Priežastinis ryšys tarp pavojingos veikos ir pavojingų pasekmių ir jo nustatymas

Priežastinis ryšys tarp pavojingos veikos ir pavojingų pasekmių ir jo nustatymas

ĮŽANGA 2

I. OBJEKTYVIOJI NUSIKALTIMO PUSĖ 4

1. PAVOJINGA VEIKA 6

2. NUSIKALSTAMOS PASEKMĖS 7

II. PRIEŽASTINIS RYŠYS TARP PAVOJINGOS VEIKOS IR PAVOJINGŲ PASEKMIŲ IR JO NUSTATYMAS 10

1. BŪTINOSIOS PASEKMIŲ KILIMO SĄLYGOS TAISYKLĖ IR JOS NUSTATYMAS. 12

2. BŪTINASIS IR ATSITIKTINIS PRIEŽASTINIS RYŠYS IR JO NUSTATYMAS. 13

3. PRIEŽASTINIO RYŠIO NUSTATYMO SVARBA BYLOSE DĖL NUSIKALTIMŲ ŽMOGAUS GYVYBEI 14

4. PRIEŽASTINIO RYŠIO NUSTATYMO PROBLEMOS PRAKTINIAME DARBE. 16

IŠVADA 20

LITERATŪROS SĄRAŠAS: 21ĮŽANGA

Žmonija išgyveno tūkstantmečius, išnyko vienos valstybės, atsirado kitos, keičiasi valstybių formos, jų valdovai, vyriausybės. Žmonija pasiekė aukštą civilizacijos lygį, įveikė ddaug, kaip atrodė, neįveikiamų problemų, tik nusikalstamumo problema iki šiol atrodo neįveikiama.

Nuo seno žmonių ir valstybės interesams apginti yra nustatomas draudžiamų veikų ratas. Žmogus pažeisdamas savo veiksmais draudimą, padaro žalą teisiniams gėriams – nusikaltimą, todėl jis susilaukia neišvengiamos pasekmės – bausmės. Nusikaltimo ir bausmės pagrindu formuojama baudžiamoji teisė.

Ilgus šimtmečius į bausmę buvo žiūrima tik kaip į atpildą už padarytą nusikaltimą. Bausmė tebuvo keršto aktas ir priemonė įbauginti kitus.

Jau seniai užmarštyje tie laikai, kai bausmėmis buvo siekiama sunaikinti nusikaltėlį, o ne ppaveikti jo elgesį norima linkme. Dabar jau daugelyje valstybių atsisakyta mirties bausmės ir istoriniuose veikaluose minimi faktai apie tai, kaip žiauriai buvo baudžiami nusikaltėliai, kaip jie būdavo žalojami ir net už mažiausią nusikaltimą skiriama mirties bausmė, dabar kelia siaubą. Sunku ppatikėti, kad prasikaltę asmenys būdavo deginami, nukirsdinami, paskandinami, atiduodami sudraskyti laukiniams žvėrims, gyvi užkasami į žemę.

Daug laiko praėjo, kol pagaliau buvo suprasta, kad daug naudingiau nuteistąjį panaudoti kaip darbo jėgą, nei sunaikinti ar sužaloti, taigi ilgainiui atsirado kitokių rūšių bausmės – nuteistųjų darbas kasyklose, katorgos darbai.

Nors dabar bausmės nėra tokios žiaurios, jomis vis dėlto suvaržomas kaltininko statusas, todėl labai svarbu tinkamai, visapusiškai ir išsamiai įvertinti kaltininko padarytą veiką.

„Asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo numatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu“ [1,5]

Kad teisingai būtų pritaikytas baudžiamojo kodekso straipsnis, buvo sukurtas mokymas apie nusikaltimo sudėtį. Mokymas apie nusikaltimo sudėtį atspindi formalius nusikaltimo sudėties požymius: objektyvių ir subjektyvių elementų požymius, tuo pačiu leisdamas atsakyti į klausimą ar buvo padarytas nusikaltimas ir kkoks nusikaltimas padarytas.

Kvalifikuotojas – kvotėjas, tardytojas, teisėjas, spręsdamas ar veika gali būti laikoma nusikaltimu, sutapatina jos požymius su konkrečia nusikaltimo sudėtimi, numatyta baudžiamajame įstatyme.

Objektyvūs požymiai apibūdina išorinius nusikaltimo požymius. Nusikaltimo objektyviosios pusės nustatymas turi didelę reikšmę teisingam nusikaltimo kvalifikavimui.

Vienas iš objektyviosios pusės požymių yra priežastinis ryšys tarp pavojingos veikos ir pavojingų pasekmių. Šiame darbe aš pasistengsiu paaiškinti kas yra priežastinis ryšys tarp pavojingos veikos ir pavojingų pasekmių, tačiau išsamiai ir visapusiškai atskleisti priežastinio ryšio esmės ir jo nustatymo neįmanoma, nekalbant aapie pačią veiką ir pasekmes. Todėl kalbant apie priežastinį ryšį, pirmiausia bendrais bruožais aptarsiu visus nusikaltimo objektyviosios pusės požymius.I. OBJEKTYVIOJI NUSIKALTIMO PUSĖ

Kaip jau minėjau, teisingam nusikaltimo kvalifikavimui didelę reikšmę turi nusikaltimo objektyviosios pusės nustatymas. Kaip tik objektyviniai požymiai apibūdina pavojingą visuomenei veiką, jos sukeltas pavojingas visuomenei pasekmes, priežastinį ryšį tarp pavojingos veikos ir pavojingų pasekmių, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą, įrankius. Kaip tik objektyviosios pusės požymiais skiriasi daugelis nusikaltimų sudėčių ir dažniausiai vienos nusikaltimų sudėtys nuo kitų panašių nusikaltimų sudėčių atribojamos pagal objektyviosios pusės požymius. Dažnai nusikaltimas siejamas su objektyviąja nusikaltimo sudėties puse, nes paprastai nusikaltimą galima pamatyti per objektyviąją pusę.

„Objektyvioji nusikaltimo pusė – tai išorinė pavojingo kėsinimosi, kuriuo pažeidžiami baudžiamojo įstatymo saugomi teisiniai gėriai, pasireiškimo pusė.“ [3, 167 ]

Baudžiamosios teisės teorijoje prie požymių, apibūdinančių nusikaltimo sudėties objektyviąją pusę priskiriama:

– pavojinga veika, kuri gali pasireikšti veikimu ar neveikimu;

– nusikalstamos pasekmės;

– priežastinis ryšys tarp veikos ir atsiradusių pasekmių;

– nusikaltimo padarymo vieta, laikas, būdas, įrankiai, priemonės (be to gali būti ir kitos objektyvios aplinkybės).

Nusikaltimo sudėties objektyviąją pusę sudaro išorinę kėsinimosi pasireiškimo pusę apibūdinantys požymiai, kurie yra numatyti baudžiamajame įstatyme, kurį kuriant atsižvelgiama į esminius, būdingiausius konkrečios nusikaltimo rūšies objektyviosios pusės požymius.

LR BK specialiosios dalies straipsnių dispozicijose, priešingai, nei kiti nusikaltimo sudėties elementai, nusikaltimo objektyvioji pusė visada vvienaip ar kitaip yra aprašoma.

