TEISĖS PAŽEIDIMAS IR JO RŪŠYS

TEISĖS TEORIJA

RAŠTO DARBAS

Darbas apie teisės pažeidimo esmę, jo sąvoką, požymius, sudėtį bei rūšys: nusikaltimus ir nusižengimus.

PLANAS

1. Įžanga……………..2

2. Teisės pažeidimo esmė……….3

3. Teisės pažeidimo sąvoka ir požymiai……5

4. Teisės pažeidimo sudėtis……….10

5. Teisės pažeidimo rūšys:

5.1. Nusikaltimai………..15

5.2. Nusižengimai………..18

6. Išvados……………..21

7. Literatūros sąrašas…………23

1. ĮŽANGA

Nuo seniausiųjų laikų, kai dar ankstyvojoje klasinėje visuomenėje gimė teisė, atsirado ir jos neatskiriamas palydovas – teisės pažeidimas. Jau tada buvo ieškomi atsakymai į klausimus – kokios teisės pažeidimo priežastys, kodėl žmogui būdingas elgesys (veikimo ar neveikimo), pažeidžiantis teisės principus, ttaisykles, nuostatas, ką reikia daryti, kad būtų galima atsispirti teisės pažeidimui ir jis būtų pašalintas iš visuomenės gyvenimo? Paieška trunka jau ne vieną šimtmetį.

Ypač tai aktualu mūsų laikais, nes daugelio teisės normų reikalavimų pažeidimai yra masiški ir daro gana pastebima tiek moraline, tiek materialine žalą visuomenei. Tai leidžia laikyti teisės pažeidimą socialiniu reiškiniu. Tiktai skirtingai nei socialiniai dėsniai moksline prasme, kurie rodo, kaip elgiasi žmonės, – valstybinės valdžios priimami įstatymai, arba teisės normos, nurodo, kaip privalo elgtis žmonės. Nors jie ggali elgtis ir kitaip, nes žmogus savo prigimtimi yra laisvas. Todėl tik pats žmogus, kuris visada turi kelis pasirinkimo kelius, turi nuspręsti, kokį elgesio variantą jam pasirinkti: tą kurį nurodo teisės normos ir kuris yra privalomas, ar vadovautis savo neteisėto eelgesio pasirinkimu, kuris veda prie teisės pažeidimo? Todėl teisės normos grasinimu siekia paveikti atskirų joms besipriešinančių visuomenės narių valią.

Bet jeigu išnyktų pati mintis apie teisės pažeidimo galimybę, nebūtų ir teisinio bendravimo, nes teisės pažeidimas visada pasireiškia tiktai žmogaus veiksmu – tokia valios išraiška, kuri nukreipta į tam tikrą išorinio pasaulio pakeitimą.

Taigi kodėl teisės normos, priimtos bendrai visuomenės naudai, pažeidinėjamos? Ir šitie pažeidimai grasina stabiliam, nusistovėjusiam visuomenės gyvenimui, tampa pavojingi ir reikalauja iš visuomenės atsakomųjų veiksmų?

Savo kursiniame darbe pasistengsiu išaiškinti temą bei jos kertinius momentus, nes bet kurioje visuomenėje teisės pažeidimas – tai teisingo elgesio antipodas. Šios temos nagrinėjimas leidžia giliau suvokti teisės pažeidimo prigimtį, motyvus, tūrinį, vaidmenį visuomeniniame-teisiniame gyvenime bei paskirtį.

2. TEISĖS PAŽEIDIMO ESMĖ

Pradedant kalbëti apie teisës paþeidimà norëèiau ttrumpai, keliais bruožais, apibudinti kas yra teisë, nes mano nuomone be ðios fundamentalios sàvokos neámanoma kalbëti apie teisës paþeidimà, kadangi teisës samprata turi padëti nustatyti, teisëtas ar neteisëtas þmoniø elgesys ir visi jos padariniai.

Taigi teisë – visuotinai privalomø teisëto leistino ir draudþiamo elgesio taisykliø (normø) sistema, kuriø laikymàsi uþtikrina valstybë, nukreipta sureguliuoti þmoniø elgesá, kuris susiformavo socialiniame-ekonominiame, politiniame, dvasiniame gyvenime (teisë yra susiformavusiø tautoje, iðreikðtø ástatymuose ir kituose valstybës pripaþintuose ðaltiniuose visuotinai privalomø teisëto leistino ir draudþiamo elgesio taisykliø ((normø) sistema).

Visuomenëje teisës paþeidimas – tai socialinis ir teisinis antipodas teisëtam elgesiui. Jeigu teisëtas elgesys yra teisës normø laikymasis tai teisës paþeidimo esmæ rodo jo þalingumas visuomenei ir neteisëtumas (prieðingumas teisei). Visuomeninis žalingumas pasireiškia tuo, kad teisės pažeidimas visada yra susijęs su kėsinimusi į asmens, visuomenės prioritetus ir vertybes, pažeidžia privačius ir visuomeninius interesus. Teisės pažeidimo aktas visada yra iššūkis visuomenei, nepaisymas to, kas jai vertinga. Visuomenei žalingumas arba pavojingumas yra pažeidėjo kėsinimasis į svarbias visuomenei gėrybes, jo egzistavimo sąlygas. Teisės pažeidimai visuomenei ypač žalingi dėl paplitimo, jie trikdo normalų visuomenės gyvenimo ritmą, kėsinasi į susiklosčiusius visuomeninius santykius, sukelia socialinę įtampą ir konfliktus.

Veiksmų, kurie, atsižvelgiant į savybes, negali padaryti žalos visuomeniniams santykiams, visuomenės ir paskirtų asmenų gėrybėms, jų teisėms ir interesams, nepavojingi teisėtvarkai apskritai ir nerado vienos ar kitos visuomenės gyvenimo srities teisinio režimo, negalima pripažinti teisės pažeidimais. Visuomeninė žala ar pavojingumas yra objektyvi savybė. Objektyvi tuo atžvilgiu, kad veika padaroma žala visuomenei ar atskirų piliečių interesams. Veikos laikymas neteisėta priklauso nuo įstatymų leidėjo ir oficialaus jo pripažinimo pavojingu visuomenei.

Veikos neteisėtumą lemia žalingumas visuomenei. Nežalingos veikos negalima pripažinti neteisėta. Teisės literatūroje paplitusi nuomonė, kad priešingumas teisei ir yra teisinė pavojingumo visuomenei išraiška, nėra tiksli. Priešingumo teisei negalima suvokti formaliai. RReikia skirti du priešingumo teisei aspektus:

1. Priešingumas teisei yra objektyvi žalingumo visuomenei išraiškos forma. Tai reiškia, kad visuomenei žalinga (pavojinga) veika turi būti oficialiai patvirtinta įstatyme kaip neteisėta (priešinga teisei).

2. Neteisėtumas yra objektyvi teisės pažeidimo savybė. Objektyvi tuo atžvilgiu, kad bet kokiu teisės pažeidimu kėsinamasi į teisės suteikiamas socialines gėrybes, į teisės ginamą bendrąjį interesą, visuomeninių santykių tvarką, palaikomą teisinėmis priemonėmis, kurios įgyvendinamos konstruktyviais būdais.

Teisės pažeidimui iš pat pradžių būdinga tai, kas teisės smerkiama ir yra jos ginama. Visa tai galima suformuluoti šitaip: „viskas, kas visuomenei þalinga (pavojinga) tas prieðtarauja teisei“; ir „prieðtaraujanèios teisei yra tik tokio veikos, kurios þalingos (ar pavojingos) visuomenei“ .Taèiau praktiškai dar pasitaiko ir nukrypimø:

1) ne viskas, kas draudžiama įstatymo, iš tikrųjų žalinga ir pavojinga visuomenei;

2) ne viskas, kas pavojinga visuomenei, yra draudžiama įstatymo.

Ðie nukrypimai atsiranda tada, kai ástatymo leidëjas dël kvalifikacijos stokos dienos ðviesà leidþia iðvysti visiðkai neprofesionaliai parengtiems ástatymams. Kad ðiandien Lietuvoje ástatymo projektà gali parengti bet kas – jokia naujiena. Netgi Seimo Statutas ir kiti ástatymai atveria kelià nemokðiðkai parengtø projektø srautui á Seimà. Pavyzdþiui, Seimo Statuto 140 straipsnio ketvirtojoje dalyje nustatyta, kad: “jeigu ástatymo projekto iniciatoriai negali pateikti aiðkinamojo raðto, jie gali kreiptis á Seimo kanclerá, praðydami, kad ttoká raðtà padëtø parengti Seimo Juridinis skyrius arba bûtø leista pateikti projektà be aiðkinamojo raðto“ . Tokia padëtis stebima nuo aukðèiausiø valdþios institucijø iki paèiø þemiausiø.

Taip pat viena iš tokiø nukrypimo prieþasèiø galėjo bûti – nesàþiningumas. Ástatymo leidëjas kurdamas sau ar atskiroms visuomenës grupëms privilegijas suvarþo kitø visuomenës grupiø subjektines teises tuo paèiu jas paþeisdamas. Tokioje visuomenëje neámanoma pasiekti socialinio teisingumo, visuotinës gerovës, bei harmoningo demokratiðko visuomenës vystymosi.

