DARBO TEISĖ IR PADARYTOS ŽALOS ATLYGINIMAS DARBOVIETĖJE
TURINYS
ĮVADAS…………………………3
..
1. Materialinės atsakomybės sąvoka……………………….4
2. Sąlygos darbuotojų materialiniai atsakomybei atsirasti……………..6
3. Ribota materialinė atsakomybė…………………………8
4. Visiškos materialinės atsakomybės pagrindai ir jų taikymo teismų praktikoje problemos…………………………9
4.1. Materialinė atsakomybė už žalą, padarytą veiksmais, kuriuose yra baudžiamaisiais įstatymais numatytų baudžiamų veikų požymių…………………………11
4.2. Materialinė atsakomybė už neblaivaus arba apsvaigusio nuo narkotinių ar toksinių medžiagų darbuotojo padarytą žalą…………………………12
5. Žalos dydžio nustatymas ir atlyginimo tvarka…………………12
IŠVADOS…………………………14
Naudotos literatūros sąrašas…………………………15
ĮVADAS
Lietuvoje vis daugiau dėmesio skiriama teisiniam darbo santykių reguliavimui. Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, sparčiau privatizuojant valstybinį turtą, egzistuojant laisvajai rinkai ypač svarbus vaidmuo tenka ekonominiams poslinkiams. Labai pasikeitė ddarbdavių požiūris į turto apsaugą. Jie tapo rūpestingesni, nes sustiprėjo savarankiškumo ir atsakomybės jausmas. Kiekvienas darbdavys ne tik nori būti šeimininkas savoje įmonėje, saugoti joje sukauptą turtą, bet ir siekia, kad šis turtas nuolat didėtų. Be to, negalima nusižengti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, kuriame įtvirtintas ne tik darbdavio, bet ir nuosavybės neliečiamumas plačiąja prasme. Iš darbo teisės santykių kylanti materialinė darbininkų ir tarnautojų atsakomybė yra viena iš teisinių priemonių, taikytinų saugoti šį turtą.
Šiandien galime drąsiai teigti, kad klausimų ššia tema sprendimas gana problemiškas, nes jie buvo reguliuojami vadovaujantis l972 m. birželio 1 d. priimtu Darbo įstatymų kodeksu², kuris iki šiol per mažai koreguojamas, daugeliu aspektų nebeatitinka darbdavių poreikių. Naujas Lietuvos Respublikos darbo kodeksas įsigaliojo nuo 2003 m. sausio 11 d.
Nepaneigsime to, kad kiekvieno darbuotojo pareiga tausoti nuosavybę, o kartu išsaugoti tam tikras savo darbo užmokesčio garantijas. Kita vertus, tinkama pažiūra į turto apsaugą daro atitinkamą įtaką ir darbo bei drausmės darbe stiprinimui.
Savaime suprantama, kad materialiniai nuostoliai, kuriuos padaro darbuotojai, daro žalą įmonei, ir nesvarbu, kokios rūšies.
Praktika rodo, kad darbdaviai dažnai pažeidžia įstatymų reikalavimus, neteisėtai iš darbuotojų darbo užmokesčio išskaičiuoja įvairaus dydžio sumas. Turint omenyje tai, kad darbo užmokestis darbuotojui dažniausiai yra vienintelis pragyvenimo šaltinis, itin svarbu, kad darbuotojų materialinę atsakomybę reglamentuojantys įstatymai būtų teisingai taikomi.
Šiame darbe pasistengsime išnagrinėti ribotos ir visiškos darbuotojų materialinės atsakomybės atvejus, aptarti jų ypatumus, taip pat pasistengsime lyginamuoju aspektu parodyti, kaip iš esmės skiriasi materialinė atsakomybė naujai priimtame Darbo kodekse.
1. MATERIALINĖS AATSAKOMYBĖS SĄVOKA
Kadangi apie materialinę atsakomybę kalbėsime remdamiesi darbo teise, turime pabrėžti, kad darbo sutarties šalis, padariusi materialinę žalą kitai šaliai, privalo ją atlyginti įstatymo nustatyta tvarka ir dydžiu. Ši pareiga atlyginti nuostolius vadinama materialine atsakomybe.
Materialinės atsakomybės taikymo sąlygas ir tvarką nustato Lietuvos Respublikos darbo įstatymų kodeksas, tačiau taip pat kalbėsime ir apie Darbo kodekse numatytas normas, kurios, kaip jau minėjome, įsigaliojo nuo 2003 m. sausio 1 d.
Darbdavys ir darbuotojas pagal savo teises, pareigas bei ekonominę padėtį yra sskirtingi subjektai. Kyla valstybės pareiga užtikrinti šių darbo santykių subjektų bendradarbiavimą, o kartu saugoti darbuotojo, kaip silpnesnės šalies, teises. Dėl to darbo teisės normos kai kuriais atvejais riboja darbdavio valią reikalauti atlyginti darbuotojo padarytą žalą. Darbdavys, kaip turto savininkas, pats turi prisiimti tam tikrą atsakomybę dėl rizikos, atsiradusios organizuojant darbą, dėl turto atsitiktinio žuvimo ar sugedimo.
Materialinei atsakomybei, kaip teisinės atsakomybės rūšiai, būdingi šie požymiai:
ü jos atsiradimo pagrindas yra teisės pažeidimas;
ü ji susijusi su valstybės prievarta;
ü ji realizuojama per teisinį santykį, kuris atsiranda (pasikeičia) dėl teisės pažeidimo;
ü kaltam asmeniui ji yra nepageidaujama, nenaudinga asmenine turto prasme;
ü sankcijos, taikomos realizuojant atsakomybę, visada turi baustinumo atspalvį;
ü pažeidėjas ir nukentėjusi šalis palaiko darbo teisinius santykius.
ü žala padaroma einant darbo pareigas.
Būtina žinoti, kad egzistuojantys materialinės atsakomybės principai, užtikrinantys jos vienybę ir saugantys nuo savivalės taikant šio instituto normas, yra šie:
ü ribų ir pagrindo normatyvinis nustatymas;
ü atsakomybės neišvengiamumo principas, reiškiantis tai, kad nė viena darbo sutarties šalis, padariusi kitai šaliai materialinę žalą, negali būti nenubausta.