Paprastose ir aprašomose dispozicijose objektyviosios pusės požymiai aprašomi daugiau ar mažiau tiksliai, blanketinėse dispozicijose nedetalizuojama, pateikiamas bendras nusikaltimo objektyviosios pusės aprašymas, o norint sužinoti koks elgesys draudžiamas, reikia remtis ir kitais įstatymais ar poįstatyminiais aktais. Pavyzdžiui, LR BK 246 straipsnis „Transporto priemones vairuojančių asmenų pažeidimas eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių“. Inkriminuojant veikas pagal šį baudžiamojo kodekso straipsnį, reikia remtis Kelių eismo taisyklėmis, kuriose konkrečiai išvardyta koks elgesys yra draudžiamas. Atsižvelgiant į Kelių eismo taisykles galimą spręsti ar veika tikrai atitinka LR BK 246 straipsnio objektyviąją pusę.

Kartais baudžiamojo kodekso straipsnių dispozicijose veikos ir pavojingų pasekmių požymiai aprašomi vienu žodžiu. Kaip pavyzdį galima pateikti Lietuvos Respublikos Baudžiamojo Kodekso 271 straipsnį. Šio straipsnio dispozicijoje žodis „pagrobimas“ išreiškia ir veiką, t.y. neteisėtą turto paėmimą iš savininko, ir pasekmes, t.y. neteisėto turto paėmimo atveju savininkas netenka turto.

Kiekvienam nusikaltimui yra būdingas atitinkamas padarymo būdas, laikas, vieta, kiekvienu nusikaltimu padaroma žala teisiniams gėriams ar sukeliama žalos grėsmė, tačiau konstruojant konkrečias nusikaltimų sudėtis vienos paminėtos aplinkybes į sudėtis įtraukiamos, o kitos neįtraukiamos. Pavyzdžiui vienais atvejais nusikalstama veika siejama su pasekmėmis, kitais atvejais pasekmės nebūtinos, t.y. atsakomybė numatoma už pačią veiką, nepriklausomai nuo pasekmių. Kaip pavyzdį vėlgi galima pateikti LR BK 246 straipsnį iir nuo 2000m. įsigaliojusį 2461 straipsnį. Atsakomybė pagal LR BK 2461 str., atsiranda už pačią veiką – vairavimą esant neblaiviam ir jokios pasekmės čia nebūtinos, o atsakomybė pagal LR BK 246 str. atsiranda priklausomai nuo pasekmių – jei autoįvykio metu dėl neblaivaus vairuotojo kaltės padarytas lengvas kūno sužalojimas ar didelė materialinė žala, veika kvalifikuojama pagal LR BK 246 str. 1d., ir kuo didesnė žala padaroma, kuo sunkesni kūno sužalojimai, kuo pavojingesnės pasekmės, atitinkamai veika kvalifikuojama pagal LR BK 246 str. 2d., 3d., 4d. ir atitinkamai didesnė baudžiamoji atsakomybė numatoma.

Taip pat kalbant apie aplinkybių įtraukimą į konkrečias .nusikaltimų sudėtis, galima pasakyti, kad vienais atvejais nurodomas konkretus nusikaltimo padarymo būdas, įrankiai, priemonės, kitais ne. Pvz.; LR BK 225 str. 3d., chuliganizmas ar piktybinis chuliganizmas naudojant šaunamuosius ginklus, peilius, ar kitus daiktus, specialiai pritaikytus kūnui sužaloti, nurodyti konkretūs įrankiai, kuriuos naudojant, veika kvalifikuotina pagal LR BK 225 str. 3d.

Vienos aplinkybės įtraukiamos, o kitos ne todėl, kad tie patys nusikalstami tikslai gali būti pasiekiami labai įvairiai ir konstruojant nusikaltimų sudėtis siekiama išskirti, nustatyti svarbiausius, bendriausius požymius.

Dėl būtinųjų nusikaltimo sudėties objektyviosios pusės požymių teisinėje literatūroje egzistuoja dvi nuomonės:

1- oji nuomonė – visų konkrečių nusikaltimų sudėčių būtinasis požymis yra tik veika.

2- oji nuomonė – būtinieji kiekvienos

konkrečios nusikaltimo sudėties objektyviosios pusės požymiai yra veika, nusikalstamos pasekmės ir priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių.

Remiantis pirmąja nuostata nusikaltimo sudėtys gali būti klasifikuojamos į materialiąsias ir formaliąsias ir tik materialiosiose nusikaltimų sudėtyse yra reikšmingas priežastinio ryšio tarp pavojingos veikos ir pasekmių nustatymas, antrąja nuostata paneigiama tokia sudėčių klasifikavimo galimybė.1. PAVOJINGA VEIKA

Baudžiamosios teisės moksle išskiriamos keturios pagrindinės veikos teorijos – kauzalinė, finalinė, socialinė ir negatyvioji, kadangi kaip ir bet kokiu klausimu, bet kokioje srityje, taip ir nagrinėjant veiką, jos prigimtį iir esmę išreiškiamos labai įvairios nuomonės.

Kauzalinės veikos teorijos šalininkai veiką siejo su pakitimais išoriniame pasaulyje. Jie aiškino, kad veika pasireiškia asmens valios nulemtu kūno judesiu ar susilaikymu nuo jo.

Finalinės teorijos atstovai veiką apibrėžė kaip žmogaus tikslingos veikos išraišką.

Pasak socialinės veikos teorijos šalininkų veika – tai žmogaus veikla kurią sąlygoja socialinis išorinis pasaulis.

Negatyvioji veiklos teorija rėmėsi išvengimo principu, t.y. veikimo atveju nustojus veikti, o neveikimo atveju pradėjus veikti galima išvengti kiekvieno nusikaltimo ir kaltininkui galėjusiam išvengti pasekmės, bet jos neišvengusiam bus iinkriminuojama pasekmė.

Baudžiamosios teisės vadovėlyje nusikalstama veika apibrėžiama kaip „priešingas teisei, pavojingas, sąmoningas ir valingas žmogaus elgesys išoriniame pasaulyje.“ [3, 169 ]

Be veikos kalbėti apie nusikaltimą negalima, kadangi nusikaltimas pirmiausia yra pavojinga veika, būtent nuo jos yra įstatymais saugomi teisiniai gėriai. BBaudžiamuosiuose įstatymuose numatytas pasekmes sukelia būtent žmogaus padaryta pavojinga veika.

Nusikalstama veika daroma žala teisiniams gėriams, kuriuos saugo baudžiamasis įstatymas, t.y. pavojinga veika sukeliamos nepageidautinos pasekmės, todėl veika yra pavojinga ir priešinga teisei. Nusikalstama veika turi būti sąmoninga ir valinga, t.y. žmogaus valdoma ir kontroliuojama, tik tokia veika gali būti laikoma nusikalstama. Ir ta veika turi būti konkreti, o už savo mintis, pažiūras ir įsitikinimus žmogus negali būti baudžiamas nebent jie būtų realizuojami pavojinga veika.

Išoriškai veika gali pasireikšti veikimu ir neveikimu.

Paprasčiau yra kalbėti apie veikimą, kuris pasireiškia įvairių veiksmų atlikimu, t.y. sąmoningu ir valingu žmogaus kūno judesiu, netgi veikimas žodžiu (pavyzdžiui: nusikaltimo bendrininko – kurstytojo veikimas), kėsinantis į baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes. Veikimas yra pagrindinė nusikaltimo padarymo forma, galinti savo fizine eesme, padarymo būdu pasireikšti labai įvairiai.

Nuo veikimo neveikimas skiriasi savo fizine prasme. „Neveikimas yra pasyvus žmogaus elgesys, sukeliantis ar galintis sukelti išoriniame pasaulyje tam tikrus pakitimus.“ [3, 171 ]

Tiek veikimui tiek neveikimui yra būdingi pavojingumas ir priešingumas teisei. Neveikimo pavojingumas pasireiškia žalos atsiradimu susilaikant nuo tam tikrų veiksmų atlikimo. Priešingai nei veikimo atveju, neveikimo atveju žmogus neatlieka kūno judesių kuriuos privalėjo ir galėjo atlikti ir žmogus turi suvokti, kad jis privalo atitinkamai veikti.

