Teismų vieta ir reikšmė LR teisėsaugos institucujų sistemoje

Įvadas

Nuo seniausių laikų žinoma, kad nė viena žmonių visuomenė negali normaliai gyvuoti ir vystitis, jei nepaisoma joje galiojančios elgesio (bendrabūvio) normos ir taisyklės. Šiais laikais kiekvienas žmogus gyvena valstybės forma organizuotoje ir iš esmės teisės normų reguliuojamoje visuomenėje. Kiekvienoje valstybėje veikia joje piimti įstatymai, kiti teisės aktai, reguliuojantys įvairius žmonių tarpusavio santykius. Kad valstybėje vyrautų tvarka ir drausmė, jos piliečiai turi žinoti bent svarbiausias joje galiojančias bendravimo taisykles ir elgtis taip, kaip to reikalauja jos įstatymai (teisės normos).

Taigi, viena iš ttvarką ir teisingumą Lietuvos Respublikoje vygdanti institucija tai yra Teismas – tai valstybės institucija, vykdanti teisingumą nagrinėdama ir spręsdama civilines, baudžiamąsias, administracines ir kai kurių kitų kategorijų bylas procesinių įstatymų nustatyta tvarka.

Skirtingi keliai atveda žmones į teismą. Vieni čia ateina patys ir prašo atstatyti pažeistas teises, apginti savo interesus, išspręsti ginčą, kiti-patenka už įstatymo pažeidimą, padarytą nusikaltimą. Taigi o teismas savo nuožiųra, žinoma remdamasis įstatymais vykdo teisingumą.Vykdyti teisingumą – didelė atsakomybė. Todėl proceso metu teismas ne tik analizuoja bylos aplinkybes, bbet ir siekia suprasti žmogaus asmenybę, iššaiškinti priežastis ir sąlygas, padėjusias susidaryti konfliktinei situacijai ar padaryti nusikaltima. Ir tik po to priima teisingumo aktą: civilinėse bylose-sprendimą, baudžiamosiose – išteisinamąjį ar apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuos skelbia valstybės vardu. Taigi kaip jau supratote tteismų vieta ir reikšmė, tai gana aktuali ir nauja tema šiuolaikinėje visuomenėje. Pasirinkau šią temą norėdama kuo daugiau sužinoti, bei įsigilinti į Lietuvos Respublikoje veikiančios teisminės valdžios sąvoką ir vietą visuomenės, bei kitų valstybės valdžių atžvilgiu. Šiame kursiniame darbe išanalizuosiu ir aprašysiu svarbiausius teismų požymius ir funkcijas, teismų sistemą, bei jų vietą ir reikšmę Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijų sistemoje.

1. Teisminė valdžia

Teisminė valdžia, kaip autoritetą turinti valdžios instancija pripažinimą ir nepriklausomumą pasiekė galima sakyti visai neseniai. Apie nepriklausomos teisminės valdžios atsiradimą Europoje galima kalbėti maždaug nuo XIX a., kai teismai įgavo realius vykdomosios valdžios kontrolės svertus.Dabar Vakar Europoje teisminės valdžios įtaka yra tokia didelė, t.y. iš dalies perima kai kurias įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios funkcijas.Esminis teisminės valdžios šiuolaikinėse demokratinėse valstybėse sstiprumo bruožas – jos nepriklausomumas. Būtent šiuo požiūriu ji yra pranašesnė ir stipresnė už kitas valdžias. Šis pranašumas pasireiškia tuo, kad nei įstatymų leidžiamoji, nei vykdomoji valdžios negali kištis į teisminės valdžios veiklą, tuo tarpu teisminė valdžia gali daryti joms įtaką.

Terminas teisminė valdžia gali būti vartojamas įvairiomis prasmėmis. Galima teigti, kad teisminė valdžia – tai Lietuvos teismų sistema, vienas ar keli konkretūs teismai. Tačiau enciklpediniuose žodynuose teisminė valdžia dažniausiai apibrėžiama kaip valstybės teisminių institucijų, vykdančių teisingumą, sistema. Šia prasme teisminės vvaldžios sąvoka apima visus Lietuvos valstybinius teismus.Atsižvelgiant į šią sąvoką, galima daryti išvadą, kad pati sąvoka valdžia apima ne tik tam tikrų institucijų sistemą, bet ir jų vykdomas funkcijas – šiuo atveju teisingumo vykdymą. Teisingumo vykdymo funkciją teismai įgyvendina nagrinėdami konkrečias civilines, administracines ir baudžiamąsias bylas bei priimdami jose sprendimus ir nuosprendžius.

