Keturios laisvės EB steigimo sutartyje

1.Kokias keturias laisves buvo numatyta įgyvendinti EB steigimo

sutartyje?

Įžanga: Keturios laisvės (angl. Four freedoms) – laisvas prekių,

asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimas tarp Europos sąjungos valstybių

narių. Jas įgyvendinti buvo numatyta Europos Bendrijos steigimo (Romos)

sutartyje (pasirašyta 1957 m. Romoje, įsigaliojo 1958 m.) ir sutarties

svarbiausias tikslas buvo sukurti bendrą rinką.

Bendroji rinka – tokia valstybių ekonominė integracija, kuriai būdingas

laisvas prekių, paslaugų, kapitalo ir asmenų judėjimas. Ekonomikos

teorijoje bendroji rinka laikoma viena iš ekonominės integracijos –

valstybių narių tarpusavio ekonominės veiklos kliūčių laipsniško šalinimo –

etapų. Dauguma praktinių ekonominės integracijos bandymų pasaulyje

prasideda nuo laisvosios prekybos, vėliau – muitų sąjungos įgyvendinimo, o

paskui stengiamasi sukurti bendrąją rinką.

Bendrąją rinką sudaro dvi neatskiriamos dalys: vidaus rinka, kurios

svarbiausias ypatumas yra laisvas prekių, paslaugų, kapitalo ir asmenų

judėjimas, ir bendras išorinis prekių, paslaugų bei gamybos veiksnių

reguliavimas. Kitaip sakant, panaikinama diskriminacija tarp įvairioms

valstybėms priklausančių veikėjų (gamintojų, paslaugų teikėjų ir vartotojų)

ir nustatomas bendras diskriminacinis rezimas trečiųjų šalių veikėjų

atžvilgiu. Pažymėtina kad neužtenka pašalinti kliūtis keturioms laisvėms

kad bendroji rinka veiktų efektyviai, reikia dar ir suderinti šalių

ekonominę ppolitiką. Įgyvendinti bendrąją rinką – toks buvo vienas iš

pagrindinių Europos ekonominės bendrijos (EEB) steigimo tikslų, todėl

vėliau sąvoką “bendroji rinka” netgi imta vartoti kaip pačios Bendrijos

sinonimą. Bendrosios rinkos kūrimas Bendrijoje turėjo skatinti suderintą ir

subalansuotą ekonominę veiklą bei stabilumą, gyvenimo lygio kilimą ir jai

priklausančių valstybių sanglaudą.

1. LAISVAS ASMENŲ JUDĖJIMAS. (ANGL. FREE MOVEMENT OF PERSONS)

Viena iš keturių laisvių, sudarančių bendrosios rinkos pagrindą.

Laisvas gamybos veiksnių- darbo jėgos ir kapitalo – judėjimas sudaro

sąlygas efektyvumo atžvilgiu optimaliai paskirstyti išteklius. Ekonominis

darbo jėgos judėjimo liberalizavimo grindimas remiasi prielaida, jog

panaikinus kliūtis laisvam darbo jėgos judėjimui darbininkai migruos ten,

kur yra darbo jėgos stygius ir todėl siūlomas darbo užmokestis yra

didesnis. Savo ruožtu bendrosios rinkos teritorijoje tai skatins našumą ir

efektyviai paskirstyti išteklius.

Europos ekonominės bendrijos steigimo (Romos) sutarties 3 straipsnis

valstybes nares įpareigojo panaikinti kliūtis laisvam prekių, asmenų,

paslaugų ir kapitalo judėjimui. Sutartyje buvo namatyta, kad pasibaigus

pereinamajam laikotarpiui Bendrijoje bus užtikrinta darbuotojų judėjimo

laisvė ir panaikinta bet kokia diskriminacija dėl pilietybės, kai tai

siejasi su darbu, atlyginimu ir kitomis darbo bei įdarbinimo sąlygomis.

Taip pat numatyta, kad taikomi apribojimai gali būti pateisinami tik

viešosios tvarkos, visuomenės saugumo bei sveikatos sumetimais, o nuostatos

dėl darbo jėgos judėjimo laisvės netaikomos tarnybai valstybiniame

sektoriuje (Teisingumo Teismas šią sąvoka interpretavo siaurai, ir ji apima

tik viešąją valdžią vykdančias institucijas). Beje, šios nuostatos siejamos

pirmiausia su nekvalifikuotos darbo jėgos judėjimu, kuriuo tuo metu ypač

buvo suinteresuota Italija.