Nuo pavojingos veikos prasideda kiekvienas nusikaltimas. Pavojinga veika yyra pirmas ir pagrindinis nusikaltimo objektyviosios pusės požymis, kuris naudojamas konstruojant nusikaltimų sudėtis.

Kalbant apie pavojingą veiką galima išskirti svarbiausius teiginius:”

1. Pavojinga veika yra objektyvus baudžiamosios atsakomybės pagrindas. Be veikos negali būti baudžiamosios atsakomybės.

2. Pavojinga veika pripažįstamas ne bet koks žmogaus poelgis, o tik toks, kuris kelia realų pavojų valstybėje branginamoms vertybėms.

3. Žala valstybėje branginamoms vertybėms gali būti padaroma ne tik aktyviais veiksmais, bet ir neveikimu. Todėl terminas „pavojinga veika“ apima ir veikimą, ir neveikimą.

4. Pavojingą veikimą galima padaryti ne tik fiziniu smurtu, bet ir kitokiu fiziniu poveikiu, be to rašymu, piešimu, žodžiais, konkliudentiniais veiksmais, ypatingų organizmo savybių panaudojimu.

5. Negali būti pripažįstamos pavojinga veika ir kriminalizuojamos pažiūros ir jų viešas skleidimas, taip pat kritika.

6. Pavojinga veika gali reikšti ir vieną kūno judesį, ir kelis kūno judesius ar jų kompleksą.

7. Atsakomybė už neveikimą gali atsirasti tik įstatymo nustatytais atvejais, esant asmens pareigai b.ei galimybei veikti.“ [4, 85-86 ]2. NUSIKALSTAMOS PASEKMĖS

Nusikalstamos pasekmės yra nusikaltimo rezultatas. Nusikalstamų pasekmių reikšmė yra labai plati, kadangi nuo nusikalstamų pasekmių priklauso nusikaltimo pavojingumas, pasekmės gali būti nusikaltimą kvalifikuojančiomis aplinkybėmis, į nusikalstamas pasekmes atsižvelgiama skiriant bausmę, be to jos padeda atriboti nusikaltimą nuo kitų teisės pažeidimų.

„Kiekvienu nusikaltimu yra kėsinamasi į baudžiamojo įstatymo saugomus teisinius gėrius. Kėsinantis šiems gėriams yra padaroma žala ar sukeliama tokios žalos grėsmė. ŠŠi žala, kuri atsiranda kėsinantis į baudžiamojo įstatymo saugomus objektus, t.y. teisinius gėrinius, ir vadinama nusikalstamomis pasekmėmis. “ [3, 174 ]

Bet kokiu atveju, t.y. ar nusikaltimu padaroma žala teisiniams gėriams ar sukeliama tokios žalos grėsmė, objektui atsiranda tam tikrų pakitimų, todėl nusikalstamos pasekmės betarpiškai susijusios su nusikaltimo objektu. Nusikalstamos pasekmės daugiausia priklauso nuo nusikalstamo kėsinimosi objekto turinio.

„Teisiniams gėriams, į kuriuos yra kėsinamasi, padaroma žala arba sukeliama tokios žalos grėsmė. Teisiniam gėriui, atsižvelgiant į jo pobūdį, gali būti padaroma fizinė, turtinė, moralinė, politinė ir pan. žala. Kėsinantis į tokį teisinį gėrį kaip „gyvybė“ atsiranda fizinio pobūdžio žala, kėsinantis į teisinį gėrį „nuosavybė“ – turtinio pobūdžio žala, kėsinantis į teisinį gėrį „garbė“ – moralinė žala, kėsinantis į teisinį gėrį „valstybės valdžios ir valdymo institucijų autoritetas“ – politinė žala.“ [3,158 ]

Pasekmės dažniausiai būna susijusios su tam tikros žalos padarymu. Priklausomai nuo to koks yra objekto turinys kyla ir atitinkamos pasekmės, t.y. jei objekto turinys susijęs su asmens gyvybe, sveikata – atsiranda fizinio pobūdžio pasekmės, jei objekto turinys susijęs su nuosavybe – atsiranda turtinio pobūdžio pasekmės. Nusikalstamos pasekmės pagal žalos pobūdį gali būti skirstomos į turtines, fizines, politines, moralines ir kt. Nusikaltimų sudėtyse labiau konkretizuotos turtinės ir fizinės pasekmės, o pasekmės, susijusios su moralinės, ppolitinės ir kt. žalos padarymu, nusikaltimų sudėtyse nėra taip tiksliai apibrėžtos. Pavyzdžiui: LR BK numatyta konkreti piniginė žalos dydžio išraiška, kuomet vagystę galima laikyti padarytą stambiu mastu, t.y. kai pagrobtojo turto vertė viršija 250 MGL dydžio sumą; LR BK straipsniuose numatyta konkreti fizinė žala – sunkus, apysunkis kūno sužalojimas.

Pasekmių pavojingumas priklauso nuo nusikaltimo objekto vertingumo.

Kaip jau paminėjau anksčiau, priklausomai nuo to ar nusikalstamos pasekmės yra numatytos įstatymo leidėjo tarp konkrečių nusikaltimo sudėties požymių, nusikaltimų sudėtys skirstomos į materialiąsias ir formaliąsias. „Materialiosiose nusikaltimų sudėtyse įstatymo leidėjas dažniausiai tiesiogiai nurodo pasekmių atsiradimą vartodamas sąvokas „turtinė žala“, „sunkios materialinės pasekmės“, „kitos sunkios pasekmės“, „didelė žala“ ir pan. Tačiau kai kuriose nusikaltimų sudėtyse įstatymo leidėjas nurodo tik konkrečias pasekmes, apibūdinančias pačią veiką, pvz., nužudymas, tyčinis turto sunaikinimas ar sužalojimas, tyčinis sunkus kūno sužalojimas ir t.t.“ [3, 177 ]

Lietuvos Respublikos Baudžiamajame kodekse yra nemaža straipsnių, kurie baudžiamąją atsakomybę numato ne už pačios pavojingos veikos padarymą, o tik dėl jų padarymo kilus pasekmėms. Pavyzdžiui LR BK 84 str. „Transporto eismo saugumo ir eksploatacijos taisyklių pažeidimas“. Pagal šį straipsnį veika kvalifikuojama tuo atveju, kai pažeidimas sukelia nelaimingų atsitikimų žmonėms, katastrofą, avariją ar kitokias sunkias pasekmes. LR BK 246 str. baudžiamąją atsakomybę už kelių eismo taisyklių pažeidimus sieja

su didelės materialinės žalos padarymu, kūno sužalojimo padarymu ar gyvybės atėmimu.

Dažniausiai baudžiamoji atsakomybė esant neatsargiai kaltės formai taip pat nustatoma tik esant įstatyme nurodytoms pasekmėms. Kaip pavyzdys – LR BK 279 str. – neatsargus svetimo turto sunaikinimas ar sužalojimas baudžiamąją atsakomybę užtraukia tik tuo atveju, kai .nukentėjusiajam padaroma didelė turtinė žala.II. PRIEŽASTINIS RYŠYS TARP PAVOJINGOS VEIKOS IR PAVOJINGŲ PASEKMIŲ IR JO NUSTATYMAS

Priežastinio ryšio problema pradėta nagrinėti labai seniai. Net senovės Romos teisėje šalia neteisėtų veiksmų ir kaltės, buvo išskirtas priežastinis rryšys.