Teisminės valdžios požymiai:

1) teisminė valdžia – tai valstybinės valdžios dalis. Ją įgyvendina tik valstybiniai teismai, kuriems įstatymas suteikia atitinkamus įgaliojimus.Teisminė valdžia yra viena iš trijų valdžių, jos sistema ir pagrindiniai veiklos principai įtvirtinti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje;

2) teisminės valdžios išimtinumas. Šis požymis įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio pirmojoje dalyje: ,,Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai“. Taigi jokios kitos valstybinės ar visuomeninės institucijos negali pasisavinti šių funkcijų vykdymo. Tam tikrais atvejais įstatymai gali numatyti ikiteisminę vieno ar kito ginčo sprendimo tvarką, kurią įgyvendina administracinės ar visuomeninės institucijos. Tačiau šių institucijų veikla jokiu būdu negali būti traktuojama kaip teisingumo vykdymas, kadangi jos negali priimti tokio sprendimo byloje, kurį turi teisę priimti teismas.

Baudžiamajame procese teisminės valdžios išimtinumas pasireiškia tuo, kad tik valstybinis teismas gali pripažinti asmenį kaltu padarius nusikaltimą arba jį išteisinti.

3) teisminės valdžios nepriklausomumas. Tai bene svarbiausias teisminės valdžios požymis. Yra labai svarbu suvokti, kad teismų nepriklausomumas demokratinėje valstybėje yra ne ttiek privilegija, kiek pareiga. Pareiga vadovaujantis įstatymų reikalavimais ir teisingumo supratimu, nepriklausomai nuo visokios galimos įtakos iš šalies išspręsti konkrečią bylą. Taipogi preiga būti asmenų socialinių santykių reguliatoriumi bei visuomeninių ir ekonominių santykių stabilumo garantu. Teisingumas, o ne vienos ar kitos grupės politinė valia turi būti vienintelis teismų sprendimo motyvas.

4) teisminės valdžios veiklos procesinė tvarka. Remiantis šiuo požymiu, teisminės valdžios veiklą vykdant teisingumą nustato atitinkami procesiniai įstatymai, kurie yra viešosios teisės dalis. Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad teismų veiklą vykdant teisingumą gali reglamentuoti tik įstatymai, bet ne žemesnės teisinės galios aktai. Tai Civilinio proceso kodeksas, Baudžiamojo proceso kodeksas ir Administracinių bylų teisenos įstatymas. Paminėtos šios procesinės teisės šakos priskiriamos prie viešosios teisės, todėl teismai vykdydami teisingumą gali elgtis tik tokiu būdu, kokiu jiems leidžia procesiniai įstatymai, kurie gana detaliai ir nuosekliai reglamentuoja visą teisingumo vykdymo procedūrą.

Taigi, atsižvelgiant į aptartus teisminės valdžios požymius, galima suformuluoti tikrają teisminės valdžios sąvoką. Teisminė valdžia – tai valstybinės valdžios dalis, kurią sudarančios specialios valstybės institucijos – teismai – turi valstybės suteiktą išimtinę kompetenciją nepriklausomai nuo kitų valdžių ar proceso dalyvių įtakos, įstatymų nustatyta procesine tvarka vykdyti teisingumą ar kitas jai įstatymų pavestas funkcijas.

2. Teisingumas ir jo požymiai

Jau minėta, kad pagrindinis teisminės valdžios turinio eelementas yra teisingumo vykdymas. Dažnai teigiama, kad teismas niekada neturi užmiršti, jog vykdo teisingumą, tačiau neturi to užmiršti ir įstatymų leidėjas, reformuodamas teismų sistemą ar įstatymus, kurie yra teismų veiklos pagrindas.

Teisingumas suvokiamas kaip teismo, kuris teisia, veikla, atliekama grieštai laikantis įstatymų reikalavimų. Teisingumas visų pirma yra teisinė sąvoka, todėl jos turinys turi remtis tam tikromis teisės normomis. Taipogi nereikia pamiršti, kad vadovaujantis Konstitucijos 109 straipsniu, teisingumo vykdymas yra išimtinė teismo kompetencija. Taigi teisingumo vykdymas – tai veikla, kurios metu yra taikomas įstatymas ir kuri yra pagrįsta klausymu tik įstatymo. Kiekvienam teismo sprendimui ar nuosprendžiui yra keliami teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimai. Teisėtu ir pagrįstu sprendimas ar nuosprendis pripažystamas, kai atsižvelgiant į nustatytus bylos faktus tinkamai pritaikoma atitinkama materialiosios teisės norma ir byla išnagrinėjama laikantis nustatytų procesinių jos nagrinėjimo taisyklių.