Individualizuojant materialinę atsakomybę būtina atsižvelgti į atsakomybės dydį, kuris nustatomas pagal pažeidimo pobūdį, kitaip tariant, kiekvienu konkrečiu atveju reikia atsižvelgti į aplinkybes, kuriomis žala padaryta, ir į jos padarymo būdą. Tais atvejais, kai žala padaryta grupės asmenų, būtina nustatyti kaltus aasmenis ir atsakomybės subjektus. Darbo teisėje egzistuoja ir materialinės atsakomybės taikymo greitumas, kuris padeda nedelsiant atkurti nukentėjusios šalies teises. Materialinės atsakomybės subjektai turi teisę ginti savo teisėtus interesus teisme.
Turint omenyje teisinės atsakomybės subjektus, darbo teisėje išskiriamos dvi materialinės atsakomybės rūšys:
1. Darbuotojo atsakomybė darbdaviui;
2. Darbdavio atsakomybė darbuotojui.
Teisingai taikyti materialinę atsakomybę svarbu tiek teoriniu, tiek praktiniu požiūriu. Siekiame, kad darbuotojų požiūris į darbą būtų doras ir sąžiningas, kad jie neatliktų tokių veiksmų, kurių padarinys – atsiradusi žala, saugotų darbdavių jiems patikėtą turtą. Deja, šiuo aspektu negalime pamiršti ir darbdavio, administracijos pareigų. Įmonės administracija privalo tinkamai organizuoti darbuotojų darbą bei sudaryti tinkamas sąlygas dirbti, nes gana dažni atvejai, kai turtiniai nuostoliai atsiranda būtent dėl administracijos kaltės. Kita vertus, būtina tinkamai pritaikyti darbuotojų materialinę atsakomybę reguliuojančius įstatymus, t. y. reikia suprasti, kad įmonių, įstaigų ar organizacijų administracija savo nuožiūra negali sumažinti atsakomybės dydžio, taikyti kitokią jos rūšį, nei numatyta įstatyme, ar visai atleisti darbuotoją nuo materialinės atsakomybės. Nesant juridinio pagrindo taip pat negalima didinti išieškomų sumų. Priešingu atveju toks įstatymų nesilaikymas pažeistų ir teisėtumo principus. Tačiau, kaip numatyta Darbo kodekso 257 straipsnio 5 dalyje, darbo ginčą nagrinėjančiai institucijai suteikta teisė sumažinti atlygintinos žalos dydį atsižvelgiant į aplinkybes, lėmusias žalos atsiradimą, ttaip pat į atsakovo turtinę padėtį, išskyrus atvejus, kai žala padaroma tyčia. Įstatymas taip pat pabrėžia, kad toks atitinkamo darbuotojo žalos atlyginimo sumažinimas negali būti pagrindas padidinti atlygintiną žalą kitiems grupinės atsakomybės dalyviams.
Beje, reikia paminėti ir tai, kad DK 257 straipsnio 5 dalis darbo ginčą nagrinėjantis organas atsižvelgiant į kaltės laipsnį, konkrečias aplinkybes ir materialinę darbuotojo padėtį sumažinti atlygintinos žalos dydį, išskyrus atvejus, kai žala padaroma tyčia.
Materialinė atsakomybė pagal darbo įstatymus skiriama į ribotą ir visišką. Kyla klausimas, kodėl ir kuo ji ribojama? Į tai atsako DK 254 straipsnis, t. y. 2 dalyje pateiktos:
Darbuotojas materialiai atsako tiesioginės tikrosios žalos dydžiu ir ne daugiau kaip savo trijų vidutinio mėnesinio uždarbio dydžiu, išskyrus atvejus, nustatytus Kodekso 255 straipsnyje.
Reikia pabrėžti, kad ir visiškos materialinės atsakomybės atveju darbuotojai taip pat atsakys už tiesioginę įmonei padarytą tikrąją žalą, tačiau šiuo atveju nebus ribojamas jų gaunamas uždarbis. Šią atsakomybę lemia nuostolių padarymas nusikalstamais veiksmais, kai tokia atsakomybė numatyta specialiuose įstatymuose ar atskiroje rašytinėje sutartyje, arba kai nuostoliai padaromi neinant darbo pareigų. Dažniausiai praktikoje materialinė darbuotojų atsakomybė yra ribota. Visiška materialinė atsakomybė taikoma išimties tvarka ir tik tam tikrais įstatyme numatytais atvejais, todėl ją būtų galima apibrėžti taip: visiškai materialinė darbuotojų atsakomybė – tai darbuotojų teisinė pareiga
įstatymo numatytais atvejais ir tvarka visiškai, neatsižvelgiant į gaunamo uždarbio dydį, atlyginti tiesioginę tikrąją žalą, padarytą teisei priešingais kaltais veiksmais ar neveikimu įmonei, įstaigai ar organizacijai, su kuria darbuotojus sieja konkretūs darbo teisiniai santykiai;
Visiškos materialinės atsakomybės atvejai numatyti DK 255 str. Jis skelbia, kad darbuotojas privalo atlyginti visą žalą, jei:
1) žala padaryta tyčia;
2) žala padaryta jo nusikalstama veika, kuri konstatuota baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka;
3) žala padaryta darbuotojo, su kuriuo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis;
4) žala padaryta prarandant įrankius, drabužius, apsaugos priemones, perduotas ddarbuotojui naudotis darbe, taip pat prarandant medžiagas, pusgaminius ar gaminius gamybos procese;
5) žala padaryta kitokiu būdu ar kitokiam turtui, kai už ją visiška materialinė atsakomybė nustatyta specialiuose įstatymuose;
6) žala padaryta neblaivaus arba apsvaigusio nuo narkotinių ar toksinių medžiagų darbuotojo;
7) tai nustatyta kolektyvinėje sutartyje.
Be darbuotojų materialinės atsakomybės atvejų darbo kodekse numatyta ir darbdavio materialines atsakomybes atvejai, numatyti DK 248 str. kai:
1) darbuotojas sužalojamas ar miršta arba suserga profesine liga, jeigu jis nebuvo apdraustas nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinių draudimu (Kodekso 249 str.).