XIX a. priežastinio ryšio problemos pradėtos nagrinėti dar nuodugniau. Šiuo metu teisės moksle egzistuoja įvairių priežastinio ryšio teorijų: būtinos pasekmės teorija, pakankamos priežasties teorija, tiesioginės pasekmės teorija, betarpiškos pasekmės teorija, artimiausios priežasties teorija ir kt., tačiau ekvivalentinio ir adekvataus priežastinio ryšio teorijos yra reikšmingiausios baudžiamosios teisės mokslui.

Labiausiai paplitusi yra ekvivalentinio priežastinio ryšio teorija, aiškinanti, kad priežastinis ryšys egzistuoja tik tada, kai veiksmas yra ekvivalentinė pasekmės priežastis, t.y. veiksmas yra būtina, privaloma sąlyga. Pasak šios teorijos šalininkų, jeigu tarp veiksmo ir rrezultato įsikiša trečiasis asmuo, tarp veiksmo ir pasekmių nebelieka ekvivalentinio priežastinio ryšio.

„Pagal adekvataus priežastinio ryšio teoriją priežastinis ryšys tarp veiksmų ir jų žalingų pasekmių egzistuoja tada, kai veiksmai padidina žalos atsiradimo galimybę. Kitaip tariant, kadangi veiksmai padidina žalos atsiradimo riziką, aatsiradusi žala yra laikytina normalia tų veiksmų pasekme.“ [3, 179 ]

Iš tokio adekvataus priežastinio ryšio apibūdinimo matyti, kad gali egzistuoti daug kurios nors pasekmės priežasčių ir adekvati priežastis nėra vienintelė tam tikrų pasekmių priežastis, tik ji, paversdama tikrove tam tikrų pasekmių atsiradimo tikimybę, išsiskiria iš kitų priežasčių.

Priežastinis ryšys tarp pavojingos veikos ir pavojingų pasekmių yra specifinis nusikaltimo sudėties požymis, įrodinėtinas materialiose nusikaltimų sudėtyse.

„Priežastinis ryšys – tai toks santykis tarp reiškinių, kuriam esant vienas reiškinys ar sąveikaujančių reiškinių visuma (priežastis) sukelia ir nulemia kitą reiškinį (pasekmę). Jeigu šį priežastinio ryšio apibrėžimą pritaikytume baudžiamajai teisei, tai priežastinį ryšį, kaip vieną iš nusikaltimo objektyviosios pusės požymių, galima būtų apibrėžti taip: priežastinis ryšys tarp veikos ir nusikalstamų pasekmių yra toks santykis, kuriam esant veika ssukelia ir nulemia nusikalstamas pasekmes.“ [3, 178 ]

Priežastinis ryšys yra objektyvus reiškinių ryšys. Priežastinis ryšys gali būti pažintas, nustatytas tiriant bylą. Priežastinio ryšio pobūdis objektyvus, priežastinis ryšys egzistuoja nepriklausomai nuo mūsų norų, juk tam tikros mūsų veikos visada sukelia vienokias ar kitokias pasekmes ir mes galime numatyti kokias pasekmes gali sukelti vienoks ar kitoks poelgis.

Baudžiamojoje teisėje yra svarbu nustatyti priežastinį ryšį tik tarp pavojingos veikos ir pavojingų pasekmių, kurios įeina į kaltininkui inkriminuojamo nusikaltimo objektyviąją pusę, nes dažnai bet kokia ppasekmė atsiranda veikiant kelioms priežastims, tačiau nereikalaujama nustatyti visas kilusių pasekmių priežastis ar galimas pasekmes.

Žmogus už atsiradusią žalą gali atsakyti tik tada, kai žala buvo jo veikos pasekmė, t.y. tarp jo veikos ir atsiradusių pasekmių yra priežastinis ryšys.

Norint nustatyti priežastinį ryšį tarp veikos ir pasekmių, visada pirmiausia reikia nustatyti ar veika yra uždrausta baudžiamojo įstatymo, veikime turi būti bent galimybė sukelti žalingas pasekmes, ar veiką padarė nusikaltimo subjektas, ar veika buvo padaryta anksčiau, nei atsirado pasekmės.

Ne mažiau svarbu yra nustatyti ar veika buvo būtina nusikalstamų pasekmių atsiradimo sąlyga, ar ji buvo konkreti pasekmės priežastis.

Kadangi tarp asmens veiksmų ir atsiradusių pasekmių gali būti atsitiktinis priežastinis ryšys, už tokias atsiradusias pasekmes žmogus negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Pavyzdžiui: kaltininkas nukentėjusiajam padarė lengvą kūno sužalojimą, nesukėlusį trumpalaikio sveikatos sutrikimo. Vėliau buvo užkrėstas kraujas ir nukentėjusysis mirė. Medicininės ekspertizės išvadoje mirties priežastimi nurodytas kraujo užkrėtimas. Todėl priežastinio ryšio tarp kaltininko veiksmų, t.y. padaryto lengv.o kūno sužalojimo ir nukentėjusiojo mirties, nėra ir jis turi atsakyti tik už padarytą lengvą kūno sužalojimą, bet ne už mirtį, kadangi nukentėjusysis mirė ne dėl padaryto lengvo sužalojimo.

Išvadą, kad yra priežastinis ryšys tarp pavojingos veikos ir pavojingų pasekmių turi padaryti bylą tiriantis asmuo – kvotėjas, tardytojas ar teisėjas. Kitaip, nnei veiką ar dėl jos kilusias pasekmes, priežastinio ryšio negalima tiesiogiai užfiksuoti liudytojų ar kitų proceso dalyvių parodymais, kitais procesiniais aktais. Priežastinio ryšio išvada yra teisinė išvada, kurią savarankiškai daro kvotėjas, tardytojas ar teisėjas. Priežastinio ryšio klausimai įstatyme nereguliuojami. Priežastinio ryšio klausimai sprendžiami remiantis teorija, kadangi baudžiamajame kodekse nėra nei vieno straipsnio apie priežastinį ryšį. Bylą tiriantis asmuo , nustatęs pavojingos veikos požymius ir įrodęs baudžiamajame kodekse numatytų pasekmių buvimą, turi padaryti išvadą ar yra priežastinis ryšys tarp padarytos veikos ir kilusių pasekmių, t.y. turi susieti veiką ir pasekmes priežastiniu ryšiu.

Dažniausiai priežastinio ryšio nustatymo problemos iškyla kai pasekmių kilimą lemia kelios priežastys. Tokiais atvejais tenka nustatinėti kokia priežastis buvo pagrindinė, nulėmusi pasekmes.

Praktikoje, bylą tiriantis asmuo, darydamas išvadą ar yra priežastinis ryšys tarp pavojingos veikos ir pavojingų pasekmių turi remtis duomenimis, nustatytais procesiniuose aktuose ir teorinėmis žiniomis apie priežastinį ryšį, priežastinio ryšio nustatymo metodika.

Nustatant priežastinį ryšį labai padeda medicininės ekspertizės, kuriose konstatuojamos mirties priežastys, procesiniai dokumentai, kuriuose fiksuojami liudytojų ir kitų proceso dalyvių parodymai, bei gyvenimo patirtis.

Priežastinio ryšio tarp veikos ir nusikalstamų pasekmių buvimas yra objektyvus baudžiamosios atsakomybės pagrindas.1. BŪTINOSIOS PASEKMIŲ KILIMO SĄLYGOS TAISYKLĖ IR JOS NUSTATYMAS.

Praktiniame darbe nustatyti priežastinį ryšį, t.y. padaryti išvadą ar yra priežastinis ryšys tarp pavojingos veikos iir pavojingų pasekmių, labai padeda teorijos apie priežastinį ryšį, jo atmainas, bei priežastinio ryšio nustatymo metodikos, žinojimas.