Taigi teisingumą teismai vykdo griežtai laikydamiesi įstatymų (tiek materialiųjų, tiek ir procesinių) reikalavimų nagrinėdami konkrečias civilines, administracines ir baudžiamąsias bylas. Jeigu teismas išsprendžia bylą iš esmės, t.y. atsako į klausimą, kas yra teisus konkrečioje situacijoje, ji baigiama nagrinėti teisingumo vykdymo aktu. Teisingumo vykdymo aktai yra teismo sprendimai ir nuosprendžiai, kadangi tik jais byla išsprendžiama iš esmės. Civilinėse ir administracinėse bylose teismas priima sprendimus, o baudžiamosiose – nuosprendžius. Tačiau byla nebūtinai gali pasibaigti išnagrinėjant

ją iš esmės, t.y. išsprendžiant konfliktinę situaciją. Paprastai tai yra bylos nutraukimas arba ieškinio palikimas nenagrinėto.

Visų teisingumo vykdymo aktų požymis – privalomasis pobūdis. Juos savanoriškai vykdyti privalo tie asmenys, kurių atžvilgiu jie yra priimti (jeigu tai yra įmanoma). Jų nevykdant, vykdymas užtikrinamas valstybės prievarta (pvz.,civilinėse bylose priimtų sprendimų vykdymą užtikrina teismo antstoliai). Praktiškai įsiteisėjusių sprendimų ar nuosprendžių teisinė galia yra prilyginama įstatymo teisinei galiai.

3. Konstitucinis teismas

Konstitucinis Teismas, kaip konstitucinės teisės institutas, susiformavo JAV dar XIX a. pradžioje, o Europoje ppirmą kartą 1920 m. įsteigtas Austrijoje, veliau paplito ir kituose pasaulio žemynuose ir įgijo skirtingą teisinį statusą.

Konstitucinis Teismas Lietuvoje yra savarankiškas ir nepriklausomas teismas, kuris teisminę valdžią įgyvendina Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Konstitucinio Teismo įstatymo (1993 m.) nustatyta tvarka. Tai vienintelė atskira institucija, izoliuota nuo kitų valdžių sistemų, Lietuvoje vykdant Konstitucijos priežiųrą.

Konstitucijos VIII skirsnyje ir Konstitucinio Teismo įtatyme apibrėžti Konstitucinio Teismo uždaviniai, pasireiškiantys išskirtine prerogatyva, suteikiančia jam teisę spręsti, ar įstatymai (išskyrus referendumu priimtus įstatymus) ir kiti Seimo aktai (Seimo sstatutas ir nutarimai, rezoliucijos, kreipimaisi, deklaracijos) neprieštarauja Konstitucijai,o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams.

Vykdydamas savo funkcijas, Konstitucinis Teismas priima nutarimus, sprendimus ir teikia išvadas:

1) ar nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai per Respublikos Prezidento ar Seimo narių rinkimus ((tiriama,ar rinkimų įstatymų nepažeidė Vyriausioji rinkimų komisija);

2) ar Respublikos Prezidento sveikatos būklė leidžia jam ir toliau eiti pareigas (tokį paklausimą gali pateikti tik Seimas, esant Seimo patvirtintai gydytojų komisijos išvadai);

3) ar Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys neprieštarauja Konstitucijai (kilus abejonei, ar visa tarptautinė sutartis ar jos dalis neprieštaruja Konstitucijai pagal normų turinį, formą, nustatytą priėmimo, pasirašymo, paskelbimo ar įsigaliojimo tvarką);

4) ar seimo narių ir valstybės pareigųnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai (po to, kai Seimas patvirtina specialiosios tyrimo komisijos išvadą,kad yra motyvų pradėti apkaltos procesą).

Teisę kreiptis į Konstitucinį Teismą,ar neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai, turi Vyriausybė, ne mažiau kaip vienas penktadalis visų Seimo narių, taip pat teismai.

Konstitucinio Teismo sprendimai klausimais, kuriuos KKonstitucija priskiria jo kompetencijai, yra galutiniai ir neskundžiami.

Konstitucinio Teismo nutarimai, išvados, o prireikus ir kiti sprendimai oficialiai skelbiami ,,Valstybės žiniose“, specialiame Seimo leidinyje, laikraščiuose per Lietuvos telegramų agentūrą (ELTA).

Konstitucinį Teismą sudaro 9 teisėjai, skiriami 9 metams ir tik vienai kadencijai. Po tris kandidatus į Konstitucinio Teismo teisėjus skiria Seimas iš kandidatų, kuriuos pateikia Respublikos Prezidentas, Seimo Pirmininkas ir Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, o teisėjais juos skiria Seimas. Konstitucinis Teismas kas treji metai atnaujinamas vienu trečdaliu.