2) žala padaroma ssugadinant, sunaikinant arba prarandant darbuotojo turtą (Kodekso 249 str.).
3) kitokiu būdu pažeidžiant darbuotojo ar kitų asmenų turtiniai interesai (DK 249 str.).
4) darbuotojui padaroma neturtinė žala.
2. SĄLYGOS DARBUOTOJŲ MATERIALINEI ATSAKOMYBEI ATSIRASTI
Materialinė atsakomybė nuo civilinės atsakomybės skiriasi teisės pažeidimu, subjektais, atsakomybės dydžiu ir tvarka. KKitaip tariant, civilinei atsakomybei (žalai atlyginti) pakanka bendrųjų atsakomybės sąlygų, t. y. žalos, teisei priešingos veikos, priežastinio pažeidėjo neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo ryšio ir, žinoma, žalą padariusio asmens kaltės. Visai kitaip sprendžiamas darbuotojų materialinės atsakomybės klausimas. Be minėtų bendrųjų sąlygų, pagal civilinę teisę, pagal darbo teisėje egzistuojančias normas dar privalo būti ir specialiosios sąlygos, būtent:
1) žalos padarymo metu darbuotojas privalo dirbti toje organizacijoje, kuriai padaryta žala;
2) žala turi būti padaryta vykdant (einant) darbo pareigas.
Tačiau kalbėdami tiek apie bendrąsias, tiek apie specialiąsias darbuotojų materialinės atsakomybės sąlygas privalome suprasti, kad jos yra teisės pažeidimo sudėtinės dalys. Apibendrindami išsakytas mintis galime teigti, kad darbuotojai materialinėn atsakomybėn traukiami tik tada, kai vienu metu egzistuoja šios sąlygos:
1 ) kai organizacijai padaryta ttiesioginė tikroji žala;
2) kai žala padaryta neteisėtais darbuotojo veiksmais (dėl veikimo, neveikimo);
3 ) yra priežastinis neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo ryšys;
4) kai žala atsiranda dėl darbuotojo kaltės.
Reikia pabrėžti, kad DK 250 straipsnyje numatytas ir neturtinės žalos atlyginimas, tačiau reikia suprasti, kad tokią žalą viena kitai privalo atlyginti tik darbo sutarties šalys. Neturtinės žalos atlyginimo dydį kiekvienu atveju nustato teismas vadovaudamasis Civiliniu kodeksu ir civilinio proceso kodeksu.
Skiriamos dvi žalos rūšys: materialinė ir nematerialinė. Be to, materialinė žžala apibūdinama ne tik kaip nukentėjusiojo turto sumažėjimas. Prie jos priskiriama ir negauta nauda, t. y. atvejai, kai esant tam tikriems darbuotojo veiksmams turtas nepadidėjo, nors to buvo tikimasi. Kitos sąlygos, kai darbuotojas turi materialiai atsakyti, beveik tokios, kurias numato mūsų įstatymai, tačiau pabrėžiama, kad žala padaroma darbe arba dėl darbo. Taigi DK 246 straipsnyje kalbama apie atsakomybę tik tuo atveju, kai yra padaryta tiesioginė tikra žala. Neįmanoma būtų išvardyti visų atvejų, kaip atsiranda tiesioginė tikra žala. Savaime suprantama, kad tai būtų tiek paties turto netekimas, galimas vienokio ar kitokio pobūdžio turto vertės sumažėjimas, turėtos nenumatytos išlaidos (pvz., baudos, kurias darbdavys sumokėjo įvykus vagonų prastovai dėl darbuotojų kaltės), sugadinto turto taisymas, sugadintų instrumentų pakeitimas naujais ir pan.
Manytume, kad esant tyčinei veikai, kuria darbuotojas padaro darbdavio turtui ar turtiniams interesams didelę žalą, nereikėtų svarstyti, ar reikia riboti darbuotojo materialinę atsakomybę darbdavio negautų pajamų atžvilgiu.
Tokios nuomonės iki šiol buvo ir kiti teisininkai. Kaip matyti iš DK 257 straipsnio 1 dalies, ši problema galutinai išspręsta, nes atlygintinos žalos dydį sudaro ne tik tiesioginiai nuostoliai, bet ir negautos pajamos, kurios anksčiau pagal darbo teisę į nuostolių sampratą neįėjo.
Kalbant apie neteisėtą darbuotojo veiką reikia pasakyti, kad ji gali pasireikšti tiek veikimu, tiek nneveikimu, t. y. tuo, kad darbuotojas padarė tai, ko pagal savo darbo pareigas negalėjo ir neprivalėjo padaryti, arba atvirkščiai – nepadarė arba neatliko konkretaus darbo, kurį privalėjo atlikti. Darbuotojas tiesiogiai pažeidė savo darbo pareigas, kurios gali būti apibrėžiamos bendrai, nustatomos ne tik darbo įstatymais, bet ir vietos norminiais aktais. Tai galėtų būti vidaus darbo tvarkos taisyklės, pareigybiniai nuostatai, instrukcijos, įmonės vadovo duoti nurodymai (įsakymai, potvarkiai) bei darbo sutartis. Manytume, kad šiuo atveju visai nesvarbu, iš kokio normatyvinio dokumento kilo pažeidimas, (be abejonės, toks dokumentas turi būti teisėtas), tačiau privalome suprasti, kad darbuotojų neteisėtos veikos esminis bruožas yra tas, kad ja pažeidžiama ne tik teisės norma, bet ir nukentėjusiojo, dažniausiai darbdavio subjektinė teisė, nes jo turtui padaroma žala.
Padarius žalą dėl būtinojo reikalingumo materialinė atsakomybė netaikoma. Būtinojo reikalingumo atveju atsiradusi žala iš tikrųjų turi būti daug mažesnė negu ta, kuri galėjo būti padaryta nesiėmus reikiamų priemonių ar veiksmų, kad būtų pašalinti žalingi veiksniai.