Abu nukrypimai yra nepageidaujami ir todël galiojanèiose ástatymuose svarbu adekvaèiai suderinti, kas visuomenei þalinga ir todël neteisëta. Prieðingos teisei yra visos nuo teisëtvarkos nukrypstanèios veikos.

3. TEISĖS PAŽEIDIMO SĄVOKA IR POŽYMIAI

Ávairûs autoriai teisës paþeidimo sàvokà formuluoja ávairiai:

„Teisės pažeidimas – tai fizinių ir juridinių asmenų neteisėta, kalta veika (veikimas ar neveikimas), kuria padaroma žala visuomenei ir už ką yra numatyta teisinė atsakomybė“ ;

„Teisės pažeidimas – visuomenei pavojingas veiksnaus asmens veikimas, prieštaraujantis teisės normų reikalavimams“ ;

„Teisės pažeidimas – asmens kaltas, prieðingas teisei veikimas (neveikimas), padarantis þalà visuomenei, valstybei arba pavieniams asmenims“ .

Plačiausiai teisės pažeidimo sąvoką, mano rastoje literatūroje, aprašo A.Vaišvila. Jo nuomone tradicinis teisės pažeidimo apibrėžimas „teisei priešinga, kalta asmenų ar organizacijų veika, kuria padaroma žala įstatymo saugomoms piliečių teisėms, teisėtiems interesams arba apskritai teisinei tvarkai“ , labiau atitinka pozityvistinę teisės sampratą, kuriai svarbu pabrėžti

patį elgesio priešingumą abstrakčiai suprantamai teisei kaip elgesio taisyklei. Iš tokios apibrėžties lieka neaiškus teisės pažeidimo mechanizmas ir jo santykis su paties individo teisių įgyvendinimu. A.Vaišvila siūlo remtis pilietine teisės samprata, kuri postuluoja ne valstybės, o individo primatą ir teise laiko ne apskritai elgesio taisyklę, o sukonkretintą teisių ir pareigų vienovę, ir atitinkamai pagal tai pakoreguoti teisės pažeidimo sąvoką, kurią reikia priartinti prie paties asmens ir jo naudojimosi subjektinėmis teisėmis. Tada teisės pažeidimą bus galima apibrėžti kaip elgesio priešingumą ne aapskritai teisės normai, o tik tokiai, kuri yra teisių ir pareigų vienovės pavidalo:

„Teisės pažeidimas – tai asmens naudojimasis subjektinėmis teisėmis sąmoningai atsisakant vykdyti pareigas, kurių vykdymą įstatymas laiko būtina sąlyga legalizuoti asmens naudojimąsi subjektinėmis teisėmis visuomenėje“ .

Prie šio teisės pažeidimo apibrėžimo pridedama tokia formulė:

Teisės pažeidimo formulė:

Vx {Tp(x)~[Nt(x) & P(x)]}

Išraiška skaitoma: kiekvienas asmuo – x (Vx) pažeidžia teisę – Tp(x)

tada ir tik tada, kai x naudojasi subjektine teise – Nt(x) ir

x nevykdo tą naudojimąsi legalizuojančių pareigų – P(x).

Šiame apibrėžime pabrėžiama, jog aasmuo gali pažeisti teisę tik tada, kai naudojasi subjektine teise ir kai tas naudojimasis įstatymo yra siejamas su būtinybę vykdyti tą teisę legalizuojančias pareigas.

Pavyzdžiui, naudojimasis teise vairuoti automobilį nustato pareigą nepadaryti žalos kitų asmenų turtui, sveikatai ir gyvybei. Nevykdant ššios pareigos, automobilio vairavimu pažeidžiama kito asmens teisė. Taip pat automobilio vairavimas neatlikus techninės apžiūros yra trunkantis teisės pažeidimas. Bet jeigu asmuo turi teisę vairuoti automobilį, bet jo nevairuoja, tai jam, suprantama, nereikia vykdyti su šia teise susijusių pareigų ir todėl jis negali šiuo būdu pažeisti kieno nors teisių. Todėl teisės pažeidimo išeities taškas yra naudojimasis subjektine teise, kuris kaip tik ir įpareigoja vykdyti atitinkamą pareigą. Tokios pareigos nevykdymas ir yra teisės pažeidimas.

Kaip ir teisės pažeidimo sąvoką, taip ir teisës paþeidimo poþymius įvairûs autoriai pateikia skirtingai. A.Vaišvila nurodo 4 teisės pažeidimui būdingus poþymius: „veiksnumas, teisės pažeidimas veikimu (neveikimu), teisei priešinga veika, visuomenei pavojinga veika (žala)“ . Kiti autoriai išskiria 5 teisės pažeidimui būdingus požymius. A.Vaišvila kaip požymio neišskyrė – kalta vveika, o P.Čiočys – vietoj veiksnumo požymio išskiria „veikos baudžiamumą“ .

Savo darbe panagrinësiu visus siûlomus teisës paþeidimo poþymius, kadangi, mano nuomone, visi jie verti dëmesio.

Taigi teisës paþeidimo poþymiai:

1. Veiksnumas.

2. Teisės pažeidimas veikimu (neveikimu).

3. Teisei priešinga veika.

4. Kalta veika (kaltė).

5. Visuomenei pavojinga veika (žala).

6. Veikos baudžiamumas.

1. Veiksnumas.

Teisės pažeidimo subjektas gali būti tik žmonės ar jų susivienijimai, nes teisės pažeidimas yra sąmoninga veika. Todėl pažeisti teisę gali tik veiksnūs žmonės, kurie suvokia ar gali suvokti savo veiksmų priešingumą teisei, sugeba kontroliuoti savo valià ir veiksmus.

Veiksnumas atsiranda visa apimtimi tik þmogui subrendus ir jam esant psichiðkai sveikam. Tai reikalinga dël to, kad pilietis galëtø sàmoningai suprasti savo veiksmø reikðmæ ir pasekmes.

Veiksnumas turi teisinæ reikðmæ ne tik darant teisëtus, bet ir neteisëtus veiksmus (teisës paþeidimus), nes ið teisës paþeidimø taip pat atsiranda teisës ir pareigos.

Pavyzdþiui, pilnameèiai ir psichiðkai sveiki pilieèiai patys atsako uþ savo veiksmais padarytà þalà kitiems, o uþ þalà, padarytà nepilnameèio iki penkiolikos metø, atsako jo tëvai, átëviai ar globëjai. Taip pat uþ þalà, padarytà pilieèio, pripaþinto neveiksniu, atsako jo globëjas arba organizacija, privalanti já priþiûrëti. Susituokus nepilnameèiams, nesulaukusiems santuokinio amþiaus, pastarieji ágyja veiksnumà visa apimtimi ir nenustoja jo, santuokà nutraukus ar pripaþinus jà negaliojanèia dël prieþasèiø, nesusijusiø su santuokiniø amþiumi.

Pagal Lietuvos Respublikos ástatymus (Civiliná kodeksà, Baudþiamàjá kodeksà ir kt.) pilnas asmenø veiksnumas atsiranda nuo 18 metø. Taèiau uþ atskirus nusikaltimus Lietuvos Respublikos ástatymai numato daliná asmens veiksnumà jau nuo 14 metø. Uþ administracinius nusiþengimus ir paþeidimus numato nuo 16 metø.

2. Teisės pažeidimas veikimu (neveikimu).

Bet koks teisës paþeidimas – visada yra tam tikra veika, kuri nuolat yra kontroliuojama þmogaus valios ir proto. Ði valia, suprastos veikos, pasireiðkia þmogaus veikimu arba neveikimu.

Veikimas – tai aktyvus pažeidėjo elgesys, jo veiksmai ((vagystė, plėšimas, sukčiavimas ir kt.).

Neveikimas – tai pasyvi pažeidėjo elgesio forma, kai kaltininkas nedaro to, ką jis privalėjo padaryti esant konkrečioms sąlygoms (mokesčių mokėjimo vengimas, žmogaus palikimas pavojingoje gyvybei padėtyje, neatvykimas į privalomąją karo tarnybą).

Žmogaus mintys, žodiniai pareiškimai politiniais, religiniais arba kitais klausimais, jeigu jie nepasireiškia atitinkamu elgesiu, nėra teisės pažeidimas. Negalima bausti žmogaus uþ jo pasisakymus, ásitikinimus ar paþiûras, tuo labiau, kad tai kaip þmogaus teisë yra numatyta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnio pirmoje dalyje: „Þmogus turi teisæ turëti savo ásitikinimus ir juos laisvai reikðti“ . Bet žodiniais pareiškimais raginimas pažeisti galiojančią teisę, kitų asmenų garbę ir orumą žeminančių melagingų žinių platinimas (šmeižtas), žadėjimas padaryti pavojingą nusikaltimą (grasinimas) yra teisės pažeidimai ir už juos yra numatyta baudžiamoji atsakomybė.