Konstitucinio Teismo Pirmininką iš šio teismo teisėjų sskiria Seimas Respublikos Prezidento teikimu. Konstitucinio teismo teisėjais gali būti skiriami nepriekaištingos reputacijos Lietuvos Respublikos piliečiai, turintys aukštąjį teisinį išsilavinimą ir ne mažesnį kaip 10 metų teisinio ar mokslinio pedagoginio darbo pagal teisininko specialybę stažą.

Konstitucinio Teismo teisėjai, eidami savo pareigas, yra nepriklausomi nuo jokios valstybės institucijos, asmens ar organizacijos ir vadovaujasi tik Lietuvos Respublikos Konstitucija. Prieš pradėdami eiti savo pareigas, Konstitucinio Teismo teisėjai Seime prisiekia būti ištikimi Lietuvos Respublikai ir Konstitucijai. Konstitucinio Teismo teisėjas be Seimo sutikimo negali būti traukiamas baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn, suimamas ar kitaip suvaržoma jo laisvė.

Konstitucinio Teismo teisėjų įgaliojimai nutrūksta, kai: 1) pasibaigia įgaliojimų laikas; 2) jis miršta; 3) negali eiti savo pareigų dėl sveikatos būklės; 4) atsistatydina; 5) Seimas jį pašalina iš pareigų apkaltos proceso tvarka. Kai Konstitucinio Teismo teisėjo įgaliojimai nutrūksta pirma laiko, į laisvą vietą likusiam kadencijos laikui nustatyta tvarka skiriamas naujas teisėjas.

Bet koks kišimasis į teisėjų ar Konstitucinio Teismo veiklą draudžiamas ir užtraukia įstatymo nustatytą atsakomybę. Tuo Konstituciniam Teismui sudaromos juridinės ir praktinės galimybės normaliai atlikti pavestas funkcijas.

4. Teismai

Teismas – valstybės institucija, vykdanti teisingumą, nagrinėdama ir spręsdama civilines, baudžiamąsias, administracines ir kai kurių kitų kategorijų bylas procesinių įstatymų nustatyta tvarka.

Įvairiose šalyse teismai, atliekantys iš esmės tas pačias funkcijas, atsižvelgiant į valstybės santvarkos fformą skirstomi į paprastuosius ir ypatinguosius (pastarųjų steigimą tiesiogiai draudžia beveik visos šiuolaikinės konstitucijos). Paprastieji teismai savo ruoštu yra skirstomi į bendrosios kompetencijos ir specializuotus (darbo, arbitražinius, muitų, mokesčių, karinius, religinius ir t.t.) teismus. Tokia teismų sistemų ir jų rūšių gausa neturėtu stebinti, nes demokratinės valstybės numato visapusišką teisminę piliečių teisių ir laisvių apsaugą, valstybės institucijų ir pareigūnų veiksmų teisėtumo efektyvią teisminę kontrolę ir pan.

Valstybės teisminės valdžios institucijų, kurias sieja bendri organizavimo ir veiklos principai, visuma sudaro teismų sistemą.

5. LR teismų sistema ir jų kompetencija

1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija nustatė tokią Lietuvos bendrosios kompetencijos teismų sistemą: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos Apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai. O naujajame 2002 m. sausio 24 d. priimtame (keistame ir papildytame) Teismų įstatyme nustatytas teismų organizavimo ir veiklos, teisėjų statuso ir su jais susijusių santykių teisinis reglamentavimas, pagrįstas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, kituose įstatymuose bei LR tarptautinėse sutartyse įtvirtintais visuotinai pripažintais teisės principais. Kaip ir ankščiau, palikta tokia pati bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų sistema.

Apylinkės teismai pagal nustatytą veiklos teoriją (jų yra 54) yra pirmoji instancija civilinėms, baudžiamosioms, administracinių teisės pažeidimų byloms, priskirtoms jų kompetencijai, hipotekos teisėjų kompetencijai priskirtoms byloms, taip pat byloms, susijusioms su sprendimų ir nuosprendžių vykdymu. Be to, įstatymų nustatytais atvejais apylinkės tteismo teisėjai atlieka ikiteisminio tyrimo teisėjo, vykdymo teisėjo ir kitas įstatymų priskirtas funkcijas.

Apylinkės teisme bylas nagrinėja vienas teisėjas, o įstatymų nustatytais atvejais bylas gali nagrinėti trijų teisėjų kolegija.