Kadangi pasitaiko nemaža atvejų, kai kelios priežastys nulemia pasekmės kilimą, norint nustatyti priežastinį ryšį, pirmiausia reikia patikrinti būtinosios sąlygos taisyklę, t.y. nustatyti ar padaryta pavojinga veika buvo būtina, kad atsirastų pasekmės.

„Būtinosios sąlygos nustatymas – tai fakto nustatymas, ar mus dominanti ir įstatyme aprašyta veika buvo būtina pasekmių kilimo sąlyga“ [4,95], taip paaiškinama būtinosios pasekmių kilimo sąlygos taisyklė V.Piesliako mokymo leidinyje.

Ši taisyklė yra viena iš priemonių, gelbstinti nustatant priežastinį ryšį. Kvotėjui, tardytojui, teisėjui tenka savarankiškai daryti teisines išvadas ar yra priežastinis ryšys tarp padarytos veikos ir kilusių pasekmių, kurios inkriminuojamos kaltininkui ir šios taisyklės supratimas, gebėjimas pritaikyti konkrečiose situacijose padeda greičiau padaryti išvadas dėl priežastinio ryšio buvimo.

Kaip jau minėjau, labiausiai ši taisyklė pagelbsti, kai prie pasekmės kilimo prisideda kelios priežastys. Tarkim, padarytas nusikaltimas ir tyrimo metu paaiškėja, kad du kaltininkai padarė pažeidimus, taigi reikia nustatyti, kurio veika turi priežastinį ryšį su pavojingomis pasekmėmis, kurį iš jų, ar abu reikia patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Tokiais atvejais taikant minėtą taisyklę, pirmiausia keliamas klausimas: jeigu nebūtų padaryta pavojinga veika, ar kiltų pasekmės? Norint atsakyti į rūpimą klausimą, reikia atmesti iš visuotinio reiškinių sąryšio kiekvieną iš galimų pasekmių atsiradimo priežasčių,

t.y. paeiliui atmesti vieno kurio pažeidėjo veiką ir palikti visas kitas tikėtinas pasekmių kilimo priežastis. Aiškinant paprasčiau, reikia įsivaizduoti, kad vienas iš pažeidėjų iš tikro nepadarė pažeidimo ir tuomet vertinti ar kito pažeidėjo veika nulėmė kilusias pasekmes, nesant pirmojo pažeidėjo veikai. Taip ir nustatoma kurio iš pažeidėjų veika buvo būtina sąlyga kilti pasekmės.

Dar paprasčiau šios taisyklės taikymą paaiškinti konkrečiu pavyzdžiu. Tarkim, iš už stovinčio automobilio, į važiuojamąją dalį, priešais važiuojantį automobilį „VW Golf“ išbėgo pėsčiasis. Automobilio „VW Golf“ vairuotojas, norėdamas iišvengti pėsčiojo pertrenkimo, pasuko į kairę ir susidūrė su priešais atvažiuojančiu automobiliu „Audi 100″, ko pasėkoje buvo sugadinti automobiliai, bei sužalotas automobilio „Audi 100″ keleivis. Nustatyta, kad abiejų automobilių vairuotojai važiavo leistinu greičiu, tačiau automobilio „VW Golf“ vairuotojas buvo neblaivus. Taigi, reikalinga nustatyti, kurio veika nulėmė pasekmes – keleivio sužalojimą ir automobilių apgadinimą. „Audi 100″ vairuotojas jokių kelių eismo taisyklių nepažeidė ir šiuo atveju nukentėjo. Taigi reikia nustatyti automobilio „VW Golf“ vairuotojo veiksmai ar pėsčiojo veiksmai yra priežastiniame ryšyje su ppasekmėmis. Įsivaizduokime, kad automobilio VW Golf“ vairuotojas buvo blaivus, jokių kelių eismo taisyklių nepažeidė, o jas pažeidė tik pėstysis. Jeigu netgi būdamas blaivus vairuotojas negalėtų išvengti pasekmių, galima teigti, kad jo padarytas pažeidimas – vairavimas neblaiviam, nebuvo būtina sąlyga nurodytoms ppasekmėms kilti ir priežastinio ryšio tarp jo vairavimo esant neblaiviam ir pasekmių – automobilio sugadinimo ir keleivio sužalojimo, nėra, vadinasi nėra jo veikoje nusikaltimo sudėties. Dabar tarkim, kad pėstysis nepadarė jokio pažeidimo. Bet tuo atveju automobilio „VW Golf“ vairuotojas, nors ir būdamas neblaivus, pėsčiajam staiga neišėjus į važiuojamąją dalį, nebūtų išvažiavęs priešais atvažiuojantį automobilį ir nebūtų kilusios tokios pasekmės. Taigi tokiu būdu nustatoma, kad tikrai pėsčiojo veika buvo būtina sąlyga pavojingoms pasekmėms kilti.

Būtinosios sąlygos taisyklės nustatymas nereiškia, kad nustatytas priežastinis ryšys. Būtinosios sąlygos taisyklės patikrinima.s yra vienas iš svarbių priežastinio ryšio nustatymo etapų. Nustatinėjant priežastinį ryšį ne mažiau svarbu nustatyti priežastinio ryšio pobūdį, kadangi priežastinis ryšys gali būti atsitiktinis arba būtinasis ir tai būtina skirti praktiniame darbe, nes jų skyrimas yypatingai svarbus baudžiamojoje teisėje.2. BŪTINASIS IR ATSITIKTINIS PRIEŽASTINIS RYŠYS IR JO NUSTATYMAS.

Priežastinis ryšys gali būti atsitiktinis ir būtinasis. Baudžiamąją teisinę reikšmę turi tik būtinasis priežastinis ryšys. Būtinasis priežastinis ryšys yra numatomas iš anksto, pagrįstas dėsningumais ir tuo jis skiriasi nuo atsitiktinio priežastinio ryšio. Atsitiktinis priežastinis ryšys nėra dėsningas, jis paprastai nebūdingas reiškiniui ir gali labai retai atsirasti susidarius tam tikroms sąlygoms.

„Būtinasis priežastinis ryšys yra būdingas, dėsningas reiškinių ryšys. Būtinasis priežastinis ryšys reiškia, jog tam tikromis sąlygomis mus dominančios veikos visada aar bent jau dažniausiai sukelia tam tikros rūšies pavojingas pasekmes.“ [4, 99]

„Atsitiktinis priežastinis ryšys – tai nebūdinga reiškiniui, nedėsninga reiškinių ryšio forma, kuri daug kartų pasikartojančiuose bandymuose nesukelia mus dominančių pasekmių, tačiau tam tikromis sąlygomis, retai pasikartojančiomis, o gal net nepasikartojančiomis sąlygomis, kokiomis nors papildomomis aplinkybėmis padaryta veika gali sukelti pavojingas pasekmes.“ [4, 98]

Baudžiamojoje teisėje nustatyti priežastinio ryšio pobūdį labai svarbu todėl, kad esant atsitiktiniam priežastiniam ryšiui, nepavyksta įrodyti kaltės, kadangi norint įrodyti kaltę, reikia įrodyti, kad asmuo galėjo iš anksto numatyti pasekmes, o numatyti atsitiktines pasekmes yra už žmogaus galios ribų. Normaliai mąstantis žmogus, pažindamas gamtos ir visuomenės dėsnius, iš patirties gali numatyti savo veiksmų ar neveikimo pasekmes, tačiau gali numatyti tik iš dėsningumais pagrįsto priežastinio ryšio kylančias būtinąsias pasekmes. Jis žino kokias pasekmes gali sukelti šūvis į žmogų, dūris peiliu ir pan., bet pavyzdžiui, negali numatyti, kad asmuo, kuriam jis padarė lengvą sužalojimą, suduodamas kumščiais, dėl organizmo ypatumų, tarkim – epilepsijos, mirs prasiskėlęs galvą, griūdamas ant akmeninio grindinio dėl ištikto priepuolio, konflikto metu.