3. Teisei priešinga veika.

Teisės pažeidimas yra neteisėta, t.y. teisei priešinga veika, už kurią numatyta teisinė atsakomybė. Ne visos veikos – veikimas ar neveikimas – laikomos teisës paþeidimais, o tik tos, kurios yra padaromos prieð teisës paliepimus, paþeidþiant ástatymà. Todėl nebus teisės pažeidimo, kai visuomenė atleidžia asmenį nuo pareigų vykdymo, pavyzdžiui, atleidžia bedarbį nuo pareigos mokėti už komunalines paslaugas. Šitoks atleidimas visada turi būti įformintas atitinkamu valstybės institucijos aktu, o bedarbio pareigas prisiima valstybė ir dėl to nenukenčia teisės komunalinės ttarnybos, kurios naudai bedarbis privalėjo vykdyti pareigas, interesai. Taip pat nebus laikomas teisës paþeidimu veikimas, kuriuo paþeidþiama kieno nors teisë, kuri nëra saugoma teisës normomis, nes „atsiranda nuostata, kad leidžiama viskas, kas nėra uždrausta“ .

Kalbant apie teisei priešingą veiką, būtina pažymėti, kad neturi reikšmės tas faktas, kad teisės pažeidėjas nežinojo tam tikros teisės normos, nes veikia įstatymų žinojimo prezumpcija (lot. praesumptio – laukimas ateityje spėjimas).

Priešinga teisei veika gali pasireikšti įvairiomis formomis:

– nevykdant pavestų pareigų, pavyzdžiui, tëvø atsakomybë uþ nevykdymà pareigos auklëti vaikus numatyta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.159 straipsnio „Privalomas tėvų valdžios vykdymas“ 4 punkte: „Už tėvų valdžios nepanaudojimą taikoma teisinė atsakomybė, numatyta įstatymuose“

– tiesiogiai pažeidžiant teisės draudimą, pavyzdžiui, þmogus nepaisantis Lietuvos Respublikos baudþiamojo kodekso 201 straipsnio „Neteisėtas namų gamybos stiprių alkoholinių gėrimų ir aparatų jiems gaminti gaminimas, laikymas, gabenimas turint tikslą realizuoti ar realizavimas“ numatyto draudimo tampa teisës paþeidëju.

– viršijant tarnybos įgaliojimus, pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 1dalis: „Valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi arba viršijęs įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo, baudžiamas teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimu arba bauda, arba areštu, arba laisvės

atėmimu iki ketverių metų“ ir t.t.

4. Kalta veika (kaltė).

Teisės pažeidimas yra ne tik socialiai žalinga, bet ir visais atvejais turi būti kalta veika. Kaltë atspindi asmens viduje vykstanèius psichinius procesus darant pavojingà veikà, o taip pat sàmonës ir valios ryðá su pavojinga veika ir pasekmëmis. Tai reiðkia, kad asmuo supranta ir suvokia, jog elgesys prieðingas teisei ir iðkylanèias dël ðios veikos pasekmes. Ðtai kodël negalima laikyti prieðingas teisei veikas padarytas nepilnameèiø asmenø ir asmenø, kuriuos teismas pripaþino nepakaltinamais, net jeigu jjos ir prieðingos teisei, kadangi jie nesugeba suprasti ir suvokti veikos prieðingumà teisei. Taèiau bûna ir iðimèiø. Antai Lietuvos Respublikos konstitucijoje 7 straipsnio treèioje dalyje nurodyta, kad “Ástatymo neþinojimas neatleidþia nuo atsakomybës” . Tačiau kaip jau minėjau, asmuo turi suvokti, kad jo veika yra prieðinga teisei, o kaip asmeniui suprasti savo veikos prieðingumà teisei, jeigu jis net neþino kà ástatymas draudþia arba ápareigoja (o ypatingai ðiuo laikotarpiu kai ástatymai keièiami tokiais tempais ir ne paslaptis, bûna tokie painûs, kad ir ppatyrusiems teisininkams sunku susigaudyti priimtø ástatymø jûroje). Bet iš kitos pusės taip užkertamas kelias žmonėms bandyti iðvengti atsakomybës uþ teisës paþeidimà.

Teisës paþeidimais nelaikomos objektyviai prieðingos teisei veikos: bûtinoji gintis, bûtinasis reikalingumas, nors jos ávykdomos sàmoningai laisva asmens valia. Tokios vveikos paprastai ávykdomos einant tarnybines pareigas.

Teisinëje literatûroje yra iðskiriamos dvi kaltës formos: tyèia ir neatsargumas. Kaltės forma tyčia dar skirstoma į tiesioginę ir netiesioginę, o neatsargumas į – nusikalstamà pasitikëjimà ir nusikalstamà nerûpestingumà.

Plačiau kaltės formas ir jų skirstymą panagrinėsiu rašydama apie teisės pažeidimo sudėtį.

5. Visuomenei pavojinga veika (žala).

Pavojinga yra veika, kuri padaro žalą asmenims, valstybei, visuomenei arba yra grėsmė, kad tokia žala atsiras. Žala gali būti fizinė ir dvasinė, materiali ir moralinė, išmatuojama ir neišmatuojama ir kt.

Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas žalą skirsto į turtinę ir neturtinę.

„Turtinė žala – asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai“

„Neturitinė žala – asmens ffizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai. Nepastogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais“ .

Ne bet koks žalos padarymas kitiems asmenims yra laikomas teisės pažeidimu. Įstatymas leidžia padaryti žalą kitiems asmenims būtinosios ginties, nusikaltėlio sulaikymo, būtinojo reikalingumo atvejais, pavyzdžiui, kai gaisrininkas sugadina turtą gesindamas gaisrą vandeniu. Šie veiksmai subjektyviai nėra priešingi teisei, jie nėra ir visuomenei pavojingi, nes jais siekiama ne sukelti žalą, o užkirsti kelią didesnei žalai, bet tik kai neįmanoma apginti teisės ssaugomų vertybių nedarant joms tam tikros žalos.

6. Veikos baudžiamumas.

Už kiekvieną padarytą teisės pažeidimą yra taikomos valstybės poveikio priemonės, numatytos teisės normų sankcijose, sukeliančios teisės pažeidėjui tam tikras neigiamas pasekmes. Tokios priemonės vadinamos teisine atsakomybe. Yra 4 teisės atsakomybės rūšys: administracinė, baudžiamoji, civilinė ir drausminė. Kiekviena iš šių teisinės atsakomybės rūšių turi savo atsakomybės taikymo pagrindus, subjektus, poveikio priemones bei jų padarinius ir t.t.

4. TEISĖS PAŽEIDIMO SUDĖTIS

Be visø ankðèiau minëtø teisës paþeidimo poþymiø teisinëje literatûroje nurodomi kiti poþymiai, kuriø sintezë sudaro teisës paþeidimo sudëtá arba dar kitaip „nusikaltimø sudëtá“. Teisës paþeidimo sudëtis turi ne tik teorinæ, bet ir praktinæ reikðmæ. Ji yra glaudþiai susijusi su teisës normø taikymu, todël padeda teisingai, tinkamai juridiðkai kvalifikuoti (konkrečią asmens veikà lyginti su teisës norma, ko pasėkoje nustatyti tos veikos prieðingumà teisei ir be abejo atriboti nuo kitø prieðingø teisei veikø, pavyzdžiui, turto pagrobimas ir sukèiavimas) teisës paþeidimus ir atriboti juos nuo kitø teisëtvarkos nukrypimø. Autoriai teisės pažeidimo sudėties apibrėžimą formuluoja taip:

„Teisės pažeidimo sudėtis – tai tipiškiausių ir esminių, objektyvių ir subjektyvių veikos požymių sistema, kuri apibūdina konkrečią veiką kaip pavojingą visuomenei ir priešingą teisei“ .

„Teisės pažeidimo sudėtis – tai bendra objektyvių ir subjektyvių teisės pažeidimo požymių, būtinų ir pakankamų patraukti teisinėn atsakomybėn, sistema“ .

Į tteisės pažeidimo sudėtį įeina:

1. Teisės pažeidimo subjektas.

2. Teisės pažeidimo objektas.

3. Teisės pažeidimo objektiniai požymiai (objektyvinė teisės pažeidimo pusė).

4. Teisės pažeidimo subjektiniai požymiai (subjektyvinė teisės pažeidimo pusė).

1. Teisės pažeidimo subjektas.

„Teisės pažeidimo subjektas – tai asmuo (fizinis ar juridinis), pažeidęs teisės normų reikalavimus suprato savo veiksmų esmę ir galėjo juos valdyti“ .

Asmuo, kuris darydamas teisės pažeidimą buvo nepakaltinamas, teisminėn atsakomybėn netraukiamas. Nepakaltinamu pripažįstamas toks asmuo, kuris negalėjo suprasti savo veiksmų esmės arba jų valdyti dėl chroniškos psichinės ligos, laikino psichinės veiklos sutrikimo, silpnaprotystės ar kitokios patologinės būsenos.

Antra asmens pripažinimo teisės pažeidimo subjektu būtina sąlyga yra jo amžius. Įstatymuose numatyta skirtina minimali amžiaus, nuo kurio asmuo, padaręs teisės pažeidimą, traukiamas teisminėn atsakomybėn, riba. Už administracinius teisės pažeidimus, kaip ir už nusikaltimus, atsako asmenys sulaukę 16 metų, o už baudžiamojoje teisėje numatytus itin pavojingus nusikaltimus – nuo 14 metų. Už darbo drausmės pažeidimus drausminės nuobaudos gali būti skiriamos darbuotojams, sulaukusiems 14 metų, visiška materialinė atsakomybė pagal darbo įstatymus numatyta asmenims ne jaunesniems kaip 18 metų.

