Teisės teorija politologams

1. TEISĖ IR KITI ELGESIO REGULIATORIAI

Teisės sąvokos problema

Esamybės ir privalomybės santykio problema

Teisė yra daugiaplanė, nes kasdienėj kalboj teisės terminas yra vartojamas keliomis prasmėmis.

Objektinė teisė (valstybės nustatomos normos, nurodytos teismų sprendimuose, aktų sistemose: šeimos, civilinė, administracinė teisė)

Subjektinė teisė (nurodo į socialinių santykių galimybes: žmogaus teisės į informaciją, teisė pateikti ieškinį, teisė vairuoti)

Teisė kaip mokslas, jurisprudencija – teisinė išmintis/ teismų sprendimų visuma

Teisė kaip akademinė disciplina

Teisė kaip specialybė

Suryah Prahash Sinha nurodo, dėl ko nepavyksta galutinai nustatyti termino:

1. Teisė nėra uuniversalus/visuotinis reiškinis

2. Pažinimo teorijų įvairovė

3. Teisė yra susijusi su vertybėmis

Konvencinė(darbinė) teisės samprata: teisė kaip normų sistema.

Ginčijamasi, ar teisė yra esamybė (tai kas yra) ar privalomybė (tai kas turi būti).

Pagal Kelseną, teisė yra esamybė apie privalomybės, nes valstybė nustato kokios normos yra, bet įtvirtina ir tai, kas turi būti.

Teisinis, dogmatinis ir sociologinis požiūris į teisę

Konvencinė teisės samprata

Dogmatinis požiūris yra normatyvus (teisininko profesionalo požiūris, nes remiamasi nustatytomis normomis). Jis nustato, kokia teisė yra pati sau, į gyvenimą nekreipia dėmesio.

Sociologinis požiūris yra diskriptyvus (aprašomasis). Jis nnagrinėja teisės pasireiškimą ir poveikį socialiniams santykiams visuomenei.

Teisė yra per daug svarbus dalykas, kad ją palikti tik teisininkams, todėl sociologinis ir dogmatinis požiūriai turi būti derinami.

Teisės dogmatika – pozityviosios (valstybės kuriamos) teisės pripažinimas aukščiausia, kartais net vienintele teisine realybe.

Konvencinė teisė tturi du aspektus:

Objektinė teisė – normų ir taisyklių visuma, reguliuoja žmonių gyvenimą.

Subjektinė teisė – kyla iš objektyvios teisės, nustato žmogaus turimas teises.

Normos

1. Techninės – taisyklė, nurodanti, kaip reikia veikti, kad pasiekti tikslą.

Teisinės normos nesusijusios su socialiniai santykiais, jose dalyvauja vienas žmogus, jos nukreipia į materialų objektą. Jeigu nori pasiekti rezultatą, reikia jas vykdyti. Techninės normos yra objektyvios, dinamiškos (t.y. jos atsiranda teisės taikymo procese).

jos objektyvios, grįstos gamtos dėsniais.

dinamiškos: atsiranda vis daugiau naujų, senomis nesinaudojama

dalyvauja tik vienas subjektas

2. Socialinės – reguliuoja santykius tarp žmonių.

Jos nesilaikymas sukelia socialinių padarinių. Jas kuria patys žmonės. Vienos normos gali būti sukurtos staiga, kitos gali formuotis ne tiesiogiai, o susiklosto per amžius. Žmogus, atėjęs į visuomenę, vykdo tas normas.

Pvz.: mmoralės normos, etiketo normos, religinės normos, politinės normos, ekonominės normos, ideologinės normos, žaidimų taisyklės, korporacinės normos, papročiai ir tradicijos, kalbos normos, teisinės normos.

3. Techninės-socialinės – savo prigimtimi yra techninės, bet yra įtvirtintos teisiškai.

Teisės normos

Teisės normos nuo kitų socialinių normų skiriasi:

Nustato elgesio modelį, nukrypus nuo kurio yra taikomos sankcijos.

Normos, kurios nusako, kokių žingsnių reikia imtis, kad pasiektum rezultatą.

Jas sankcionuoja tam tikri institutai – teismai.

Jas kuria tam tikros institucijos – įstatymų leidybos organai.

Teisės normų požymiai:

reflektiškumas (reguliuoja realų socialinį ggyvenimą, nereguliuoja to, ko nėra arba to kas nesvarbu)

konkretumas (reguliuoja konkretų elgesį, o ne jausmus ar mintis)

bendrumas (adresuojamos visiems arba tam tikram ratui)

formalumas (aiškiai apibrėžtos, aiškios jų ribos)

privalomumas

prievartinis užtikrinimas

sistemingumas (viena su kita susijusios)

Teisė ir vertybės.

Teisės ir moralės santykis.

Teisės ir moralės aspektai:

1. abi reguliuoja žmonių santykį, elgesį, t.y. jos yra socialiniai reguliatoriai

2. siekia igyvendinti teisingumą

3. Moralė sukuria žmogaus pareigas elgtis tam tikru būdu. Teisė sukuria ne tik žmogaus pareigas, bet ir kitam žmogui reikalauti, kad jis elgtusi tam tikru būdu.

4. Teisė turi valstybės paramą, ji garantuoja teisingumą.

5. Teisinė normų sistema yra labiau formalizuota

6. Moralinės normos yra labiau susijusios su jausmais.

Teisės ir moralės problemas sprendžia dvi mokyklos:

a) prigimtinės teisės mokykla

b) pozityvizmas

Prigimtinė TM – teisė turi būti morali. Aristotelis, Ciceronas, Tomas Akvinietis.

Pozityvizmas – iveda griežtą takoskyrą tarp moralės ir pozityviosios teisės, jokių moralinių teisių nėra. Artima šių dienų teisei. Sako, kad teisė gali būti ir amorali.

2.TEISĖS PARADIGMOS

Paradigma – tam tikrų teorinių prielaidų, kuriomis remiasi tam tikras tyrimas, visuma.

1. Teologinė paradigma

2. Prigimtinės teisės paradigma

3. Idealistinės paradigmos

4. Teisinis pozityvizmas

5. Istorinė teisės mokykla

6. Marxizmas

7. Psichologinė teisės teorija

8. Teisės sociologinė mokykla

9. Teisinis realizmas

10. Teisės fenomenologinės teorijos

11. Kritinės teisės studijos

12. Integracinė jurisprudencija

1. Teologinė paradigma (dieviškosios teisės teorija)

Teisė yra apreiškimo rezultatas, Dievo valios išreiškimas. Tam tikroj primityvioj visuomenėj padeda suformuoti socialinius santykius, taiau tam kad vadovautis ja, reikia tikėti dievą ir ttarpininkų, tarp žmogaus ir dievo.

2. Prigimtinės teisės mokykla (ankstyvoji ir modernioji)

a) ankstyvoji teisė

Konfucijus, Aristotelis, Ciceronas, Tomas Akvinietis

Teisingumas ir teisė yra skirtingi dalykai

tikroji teisė – teisinga, protinga, suderinta su prigimtimi

Prigimtinė teisė yra suderinta su Dievo autoritetu, bet virš jos dar yra deiviškoji teisė.

Pozityvioji teisė, kuri neatitinka žmogaus prigimčiai, nėra teisė.

b) vėlyvoji (modernioji)

Jau nebereika dievybės autoritetui pagrįsti prigimtinę teisę.

Atstovai:

Francua Geny – PRT – tai objektyviai duota vertybė

Jean Dabin – PRT – dorovė, bet tai ne juridinė sąvoka, todėl neverta ginčytis dėl pozytiviosios teisės ir prigimtinės teisės, nes prigimtinė nėra teisė

Filip Selznic – taikyti prigimtinę teisę labai pavojinga, geriau pozityviąją, bet kai eina kalba apie teisės kūrimą pozityvioji turi nusileisti prigimtiniai.

Morris Raphael Cohel – etinės jurisprudencijos mokykla – pozityvioji teisė turi atitikti prigimtinę (?)

Lon Fuller – iškelia idėją apie teisės vidinę moralę – teisė turi būti morali kaip sistema.

Morali teisė turi atitikti kelis požymius:

bendrumas (benros normos)

normų viešas paskelbimas

normos nutaikomos į priekį

aiškūs ir suprantamo įstatymai

reikalavimai yra įmanomi

aktuose nėra vidinių prieštaravimų

stabilumas

kongruentiškumas (normų reikalavimai atitinka pareigūnų veiksmus.

3. Idealistinė paradigma

Imanuelis Kantas – skiria tris sąmonės formas – mąstymas, protas, jausmai

“elkis taip, kad tavo elgesys galėtų tapti visuotinio elgesio pavyzdžiu” – etinis ppostulatas

Teisė gimsta iš laisvės (žmogaus protas yra laisvas),bet kadangi kita žmogaus sąmonės forma yra valia, atsiranda pareigos jausmas ir prievolė.

Rudolf Stammleris – Skiria teisės sampratą r teisės idėją

Teisės samprata – bendrieji teisės dalykai

Teisės idėja – kaip įgyvendinti tuos dalykus

Teisė yra validi ir nevalidi

Formaliai validi teisė galibūti ir nevalidi, žiūrint iš žmogiškosios pusės.

George Del Veccio – sako, kadteisė yra dvišališkumas – teisėje egzistuoja dvi šalys:

bendrumas

imperatyvumas

privatus pobūdis

teisingumo jausmas

Georg Fridrich Hegel

Tarp idėjos ir tikrovės nėra esminio prieštaravimo

Loginė idėja + gamta = dvasia

subjekt. dvasia + objekt. dvasia = absoliuti dvasia

abstrakčioji: teisė + moralė = socialinė etika

Abstrakčioji teisė – ją turi individai vien todėl, kad jie egzistuoja. Jie turi teisę gyventi, teisę sudaryti sutartis

Moralė tas teises apriboja, reikalauja paklusti bendrai valiai

šeima + pilietinė visuomenė = valstybė

vidaus politika + santykiai su kt = dalyvavimas pasaulio istorijoje

4. Teisinis pozityvizmas

Žiūri į teisę tokią, kokia ji yra. Neturi vertinti iš bendražmogiškų pozicijų.

Jeremy Bentham, John Stuart Mill, John Austin – komandų teorija

Jeremy Bentham. Utilitarizmas.

Žmogus egzistuoja tarp malonumų ir skausmo.

Utilitarizmas – mokymas apie laimę.

Laimė – tas,kas leidžia išvengti skausmo ir siekti malonės.

Teisė leidžia asmeninę naudą suderinti su visuomenės nauda.Visuomenės nauda – visų jos narių nauda. Teisės tikslas – siekti gėrio ir išvengti blogio. Įstatymų leidėjas turi rūpintis

viešuojų gėriu. Būdas pasiekti laimę – varžyti visuomenės narių elgesį. Tai turi daryti suverenas, todėl piliečiai turi paklusti suverenui.