1968 m. Bendrijos narės įgyvendino Romos sutarties nuostatas,

suteikiančias darbuotojams teisę priimti darbo paliūlymus bendrojoje

rinkoje, dirbti bet kurioje Bendrijos valstybėje ir prireikus pasilikti

joje baigus darbą. Tačiau darbo jėgos judėjimo laisvės įįgyvendinimui didelę

svarbą turi ekonominės paskatos ir jų realizavimo sąlygos. Būtent dėl

intensyvaus valstybinio reguliavimo, finansinių ir kitų problemų

nacionalinio statuso užtikrinimas nėra pakankama sąlyga bendrai darbo jėgos

rinkai veikti. Skirtingai, nei prekių ir paslaugų rinkose, kur nacionalinių

normų ir standartų derinimas ir abipusis pripažinimas tapo visuotinai

įprasti, darbo rinką reguliojančios valstybių narių taisyklės sukuria

kliūtis laisvam judėjimui. Taisyklės, reguliuojančios minimalius

atlyginimus, darbo savaitės trukmę, lanksčias darbo sutartis, profesinę

kvalifikaciją ir socialines garantijas, valstybėse narėse pastebimai

skiriasi. Taigi nors diskriminacija dėl pilietybės yra draudžiama,

paprastai tai siejasi su jau turinčiais darbą asmenimis. Tuo tarpu patekimo

į darbo rinką laisvė yra ribota.

Vieningos rinkos programa ir Europos Sąjungos sutartis numatė tam

tikras priemones, šalinančias kliūtis laisvam darbo jėgos judėjimui.

Vieningos rinkos programoje buvo numatytos priemonės, studentams,

pensininkams ir kitoms nedirbančių asmenų kategorijoms įtvirtinančios teisę

gyventi Bendrijos teritorijoje. Tačiau, nors buvo sutarta dėl abipusio

aukštojo mokslo diplomų pripažinimo, dar nesukurta mokyklų, akademijų ir

universitetų sertifikavimo ar akreditavimo sistema. Gerokai mažiau padaryta

įtvirtinant bendrą su darbo santykiais susijusių socialinių garantijų

sistemą. Pastaruoju metu socialiniam bendrosios rinkos matmeniui skirimama

vis daugiau dėmesio, o į amsterdamo sutartį įtraukus specialų Socialinės

politikos protokolą ir prie jo prisijungus Didžiajai Britanijai, ši sritis

įgijo aiškesnį ir visuotinesnį pagrindą. Paminėtinas ir tikslas įgyvendinti

Europos pilietybę, įtrauktas į Europos Sąjungos sutartį (ir atkartotas

Amsterdamo sutartyje patikslinant, kad ES pilietybė papildo nacionalinę

pilietybę, bet nėra jos pakaitalas). TTačiau kol kas tai nepadėjo išspręsti

skirtingų reguliavimo režimų problemos. Sutarimas (ir bendros taisyklės)

egzistuoja iš esmės dviejose srityse- sveikatos bei darbo saugos ir vienodo

užmokesčio vyrams bei moterims. Tuo tarpu vienodos socialinių garantijų

(minimalių) sistemos nebuvimas bei nacionalinių darbo rinkų apsauga, ypač

esant aukštam nedarbo lygiui, yra svarbios kliūtys laisvam darbo jėgos

judėjimui.

Skirtingai nei kapitalo rinkos atvėju, darbo rinkos dalyviai labai

menkai reagavo į vieningos rinkos programą ir kitas Komisijos kada nors

skelbtas liberalizavimo priemones. Darbo jėgos judėjimas yra bendrojoje

rinkoje mažiausiai įgyvendinama laisvė. Išskirus tokius atvejus, kai

skirtumas tarp pajamų skirtingose šalyse yra gana didelis, kitų valstybių

narių piliečiai daugumoje šalių 1995 m. Sudarė apie 1-2 proc. Airija,

Graikija ir Portugalija yra išimtys: jose dirba palyginti mažiau kitų

valstybių narių piliečių, o daugiau jų pačių piliečių migruoja į kitas

valstybes nares. Beje, migracija veikia ne tik ekonominės priežastys

(pajamų, gyvenimo sąlygų skirtumai) – jai įtakos turi istorija, kultūra,

socialinė aplinka, įpročiai, kalba ir pan. Dėl šių priežasčių tikėtina, kad

net pašalinus reguliavimo kliūtis laisvam darbo jėgos judėjimui migracija

tarp valstybių narių bent kurį laiką išliktų žemesnio lygio nei JAV.