Civilinių teisinių pažeidimų (deliktų) subjektas gali būti ne tik veiksnus fizinis asmuo, bet ir juridiniai asmenys.

2. Teisės pažeidimo objektas.

„Teisės pažeidimo objektas – tai teisės normų saugomos asmeninės (biologinės), socialinės ir kitokios vertybės (asmens gyvybė, ssveikata, garbė, orumas, turtinės, politinės ir kitokios asmens teisės, taip pat viešoji tvarka, politinė santvarka ir kt.), į kurias neteisėtai kėsinamasi“

Teisës paþeidimo objektais negali bûti daiktai, kurie pagrobti, pinigai, kurie negràþinti arba neiðmokëti, suklastoti dokumentai, þmogus kuris buvo sumuðtas.

Ávairiø teisës ðakø reguliuojami ir saugomi objektai skiriasi, turi savo ypatumų, pavyzdþiui, administracinës teisës paþeidimu kësinamasi tik á tuos visuomeninius santykius, kurie susiklostæ tik valstybinio valdymo srityje. Taèiau paanalizavus pastebësime, kad administracinio teisës paþeidimo objektui priklauso ir tie visuomeniniai santykiai, kurie yra átvirtinti bei reguliuojami ir kitø teisës ðakø normø (konstitucinës teisës, darbo teisës, civilinës teisës ir kt.).

3. Teisės pažeidimo objektiniai požymiai (objektyvinė teisės pažeidimo pusė).

Teisës paþeidimo objektyvinë pusë parodo paèio teisës paþeidimo iðorinæ charakteristikà, iðoriná prieðingos teisei veikos apraðymà.

Teisės pažeidimo objektiniai požymiai yra:

a) veika (veikimas ar neveikimas);

b) veikos padariniai (žala – reali ar galima, materialioji ar moralinė);

c) tiesioginis priežastinis veikos ir jos sukeltų padarinių (žalos) ryšys, t.y. nustatymas, kad būtent šie teisei priešingi veiksmai yra tikroji atsiradusios žalos priežastis. Visi šie požymiai apibūdina teisės pažeidimą kaip materializuotą, išorinį elgesį.

4. Teisės pažeidimo subjektiniai požymiai (subjektyvinė teisės pažeidimo pusė).

Teisës paþeidimo subjektinė pusë parodo asmens psichinæ bûsenà tuo momentu, kai vykdomas teisës paþeidimas.

Teisės pažeidimo subjektiniai požymiai yra:

a) veikos

motyvai. Teisës paþeidimo motyvas – tai suvoktos vidinës paskatos, kurios nulemia asmens pasiryþimà padaryti teisës paþeidimà. Paskatos gali bûti ávairios, pavyzdþiui, kerðtas, pavydas, pyktis ir t.t.

b) tikslai. Teisës paþeidimo tikslas – tai asmens ásivaizduojami objektyvios tikrovës pasikeitimai, kurie turi atsirasti dël teisës paþeidimo padarymo. Pavyzdžiui, nužudymo atveju nusikalstamų veiksmų tikslas – atimti asmeniui gyvybę, vagystës atveju – pasisavinti svetimà turtà.

Kai kuriais ástatymø numatytais atvejais motyvas ir tikslas kartu lemia savarankišką konkretaus teisës paþeidimo sudëtá. Pavyzdþiui, Lietuvos Respublikos administracinio teisës paþeidimo kkodekso 2092 straipsnio prekių (daiktų) deklaravimo tvarkos pažeidimų 1 punktas: “deklaranto neteisingø duomenø (prekių kodo, kiekio, vertės arba kt.) pateikimas deklaracijoje, jei tai turėjo ar galėjo turėti įtakos importo (eksporto), kitų mokesčių nepriskaičiavimui arba sumažinimui.” . Todël tokiais atvejais tikslo ir motyvo nustatymas yra bûtinas, norint teisingai ávertinti subjektyvinius ir objektyvinius veikos poþymius, ir juos juridiðkai kvalifikuoti. Pavyzdþiui, nenustaèius nuþudymo savanaudiðkø paskatø, veika kvalifikuojama kaip paprastas nuþudymas ir prieðingai, jeigu nustatomas savanaudiðkumas, veika kvalifikuojama jau pagal Lietuvos Respublikos baudþiamojo kodekso 1129 straipsnį, kuris laikomas sunkesniu nusikaltimu.

c) kaltė. Kaltë – tai pagrindinë subjektyvinës pusës sudëtinë dalis.

Kaltės formos skirstomos:

1. Tyčia.

2. Neatsargumas.

1. Tyèia – tai tokia kaltës forma, kuomet asmuo suvokia savo veikos pavojingumà, numato ðios veikos pavojingas pasekmes ir ðiø pasekmiø ssiekia arba sàmoningai leidþia joms kilti.

Ið šio apibrëþimo galime iðskirti tyèiai bûdingus tris poþymius:

a) pavojingos veikos suvokimas;

b) pavojingø pasekmiø numatymas;

c) ðiø pasekmiø siekimas arba sàmoningas leidimas joms kilti.

Pirmieji du poþymiai sudaro intelektualøjá jos elementà, o treèiasis – valiná. Intelektualusis jos elementas ir yra vidiniai asmenyje vykstantys psichiniai procesai. Santykis ðiø procesø su bûsimomis pasekmëmis. Valinis elementas tai asmens psichiniø procesø iðdava sàlygojanti valià, kuri pasireiðkia konkreèia veika.

Baudžiamojoje ir administracinėje teisėje skiriamos dvi tyèia rûðys:

1) tiesioginë;

2) netiesioginë.

1) Tiesioginë tyèia yra tokia tyèios rûðis, kai asmuo suvokia savo veikimo ar neveikimo pavojingumà, numato pavojingas pasekmes ir jø siekia.

2) Netiesioginë tyèia yra tokia tyèios rûðis, kai asmuo suvokia savo veikimo ar neveikimo pavojingumà, numato pavojingas pasekmes ir nors jø nenori, taèiau ssàmoningai leidþia joms kilti.

Pavyzdžiui, ežero vidury iš valties pokštaujant asmuo išstumiamas į vandenį, žinant, kad jis nemoka plaukti. Tokia veika subjektyviuoju aspektu bus kvalifikuojama kaip nužudymas netiesiogine tyčia.

Civilinė teisė tyčinės kaltės neskirsto į tiesioginę ir netiesioginę, nes reguliuoja turtinius santykius kaip mažiau reikšmingus.

Uþsienio valstybiø ástatymai tyèià laiko pagrindine kaltës forma. Kontinentinës teisinës sistemos valstybëse (Vokietijoje, Prancûzijoje, Danijoje, Olandijoje,) ástatymai tyèios neapibrëþia, palikdami jos turinio aiðkinimà teismø praktikai ir baudþiamosios teisës teorijai. Tyèia apibrëþiama ávairiai, taèiau iðskiriami keli esminiai ppoþymiai, pavyzdþiui, Danijoje asmuo turi suvokti veikos neteisëtumà, numatyti ir norëti savo veikos pasekmiø. Vokietijoje „jei asmuo nesuvokë veikos prieðingumo, tai jis laikomas nekaltu, jei negalëjo iðvengti ðios klaidos“ .

Kai kuriose anglosaksø teisinës sistemos valstybëse tyèia apibrëþta ástatyme, pavyzdþiui, JAV tyèinis psichinis santykis apibrëþiamas sàvokomis „tikslingai“ (t.y. su tam tikru tikslu siekiamas rezultatas ar atliekami veiksmai) bei „þinomai“ (t.y. veikimas suvokiant veikos ar egzistuojanèiø aplinkybiø pobûdá). Tam tikra specifika pasiþymi Anglijos (ir jos buvusiø kolonijø) baudþiamieji ástatymai, kurie neapibrëþia tyèios turinio. Tyèios poþymiai buvo suformuluoti dviejø precedentø. Visø pirma Anglijos Apeliacinis Teismas iðskyrë „ketinimà“ – sprendimà sukelti tam tikras pasekmes, nepaisant to, ar kaltininkas troðko bûtent tokiø veikos pasekmiø“, antra, Anglijos Lordø Rûmai prie tyèios poþymiø priskyrë ir „numatymà“ – t.y. jei asmuo suvokia savo poelgio pasekmæ, kuri neabejotinai kils ið jo veikos, tai jis veikia tyèia“.

2. Neatsargumas – tai tokia kaltës forma, kai asmuo numatë, kad jo veikimas arba neveikimas gali sukelti pavojingas pasekmes, bet lengvabûdiðkai tikëjosi, kad jø bus iðvengta.

Neatsargumas bus ir tuomet, kai asmuo nenumatë galimø pasekmiø, nors galëjo ir turëjo jas numatyti.

Yra iðskiriamos dvi neatsargumo rûðys:

1) nusikalstamas pasitikëjimas;

2) nusikalstamas nerûpestingumas.

1) Nusikalstamas pasitikëjimas – kai asmuo suvokia visuomenei pavojingas pasekmes, bet lengvabûdiðkai tikisi jjø iðvengti.

