. Pirmoje puvimo stadijoje grybai pakeičia tik medienos spalva, vėliau, susidarius atitinkamoms sąlygoms, atsiranda destrukcinių puvinių. Tačiau yra grybų, kurie neardo medienos, o tik pakeičia jos spalvą. Grybai ardantys medieną, išskiria vadinamuosius fermentus, kurie pagrindinę medienos sudedamąją dalį- celiuliozę paverčia gliukoze- medžiaga, lengvai tirpstančia vandenyje.Gliukozė yyra grybų maisto medžiaga. Be to, jiems vystytis dar reikia deguonies, drėgmės (>20%) ir palankios temperatūros (25-40º). Vandens apsemtoje medienoje grybų veikla sustoja, nes trūksta oro. Mediena nepūva ir šaltyje, nes grybai pradeda vystytis tik teigiamoje temperatūroje. Džiovinant medieną, džiūsta ir grybai, todėl puvimo procesas sustoja.
Medienos ilgaamžiškumo padidinimas
Kad mediena ilgiau laikytų, reikia padidinti jos atsparumą ugniai ir biologiniam irimui (puvimui).
Biologinio atsparumo didinimo. Mediena, kurios drėgnumas mažesnis kaip 20%, nepūva, nes tokioje drėgmėje nesiveisia medieną ardantys mikroorganizmai – grybai. Taigi medines konstrukcijas reikia kuo geriau apsaugoti nuo drėgmės. Stengiamasi, kad grybų ir kenkėjų neatsirastų augančiose medžiuose, todėl nuo išdžiūvusių ir išvartų lupama žievė, nupjaustomos šakos. Labai svarbu,kad medžiai, skirti statybinėms konstrukcijoms, būtų nukirsti žiemą.
Jei mediena eksploatacijos metu blogai vėdinama arba gali sudrėkti, kad napūtų, ją reikia apdoroti antiseptikais (konservuoti). Antiseptikai (anti.+gr. septikos – puvimas) yra cheminės medžiagos ir preparatai, saugantys medieną nuo puvimo. Antiseptikai turi būti labai toksiški (nuodingi) grybams, gražikams, bet nekenkti žmonėms, gyvuliams, pačiai medienai, turi nekoroduoti metalo, giliai įsiskverbti į medieną ir ilgai joje išsilaikyti, nedegti, nebūti higroskopiški, nereaguoti su klijais ir dažais.Antiseptikai skirstomi į tirpius vandenyje arba organiniuose tirpikliuose ir netirpus vandenyje – riebalinius.
Vandenyje tirpūs antiseptikai yra: natrio fluoridas, natrio silicio heksafluoridas, natrio dinitrofenoliatas, fenolinės dervos, amonio ffluoridas, cinko chloridas ir kiti.
Natrio silicio heksafluoridas yra superfosfato gamybos atlieka. Tai pilkos spalvos milteliai, vandenyje tirpstantis silpnai. Grynas nevartojamas. Natrio silicio heksafluoridas vartojamas silikatinių pastų ir mišinių gamybai. Mišiniai ruošiami iš vienos dalies natrio silicio heksalfluorido ir keturių dalių natrio fluorido.
Fenolinė derva yra klampi, tamsiai rudos spalvos medžiaga (fenolio gamybos atlieka). Šios dervos vandeninis tirpalas (15- 20%).
Vandenyje netirpūs antiseptikai yra: akmens anglių kreozoto alyva, antraceno alyva, skalūnų alyva, medžio degutas ir kiti.
Akmens anglių kreozoto alyva (pokostas) gaunama distiliuojant akmens anglių degutą 250-280 ºC temperatūroje. Tai tamsiai žalios spalvos, negaruojantis, atsparus vandeniui, nemalonaus kvapo antiseptikas, neardantis medienos ir metalų. Vartojamas pašildytas iki 50-60 ºC. Tinka konservuoti medienai, esančiai grunte (tiltų, oro linijų atramoms, pabėgiams ir kt.).
Skalūnų alyva gaunama distiliuojant degiuosius skalūnus. Jos savybės panašios kaip ir antraceno alyvos, ten pat ir vartojama.
Medžio degutas – tamsiai rudas skystis, gaunamas sausai distiliuojant medieną. Vartojamas gyvenamųjų pastatų konstrukcijoms konservuoti.
Mediena konservuojama taip: jos paviršius apipurškiamas (aptepamas) skystu antiseptiku; mirkoma šaltame tirpale, karštoje ir šaltoje vonioj arba esant slėgiui; paviršius padengiamas pastomis; uždedamas bandažas.
Dažyti medieną reikia du kartus, o apipurkšti – 2-3 kartus. Šio būdo trūkumas yra tas, kad antiseptikas neįsiskverbia į gilesnius medienos sluoksnius. Daug efektyvesnis būdas yra mirkymas vonioje, ypač karštoje ir po tto šaltoje. Mediena pamerkiama į karštą (90-95 ºC) antiseptiko tirpalą ir jame išlaikoma 3-5 h. Medienoje esantis oras plečiasi ir dėl to dalis jo pasišalina. Po to mediena pamerkiama į šaltą tirpalą ir laikoma, kol juo prisisotina. Šį būdą tikslinga taikyti tada, kai medienos drėgnumas ne didesnis kaip 30%. Drėgnesnę medieną tikslinga mirkyti aukštenės temperatūros tirpaluose.Gana efektyvios karšto petrolatumo (120-140 ºC) vonios. Išjų išimta mediena 1-2 paroms pamerkiama į vonias su riebaliniaia antiseptikais (65-75 ºC). Mediena karštame petrolatume įšyla ir išdžiūsta, todėl į ją gerai įsigeria antiseptikas.
Apsauga nuo kirmgraužu.Kirmgraužos yra vabzdžių išsėtos ovalios formos įvairaus gylio skylutės. Kirmgraužų būna įvairuose augančuose ir nuskintuose medžiuose, taip pat konstrukcijose ir detalėse.
Antiseptikas-antipirenas ASEPAS- 1
Skirtas naudoti pastatų viduje, biocido tiekti į rinką leidimo Nr. L0800VNA12015-15.
Šis antiseptikas-antipirenas – ypač populiarus dėl didelės stabilių ir efektyvių antiseptinių medžiagų koncentracijos. Priklausomai nuo medienos eksploatavimo sąlygų, skiedžiamas vandeniu santykiu iki 1:5. Tinka naudoti gyvenamųjų namų, ūkinės, visuomeninės paskirties pastatų viduje ir išorėje (stogo konstrukcijos, medinės perdangos, atraminės kolonos, garažų ir pirčių sienos, durys, vartai ir pan.). Su „Asepu-1“ negalima apdoroti medienos, skirtos maisto, pašarų tarai bei žaislų gamybai. Panaudojimo sritys:
1. Gyvenamųjų pastatų viduje, t. y. šiuo antiseptiku galima impregnuoti medieną, esančią žmogaus gyvenamoje aplinkoje.
2. Profilaktinei medienos apsaugai.
3. Konservuoti
nuo medieną ardančių grybelių, pelėsių, puvimą sukeliančių mikroorganizmų ir medienos graužikų.
4. Idealu impregnuoti (mirkant ar užtepant) medieną, eksploatuojamą po stogu (pvz. gegnėms, murlotams, grebėstams, lagėms, karkasui, pirtims ir t. t.).
5. Po impregnavimo medieną galima dažyti įvairių rūšių lakais ir dažais.
Antiseptikas-antipirenas ASEPAS- 2
Skirtas naudoti lauke, biocido tiekti į rinką leidimo Nr. L0800VNA12016-16.