Kalbant apie priežastinio ryšio nustatymą negalima nepažymėti dar vieno priežastinio ryšio aspekto. Be tiesioginio priežastinio ryšio gali būti ir sudėtingas priežastinis ryšys, t.y. ryšys, kurį komplikuoja kitos pašalinės jėgos, t.y. be pavojingos žmogaus veikos prie pasekmių kkilimo prisideda kiti veiksniai – gamtos ar technikos jėgos, pavojinga trečio asmens veika.

Tokiais atvejais, vėlgi tiriant konkrečias baudžiamąsias bylas, nagrinėjant konkrečias situacijas siekiant nustatyti priežastinį ryšį tarp pavojingos veikos ir pavojingų pasekmių, yra būtina atsižvelgti į byloje esančias aplinkybes ir objektyviai, remiantis priežastinio ryšio teorija, atsižvelgiant į visas nusikaltimo padarymo aplinkybes – būdus, priemones, nusikaltimo padarymo vietos ir kt. bylai reikšmingus ypatumus, vertinti ar pasekmės yra dėsningos konkrečioje situacijoje, ar numatomos iš anksto ir konstatuoti priežastinio ryšio buvimą ar nebuvimą. Pripažinus atsitiktinį priežastinio ryšio pobūdį asmuo gali atsakyti tik už pasekmes, kurios buvo tiesioginė jo veikos pasekmė.3. PRIEŽASTINIO RYŠIO NUSTATYMO SVARBA BYLOSE DĖL NUSIKALTIMŲ ŽMOGAUS GYVYBEI

Ypatingas dėmesys turi būti kreipiamas į priežastinio ryšio nustatymą byloje dėl nusikaltimų žmogaus gyvybei.

Neretai analizuojant LR BK 104 str., 105 str., 109 str. teigiama, kad šie straipsniai skiriasi tik pagal subjektyvinę pusę, todėl atsižvelgiant į nusikaltimo subjektyvinę pusę kaltininko veika kvalifikuojama pagal vieną ar kitą straipsnį. Iš tikro šių straipsnių skirtumas yra nemažas ir tą skirtumą sąlygoja ne tik subjektyvinės, bet ir objektyvinės pusės ypatumai.

Kaip tik šių nusikaltimų objektyvinės pusės požymiai yra kaltinamojo parodymų vertinimo ir kaltės nustatymo pagrindas. LR BK 104 str., 105 str., 109 str. straipsnių objektyvinės pusės skirtumai pirmiausia pasireiškia per kilusių ppasekmių ir priežastinio ryšio ypatumus.

Nužudymas – labai pavojingas visuomenei nusikaltimas, nes juo kėsinamasi į didžiausią žmogaus vertybę – gyvybę. Nužudymu nutraukiama kito žmogaus gyvybė, žmogui padaroma neatkuriama žala. Būtini nužudymo požymiai – kaltininko veika ir jos padariniai – kito žmogaus mirtis. Nužudymas yra baigtas nusikaltimas atsiradus padariniams – mirus nukentėjusiajam. Tai materialinė sudėtis. Tarp kaltininko veiksmų ar neveikimo ir žmogaus mirties turi būti teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys. Nukentėjusiojo mirtis turi būti dėsningas, ne atsitiktinis kaltininko veikos padarinys. Todėl kiekvienoje nužudymų byloje nustatoma, ar asmuo mirė tikrai dėl kaltininko veiksmų, ar dėl kurių nors kitų aplinkybių.

Nužudymo atveju yra viena pavojinga visuomenei pasekmė – žmogaus mirtis. Ją sąlygoja visuomenei pavojinga veika. Mirtis yra nusikalstamo poelgio rezultatas , ji įvyksta nuo pavojingos visuomenei veikos ( pvz. mirtis nuo žaizdų, padarytų peilio smūgiais). Kadangi yra viena pasekmė – mirtis, vienas yra ir priežastinis ryšys. Kvalifikavimui svarbi yra tik mirties priežastis. Jeigu tiesioginė mirties priežastis yra sužalojimai, atsiradę dėl nusikalstamos veikos, veika kvalifikuotina pagal LR BK 104-105 str. ( kvalifikuojant veiką pagal šiuos straipsnius, laikas, kuriam praėjus po veikos padarymo nukentėjusysis miršta, jokios reikšmės visiškai neturi) ar 109 str.

Kaip pavyzdį galima panagrinėti nužudymą įvykdytą dviejų asmenų, t.y. du piliečiai sumušė suduodami po kelis smūgius į

pilvą ir galvą nukentėjusįjį, padarydami sunkius kūno sužalojimus – smegenų kontūziją, kraujo išsiliejimą, nuo kurių nukentėjusysis mirė. Mirties priežastis – sužalojimai, padaryti bendrais dviejų nusikaltimo subjektų veiksmais. Šiuo atveju yra pasekmė – mirtis nuo sužalojimų, padarytų smūgiais ir sunkūs kūno sužalojimai ir mirtis turi būti laikomi viena pasekme. Vienas yra ir priežastinis ryšys – ryšys tarp bendrų kaltininkų veiksmų ir mirties. Ryšio tarp sužalojimų ir mirties negalima laikyti atskiru priežastiniu ryšiu, nes tai – pirminio priežastinio ryšio vystymasis.

Nužudymas dėl neatsargumo ggali būti padarytas tiek aktyviais veiksmais, tiek neveikimu. Neatsargiai gyvybę atimti galima tiek nusikalstamais, tiek nenusikalstamais veiksmais, bet vėlgi neatsargaus gyvybės atėmimo atveju visada reikia nustatyti, ar kaltininko veika buvo nukentėjusiojo mirties priežastis. Būtina nustatyti, kad yra priežastinis veikos ir pasekmių ryšys, nes nukentėjusiojo mirties priežastis gali būti ir jo paties, t.y. nukentėjusiojo neatsargumas, ar kitų asmenų veiksmai, o ne kaltininko veika.

Priežastinio ryšio nustatymas paminėtuose nusikaltimuose, t.y. nužudymo atvejais, kūno sužalojimų atvejais, nėra toks problematiškas, kaip priežastinio ryšio tarp veikos iir pasekmių nustatymas, privedimo prie savižudybės atveju. Žmogų nusižudyti dažnai paskatina kitų konkrečių asmenų elgesys jo atžvilgiu, bet tai nereiškia, kad yra nusikaltimo, numatyto LR BK 110 str., t.y. privedimo prie savižudybės sudėtis, požymiai. Šis straipsnis praktikoje taikomas ypatingai retai, kkadangi dažnai neįmanoma nustatyti, o juo labiau įrodyti, kad žmogus nusižudė būtent dėl konkretaus kaltininko veiksmų, o ne dėl kitų priežasčių. Nukentėjusiojo pasiryžimą nusižudyti turi. sukelti kaltininko elgesys. Atsakomybė pagal LR BK 110 str. atsiranda tik tuomet, kai yra priežastinis ryšys tarp kaltininko elgesio ( žiauraus ar kitokio, konkrečiai nurodyto įstatyme) ir nukentėjusiojo savižudybės. Apie tai galima spręsti iš bylos aplinkybių visumos. Tačiau įrodyti, kad dėl kaltininko veiksmų, o ne dėl kitų priežasčių nukentėjusysis nusižudė – ypač problematiška.