Jei tyèios atveju asmuo suvokia, kad jo daroma veika yra pavojinga, tai nusikalstamo pasitikëjimo atveju asmuo suvokia, kad tokia veika, pavyzdþiui, greièio virðijimas, ðiaip jau yra pavojinga, taèiau tik ne ðiuo konkreèiu atveju. Bûtent dël tokio veikos vertinimo asmuo pavojingas pasekmes numato ne kaip neiðvengiamà, o tik kaip galimà dalykà. Asmuo numato dvi prieðingas galimybes – galimybæ sukelti pasekmes ir galimybæ jø iðvengti. ðiuo atveju galimybë sukelti pasekmes suvokiama abstrakèiai, nesitikint, kad pasekmës atsiras.

Nusikalstamo pasitikëjimo atveju asmuo nëra abejingas pasekmëms, nes jo valia nukreipta á tai, kad ðiø pasekmiø bûtø iðvengta. Ðis tikëjimasis remiasi konkreèiomis, realiomis aplinkybëmis, kurios gali bûti labai ávairios: kaltininko savybës (jëga, patirtis, meistriðkumas), kitø asmenø veiksmai, mechanizmø veikimas, gamtos jëgos ar sàlygos ir t.t. Ðios aplinkybës ið tikrøjø galëtø uþkirsti kelià pavojingoms pasekmëms, jeigu jø vaidmuo konkreèioje situacijoje nebûtø lengvabûdiðkai pervertintas. Reikia atkreipti dëmesį, kad tikëjimas, pagrástas neapibrëþtomis aplinkybëmis (sëkme, dievu) arba tokiomis aplinkybëmis, kurios objektyviai negali padëti iðvengti pasekmiø (burtai, amuletas), nesudaro nusikalstamo pasitikëjimo esmës ir gali bûti pagrindu pripaþástant, kad asmuo veikë netiesiogine tyèia. Tikëjimas turi bûti lengvabûdiðkas, pasireiðkiantis objektyviø aplinkybiø vertinimo pavirðutiniðkumu, skubotumu.

Ið pirmo þvilgsnio gali pasirodyti, kad netiesioginë tyèia yra tas pats kas ir nusikalstamas pasitikëjimas, nes abejais atvejais teisës ppaþeidëjas numato pavojingas pasekmes. Taèiau yra du esminiai skirtumai:

1. Netiesioginës tyèios atveju asmuo savo veikos pobûdá ir galimas pasekmes suvokia konkreèiai, tuo tarpu nusikalstamo pasitikëjimo atveju – abstrakèiai, nesiedamas su konkreèia asmens veika.

2. Netiesioginë tyèios atveju asmuo sàmoningai leidþia kilti pavojingoms pasekmëms, o nusikalstamo pasitikëjimo atveju – tikimasi ðiø pasekmiø iðvengti.

2) Nusikalstamas nerûpestingumas – kai asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti pavojingi padariniai, nors galėjo ir turėjo tai numatyti.

Nusikalstamo nerûpestingumo atveju asmuo nenumato pavojingø pasekmiø, taèiau tai nereiðkia, kad nëra asmens kaltës, kuri pasireiðkia tuo, kad asmuo, nenumatydamas pavojingø pasekmiø, ignoruoja visuomenës interesus, nepakankamai apdairiai vykdo tarnybines ar profesines pareigas, nesilaiko ástatymo ar kitø norminiø aktø reikalavimø. Todėl kiekvienas þmogus, prieð imdamasis tam tikros veiklos, privalo iðsiaiðkinti, ar ja nebus padaryta þala kito asmens, valstybës arba visuomenës interesams.

Valiná nusikalstamo nerûpestingumo momentà sudaro tai, kad asmuo, turëdamas realià galimybæ numatyti pavojingas savo veikos pasekmes, nesistengia átemti psichiniø jëgø ir uþkirsti kelià ðioms pasekmëms. Þodis „turëjo“ apibûdinamas objektyviais kriterijais, kurie reikalingi nustatant, kaip asmuo privalëjo pasielgti konkreèioje situacijoje, kad neatsirastø pavojingø pasekmiø. Remiantis objektyviais kriterijais galima nustatyti tik tai, kaip kiekvienas þmogus privalo þiûrëti á savo elgesá konkreèioje situacijoje, numatyti pavojingas pasekmes ir uþkirsti joms

kelià. Jei ðie kriterijai leidþia teigti, kad konkreèioje situacijoje pareiga numatyti pavojingas pasekmes neatsiranda, tai negali kilti klausimo ir dël veikos kaltumo. Antra vertus, objektyvûs kriterijai nëra pakankami, nes jie neatsiþvelgia á konkreèias kaltininko savybes. Bûtent ðias subjektyvias savybes iðreiðkia ástatyme pavartotas þodis „galëjo“, kuris suvokiamas kaip reali asmens galimybë numatyti pavojingas savo veiklos pasekmes. Remiantis subjektyviomis savybëmis nustatoma, ar konkretus asmuo, atsiþvelgiant á asmenines savybes, galëjo numatyti pavojingas savo veiklos pasekmes. Subjektyviosios, individualiosios asmens savybës turi lemiamà reikðmæ, nes jjos, pavyzdþiui, liga ar pervargimas, gali asmeniui sutrukdyti numatyti pavojingas pasekmes, net jei asmuo ir jauèia tokià pareigà.

Nusikalstamà nerûpestingumà bûtina skirti nuo atsitikimo, taip vadinamo „kazuso“. Atsitikimas „kazusas“ yra toks atvejis, kai „asmuo savo veikla sukëlë pavojingas pasekmes, kuriø neprivalëjo ar negalëjo numatyti“ . Pavyzdþiui, þmogus gesindamas degantá namą, nieko neátardamas, pagriebia netoliese esantá kibirà su skysčiu ir užpila ant liepsnos, o kibire pasirodo buvo benzinas dėl ko namas galutinai sudegė. Kadangi atsitikimo „kazuso“ atveju asmuo pavojingas pasekmes sukelia nekaltai, ttodël jo veikoje negalima nustatyti ástatymo numatytø nusikaltimo sudëties poþymiø, sudaranèiø baudþiamosios atsakomybës teisiná pagrindà.

Taigi teisės pažeidimo sudėtimi galima laikyti tik tokią žmogaus veiką, kai asmuo, siekdamas tikslo, kontroliuoja savo elgesį, juo išreiškia savo valią. Nėra teisės pažeidimo sudėties, jeigu žžmogus padaro teisei priešingą veiką verčiamas nenugalimos fizinės jėgos (prieš savo valią). Teisės pažeidimo sudėtis – tai sąmoninga veika, kuria tam tikru mastu pasireiškia valios laisvė. Nors ši valios laisvė – santykinis dalykas (individas visada griežčiau ar silpniau determinuotas daugelio objektyvių ir subjektyvių veiksnių), vis dėlto teisiniam vertinimui būtina, kad asmuo turėtų galimybę pasirinkti – elgtis teisėtai ar neteisėtai. Jeigu jis tokios laisvės neturi, jeigu nepriklausomai nuo savo valinių pastangų ir norų vis tiek prieš savo valią pažeidžia teisės normą, tai daugelis teisės teoretikų tai laiko ne teisės pažeidimo sudėtimi, o objektyviai priešinga teisei veika. Čia nėra individualios valios konflikto su teisės normoje įtvirtinta valia.

5. TEISĖS PAŽEIDIMO RŪŠYS

Visi teisės pažeidimai pagal pavojingumo visuomenei laipsnį skirstomi į nusikaltimus ir nusižengimus.

Pagrindinis ttokio skirstymo kriterijus yra žalingumo visuomenei pobūdis ir laipsnis, kurie apibūdinami pasikėsinimo objekto vertingumu, neteisėtos veikos turiniu, aplinkybėmis, laiku, padarymo būdu (jėga arba jos nevartojant), padarytos žalos dydžiu, teisės pažeidėjo kaltės forma ir laipsniu, neteisėtų veiksmų intensyvumu, jų motyvais, pažeidėjo asmenybės charakteristika ir panašiai. Kitas kriterijus yra objektyvus veiksnys, kuris turi lemiamą įtaką pripažįstant veiką neteisėta. „Veikos pripažinimas nusikalstama neturi priklausyti nuo įstatymų leidėjų ar jų vykdytojų, o turi būti įkūnytas teisės sistemoje“ .

5.1. NUSIKALTIMAI

Nusikaltimas, pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, – ttai baudžiamojo įstatymo numatyta pavojinga veika, kuria kėsinamasi į visuomeninę santvarką, valstybės politiką ir ekonominę sistemą, nuosavybę, į piliečių nuosavybę, politines, darbines, turtines ir kitas jų teises ir laisves, nustatytą teisėtvarką.

Pagal naująjį Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą nusikalstamos veikos skirstomos į nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus.

Užsienio šalių baudžiamuosiuose įstatymuose nusikalstamos veikos yra klasifikuojamos įvairiai. Anglosaksų teisinės sistemos valstybių (Anglijos, JAV, Airijos, Zambijos) baudžiamieji įstatymai išskiria dvi nusikaltimų grupes – felonijas ir misdeminorus. Kai kurių kontinentinės teisinės sistemos valstybių (Prancūzijos, Ruandos) baudžiamieji įstatymai nusikaltimus klasifikuoja į tris grupes: pažeidimus, nusižengimus ir nusikaltimus. Ypatinga specifika klasifikuojant nusikaltimus pasižymi musulmonų baudžiamoji teisė, išskirianti nusikaltimus pagal sankcijas į tris grupes, kurios susideda iš kelių pogrupių.