Šis antiseptikas-antipirenas – populiarus dėl didelės stabilių ir efektyvių antiseptinių medžiagų koncentracijos, kurie medienoje tampa neišplaunamais junginiais, yra atsparus atmosferos poveikiui. Todėl rekomenduojamas medienai, eksploatuojamai sunkesnėmis ir/arba lauko sąlygomis (skiedrų sstogai, tvoros, terasos ir tt.). Taip pat tinka naudoti ūkinės, visuomeninės paskirties pastatų viduje ir išorėje (stogo konstrukcijos, medinės perdangos, atraminės kolonos, garažų ir pirčių sienos, durys, vartai ir pan.). Priklausomai nuo medienos eksploatavimo sąlygų, skiedžiamas vandeniu tūrio dalimis iki 1:5. Su „Asepu-2“ negalima apdoroti medienos, skirtos maisto, pašarų tarai bei žaislų gamybai. Panaudojimo sritys:
1. Profilaktinei medienos apsaugai.
2. Ilgalaikei apsaugai nuo medieną ardančių grybelių, pelėsių, puvimą sukeliančių mikroorganizmų, medienos graužikų.
3. Idealu impregnuoti (mirkant ar užtepant) medieną, eksploatuojamą lauko sąlygomis: kai yyra sąlytis su dirvožemiu, vandeniu, drėgme ar panašiai (tvoroms, kuoliukams, gontams, skiedroms, mažosios medinės architektūros elementams).
4. Nerekomenduojama tepti ar mirkyti medienos, esančios žmogaus gyvenamoje aplinkoje.
5. Po impregnavimo medieną galima dažyti visais lakais ir dažais.
Ilgai veikiančios insekticidinės medžiagos
Piretrumas – milteliai, pagaminti iiš kalnų ramunėlių,turinčių apie 0,15- 0,5% piretrinų. Piretrinai sudėtingi cheminiai junginiai priklausantys esterų klasei. 25-30 g miltelių išbarstoma 1 kv. metro plote. Naudojant piretrumo ir žibalo tirpalą (0,6%), vienam kv. metrui reikia 10-15 ml tirpalo. Veiksmingi visiems vabzdžiams. Žmonėms netoksiški.
Žibalo ir terpentino tirpalas. Medinių baldų apatinės dalys nuvalomos ir ištepamos žibalo ir terpentino tirpalu (santykis 1:2). Šiuo tirpalu galima ištepti muziejinių eksponatų, pvz., baldų , kraičio skrynių vidų , jei jie nedažyti ar lakuoti, įšvirkšti į pažeisto eksponato skylutes arba juo suvilgytu popieriumi perkloti eksponatus.
Natrio fluoridas – balti bekvapiai milteliai. Dezinfekavimui naudojamas 5% vandeninis tirpalas. Metalų korozijos nesukelia.
Boro rūgšties ir borakso (7:3) mišinys. Naudojami 2-5 proc. vandeniniai tirpalai. Šios medžiagos apsaugo eksponatą ir nuo ugnies.
Paradichlorbenzolas – migdolais kvepiantys balti milteliai. NNaudojamas 5% spiritinis tirpalas.
Chlorbenzolas – aštroko kvapo bespalvis skystis. Jis įšvirkščiamas į pažeistos medienos skylutes.
Chlorofosas – 2-3% chlorofoso ir vandens tirpalas. Išpurškiamos apatinės baldų dalys, plyšiai tarp sienų ir grindų, sienos (iki 30 cm aukščio).
Stiprūs dujiniai dezinfektantai
Etileno oksidas. Naudojamas visiems vabzdžiams naikinti kameroje ar uždaroje patalpoje. Sunaudojama 32 g/m3. Dezinfekuoti 24 val. esant +5oC – +24oC temperatūrai. Nuodingas, dirbti užsidėjus dujokaukę.
Metileno bromidas. Naudojamas naikinti visiems vabzdžiams hermetiškoje patalpoje. Sunaudojama 60g/m3. Dezinfekuoti 24 val. Vabzdžiai žūsta esant temperatūrai ne žemesnei kaip ++14oC. Nuodingas, dirbti užsidėjus dujokaukę.
Dujos „OB“ (etileno oksidas + metileno bromidas, santykis 1:1). Tinka visiems vabzdžiams naikinti.
Paradichlorbenzolas. Juo fumigacija atliekama nedidelėje dezinfekavimo kameroje, kurią gali pasigaminti kiekvienas muziejus. Paradichlorbenzolas dedamas kameros viršutinėje lentynoje (jo garai 5 kartus sunkesni už orą), o eksponatai – apačioje. Sunaudojama 1200g/m3 kameros. Eksponatai laikomi +21-22oC temperatūroje 4 savaites. Žemesnėje temperatūroje juos laikyti reikia iki 2 mėnesių. Dezinfekciją geriausiai atlikti balandžio – rugpjūčio mėn., kada lėliukės yra aktyvios.
Vietoj paradichlorbenzolo galima naudoti pramoninį preparatą „Antimolis“ (jame yra 99,5% paradichlorbenzolo). Vienam kubiniam metrui kameros reikia 1kg „Antimolio“.
Fosfotoksinas. Dezinfekcijai atlikti reikalinga kamera arba hermetiška patalpa. Atplėšti maišeliai iškabinami patalpoje. Sunaudojama 10g/m3, veikti pradeda po 10 min. Dezinfekuojama 2 paras. Kad greičiau vyktų dezinfekcija galima patalpoje pastatyti kibirus su vandeniu. Dezinfekcija atliekama ne žemesnėje kaip +15oC temperatūroje.
Dezinfekcijai galima naudoti pramoninius aerozolinius preparatus, pagamintus sintetinių piretrinų, vadinamų piretroidais, pagrindu: „Sinezol“, „Armol“, „Mitoks“ (Rusija), „Kilpan“ (Vengrija), „Foksid“, „Dezamit“, „Bio-kil“ (Šveicarija), NOK (Lietuva), bei aerozolinius preparatus kitų insekticidų pagrindu „Prima“, „Dichlofosas“( Lietuva). Ypač rekomenduojame Lietuvoje gaminama NOK, kurio gamybai yra naudojamas labai švarus Japonijoje pagamintas sintetinis piretroidas.
Į polietileninį maišą sudedami eksponatai, pripurškiama vieno iš preparatų ir maišas sandariai užrišamas 1-3 paroms. Dezinfekcija veiksmingesnė esant aukštesnei temperatūrai. Žemesnėje negu +15oC temperatūroje dezinfekcijos efektyvumas mažėja, oo kartais ir visai neefektyvi.
Sausiems medienos eksponatams gali būti naudojamas ir iššaldymo metodas. -20oC temperatūroje eksponatas laikomas 10 valandų.
Yra žinoma, kad senieji meistrai dezinfekavimui naudojo druskos tirpalą (1 litre šilto vandens ištirpinama pusė stiklinės druskos). Juo buvo dezinfekuojama tris kartus kas mėnesį.
Be to, dezinfekcijai buvo naudojami pelynų, česnakų nuovirų tirpalai.
Dirbant su cheminėmis insekticidinėmis medžiagomis būtina laikytis saugumo taisyklių:
– dirbti tik su guminėmis pirštinėmis;
– dirbti su respiratoriumi ar nosį ir burną užrišti marliniu raiščiu su vatos įdėklu;
– kas pusę valandos daryti 10 min. pertrauką, išeinant į gryną orą;
– baigus darbą, veidą ir rankas nuplauti šiltu vandeniu su muilu;
– patalpas ir eksponatus po dezinfekcijos gerai išvėdinti.
Atsparumo ugniai padidinimas. Didžiausias medienos trūkumas yra jos degumas. Maždaug 130-150 ºC temperaturoje iš medienos išgaruoja drėgmė ir pradeda irti jos ląstelės, todėl susidaro lengvai degantys junginiai – etanas, metanas, vandenilis, taip pat nedegus junginys – anglies dvideginis. Dar aukštesnėje temperatūroje, išsiskyrus acetonui, medžio spiritui ir kitiems junginiams, mediena virsta anglimi. Apie 200 ºC temperatūroje mediena, turinti 20-40 % drėgmės, įsiliepsnoja maždaug per 20-40 min, o 400 ºC temperatūroje – staigiai.
Mediena, kad neužsidegtų, saugoma konstrukcinėmis ir cheminėmis-technologinėmis priemonėmis. Iš konstrukcinių priemonių taikomos šios: įrengiamos gaisrasienės, medinės konstrukcijos statomos atokiau nuo ugnies šaltinio, medinės detalės padengiamos tinku, nedegiomis mmedžiagomis. Iš cheminių-technologinių priemonių plačiausiai taikomos šios: dažymas karščiui atspariais dažais, medienos paviršiaus aptepimas specialiomis pastomis, mirkymas nedegiuose mišiniuose – chemikaluose, vadinamuosiuose antipirenuose ( anti.+ gr. pyretos – karštis).