Neleidžiama reikalauti, kad darbuotojas materialiai atsakytų už žalą, kuri atsirado dėl normalios gamybinės ar ūkinės rizikos. Šiuo atveju taip pat negalima įvardyti visų normalios gamybinės ar ūkinės rizikos aspektų, nes kiekvienu konkrečiu atveju juos būtina analizuoti ir padaryti galutinę išvadą, ar tai pateisinama. Kai kurie teisininkai mano, kad ggamybinė ar ūkinė rizika būtų pateisinama tuomet, kai:
ü tikslo negalima pasiekti įprastu (nerizikingu) būdu;
ü rizika atitinka tikslų, kurių siekiama, reikšmingumą;
ü žalingi padariniai yra tik tikėtini (jei iš anksto žinoma, kad bus padaryta nuostolių, tai nelaikoma gamybine ar ūkine rizika);
ü rizikos objektas yra materialinės vertybės, o ne žmogaus gyvybė ar sveikata.11
Darbo įstatymų kodekso komentare sakoma, kad ši rizika laikoma normaliu reiškiniu,jei nuostoliai buvo padaryti siekiant organizacijai naudos, ir jeigu tai pasiekti kitokiu būdu buvo neįmanoma. Minėti veiksniai rodo, kad čia nėra darbuotojo kaltės, o teisinėje literatūroje visur pabrėžiama, kad nekalti asmenys už padarytą žalą neatsako.
Be abejonės, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ne visada žala padaroma vieno asmens. Praktikoje pasitaiko gana daug atvejų, kai žalą padaro keli asmenys, nes ir dabar tebeegzistuoja grupinė materialinė atsakomybė. Šiais atvejais kur kas sunkiau nustatyti ir priežastinį ryšį. Galima ir tokia situacija, kad dėl grupės asmenų kaltės padarytos žalos taip pat buvo ir tam tikra nukentėjusios šalies kaltė. Tik gerai išanalizavus konkrečią situaciją galima nustatyti, kokia dalis žalos atsirado dėl kiekvieno iš grupės asmenų neteisėtos veikos ir už kokią dalį žalos kiekvienas jų privalės atsakyti. Pagal DK 256 str. 2 dalies tais atvejais, kai dėl kartu dirbamo darbo neįmanoma atskirti atskirų darbuotojų atsakomybės,
gali būti sudaroma visiškos materialinės atsakomybės sutartis su darbuotojų grupe. Šiuo atveju žalą atlygina visi sutartį pasirašę darbuotojai. Kiekvieno jų dalis atlyginant žalą nustatoma proporcingai jų dirbtam laikui, per kurį sudarė žala, jei sutartyje nenustatyta kitaip.
Netgi tada, kai žalą padaręs darbuotojas nutraukia darbo santykius, jis ją privalės atlyginti teismo tvarka (išskyrus atvejus, kai žalą atlygina savo noru).
Atkreipiame dėmesį į tai, kad Darbo įstatymų kodekso 246 straipsnyje nustatyta, kad už žalą, padarytą įmonei, įstaigai ar organizacijai, darbuotojai materialiai atsako tada, kkai ji padaryta einant darbo pareigas. Suprantama, tai taikoma tiek ribotai, tiek visiškai materialinės atsakomybės rūšims.
3. RIBOTA MATERIALINĖ ATSAKOMYBĖ
Kadangi vienas iš pagrindinių darbo teisės principų yra darbo santykių šalių lygybės principas, negalime paneigti to fakto, kad ribota materialine atsakomybe siekiama užtikrinti silpnesnės darbo santykių šalies, t. y. darbuotojo, teisių apsaugą. DK 254 straipsnis nustato tam tikras garantijas, kurios taikomos materialinei atsakomybei riboti.
Darbo kodekso 253 straipsnyje sakoma, kad darbuotojas privalo atlyginti materialinę žalą, atsiradusią dėl:
1) turto netekimo ar jjo vertės sumažėjimo, sugadinimo;
2) medžiagų pereikvojimo;
3) baudų ir kompensacinių išmokų, kurias darbdavys turėjo sumokėti dėl darbuotojo kaltės;
4) išlaidų, susidariusių dėl sugadintų daiktų;
5) netinkamo materialinių vertybių saugojimo;
6) netinkamos materialinių vertybių ar pinigų apskaitos;
7) priemonių užkirsti kkelią blogai produkcijai išleisti, materialinėms ar piniginėms vertybėms grobti, nesiėmimo;
8) kitokių darbo tvarkos taisyklių, pareiginių ar kitų instrukcijų pažeidimo.
Kaip matyti iš įstatymo, minėtame straipsnyje nekalbama apie atskirus žalos padarymo subjektus.
Analizuojant DK 253 straipsnį matyti, kad kai kurie ribotos materialinės atsakomybės atvejai taikytini ir iš dabar netekusio galios, DĮK 144 straipsnio, pavyzdžiui, vadovams ,,netinkama, materialinių ar piniginių vertybių apskaita, saugojimas, nesiėmimas priemonių užkirsti kelią blogai produkcijai išleisti bei kt.“, tačiau negalima nepaminėti visiškai naujos redakcijos, tai yra 2 iš 8 punktų: medžiagų pereikvojimo, kitokių darbo tvarkos taisyklių, pareiginių ar kitų instrukcijų pažeidimo. Mano nuomone, minėtas Darbo kodekso straipsnis darbdaviams suteikia daugiau galimybių reikalauti atlyginti padarytą žalą, nors subjektai nenurodomi, nes kiekvienas praktikoje pasitaikantis atvejis tai savaime įvardys. Pagal DK nnormas žalos dydį sudaro tiesioginiai nuostoliai bei negautos pajamos.
Netekęs galios DĮK 144 straipsnio 3 punktas nustatę pareigūnų, kurie kalti dė1 neteisėto atleidimo iš darbo arba perkėlimo į kitą darbą su nuoroda į DĮK 248 straipsnio nuostatas, materialinę, (taip pat ribotą) atsakomybę. Beje, šiuo straipsniu vadovautis nebegalima, nes 2000 m. birželio mėnesi DĮK XV skirsnis ,,Darbo ginčai“ nebeteko galios,15 o taip pat neteko galios DĮK nuo 2003-01-01 įsigaliojus Darbo Kodeksui. Iš to išplaukia, kad šiandien likome be teisinės normos, kuri lleistų išieškoti iš pareigūnų dėl jų minėtų kaltų veiksmų padarytą žalą. Kaip rodo teismų praktika, kalbant apie neteisėtą atleidimą iš darbo ar neteisėtą perkėlimą į kitą darbą dažniausiai paaiškėja šiurkštūs darbo įstatymų pažeidimai. Mano nuomone, kad tokiais atvejais iš pareigūnų būtina išieškoti ne tik tris pagal ankstesnę normą bei būsimąją Darbo kodekso normą vidutinius mėnesinius darbo užmokesčius, o visą įmonei, įstaigai ar organizacijai padarytą žalą. Dažniausiai šią žalą sudaro lėšos, kurias teismai priteisia darbuotojams dėl to, kad jie nepareiškė noro grįžti į ankstesnį darbą, o paprašė priteisti kompensaciją. Mano nuomone, tai paskatintų vadovus rimčiau laikytis darbo įstatymų, teismuose sumažėtų civilinių bylų.