Daugelyje Europos valstybių baudžiamuosiuose įstatymuose nusikalstamos veikos skirstomos būtent į nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus. Pavyzdžiui, Vokietijos baudžiamajame kodekse naudojamos sąvokos „nusikaltimas“ (Verbrechen) ir „nusižengimas“ (Vergehen) .

Toks baudžiamajame įstatyme numatytų veikų klasifikavimas leidžia labiau diferencijuoti baudžiamąją atsakomybę, efektyviau naudotis bausmės individualizmo principu.

Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas baudžiamąjį nusižengimą apibūdina taip:

„Baudžiamasis nusižengimas yra pavojinga ir uždrausta veika (veikimas ar neveikimas), už kurią numatyta bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu, išskyrus areštą“ .

Nusikaltimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą:

„Nusikaltimas yra pavojinga ir uždrausta veika (veikimas ar neveikimas), už kurią numatyta laisvės atėmimo bausmė“ .

Baudžiamojoje teisėje nusikaltimai sskirstomi į tyčinius ir neatsargius. Tyčiniai nusikaltimai skirstomi į nesunkius, apysunkius, sunkius ir labai sunkius.

Nesunkus nusikaltimas yra tyčinis nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė neviršija trejų metų laisvės atėmimo.

Apysunkis nusikaltimas yra tyčinis nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė viršija trejus metus laisvės atėmimo, bet neviršija šešerių metų laisvės atėmimo.

Sunkus nusikaltimas yra tyčinis nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė viršija šešerius metus laisvės atėmimo, bet neviršija dešimties metų laisvės atėmimo.

Labai sunkus nusikaltimas yra tyčinis nusikaltimas, už kurį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė viršija dešimt metų laisvės atėmimo.

Baudžiamųjų įstatymų taikymo praktikoje dažnai atsiranda problemų atskiriant nusikaltimus nuo kitų teisės pažeidimų. Teisingas šio klausimo sprendimas kiekvienu konkrečiu atveju turi principinę reikšmę kvalifikuojant padarytą veiką bei parenkant valstybės prievartos priemones teisės pažeidėjui. Praktikoje dažniausiai nusikaltimus reikia atriboti nuo administracinių teisės pažeidimų (nusižengimų), drausminių nusižengimų bei civilinių pažeidimų (deliktų).

Į administracinius nusižengimus panašūs kai kurie nusikaltimai valdymo tvarkai, visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai, ūkininkavimo tvarkai, finansams ir pan. Dažniausiai įstatymo leidėjas numato konkrečius požymius, leidžiančius nusikaltimą apriboti nuo administracinio teisės pažeidimo.

Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 201 straipsnio 3 punktas reglamentuoją baudžiamąją atsakomybė už namų gamybos stiprių alkoholinių gėrimų gaminimą ar laikymą turint tikslą parduoti. JJei namų gamybos stiprūs alkoholiniai gėrimai gaminami ar laikomi be tikslo parduoti, tai pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 1772 straipsnį atsiranda administracinė atsakomybė. Tačiau administracinė atsakomybė kai kuriais atvejais įstatymo leidėjas nustatydamas už panašias veikas ir baudžiamąją, ir administracinę atsakomybę nenurodo konkrečių požymių, leidžiančių nusikaltimą atriboti nuo administracinio nusižengimo. Pavyzdžiui, taip yra su kontrabanda (Baudžiamojo kodekso 199 straipsnis ir Administracinių teisės pažeidimų kodekso 210 straipsnis).

Su civiliniais pažeidimais artimai siejasi nusikaltimai nuosavybei, nusikaltimai ūkininkavimo tvarkai bei nusikaltimai, kuriais kėsinamasi į tam tikras asmenų teises ir laisves: garbę, orumą, autorystę ir pan.

Pavyzdžiui, remiantis Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 2.24 straipsniu asmens įžeidimas ar šmeižimas gali būti laikomas deliktu, o tam tikrais atvejais šmeižimas ir įžeidimas gali būti traktuojami ir kaip nusikaltimas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 ir 155 straipsniai).

Drausminius nusižengimus praktikoje reikia atriboti nuo nusikaltimų tarnybai ir nusikaltimų krašto apsaugos tarnybai.

Nusikaltimų bei kitų teisės pažeidimų atskyrimas turėtų remtis tokiais trimis pagrindiniais kriterijais:

1. Pavojingumo laipsniu ir pobūdžiu.

2. Priešingumu teisei.

3. Sukeliamomis teisinėmis pasekmėmis.

1. Nusikaltimas, kaip jau buvo minėta, yra pavojinga veika. Administracinis nusižengimas, civilinis pažeidimas, drausminis nusižengimas irgi yra pavojingos veikos, kadangi jomis irgi pažeidžiami atitinkami teisiniai gėriai. Tačiau šie pažeidimai yra mažiau pavojingi nei nusikaltimas. Didesnį nusikaltimo pavojingumą

lemia objektyvūs ir subjektyvūs požymiai, apibūdinantys nusikalstamą veiką. Paprastai nusikaltimo padarymo pasekmės sunkesnės, nei padarius kitus teisės pažeidimus. Būtent tai dažnai leidžia nusikaltimus atriboti nuo administracinių nusižengimų, civilinių pažeidimų, drausminių nusižengimų.

Pavyzdžiui, vagystė laikoma administraciniu teisės pažeidimu, jeigu pagrobtojo turto vertė neviršija 1 MGL dydžio sumos (Lietuvos Respublikos administracinių teisių pažeidimų kodekso 50 straipsnis), vidaus tarnybos statuto taisyklių pažeidimas laikomas drausminiu nusižengimu, jeigu tai nesukelia sunkių pasekmių ir pan. Didesniam nusikaltimo, palyginti su kitais teisės pažeidimais, pavojingumui įtakos turi ir jjo objekto ypatumai. Būtent nusikaltimu kėsinamasi į visuomenėje labiausiai saugomus gėrius: žmogaus gyvybę, lytinę neliečiamybę, valstybės suverenitetą, jos konstitucinius pagrindus. Didesnį nusikaltimo pavojingumą dažnai lemia ir jo subjektyvūs požymiai: kaltė, motyvas, tikslai. Antai šmeižimas laikomas nusikaltimu, jei asmuo paskleidė žinomai melagingus prasimanymus, žeminančius kito asmens garbę. Jeigu asmuo nežinojo, kad jo viešai skelbiamos žinios neatitinka tikrovės, tai tokiam asmeniui gali būti taikoma civilinė atsakomybė.

2. Nusikaltimai nuo kitų teisės pažeidimų skiriasi ir priešingumu teisei. Nusikaltimai visada yra uždrausti baudžiamojo įstatymo. NNegali būti laikoma nusikaltimu veika, kuri nėra numatyta baudžiamajame įstatyme. Kitus teisės pažeidimus reglamentuoja civilinis, administracinis, darbo, šeimos kodeksai bei kiti teisės norminiai aktai.

3. Trečiasis skiriamasis nusikaltimų požymis – tai sukeliamos teisinės pasekmės. Padariusiam nusikaltimą kaltininkui skiriama pati griežčiausia vvalstybės prievartos priemonė – kriminalinė bausmė. Už kitų teisės pažeidimų padarymą kaltininkui skiriamos ne tokios griežtos valstybės prievartos bausmės. Antai padariusiam administracinį teisių pažeidimą kaltininkui gali būti skiriama bauda, įspėjimas, pataisos darbai, administracinis areštas iki trisdešimties parų, padariusiam drausminį nusižengimą – papeikimas, griežtas papeikimas, atleidimas iš pareigų, padariusiam civilinį pažeidimą – pareiga atlyginti padarytus nuostolius, bauda, delspinigiai. Be to, kriminalinė bausmė visais atvejais užtraukia kaltininkui teistumą.

Taip pat nuo administracinio nusižengimo, civilinio pažeidimo bei drausminio nusižengimo nusikaltimas skiriasi atsakomybės pagrindais ir sąlygomis. Už nusikaltimo padarymą atsako tik tas asmuo, kuris pats konkrečiai padarė nusikalstamą veiką. Tuo tarpu už administracinio nusižengimo ar civilinio pažeidimo padarymą atitinkamais atvejais gali būti traukiami asmenys, kurie patys nepadarė nei administracinio, nei civilinio pažeidimo.

Pavyzdžiui, pagal LLietuvos Respublikos administracinių teisių pažeidimų kodekso 13 straipsnio 2 dalį už nepilnamečių nuo keturiolikos iki šešiolikos metų amžiaus padarytus pažeidimus, numatytus Administracinių teisių pažeidimų kodekso 44 straipsnio antrojoje dalyje, 175 straipsnyje, 176-1 straipsnio trečiojoje dalyje, 178 straipsnio ketvirtojoje dalyje ir 183 straipsnio trečiojoje dalyje administracinėn atsakomybėn traukiami tėvai arba juos atstojantys asmenys. Panašiai numato ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.275 straipsnis, 6.276 straipsnio 2 punktas ir 6.278 straipsnis.