Teisė – ženklai, kuriuas suverenas siunčia pavaldiniams, taip parodo, koks elgesys pageidautinaas. Teisė išvaloma nuo vertybių.

Benthamas išrado kodifikaciją – tiesės sisteminimo normas.

John Austin – atmeta dievybę, moralinę teisę.

Pozityvioji teisė – tai suvereno komandos, kurios yra bendro pobūdžio ir tęstinės. Teisė – tai taisyklės, kurios vienos būtybės suformuluoja kitoms mąstančioms būtybėms.

dieviškieji (netraktuojami kaip teisė)

Įstatymai -< moralė (netraktuojama kaip t.)

žmogiškieji -<

pozityvioji teisė

Teisė – komandos paremtos grasinimais.

Hans Kelsen.

Teisė – esamybė apie privalomybę.

Egzistuoja teisės normų hierarchija.

Grandnorm – pamatinė norma (auksciausia). Dėl jos įstatymų leidėjai neturi visiškos laisvės.

Moralės negalima įvelti į teisę, teisė turi būti švari, nes 1. skirtingos žmonių grupės turi skirtingas vertybes.

2. moralė yra atrobota nuo prievartos, o teisė yra visada susieta su prievarta.

Teisė – tas elgesys, su kuriuo įstatymų leidėjas susieja sankcijas.

H.L.A.Hart – atmeta prigimt.t., atskiria moralę nuo teisės.

Teisė – dviejų rūšių normų rinkinys: 1) pirminės

2) antrinės

Pirminės ttiesioiai reguliuoja elgesį

Antrinės yra trijų rūšių:

pripažinimo taisyklė – visuomenė pripažįsta, kad organas,kuris nustatė normą turi teisę tai daryti

keitimo taisyklės – visuomenė pripažįsta būda, kuriuo organas nustato normą

bylų sprendimo taisyklės – visuomenė turi pripažinti, kad organas, sprendžiantis, tturi teisę priimti sprendimus.

Pozityvizmas:

išvalo teisę nuo vertybių

atmeta prigimtinę teisę

5. Istorinė teisės mokykla

Friedrich Karl fon Savigny

Teisė yra tautos dvasios išraiška.

Įstatymų leidėjas neturi kurti naujos teisės, jis turi ją atrasti tautos dvasioje. Bet visuomenė gali būti dar nepribrendusi teisei.

Henry Summerman

Teisės evoliucija eina viena kryptimi – nuo statuso prie kontakto.

Anksčiau, žmogaus teises/pareigas apsprendė statusas. Dabar statusas nebesvarbu. Bet kas dabar gali sudarinėti kontraktus su kitais individais.

6. Marksizmas

Tai iš dalies istorinė mokykla, nes Marx sako, kad teisė evoliucionuoja, teisė yra istorijos produktas, tik jis sako, kad teisė kažkada nebuvo ir kažkada nebus. Istorija teigia,kad teisė buvo visada.

Marksizmo teoriją, tisą sakant, iškėlė Engelsas. J

E.Palukaitis: Teisė – tam tikros ekonominės raidos rezultatas.

Teisė – viešpataujančios klasės valia, pateikta kaip įstatymai.

7. Psichologinė teisės teorija

L. Petražickis – rryškiausias atstovas. Teisės sampratai labai svarbūs psichologiniai veiksniai.Skiriamos dvi teisės rūšys: intuityvioji (neoficialioji) ir pozityvioji (oficialioji). T.y. kaip žmogus pats suvokia teisę. Petražickis virš pozityviosios teisės iškelia teisės jausmą.

8. Teisės sociologinė mokykla

Teisės sociologinės mokyklos pamatinė idėja – profesionalūs teisininkai neturi pamiršti, kad teisė knygose – niekas, palyginus su tuo, kaip ji veikia in real.

Rudolf fon Jehring išskyria tris teisės elementus:

a) prievartinis pobūdis

b) normatyvumas

c) tikslingumas

Teisė pati taikosi prie gyvenimo sąlygų. Jos tikslas nėra aukščiausios teisybės užtikrinimas.

Engenos Erlich – Į oficialias institucijas žmonės kreipiasi, kkai pažeidimai yra drastiški arba nebėra vilties išspręsti ginčą. Vadinasi taisyklės kyla iš visuomenės taisyklių. Valstybės teisė nėra svarbiausias elgesio reguliatorius. Elgesio reguliatorius – tai gyvoji teisė. Valstybės teise gali įvertinti santykius tarp gyvenimo faktų ir valstybės požiūrio į juos.

Leon Dugeit – sukūrė solidarumo teoriją. Valstybės paskirtis – garantuoti solidarumą visuomenėje. Pamatinė idėja, kad žmonės gali gyventi tik visuomenėje. Išvedamas valstybės atsakomybės principas – valstybinė valdžia nėra laisva ir negali kurti bet kokių teisinių normų. Individo teisės irgi ne absoliučios, o pajungtos visuomenės solidarumo siekiui.

Roscoe Pound – akcentuoja tikslo ir intereso svarbą. Teisės paskirtis – saugoti ir ginti individualius ir bendrus interesus. Tai padaryti teisė gali tik derindama interesus.

Interesai:

viešieji – valstybės interesai

individualieji – privatumas, požiūrių laisvė, šeima, nuosavybė r t.t.

socialiniai – visuomenės interesai: išteklių neiššvaistymas, saugumas, bendroji moralė, visuomenės pažanga.

Teisė – ne tik mokslas, bet ir menas, metodika, socialinės inžinerijos priemonė.

9. Teisinis realizmas

Yra dvi mokyklos:

1) amerikietiškasis realizmas

2) skandinaviškasis realizmas

Jie aiškina, kas teisė yra iš tikrųjų.

Amerikietiškasis realizmas

John Chipman Gray

Teisė – tai tos taisyklės, kurias nustato teisėjai. Jie ir yra tikrieji įstatymų kūrėjai

Oliver Wendel Holmse Jr.

Teisė – pranašavimas, kaip pasielgs teismai

Karl Llewellyn

Teisė pranašavimas, bet ginčus sprendžia ir pareigūnai. Taip sukuriama teisė.

Jerome Frank

Teisė – galimų teisinių pasekmių ir argumentų bbalansas.

Joseph Bingiam

Teisė – neapibrėžta, neaiški, nuolat kinta, ją kurią teisėjai (o ne įstatymų leidėjai), veikiami psichologinių veiksmų. Jie pirma priima sprendimą, o paskui ieško argumentų jam pateisinti.

Skandinaviškasis realizmas

Labai remiasi psichologija.

Axel Hägerstróm

Teisė – tai tam tikri impulsai veikti tam tikru būdu – pareigos jausmai, kurie nesusiję su vertybėmis.

Karl Olivecrona

“Teisė kaip faktas” Teisės normos – niekieno neformuluojami liepimai, kurie kyla iš tam tikrų idėjų apie žmonių elgesį, koks jis turėtų būti. Todėl nėra skirtumo tarp teisės ir moralės normų. Vienintelis skirtumas – sankcija.

Vilhelm Lundstedt

Žmonės gyvena grupėmis. Teisė – tai, ką tam tikra grupė tam tikru laikotarpiu laiko žmogui naudingu dalyku.

Alf Ross

Akcentuoja dvi teisės puses

1)psichologine – ją priima teisinė sąmonė

2)bihevioralistine – ją taiko teismai ir dėl to galima prognozuoti žmonių elgesį.

Apibendrinimas.

nuo privalomybės pereinama prie esamybės. Svarbiausia dėl kokių veiksnių teisinės normos yra įgyvendinamos ar ne. Suteikiama peno teisės kritikams.

10. Teisės fenomenologinės teorijos

Egzistencialistinės srovės esmė yra valstybinės teisės kritika.

11. Kritinės teisės studijos

Teorija, gimusi prieš tris dešimtmečius, labai moderni ir sparčiai besivystanti. Sąjūdžio guru Roberto Mangeberga Unger teigia, kad viskas sąlygiška, vienos tiesos nėra, atmetamos visos teorijos. Valstybė – politinio viešpatavimo įrankis, o teisė – tik ideologija ir ją reikia demistifikuoti. Ji yra neracionali ir neprotinga. Kraštutiniai veikėjai sako,kad teisės pažinti neįmanoma.

12. Integracinė jjurisprudencija

Atstovai – Jerome Hall, Harold Berman.

Išskiriamos trys mokyklos, padariusios didžiausią įtaką teisės raidai:

1) pozityvizmas

2) prigimtinė teisė

3) istorinė teisė

Sako, kad šios trys mokyklos kalba apie tą patį skirtingomis kalbomis ir pateikia žodynėlį.

POZITYVIZMAS PRIGIMTINĖ TEISĖ ISTORINĖ TEISĖ

politika moralė istorija

tvarka teisingumas (kaip nešališkumas) patirtis

valia protas atmintis(vaizduotė)

valdžia sąmonė bendras susitarimas

normos principai precedentai

gėris teisingumas(the right) sveikas protas

įstatymų leidyba teisingumas (equity) papročiai

IŠVADA: Teisė = politika + moralė istorijos kontekste.

3.POZITYVIOSIOS TEISĖS KATEGORIJOS

Objektinė ir subjektinė teisė

Objektinė teisė – teisės normos, įvardytos aktuose.

Subjektinė teisė – elgesio galimybės, kurias užtikrina pozityvios teisės normos.

prigimtinei teisei – pirminė subjektinė teisė (ji kuria objektinę)

pozityvizmui – priminė objektinė teisė, nes teisės turi būti įtvirtintos įstatymais. Subjektinė išvedama iš objektinės.

Trys pagrindinės subjektinės teisės struktūrinės dalys:

1. Veikėjas turi teisę pasirinkti vieną iš veikimo galimybių (pvz.elgesys su turtu). Tačiau veikimo galimybės nėra beribės. Veiklumas baigiasi ten, kur prasideda kito žmogaus teisės. Yra kelios absoliučios laisvės: sąžinės laisvė, teisė turėti advokatą, teisė į gyvybę, teisė į kūno neliečiamybę.

2. Asmuo turi teisę reikalauti atitinkamo elgesio iš kitų asmenų. Pareigos gali būti aktyvios (pvz. sumokėti už darbą) ir pasyvios (pvz. netrukdyti naudotis turtu). Pareigos: atlikti veiksmus, neatlikti veiksmų, atsakyti už pažeidimą.

3. teisė kreiptis į kompetetingus organus, kad būtų atsatyta pažeista teisė arba atlyginta žala. Tai – teisinė pretenzija.

Subjektų teisės klasifikuojamos kaip:

1) prigimtinės teisės

2) įgytosios teisės

Dėl įgytųjų teisių visuomet yra kompetetingo organo sprendimas. Tuo jos skiriasi nuo pretenzijų.