Galiausiai pažymėtina, kad laisvas asmenų judėjimas – tai tai daugiau

nei tik darbo jėgos judėjimas, nors pastarasis yra gana svarbus bendrosios

rinkos elementas. Laisvo asmenų judėjimo įgyvendinimas – tai pasų kontrolės

panaikinimas Bendrijoje, bandros imigracijos, vizų, prieglobšio ir kitos

taisyklės, ssusijusios su trečiųjų šalių piliečių atvykimu. Šioje srityje

pagrindinės įgyvendintos priemonės yra Šengeno sutartis ir Dublino

konvencija. Tačiau dėl valstybių narių nesusitarimų ne visos valstybės yra

prisijungusios prie šių sutarčių, o kai kurios sutartys, pavyzdžiui,

Konvencija dėl išorinių sienų, dar negalioja. Laisvas asmenų judėjimas kol

kas nėra visiškai įgyvendintas.

Šengeno sutartis- dalies Europos Sąjungos valstybių susitarimas

palaipsniui atsisakyti tarpusavio sienų kontrolės, kad būtų įgyvendintas

laisvas asmenų judėjimas. Sutartį 1985 m. Birželio 14 d. Vokietijos

kanclerio Helmuto Kolio ir Prancūzijos prezidento Fransua Miterano

iniciatyva Šengene (Liuksemburgas) pasirašė Belgija, Liuksemburgas,

Nyderlandai, Prancūzija ir Vokietijos Federacinė Respublika. 1990 m.

Birželio 19 d. Tos pačios penkios valstybės pasirašė papildomą sutartį dėl

1985 m. Sutarties įgyvendinimo nustatant bendras vizų, prieglobsčio

teikimo, išorinių sienų kontrolės ir policijų bei muitinių bendradarbiavimo

taisykles. Ši sutartis, susidedanti iš 142 straipsnių, papildė

nacionalinius įstatymus, ją privalėjo ratifikuoti kiekvienos šalies

parlamentas. Vėliau prie sutarties prisijungė kitos ES valstybės. Šiuo metu

vadinamąją Šengeno grupę sudaro trylika ES valstybių. Airija ir Didžioji

Britanija nepriklauso Šengeno grupei, nes baiminasi, kad visiškai

panaikinus vidaus sienų kontrolę jos nebegalės efektyviai kovoti su

nelegalia imigracija.Šengeno grupei pirmininkauja jos narės rotacijos

tvarka, grupės veiklą koordinuoja Vykdomasis komitetas, kurį sudaro šalių

dalyvių kompetentingi ministrai. Grupės sekretoriatas yra Briuselyje. Bet

kuriai valstybei, ateityje prisijungsiančiai prie ES, Šengeno teisė galioja

be išlygų.

2. LAISVAS KAPITALO JUDĖJIMAS (ANGL. FREE MOVEMENT OF CAPITAL)

Viena iš keturių laisvių,

sudarančių bendrosios rinkos pagrindą. Kaip

ir laisvas asmenų judėjimas, laisvas kapitalo judėjimas yra grindžiamas

argumentu, kad gamybos veiksniai turi būti kuo evektyviausiai panaudojami.

Analizuojant kapitalo judėjimą paprastai išskiriamas pinigų bei finansinio

kapitalo judėjimas, tiesioginės investicijos ir kitos su kontrole

susijusios kapitalo judėjimo formos ( nors šios kategorijos iš dalies

sutampa).

Europos ekonominės bendrijos steigimo (Romos) sutartis valstybes nares

įpareigojo pereinamuoju laikotariu palaipsniui visus kapitalo judėjimo

lasvės apribojimus. Tačiau joje taip pat buvo numatyta išlyga, kad kapitalo

judėjimo liberalizavimas bus vykdomas tiek, kiek tai būtina tinkamam

bendrosios rinkos veikimui užtikrinti. Beje, visame poskyryje, skirtame

kapitalo judėjimo liberalizavimui, yra daugybė įvaidaus pobūdžio išlygų.