Remiantis praktika, galima daryti išvadą, kad tais atvejais, kai nukentėjęs po pavartoto smurto miršta iš karto ar neužilgo, dėl kaltininko atsakomybės už kilusias pasekmes – mirtį, abejonių paprastai nekyla. Tais atvejais, kai nukentėjęs miršta po ilgesnio laiko dėl sužalojimų, sukeltų komplikacijų, pavėluoto ar nnetinkamo gydymo, dėl kaltininko atsakomybės iškyla klausimas. Pavyzdžiui praktikoje nagrinėta byla, kai vyriškis neblaivus nužudė savo sugyventinę, ją mušdamas spardant į įvairias kūno vietas. Nuo smūgių plyšo plonoji žarna, nuo ko išsivystė pilvaplėvės uždegimas, plaučių uždegimas, galvos smegenų pabrinkimas ir kitos komplikacijos, dėl ko beveik po keturių mėnesių nukentėjusioji mirė. Šiuo atveju jai padarytas sužalojimas pilvo srityje buvo susietas tiesioginiu priežastiniu ryšiu su jos mirtimi, nes dėl padarytų sužalojimų, bei po to išsivysčiusių komplikacijų nukentėjusios būklė buvo pavojinga gyvybei.

Teismas priimdamas nnuosprendžius turi remtis teismo medicinos ekspertizės išvadomis, kuriose nurodomos mirties priežastys. Turi kreipti didžiulį dėmesį ar komplikacijos nėra atsitiktinio pobūdžio reiškiniai, o neišvengiamos ir sąlygojamos nustatytų sužalojimų.4. PRIEŽASTINIO RYŠIO NUSTATYMO PROBLEMOS PRAKTINIAME DARBE.

Kad galima būtų patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn, tardymo ir teismo organai privalo įrodyti, kad padarytoje veikoje yra objektyvinių ir subjektyvinių nusikaltimo sudėties požymių Objektyviniai nusikaltimo sudėties požymiai pasireiškia iš išorės, yra matomi iš šalies, palieka tam tikrų pėdsakų aplinkoje, jų fiksavimas ir įrodinėjimas nekelia didelių sunkumų (pavyzdžiui, nusikaltimo faktą gali paliudyti liudytojai, mirties priežastį gali nustatyti ekspertizė). Daugiausia problemų iškyla nustatinėjant ir įrodinėjant priežastinį ryšį tarp pavojingos veikos ir pavojingų pasekmių.

Pasitaiko atvejų, kai atliekant parengtinį tardymą ir nagrinėjant baudžiamąsias bylas teisminiame procese kreipiama per mažai dėmesio į objektyviosios nusikaltimo pusės požymius, ypatingai priežastinio ryšio, ir tik tinkamo advokatų pareigų atlikimo dėka teisingai inkriminuojami nusikaltimai. Kaltinamojo ar teisiamojo prisipažinimas dar nereiškia, kad buvo padarytas inkriminuojamas nusikaltimas.

Norėdama parodyti kokią didelę reikšmę turi priežastinio ryšio nustatymas, panagrinėsiu kelias situacijas, kuomet priežastinio ryšio tarp pavojingos veikos ir pavojingų pasekmių buvimas ar nebuvimas vienaip ar kitaip nulemia baudžiamosios bylos baigtį.

1 – a situacija

A.P., byloje iškeltoje pagal LR BK 246 str. 3d., buvo kaltinamas tuo, kad 0,6 promilių girtumo važiavo nesaugiu 90 km/h greičiu, nnesuvaldė automobilio, išvažiavo į priešingo eismo juostą ir padarė avariją – susidūrė su kitu automobiliu, dėl ko žuvo abiejų automobilių keleivės. Vairavimas esant neblaiviam ir saugaus greičio nesilaikymas buvo nurodytas kaip skaudžios avarijos priežastis. Baudžiamoji byla buvo perduota teismui.

Iš visų baudžiamosios bylos aplinkybių ir liudytojų parodymų buvo matyti, kad A.P. išgėręs degtinės vairavo neblaivus, tačiau nuo išgertuvių iki avarijos vietos važiavo atsargiai, lėtai, mažesniu nei leistinas greičiu. Automobilis techniškai buvo tvarkingas.

Pats teisiamasis, kaip išvažiavo į priešingą eismo juostą negalėjo paaiškinti, teigė, kad nieko neprisimena ir kaip įvyko avarija, nežino. A.P. ir jo artimieji parodė, kad A.P. sirgo – prarasdavo sąmonę, o atgavęs nieko neprisimindavo. Teismo med. ekspertizė parodė, kad jis serga sunkia liga dėl kurios A.P. kartojasi trumpalaikiai sąmonės praradimai ir autoįvykio metu teisiamąjį buvo ištikusi koma. Alkoholis sąmonės praradimui įtakos neturėjo.

Tai, kad A.P. vairavo neblaivus ir, kad išvažiavo į priešingą eismo juostą priežastiniu ryšiu nesusiję. Kiekvienas pažeidimas laikomas nusikalstama veika, jeigu yra tiesioginis priežastinis ryšys su padariniais. Minėto pažeidimo priežastinis ryšys neįrodytas.

Lengvas girtumo laipsnis nekliudė vairuoti automobilį techniniu požiūriu teisingai, jis išvažiavo į priešingo eismo juostą dėl nuo jo nepriklausančių priežasčių – dėl ligos apie kurią pats nežinojo. Kaltinimo teiginys, kad teisiamasis girtas nesuvaldė automobilio ir dėl to iišvažiavo į priešingą eismo juostą, nepagrįstas jokiais įrodymais. Byla buvo nutraukta.

Tiriant šią bylą buvo laikomasi nuostatos, kad jei vairavo neblaivus, tai būtinai dėl girtumo kilo avarija, dažniausiai toks samprotavimas susiklostęs žmonių sąmonėje, o šiuo atveju taip manė ir tardytojas. Per mažai buvo skiriama dėmesio nustatant ar tikrai yra priežastinis ryšys tarp vairavimo neblaiviam ir kilusių pasekmių – keleivių mirties.

2-a situacija

Policijai persekiojant girtą automobilio vairuotoją, nepaklususį teisėtiems reikalavimams sustoti, po perspėjamųjų šūvių buvo mirtinai sužaloti du automobilio keleiviai. Vairuotojui buvo iškelta baudžiamoji byla, kurioje jis buvo kaltinamas 109 str. 2d.

Byloje buvo įrodinėjama, kad yra priežastinis ryšys tarp vairuotojo veiksmų ir atsiradusių pasekmių – keleivių mirties. Buvo įrodinėjama, kad nors dėl betarpiškumo nebuvimo ir nėra akivaizdus, šis ryšys tiesioginis, t.y. jei vairuotojas būtų numatęs nestojimo pasekmes ir jei būtų sustojęs, pavojingos pasekmės nebūtų atsiradusios.

Baudžiamosios te.isės adekvataus priežastinio ryšio teorija nurodo, kad žalingos pasekmės tiesiogine priežastimi gali būti ir veika, nesanti betarpiškame ryšyje su pasekme.

Tuo atveju vairuotojo veikoje nėra objektyvios nusikaltimo sudėties pusės – veikos, nusikalstamų pasekmių ir priežastinio ryšio tarp jų.

Nusikalstamų pasekmių priežastimi gali būti tik nusikaltimo subjekto veika. Be to reikia nustatyti, ar tokia veika buvo būtina nusikalstamų pasekmių atsiradimo sąlyga, jos būtina priežastimi. Automobilyje važiavusių keleivių mirtis įvyko ne

dėl vairuotojo, o dėl kito asmens – panaudojusio šaunamąjį ginklą pareigūno teisėtų veiksmų. Esant tokioms aplinkybėms laikytina, kad vairuotojo veikoje nėra objektyvaus baudžiamosios atsakomybės pagrindo – priežastinio ryšio tarp veikos ir nusikalstamų pasekmių.