1) pilietinės/politinės teisės

2) ekonominės teisės

3) socialinės teisės

4) kultūrinės teisės

5) asmeninės teisės

Teisės normos

ir principai

Teisės normos – visuotinai privalomos, bendro pobūdžio formaliai apibrėžtos elgesio taisyklės, nustatančios teisės reguliuojamų santykių dalvių subjektines teises ir pareigas.

Teisės normos klasifikuojamos įvairiai:

1. bendrosios ir specialiosios (nustatomos tik lyginant kelias normas)

2. imperatyviosios ir dispozityviosios (griežtos ir nelabai ?)

3. tobulos ir netobulos

Teisės normos sudedamosios dalys:

1. hipotezė (jeigu) sąlygos, kurioms

esant gali būti

realizuota norma

2. dispozicija (tai) nustato dalyvių

teises ir pareigas

3. sankcija (priešingu pasekmės, jei norma

atveju) neįvykdyta

HIPOTEZĖ

(klasifikacijos)

1. apibrėžtos (ribotosios) pvz: jei balsai pasiskirsto po lygiai, lemia komisijos pirmininkas

2. neapibrėžtos (neribotosios) pvz: asmuo turi teise pirkti tturtą

3. santykinės (santykinai apibrėžtos) tam tikri veiksmai turi būti atliekami, tačiau sąlygas apibrėžia pareigūnas ar institucija. pvz: esant reikalui atlikti ekspertyzą.

1. bendrosios (abstrakčiosios)

2. kazuistinės (tam tikras atvejis)

1. paprastosios siejamos su tam tikra viena aplinkybe

2. sudėtinės siejamos su keletu aplinkybių

3. alternatyviosios arba viena arba keletas

DISPOZICIJA – privalomoji normos dalis

(klasifikacijos)

1. ribotosios esant t.t. sąlygoms reikia atlikti t.t. veiksmą.

2. neribotosios esant t.t. sąlygoms galima elgtis laisvai

3. santykinai apibrėžtos nurodomos tam tikros elgesio ribos

1. imperatyvios teisinių santykių dalyvis privalo kažkaip elgtis

2. disperatyvios dalyvis turi teisę pasirinkti t.t. elgesį

1. paprastosios nurodomos, bet neaiškinamos

2. aprašomosios ne tik nurodomas elgesys, bbet dar ir paaiškinama

3. nekreipiamosios elgesio taisyklė nenurodoma, bet nukreipiama į kitą normą kur ta taisyklė suformuluota.

4. banketinės nenurodoma elgesio taisyklė, bet pasiunčiama į kitą aktą

SANKCIJA

1. baudžiamosios (kriminalinės) – jas taiko tik teismas

2. administracinės – taiko: policija, teismas. nuobaudos

3. drausminės – darbo teisėje ir valstybės ttarnyboje

4. turtinės – darbo teisėje, civilinėje teisėje

1. tobulos – pažeidus normą, turi būti atlyginta žala ir privalomai taikoma sankcija

supertobulos – nepriklausomai nuo to ar pažeidimo pasekmės anuliuotos, sankcija privalomai taikoma

2. netobulos – pažeidimo pasekmės anuliuojamos ir sankcijos taikomos tik tada, kai to reikalauja nukentėjęs

Normų klasifikavimas

1. pagal teisės skirtis ir šakas: baudžiamoji, administracinė.

2. pagal tai kokias funkcijas atlieka:

(1) reguliacinės – projektuoja elgesį į ateitį

a) įpareigojančios

b) draudžiančios

(a ir b – imperatyvios)

c) leidžiančios

(disperatyvi)

(2) apsauginės – apsaugo nuo t.t. elgesio

(3) specialiosios

a) operatyvinės normos, kurios nustato kitų teisės aktų galiojimo laiką

b) kolizinės normos nurodo, kokią normą reikia pasirinkti, kai kelios normos konkuruoja

3. normos, kurios yra atskiros nuostatos:

(1) materialinės – nustato pareigas

(2) procesinės – nustato kaip tps ppareigos bus įvykdomos

4. pagal reguliuojamų santykių apimtį:

(1) bendrosios

(2) specialiosios

(3) išimtinės

(4) lokalinės

Principai

Principai – dar bendresnio pobūdžio elgesio taisyklės, nei normos. Principas – tai pradžia, pagrindas.

Teisės principas – pamatinė nuostata, kkuria gali būti grindžiamas visas teisinis reguliavimas. Jie organizuoja sistemą, apsprendžia visas normas, užtikrina teisinės sistemos vieningumą. Jis pateikia tam tikrus orientyrus, kuriais remiantis, teisės sistemą galima vertinti. Principai visada nurodo tam tikrą tikslą, vertybę. Kai kurie principai yra tiesiogiai deklaruoti, kai kuriuos galima išvesti iš kitų nuostatų.

Principai:

(1) pirminiai

(2) sudėtiniai

(3) išvestiniai.

Bendrieji teisės principai išvedami tiesiog iš vakarietiškosios teisės.

(1) nėra nusikaltimo be įstatymo

(2) išklausyk ir kitą šalį

(3) niekas neturi būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą dukart

(4) teisė į teisinę pagalbą

(5) teisininkas turi teisę gauti visą medžiagą

(6) teisininkas su ginamuoju gali bbendrauti konfidencialiai

(7) apsauga nuo kaltinimų prieš save

(8) teisinis aiškumas

(9) teisėtai įgyta teisė negali būti atimta

(10) įstatymas atgal negalioja

(11) įstatymas, švelninantis atsakomybę, galioja antgal

(12) teisėtų lūkesčių apsauga

(13) teisės aktai turi būti suprantami

(14) proporcingumas

(15) lygiateisiškumas

Šakiniai principai.

(1) bausmės ekonomijos principas

(2) hierarchijos principas (administracinis)

(3) šalių lygiateisiškumo principas

Tarpšakiniai principai.

(1) atsakomybė už kaltę

(2) leidžiama tas kas nedraudžiama (privatinė teisė)

(3) leidžiama tas kas leidžiama (viešoji teisė)

Teisės šaltiniai ir norminis aktas

Teisės formos:

vidinė – teisės struktūra (šakos ir pan. skirstymai)

išorinė – teisės šaltiniai

Teisės šaltiniai:

materialine prasme – subjektas, kuris kuria teisę

formaliaja prasme

Teisės šaltinių yra tiek, kiek vienas arba kitas teoretikas priskaičiuoja. “)

Teisės šaltiniai:

norminis aktas – teisės aktas, kurį išleido institucija, turinti teisėkūros teisę. Nustato taisykles ateičiai.

Norminis aktas skirtas tam tikrai grupei, bet ne vienam ar kitam konkrečiam asmeniui.

Norminiai aktai: konstitucija, įstatymai, konstituciniai įstatymai (čia Lietuvos specifinis norminis aktas), įstatymai dėl konstitucijos keitimo, poįstatyminiai aktai.

precedentas – anksčiau buvęs sprendimas. Vyrauja anglosaksų šalyse. Precedentas turi neprieštarauti moralės normos, turi būti ne bet koks precedentas ir turi būti remiamasi vėliausiu precedentu.

Yra administraciniai precedentai, teisminiai precedentai.

Papročiai, tradicijos. – įstatymai arba poįstatyminiai aktai apriboja papročių veikimą. Papročiai sunkiai atsiejami nuo tradicijų.

Religija. pvz. musulmonų teisė labai susieta su religija. Lietuvoje yra autonomiška bažnyčios teisė.

Prerogatyva – išimtinė teisė. Būdinga d.britanijaj – monarcho prerogatyva pasakyti “sosto kalbą”.

protas – protingumo principas suponuoja, kad šioje sitacijoje vidutiniai protingas žmogus bbūtų elgęsis taip. iš to sukuriama teisė.

sutartys – sukuria teises ir pareigas, reiškia yra teisės šaltiniai.

teisės aiškinimo aktas

autoritetingos nuomonės – teisės specialistų nuomonės apie teisę, kurios visuotinai pripažįstamos kaip teisėtos. Šiais laikais mažiau būdingos nei anksčiau.

teisės taikymo aktai – individualios normos pripažinimas.

užsienio teisė – pvz. Bertranas Kanta. Prancūzija taiko jam bausmę, kurią nustatė Lietuvos teismas.

· Europos kontinentinėje teisėje dominuoja įstatymas.

· Anglosaksų valstybėse dominuoja precedentas.

1). Pirminiai šaltiniai – jais privaloma remtis.

2). Antriniai šaltiniai – jais galima remtis

Norminio akto struktūra

1. Įvadinė dalis

nurodomas subjektas, kuris išleido aktą

aktorūšis (įsakymas, rezoliucija, dekretas.)

akto pavadinimas

preambulė

2. norminė dalis

išdėstomos elgesio taisyklės

3. atsakomybę nustatančioji dalis

4. baigiamoji dalis

nustatoma, koks aktas nustoja galioti nuo tada,kai įsigalioja šis;

data, kad apriimta;

nuo kada įsigalioja;

parašai.

Norminių aktų klasifikacija

· pagal teisinę galią

· pagal teisės šakas

· pagal teritoriją

· pagal turinį

teisės norma – tai loginis vienetas, tai nėra teisės akto straipsnis.

Teisiniai santykiai ir teisiniai faktai.

Teisės normomis sureguliuoti santykiai, kurių dalyviai turi valstybės garantuotas teises ir pareigas – teisiniai santykiai. Šie santykiai atsiranda tik teisinio reguliavimo pagrindu. Tai tam tikrų faktinių santykių abstraktavimas ir teisinė išraiška. Teisinių santykių dalyvių teises ir pareigas užtikrina valstybė, kuri gali panaudoti teisėtą prievartą.

Pagrindinia teisinių santykių požymiai:

· atsiranda tik teisinio reguliavimo pagrindu

· yra tam tirkų faktinių santykių išraiška

· teisinių santykių dalyvių teisinės pareigos užtikrinamos valstybės prievarta

Teisinių santykių struktūra

1. subjektai – fiziniai arba juridiniai asmenys

2. teisinių santykių tturinys

a) materialusis (teisinių santykių objektas) – tos vertybės dėl kurių sueinama į teisinius santykius

b) teisinis – teisės ir pareigos

Teisinių santykių klasifikacija

· pagal teisės šakas

· reguliaciniai ir apsauginiai

· aktyvieji (turi būti atliekami t.t. veiksmai) ir pasyvieji (turi būti nesilaikoma t.t. veiksmų)

· bendrieji (konkretūs dalyviai nenurodyti) ir konkretieji (nurodyti)

· absoliutūs (nurodytos dalyvių teisės ir pareigos) ir santykiniai (nurodomos tik dalyvių)

Teisiniai faktai – tai konkrečios gyvenimo aplinkybės, su kuriomis teisinės normos sieja teisinių santykių atsiradimą, pasikeitimą, pasibaigimą.