Pagrindinė jų priežastis – prioriteas, teikiamas nacionalinės

makroekonominės politikos autonomijai. Tai ypač aiškiai rodo Romos

sutarties nuostatos, skirtos mokėjimo balansui. Jose aiškiai atsispindėjo

valstybių narių susirūpinimas nacionalinių pinigų vertės apsauga. Kapitalo

judėjimo liberalizavimas priklausė nuo nacionalinės makroekonominės

politikos prioritetų.

Kapitalo judėjimo liberalizavimo eiga per pirmus tris Bendros

egzistavimo dešimtmečius atspindėjo prieštaravimą tarp liberalizavimo

Bendrijos lygiu ir nacionalinės ekonominės politikos autonomijos. Kapitalo

ir valiutų keitimo kontrolės priemones taikė dauguma valstybių, nors

skyrėsi jų metodai ir intensyvumas. Pirmas žingsnis siekiant išspręsti

neatitikimą tarp nnacionalinės autonomijos bei liberalizavimo ir suteikti

šiam procesui aiškų teisinį pagrindą buvo Suvestinis Europos aktas, kuriame

aiškiai suformuluotas tikslas- laisvas kapitalo judėjimas vidaus rinkoje.

Svarbiausia buvo 1988 m. Priimta direktyva dėl visiško pinigų keitimo

kontrolės panaikinimo. Sutarus dėl laisvo kapitalo judėjimo, kitas

nuoseklus žingsnis turėjo būti arba laisvai kintančių valiutų kursų

sistemos įgyvendinimas, arba efektyvaus nacionalinės pinigų politikos

koordinavimo esant fiksuotiems valiutų kursams įdiegimas. Tuo metu

egzistavusi Europos piniginė sistema neužtikrino patikimo valstybių narių

nacionalinės politikos koordinavimo, be to, joje dalyvavo ne visos

Bendrijos valstybės. Tai patvirtino per 1992 m. Valiutų krizę kai kurių

valstybių narių apribojimai siekiant stabilizuoti nacionalinių valiutų

keitimo kursą.

Europos Sąjungos sutartyje numatytas detalus bendrų pinigų įvedimo

tvarkaraštis – tai pagrindas egzistuojantiems prieštaravimams tarp laisvo

kapitalo judėjimo ir makroekonominės politikos vykdymo pašalinti. Kol kas

dar anksti prognozuoti bendrų pinigų įvedimo ir pinigų politikos vykdymo ES

lygių sekmę, juo labiau kad joje iš pradžių dalyvaus ne visos valstybės

narės. Be to, tikėtina, kad bendra pinigų politika vers suderinti valstybių

narių fiskalinę politiką ir mokesčių sistemas, o šioje srityje valstybėms

narėms dar nepavyko rasti bendro sprendimo. Tačiau vertinant pastaraisiais

dešimtmečiais priimtus sprendimus, kuriais buvo siekiama liberalizuoti

kapitalo judėjimą Bendrijoje, akivaizdžiai matyti, kad šį tikslą

įgyvendinant reikia glaudžiau koordinuoti valstybių pinigų politiką, o

sėkmingai įgyvendinus pinigų sąjungą galiausiai turėtų būti sudarytos

sąlygos laisvam kapitalo judėjimui.

Kaip minėta, antras laisvo kapitalo judėjimo aspektas yra tiesioginės

investicijos ir kitos su kontrole susijusios kapitalo judėjimo formos.

Kitaip sakant, bendroji rinka reiškė įmonių veiklos dviejose arba keliose

valstybėse narėse liberalizavimą. Turėjo būti sudarytos sąlygos

tiesioginėms investicijoms, įmonių susiliejimams ar perpirkimams,

strateginių verslo sąjungų formavimui ar įmonės buvimo vietos pakeitimui

Bendrijos teritorijoje, kurių netrikdytų sskirtingi valstybių narių režimai.

Tiesioginės investicijos buvo liberalizuotos septintojo dešimtmečio

pradžioje. Trečiųjų šalių investuotojams buvo suteikta laisvė investuoti

Bendrijos teritorijoje (laikantis įprastų reikalavimų, pavyzdžiui, aplinkos

apsaugos taisyklių). Bendrijoje nenustatytas skirtumas tarp investuotojų iš

valstybių narių ir investuotojų iš trečiųjų šalių. Kiekviena įmonė,

investavusi Bendrijoje, tampa Bendrijos įmone ir įgyja nacionalinį statusą.