Tai ypač aktualu valstybinėms įstaigoms ir organizacijoms, kurios išlaikomos iš valstybės, savivaldybių ir valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto lėšų, taip pat privačiam sektoriui, kuriam vadovavimo paslaugos teikiamos pagal patentą. Nepaneigsime, kad kiltų ieškojimo problemų. Joms išvengti galbūt teismo sprendime iš karto reikėtų nurodyti konkretų asmenį (vadovą), dėl kurio kaltės neteisėtai buvo atleistas ar į kitą darbą perkeltas darbuotojas. Vis dėlto, mūsų manymu, dėl pareigūnų materialinės atsakomybės vietoje minėto senos normos DĮK 144 straipsnio 3 punkte taikysime Darbo kodekso 253 straipsnio 8 punktą, nes drįstame teigti, kad darbo įstatymų nesilaikymas, t. y. neteisėtas atleidimas iš darbo ar perkėlimas į kitą ddarbą, gali būti suprantamas ir kaip pareiginių ar kitų instrukcijų pažeidimas.
Kita vertus, Darbo kodekso redakcija patvirtino tai, kad nebeliko pareigūnams padidėjusios ribotos materialinės atsakomybės. Išeina, kad už padarytą žalą jie atsako taip pat kaip eiliniai darbuotojai.
Žiūrėdami iš darbuotojų pozicijos nemanytume, kad tai visiškai teisinga. Šiuo aspektu kyla nemažai minčių, kokių priemonių reikėtų imtis, kad būtų užtikrintas darbo tvarkos taisyklių, pareiginių ar kitų instrukcijų laikymasis. Išvengę pažeidimų išvengtume materialinės žalos.
Kalbant apie ribotą materialinę atsakomybę reikia paminėti, kad įmonės, struktūrinio padalinio vadovai ir kiti pareigūnai, dėl kurių kaltės kilo streikas arba kurie nevykdė ar uždelsė įvykdyti taikinimo komisijos (darbo arbitražo, trečiųjų teismo) sprendimą, atliko darbdaviui draudžiamus veiksmus paskelbus streiką, įstatymo nustatyta tvarka gali būti traukiami drausminėn atsakomybėn, jiems gali būti taikoma materialinė atsakomybė iki šešių mėnesių pareiginės algos dydžio,jeigu dėl jų kaltės darbdaviui buvo padaryta žala.16 Tačiau tai, kaip matome iš įstatymo, susiję tik su streikais, o ne su padidėjusia pareigūnų ribota materialine atsakomybe.
4. VISIŠKOS MATERIALINĖS ATSAKOMYBĖS PAGRINDAI IR JŲ TAIKYMO TEISMŲ PRAKTIKOJE PROBLEMOS
DK 255 straipsnis numato baigtinį sąrašą atvejų, kada darbuotojai materialiai atsako už visą dėl jų kaltės padarytą žalą darbdaviui, jei:
1) žala padaryta tyčia;
2) žala padaryta jo nusikalstama veikla, kuri yra konstatuota Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka;
3) žala padaryta darbuotojo, ssu kuriuo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis;
4) žala padaryta prarandant įrankius, drabužius, apsaugos priemones, perduotas darbuotojui naudotis darbe, taip pat prarandant medžiagas, pusgaminius ar gaminius gamybos procese;
5) žala padaryta kitokiu būdu ar kitokiam turtui, kai už ją visiška materialinė atsakomybė nustatyta specialiuose įstatymuose;
6) žala padaryta neblaivaus arba apsvaigusio nuo narkotinių ar toksinių medžiagų darbuotojo;
7) tai nustatyta kolektyvinėje sutartyje.
DK 13 straipsnio 2 dalis nustato, kad darbo sutarties šalis, t. y. darbuotojas, gali būti nuolatinis Lietuvos gyventojas, sulaukęs 16 metų. Jeigu kalbėsime šiuo aspektu apie visišką materialinę atsakomybę, reikia aptarti darbinį subjektiškumą (teisnumą ir veiksnumą), kuris, kaip nustatyta įstatyme, įgyjamas tik sulaukus 16 metų amžaius, nuo kurio asmuo gali ne tik suvokti, bet ir savarankiškai įgyvendinti savo veiksmus, teises ir pareigas. Dirbdamas toks asmuo atsako drausmine tvarka ir materialiai pagal darbo teisės nustatytas taisykles. DK 256 straipsnis 3 dalis tiesiogiai kalba apie rašytines sutartis dėl visiškos materialinės atsakomybės ir pabrėžia, kad tokias sutartis galima sudaryti tik su darbuotojais, turinčiais 18 metų. Manytume, kad šiuo atveju materialinės atsakomybės subjekto teisinis reguliavimas yra nepakankamas, sukelia atskirų norminių aktų neaiškumų ir prieštaravimų.
Galiu teigti, kad visiškos materialinės atsakomybės sutarties sudarymas šiuo aspektu būtų lyg ir papildoma darbo sutarties sąlyga, nes darbuotojo darbo funkcijos tiesiogiai susijusios su materialinėmis vertybėmis. Kita
vertus, jei nutraukiame darbo sutartį, nutrūksta ir materialinės atsakomybės sutartis (tik ne žalos atlyginimo aspektu). Tačiau negalime teigti, kad darbuotojui atsisakius pasirašyti visiškos materialinės atsakomybės sutartį automatiškai nutrūksta darbo sutartis. Praktikoje galimi atvejai, kai darbuotojui suteikiamas kitas darbas, nesusijęs su materialinių vertybių aptarnavimu. Tuomet materialinė atsakomybės sutartis netenka galios. Ji nutrūksta ir tada, kai darbuotojas dėl vienų ar kitų priežasčių nutraukia su įmone palaikomus darbo teisinius santykius.