Teisinių faktų klasifikacija

· tie, kuriaias teisiniai santykiai sukuriami, pakeičiami, pabaigiami

· vienkartiniai aktai, teisinių aktų sudėtys, būsenos (pvz. tautybė, giminystė)

· pagal subjektų valią:

§ įvykiai – tokie teisiniai faktai, kurie atsiranda be subjekto valios

§ veikos – tokie teisiniai faktai, kurie atsiranda esant subjekto valiai.

· teisėtos veikos

· neteisėtos veikos

Teisinis subjektiškumas ir kompetencija

Teisinis subjektiškumas reiškia, kad žmogus gali būti teisinių santykių dalyvis.

1. bendrasis – bet kokių teisinių santykių dalyvis

2. šakinis – tam tikros šakos teisinių santykių dalyvis

3. specialus/išimtinis – vieno santykio dalyvis

Teisinio subjektiškumo galimybės.

1. Teisnumas – asmens galėjimas turėti teises ir pareigas negali būti apribotas

2. Veiksnumas – asmens gebėjimas savo veikomis įgyti teises ir pareigas ir savavališkai atsakyti už savo padarytus pažeidimus. jis gali būti apribotas.

Kompetencija – visuma subjekto teisių ir pareigų, nustatyta teisės aktuose.

Jurisdikcija – teismų kompetencija spręsti ginčus ir taikyti teisės normas.

Teisėkūra

Teisėkūra – procesas, kuriuo metu sukuriamos, pakeičiamos, panaikinamos pozityvistinės teisės normos.

Reikia teisėkūrą skriti nuo teisės formavimosi, kuris

yra daug platesnis reiškinys. Teisės formavimosi procese žmonių gyvenimą įtakojantys veiksniai (ekonominiai, politiniai, ideologiniai, socialiniai, gamtiniai) per laiką suformuoja teisę.

Teisėkūros bruožai:

o Teisėkūros rezultatas – teisės normos.

o Teisėkūra apima ne tik normų sukūrimą, bet ir parengiamąjį procesą. Šį procesą vykdo kompetentingos institucijos, kartais teisėkūroje dalyvauja visa tauta.

o Teisėkūros procesas yra teisiškai reglamentuotas.

Įvairiose valstybėse Teisėkūros procesas skiriasi.

Lietuvos atvejis:

1. Teisėkūros iniciatyva (priimamas sprendimas rengti teisės akto projektą)

2. Projekto rengimas

3. Projekto išankstinis svarstymas

4. Projekto derinimas. Išklausiama įvairių subjektų nuomonė. Reikia Seimo kanceliarijos teisės departamento išvados, vyriausybės nuomonės. Reikalingas aiškinamasis raštas, kkuriame turi būti pagrindžiamas įstatymo reikalingumas. Aiškinamajame rašte turėtų būti nurodoma įstatymų įgyvendinimo kaina.

5. Projekto papildymas, apdorojimas, preliminarus aprobavimas.

6. Akto išleidimas. Jei tai seimo aktas, jis skelbiamas „valstybės žiniose“, jei tai įstatymas, tai prezidentas turi pasirašyti įstatymą arba gražinti pakartotiniam svarstymui Seime.

7. Oficialus paskelbimas.

Skiriamos dvi Teisėkūros formos:

o Kompetentingų organų teisėkūra – atstovauj. demokr.

o Tiesioginė piliečių teisėkūra – tiesioginė demokr.

Teisinis reguliavimas

1. Teisės veikimas – teisė daro poveikį visuomeniniams santykiams (auklėjantis, informacinis).

2. Teisės galiojimas – teisė yra validi, formaliai veikianti, jos privalu laikytis.

3. Teisminis reglamentavimas – teisinis reguliavimas, kuriuo įtvirtinamos pprocedūros, bet ne materialiniai dalykai.

Teisės poveikis gali būti bendras arba individualus. Dažnai bendrą poveikį vadina teisiniu reguliavimu. Reguliavimu nustatomi toleruojami elgesio modeliai.

Teisinis reguliavimas žymi ryšį tarp teisės normose nustatytų nuostatų ir realių santykių. Tai visuomeninių santykių sutvarkimas pagal sankcionuotą moralę. TTeisinis reguliavimas gali būti pakankamas arba nepakankamas.

o Pakankamas – reguliavimas, į kurį gali orientuotis subjektai, norintys nustatyti,ar nepažeistos teisės normos. Tai aiškus elgesio modelis, į kurį galima orientuotis.

o Nepakankamas reguliavimas – kai šie orientyrai abstraktūs, nurodantys bendrą elgesio kryptį, bet ne konkretų elgesį.

Pakankamą teisinį reguliavimą galima skirstyti į:

o Tiesioginį (kai nurodomas aiškus elgesio modelis, nereikalaujantis jokių kitų sukonkretinimų pvz. “tikėjimo laisvė yra nevaržoma”)

o Netiesioginis (kai teisės aktuose įtvirtintas bendras teiginys, iš kurio galima/reikia išvesti patikslintas taisykles)

§ pirminis – pradinis teiginys

§ išvestinis – išvedamas iš pradinio

Teisinis reguliavimas yra ribotas

Tam tikrus santykius būtų galima reguliuoti, bet jie nereglamentuojami dėl subjektyvių priežasčių.

Reguliavimas laikomas netikslingu.

Reguliavimo ribos platėja

Reguliavimo procesas:

1. nustatoma subjektų teisinė padėtis

2. nustatomos jų teisės ir pareigos

3. susiformuoja teisiniai santykiai

Reguliavimo lygiai

1. konstitucinis

2. tarptautinis

3. lokalinis

4. įstatymų

Teisinio reguliavimo intensyvumas – kokiu mastu reguliuojami visuomeniniai santykiai. Intensyvumas neturi nnieko bendro su reguliavimo kokybe. Jis kiekybinis, o ne kokybinis.

Reguliavimas gali būti oficialus arba subjektų savitvarka.

1. oficialusis reguliavimas

2. subjektų savitvarka – valstybė nenustato normų, reguliuojančių visuomeninius santykius, nes tai netikslinga.

Visa tai buvo teisinis reguliavimas konvencine prasme, o siauresne prasme:

Reguliuoti galima įvairiais metodais: draudimai, leidimai ir jų įvairi sintezė. Šiuo atveju reguliavimas derina draudimą su leidimu atmetant kraštutinumus.

Teisinio reguliavimo dalykas ir metodas

Dalykas – visuomeniniai santykiai.

Santykius turi būti įmanoma formalizuoti,o vėliau ir kontroliuoti. Tie santykiai turi būti tipiški (turi būti budingi platesniam žmonių ratui).

Reguliavimo mmetodai:

imperatyvus (draudimas ir įpareigojimas)

disperatyvus (leidimas)

Reguliavime dažniausiai šitie metodai yra derinami.

Teisinio reguliavimo tipai:

1. bendras leidimas: viskas leidžiama, kas nėra draudžiama

2. specialus leidimas: leidžiama tik tai, kas nėra draudžiama

3. Cass Sunsten: viskas kas nėra draudžiama, yra leidžiama, jeigu tai nėra protingai reguliuojama.

Teisinis režimas – tam tikra reguliavim tvarka, kuriąišreiškia visuma priemonių, apibrėžiančių teisinio reguliavimo kryptingumą. Teisinis režimas gali skirtis pagalsubjektų rūšį,vietovę.

Teisės realizavimas ir taikymas

Teisės realizavimas – teisės normų įgyvendinimas teisės subjektų praktinėje veikloje.

Teisės realizavimo formos:

imperatyvios:

teisės laikymasis – atitinka draudžiančias normas

tiesės vykdymas – kai žmogus turi pozityvią pareigą atlikti tam tikrus veiksmus

dispozityvi:

teisės naudojimas – atitinka dispozityvias normas

atskirai:

teisės taikymas – pseudosavarankiška forma

Teisės normų nesilaikymas pirmiem dviem atvejais sąlygoja pažeidimą, o trečioji nenorą užmegzti teisinius santykius su kitu teisiniu subjektu.

Kai teisė nerealizuojama, ji lieka tik knygose. Teisės efektyvumas: teisinių santykių realizavimo rezultatas (tikslai).

R (teisės taikymo rezultatas)

E =

T (tikslai)

Teisė yra efektyvi tiek, kiek ji yra realizuojama.

Vienos normos, reguliacinės, gali būti neefektyvi, tačiau teisės normos veikimą gali užtikrinti apsauginės normos.

Teisės taikymo požymiai:

1. valdingumas – žmogus, taikantis teisę, turi tam tikrus valdingus įgaliojimus subjekto, kuriam taikoma teisė, atžvilgiu.

2. individualus teisės taikymo aktas yra išleidžiamas kiekvienu atveju.

3. teisės taikymo aktą išleidžia kompetentingas organas

4. teisės taikymo aktas – kokybiškas aktas (reikia sugretinti realaus gyvenimo aplinkybes su norminiais aktais)

5. veiklos laisvė ribota ((negalima rinktis bausti ar ne)

6. taikymą reguliuoja procesinės normos

Teisės taikymas yra procesas, kuris praeina kelias stadijas:

1. faktinių aplinkybių nustatimas ir analizė

2. teisės normos pasirinkimas

3. teisės normos išsiaiškinimas

4. teisės taikymo akto išleidimas

5. teisės taikymo akto įvykdymas

Teisės taikymo individualaus akto struktūra:

1. Įžanginė dalis (subjektai, data ir kita)

2. nustatomoji dalis (situacijos faktinės aplinkybės)

3. motyvuojamoji dalis

4. rezolicinė dalis (sprendimas)

5. baigiamoji dalis (parasai, antspaudai.)

Reikalavimai teisės taikymui:

teisėtumas

pagrįstumas

tikslingumas

Teisės spragos ir jų likvidavimo būdai

Teisės spragos – tai atvejai, kai teisės normos, nereguliuoja visuomeninių santykių, nors yra būtinybė juos reguliuoti.

Teisės spragos atsiranda:

1. kai tam tikri visuomeniniai santykiai nesureguliuojami sąmoningai (pvz. labai konravertsiški klausimai nenoriai sprendžiami dėl politinių, religinių.sumetimų)

2. įstatymų leidėjo klaida

3. kartais teisminiai principai formuluojami pernelyg abstrakčiai ir negalima suprasti, ar jį galima taikyti konkrečiu atveju

4. pereinamieji laikotarpiai

5. teisinio reguliavimo panaikinimas

Teisės spragos nepageidautinos teisės sistemos atžvilgiu.

teisinės spragos reiškia nesureguliuotus santykis. Kai santykiai blogai reguliuojami,tai nėra spraga, o reguliavimo kokybės klausimas.