Tačiau vien liberalizavimo neužtenka norint sukurti bendrą rinką skirtingų

valstybių įmonių susiliejimo ar įsigijimo atvejais. Tuomet būtina suderinti

valstybėse narėse įmonių veiklą reguliojančias normas. Esminė pažanga šiuos

atžvilgiu buvo padaryta įgyvendinant vieningos rinkos programą priėmus

bendras įmonių apmokestinimo, bankroto ir kitas taisykles. Gerokai mažiau

pasiekta įgyvendinant Europos įmonės idėją, t.y. idėja sukurti normas,

reguliojančias Europos įmonių, kurios veiktų kartu su nacionalinėmis

įmonėmis, veiklą. Įmonių kontrolės taisyklių skirtumai trukdo laisvai

perduoti kontrolės teises. Šiuo atveju du skirtingi pavyzdžiai yra Didžioji

Britanija, kur įmonių susiliejimai vyksta palyginti laisvai, ir Vokietija,

kur įmonių perpirkimas dėl jų valdymo struktūros ir darbuotojams suteiktų

teisių vyksta sudėtingiau. Tačiau pastaraisiais metais įmonių mobilumą

skatina įgyvendinama vieningos rinkos programa ir dėl to Bendrojos

teritorijoje didėjanti konkurencija, taip pat valstybinių infrastruktūros

įmonių privatizavimas.

3. LAISVAS PASLAUGŲ JUDĖJIMAS (ANGL. FREE MOVEMENT OF SERVICES)

Viena iš keturių laisvių, sudarančių bendrosios rinkos pagrindą.

Paslaugų rinkos integracija savo pobūdžiu iš esmės skiriasi nuo prekių

rinkos integracijos. Europos ekonominės bendrijos steigimo (Romos)

sutartyje paslaugoms skirto poskyrio nuostatos ryškiai skiriasi nuo prekių

rinkos liberalizavimui skirtų nuostatų tuo, kad jos nenumato, kaip ir

kokios paslaugos turi būti liberalizuotos. Be to, ekonominiu požiūriu

svarbiausioms paslaugoms – finansinėms, telekomunikacijų, pašto, transporto-

Romos sutartyje buvo skirti atskiri skyriai, numatantys specifinius

režimus ir išimtis. Atskiras režimas nebuvo numatytas tik vienai svarbiai

sričiai –turizmo, tačiau būtent dėl mažo valstybinio reguliavimo ir

amarkios konkurencijos nebuvo reikalo jam taikyti tokių nuostatų. Tuo tarpu

iš kitų paslaugų, kurioms Romos sutartis nenustatė specifinių nuostatų,

galima išskirti profesines paslaugas- teisininkų, buhalterių, medikų ir

pan., kurias vienos valstybės narės piliečiai teikia kitose valstybėse

narėse.

Remiantis Romos sutartimi galima išskirti laikinai ir nuolatos

teikiamas paslaugas. Laikinos paslaugos, kurių tiekėjai ar vartotojai,

norėdami suteikti jas arba jomis pasinaudoti, atvyksta į kitą valstybę

narę, apibūdinamos kaip “paslaugos”, tuo tarpu nuolatinės paslaugos,

teikiamos kitoje valstybėje narėje, apibrėžiamos kaip “verslo steigimo

laisvė”. Abiem atvejais sutartyje buvo numatyti panašūs liberalizavimo

principai- kliūčių laisvam paslaugų judėjimui pašalinimas, draudimas įvesti

naujus apribojimus ir diskriminacijos panaikinimas. Verslo steigimo atveju

vietoje diskriminacijos panaikinimo taikomas nacionalinio statuso

principas.