Dažymas. Mediena, kad ne taip lengvai užsidegtų, dažoma silikatiniais (rišamoji medžiaga – skystasis stiklas), klijiniais (kazeino), aliejiniais (aliejai+antipirenai), chlorviniliniais dažais. Užpildu vartojami smulkūs kvarcinio smėlio, barito, magnezito arba kreidos milteliai. Norima spalva suteikiama mineraliniais pigmentais. Paruoštais mišiniais mediniai paviršiai dažomi kelis kartus, kol susidaro iki 1 mm storio nedegi plėvelė. 1 m² paviršiaus nudažyti reikia 0,5-0,7 kg dažų. Dažai saugo medieną nuo tiesioginės liepsnos ir trukdo prieiti deguoniui.
Aptepimas pastomis. Nedegiomis pastomis ištepamos vidaus konstrukcijos. Dažniausiai vartojamas mišinys, paruoštas iš superfosfato (25%), sulfitinio šarmo (15%), molio (25%) ir vandens su pigmentu (35%). Tinka ir mišiniai, paruošti iš molio, kalkių arba gipso. Iš jų sudaromas iki 3 mm storio sluoksnis. Pasta aukštesnėje temperatūroje išsilydo ir padengia stikline plėvele bei sucementuoja viršutinį apanglėjusį medienos sluoksnį. Paviršius pasidaro mažai laidus šilumai, todėl gilesni sluoksniai nedaug įkaista.
Mirkymas chemikaluose – antipirenuose yra pats patikimiausias medienos apsaugos nuo užsidegimo būdas. Mirkomos detalės ir gaminiai, o ne ruošiniai, nes mirkytą medieną sunku apdirbti mechaniškai, be to, apdirbant sunaikinamas įmirkytas sluoksnis. Dažniausiai vartojami tokie antipirenai: amonio sulfatas, diamonio fosfatas, amonio chloridas,
boraksas. Antipirenai aukštesnėje temperatūroje (360-400 ºC) lydosi ir padengia medienos paviršių nedegia plėvele arba įkaitę išskiria daug nedegių dujų, kurios trukdo deguoniui patekti į medieną. Gerai antipirenuose įmirkyta mediena neliepsnoja – ji tik smilksta. Antipirenai ruošiami ir vartojami panašiai kaip ir antiseptikai.
II.Lakštinis stiklas,rūšys, tech. duomenys, panaudojimas (medžiagą
tikslinga pateikti pagal žinoma firma)
Gaminamas šių rūšių lakštinis stiklas: paprastasis, langų, vitrininis, uviolinis, veidrodinis, raštuotasis, šilumą sugeriantis, šilumą atspindintis, spalvotasis ir apdailos. Langų stiklas esti 2; 2,5; 3; 4; 5 ir 6 mm sstorio. Jis atitinkamai vadinamas dvimilimetriniu, trimilimetriniu ir t. t. Stiklo lakštai turi buti stačiakampiai ir vienodo storio. Reikalaujama, kad 2 ir 2,5 mm storio stiklo laidumas šviesai būtų ne mažesnis kaip 87%, 3 ir 4 mm – 85%, 5 ir 6 mm – 84%. Langų stiklo matmenys nurodyti lentelėje.
Nepoliruoto 6,5 mm storio vitrininio stiklo didžiausi matmenys 2950×2950 mm.
Poliruotas stiklas formuojamas horizontaliuoju būdu valcais. Gautų lakštų paviršius šlifuojamas ir poliruojamas. Jis gali būti formuojamas ir išlydyto metalo vonioje. Išlydyta stiklo masė ttiesiog iš krosnies patenka ant vonioje esančio išlydyto metalo paviršiaus. Pro kitame vonios gale esančią angą juosta tempiama į atkaitimo kamerą (Float metodas). Suformuotas ir atkaitintas stiklas supjaustomas į lakštus. Iš šio stiklo gaminami veidrodžiai, juo įstiklinamos vitrinos.
Uviolinis stiklas praleidžia 220-75% ultravioletinių spindulių. Gaminamas iš žaliavu, kuriuose yra minimalus geležies, titano ir chromo oksidų kiekis. Uvioliniu stiklu įstiklinami vaikų ir gydymo įstaigų langai.
Veidrodinis langų stiklas gaunamas stiklo lakštą padengus metalo (chromo, alavo, stibio, vario, geležies ir kt.) oksido plėvele. Kiekvienas metalo oksidas suteikia stiklui vienokį ar kitokį atspalvį. Toks stiklas iš vienos pusės esti beveik nepermatomas, todėl vadinamas veidrodiniu. Langai įstiklinami taip, kad būtų nepermatomi iš išorės. Dieną, žiūrint iš pastato vidaus, toks stiklas atrodo beveik skaidrus. Veidrodinis stiklas praleidžia 5-20% mažiau šviesos negu paprastasis, todėl naudojamas patalpoms, kurioms reikia mažesnio apšvietimo.
Raštuotasis stiklas yra nepermatomas. Iš vienos arba abiejų pusių jame būna įspaustas įvairaus piešinio reljefinis raštas. Gaminamas nuolatinio horizontaliojo valcavimo metodu. Jo paviršius gali būti padengtas įvairių metalų oksidų pplėvelėmis. Šiuo stiklu įstiklinami langai, durys, iš jo gaminamos pertvarinės sienelės, įvairūs ekranai. Matmenys: plotis – 400-1600 mm, ilgis – 600-3600 mm, storis – 4,5-6 mm.
Sąlyginis stiklo žymėjimas Lakštų matmenys mm
storis mažiausias plotis ir ilgis didžiausias plotis ir ilgis
„2“„2,5“„3“„4“„5“„6“ 22,53456 400×400400×500400×500400×500400×500400×500 700×1250750×14501000×18001200×22001600×22001600×2200
Armuotasis stiklas skiriasi nuo kitų rūšių lakštinio stiklo tuo, kad jo lakšto viduryje lygiagrečiai su horizontaliąja plokštuma būna įterptas metalinis tinklelis, supintas iš 0,35-0,45 mm skersmens plieninės vielos. Stiklas valcuojamas nuolatinio valcavimo įrengimais. Metalinį tinklelį į valcuojamą minkštą stiklą įspaudžia prieš volus įtaisytas specialus rifliuotas vvolelis. Armuotas stiklas daug atsparesnis karščiui negu nearmuotas, be to, jis saugus, nes dėl tinklelio nesusidaro jo skeveldrų. Juo įstiklinami laiptų narveliai, langai, durys, stoglangiai. Tokio stiklo matmenys: igis – 1200-2000 (± 3) mm, plotis – 400-1500 (± 3) mm, storis – 5,5 mm.
Šilumą sugeriantis stiklas formuojamas vertikaliojo tempimo mašinomis. Jo paviršius esti apdorotas specialiais aerozoliniais tirpalais, sudarančiais ploną metalo oksido plėvelę. Stiklo šviesos laidumas ir jo atspindžio charakteristikos gali būti labai įvairios. Šios savybės priklauso nuo plėvelės sudėties ir stiklo paviršiaus apdorojimo būdo.
Toks stiklas naudojamas pastatams, kuriuose esti įrengtos oro kondicionavimo sistemos, vaikų darželiuose, ligoninėse ir kitur. Jis praleidžia nuo 30 iki 70% matomosios šviesos spektro spindulių.
Šilumą atspindintis stiklas mažiau praleidžia šilumos, todėl naudotinas pietiniuose rajonuose gyvenamųjų, pramoninių pastatų langams ir ten, kur reikia stiklo pertvaromis izoliuoti šilumos šaltinį. Šilumą atspindinti plėvelė susideda iš geležies, kobalto ir nikelio oksidų. Šie oksidai stiklui suteikia vos pastebimą melsvai žalsvą atspalvį. Toks stiklas mažiau sugeria ilgųjų bangų spindulių ir atspindi nuo 60 iki 80% infraraudonųjų spindulių, t. y. 2-3 kartus daugiau negu paprastasis langų stiklas. Šilumą sugeriantis stiklas labiau įkaista ir todėl deformuojasi. Į tai reikia atsižvelgti projektuojant langų rėmus.