Savaime suprantama, kad tokios visiškos individualios materialinės atsakomybės sutartys sudaromos tik su tais ddarbuotojais, kuriems administracija turtą bei kitas vertybes perduoda saugoti ar kitais tikslais (naudoti gamybos procese, jas perdirbti, pervežti ar parduoti). Be abejo, vertybių išsaugojimą būtina suprasti plačiau, nes tai ne tik nustatytas jų trūkumas – jos gali būti sugadintos, sunaikintos. Darbų ir pareigų sąrašas, leidžiantis sudaryti tokios materialinės atsakomybės sutartis, yra išsamus, patvirtintas dar sovietmečiu 1977 m. Praktika rodo, kad su asmenimis, einančiais minėtame sąraše nenumatytas pareigas, sudaryti visiškos materialinės atsakomybės sutarčių negalima. Be to, DK komentare aiškiai pareikšta nuomonė, kkad tokias sutartis administracija gali sudaryti tik su tais darbuotojais, kurių einamos pareigos (dirbami darbai) įtrauktos į minėto nutarimo sąrašus.
Kadangi konkrečių darbų ir pareigų sąrašą leista nustatyti kolektyvinėje sutartyje, matyt, nebekyla klausimas, kodėl minint atvejus, kada darbuotojai privalo atlyginti vvisą žalą, 255 straipsnyje atsirado atskiras 7 punktas ,,tai nustatyta kolektyvinėje sutartyje“. Šiandien gana sudėtinga numatyti, kaip šios normos bus praktiškai įgyvendinamos, ar darbdaviai neims piktnaudžiauti jiems suteiktomis teisėmis. Tačiau įstatymas tiesiogiai įpareigoja darbdavius nurodyti, kokius įsipareigojimus jis prisiims ir kokias sąlygas užtikrins darbuotojui, kad žala neatsirastų. Noriu paminėti, kad sąlygų išsaugoti turtą sudarymas pabrėžiamas Lenkijos darbo kodekse. Pavyzdžiui, darbuotojas bus atleistas nuo atsakomybės, jeigu įrodys, kad žala atsirado dėl ne nuo jo priklausančių priežasčių, ypač dėl to, kad darbdavys neužtikrino sąlygų (pinigų, vertybinių popierių, prietaisų, instrumentų, individualios apsaugos priemonių ir kt.), užtikrinančių patikėto turto saugumą.
Deja, negalima sutapatinti praktikoje tų atvejų, kai visiškos materialinės atsakomybės sutartis visai su darbuotoju nesudaryta arba kai tokia sutartis dėl administracijos kaltės (aplaidumo) sudaryta vvėliau, paaiškėjus žalai. Darbuotojas tokiu atveju atsako bendrais pagrindais, t. y. ribotai.
Kolektyvinės (grupinės ) materialinės atsakomybės sutartis- tai darbo sutarties pagrindu sudarytas susitarimas įmonės, įstaigos ar organizacijos ir visų kolektyvo (grupės) narių, kuriuo organizacija perduoda kolektyvui (grupei) turtą ir kitas vertybes saugoti ir kitais tikslais bei įsipareigoja sudaryti sąlygas, būtinas darbui ir šių vertybių apsaugai. Visi kolektyvo (grupės ) nariai įsipareigoja tausoti perduotą turtą, imtis priemonių žalai išvengti ir materialiai atsakyti už patikėtų vertybių neišsaugojimą. Pagrindinis požymis, kuris atskiria ššias abi sutartis, t. y. individualią ir kolektyvinę (grupinę), yra kartu dirbami darbai, susiję su perduotų jiems vertybių saugojimu, apdirbimu, perdavimu (išdavimu) ir t. t. Tai būtent tie atvejai, kai nėra galimybės atriboti kiekvieno darbuotojo materialinės atsakomybės ir sudaryti atskiras, individualias visiškos materialinės atsakomybės sutartis.
Beje, ši sutartis panašiai apibūdinama ir DK 256 straipsnio 2 dalyje: ,,tais atvejais, kai dėl kartu dirbamo darbo neįmanoma atriboti atskirų darbuotojų atsakomybės, gali būti sudaroma visiškos materialinės atsakomybės sutartis su darbuotojų grupe. Šiuo atveju žalą atlygina visi sutartį pasirašę darbuotojai“. Tačiau dar nieko naujo ir konkretaus nėra apie jos sudarymą.
Kolektyvinėje (grupinėje) materialinės atsakomybės sutartyje numatytos ne tik jos narių, bet ir įmonės administracijos teisės ir pareigos, pavyzdžiui, sudaryti kolektyvui (grupei) sąlygas, būtinas apsaugoti materialines vertybes, supažindinti jos narius su galiojančiais įstatymais apie darbininkų ir tarnautojų atsakomybę už padarytą įmonei žalą, supažindinti juos su veikiančiomis materialinių vertybių priėmimo, saugojimo, apdirbimo, pardavimo ( atleidimo ), pervežimo ir kitomis instrukcijomis ir taisyklėmis.
Problema ta, kad padarius žalą ši kolektyvo narių atsakomybė paskirstoma proporcingai faktiškai dirbtam laikotarpiui nuo paskutinės inventorizacijos iki žalos išaiškinimo dienos laikui.
Išeitų taip: ,,kuo ilgiau darbuotojas dirbo po inventorizacijos, tuo didesnė tikimybė, kad jis kaltas dėl padarytos žalos.“ Ar reikia atsisakyti faktiškai dirbto llaiko kriterijaus atlyginant kolektyvo (grupės) narių padarytą žalą, ateityje parodys praktika. Kolektyvo nariai atleidžiami nuo atsakomybės,jeigu:
1) bus nustatyta, kad žala padaryta ne dėl kolektyvo (grupės) kaltės;
2) išaiškinti tikrieji žalos padarymo kaltininkai.