Pažanga liberalizuojant paslaugas pirmaisiais Bendrijos egzistavimo

dešimtmečiais buvo labai ribota. Transporto ir telekomunikacijų ar pašto

sektorius valstybės narės aktyviai reguliavo, ir pasinaudodamos Romos

sutartyje numatytomis išlygomis ar išimtinėmis teisėmis, siekė apsaugoti

nacionalines įmones nuo konkurencijos. Dėl valstybinių monopolijų

funkcionavimo daugumoje iš minėtų sričių verslo steigimo laisvė Bendrijos

teritorijoje ilgą laiką buvo nebuvo įgyvendinama. Tuo tarpu profesinių

paslaugų teikimą stabdė nesutarimas dėl abipusio aukštojo mokslo diplomų ir

profesinės kvalifikacijos pripažinimo. Be to, finansinių paslaugų

liberalizavimas priklausė nuo “laipsniško kapitalo judėjimo

liberalizavimo”, kurį net 1986 m. Ribojo šešios iš dvylikos valstybių

narių. Taigi tiek verslo steigimo laisvė, tiek laisvas paslaugų judėjimas

nefunkcionavo iki devintojo dešimtmečio antrosios pusės, kada buvo pradėta

įgyvendinti vieningos rinkos programa. Pažymėtina, kad , kaip ir prekių

judėjimo srityje, nemažą vaidmenį liberalizuojant paslaugų judėjimą

suvaidino Teisingumo Teismas, siaurai interpretavęs Romos sutartyje

paslaugų liberalizavimui numatytas išimtis ir diegęs principus, panašius į

nustatytuosius Cassis de Dijon byloje.

Cassis de Dijon byla – 1979 m. Teisingumo Teismo byla, kurioje buvo

nustatytas abipusio pripažinimo principas. Jis taikomas laisvam prekių

judėjimui Bendrijoje, ir pagal jį kiekvienas gaminys, legaliai patekęs į

rinką vienoje valstybėje narėje, gali taip pat laisvai, jei laikomasi tam

tikrų sąlygų , patekti į kitų valstybių narių rinkas. Šis principas tarsi

atstoja nekaltumo prezumpciją: gaminys gali laisvai patekti į kitos

valstybės narės rinką, nebent valstybė narė įrodytų, kad jis netenkina

privalomų sąlygų arba reikalavimų. Teismas šioje byloje apibrėžė keturis

privalomus reikalavimus, susijusius su fiskalinės priežiūros efektyvumu,

visuomenės sveikatos apsauga, komercinių atsiskaitymų sąžiningumu ir

vartotojų apsauga.

Ši byla yra viena iš svarbiausių per visą Teisingumo Teismo veiklos

istoriją. Joje išryškėjo išskirtinis Teismo vaidmuo skatinant negatyviąją

(t.y. kliūčių laisvam judėjimui šalinimo) integraciją, ir jis iš esmės

išprendė netarifinių kliūčių, kurios labiausiai kliudė užtikrinti laisvą

prekių judėjimą ir atitinkamai Bendrijos vidaus rinkos veikimą, problemą.

Šiuo Teismo sprendimu buvo

ne kartą remtasi ir vėlesnėse jo bylose.

Didžiausias postūmis liberalizuoti paslaugas- vieningos rinkos

programos ir Suvestinio Europos akto įgyvendinimas. Pagrindiniais paslaugų

reguliavimo bendrojoje rinkoje principais tapo laisvas paslaugų judėjimas,

minimalus suderinimas, labiau orentuotas į finansinių institucijų veiklą, o

ne į pačias paslaugas, bei abipusio pripažinimo principas, grindžiamas

kilmės valstybės kontrole. Iki 1992 m. Buvo liberalizuotos finansinės, t.y.

bankininkystės, draudimo bei investicijų, paslaugos. 1985 m. Buvo pradėta

liberalizuoti transporto paslaugas, ir tai šiuo metu yra beveik

įgyvendinta, išskyrus kai kurias išimtis (pavyzdžiui, kliūtys, trukdančios

naujoms įmonėms įeiti į oro transporto paslaugų rinką dėl galiojančių

dvišalių rinkos pasidalijimo sutarčių). Liberalizuoti telekomunikacijų

paslaugas ir infrastruktūrą buvo baigta 1998 m. Profesinių paslaugų teikimą

palengvino abipusio aukštojo mokslo diplomų ir profesinės kvalifikacijos

pripažinimo sistema. Šiuo metu turbūt svarbiausią vaidmenį užtikrinant

laisvą paslaugų judėjimą atlieka konkurencijos politika.