Prie apylinkės teismo įstatymų nustatyta tvarka gali būti steigiamas Hipotekos skyrius. Hipotekos teisėjas nagrinėja bylas dėl sutartinės ir priverstinės hipotekos, įkeitimo, kitų daiktinių teisių, juridinių faktų bei daiktų registravimo, dėl įkeisto turto arešto, išieškojimo iš įkeisto turto arešto, išieškojimo iš įkeisto turto, išieškotų sumų paskirstymo išieškotojams, taip pat vykdo kitus įstatymų jam suteiktus įgaliojimus.

Apygardos teismas (jų yra penki) savo veiklos teritorijoje yra pirmoji instancija civilinėms ir baudžiamosioms byloms, įstatymų priskirtoms jo kompetencijai ir apeliacinė instancija byloms dėl apylinkių teismų sprendimų, nuosprendžių nutarčių, nutarimų ir įsakymų.

Apygardos teismuose bylas nagrinėja trijų teisėjų kolegija, o įstatymų nustatytais atvejais – vienas teisėjas.

Lietuvos Apeliacinis Teismas yra apeliacinė instancija byloms, dėl apygardų teismų sprendimų, nuosprendžių, nutarčių, nutarimų ir įsakymų. Taip pat nagrinėja prašymus dėl užsienio valstybių ir tarptautinių teismų bei arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo LR ir atlieka kitas šio teismo kompetencijai įstatymo priskirtas funkcijas. Apeliaciniame teisme bylas nagrinėja trijų teisėjų kolegija.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra vienintelis kasacinės instancijos teismas įsiteisėjusiems bendrosios kompetencijos teismų sprendimams, nuosprendžiams, nutartims, nutarimams ir įsakimams peržiūreti. Šioje instancijoje CPK ir BPK nustatytais atvejais bylas nagrinėja

trijų teisėjų kolegija, išplėstinė septynių teisėjų kolegija arba Aukščiausiojo Teismo Civilinių ar Baudžiamųjų skyrių plenarinė sesija. LR Aukščiausiasis Teismas analizuoja ir formuoja vienodą teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus.

LR Aukščiausiame Teisme sudaromas senatas. Į jį įeina šio teismo pirmininkas, skyrių pirmininkai, tai pat po 7 Civilinių ir Baudžiamųjų bylų skyrių didžiausią šiame teisme darbo stažą turinčius teisėjus. Senatas tvirtina teismų praktikos taikant įstatymus ir kitus teisės aktus atskirų kategorijų bylose apibendrinimo apžvalgas ir teikia rekomendacinius išaiškinimus, ssprendžia kitus organizacinius Aukščiausiojo Teismo veiklos klausimus.

Konstitucijoje pasakyta, kad Lietuvoje, be bendrosios kompetencijos teismų, gali būti įsteigti specializuoti teismai: administracinių, darbo, šeimos ir kitų kategirijų byloms nagrinėti.

Nuo 1999 m. gegužės 1 d. Lietuvoje pradėjo funkcionuoti vieni iš pirmųjų specializuotų teismų – administraciniai teismai. Jų sistemą sudaro: penki apygardų administraciniai teismai ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pradėjo veikti nuo 2001 m. sausio 1 d.). Administracinių teismų paskirtis – nagrinėti skundus (prašymus) dėl viešojo ir vidinio administravimo (valstybės ir vietos savivaldų institucijų, įįstaigų, tarnybų ir organizacijų) subjektų (pareigūnų) priimtų aktų bei veiksmų ar neveikimo (t.y. pareigų nevykdymo)

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra: pirmoji ir galutinė instancija administracinėms bylims, įstatymų priskirtoms jų kompetencijai; apeliacinė instancija byloms dėl apygardų administracinių teismų sprendimų, nutarimų ir nutarčių; aapeliacinė instancija administracinių teisės pažeidimų byloms dėl apylinkių teismų nutarimų.

6. Pagrindiniai teismų veiklos principai

Teismų organizavimas ir jų veikla pagrįsta demokratiniais pagrindais, atspindinčiais teisinės valstybės esmę ir uždavinius. Pagrindiniai teismų organizavimo ir veiklos principai yra teisiškai įtvirtinti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, vėliau jie išplėtoti konkrečiuose įstatymuose: Teismų įstatyme, CPK, BPK ir kituose teisės aktuose.

1. Teisingumo vykdymas. Konstitucijos 109 straipsnyje sakoma, kad teisingumą Lietuvoje vykdo tik teismai. Teismai priima sprendimus ir nuosprendžius Lietuvos Respublikos vardu. Niekas negali būti pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, taip pat negali būti nubaustas kriminaline bausme kitaip, kaip įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu ir pagal įstatymą. Jokios kitos valstybės valdžios institucijos neturi teisės vykdyti teismų funkcijų. Bylose teismų priimtus sprendimus gali peržiūrėti tik teismas it tik įstatymų nustatyta tvarka.