4.1. MATERIALINĖ ATSAKOMYBĖ UŽ ŽALĄ, PADARYTĄ VEIKSMAIS, KURIUOSE YRA BAUDŽIAMAISIAIS ĮSTATYMAIS NUMATYTŲ BAUDŽIAMŲ VEIKŲ POŽYMIŲ
Šiuo atveju baudžiamąją atsakomybę įstatymas sieja su veiksmais, kurie turi baudžiamųjų veikų požymių, t. y. svarbu, kad jo veikoje įtariama nusikaltimo sudėtis. Reikia suprasti, kad pats įmonės vadovas (administracija) to nustatyti negali ir privalo kreiptis su prašymu į teisėsaugos institucijas, kurios baudžiamojo proceso tvarka tai patvirtins arba paneigs. Kitaip tariant, jei neteisėta veika jos padarymo momentu neturi nusikaltimo sudėties požymių, (dėl to bus atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą arba nutraukti ikiteisminį tyrimą), taikyti visiškos materialinės atsakomybės šiuo pagrindu nebus galima.
Visiška materialinė atsakomybė atsiranda ir tada, kai dėl įstatyme numatytų priežasčių, esant nusikaltimo sudėčiai, atsisakoma pradėti ikiteisminį tyrimą arba kai asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės. Kita vertus, kaip paaiškinta Darbo įstatymų kodekso komentare, visiška materialinė atsakomybė atsiras ir suėjus senaties terminui pradėti iki teisminį tyrimą arba dėl amnestijos akto ar malonės suteikimo, taip pat kai ikiteisminio tyrimo byla nutraukta patraukus administracinėn atsakomybėn arba tada, kai ikiteisminio tyrimo institucijos ar teismas pripažįsta, jog padaryta veika ddėl pasikeitusių aplinkybių parodo visuomenei pavojingos veikos pobūdį arba kad tas asmuo pasidarė nepavojingas visuomenei.
4.2. MATERIALINĖ ATSAKOMYBĖ UŽ NEBLAIVAUS ARBA APSVAIGUSIO NUO NARKOTINIŲ AR TOKSINIŲ MEDŽIAGŲ DARBUOTOJO PADARYTĄ ŽALĄ
Taigi pagal DK 255 straipsnio 1 dalies 6 punktą visiškai materialinei atsakomybei atsirasti būtina, kad asmuo būtų neblaivus, apsvaigęs nuo narkotinių, toksinių medžiagų, tiksliau tariant, kad tai būtų įrodyta. Dėl to vienareikšmiškai daroma išvada, kad jokios reikšmės neturi konkretūs darbuotojo veiksmai, darbas toje įmonėje arba pareigos, kuo jo kaltė pasireiškė ir kt.
Jei darbuotojo neblaivumo fakte darbe galima nustatyti ne tik medicininę išvada, bet ir liudytojų parodymais, tai apsvaigimą nuo narkotinių ar toksinių medžiagų administracija gali įrodinėti praktiškai tik turėdama medicininę išvadą.
5. ŽALOS DYDŽIO NUSTATYMAS IR ATLYGINIMO TVARKA
Kadangi tiek žalos dydžio nustatymą, tiek žalos atlyginimo tvarką reglamentuoja DK, trumpai apsistosime ties šių problemų sprendimu.
Reikia paminėti, kad normos numato dvejopą žalos atlyginimą: savanorišką ir priverstinį. Dažniausiai praktikoje žala atlyginama pinigais, t. y. išskaitant iš darbuotojo darbo užmokesčio tam tikras lėšas. Tačiau šalims susitarus, t. y. sutikus įmonės administracijai, žalą galima atlyginti ir natūra: pakeisti sugadintą daiktą nauju ar kitu lygiaverčiu daiktu arba jį pataisyti. Pagal DK atsiranda būtinybė apskaičiuoti ne tik tiesioginius nuostolius, bet ir negautas pajamas, nes tai
Darbo įstatymų kodekse numatyta (DK 257 str. 1 d.).
Kai darbuotojas nesutinka savanoriškai atlyginti įmonei padarytos žalos, administracija rašo įsakymą (potvarkį) kalto darbuotojo atžvilgiu pagal Darbo kodeksą ,,rašytiniu darbdavio nurodymu.“ Tai, suprantama, bus įsakymas.
DK 257 straipsnyje aiškiai numatyta, kad atlygintinos žalos dydį sudaro tiesioginiai nuostoliai bei negautos pajamos. 3 šio straipsnio dalis sako, kad žala apskaičiuojama atsižvelgiant į turto vertę atskaičiavus nusidėvėjimą ir natūralų sumažėjimą bei turėtas išlaidas (tiesioginius nuostolius). Tačiau nesuprantama, kodėl joje visiškai neužsimenama apie negautas pajamas. KKyla klausimas, kaip teismų praktikoje bus taikomos 257 straipsnio normos.
Šiandien tai itin sunku numatyti. Be to, šio straipsnio 4 dalyje pasakyta, kad atlygintina žala nustatoma tokio dydžio, kurį darbdavys regreso teise įgijo dėl darbuotojo padarytos žalos atlyginimo.
DK 257 straipsnyje 3 dalyje nurodytos aplinkybės, turinčios įtakos atlygintinos žalos dydžiui, būtent:
ü dėl kelių darbuotojų kaltės padarytos atlygintinos žalos dydis kiekvienam iš jų nustatomas atsižvelgiant į kaltės laipsni, materialinės atsakomybės rūšį ir ribas. Iš konteksto darytina išvada, kad tai yra bendra ddaline atsakomybė. Tikslinga paminėti ir tai, kad bendra dalinė atsakomybė yra ir taikant kolektyvinę (grupinę) materialinę atsakomybę atsižvelgiant į tai, kad jos dalys nustatomos pagal kitus kriterijus.
ü teismas, atsižvelgdamas į kaltės laipsnį, konkrečias aplinkybes ir materialinę darbuotojo padėtį, gali sumažinti aatlygintinos žalos dydį. Būtume neobjektyvūs vardydami veiksnius ar aplinkybes, kurioms esant teismai sumažina žalos dydį, nes
ü kiekvienas konkretus atvejis bus skirtingas.