Spalvotasis stiklas gali būti formuojamas įvairiais būdais. Dažančiosios medžiagos dedamos arba į stiklo llydalą, arba dažomas suformuoto gaminio paviršius. Juo įstiklinamos durys ir pertvaros. Skaidrus spalvotas stiklas vartojamas signalinio apšvietimo prietaisais ir vitražams.
Apdailai tinka spalvotas arba emaliuotas stiklas. Spalvotas stiklas, imituojantis marmurą, vadinamas marblitu. Vartojamas vidaus ir išorės apdailai. Dar gaminamas lakštinis stiklas, kurio viena pusė esti nudažyta nepermatomais keraminiais dažais. Jis vadinamas stemalitu. Vartojamas vidaus ir fasadų apdailai.
Emaliuotos stiklinės plytelės gaminamos iš langų stiklo atliekų. Atliekos supjaustomos į plyteles, aptepamos emalio tyrele, išdžiovinamos ir iškaitinamos 750-780 ºC temperatūroje. Emalis lydydamasis sukepa su stiklo paviršiumi. Plytelėmis išklojamos visuomeninio maitinimo patalpų, virtuvių, sanmazgų sienos.
III. Spalvotieji metalai ir jų lydiniai: aliuminio,vario lydiniai, jų
savybės, markės (pagal žinomų šalių ir firmų standartus), jų žymenys, gaminiai, jų panaudojimas.
Spalvotieji metalai naudojami daugelyje mašinų bei prietaisų. Mašinų gamyboje daugiausia naudojamas varis, aliuminis, magnis, titanas, cinkas, nikelis, švinas ir alavas. Jie naudojami gryni, arba įeina į daugelio lydinių sudėtį. Spalvotieji metalai yra kitų savybių nei geležis, dėl to kartais nepakeičiami. Spalvotieji metalai gali būti skirstomi į grupes:
q sunkieji metalai- švinas (Pb), varis (Cu), nikelis (Ni), alavas (Sn), cinkas (Zn);
q lengvieji metalai- litis (Li), magnis (Mg), berilis (Be), aliuminis (Al), titanas (Ti);
q taurieji metalai- rodis (Rh), platina (Pt), paladis (Pd), auksas (Au), sidabras (Ag);
q sunkiai lydūs- volframas (W), tantalas (Ta), molibdenas (Mo), niobis (Nb), iridis ((Ir);
q lengvai lydūs- gyvsidabris (Hg), galis (Ga), indis (In), litis (Li), alavas (Sn);
q radioaktyvieji- uranas (U), radis (Ra), toris (Th), aktinis (Ac), protaktinis (Pa);
q labia reti- galis (Ga), indis (In), germanis (Ge), hafnis (Hf), lantanas (La), talis (Tl), ceris (Ce), renis (Re).
Rusijos standartuose nėra vieningos sistemos spalvotiesiems metalams ir jų lydiniams žymėti. Vienose lydinių markėse raidžių simboliai ir skaičiai rodo lydinių cheminę sudėtį procentais, kitose markėse (daugumai aliuminio ir magnių lydinių) skaičiai rodo tik markės numerį.
Kai kurioms lydinių grupėms žymėti vartojami kiti raidžių simboliai, pvz.: Б- babitas (бабит), Бp- bronza (бронза), Л- žalvaris (латунь), P- lydmetalis (припой). Šiomis raidėmis prasideda atitinkamų lydinių markės.
Pagal Vokietijos standartą DIN spalvotųjų metalų lydinių markėms sudaryti naudojami jose esančių komponentų cheminiai simboliai. Markė prasideda pagrindinio komponento simboliu, po jo rašomi kitų komponentų simboliai ir skaičiai, rodantys jų kiekį procentais.
Remiantis šiuo principu, sudaromos spalvotųjų metalų lydinių markės ir pagal Europos sąjungos standartus.
1. Varis ir jo lydiniai
Varis yra labai plastiškas, labai laidus elektrai ir šilumai, atsparus korozijai, bet prastų liejamųjų savybių, jį sunku tekinti, suvirinti. Vario tankis 8,97g/cm³, lydymosi temperatūra 1083 ºC. Apie 50% viso vario sunaudojama elektrotechnikoje. Kuo varis grynesnis, tuo laidesnis elektrai ir šilumai, tačiau mažiau stiprus.
Pagal Rusijos standartą GOST 859 varis žymimas raide M (медь) ir skaičiumi,
rodančiu jo grynumą:
M00- 99,99%Cu; M0- 99,95%Cu; M1- 99,9%Cu- elektrotechnikoje;
M2- 99,7%Cu; M3- 99, 5%Cu; M4- 99%Cu- lydinių gamybai.
Grynas varis ir jo lydiniai (bei dauguma kitų spalvotųjų metalų lydinių) sustiprinami šaltai deformuojant. Varis ir jo lydiniai (išskyrus Cu-Ni lydinius) reaguoja su organinėmis rūgštimis, sudarydami nuodingus junginius. Todėl kontaktuojančio su maistu vario, žalvario ar bronzos paviršių būtina padengti alavu ar sidabru.
Vario lydiniai yra geresnių mechaninių, elektrotechninių savybių. Jie atsparesni korozijai, dažnai gerų antifrikcinių savybių, gražios išvaizdos, plastiški.
1.1 Žalvaris
Žalvaris- tai vario ir cinko lydinys. DDidinant žalvaryje cinko kiekį iki 30%, didėja plastiškumas, iki 42%- stiprumas. Žalvaryje dar gali būti aliuminio, mangano, geležies, švino jo mechaninėms, technologinėms (liejamosioms, pjovimo), antikorozinėms savybėms pagerinti. Žalvaris pigesnis už varį, nes pigus cinkas. Žalvaris atsparus korozijai, bet nerekomenduojama konstrukcijose žalvarines detales liesti su geležimi, aliuminiu arba cinku.
Panaudojimas:
q Žalvaris, kuriame Zn £10%, vadinamas tompaku. Iš jo gaminami papuošalai, lengvai padengiami auksu, medaliai, elektrotechninės detalės.
q Kai Zn>20%, šaltai deformuotas užterštame ore žalvaris savaime sutrūkinėja. Kad to neatsitiktų, reikia atkaitinti 250-650°C temperatūroje.
q Žalvaris, kuriame Zn ==30-37% (Л70), naudojamas šovinių tūtoms, folijai, muzikos instrumentams, nes yra plastiškiausias.
q Žalvaris, turintis Zn>42%, nenaudojamas, nes padidėja trapumas.
q Legiravus alavu, padidėja atsparumas jūros vandeniui (ЛO70-1 –jūrinis žalvaris); legiravus švinu(ЛC60-1, CuZn39Pb0,5)- geresnis apdirbamumas pjovimu. Gaminami laikrodžių krumpliaračiai ir plokštės.
q Legiruotas aliuminiu (CuZn40A12), manganu, nnikeliu (CuZn35Ni), geležimi naudojamas labai apkrautoms slystančioms mašinų detalėms.
q
Pagal apdirbimo technologiją žalvaris (GOST 15527) skirstomas:
q Deformuojamasis. Žymimas raide Л (латунь): Л96,Л90, Л85, Л80, Л70, Л68, Л63, Л60. skaičius rodo vario kiekį procentais. Tai dvikomponentis (paprastasis) žalvaris, sudarytas iš vario ir cinko. Daugiakomponenčio (sudėtinio) žalvario markėje po raidės Л nurodami legiruojantys elementai ir apytiksliai jų skaičius (ЛAЖ60-1-1 yra 60%Cu, 1%Al, 1%Fe, likęs Zn). Legiruojant didinamas žalvario stiprumas (didėja stiprumo riba).
Deformuojamojo žalvario markių sugretinimas
Standartas Vario markės
GOST 15527 Л90 Л80 Л70 Л68 Л63
DIN 17660 CuZn10 CuZn20 CuZn30 CuZn33 CuZn37
q Liejamasis. Jame po raidės Л dar rašoma raidė Ц, rodanti cinko kiekį procentais. Legiravimo elemento kiekis rašomas po kiekvienos raidės (ЛЦ30A3 yra 30%Zn, 3%Al, likęs Cu).
Liejamojo žalvario markių sugretinimas
Standartas Vario markės
GOST 15527 ЛЦ16K4 ЛЦ40C –
DIN 1709 G-CuZn15Si4 – G-CuZn33Pb
1.2 Bronza
Bronza- tai vario ir alavo, aliuminio berilio, silicio, mangano ar kito komponento lydinys. Nuo šių legiruojančių ppriedų priklauso bronzos pavadinimas- alavinė, aliumininė, berilinė ir kt.