Darbo drausmės pažeidimai kartais gali sukelti itin sunkiams pasekmes ir todėl gali būti kkvalifikuoti kaip nusikaltimai. Pavyzdžiui, tarnybos pareigų neatlikimas dėl nerūpestingumo jeigu dėl to buvo padaryta didelė žala valstybės interesams ar kitiems asmenims, užtraukia baudžiamąją atsakomybę už tarnybos pareigų neatlikimą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 229 straipsnis), pasinaudojimas tarnybine padėtimi priešingais tarnybai interesais, jeigu tai buvo padaryta savanaudiškais tikslais arba padarė didelę žalą valstybės interesams ar kitiems asmenims, užtraukia baudžiamąją atsakomybę už piktnaudžiavimą tarnyba (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 228 straipsnis) ir kt.

Kaip jau minėjome nusikaltimu laikoma tik tokia veika, kuri yra padaroma kaltai. Kai nėra kaltės – nėra ir nusikaltimo. Tuo tarpu civilinis pažeidimas tam tikrais atvejais gali būti padaromas be kaltės. Šiuo atveju civilinės atsakomybės atsiradimas gali būti siejamas vien su žalos padarymo faktu, nesiejant žalos atsiradimo su ją padariusio asmens kalte, pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.270 straipsnio 1 punktas „Asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams (transporto priemonių, mechanizmų, elektros ir atominės energijos, sprogstamųjų ir nuodingų medžiagų naudojimas, statybos ir t. t.), privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo“

Nagrinėjant nusikaltimo atskyrimo nuo kitų teisės pažeidimų klausimus taip pat reikia aptarti nusikaltimo santykį su amoraliais poelgiais.

Moralė – tai žmonių nuostatos, požiūris į ggėrį ir blogį. Šių nuostatų pagrindu formuojasi moralės normos.

Amoralus poelgis – tai žmogaus elgesys, pažeidžiantis visuomenėje egzistuojančias moralės normas.

Kiekvienas nusikaltimas yra amoralus poelgis, kuriuo kėsinamasi ne tik į baudžiamojo įstatymo saugomus teisinius gėrius, bet ir į visuomenėje nusistovėjusias moralės normas. Tačiau ne kiekvienas amoralus poelgis yra pripažįstamas nusikaltimu, pavyzdžiui, svetimavimas mūsų visuomenėje yra laikomas amoraliu poelgiu, bet ne nusikaltimu.

Nusikaltimu yra pripažįstama tik asmens veika. Už mintis, įsitikinimus, emocijas asmuo negali būti baudžiamas. Tuo tarpu amoraliais gali būti laikomos asmens mintys, emocijos, įsitikinimai.

Kalbant apie nusikaltimą labai svarbu paminėti, tokį teisinį terminą, kaip „nekaltumo prezumcija“, kuriuo asmenys apdraudžiami nuo nepagrįstų kaltinimų padarius nusikaltimą. Šis terminas priskiriamas prie svarbiausių konstitucinių garantijų, kurios gina asmenų teises. Lietuvos Respublikos konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis skelbia: „Asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu“

„Nekaltumo prezumcija“ labai svarbus demokratijos laimėjimas. Tai ypač reikšminga prisiminus 30 tarybinės valdžios metus, nes tuo metu buvo labai populiari frazė: „organai (teisėtvarkos pareigūnai) neklysta“ (turima omenyje Vidaus reikalų liaudies komisariatą (NKVD) ir jų suimtus asmenis), t.y. asmuo būdavo pripažįstamas kaltu dar iki teismo sprendimo.

5.2. NUSIŽENGIMAI

Nusiþengimai – tai kalta, prieðinga teisei veika, kuri savo pavojingumo visuomenei laipsniu yra maþesnë palyginus su nnusikaltimais.

Prie jų priskirtini visi kiti teisės pažeidimai, kuriuos įstatymas nelaiko nusikaltimais ir už kuriuos numatytos administracinės, civilinės turtinės, drausminės sankcijos.

Priklausomai nuo to kokioje gyvenimo srityje buvo ávykdytas nusiþengimas, kokios rûðies teisës normos buvo paþeistos ir kokios sankcijos buvo taikomos teisës paþeidëjui yra išskiriamos nusiþengimo rûðis:

1. Administracinės teisės pažeidimai.

Tai pažeidimas, kuris „laikomas priešingas teisei, kaltas (tyčinis ar neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teise ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę“ (

Administracinė atsakomybė už numatytus teisės pažeidimus atsiranda, jeigu savo pobūdžiu šie pažeidimai pagal galiojančius įstatymus neužtraukia baudžiamosios atsakomybės.

Administracinis teisės pažeidimai skirstomi į tyčią ir neatsargumą.

„Teisės pažeidimas laikomas padarytu tyčia, jeigu jį padaręs asmuo suprato priešingą teisei savo veikimo arba neveikimo pobūdį, numatė žalingas jo pasekmes ir jų norėjo arba nors ir nenorėjo šių pasekmių, bet sąmoningai leido joms kilti“ .

„Teisės pažeidimas laikomas padarytu dėl neatsargumo, jeigu jį padaręs asmuo numatė, kad jo veikimas arba neveikimas gali sukelti žalingas pasekmes, bet lengvabūdiškai tikėjosi, kad jų bus išvengta, arba nenumatė, kad gali kilti tokios pasekmės, nors turėjo ir galėjo jas numatyti“ .

2. Civiliniai pažeidimai (deliktai) – tai turtinių ir su jais susijusių asmeninių neturtinių santykių pažeidimai.

Pagal savo pobûdá skiriami

sutartiniai ir nesutartiniai paþeidimai.

Sutartiniai yra susiję su ásipareigojusios ðalies savo pareigø nevykdymu, nesutartiniai – su civilinës teisës normø reikalavimø nesilaikymu arba nevykdymu.

Nuo civilinës teisës paþeidimø reikia skirti nekaltà þalos padarymà, subjekto atsitiktiná elgesá, objektyviai atsitiktinai veikianèiø nenugalimà jëgà, turtiniø teisiø paþeidimà, atliekant teisëtus veiksmus, turto gelbëjimo atvejus.

3. Drausminiai nusižengimai (darbo teisės pažeidimai) – tai specialiuose teisės norminiuose aktuose numatytos tvarkos tarnybai pažeidimai, susiję su drausminių nuobaudų paskyrimu (įspėjimo, papeikimo, atleidimo iš pareigų ir pan.). Drausminiai nusižengimai paprastai yyra numatomi įstatymuose, reglamentuojančiuose tarnautojų ar pareigūnų teisinį statusą ir jų veiklos specifiką.

Be šių nusižengimo rūšių, atskyri autoriai išskirią ir kitus teisės pažeidimus, kurie jų nuomone, priskiriami prie nusižengimų.

S.Vancevičius be administracinių, civilinių ir drausminių pažeidimų dar nurodo:

1. Procesinius teisës paþeidimus, kurie susijæ su pilieèiø ar valstybiø ástaigø teisëtumo ar ðaliø procesiniø teisiø paþeidimais, kai teisës paþeidëjas dalyvauja teisiniuose santykiuose. Šie paþeidimai nëra teismo atsisakymas patenkinti praðymà, priimti ieðkininá pareiðkimà, kuris neatitinka nustatytos formos, ir panašiai.

2. Tarptautinius teisės pažeidimus. TTai prieštaraujantys tarptautinės teisės normoms ar savo įsipareigojimams tarptautinės teisės subjekto veiksmai ar neveikimas, padarantys žalą kitam subjektui, subjektų grupei ar visai bendrijai.

Tarptautinės teisės pažeidimai skiriami į nusikaltimus ir deliktus.

Nusikaltimai – tarptautinis terorizmas, piratavimas ir panašiai, o deliktai – ttai, pavyzdžiui, kelio neužkirtimas neteisėtiems veiksmams prieš diplomatus, prekybos įsipareigojimų pažeidimas ir t.t.

Taip pat reikia pažymėti, kad tarptautinėje teisėje gali būti, bet nebūtini teises pažeidimo keturi elementai: objektas, subjektas, objektyvinė pusė, subjektyvinė pusė. Pavyzdžiui, nebūtinas subjektyvinės pusės elementas – kaltė, kadangi ji yra psichologinio pobūdžio kategorija, sunkiai pritaikoma tokiam teises subjektui kaip valstybe.

A.Vaišvila, pagal pobūdį teisės pažeidimus dar skirsto į materialius ir formalius:

Materialus teisės pažeidimas yra toks, kuris sukelia jutimiškai apčiuopiamą žalą kito asmens (fizinio ar juridinio) teisėms.

Formalus – kai pažeidžiama pati teisinė tvarka – sukeliama ne pati reali žala, o tik grėsmė tokiai žalai atsirasti (vairuotojas viršijo leistiną greitį).

Visos šios teisės pažeidimo rūšis, nepaisant jų įvairovės, tarpusavyje yra susijusios. Administracinės teisės pažeidimai palaipsniui pereina į nusikaltimus prieš viešąją ttvarką, civilinės teisės pažeidimai perauga į nusikaltimus prieš nuosavybę, drausminiai nusižengimai – į tarnybinius nusikaltimus. Nes žmogus vienu metu, vienu veiksmu gali įvykdyti iš karto keletą teisės pažeidimų. Pavyzdžiui, už kelių eismo taisyklių pažeidimus gali reikėti atsakyti ir pagal administracine, ir pagal civiline teisine atsakomybe.