Likvidavimo būdai:

· teisėkūra

· bendrųjų teisės principų taikymas

· teisės aiškinimas

· analogija – nesant teisės akto, kurio reguliavimas būtų pakankamas, taikomas aktas kuris taikomas panašiems visuomeniniams santykiams.

Analogijų yra dvi rušys –

(1) įstatymo analogija,

(2) teisės analogija (kai nėra įstatymo, tai taikomas artimesnės teisės šakos principas). Baudžiamojoj teisėje analogija negali būti taikoma.

Teisės aktų galiojimas

Teisės galiojimas – teisė formaliai turi galioti.

· GALIOJIMAS LAIKE. akte paprastai nurodoma jo galiojimo pradžia ir pabaiga. Jei pradžia nenurodoma: įstatymai įsigalioja juos paskelbus salėje, konstitucinio teismo sprendimai – nnuo paskelbimo “valstybės žiniose”. Poįstatyminiai aktai įsigalioja kitą dieną po oficialaus paskelbimo. Teismų sprendimai įsigalioja po oficialaus paskelbimo salėje.

teisinėje valstybėje gali galioti tik paskelbti teisės aktai.

formuluotė “įsigalioja” reiškia, kad aktas gali būti taikomas.

aktas nustoja galioti:

§ kai baigiasi terminas

§ kai aktas pakeičiamas kitu

§ kai aktas panaikinamas

§ kai pakeičiamas teisinis reguliavimas, nepakeičiant teisinio akto

operatyvinės normos – normos, nustatančios kitų normų galiojimo laiką.

lex retro non agit – įstatymas negali būti taikomas atgal

lex benigmos retro agit – įstatymas gali būti taikomas atgal, jei pagerina teisės subjekto padėtį

· GALIOJIMAS ERDVĖJE. siejamas su valstybės teritoriniu ir administraciniu padlijimu. būna lokaliniai aktai.

exteritorialumas – išėmimas iš valstybės teritorijos.

· GALIOJIMAS ASMENIMS. Kai kurie aktai taikomi tik tam tikrai asmenų grupei (pvz. ambasadoriai).

Teisės normų konkurencija ir kolizinės normos

Teisės normų konkurencija – kai tam tikrą visuomeninį santykį reguliuoja kelios normos ir tai daro skirtingai.

Kolizinės normos – tos, kurios nustato, kurią iš konkuruojančių normų taikyti.

Kolizija – tesiės normų konkurencija, kai sprendimas jau yra žinomas.

Kolizinės normos gali būti suformuluotos aktuose arba būti suprantamos kaip principai:

· lex siperior derogat legi inferiori

aukštesnis įstatymas paneigia žemesnį

· vėlesnis paneigia anstesnį

· specialus įveikia bendrąjį

· vėlesnis bendrasis įstatymas įveikia specialųjį

Teisės aiškinimas

· sensu largissimo – teisės apkritai paaiškinimas

· sensu largo – rašytinio texto paaiškinimas

· sensu strieto – dviprasmybių, neaiškumų aiškinimas

H. Kelsenas aiškino, kad teisės normos nėra aiškinamos, jos turi būti

tik realizuojamos. Pasak jo, teisė susideda iš normų, o teisės taisyklės yra mokslo dalis. Pati teisė vertybiškai neutrali, o ją aiškina mokslas.

Teisės mokslas aiškina teisę kaip socialinį fenomeną, teisės prieštaravimus. Geriausias kelias pašalinti dviprasmybes – teisėkūra.

Neaiškumai atsiranda dėl šių priežasčių:

· Žmonės klysta

· Teisinės kalbos ypatumai gali būti neaiškumų priežastis

· Teisės aktų kaita

· Teisė spragos

· Teisės internacionalizavimas

Aiškinimas.

Proceso stadijos:

1. išsiaiškinimas (sau)

2. aiškinimas

Teisės aiškinimo būdai:

1. Kalbinis (verbalusis, lingvistinis) – teisinis tekstas aiškinaas pagal žodių ir jų junginių gramatinę, sintaksinę ir morfologinę prasmę ir reikšmę. Tai auksinė teisės taisyklė. Šis metodas iignoruoja teisės kūrėjo tikruosius siekius, nes svarbu ne ką norėjo pasakyti, o ką pasakė.

· Tame pačiame akte tie patys žodžiai turi būti suprantami taip pat

· Skirtinguose aktuose tie patys terminai gali būti suprantami skirtingai

· Negalima nė vienos nromos aiškinti ignoruojant kokią nors jos dalį

· Jei kyla abejonių dėl sąvokos prasmės, tai galioja bendrinės kalbos taisyklės, kaip kasdieniniame gyvenime.

· Jei tame pačiame tekste vartojamos skirtingos formuluotės – tai skirtingos situacijos.

· Kalbinis metodas reikalauja, kad aiškintojas paisytų kalbos taisyklių. Vieno dalyko paminėjimas, reiškia kito dalyko atsisakymą.

· Gali būti remiamasi aaiškinamaisiais raštais (travaux preparatones), parengiamaisiais raštais.

· Įstatymo raidė neturi paneigti jo dvasios (neturi būt absurdo).

2. Sisteminis metodas:

· Reikia atsižvelgti į teisinės normos vietą sistemoje

· Ar norma kitų atžvilgiu bendroji ar specialioji

· Normą reikia analizuoti kaip sistemos dalį

3. Istorinis metodas:

· Atsižvelgia į situaciją kai norma buvo priimta, kaip kkito jos reguliavimas

4. Teleologinis:

· Reikalauja atsižvelgti į teisinio reguliavimo tikslą, kuris gali būti nusakytas pačiame įstatyme. Tikslą galima nustatyti ir iš aiškinamųjų raštų.

5. Įstatymų leidėjų ketinimų metodas.

6. Precedentų metodas:

· Jei yra keli aiškinimo būdai, reikia pasirinkti tą alternatyvą, kuri jau pagrįsta precedentu.

7. Lyginamasis

· Atsižvelgia kaip tam tikri santykiai reguliuojami kitose sistemose.

8. Bendrųjų teisės principų metodas.

9. Analogijos metodas:

· Leidžia tam tikrais atvejais remtis kitomis teisės normomis.

10. Loginis metodas:

· argumentum acontrari – įrodomas priešingas atvejis

· argumentam afartiori – svarbesnis argumentas

· argumentum coaherentia – nuoseklumo paisymas

· argumentum ad absurdum – parodoma, kad jei bus pasirinkta ši alternatyva, tai ji ves į absurdą.

Metodai pagal svarbą:

Teleologinis

Sisteminis

Lingvistinis

Pirmenybė teikiama tai prasmei, kuri tinka kontekste.

Pirmenybė teikiama tai prasmei, kuri neveda į absurdą.

Pirmenybė teikiama tam metodui, kuris

– užtikrina sistemos stabilumą ir vienovę

– nepaneigia normos galiojimo

– aiškina taip, kad norma būtų taikoma sąžiningai

– užtikrina didesnį normos tikslingumą

– atneša mažiau skaudžius žžmonėms rezultatus

– labiau atsižvelgia į vertybių hierarchiją

Pirmenybė turi būti teikiama tam metodui, kuris užtikrina teisės sistemos stabilumą ir vienovę. Būtina vadovautis teisingumo ir sąžiningumo principais. Jei yra kelios alternatyvos, tai remiamasi tuo metodu, kuris yra tikslingesnis. Palankumo principas – iš kelių alternatyvų rinktis metodą, kuris mažiau pažeis jų teises. Jei yra vertybių konfliktas, reikia atsižvelgti į vertybių hierarchiją.

Teisės aiškinimo šaltiniai

1. Pirminiai – tie, kuriais privaloma remtis.

(Konstitucija, tarptautinės sutartys, bendrieji teisės principai, konstituciniai/benrieji įstatymao, norminiai aktai, papročiai.)

2. Antriniai (fakultatyviniai) – jais galima remtis.

( PPrecedentai, parengiamoji medžiaga, teisės aktai, susiję su aiškinamąja norma, anksčiau galiojusios normos, doktrina – jau esantys išaiškinimai)

Kuo negalima remtis:

· politiniai, ideologiniai vertinimai

· sociologinių ir panašių tyrimų duomenys

· argumentai, prieštaraujantys moralei ir papročiams

· neoficiali medžiaga

Aiškinimo rūšys:

1. Oficialus – kai teisę aiškina institucijos, turinčios tam kompetenciją

· autentiškas – aiškina asmuo, išleidęs aktą

· deleguotasis – aiškina institucija, kuriai kita institucija suteikė teisę tai daryti

a) bendrasis – gali aiškinti bet kurį aktą

b) specialusis – gali aiškinti tik konkretų aktą

· teisminis – aiškinama, kai yra konkretus ginčas

2. Neoficialus – kai bet koks subjektas gali aiškinti bet ką.

· mokslinis-doktrininis aiškinimas

· kiti bet kokie aiškinimai

Požiūriai į teisės aiškinimą:

Originalistai – reikalauja, kad tekstas būtų aiškinamas neiškreipiant jo pirminės reikšmės (A.Scalija)

Interpretyvistai – aiškinimas turi būti kūrybiškas, “gyvoji teisė” – teisės prisitaikymas kintant gyvenimo sąlygoms.

Aiškinimo variantai:

· Adekvatus – nenukrypstama nuo akto prasmės

· Kūrybiškas – normos prasmė arba išplėčiama, arba susiaurinama

· Plečiamasis

· Taisomasis (tiek išplečiama, kad sukuriama nauja)

· Preciziškas aiškinimas (tikrasis)

· Siaurinamasis

· Redukcija (tiek siaurinama, kad sukuriama nauja)

Teisės sistema ir teisės sisteminimas

Teisės sistema – teisės vidinė forma, skirtinga nuo jos išorinės formos, tiesės vidinė sistema (dalijimas į šakas, pošakius)

Teisinė sistema – platesnė sąvoka. Įvairūs reiškiniai. Teisinė sistema – visuomenės, kaip sistemos, posistemis.

Teisės sistema gali būti suprantama dvejopai:

· vertikali (pvz. konstitucinė(auksčiausioji) ir ordinarinė)

· horizontali (normos, principai struktūruodami pagal jų reguliavimo dalyką – teisės šakos)

Teisės sistemos sąvoka žymi, kokiu būdu viduj organizuotos nuostatos, kaip uužtikrinamas vidinis suderinamumas, įprasminama teisė. Teisės sistema, nors ir susijusi, skiriasi nuo teisės aktų sistemos. Teisės sistema – vienas iš teisinės sistemos elementų.

Teisinė sistema apima:

Ø teisinės institucijos

Ø tesės struktūra

Ø teisinė kultūra

Ø teisinė sąmonė

Ø teisinis įstatymas

Ø teisinis elgesys ir jo įvairovė

Ø teisininko profesija ir tradicijos

Teisės šaka – santykinai autonomiška teisės sistemos dalis, jai būdingu metodu reguliuojanti santykinai išskirtą teisinių santykių sritį. Teisės šaką sudaro giminingos teisinės normos.