Bronza yra atsparesnė korozijai už žalvarį, be to, brangesnė (ypač berilinė ir alavinė).
Bronzos žymėjimas:
БpOЦC5-5-5 pagal GOST (5%Sn, 5%Zn, 5%Pb, likęs Cu)
G-CuSn5ZnPb pagal DIN
Alavinė bronza yra seniausia, geriausių mechaninių, gerų liejamųjų savybių, labai atspari korozijai, turi antifrikcinių savybių, tačiau dvigubai brangesnė už žalvarį; dėl alavo deficito keičiama į nealavinę. Naudojama antifrikcinių detalių, krumpliaračių, spyruoklių, vandentiekio armatūros gamybai.
Pagal apdirbimo technologiją alavinė bronza skirstoma:
1. Deformuojamoji (iki 8%Sn)
2. Liejamoji (iki 12%Sn). Ji yra prastesnės struktūros ir dvigubai silpnesnė uuž deformuojamąją. Liejamosios bronzos markėse legiruojančiųjų elementų kiekis rašomas po kiekvienos raidės.
Alavinės bronzos markių sugretinimas
Standartas Panaudojimo sritys
GOST 5017 DIN 17662
Markės
Deformuojamoji alavinė bronza
БpOФ4-0,25БpOФ6,5-0,15 CuSn4CuSn6 Elektrotechnikos prietaisų, spyruokliuojančioms detalėms;slystančioms mašinų detalėms
Liejamoji alavinė bronza
GOST 613 DIN 1703 Stiprioms ir labai atsparioms dilimui detalėms
БpO10Ф1 G-CuSn12G-CuSn12NiG-CuPb10Sn
БpO10C10 Gerų antifrikcinių savybių, atsparioms dilimui ir karščiui rūgščių tirpaluose detalėms
G-CuPb22Sn Slydimo guoliai varikliams
Aliumininė bronza daugiausia naudojama mašinų gamyboje, yra gražios išvaizdos, atspari korozijai, pasižymi geromis antifrikcinėmis savybėmis, stipresnė už alavinę, bet blogiau liejama, sunkiau deformuojama.
Aliumininės (nealavinės) bronzos markių sugretinimas
Standartas Panaudojimo sritys
GOST 18175 DIN 17666
Markės
Deformuojamoji aliumininė bronza
БpA5 CuAl5As Atsparūs korozijai vamzdžiaiChemijos pramonėjeMonetos, kniedės
БpAMц9-4БpAЖН10-4-4 CuAl9Mn2CuAl10Ni5Fe4 Labai stiprios ir chemiškai atsparios detalės:reduktorių ir sliekinių pavarų detalės, slydimo guoliai; chemijos aparatų detalės
Liejamoji aliumininė bronza
GOST 493 DIN 1714 Tos pačios
БpA10Ж4Н4Л G-CuAl10Ni
Berilinė bronza (БpБ2, БpБНT1,7; БpБНT1,9Mг) yra pačių geriausių savybių: mechaninių (stipri, tampri), technologinių (gerai tekinama, suvirinama), gero laidumo. Po terminio apdirbimo (grūdinimo ir sendinimo) stiprumo riba 1300MPa. Lyginant su kitomis bronzomis, brangesnė nuo 5 iki 10 kartų. Naudojama spyruoklėms, spyruokliuojančioms detalėms, kontaktams, nekibirkščiuojantiems nuo smūgių įrankiams gaminti. Berilis yra toksiškas, todėl berilinės bronzos negalima naudoti maisto pramonėms įrengimuose.
Silicinė bronza (БpKMц3-1, БpKН1-3 arba CuNi2Si) yra alavinės ir berilinės bronzos pakaitalas. Ji atspari korozijai, tinkama suvirimui, tačiau jų blogesnės liejamosios savybės. Iš jos gaminamos laivų ir chemijos aparatų detalės, spyruoklės, variklio detalės, kreipiančiosios įvorės.
Manganinė bronza (БpMц5) atspari korozijai ir kaitrai. Naudojama gaminiams, dirbantiems aaukštesnėje temperatūroje.
Mažai legiruotoji bronza (БpCp0,1; БpKд; БpMг0,5; БpX1; БpXЦp). Varis yra labai geras elektros laidininkas, tačiau mechaniškai neatsparus tempiant, greitai dyla jo besiliečiantys paviršiai. Mechaninėms savybėms pagerinti (nežymiai keičiant elektrinį laidumą) varis legiruojamas mažu kiekiu (iki 1%) kadmiu, sidabru, magniu, chromu, cirkoniu, beriliu.
Sidabras, kadmis ir berilis stiprina varį būdami ištirpę jame. Kadmis didina stiprumą karštyje, gesina elektros lanko kibirkštis. Kai yra chromo, cirkonio ir berilio, bronza po sendinimo pasidaro stipri. . Ypač padidėja jos atsparumas dilimui.
Mažai legiruotosios bronzos panaudojimo sritys:
q sidabrinė-kolektorių žiedai, turbogeneratorių rotorių apvijos
q kadminė- kontaktiniai laidai, suvirinimo mašinų elektrodai
q magninė- kabelių gyslos
q chrominė, cirkoninė- geriausia medžiaga elektrokontaktinio suvirinimo elektrodams.
1.3 Vario nikelio lydiniai
Varis ir nikelis tirpsta vienas kitame neribotai. Vario nikelio lydiniai yra gerų mechaninių, elektrinių, termoelektrinių savybių, technologiški šaltai ir karštai deformuojant, atsparūs korozijai. Šie lydiniai skirstomi :
1. Konstrukciniai lydiniai. Jie gražios išvaizdos, atsparūs korozijai, todėl tinka papuošalams, buityje, medicinos įrankiams, radiotechnikoje. Tai melchioras (labai atsparus korozijai), naujasidabris (stalo įrankiai, detalės giliajam ištempimui, optikos, tiksliosios mechanikos prietaisų detalės- lengvai apdirbama pjovimu) kunialis (spyruoklės, elektrotechnikoje naudojamos detalės- tamprus, atsparus korozijai, didėja stiprumas ir plastiškumas šaltyje) ir kiti.
2. Elektrotechniniai lydiniai (Cu-Ni-Mn pagrindu). Jie naudojami matavimo prietaisuose . Tai kopelis (termoporos, kompensaciniai laidai), konstantanas (termoporos, tenzorezistoriai, varžyniai- didelė elektrinė varža), manganinas (preciziniai varžyniai (reostatai)- didelė ir stabili eelektrinė varža) ir kt. Konstantano temperatūrinės varžos koeficientas išlieka stabilus nuo –60 iki +300º C temperatūroje, o su variu atsiranda didelė termoelektrovaros jėga.
2. Aliuminis ir jo lydiniai
Aliuminis lengvas (γ=2,7 g/cm³), plastiškas, bet nestiprus, laidus elektrai ir šilumai (po sidabro ir vario) metalas, poliruotas labai gerai atspindi šviesa (iki 90%). Tai dažniausiai naudojamas metalas po geležies lydiniu. Aliuminis yra chemiškai aktyvus metalas ir greitas apsitraukia ploną, bet labai patvarią oksido Al2O3 plėvele (pasyvuojasi), tačiau nepatvarus druskos rūgščiai ir šarmams. Aliuminis atsparus korozijai toje aplinkoje, kurioje nesuardoma Al2O3 plėvelė: ore, gėlame ir jūros vandenyje, daugumoje organinių rūgščių, todėl aliuminis ir jo lydiniai naudojami maisto pramonėje, buityje, architektūroje.
Techniškai grynas aliuminis pagal GOST 11069 žymimas raide A ir skaičiais, rodančiais aliuminio kiekį per 99% (A999 turi 99,999% Al ). Techninis aliuminis yra nuo A85 iki A0.