Konkurencijos politika remiasi prielaida, kad rinka pati savaime ne

visada veikia efektyviai ir tam tikromis sąlygomis yra būtinas priežiūros

mechanizmas, užtikrinantis, jog konkurencija nėra iškraipoma. Konkurencijos

iškraipymo atvėjai siejami su įmonių susiliejimų, rinkos pasidalijimu ar

piktnaudžiavimu dominuojančia padėtimi. Kadangi įgyvendinti bendrąją rinką

– laisvą prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimą –buvo pagrindinis

Europos ekonominės bendrijos steigimo (Romos) sutarties tikslas,

konkurencijos politika buvo ir lieka viena iš svarbiausių Bendrijos

politikos sričių. EB konkurencijos politika yra siekiama keleto, kartais ne

visai suderinamų, tikslų: 1) skatinti efektyvumą, t.t. optimaliai

paskirstyti išteklius bendrojoje rinkoje ir maksimaliai pakelti vartotojų

gerovę; 2) sukurti vieningą rinką; 3) vartotojus ir smulkųjį verslą

apsaugoti nuo didelių įmonių. Europos bendrijos konkurencijos politikos

objektai yra ne tik įmonės, bet ir vyriausybės. Romos sutarties 86

straipsnis įpareigoja vyriausybes, suteikiančias išimtines teises

valstybinėms įmonėms, nediskriminuoti kitų valstybių narių įmonių.

Išimtinės teisės, suteiktos valstybinėms įmonėms , privalo netrikdyti

prekybos ir neprieštarauti Bendrijos interesams. Ypač svarbiais laikomi

Romos sutarties 87-89 straipsniai, ribojantys valstybės pagalbą. Juose

nustatytas toks bendras principas: bet kokia valstybės pagalba, kuri

iškreipia konkurenciją suteikdama palankesnes sąlygas atskiroms įmonėms ar

atskirų prekių gamybai ir daro įtaka prekybai Bendrijos teritorijoje, yra

draudžiama. Tačiau taip pat numatytos išimtys, kada valstybės pagalba yra

leidžiama. Valstybės narės privalo iš anksto pranešti Komisijai apie

numatomą pagalbą ir gauti jos sutikimą. Įsigaliojus vieningai rinkos

programai Komisija ėmėsi ypač griežtų priemonių valstybės pagalbos

atžvilgiu, kadangi valstybinės subsidijos tapo viena iš pagrindinių

išlikusių rinkos iškraipimo priežasčių. Europos bendrija yra viena iš

Pasaulio prekybos organizacijos šalių, kuri aktyviausias propoguoja

daugiašalių konkurencijos politikos nuostatų įtvirtinimą.

4. LAISVAS PREKIŲ JUDĖJIMAS (ANGL. FREE MOVEMENT OF GOODS)

Viena iš keturių laisvių (dažnai laikoma pagrindine), sudarančių

bendrosios rinkos pagrindą. Norint interguoti prekių rinką į Europos

“mišrias” ekonomikas, pasižyminčias nemaža valstybės intervencija, neužteko

vien sukurti muitų sąjungą. Muitų sąjunga panaikino tik tarpusavio prekybos

tarifus ir kvotas, tuo tarpu norint sukurti bendrą prekių rinką reikia

pašalinti ir kitus, su reguliavimu susijusius, apribojimus, pavyzdžiui,

diskriminaciją viešųjų pirkimų srityje aar fiskalines kliūtis.

Europos ekonominės bendrijos steigimo (Romos) sutarties nuostatos,

reglamentuojančios prekių rinkos integraciją, toli peržengia įprastos muitų

sąjungos ribas. Prekių rinkos integracijos struktūrą sudaro kelios

tarpusavyje susijusios dalys: liberalizavimas, nacionalinių normų derinimas

ir bendros politikos vykdymas. Romos sutartyje buvo numatyta , kad muitų

sąjunga apims prekybą visomis prekių rūšimis. Ji valstybes nares įpareigojo

panaikinti visus tarpusavio muitus ir rinkliavas, turinčias lygiavertį

poveikį, taip pat prekybai su trečiosiomis šalimis įgyvendinti bendrąjį

muitų tarifą. Valstybės narės taip pat įsipareigojo panaikinti kiekybinius

apribojimus tarpusavio prekybai ir visas priemones, turinčias lygiavertį

poveikį. Tačiau integruojant prekių rinką nebuvo apsiribota šiomis

priemonėmis. Bendrijos prekių rinkos integravimo režimas numatė kai kurių

sričių normų derinimą ir bendros politikos vykdymą tokiose srityse kaip

žemės ūkis, transportas ir prekybos politika trečiųjų šalių atžvilgiu.