Teisės šakų skirstymas:

· Integruotosios(konstitucinė teisė, tarptautinė teisė) ir dalykinės (visos kitos)

· Materialiosios (baudžiamoji, civilinė – subjektų teisės ir pareigos) ir proceso (baudžiamojo proceso teisė, civilinio proceso teisė, administracinio proceso teisė (užsieny) – jos aprašo procedūras, ką reikia daryti, kad būtų įgyvendintos materialios normos)

Teisės pošakiai:

Teisės institutai (santykinai nedidelė teisinių santykių grupė, reguliuojanti vienarūšius santykius)

Teisės subinstitutai

Teisėtumas ir teisėtvarka.

Teisėtumas – reikalavimas, kad teisei turi būti paklūstamas. Įstatymo ir teisės viršenybė. Asmenų lygybė. Atsakomybės už pažeidimus neišvengiamumas. Prielaidos teisėtumui užtikrinti: teisinės ir neteisinės priemonės.

Teisėtvarka – visuomeninių santykių kokybinė būklė, kai teisėtumo principas įgyvendinamas.

Teisėsauga – sistema institucijų ir jų taikomų priemonių, kurių pagalba siekiama teisėtvarkos.

Teisės sistema

Teisė skirstoma:

· Viešoji – reguliuoja santykius, kurių bent vienas iš dalyvių yra viešoji (valstybinė) įstaiga: agrarinė, administracinė, proceso, finansų, didele dalimi sveikatos teisė.

· Privatinė – civilinė ir šeimos teisė.

Teisės sisteminimas

Teisės sistema nesutampa su teisės aktų sistema (turinio sistema nesutampa su forma).

Teisės sisteminimas – kkompetentingų institucijų veikla, kuria siekiama teisės aktus ir juose išdėstytas nuostatas išdėstyti kaip vieningą, nuoseklią sistemą.

Sisteminimo rūšys:

Ø atliekamas valstybės institucijų ir turi tam tikrą poveikį (oficialus)

Ø atliekamas mokslininkų (neoficialus). Paprastai nesukelia teisinių pasekmių.

Oficialus sisteminimas, kai tai daro oficialiai įgaliotos institucijos ir sukeliami tam tikri padariniai.

Oficialaus sisteminimo rūšys:

Ø inkorporavimas (galiojančių aktų ar jų dalių surinkimas į vieną renkinį nekeičiant jų formos. Naujas aktas neatsiranda, bet atsiranda reiškinys. Atsiranda chronologiniai ar sisteminiai (teminiai) reiškiniai).

Ø konsolidavimas (teisės aktų sustambinimas, sujungiant smulkius įstatymus ir pašalinant pasikartojimus, netikslumus, prieštaravimus)

Ø kodifikavimas (sukuriamas naujas aktas, kuris vadinamas kodeksu. Kodeksui būdinga reguliuoti kurią nors teisės šaką ar jos dalį. Yra aktų, vadinamų įstatymais, bet atitinkančių akto apibrėžimą – valstybės tarnybos įstatymas. Yra sričių, kur kodifikavimas būtinas – mokesčiai, rinkimai. Kodifikavimas: visuotinis, šakinis, specialusis. Šakinis – kodifikuojama šakų. Specialusis – iš skirtingų šakų paimami įstatymai.)

Ø specialusis sisteminimas (įvairiausių nuostatų, statutų išleidimas, kuris nustato institucijų veiklos taisykles).

Dekodifikavimas, desisteminimas – kodeksas išardomas į smulkias dalis ir jos keičiamos priimant naujus įstatymus.

Teisės sistema nebūtinai sutampa su teisės mokslo sistema.

Mokslo sistema platesnė:

– bendrieji teoriniai mokslai (teisės filosofija, teisės teorija, teisės sociologija, teisės antropologija)

– specialieji teoriniai mokslai (kriminologija, teisės psichologija, viktimologija),

– istoriniai mokslai ( teisės, valstybės istorija)

– šakiniai ir tarpšakiniai (administracinės teisės mokslas, konstitucinės teisės mokslas)

– taikomieji (griežtai kalbant, tai – ne teisės

mokslai, bet tų mokslų žinios reikalingos teisės praktikai: teismo medicina, teismo psichologija, statistika)

Teisinis elgesys

Teisinis elgesys – teisiškai reikšmingas elgesys. Elgesys, su kuriuo siejamas subjektinių teisių ir teisinių pareigų realizavimas. Ne kiekvienas elgesys yra teisinis. Neteisinis elgesys staigiai gali tapti teisiniu. Teisinis elgesys gali būti sąmoningas ar nesąmoningas, tyčinis ar netyčinis.

· tesėtas elgesys (bent jau nežalingas, turėtų būti visuomeniškai naudingas. Teisėtas elgesys apima ir veikimą, ir neveikimą.)

pagal motyvaciją skirstosi:

– socialiai aktyvus (sąmoningai laikosi teisinės tvarkos ir, taip darydamas stengiasi stiprinti tesinę tvarką)

– įprastinis ((pozityviai žiūri į teisinę sistemą, bet nesistengia jos stiprinti)

– kompromisinis (prisitaiko prie sistemos, gali būti neutralus arba priešiškas sistemai)

– marginalinis (elgesys teisėta, bet sąmonė orientuota į neskatinamu dalykus)

· neteisėtas elgesys – teisės pažeidimas.

Teisės pažeidimas – teisinis faktas, kuris gali būti įvykdytas tik veikos forma. Tai ypatingas teisinis santykis. Jį reguliuoja apsauginės teisės normos.

Pažeidimo požymis: priešingumas teisei, konkrečioms teisės nuostatoms.

Teisės pažeidimu negalima laikyti bet kokio visuomenei nepriimtino elgesio.

Teisės pažeidimas nebutinai yra pavojingas visuomenei. Yra mažai pavojingų arba nepavojingų pažeidimų.

Teisės pažeidimas – veika. Pažeidimas gali bbūti padarytas ir veikimu ir neveikimu. Subjektas turi būti deliktiškas, turi pasižymėti dilektiškumu (pakaltinimas turi būti), tūri būti kaltė (ne moralinė, bet teisinė). Už pažeidimą numatyta atsakomybė.

Teisės pažeidimo struktūra (sudėtis)

· subjektas (fizinis ar juridinis asmuo. turi būti aiškiai identifikuojamas subjektas)

· objektas (teisės ssaugomi visuomeniniai santykiai, ne turtas, ne daiktas)

· objektyvioji pusė:

§ veika( veiimas ar neveikimas)

§ teisės pažeidimo padariniai

§ priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių (padariniai turi kilti iš konkrečios veikos)

§ pažeidimo aplinkybės (nesant tam tikrų aplinkybių kartais nėra ir pažeidimo)

· subjektyvioji pusė – ryšys tarp subjekto ir j veikos bei subjekto ir veikos padarinių. Ją įprasmina kaltė.

Kaltės forma:

q tyčia (asmuo suvokia savo veikos priešingumą teisei, numato veikos padarinius ir sąmoninai jų siekia arba leidžia jiems kilti. Tiesioginė kai padarinių yra siekiama.

q neatsakingumas (asmuo numato arba gali numatyti kad jo veika gali suelti nepageidaujamus padarinius, bet lengvabūdiškai stengiasi jų išvengti. Intelektualusis momentas (numatymas pasekmių), valinis (ar stengiasi išvengti padarinių):

§ priešingas teisei pasitikėjimas (numato, bet lengvabūdiškai stengiasi išvengti)

§ nusikalstamas nerūpestingumas (gali ir privalo numatyti padarinius, bet jis neįtempia psichinių pastangų ir jų nemato)

q mišrioji kaltės fforma ( veikos požiūriu tyčia, bet padarinių – neatsakingumas)

Teisės pažeidimų rūšiavimas

Pažeidimai būna kriminaliniai, administraciniai, drausminiai, civiliniai deliktai, konstituciniai.

Teisinė atsakomybė – valstybės reakcija į pažeidimą arba valstybės reakcija į padarinius, sukeltus teisiškai reikšmingos veikos. Teisinė atsakomybė galibūti pozityvioji (apima teigiamus padarinius kaip pvz. paaukštinimas) ir negatyvioji. Atsakomybės filosofijos pagrindas – žmogaus valios laisvė.

Atsakomybės funkcijos

represinė (atpildas už neteisėtą veiklą)

prievartinė – auklėjamoji

ispėjamoji (kad kiti nenorėtų daryti pažeidimų)

kompensacinė (pažeistos teisės atkūrimas)

atsakomybės požymiai

prievartis taikymas

oficialus pasmerkimas

nepalankios pasekmės pažeidėjui

atsiranda ttik teisės normų pagrindu

taikoma tik pažeidėjui (negalima biologinė atsakomybė)

bausmė turi būti maksimaliai individualizuota

atsakomybės rūšys

Viena specifinė atsakomybė – materialinė (atsakomybė tam tikroms darbuotojų kategorijoms, kurie atsakingi už jiems patikėtą turtą)

Atsakomybės principai

atsakomybė tik už kaltę išskyrus kelias išimtis

teisėtumas

teisingumas

tikslingumas

neišvengiamumas

efektyvumas

Teisės funkcijos

Teisė reguliuoja socialinius santykius, kurie priešingu atveju būtų stichiški. Jei nebus teisės, nebus mato, pagal kurį būtų alima vertinti elgesį. Teisė gali skatinti atsirasti neujus socialinius santykius. Remiantis teise galima kompensuoti patirtą žalą. Teisė legitimuoja valstybės valdžią. Jei rėžimas neteisėtas, tai jis nelegitimus. Kartais teisė taikoma konfliktinė. Vienus santykius drausdama, kitus leisdama, dar kitiems nustatydama procedūras, ji reguliuoja visuomeninius santykius.

Funkcijos:

reguliacinė (nustatomas socialinių santykių dalyvių santykių formos)

a) reguliacinė statinė (įtvirtina susiklosčiusius santykius)

b) reguliacinė dinaminė (siekiama ne tik įtvirtinti, bet ir leisti plėtotis ar skatinti socialinius santykius)

apsauginė (bando atstatyti pažeistą padėtį, t.y. santykiai ginami nuo neteisėto kišimosi).

4.KONSTITUCINĖ IR ORDINARINĖ TEISĖ

Konstitucijos sąvoka

Konstitucija – aukščiausias valstybės dokumentas. Išoriškai konstitucija primena įstatymą, tačiau tai ypatingas įstatymas. Konstitucija turi aukščiausią teisinę galią. Konstitucija gali būti traktuojama kaip konkrečioje valstybėje įsitvirtinęs režimas. Konstitucija gali būti juridinė ir faktinė (formalioji ir realioji).