Techniškai gryno aliuminio markės
Standartas Aliuminio markės
GOST 11069 A99 A85 A7 A6 A5 A0
EN 573 Al99,99 Al99,85 Al99,7 Al99,6 Al99,5 Al99,0
Techninis aliuminis yra geras šilumos laidininkas, todėl A5 ir A0 markės naudojamos šaldytuvų elementams, automobilių radiatoriams gaminti. A7, A6 ir A5 markių aliuminis naudojamas elektrotechnikoje. Iš jo gaminami laidai elektros instaliacijai, kabeliai, šynos, kondensatorių folija. Iš A6, A5 ir A0 markių aliuminio valcuojama 0,009-0,3 mm storio folija, naudojama maisto produktams pakuoti: 0,009-0,065 mm- minkšta pakuotė produktams; 0,18-0,3 mm- konservų, alaus dėžutės.
Aliuminio lydiniai
yra geresnių mechaninių ir technologinių savybių (geriau liejami, apdirbami pjovimu), bet mažiau atsparūs korozijai (ypač legiruoti variu). Jie skirstomi į liejamuosius ir deformuojamuosius. Tiek vieni, kiek kiti gali būti termiškai stiprinami ir termiškai nestiprinami.
Aliuminio lydinių klasifikavimas
2.1 Liejamieji lydiniai
Liejamieji aliuminio lydiniai, remiantis ankstesniu standartu GOST 1521, žymimi raidėmis AЛ (алюминий литейный) ir skaičiais, reiškiančiais markės numerį. Pagal naująjį standartą GOST 1583 lydinių markė sudaryta iš raidžių simbolių (lydinio komponento) ir skaičių, rodančių komponentų kiekį procentais, pvz.: siluminas AK12M2 (12%Si, 2%Cu, likęs aaliuminis). Jei lydinis termiškai nestiprinamas, markė gale rašoma raidė Л.
Europos Sąjungos standarte EN 1706 nurodytus 37 liejamojo aliuminio lydiniu markės, kurios sudarytos iš lydinio komponentų cheminių simbolių ir skaičių, rodančių tų elementų kiekį procentais. Analogiškai sudarytos lydinių markės pagal Vokietijos standartą DIN 1725, tik markės pradžioje su brūkšneliu rašoma raidė G (gegossen-lietas).
Liejamieji aliuminio lydiniai
Lydinio pavadinimas Standartas Savybės.Panaudojimo sritys
GOST 1583(GOST 1521) EN 1706 DIN 1725
Markės
Aliuminio silicio (siluminai) AK12(AЛ2) AlSi12 G-AlSi12 Labai gerai liejami, suvirinami, pjaunami bet nestiprūs. Darbo temperatūra iki 200°C.Termiškai nestiprinami
Aliuminio silicio vario AK5M(AЛ5) AlSi5Cu3 G-AlSi5Cu4 Mažesnis atsparumas korozijai.Liejami automobilių vidaus degimo vvariklių blokai. . Darbo temperatūra iki 250°C.Termiškai stiprinami
Aliuminio vario AM5(AЛ19) AlCu4Ti G-AlCu4Ti Blogai suvirinami. Mažas atsparumas korozijai. Svarbios, apkrautos detalės. Darbo temperatūra iki 300°C.Termiškai stiprinami
Aliuminio magnio AMг5K(AЛ13) AlMg5 G-AlMg5 Maisto ir chemijos pramonėje
AMг10(AЛ27) AlMg9 G-AlMg9 Liejiniai buitiniuose prietaisuose
Aliuminio magnio lydiniai stiprūs, atsparūs korozijai. Liejamosios savybės prastos. Darbo temperatūra iki 80°C. termiškai nnestiprinami, kai Mg<8%.
Aliuminio cinko magnio AЦ4Mг(AЛ24) AlZn5Mg Prietaisų detalės. Darbo temperatūra iki 150°C.
Aliuminio cinko magnio lydiniai atsparūs korozijai, gerai suvirinami, gerų liejamųjų savybių (lyginant su aliuminio vario ir aliuminio magnio lydiniais), gerų mechaninių savybių po grūdinimo ir sendinimo.
2.2 Deformuojamieji aliuminio lydiniai
Iš deformuojamųjų aliuminio lydinių presuojami strypai, fasoniniai profiliai, valcuojami lakštai, juostos, gaminama viela. Jie skirstomi į termiškai nestiprinamus (gaunami legiruojant aliuminį manganu arba magniu) ir termiškai stiprinamus (legiruojant variu, magniu, manganu, cinku, chromu, siliciu).
Deformuojamieji aliuminio lydiniai
Lydinio pavadinimas Standartas
GOST EN DIN
Markės
Termiškai nestiprinami
Aliuminio mangano AMц AlMn1 AlMn
Aliuminio magnio AMг2*-AMг6 AlMg2*
Termiškai nestiprinami lydiniai plastiški, atsparūs korozijai, gerai suvirinami, naudojami statybose (langų ir durų rėmai, stogų dangos), laivų pertvaroms
Termiškai stiprinami
Duraliuminis Д1,Д16*,Д18 AlCu4Mg1* AlCuMg2*
Duraliuminis- tai aliuminio, magnio, mangano ir vario lydinys. Šis lydinys užgrūdintas išlieka plastiškas, galima štampuoti. Duraliuminis neatsparus korozijai, todėl dažnai suvalcuojamas su plonais gryno aliuminio išoriniais sluoksniais ((plakiravimas). Gaminamos lėktuvų dalys, automobilių kėbulai.
Avialis AB AlSiMg
Avialis yra mažiau legiruotas ir mažiau stiprus už duraliuminį, bet plastiškesnis, geriau apdirbamas pjovimu, atsparesnis korozijai. Iš jo kalamos lėktuvų dalys, malūnsparnių sraigtai.
Kalieji lydiniai AK4*, AK6, AK8 AlCu2,5NiMg* AlCu4SiMg AlCuSiMn
Jų žymėjimas klaidinantis, nes taip žymimi siluminai pagal GOST 1583. Kalieji lydiniai gerai apdirbami pjovimu, neblogai suvirinami. Iš jų gaminamos vidutiniškai ir sunkiai apkraunamos detalės, gautos kalimo būdu.
Didelio stiprumo B95*,B96 AlZn5,5MgCu* AlZnMgCu1,5*
Didelio stiprumo lydiniai yra legiruoti variu, manganu, magniu, cinku, chromu. Lydiniai jautrūs įtempimų koncentratoriams, neatsparūs korozijai. Jų σ=600-700Mpa. Gaminamos stiprios detales.
*Sugretintos mmarkės
III. Spalvotieji metalai ir jų lydiniai: aliuminio,vario lydiniai, jų
savybės, markės (pagal žinomų šalių ir firmų standartus), jų žymenys, gaminiai, jų panaudojimas.
Aliuminatiniu cementu vadinama greitai kietėjanti hidraulinė rišamoji medžiaga, kurioje vyrauja mažo bazingumo kalcio aliuminatai. Ji gaunama smulkiai sumalus išlydytą ar išdegtą iki sukepimo žaliavų įkrovą, paruoštą iš klinčių arba kalkių ir daug aliuminio oksido turinčių medžiagų.
Aliuminatiniame cemente būna 30-50% Al O , 35-45% CaO, 5-15% SiO , 5-15% Fe O . Jis gaunamas iš klinčių arba degtų kalkių ir boksitų. Boksitai – tai uoliena, kurią sudaro aliuminio hidroksidas su kvarco, geležies oksidų ir kitokiomis priemaišomis. Žaliavose nepageidautinos SiO ir MgO priemaišos, nes gamybos metu jos sudaro balastinius junginius – gelenitą 2CaO · SiO · Al O ir špinelį MgO · Al O , kurie neturi rišamųjų savybių. Yra du aliuminatinio cemento gamybos būdai: lydymas ir degimas iki sukepimo. Antrasis būdas naudojamas retai, nes reikia grynesnių žaliavų, be to, labai mažas įkrovos sukepimo intervalas. Įkrovoje, lydomoje redukuojančioje aplinkoje, gelenitas nesusidaro, nes SiO redukuojasi iki elemento silicio, o Fe O – iki metalinės geležies ir sudaro ferosilicį, kuris, būdamas labai sunkus, nusėda ant krosnies dugno ir taip atskiriamas nuo išlydyto cemento. Aliuminatinį cementą galima lydyti elektrinėse, vateržaketinėse, sukamosiose krosnyse ir aukštakrosnėse. <
Svarbiausias aliuminatinio cemento mineralas yra monokalcio aliuminatas CaO · Al O . Užmaišius cementą vandeniu, CaO · Al O prisijungia 10 molekulių vandens ir išsiskiria gelio pavidalu. Tačiau šis junginys yra nepatvarus ir skyla:
2(CaO · Al O · 10H O) = 2CaO · Al O · 8H O + 2Al(OH) + 9H O
2CaO · Al O · 8H O greitai išsikristalizuoja, todėl padidina kietėjančio cemento stiprumą. Temperatūroje, aukštesnėje kaip 25 ºC, susidaro ne 2CaO · Al O · 8H O, o 3CaO · Al O · 6H O, todėl sukietėjęs cementas būna ne toks stiprus.