2. Teismų ir teisėjų nnepriklausomumas. Teisėjai veikia nešališkai ir klauso tik įstatymų. Priimdamas sprendimą teismas vadovaujasi tais įstatymais, kurie neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, įstatymais neprieštaraujančiais Vyriausybės nutarimais, įstatymams ir Vyriausybės nutarimams neprieštaraujančiais kitais norminiais aktais. Teisėjams negali būti daromas joks politinis, ekonominis, psichologinis, socialinis spaudimas ar kitoks neteisėtas poveikis, kuris galėtu turėti įtakos jų sprendimams. Teismai ir teisėjai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi nuo kitų valstybės valdžios institucijų, pareigūnų, politinių partijų ir visuomeninių organizacijų, taip pat nuo proceso dalyvių bei kitų asmenų. Bet koks kišimasis įį teisėjo ar teismo veiklą draudžiamas ir užtraukia įstatymo nustatytą atsakomybę.

3. Teisė į teisminę gynybą. Lietuvos Respublikos piliečiai, užsieniečiai ir asmenys be pilietybės turi teisę į teisminę gynybą nuo kėsinimosi į jų gyvybę ir sveikatą, asmeninę laisvę, nuosavybę, garbę ir orumą, kitas Konstitucijoje, įstatymuose ir tarptautinėse sutartyse įtvirtintas jų teises ir laisves, taip pat į teisminę gynybą nuo valstybės valdžios ir valdymo institucijų bei pareigūnų neteisėtų veiksmų ar neveikimo. Fiziniai asmenys turi teisę įstatymų nustatytais atvejais į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Teisę į teisminę gynybą taip pat turi įmonės, įstaigos, organizacijos bei kitos institucijos.

4. Teisė į nepriklausomą, nešališką ir operatyvų teismą. Asmuo turi teisę, kad jo byla būtų teisingai išnagrinėta pagal įstatymus sudaryto nepriklausomumo ir nešališko teismo. Tik nepriklausomas ir nešališkas teismas gali objektyviai įvertinti nagrinėjamos bylos aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą. Teismas visa savo veikla turi užtikrinti, kad bylos būtų išnagrinėtos lygybės ir viešumo sąlygomis per įmanomai trumpiausią laiką.

5. Lygybė įstatymui ir teismui. Kontitucijos 29 straipsnyje sakoma, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms visi asmenys yra lygūs. Žmogaus teisių negalima varžyti ar teikti jam privilegijų dėl lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų, pažiūrų ar kitų aplinkybių. Teisminiame procese šalių procesinės teisės yra lygios, kiekviena šalis tturi lygias galimybes įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi.

6. Viešumas. Visuose teismuose bylos nagrinėjamos viešai – taip pasakyta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 117 straipsnyje. Tai reiškia, kad teismo posedžiuose gali dalyvauti visi piliečiai. Į posedžių salę neįleidžiami tik jaunesni kaip 16 metų asmenys, jeigu jie nėra dalyvaujantys byloje asmenys arba liudytojai.

Motyvuota teismo nutartimi teismo posėdis gali būti uždaras – žmogaus asmeninio ar šeimyninio gyvenimo slaptumui apsaugoti, taip pat jeigu viešai nagrinėjama byla gali atskleisti valstybės, tarnybos, profesinę ar komercinę paslaptį. Neviešas teisminis nagrinėjimas leidžiamas ir bylose, kuriose kaltinami jaunesni kaip 18 metų asmenys lytinių nusikaltimų bylose, taip pat kitose bylose, kai siekiama užkirsti kelią paskelbti žinias apie privatų proceso dalyvių gyvenimą arba kai apklausiamas liudytojas ar nukentėjusysis, kuriems taikomas anonimiškumas. Teismo sprendimų ir nuosprendžių rezoliucinė dalis paskelbiama viešai, išskyrus bylas dėl įvaikinimo.

7. Teismo proceso kalba. Teismo procesas Lietuvos Respublikoje vyksta valstybine kalba. Asmenims, nemokantiems lietuvių kalbos, garantuojama teisė kalbėti teisme gimtąja kalba ar ta kalba, kurią jie moka, per vertėją. Baudžiamosiose bylose tardymo ir teismo dokumentai kaltinamajam ir kitiems proceso dalyviams įteikiami išversti į jų gimtąją kalbą arba kitą kalbą, kurią jie moka.