Darbo kodekso 38 straipsnis, konstatuodamas atsakomybės klausimus už kodekse numatytų teisių ir pereigų pažeidimą, kaip šaltini nurodo ne tik kodeksą, įstatymus, kitus norminius teisės aktus, bet ir kolektyvines sutartis bei kitus susitarimus. Taigi darbdavys bet kuriuo atveju turės teisę nustatyti atvejus, kaip privalės būti atlyginama darbuotojo padaryta žala (suprantama, nepablogindamas darbuotojo padėties, palyginti su ta, kurią nustato šis kodeksas, o gali būti, kad kai kuriais atvejais sumažins atlygintinos žalos dydi arba visai atleis nuo žalos atlyginimo ).
Pagal Lietuvos Respublikos kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) įstatymo 17 straipsnio 10 punktą administracijos vadovas privalo atlyginti kooperatinei bendrovei nuostolius, padarytus dėl valdybos arba administracijos vvadovo sprendimų, priimtų pažeidžiant kooperatinės bendrovės įstatus arba su kooperatinių bendrovių veikla susijusius įstatymus. Kokio dydžio – įstatyme nenurodyta, tik 11 punkte pasakyta, kad žalą atlygina solidariai.
Iš pateiktų materialinės atsakomybės rūšių matyti, kad lyg ir trūksta nuoseklumo ar kriterijų, kuriais remiantis galima suvokti, kodėl vieni atsako trijų ar šešių vidutinių darbo užmokesčių dydžio suma.
Taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, jeigu žalai atsirasti sudarė sąlygas nukentėjusiojo kaltė (sužalojimo ir mirties atvejais – sužalotojo (mirusiojo) asmens didelis neatsargumas, žalos atlyginimas yyra mažinamas atsižvelgiant į kaltės laipsnį arba reikalavimas atlyginti žalą atmetamas (DK 247 str.)
Darbdavys pagal CK normas privalo atlyginti žalą, padarytą dėl darbuotojo suluošinimo ar kitokio jo sveikatos sužalojimo arba jo mirties atveju, arba dėl jo susirgimo profesine liga, jeigu jis nebuvo apdraustas nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniu draudimu, taip pat dėl darbuotojo turto sugadinimo, sunaikinimo arba praradimo bei jo ar kitų asmenų turtinių interesų pažeidimo (DK 249 str.).
Darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą. Jos dydį kiekvienu atveju teismas, vadovaudamasis Civiliniu Kodeksu – DK 250str.
Jeigu įmonė, įstaiga ar organizacija (darbdavys), įpareigota atlyginti nukentėjusiajam žalą, reorganizuojama, reikalavimai atlyginti žalą pereina tos įmonės, įstaigos ar organizacijos teisių perėmėjui – DK 251 str.
Po valstybės ar savivaldybės įmonės, įstaigos ar organizacijos likvidavimo pareiga atlyginti žalą pereina valstybei ar savivaldybei.
Jeigu įmonė, įstaiga ar organizacija likviduojama neatlyginus nukentėjusiems asmenims padarytos žalos dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar susirgimų profesine liga, žalos atlyginimo sumos kaupiamos ir išieškomos Civilinio kodekso nustatyta tvarka.
IŠVADOS
Darbo užmokestis yra bene vienintelis darbuotojo pragyvenimo šaltinis, reikia atsižvelgti į tai:
§ Itin svarbu kad materialinę atsakomybę reglamentuojantys įstatymai būtų teisingai taikomi;
§ Kiekvieno darbuotojo teisė išsaugoti tam tikras savo darbo užmokesčio garantijas;
§ Koreguoti naujojo Lietuvos Respublikos darbo kodekso įsigaliojusio nuo 2003 m. sausio 1 d., kkad jis daugeliu aspektų atitiktų ir darbdavių, ir darbuotojo poreikius;
Siekdami, kad darbuotojo požiūris į darbą būtų doras ir sąžiningas, daugeliu atveju darbdaviai peržengia visas normas. Pasitaiko nemažai atvejų kai žala atsiranda dėl netinkamų darbo sąlygų. Priešingu atveju būna, kai darbuotojas tyčia pažeidžia įstatymus.
Manau turime teisingai taikyti materialinę atsakomybę tiek darbdavio, tiek darbuotojo atžvilgiu. Riboti darbuotojų materialinę atsakomybę neribojant jo darbo užmokesčio. Darbdavio atžvilgiu palikti teisę jam nustatyti darbo žalą iš anksto pranešus darbuotojui ir gavus jo sutikimą. Kitais atvejais – tam tikrų įmonių ar organizacijų sutikimą, jei darbuotojas nesutinka.Tai butų vienas iš daugelio materialinės atsakomybės sprendimo būdu.
Naudotos literatūros sąrašas
Norminiai aktai
1. Lietuvos Respublikos Konstitucija. Lietuvos Respublikos piliečių priimta 1992 m. spalio 25d. Referendume// Lietuvos TSR Aukščiausios tarybos ir Vyriausybės žinios. 1992. Nr.33 – 1014.
2. Lietuvos Respublikos darbo įstatymų kodeksas //Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos ir Vyriausybės žinios. 1972. Nr.18 – 137.
3. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas// Valstybės žinios. 2000. Nr. 74 – 2262.
4. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas -Vilnius, 2002-09-26.
5. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas – Vilnius: UAB Teisidas, 2002-02-28.
6. Lietuvos Respublikos darbo kodeksas // Valstybės žinios. 2002. Nr. 64 – 2569.
7. Lietuvos Respublikos Kooperatyvinių (kooperatyvų) įstatymo pakeitimo įstatymas// Valstybės žinios. 2002. Nr. 57 – 2296.
8. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įįstatymas // Valstybės žinios. 2002. Nr. 45 – 1708.
9. Lietuvos Respublikos darbo ginčų nagrinėjimo įstatymas // Valstybės žinios
2002. Nr. 56-1648.
10. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos ryšių statuto patvirtinimo“//Valstybės žinios. 1992.Nr.9 – 222.
11. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymas // Valstybės žinios. 2002. Nr. 45 – 1708.
12. Tipinė visiškos individualinės materialinės atsakomybės sutartis// Verslo komercinė teisė. – Vilnius, 1997.Nr. 2 – 3.