Aliuminatinis cementas pasižymi labai geromis savybėmis. Jis rišasi normaliai, bet kietėja labai greitai. Šio cemento markės: 400, 500 ir 600. Jo markė rodo stiprumą po 3 parų, o ne po 28, kaip portlandcemento ir daugelio kitų rišamųjų medžiagų. Sukietėjusiame aliuminatiniame cemente nėra Ca (OH) , todėl jis labai atsparus agresyviam vandeniui ir karščiui. Sukietėjęs aliuminatinis cementas yra tankesnis už portlandcementą, nes jame daugiau vandens yra susijungusio į hidratinius junginius ir gana daug yra Al(OH) gelio. Dėl to šis cementas gana atsparus šalčiui.
Aliuminatinis cementas vartojamas betono ir gelžbetonio konstrukcijoms, kurių temperatūra kietėjant būna ne aukštesnė kaip 25 ºC ir kurioms reikia greitai kietėjančio, šalčiui ir daugkartiniam įmirkymui bbei džiūvimui atsparaus aukštos markės betono. Jis tinka ir tiems statiniams, kuriuos veikia sulfatiniai vandenys bei sieros dioksido dujos. Iš aliuminatinio cemento gaminamas karščiui atsparus betonas, plėtrusis ir nesitraukiantis cementas. Jis vartojamas įvairiems avariniams ir remonto darbams. Šis cementas netinka masyvioms konstrukcijoms ir nevartotinas, kai temperatūra lietėjant esti aukštesnė kaip 25 ºC.
ISTRA 40
UAB „STIMEKSA“ pristato sertifikuotą Lietuvoje aliuminatinį cementą „Istra-40″. Jis plačiai naudojamas gaminant sausus statybiniu mišinius STIMELIT, karščiui atsparius mišinius ir sulfatams atsparius gaminius. Aliuminatinis cementas – normaliai besirišantis, tačiau greitai kietėjantis cementas, kuris pasižymi aukštu ankstyvuoju stiprumu ir pasiekia didelį stiprio gniuždant rodiklį.
Pagal gamybos technologiją, cheminę sudėtį ir surišimo charakteristikas jis žymiai pranašesnis už paprastus kalcio-silikato cementus tokius kaip portlando cementas ar šlako-portlando cementas. ISTRA 40 sudėtyje vyrauja aliuminio kalcis suteikiantis medžiagai sekančias savybes:
– didelis atsparumas pradinėje panaudojimo statdijoje
– atsparumas karščiui
– didelis atsparumas korozijai
– atsparumas biologinei ir rūgštinei korozijai
ISTRA 40 gaminamas kartu lydant aliuminio prisotintus boksitus ir kalkes specialiuose krosnyse. Ataušus klinkeriai sumalami.
ISTRA 40 kokybė atitinka Anglijos standartą BS 915 skirtą cementams turintiems savo sudėtyje aliuminio produktų ir yra pastoviai tikrinamas atsižvelgiant į EN 196 reikalavimus. Sausomis laikymo sąlygomis cementą ISTRA 40 galima sandėliuoti iki 6 mėn.
Techniniai duomenys
Cheminė sudėtis (%)
SiO2 2-5 CaO 37-40
Al2O3 39-42 MgO <1.2
Fe2O3 14-17 SO <0.4
Minerologinė sudėtis
Minerologinės
sudėties santikyje cemento ISTRA 40 pagrindinis susidedamasis elementas yra kalcio aliuminatas. Šis mineralinis komponentas suteikia medžiagai atsparumo pirminėje panaudojimo stadijoje. Stingimo metu gaunami hidratacijos produktai yra kalcio hidroaliuminatai. Tai visiškai skirtingas produktas lyginant su portlando cementu, stingstant pastarąjam išsiskiria Ca(OH)2.
Mineralinės ISTRA 40 fazės
Pagrindinis komponentas: CA
Šalutiniai komponentai: C4AF, C-F-T, C2AS, C6fA4S, C12A7
Statybiniai – techniniai cemento ypatumai
Likutis sijojant esant 90 m km <5%
Malimo rupumas pagal Bleiną ~3000-3400 cm²/g
Masė palaida ~1.15 g/cm³
Masė / tūris ~3.2-3.3 g/cm³
Atsparumas ugniai ~1270ºC
Sukibimas ir vandens poreikis
Cemento sukibimas mmatuojamas pagal EN 196. Be to, kad įvertinti cemento ISTRA 40 reakcijas kituose mišiniuose, nustatant plastiškumą tyriamas ir skiedinių sukibimas. Skiedinių sukibimui nustatyti, pagal standartą EN 196, gaminamas skiedinys iš 3 dalių standartinio žvyro ir vienos dalies cemento kai B:C = 0.43
Rišamųjų komponentų sukibimo pradžia 3-5 valandos
Skiedinio sukibimas 1-3.5 valandos
Vandens poreikis esant standartiniam (EN 196) kietumui – 24.5 ± 1.5%
Tvirtumo didėjimas
Po įprastinio sukibimo periodo, greitai prasideda tvirtėjimas. ISTRA 40 yra cementas su labai dideliu atsparumu pradinėje sukibimo stadijoje. Jau ppo dviejų parų šio cemento atsparumas suspaudžiant, gerokai didesnis nei portlandcemento
(CEM I 52.5 R) po 28 parų.
Atsparumo didėjimo augimas [N/mm²]
Po 6 h Po 24 h Po 7 parų Po 28 parų
Atsparumas tempimui išlenkus 4-8 7-9 9-12 10-14
Atsparumas spaudimui 35-55 65-75 70-80 80-100
Bandymai atliekami ant prizmių 4x4x16 cm, pagamintų iš skiedinio atitinkamai ppagal EN 196 reikalavimus – 3 dalys žvyro ir 1 dalies cemento kai B:C=0.40
0 3 6 9 12 15 18 21 24
Laikas [val]
Atsparumas korozijai
Didelis atsparumas nutiekamiems vandenims išlaikant atsparumą trinčiai bei rūkštinei korozijai daro cementa ISTRA 40 idialia statybine medžiaga statant kanalizacinius tinklus ar vandens valymo įrengimus. Cemento hidratacijos metu susidarė kalcio hidroaliuminatai yra atsparūs silpno rūgštingumo (pH>3) rūgščių poveikiui.
V.Spec.paskirties keraminiai dirbiniai: santechniniai, ugniai
atsparūs, rūgštims atsparūs, jų tech.duomenys, tikslingas
panaudojimas(medžiaga tikslinga pagal žinomas firmas).
Santechninė keramika
Santechninės keramikos dirbiniai gaminami iš porceliano, pusporceliano ir fajanso. Didelių matmenų specialūs gaminiai – vonios, laboratorinės kriauklės ir kt. – gaminami iš fajanso su šamoto priedais. Porcelianas, pusporcelianis ir fajansas gaunami sumaišius ugniai atsparų molį arba koaliną, feldšpatą, kvarcą arba kvarcinį smėlį.
Fajanso ggaminiai visuomet padengiami drumsta arba skaidria glazūra, nes neglazūruota poringa fajanso šukė praleidžia vandenį. Dažniausiai glazūruojami ir kitų rūšių keramikos (porceliano, pusporceliano) gaminiai.
Iš fajanso gaminami praustuvai, klozetų puodai, plovimo bakeliai, vonios, iš porceliano – indai, izoliatoriai ir kiti gaminiai. Tokie gaminiai esti sudėtingos formos, todėl formuojami gipsinėse formose arba liejami.