Vairuotojo veika pripažinta kazusu, kadangi jis nesuprato jog kelia pavojų, nenumatė pasekmių, neturėjo ir negalėjo jų numatyti. Tokiu atveju būtina nustatyti ir kaltę. Norint kvalifikuoti vairuotojo veiką pagal 109 str., vairuotojas privalėjo ir galėjo numatyti, kad keleiviai bus nušauti. Šiuo atveju nusikalstamų pasekmių numatymas turėjo peržengti asmens galimybių rribas. Vairuotojas veikė norėdamas išvengti atsakomybės už vairavimą esant neblaiviam. Nesant priežastinio ryšio tarp vairuotojo veiksmų ir atsiradusių pasekmių – keleivių mirties, baudžiamoji byla pagal LR BK 109 str. buvo nutraukta.

3 – ia situacija

Žiemą, 2 metų vairavimo stažo neturintis R.R., vairuodamas automobilį „Audi 80″, važiuodamas 90 km/h greičiu, slidžiame kelyje nesuvaldė automobilio, trenkėsi į kelio apsauginę tvorelę, po to staigiai stabdė automobilį, ko pasėkoje išvažiavo į priešingą eismo juostą kur susidūrė su automobiliu „Audi 100″, į kurį trenkėsi paskui važiavęs kkrovininis automobilis, kuris nuvažiavęs toliau nuo kelio apsivertė.

Autoįvykio metu žuvo du automobilio „Audi 80″ keleiviai, du šio automobilio keleiviai sužaloti, taip pat sužaloti automobilio „Audi 100″ vairuotojas ir keleiviai.

Susidūrė trys transporto priemonės, skaudžios pasekmės – didelės materialinės žalos ir nnepataisoma žala – dviejų žmonių mirtys.

Autotechninės ekspertizės metu nustatyta, kad šiuo atveju pažeidimus padarė dviejų automobilių vairuotojai – automobilio „Audi 80″ R.R. – nepasirinko saugaus greičio, neatsižvelgė į kelio būklę, ir krovininio automobilio vairuotojas K.L. – nesilaikė saugaus atstumo tarp priekyje važiuojančio automobilio „Audi 100″. Automobilio „Audi 100″ vairuotojas autoįvykio metu elgėsi teisingai ir išvengti susidūrimo negalėjo.

Du kelių eismo taisyklių pažeidėjai. Kuris iš jų kaltas dėl dviejų žmonių mirties, kurio pavojinga veika yra priežastiniame ryšyje su pasekmėmis?

Tiriant šią baudžiamąją bylą buvo remtasi teorija ir byloje esančiais objektyviais duomenimis – liudytojų, kaltinamojo parodymais, įvykio vietos apžiūra, automobilių techninės būklės apžiūros aktais ir kitais procesiniais dokumentais, bei kompleksinę autotechninę – medicininę ekspertizę atlikusių ekspertų išvada.

Byloje buvo priimta teisinė išvada, kad yra priežastinis rryšys tarp R.R. pavojingos veikos ir pavojingų pasekmių, kadangi visi liudytojai teigė, kad stiprus buvo susidūrimas automobilių „Audi 80″ ir „Audi 100″, ekspertų išvadoje nurodyta, kad būtent šio susidūrimo metu įvyko automobilio „Audi 80″ keleivių mirtys ir R.R. veika buvo būtina sąlyga nurodytoms pasekmėms kilti, o krovininio automobilio vairuotojo veika įtakos pasekmėms neturėjo, taigi K.L. veika – kelių eismo taisyklių pažeidimas nebuvo priežastiniame ryšyje su kilusiomis pasekmėmis.

R.R. buvo nuteistas pagal LR BK 246 str.3d..IŠVADA

Iš viso darbo matyti, kad priežastinio ryšio nnustatymas yra labai svarbus materialiose nusikaltimų sudėtyse. Tik išsamiai, objektyviai tiriant baudžiamąją bylą galima nustatyti priežastinį ryšį tarp pavojingos veikos ir pavojingų pasekmių.

Norint spręsti priežastinio ryšio problemas, būtina suprasti priežastinio ryšio tezę, išmanyti ir sugebėti pritaikyti praktikoje būtinosios sąlygos taisyklę, skirti dvi priežastinio ryšio atmainas – būtinąjį ir atsitiktinį priežastinį ryšį, skirti tiesioginį ir sudėtingą priežastinį ryšį.

Kadangi žmogus už atsiradusią žalą gali atsakyti tik tada, kai žala buvo jo veikos pasekmė, būtina nustatyti ar yra priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių, ar veika buvo būtina sąlyga pasekmėms atsirasti, ar tai nebuvo atsitiktinis priežastinis ryšys ir pan.

Nusikaltimo sudėtis turi būti įrodoma. Tai viena iš sėkmingos nusikalstamumo kontrolės sąlygų. Dažnai veikos kriminalizavimas neduoda rezultatų dėl to, kad sunku įrodyti nusikaltimą pagal įstatyme numatytą nusikaltimo sudėtį. Nusikaltimo sudėties įrodomumas siejamas ir su bendrosios dalies nuostatomis, liečiančiomis nusikaltimo sudėtį.

Materialiose nusikaltimų sudėtyse yra svarbu nustatyti priežastinį ryšį, tačiau net ir jį nustačius, t.y. įrodžius ryšį tarp pavojingos veikos ir kilusių pasekmių, negalima teigti, kad asmuo kaltas. Būtina nustatyti ir asmens kaltę.

Nusikaltimo objektyvinių ir objektyvinių požymių visuma yra baudžiamosios atsakomybės pagrindas. Nusikaltimo objektyvinė ir subjektyvinė pusės yra dvi vieno reiškinio dalys. Norint pagrįstai kvalifikuoti nusikaltimus, būtina teisingai nustatyti tiek objektyvinę, tiek subjektyvinę pusę. Subjektyvinė nusikaltimo ppusė savo turiniu turi visiškai atitikti nusikaltimo objektyvinės pusės požymius. Tik tada veikos kvalifikacija bus teisinga.

Dažnai nusikaltimo objektyvinė pusė, jos požymiai yra pagrindinis kaltės įrodinėjimo šaltinis. Kaip tik pagal objektyvinės pusės požymius turi būti vertinami kaltininko parodymai, nustatomas kaltės kryptingumas, jos turinys.LITERATŪROS SĄRAŠAS:

1. LR Konstitucija. LR pagrindiniai įstatymai. Vilnius.Saulužė 2001

2. LR Baudžiamasis kodeksas. LR pagrindiniai įstatymai. Vilnius.Saulužė 2001

3. Baudžiamoji teisė. Bendroji dalis. Vadovėlis. Vilnius. Eugrimas1996

4. Mokymas apie nusikaltimą ir nusikaltimo sudėtį. Vytautas Piesliakas .Vilnius 1996

5. Baudžiamoji teisė. Specialioji dalis. Vadovėlis. Vilnius 2000

6. E.Palskys. Nusikaltimai ir kriminalistika. Vilnius. Mintis 1978

7. V.Zabiela. Advokatų kalbos teisme. Vilnius. Mintis 1991

8. A.Pėstininkas. Nusikaltimai asmeniui. Vilnius. Mintis 1984

9. J.Nocius.Nusikaltimai žmogui. Vilnius 1998

10. Teisės problemos 4` 96. Vilnius 1996

11. Teismų praktika Nr. 11. Vilnius 1999

12. Teismų praktika Nr. 12. Vilnius 1999