6. IŠVADOS

Teisės pažeidimas bet kurioje visuomenėje yra socialinis ir teisinis antipodas. Pagrindinis teisės pažeidimo požymis, apibūdinantis teisės pažeidimo esmę – žalingumas visuomenei (pavojingumas) ir neteisėtumas (teisei priešinga veikla). Todėl veiksmai, kurie negali padaryti žalos visuomeniniams santykiams, vvertybėms ir t.t. negali būti teisės pažeidimais, o nežalinga veika – nebus neteisėta.

Visa tai galima suformuluoti taip: viskas, kas visuomenei žalinga (pavojinga), prieštarauja teisei, o prieštaraujančios teisei yra tik tokios veikos, kurios žalingos (pavojingos) visuomenei. Bet nereikia pamiršti, kad būna ir nukrypimų, todėl visada reikia išsiaiškinti kas visuomenei žalinga ir todėl neteisėta.

Pati teisės pažeidimo sąvoka formuluojama įvairiai:

Teisės pažeidimas – tai fizinių ir juridinių asmenų neteisėta, kalta veika (veikimas ar neveikimas), kuria padaroma žala visuomenei ir už ką yra numatyta teisinė atsakomybė

Teisės pažeidimas – visuomenei pavojingas veiksnaus asmens veikimas, prieštaraujantis teisės normų reikalavimams

Teisės pažeidimas – asmens kaltas, prieðingas teisei veikimas (neveikimas), padarantis þalà visuomenei, valstybei arba pavieniams asmenims.

Tačiau visuose teisė apibrėžimuose nurodomi pagrindiniai požymiai be kurių negali būti ir teisės pažeidimo:

1. Veiksnumas – pažeisti teisę gali tik veiksnūs žmonės, kurie suvokia ar gali suvokti savo veiksmų priešingumą teisei, sugeba kontroliuoti savo valià ir veiksmus.

2. Teisės pažeidimas veikimu (neveikimu) – veiksmai ar neveikimas, tam tikrais atvejais ir žodžiai, kuriais gali būti padaryta žala teisės ginamiems interesams.

3. Teisei priešinga veika – neteisėta veika (veikimas ar neveikimas daromi prieð teisës paliepimus, paþeidþiant ástatymà) už kurią numatyta teisinė atsakomybė.

4. Kalta veika (kaltė) – kai asmuo supranta ir suvokia, jog elgesys prieðingas teisei ir iiðkylanèias dël ðios veikos pasekmes.

5. Visuomenei pavojinga veika (žala) – pavojinga yra veika, kuri padaro žalą asmenims, valstybei, visuomenei arba yra grėsmė, kad tokia žala atsiras.

6. Veikos baudžiamumas – už kiekvieną padarytą teisės pažeidimą yra taikoma teisine atsakomybe.

Be šių požymių išskiriami dar kiti požymiai, kurie sudaro teisės pažeidimo sudėtį:

1. Teisės pažeidimo subjektas – tai asmuo (fizinis ar juridinis), pažeidęs teisės normų reikalavimus suprato savo veiksmų esmę ir galėjo juos valdyti.

2. Teisės pažeidimo objektas – tai teisės normų saugomos asmeninės (biologinės), socialinės ir kitokios vertybės (asmens gyvybė, sveikata, garbė, orumas, turtinės, politinės ir kitokios asmens teisės, taip pat viešoji tvarka, politinė santvarka ir kt.), į kurias neteisėtai kėsinamasi.

3. Teisės pažeidimo objektiniai požymiai (objektyvinė teisės pažeidimo pusė):

a) veika (veikimas ar neveikimas);

b) veikos padariniai (žala – reali ar galima, materialioji ar moralinė);

4. Teisės pažeidimo subjektiniai požymiai (subjektyvinė teisės pažeidimo pusė):

a) veikos motyvai – vidinës paskatos dėl kurių padarytas teisës paþeidimas. Paskatos gali bûti ávairios, pavyzdþiui, kerðtas, pavydas, pyktis ir t.t.;

b) tikslai – rezultatas, kkurio siekiama teisei priešingais veiksmais;

c) kaltė – veikos sąmoningumas. Kaltės formos – tyčia ir neatsargumas.

Tyčia skirstoma į:

Tiesioginę tyčią – asmuo, sąmoningai atlieka teisei priešingus veiksmus ir sąmoningai siekia tų padarinių, kuriuos gali sukelti tie veiksmai.

Netiesioginę tyčią – asmuo sąmoningai atlieka teisei priešingus veiksmus, bet nenori tų padarinių, kuriuos būtinai sukels tie veiksmai.

Neatsargumas – kai asmuo numatė, kad jo veiksmai arba neveikimas gali sukelti pavojingas visuomenei pasekmes, bet lengvabūdiškai tikėjosi, kad jų bus išvengta. Jis skirstomas į:

Nusikalstamą pasitikėjimą – kai asmuo suvokia visuomenei pavojingas pasekmes, bet lengvabûdiðkai tikisi jø iðvengti.

Nerūpestingumą – kai asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti pavojingi padariniai, nors galėjo ir turėjo tai numatyti.

Visi teisės pažeidimai pagal pavojingumo visuomenei laipsnį skirstomi į nusikaltimus ir nusižengimus.

Nusikaltimas – tai pavojinga veika, kuria kėsinamasi į visuomeninę santvarką, valstybės politiką ir ekonominę sistemą, nuosavybę, į piliečių nuosavybę, politines, darbines, turtines ir kitas jų teises ir laisves, nustatytą teisėtvarką.

Pagal naująjį Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą nusikalstamos veikos skirstomos į nusikaltimus, tai pavojinga ir uždrausta veika (veikimas ar neveikimas), už kurią numatyta laisvės atėmimo bausmė, ir baudžiamuosius nusižengimus, tai pavojinga ir uždrausta veika (veikimas ar neveikimas), už kurią numatyta bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu, išskyrus

areštą.

Nusikaltimai skirstomi į tyčinius ir neatsargius. Tyčiniai nusikaltimai skirstomi į nesunkius, apysunkius, sunkius ir labai sunkius.

Mažiau pavojingos visuomenei veikos yra nusižengimai.

Nusiþengimai – tai kalta, prieðinga teisei veika, kuri savo pavojingumo visuomenei laipsniu yra maþesnë palyginus su nusikaltimais.

Prie jų priskirtini visi kiti teisės pažeidimai, kuriuos įstatymas nelaiko nusikaltimais ir už kuriuos numatytos administracinės, civilinės turtinės, drausminės sankcijos.

Nusižengimais laikomos tokie teisės pažeidimai:

1. Administracinės teisės pažeidimai – tai priešingas teisei, kaltas (tyčinis ar neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją ttvarką, nuosavybę, piliečių teise ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę.

2. Civiliniai pažeidimai (deliktai) – tai turtinių ir su jais susijusių asmeninių neturtinių santykių pažeidimai. Pagal savo pobûdá skiriami sutartiniai ir nesutartiniai paþeidimai.

4. Procesiniai teisës paþeidimai – susijæ su pilieèiø ar valstybiø ástaigø teisëtumo ar ððaliø procesiniø teisiø paþeidimais, kai teisës paþeidëjas dalyvauja teisiniuose santykiuose.

5. Tarptautiniai teisės pažeidimai – tai prieštaraujantys tarptautinės teisės normoms ar savo įsipareigojimams tarptautinės teisės subjekto veiksmai ar neveikimas, padarantys žalą kitam subjektui, subjektų grupei ar visai bendrijai.

Taip pat tteisės pažeidimai dar skirstomi pagal pobūdį į materialius ir formalius:

Materialus teisės pažeidimas yra toks, kuris sukelia jutimiškai apčiuopiamą žalą kito asmens (fizinio ar juridinio) teisėms.

Formalus – kai pažeidžiama pati teisinė tvarka – sukeliama ne pati reali žala, o tik grėsmė tokiai žalai atsirasti (vairuotojas viršijo leistiną greitį).

7. LITERATŪRA

1. Administracinis teisës paþeidimų kodeksas// Lietuvos Respublikos pagrindiniai įstatymai. V., 1999.

2. Baudžiamoji teisė. V., 1996.

3. Čiočys P. Teisės pagrindai. V., 1999.

4. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas// Seimo leidykla “Valstybės žinios”. V., 2000.

5. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas// Valstybės žinios. 2000. Nr. 74.

6. Lietuvos Respublikos konstitucija// Lietuvos Respublikos pagrindiniai įstatymai. V., 1999

7. Vaišvila. A. Teisės teorija. V., 2000.

8. Valstybës þinios. 1997. Nr.104-2627.

9. Vansevičius S. Valstybės ir teisės teorija. V., 2000.

10. Венгеров А.Б. Теория государства и пправа. М., 1998.

11. Теория государства и права// Учебник для вузов. М., 2000.

12. Теория государства и права// Колектив авторов под редакцией профессоров Матузова Н.И. и Малько А.В. М., 1997.