8. Teismų sprendimų privalomumas. Įsiteisėję teismų sprendimai, nuosprendžiai, nutartys, nutarimai ir įsakymai yra privalomi visoms valstybės valdžios institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įįmonėms, įstaigoms, organizacijoms kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Bet koks normų, įtvirtinančių teisingumo principus, pažeidimas, kliudantis teismui įvykdyti jam procesiniuose įstatymuose nustatytus uždavinius, pažeidžia asmenų teises ir teisėtus interesus, apsunkina pasiekti teisingumo tikslus. Teismų savarankiškumą užtikrina valstybės laiduojamos financinės ir materialinės garantijos, o teisėjų nepriklausomumą – jiems suteikiamos socialinės garantijos.

7. Prokuratūra teismų atžvilgiu

Prokuratūra – speciali valstybės institucija (institucijų sistema), į kurios kompetenciją įeina baudžiamųjų bylų kėlimas, kaltinimo palaikymas, atstovavimas valstybės interesams teismų procese.

Lietuvos Respublikos Konstitucija prokuratūrą priskiria teisminei valdžiai, taip atribodama šią instituciją nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių. Priėmus Prokuratūros įstatymą (1994 m.), dalis ankstesnių prokuratūros, kaip priežiūros organo, funkcijų perduota teismams, Seimo kontrolieriams, Valstybės kontrolei ir kitoms institucijoms.

Lietuvos Respublikos prokuratūra, kaip prokurorų ir tardytojų visuma, yra savarankiška teisminės valdžios dalis. Prokuratūra, veikdama prie teismų ir atstovaudama valstybei, įstatymų nustatyta tvarka padeda vykdyti teisingumą ir siekia užtikrinti teisėtumą.

Prokuratūra veikia šalia teismų – Generalinė prokuratūra prie Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, apygardų prokuratūros – prie apygardų teismų ir apylinkių prokuratūros – prie apylinkių teismų.

Prokuratūra:

1) pradeda ir vykdo baudžiamąjį persekiojimą;

2) kontroliuoja kvotos organų veiklą;

3) atlieka parengtinį tardymą;

4) palaiko valstybinį kaltinimą;

5) kontroliuoja nuosprendžių įvykdymą;

6) derina kvotos ir parengtinio tardymo organų veiksmus prieš nusikalstamumą;

7) gindama teisėtus valstybės interesus ir asmenų pažeistas teises rengia medžiagą civilinei

bylai teisme iškelti ir dalyvauja ją nagrinėjant.

Prokuratūros pareigūnai vykdydami savo įgaliojimus yra nepriklausomi ir klauso tik įstatymo. Niekas negali kištis į prokuratūros darbą tiriant bylas bei vykdant kitas prokuratūros funkcijas. Įstatymu pagrįsti prokuratūros pareigūnų reikalavimai visiems asmenims yra privalomi ir už jų nevykdymą pareigūnai ir piliečiai atsako pagal įstatymą.

Visų prokuratūrų veiklai vadovauja ir ją kontroliuoja Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras. Jį 7 metams skiria ir atleidžia Respublikos Prezidentas Seimui pritarus. Prokuratūros pareigūnai, kaip ir teisėjai, negali dalyvauti politinių partijų ar politinių oorganizacijų veikloje, negali dirbti kito darbo ir gauti kito atlyginimo, išskyrus atlyginimą prokuratūroje bei užmokestį už pedagoginę ar kūrybinę veiklą.Jie negali būti traukiami administracinėn atsakomybėn, o nubausti tik drausmine tvarka. Baudžiamąją bylą jiems gali iškelti tik generalinis prokuroras.

8 Advokatūra teismų atžvilgiu

Konstitucijoje tiesiogiai neužsimenama apie advokatūrą – advokatų visumą. Todėl gali atrodyti, kad nėra pagrindo, kalbant apie teismus, vertinti advokatų organizaciją, kuri nėra valstybės institucija, o advokatas nėra valstybės tarnautojas ar teisėsaugos pareigūnas ir tėra specifinės profesinės veiklos subjektas. Tačiau žiūrint įį Konstitucijos visumą, svarbi nuostata (31 str. 6 d.), kurioje teigiama, kad ,,asmeniui, kuris įtariamas padaręs nusikaltimą, ir kaltinamajam nuo jų sulaikymo arba pirmosios apklausos momento garantuojama teisė į gynybą, taip pat it teisė turėti advokatą“ . Ši nuostata įterpia įį straipsnį, kuriame sujunkti esminiai teisingumo vykdymo baudžiamosiose bylose principai, pavyzdžiui, asmens nekaltumo prezumpcijos principas. Taigi advokatūra galima gretinti su teismais, tuo labiau, kad Advokatūros įstatyme skelbiama, jog advokatai yra nepriklausoma Lietuvos teisinės sistemos dalis.