Formalioji (teisinė) konstitucija – dokumentas ar jų visuma, kuri nustato valstybės sąrangos pagrindus.

Materialioji konstitucija – realiai nusistovėjęs režimas.

Jei atotrūkis tarp fformalios ir realios konstitucijos yra didelis – tai konstitucija fasadinė ar kamufliažinė. Konstitucija gali reguliuoti visus santykius.

Konstitucija – visuomenės sutartis. Vienas svarbiausių konstitucijos bruožų – stabilumas.

Kai kuriose šalyse konstitucijos nėra, tačiau yra daug dokumentų, kurie perima jos funkcijas. Konstitucinės komercijos (susitarimai) – jos priimamos kaip savaime suprantamos (pvz. teisinė nepriklausomybė). Bendrosios teisės principai, nustatyti teismų sprendių. Visa ši visuma ir sudaro konstituciją, dalis jos rašytinė.

Kai kurios valstybės turi rašytinę konstituciją, bet ji nėra išdėstyta viename akte. Vientisumas reiškia aktų vienodą galią.

Konstitucijos funkcijos:

teisinė (nustato teisės sistemos pagrindus)

politinė (nustato santvarkos pagrindus)

Kartais funkcijos detalizuojamos:

valstybingumo įtvirtinimas ir atpažinimas

tikslų, vertybių sistemos nustatymas

stabilumo užtikrinimas

režimo legitimavimas

indivio laisvės apsauga (pirmiausia nuo valstybės.)

Konstitucija – antimažorinis aktas.

Konstitucijos kaip teisės akto ypatumai

Konstitucija išsiskiria stabilumo siekiu. Gyvoji konstitucija iki galo niekada nėra kodifikuota, nes jai daro įtaką papročiai, tradicijos, konvencijos.

Struktūros ypatumai:

preambulė (dažniausiai būna, bet nebūtina)

būna minimalistinės arba išsamios, detaliosios

baigiamieji arba prieinamieji nuostatai

Konstitucijos formos:

1. rašytinės

a. kodifikuotos

b. nekodifikuotos

2. nerašytinės

Konstitucijos būna kodifikuotos ir nekodifikuotos. Konstitucijos būna autentiškos ir primestos ( sukurtos kitų valstybių). Konstitucijos gali būti primestos, kai susitaria kelios valstybės (pvz. Kipras, kur metropolija D.Britanija susitarė su Kipro turkais ir graikais). Galima konstituciją ir savo noru nukopijuoti kitos valstybės konstitucijos. Kai kurios konstitucijos yra ne nuolatinės, oo laikinos. Konstitucijos gali bti liaudiškos ir oktrojuotosios (tauta nepriima konstitucijos, ją skiria vadovas).

Konstitucijos priėmimo formos:

oktrojavimas (vienašališkas aktas)

dovanojimas (konstitucijas dovanoja metropolija)

sutartis (kelios valstybės susitaria už kitą: monarchas sudaro sutartį su žemėmis, valstybė kviečiasi monarchą, specialus susirinkimas)

priima parlamentas

referendumas.

Konstitucijos keitimas:

konstitucijos keitimas priklauso nuo šalies struktūros. Konstitucijos nuostatos turi būti aukštesnės už paprastus įstatymus. Jos gali būti lanksčios ar griežtosios (būna ir supergriežtų, kai pvz. nustatomi dvigubas balsavimas, kai tarp jų isiterpia rinkiai).

Yra ir mišrių konstitucijų, kai vienoms normoms pakeisti taikomos lanksčios normos, kitos saugomos griežtai.

Pataisos

Pataisos ne įrašomos vietoj senojo teksto, bet konstitucijose prirašomos prie senesnio teksto. Pataisos įsigalėjimui gali būti nustatytas intervalas, jei nenustatyta, tai automatiškai įsigalioja po mėnesio. Veto teisės šalies vadovas neturi. Konstitucija – tiesiogiai taikomas aktas.

Konstitucinės ir ordinarinės teisės samprata

Konstitucinė ir valstybinė teisė

Dalijant teisę į konstitucinę ir ordinarinę teisę, konstitucinė teisė apima įvairių teisės šakų principus, pakylėdama juos iki konstitucinio lygmens. Konstitucijos į šakas skirstyti negalima.

Konstitucinė kontrolė

Konstitucinės kontrolės rūšys

***

teisminė

– difuzinė (decentralizuota) – akto konstitucinį klausimą gali spręsti bet koks teismas

– koncentruota (centralizuota) – sprendžia konstitucinis arba aukščiausiasis teismas

kvaziteisminė – atlieka institucijos, panašios į teismus (Prancūzijos konstitucinė taryba, Irano stebėtojų taryba, sudaryta iš dvasininkų. Šių institucijų nariai nelaikomi teisėjais.)

***

išankstinė arba prospektyvioji (turi įgaliojimą tirti

teisės akto atitikimą konstitucijai prieš jam įsigaliojant)

Paskesnioji arba retrospektyvioji (tiriamas jau galiojančių aktų atitikimas)

***

Abstrakčioji (sprendžiamas tik akto atitikimas konstitucijai)

Konkrečioji (išsprendžiama konkreti byla)

Kontrolės padariniai:

aktas gali nebetekti galios

aktas formaliai lieka, bet negali būti taikomas

parlamentas įpareigojamas panaikinti įstatymą

inter partes (negali remtis viena iš šakų)

erga omnes (negalima remtis apskritai)

sprendimas galutinis ir neskundžiamas

kai parlamentas gali įveikti teismo sprendimą

Konstitucijos aiškinimas

konstitucija aiškinama tokiu būdu, kad nebūtų paneigtas nė vienas konstitucijos straipsnis. Visi mokymai apie konstitucijos aiškinimą dkyla įį du priešingus mokymus:

originalistinis (turi būti aiškinama nenukrypstant nuo rašytinės konstitucijos normų, pasisako už stabilią konstituciją)

interpretyvistinis ( teismai iš esmės kuria konstituciją atrkleisamo vis naują potencialą)

5.VIEŠOJI IR PRIVATINĖ TEISĖ

Teisės skirstymo į viešąją ir privatinę teises kriterijai

Viešuosiuose santykiuose vienas subjektas visada yra valstybė.

Viešieji santykiai yra tokie, kurie turi viešąją reikšmę.

Viešiesiems santykiams būdinga:

subjektai nelygūs, būdinga hierarchija

Privatiems santykiams būdinga

subjektai yra lygūs

Viešosios ir privačios teisių skyrimas pastebimas dar Senovės Romos teisėje

Romėnai teigė, kad privati teisė – individai siekia naudos sau, viešoji teisė –– rūpi Romos padėtis.

Petras Leonas:

1. Privačių interesų suma ir sudaro viešąjį interesą

2. jei yra daug privačių naudų, bus ir valstybės nauda

3. teisė saugo ir privačius interesus tuo mastu, kuriuo šie interesai yra vieši.

Ar subjektinė teisė nuteikiama

1. kaip privačiam asmeniui

2. kaip viešos organizacijos atstovui

Kieno reikalavimus saugo tteisė

1. jei žmogui apginti, kompensuoti žalą taikomos sankcijos – viešoji teisė

2. jei žmogui atlyginama netaikant sankciju – privati teisė

Hayek:

1. teisingo elgesio taisyklės

2. organizacinės taisyklės (organizacijoms) – viešioji teisė

Tokiu atveju baudžiamoji teisė turi būti priskirta Privačiai teisei, o ne viešajai.

Kelsen pozityvistiškai: jokio skirtumo tarp viešos ir privačios teisės nėra.

1. Viešoji teisė reguliuoja santykius su viešaisiais interesais ( santykiai susiję su žiniasklaida, su ekonomika – mokesčiai, biudžetas, valstybės skola, su teise, teisėtvarka, teisėsauga) ir viešąja valdžia ( santykiai dėl valdžios, pilietybės).

2. Privati teisė – viskas kas liko.

Margaret Tetcher sakė, kad politiškai viešojo intereso nėra. Kubilius irgi taip sakė.

Viešųjų interesų skirstymas

Pagal bendrumo laipsnį: visuomeninis, grupinis, teritorinis interesas.

Pagal kryptingumą: politinis, ekonominis, religinis, kultūrinis

pagal subjektus: tautinis

Pagal profesijas: medicininis, teisinis

Pagal suvokimo laipsnį: stichiškai susiklostę, programiniai

Pagal įgyvendinimo realumą: realūs, tariami

Dalykai dėl kurių žžmonės sutinka, kad tai yra visuomeninis interesas:

1. konstitucinių valstybės gyvenimo pagrindų skatinimas

2. valstybės sienų apsauga

3. valdžios institucijų veiklos stabilumas

4. valdžių kompetencijos padalijimas

5. visuomenės saugumas

6. pilietinis aktyvumas

Viešųjų ir privačiųjų santykių teisinio reguliavimo ypatumai

(cia siaip netycia vel tas pats tik jau is kito konspekto (atrodo Donato). Idomiausia, kad kol spausdinau to nepastebėjau visiskai. :D)

Privačiai teisei būdinga:

1. subjektų lygybė

2. subjektai yra savarankiški (ir atsakomybės srityje)

3. dispozityvumas

4. dominuoja pozityviosios teisinės normos

5. bendrasis vidinis/ specialus draudimas

Viešajai teisei būdinga

1. reguliuojamas ir ginamas viešas interesas

2. vienas iš subjektų – valstybė

3. santykiams būdinga hierarchija

4. vyrauja imperatyviosios normos, dažniausiai įpareigojimas

5. bendrasis draudimas/ specialus leidimas

6. santykiai tarp ssubjektų: komanda -> vykdymas

7. tarp subjektų nėra susitarimų

8. daug konkrečių draudimų

9. kartais įgalinimus turi abu subjektai: vieno subjekto elgesys suponuoja kito elgesį.