Keraminiai kanalizacijos vamzdžiai formuojami iš plastiškos tešlos vertikaliais juostiniais vakuuminiais presais. Suformuoti vamzdžiai sustatomi vertikaliai specialiose aikštelėse taip, kad jų plačioji dalis būtų viršuje, ir 16-48 h džiovinami. Po to nulyginami vvamzdžių galai, padaromas sriegis, vamzdžiai markiruojami ir džiovinami džiovyklose (150 ºC temperatūroje) iki 2-3 % liekamosios drėgmės.
Išdžiovintų vamzdžių vidus glazūruojamas, kad būtų lygus ir mažiau trukdytų tekėti skysčiams. Be to, glazūruotų vamzdžių sienelės mažiau laidžios skysčiams ir chemiškai atsparesnės. Vamzdžiai degami įvairių tipų krosnyse, sudarius 1250-1300 ºC temperatūrą. Jų ilgis – 800-1200 mm, vidinis skersmuo – 150-600 mm (kas 50 mm), sienelės storis – 19-41 mm (priklauso nuo vidinio skersmens), leistinosios nuokrypos – ±3-4 mm. Vamzdžių įmovos ilgis – 60-70 (± 5) mm, vidinis skersmuo – 224-734 (± 8-14) mm.
Vamzdžio vieno ilginio metro masė 26-200 kg – ji priklauso nuo skersmens.
Vamzdžiai turi 5 min išlaikyti ne mažesnį kaip 0,2 MPa hidraulinį slėgį. Jų išorinių sienelių paviršiuje neturi pasirodyti vandens. Keraminės šukės vandens įgėrimas turi būti ne didesnis kaip 9%, atsparumas rūgštims – ne mažesnis kaip 92%. Po atsparumo rūgštims bandymo glazūruotame vamzdžio paviršiuje neturi būti jokių irimo žymių.
Keraminiai drenažo vamzdžiai (drenos) gaminami iš plastiškų lengvai lydžių molių su priedais ir be jų. Technologinis drenažo vamzdžių gamybos procesas labai panašus į keraminių plytų gamybos procesą. Keraminės drenos formuojamos iš plastiškos formavimo masės juostiniais presais, džiovinamos tunelinėse džiovyklose ir degamos tunelinėse krosnyse (apie 1000 ºC).
Drenažo vamzdžiai gaminami tokio vidinio skersmens: 50, 75, 1100, 125, 150, 175, 200 ir 250 mm. Vamzdžių ilgis – 333 mm, sienelių storis – 11-25 mm, atsparumas šalčiui – 15 ciklų, stiprumas gniuždant per visą drenos ilgį – 35-50 MPa.
Rūgštims atspari keramika
Chemiškai atsparūs gaminiai yra tokie, kurie nesuyra, ilgą laiką veikiami rūgščių arba įvairių agresyvių reagentų. Jie yra tankūs, stiprūs, atsparūs staigiems temperatūros pokyčiams.
Rūgštims atsparūs gaminiai priskiriami prie sukepusios keramikos dirbinių. Jiems būdinga vienalytė struktūra. Naudojami tose pramonės šakose (chemijos, metalurgijos, popieriaus ir celiuliozės, farmacijos, tekstilės, maisto ir kt. ), kur gaminami arba vartojami chemiškai agresyvūs reagentai ir medžiagos.
Pagal paskirtį rūgštims atsparūs gaminiai skirstomi į dvį grupes: skirtus futeruotei, arba storasienius, ir cheminę aparatūrą, arba plonasienius (į šią grupę taip pat įeina vamzdžiai ir fasoninės jų dalys).
Prie storasienių priskiriamos stačiakampės ir trapecinės plytos, plytelės ir fasoniniai gaminiai, naudojant technologinių įrengimų bei statybinių konstrukcijų apsaugai nuo agresyvių skysčių bei dujų poveikio. Į šią grupę įeina visi fasoniniai gaminiai, kurie dedami arba statomi į įrengimų arba aparatūros vidų ir sudaro vientisą klojinį.
Cheminė aparatūra – tai didelė sudėtingos formos ir labai įvairių matmenų gaminių grupė, į kurią įeina siurbliai, ventiliatoriai, reaktoriai, reaktoriai, vonios, vamzdžiai ir kt. Būdinga, kad jie visiškai nelaidūs nei skysčiams, nei dujoms. Kad būtų sandaresni, tokie gaminiai dažniausiai gglazūruojami chemiškai atspariomis glazūromis.
Ugniai atsparios medžiagos ir gaminiai
Pagal atsparumą ugniai medžiagos skirstomos į ugniai atsparias (atsparumas ugniai 1580-1770 ºC0, labai atsparias (1770-2000 ºC) ir ypač atsparias ugniai (didesnis kaip 2000 ºC). Jos sėkmingai vartojamos ten, kur temperatūra aukštesnė kaip 1000 ºC, nes neišsilydo ir nepraranda svarbiausių mechaninių ir fizikinių-cheminių savybių. Šių medžiagų šilumos ir dujų laidumo koeficientai palyginti maži.
Visos ugniai atsparios medžiagos ir gaminiai klasifikuojami pagal šias pagrindines savybes: cheminę-mineraloginę sudėtį, gamybos būdą, poringumą, terminį apdorokimą, formą ir matmenis.
Pagal cheminę-mineraloginę sudėtį visi ugniai atsparūs gaminiai skirstomi į silicio oksido, aliumosilikatinius, chromitinius, anglinguosius, magnezitinius, cirkoninius ir kitus gaminius.
Pagal poringumą gaminiai skirstomi į septynias grupes: nuo labai tankių, kurių poringumas iki 3% iki labai lengvų, kurių poringumas didesnis kaip 95%.
Žiūrint gamybos būdo, gaminiai skirstomi į plastiškai formuotus, presuotus pussausiu būdu, plūktus iš neplastiškų medžiagų miltelių, lietus iš šlikerio arba iš lydalo ir išpjautus iš natūralių uolienų.
Pagal terminio apdorojimo būdą gaminiai būna degti ir nedegti, lieti ir po to atkaitinti, karštai presuoti ir kitokie. Nedegti gaminiai išdega ten, kur panaudojami.
Gaminių forma ir matmenys būna labai įvairūs: plytos (normalios ir trapecinės), paprasti ir sudėtingi fasoniniai gaminiai, atitinkantys padengiamų paviršių formą, pramoniniai ir laboratoriniai gaminiai (tigliai, vamzdeliai ir kt.).
Silicio oksido gaminiai formuojami pussausiu
būdu iš smulkių kvarcitų (SiO ne mažiau kaip 90%) su nedideliu kalkių priedu (iki 2,5%). Dinasas susideda iš tridimito ir kristobalito kristalų. Geriausiu dinasu laikomas toks, kuriame yra apie 50-70% tridimito ir 20-30% kristobalito. Dinaso atsparumas ugniai – 1670-1730 ºC, stiprumas gniuždant – 15-35 Mpa, poringumas – 20-25%. Didžiausias dinaso trūkumas yra mažas jo terminis atsparumas mažesnėje kaip 600 ºC temperatūroje. Dinaso gaminiais išklojami pramoninių krosnių skliautai.
Magnezitiniai gaminiai gaunami presuojant perdegtą magnezitą, kuriame yra iki 80-85% periklazo. Šių gaminių atsparumas uugniai didesnis kaip 2000 ºC. Gryno periklazo lydymosi temperatūra – 2800 ºC. Vartojami metalurgijos pramonėje.
Dolomitiniai gaminiai gaminami iš perdegto (sukepusio) dolomito. Šių gaminių atsparumas ugniai – apie 2000 ºC, stiprumas gniuždant – 15-100 Mpa, poringumas – 15-25 %. Jais išklojamos Marteno ir elektrinės plieno lydymo krosnys, konverteriai, sukamosios cemento krosnys. Vartojami taip pat spalvotojoje metalurgijoje.
Chromitinių (špinelinių) gaminių atsparumas ugniai – 1800-2000 ºC. Jų bendra formulė yra RO · R O ; čia RO gali būti MgO, FeO, ZnO, MnO, o RR O – Fe O , Al O , Cr O , Mn O .Šios medžiagos daugiausia gaminamos iš chromito FeO · Cr O ir chromo magnezito. Chromitas lydosi 2180 ºC temperatūroje. Chromitiniais gaminiais išklojamos plieno lydymo ir sukamosios cemento kkrosnys.