Pagal naują (2004 m.) Advokatūros įstatymą (4 str.) advokato veikla yra teisinių paslaugų teikimas, bet ne komercinės ūkinės veiklos vykdymas. Advokatu gali tapti nepriekaištingos reputacijos teisininkas, išlaikęs advokato kvalifikacinius egzaminus, po to, kai įgijo tam tikrą teisinį išsilavinimą (teisės magistro arba teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį, t.y. vienpakopį teisinį universitetinį išsilavinimą), atliko dvejų metų advokato padejėjo praktiką arba sukaupė tam tikro teisinio darbo stažą (ne mažesnį kaip dvejų metų teisinio darbo pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą pareigybių sąrašą stažą). Be to , advokatu galima tapti ir kitomis llengvatinėmis sąlygomis. Taigi apibendrinant advokatūros reikšmę teismų atžvilgiu galima teigti, kad advokatūra nors ir nėra teismų sistemos dalis ir nėra valstybės institucija, tačiau turi gana didelę reikšmę teismo proceso metu, gindama jame dalyvaujančių piliečių teises ir interesus.

Išvados

Baigiant aptarti ir išanalizuoti teismų vietą ir reikšmę Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijų sistemoje, galima būtu teigti jog teisminės valdžios (teismų) atskyrimas nuo kitų valstybinių valdžių, jos savarankiškumas, nepriklausomumas ir susaistymas tik galiojančiais įstatymais nereiškia visiško teisminės valdžios uždarumo ir nebendradarbiavimo su kitomis valstybės valdžiomis. TTeisminės valdžios uždarumas skatintų ne tik kitų valdžių nepasitikėjimą, pažeistu taip norimą ir siekiamą visų valdžių, bei valstybės institucijų pusiausvyrą, bet ir palaikytų jų uždarumą, o kiekviena uždara sistema turi didesnį pavojų išsigimti.

Taigi teismas nagrinėdamas ir spręsdamas civilines, baudžiamąsias, administracines ir kai kurių kitų kategorijų bylas procesinių įstatymų nustatyta tvarka, vykdo labai svarbią funkciją šiuolaikinėje visuomenėje t.y. jis vykdo teisingumą. Nors vadovaujantis Konstitucijos 109 straipsniu, teisingumo vykdymas yra išimtinė teismo kompetencija, tačiau galima teigti jog šios svarbios funkcijos teismas negalėtu vykdyti ir be kitų teisėsaugos institucijų pagalbos, pavyzdžiui prokuratūra – savarankiška teisminės valdžios dalis. Prokuratūra, veikdama prie teismų ir atstovaudama valstybei, įstatymų nustatyta tvarka padeda vykdyti teisingumą bei siekia užtikrinti teisėtumą. Taipogi advokatūra, nors ji ir nėra teisėsaugos institucijų sistemos dalis, tačiau atlieka labai svarbias funkcijas teismo procese. Pagrindinė advokato funkcija yra padėti ir patarti savo klientui įvairiais teisiniais klausimais ir tuo garantuoti kvalifikuotą teisinę pagalbą asmeniui teismo procese. Taigi advokatas padeda įgyvendinti teisingumą, kai kalbama apie teismo procesą, taip pat prisideda prie tinkamo galiojančios teisės įgyvendinimo ir aiškinimo kasdieniniame visuomenės gyvenime.

Taigi apibendrinant galima teigti, jog teismas užima labai svarbią vietą bei turi didelią reikšmę Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijų sistemoje taipogi šiuolaikinės demokratinės visuomenės gyvenime, nes jis atlieka pačią svarbiausią ffunkciją t.y. vykdo teisingumą.

LITERATŪRA

1. Lietuvos Respublikos Konstitucija // Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios, 1992, Nr. 33-1014

2. Buitkienė E., Vidrinskaitė S. Lietuvos konstitucinės teisės įvadas // Vilnius 2001.

3. Kuconis P., Nekrošius V., Teisėsaugos institucijos // Vilnius 2000.

4. Lietuvos teisės pagrindai // Vilnius 2004.

5. Lietuvos Respublikos Teismų įstatymas // Valstybės žinios, 2002 m. sausio 24 d., Nr. IX-732

6. Lietuvos Respublikos Prokuratūros įstatymas // Valstybės žinios, 2003 m. balandžio 22 d. Nr. IX-1518.

7. Lietuvos Respublikos Advokatūros įstatymas // Valstybės žinios, 2004 m. kovo 18 d. Nr. IX-2066.