Leonas:

Viešosios teisės požymių grupės

1. vidiniai

2. išoriniai

vidiniai – konceptualiai apibūdina viešąją teisę (jei nėra tam tikrų požymių, tai nėra viešoji teisė)

1. subjektas, kuris turi subjektinię teisę, ją realizuoja valstybės ar jos institucijų interesams

2. pareigos turėtojas apibrėžiamas tik viešosiomis normomis (subjektinės teisės – ir viešoji teisė ir privatinė teisė)

3. Viešojoje teisėje nėra konkrečios subjektinės teisės įgijimo akto (“Seimo narys turi teisę įeiti į visas viešas įstaigas”)

4. Viešoji teisė kyla iš imperatyvių normų, vadinasi negali būti jos atsisakymo akto.

išoriniai – jie neprivalomi, bet viešoji teisė visgi jais pasižymi (deskriptyvūs požymiai)

1. privalomas sankcijų taikymas

2. poįstatyminių aktų gausa

3. nekodifikuota, o didžioji dalis – nesusisteminta

4. nuolat kinta

Viešosios ir privatinės teisės struktūra

Viešoji teisė:

1. administracinė teisė

2. finansų teisė

3. baudžiamoji teisė

4. bausmių vykdymo teisė

5. proceso teisė

6. ekologinė teisė

7. agrarinė teisė

8. sveikatos teisė (dideliu mastu)

9. žiniasklaidos teisė (dideliu mastu)

10. visa konstitucinė teisė

11. valstybinė teisė

12. tarptautinė viešoji teisė

Hayek:

1. finansų teisė

2. administracinė teisė

3. konstitucinė teisė

Kitos teisė – privačios teisės sritys:

1. civilinė teisė

2. komercinė teisė

3. šeimos teisė

4. dalis darbo teisės normų

5. tarptautinė privati teisė

Viešosios ir privatinės teisės suartėjimo tendencija

1. Valstybė vis labiau kišasi į privatinės teisės domeną. (darbo teisė, socialinio aprūpinimo teisė)

2. tam tikri santykiai vienu metu reguliuojami ir privatinės ir viešosios teisės normomis.

Skirstymas į viešąją ir privatinę yra sąlyginis

Hayek iš viso sako, kad viešoji ir privatinė teisė ne suartėja, o riba tarp jų nyksta.

6. NACIONALINĖS IIR TARPTAUTINĖS TEISĖS SANTYKIS

1. Nacionalinė ir supranacionalinė teisė.

2. Tarptautinės teisės samprata.

3. Monistinė ir dualistinė teorijos.

4. Tarptautinė privatinė teisė.

7. NACIONALINĖS TEISĖS SISTEMOS

Teisės tradicijų klasifikavimas ir nacionalinių teisės sistemų šeimos

Teisės tradicija – visuma požymių, bendrų įvairioms nacionalinėms teisės formoms, užtikrinančių tų sistemų kokybines charakteristikas, stabilumą, išliekamumą ir perimamumą.

Teisė – nacionalinis reiškinys, išskyrus tarptautinę teisę. Tai savaime sudaro prielaidas lyginamajai teisėtyrai. Ji leidžia teisės sistemoms sąveikauti, galima perimti kitų nacionalinių teisių bruožus ir dalis (teisinis transplantas).

Teisės tradicijų klasifikavimas

q pagal nacionalinės teisės sistemų šeimas – anglosaksų, romanų.

Ogurecki:

q oficialiosios ir intuityviosios teisės sistemos (kuo visuomenė vienalytiškesnė, tuo mažesnis skirtumas tarp intuityvios ir oficialios teisės)

q Teisės sistemos, besiremiančios skirtingais legitimumo laipsniais

q pagal socialinį kryptingumą:

o adekvačiosios sistemos (reguliuoja kas yra)

o nukreipiančios (nukreiptos į ateitį)

o apribojančios (stabdo natūralius soc. procesus)

q pagal vidinę struktūrą

o monolitinės (aiški hierarchija tarp įvairių normų)

o pliuralistinės (teismų sprendimai konkuruoja su įstatymu leidžiamosios valdžios išleistais įstatymais)

q Pagal reguliavimo metodą

o represinės (vyrauja draudimai)

o tolerantiškosios (vyrauja leidimai)

q pagal kilmę

o autentiškosios (pačios iš savęs išsivystė)

o primestosios

q pagal santykį su religija

o pasaulietinės

o religinės

q pagal įtvirtinamą politinį režimą (kapitalistinės, socialistinės)

S.Krislov:

pagal tai kaip kiekviena valstybė siūlo kontroliuoti savo narių elgesį:

q sistemos, grindžiamos nuostata, kad elgesys turi būti kontroliuojamas normų pagalba:

o sistemos, gerokai paveiktos romėnų teisės

o sistemos, patyrusios mažesnę romėnų įtaką

q sistemos, kurios grindžiamos nuostata, kad elgesį turi kontroliuoti religinės kilmės imperatyvai (budistai, musulmonai, induistai)

q sistemos, grindžiamos nuostata, kad elgesį galima kontroliuoti akcentuojant visuomenės narių ttarpusavio prievoles (Korėja, Malaizija)

q sistemos, grindžiamos nuostata, kad elgesio kontrolę lemia valdovo būdas (Kinija, Amerikos indėnai)

Kitos klasifikacijos (remiasi pozityviosiomis teisės kategorijomis)

q S.Howl: skirstymas pagal rases (semitai, mongolai, indoeuropiečiai)

q S. Esmein skirsto:

§ romanų

§ germanų

§ anglosaksų

§ slavų

§ islamo

q R.David skirsto:

§ romanų-germanų

§ bendrosios teisės (common-law – anglosaksų t.)

§ socialistinės teisės

§ islamo

§ hindu

§ tolimųjų rytų

§ Afrika ir Madagaskaras

q Zwergert und Kotz:

§ romanų

§ germanų

§ šiaurės šalių

§ socialistinė teisė

§ bendroji teisė

§ tolimųjų rytų

§ islamo

§ Indijos

Vakarų teisės tradicija

Susiformavo XI – XIIIa. (popiežių revoliucija)

Kildinama iš keturių šaltinių:

§ Romos teisė (ypač privatinė)

§ Graikų politinės socialinės idėjos

§ Žydų teisė ir judaizmas

§ Germanųtesiė

Tradicijos bruožai:

1. teisės institutai griežtai atriboti nuo kitų socialinių institutų (moralės, religijos, politikos)

2. teisės institutus administruoti paskirta grupė žmonių, kuriems teisinė praktika – profesionali veikla.

3. šie asmenys specialų išsilavinimą įgyja specialiose tam skirtose mokslo institucijose.

4. institucijos, kuriose įgyjamas tas išsilavinimas ir administruotini institutai yra tarpusavy susiję. Todėl teisė apima ne tik normas, sprendimus, komandas, bet ir tai, ką žmonės, dirbantys ir mokantys būsimus profesionalus, sako apie teisę.

5. tiesė yra vientisa, integruota sistema, vientisas kūnas.

6. tokį teisės vieningumą užtikrina joje įmontuotas organiškas kaitps mechanizmas. Tokios savybės neturi jokia kita sistema.

7. Šito augimo nesugriauna jokie perversmai.

8. teisė yra viršesnė už politinę valdžią

9. teisė yra pliuralistinė, nes joje gali koegzistuoti skirtingos sistemos

10. teisės tradicijai būdinga nuolatinė kova tarp idealų ir tikrovės, tarp dinamiškumo ir stabilumo.

Vakarų teisės tradicijoje atsiranda dvi kertinės idėjos: konstitucionalizmas ir viešosios bei privatinės teisės atribojimas.

Teisei turinčios įtaką revoliucijos:

§ popiežių

§ Anglijos

§ Prancūzijos

§ Amerikos

§ reformacijos

§ Rusijos

Romanų-germanų teisės tradicijos bruožai

1. Visas teisės mokslas vystėsi romėnų teisės pagrindu

2. Išaukštinamos normos

– teisingo elgesio taisyklės

3. Svarbiausias vaidmuo tenka įstatymui

4. Ryški įstatymo klasifikavimo tendencija

5. Teisės sistemos pagrindas – civilinė teisė, reguliavusi santykius tarp žmonių

6. Susiformavo Europoje, rėmėsi Justiniano kodeksu

7. Būdingas socialinis kryptingumas: po Prancūzijos revoliucijos įtvirtinamos socialinės teisės

8. Paplitusi Europoje, Amerikoje, Rusijoje, kai kuriose Afrikos šalyse.

8.TEISINĖ VALSTYBĖ

Teisės ir valstybės sąveika

Teisės priklausomybė nuo valstybės:

§ tiesioginė – priklauso tiek, kiek ją išreiškia teisėkūra (kompetentingų institucijų, papročių sankcionavimas)

§ netiesioginė – priklauso nuo ideologijos, religijos.

Valstybės priklausomybė nuo teisės:

§ valstybės nutarimai įtvirtinami teisės aktais

§ valstybės sprendimų turinį lemia teisės normos, nes kurdama teisę, ji jau vadovaujasi įtvirtintomis tteisės normomis.

Teisinės valstybės teorijų raida

Teisinė valstybė – vakarų produktas. Tai valstybė, kurią riboja teisė. Teisės viešpatavimas turi negatyvų ir pozityvų efektą. Negatyvus – varžo valstybę, pozityvus – įpareigoja valstybę.

Rechtstaat – teisinė valstybė, suvaržyta teisės, tik politinė valdžia yra gana laisva pakeisti teisinį reguliavimą remdamasi savo pačios nustatyta tvarka.

Rule of law ir rechtstaat – dvi sampratos, kurios XXIa. visai suartėjo.

Teisinės valstybės parametrai

L. Fuller – morali teisė pasižymi šiais požymiais

§ normų bendrumas

§ promulgavimas (paskelbimas)

§ prospektyvumas ( numato ateitį)

§ normų suprantamumas ir aiškumas

§ normos nereikalauja neįmanomų dalykų

§ normos neprieštarauja vviena kitai

§ normos yra stabilios

§ kongruentiškumas – valstybės pareigūnų veiksmai turi atitikti normų reikalavimus

šie požymiai – iš prigimtinės teisės mokyklos.

Pozityvizmas šiuos požymius pavertė teisinės valstybės parametrais.

J. Raz ir F.A. Hayek: teisinė valstybė – formali kategorija. Nereikia socialinės gerovės susieti su teisine valstybe. BBandoma daryti takoskyrą tarp teisinės ir socialinės valstybės:

§ Įstatymai nukreipti į ateitį, vieši ir aiškūs

§ santykinai stabilūs

§ specialus teisinis reguliavimas turi atitikti teisės aktus

§ nepriklausomi teismai

§ konkretus reguliavimas grindžiamas bendrosiomis normomis

§ prigimtinio teisingumo principų laikymasis

§ teismai turi įgaliojimus patikrinti ar šių principų laikomasi

§ teismai turi būti lengvai prieinami

§ nusikaltimų prevenciją vykdantys organai turi apribotą veikimo laisvę

Margaret Jane Radin: skiria dvi teisinės valstybės sampratas – substentyviąją ir instrumentinę. Jos viena kitą papildo.

Instrumentinė teisinė valstybė:

1. normos yra bendros

2. viešumo požymis (bet ne viskas turi būti skebiama iš anksto)

3. prospektyvumas

4. aiškumas

5. vidinis neprieštaringumas

6. stabilumas

7. kongruentiškumas

8. normas įmanoma įvykdyti

Substantyvioji teisinė valstybė:

1. panašios byld turi būti sprendžiamos panašiai

2. negali būti nusikaltimo jei nėra įstatymo

3. nešališkas įrodymų vertinimas

4. prigimtinio teisingumo principas

5. visuomenės nuomonė neturi įtakoti teismų sprendimo