Romos sutarties nuostatų integracijos užmojai ne tik peržengė įprastos

muitų sąjungos ribas, bet ir neatitiko kai kurių GATT (angl. General

Agreement on Tariffs and Trade –Bendrasis susitarimas dėl muitų ir

prekybos) taisyklių, iš jų ir taikomų prekybos žemės ūkio produktais

srityje, paliekant valstybėms narėms teisę trečiosioms šalims taikyti

kvotas ir numatant preferencijų taikymą kai kurioms trečiųjų šalių grupėms

(pirmiausia buvusioms kolonijoms).

Valstybių narių tarpusavio prekybos apribojimus buvo numatyta

palaipsniui pašalinti per dvylika metų. Tai buvo įgyvendinta aštuoniolika

mėnesių anksčiau numatyto termino (nemažai įtakos tam turėjo aukštas

ekonominio augimo ir žemas nedarbo lygis Bendrijos šalyse). Prekyba tarp

valstybių narių per pirmuosius dešimt Bendrijos egzistavimo metų didėjo

vidutiniškai 28,4 proc. Per metus. 1968 m. Liepos 1 d. Ne tik buvo

panaikinti tarpusavio prekybos tarifai ir kvotos, bei ir įsigaliojo

prekybos su trečiosiomis šalimis bendrasis išorinis tarifas. Jo dydis buvo

apskaičiuotas išvedus aritmetinį vidurkį iš tuo metu egzistavusių valstybių

narių muitų tarifų. Tai reiškia, kad Prancūzija ir Italija turėjo

sumažinti, Beneliukso valstybės – padidinti taikomus tarifus, o Vokietijos

padėtis buvo tarpinė.

Tačiau pažanga kitose srityse- derinant nacionalines normas ir

įgyvendinant bendrą politiką žemės ūkio ar transporto srityse – vyko daug

lėčiau. Reguliavimo normų derinimą stabdė tai, kad buvo reikalaujama

vieningo valstybių narių pritarimo. Aštuntajamą dešimtmetyje, siekiant

apsaugoti nacionalines rinkas nuo prasidėjusios pasaulinės ekonominės

krizės, plačiai imta taikyti netarifines kliūtis. Dėl interesų grupių

spaudimo ir siekio skatinti “nacionalinius lyderius” valstybės narės

transporto srityje ir kituose intensyviai reguliojamuose ūkio sektoriuose

taikė įvairias protekcionistines priemones. Svarbų vaidmenį skatinant

prekių rinkos integraciją tuo metu vaidino Teisingumo Teismas. Tačiau

norint pašalinti daugelį su valstybinių reguliavimu susijusių laisvo prekių

judėjimo kliūčių reikėjo peržiūrėti kai kurias Romos sutarties nuostatas ir

užsitikrinti valstybių narių paramą tolesniam liberalizavimui.

Devintojo dešimtmečio viduryje Komisija pasinaudojo susiklosčiusiomis

aplinkybėmis ir pateikė vieningos rinkos programą, kuria buvo siekiama

pašalinti laisvą prekių judėjimą bendrojoje rinkoje trikdančias netarifines

kliūtis. Šalinti su reguliavimu susijusias kliūtis palengvino nauji normų

derinimo principai, būtent minimalių esminių standartų derinimas ir

abipusis kitų standartų bei normų pripažinimas. Pagrindą spartesniam

liberalizavimo procesui padėjo Suvestinis Europos aktas, kuris numatė

kvalifikuotos daugumos balsavimo priimant sprendimus, susijusius su

vieningos rinkos programos priemonių įgyvendinimu, principą. Iki 1992 m.

Pabaigos buvo pašalintos prekių judėjimo bendrojoje rinkoje fizinės kliūtis

ir dauguma techninių bei fiskalinių kliūčių, stabdžiusių prekių rinkos

integraciją. Šiuo metu likusios su reguliavimu susijusios kliūtys šalinamos

valstybėse narėse įgyvendinant Bendrijos institucijų patvirtintas vieningos

prekių rinkos priemones.

Literatūra:

1. G.Vitkus “Europos Sąjunga: enciklopedinis žinynas”

2. A.Junevičius “Europos Sąjunga: istoriniai, politiniai, teisiniai

aspektai”

3. Interneto šaltiniai